Baudžiamoji byla Nr. 2K-106/2008
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.4.5. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. vasario 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,
sekretoriaujant M. Čiučiulkai,
dalyvaujant prokurorei J. Urbelienei,
gynėjui advokatui E. Liutkevičiui,
nuteistajam R. J. G.,
nukentėjusiajam A. D. S.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. G. gynėjo kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams. Iš nuteistojo R. J. G. priteista nukentėjusiajam A. D. S. 30 Lt turtinei, 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 1000 Lt advokato paslaugoms apmokėti.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 7 d. nutartis, kuria nuteistojo R. J. G. gynėjo apeliacinis skundas atmestas. Iš nuteistojo R. J. G. priteista nukentėjusiajam A. D. S. 1000 Lt apeliacinės instancijos teisme jį atstovavusio advokato paslaugoms apmokėti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą
patenkinti, ir prokurorės bei nukentėjusiojo, prašiusių skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė:
R. J. G. nuteistas už tai, kad 2006 m. gegužės 13 d. apie 11.30 val. Kaune (duomenys neskelbtini) namo kieme tyčia kairės rankos kumščiu vieną kartą sudavė A. D. S. į veidą, pataikydamas į nosį ir sumušdamas minkštuosius audinius, padarydamas kraujosruvą nosies bei dešinės akies vokuose, nosies kaulų lūžimą bei trauminį nosies pertvaros iškrypimą.
Kasaciniu skundu nuteistojo R. J. G. gynėjas prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 8 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 7 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad teismų sprendimai yra nepagrįsti, juos priimant netinkami pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Nusikalstama veika, numatyta BK 138 straipsnio 1 dalyje, gali būti padaryta tik tiesiogine tyčia, kaltininkui ne tik aiškiai suvokiant galimas savo veiksmų pasekmes, bet ir tokių pasekmių siekiant. R. J. G. buvo kaltinamas ir yra nuteistas būtent už šią veiką, nors nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo surinkta jokių įrodymų, kurie leistų R. J. G. objektyviai nustatytus veiksmus kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Jokie kiti įtarimai R. J. G. nebuvo pareikšti, jokia kita nusikalstama veika kaltinamas ar perspėtas apie tokio kaltinimo galimybę jis niekuomet nebuvo. R. J. G. visada davė nuoseklius parodymus, kategoriškai neigė tyčia smogęs į veidą A. D. S., teigė sudavęs netyčia, gindamasis nuo A. D. S. ketinimo jam smogti, darė tai mojuodamas rankomis ir netyčia pataikė į veidą. Be nukentėjusiojo teiginio, kad smūgis jam buvo suduotas tyčia, R. J. G. turint būtent tikslą pataikyti jam į veidą ir galbūt sužaloti, tokios aplinkybės nepatvirtina jokie byloje surinkti įrodymai. Liudytojai įvykio nematė, aplinkybes sužinojo iš R. J. G. ar A. D. S., todėl jų parodymai nelaikytini objektyviais duomenimis spręsti, ar buvo R. J. G. veikoje tiesioginė tyčia. Byloje esančioje specialisto išvadoje Nr. G-1760/06(02) klausimas, ar sužalojimas A. D. S. galėjo būti padarytas netyčia, nenagrinėtas. Pirmosios instancijos teismo iniciatyva posėdyje apklaustas specialistas A. S. parodė, kad nosis yra atsikišusi ir labai jautri veido dalis, kuriai pažeisti, padarant tokius sužalojimus kaip A. D. S., nereikia didelės jėgos. Specialistas patvirtino, kad nosį galima sulaužyti ir pataikius netyčia mojuojant rankomis, t.y. faktiškai patvirtino tai, ką parodė R. J. G. Į konkretų klausimą, ar minėtas sužalojimas galėjo būti padarytas R. J. G. nurodytomis aplinkybėmis, specialistas parodė, kad tokios galimybės atmesti negalima. Ši specialisto parodymų dalis skundžiamame nuosprendyje liko neįvertinta, pasisakyta tik dėl tų parodymų, kuriais specialistas patvirtina, kad sužalojimas galėjo būti padarytas vienu smūgiu ir, labiau tikėtina, suduotu iš priekio. Skundžiamame nuosprendyje pripažįstama, kad A. D. S. parodymų tiesiogiai nepatvirtina jokie byloje ištirti įrodymai, tačiau teismo manymu, abejoti jais nėra pagrindo. Kasatorius šią išvadą laiko nepagrįsta, kadangi byloje nustatyta ir nuosprendyje konstatuota ilgai trunkanti nesantaika ir dėl jos pasikartojantys įvairaus pobūdžio konfliktai tarp R. J. G. ir A. D. S. Objektyviai įvertinta, ši aplinkybė neteikia pagrindo laikyti A. D. S. parodymus neabejotinais ir objektyviais duomenimis, kurių pakanka priimti apkaltinamąjį nuosprendį R. J. G. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Kasatorius pažymi, kad nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nebuvo keliama būtinosios ginties versija, neprašoma nutraukti bylą, vadovaujantis BK 28 straipsniu. Yra ginčijama tik kaltės forma ir veikos kvalifikacija, tačiau skundžiamoje apeliacinėje nutartyje nurodyta, kad nuteistojo gynėjas kaip apeliantas teigia R. J. G. buvus būtinosios ginties situacijoje. Didžioji nutarties dalis, skiriama įvykio aplinkybių analizei siekiant pagrįsti būtinosios ginties situacijos nebuvimą, nelaikytina apeliacinio skundo motyvų analize ir jų paneigimu, kadangi apeliantas tokių argumentų neišsakė. Apeliacinėje nutartyje pasisakant dėl veikos kvalifikavimo ir kaltės formos, pripažįstamas specialisto patvirtinimas, kad sužalojimas A. D. S. galėjo būti padarytas tiek tyčiniu smūgiu, tiek netyčia, mosikuojant rankomis, bet padaroma nepagrįsta išvada, kad vien tik specialisto parodymai ar jų dalis, kuri yra naudinga kaltinamojo gynybai, negali būti pagrindas priimti išteisinamąjį nuosprendį, kadangi byloje surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių R. J. G. kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas tokiais įrodymais laikė subjektyvius nukentėjusiojo, nemačiusių įvykio liudytojų parodymus bei R. J. G. parodymus, tariamai įrodančius, kad netyčia suduoti nukentėjusiajam į veidą buvo neįmanoma. Pirmosios instancijos teismas, net ir pripažinęs R. J. G. kaltu ir iš dalies tenkindamas ieškinį priteisiant iš jo 5000 Lt neturinei žalai atlyginti, pažeidė jo teises, nes nesilaikė BPK 113 straipsnio 2 dalies nuostatų kad, nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kilus klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikytinos atitinkamos civilinio proceso normos. Priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis CK 2.282 straipsnio nuostatomis, privalėjo atsižvelgti ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į kaltininko teisėtus interesus, o būtent jo turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir t.t. Turtinė R. J. G. padėtis skundžiamame nuosprendyje neanalizuota, tik nurodyta, kad jis turi darbą. Apeliacinės instancijos teismas abstrakčiai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nukentėjusiojo patirtos neturtinės žalos dydį. Apeliacinės instancijos teismo manymu, šioje dalyje įrodinėjimo našta turėjo būti perkelta kaltinamajam, nes nutartyje nurodytas motyvas, kad nebuvo pateikta šios civilinio ieškinio dalies mažinimo įrodymų.
Kasatorius mano, kad paminėtos teismų sprendimų išvados dėl specialisto nurodyto sužalojimo padarymo būdo atmetimo bei neturtinės žalos dydžio nustatymo yra nepagrįstos ir aiškiai pažeidžia nuostatą, kad visos nepašalintos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl padarytos veikos kvalifikacijos
Teismams buvo žinomas ir sprendimuose motyvuotai atmestas kaltinamojo ir jo gynėjo aiškinimas, jog smūgis nukentėjusiajam suduotas netyčia. Pirmosios instancijos teismas teisiamojo posėdžio metu nustatė ir nuosprendyje nurodė, jog konfliktą bendrame kieme pradėjo kaltinamasis, teigdamas ir teisme nuolat pabrėždamas, kad nukentėjusysis jo kiemo pusėje naudojosi jo šuliniu; kaltinamasis ir nukentėjusysis yra panašaus ūgio, kaltinamasis demonstravo, kaip jis dengėsi nuo D. A. S. užpuolimo, nurodydamas, jog pasilenkė, galvą pridengė rankomis ir sukinėjosi į abi puses, o tokiu atveju jo rankos buvo pernelyg žemai, kad būtų galima suduoti smūgį į nosį netyčia. Teismas, įvertinęs surinktus ir ištirtus įrodymus, t.y. nuoseklius nukentėjusiojo parodymus, patvirtintus, nors ir netiesiogiai, specialisto parodymais, kad negali tiksliai nurodyti smūgio krypties, kad sužalota dešinė veido pusė, kad kaltinamasis teisiamojo posėdžio metu nurodė esąs kairiarankis, kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie smūgio sudavimą dešine ranka teisme paaiškino kaip prielaidą, negalėdamas tiksliai nurodyti, kuria ranka suduotas smūgis, nes į tai nekreipė dėmesio, nustatė, kad smūgis suduotas kaire ranka į nukentėjusiojo veidą dešiniau nosies ir padarė kategorišką išvadą, kad smūgį R. J. G. sudavė tyčia, taip padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą. Pripažinta, kad padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.
Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo duotam įrodymų vertinimui ir išvadoms dėl nuteistojo tyčinės kaltės formos bei veikos kvalifikacijos. Teismas pažymėjo, kad specialisto išvadą ir parodymus teismas privalo vertinti visų įrodymų kontekste, o kiekvienas atskiras įrodymas, taip pat ir specialisto parodymai ar jų dalis, kurie naudingi kaltinamojo gynybai, nėra pagrindas priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Kasatoriaus teiginys, kad nusikalstama veika, numatyta BK 138 straipsnio 1 dalyje, gali būti padaryta tik tiesiogine tyčia, apimančia ir padarinius, nėra teisingas. Toks kaltės traktavimas neatitinka nei įstatymo, nei teismų praktikos patirties, nei baudžiamosios teisės teorijos. Nusikaltimų žmogaus sveikatai atvejais sužalojimus, kurie padaromi, kaltininkas ne visuomet iš anksto numato ir suvokia labai tiksliai ir ne visuomet siekia sveikatos sutrikdymo, konkrečiai apibrėžto ir pagal pobūdį, ir pagal laipsnį. Dažnai jis padarinių nekonkretizuoja, neatmeta galimybės, kad jie gali būti įvairūs, ir leidžia atsirasti bet kuriam iš jų. Tokiais atvejais yra vadinamoji neapibrėžtoji tyčia, apimanti bet kuriuos iš galimų padarinių. Atsakomybė tokiais atvejais iškyla pagal faktiškai atsiradusius padarinius. Šioje baudžiamojoje byloje teismas, R. J. G. veiką kvalifikuodamas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, klaidos dėl atsiradusių padarinių teisinio įvertinimo nepadarė. Pagal faktines bylos aplinkybes, teismų nustatytas ištyrus ir įvertinus įrodymų visetą, R. J. G. veika kvalifikuota teisingai.
Dėl apeliacinio skundo išnagrinėjimo
Kasatoriaus argumentai dėl netinkamo apeliacinio skundo išnagrinėjimo atmestini. Kaip matyti iš nuteistojo apeliacinio skundo teksto, jame nėra tiesioginių nuorodų į BK 28 straipsnio taikymą, tačiau ginčijant R. J. G. veikos kvalifikaciją yra nurodytas argumentas, atkartotas ir kasaciniame skunde, jog R. J. G. visada nuosekliai aiškino smūgį sudavęs netyčia, gindamasis nuo A. D. S., ketinusio jam smogti. Situacija, kai ginantis ar ginant kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojaus, padaroma veika, formaliai atitinkanti baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, pagal BK 28 straipsnio nuostatas ir susiklosčiusią teismų praktiką traktuojama kaip būtinoji gintis. Būtent tokiu aspektu ir pateikti apeliacinės nutarties argumentai, patvirtinantys pirmosios instancijos teismo išvadas, kad R. J. G. nebuvo jokios būtinybės gintis, nes vien tik nukentėjusiojo A. D. S. ėjimas link R. J. G., nors ir mosikuojant kumščiais, nesukėlė ir negalėjo sukelti tiesioginės pavojingos, realios ir akivaizdžios grėsmės.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio
Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą nesilaikė BPK 113 straipsnio 2 dalies ir CK 2.282 straipsnio nuostatų, neatsižvelgė į kaltininko teisėtus interesus, o būtent jo turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir t.t., o apeliacinės instancijos teismas tam pritarė ir įrodinėjimo naštą perkėlė kaltinamajam, nutartyje nurodydamas, kad nebuvo pateikta šios civilinio ieškinio dalies mažinimo įrodymų.
Pagal BPK 113 straipsnio nuostatas civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje įrodinėjamas pagal šio Kodekso nuostatas, o iškilus klausimams, kurių šis Kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.
Nuosprendyje nurodyta, kad neturtinė žala nukentėjusiajam padaryta smurtiniu nusikaltimu, dėl jo patirtu skausmu, nepatogumais, sumažėjusiomis bendravimo galimybėmis dėl sužaloto veido, atliktos operacijos su narkoze. Prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatytas atsižvelgus į kaltinamojo turtinę padėtį, turimą nuolatinį darbą, nusikaltimo pobūdį bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Priteistos žalos dydis žymiai sumažintas, lyginant su tuo, kurį prašė priteisti nukentėjusysis. Teismas vadovavosi neturtinės žalos samprata ir jos atlyginimo dydžio vertinimo kriterijais, nustatytais CK 6.250 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinta pinigais. Pagal šio straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo gynėjo lakoniškus skundo argumentus dėl priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžio ir pagrįstumo atmetė. Teismas nurodė, kad pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytam neturtinės žalos dydžiui ir jo nustatymo kriterijams, bei konstatavo, kad šis dydis teisingas ir atitinka teismų praktiką.
Pagal kasatoriaus nurodomas CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatas, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, - ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Pagal šio straipsnio 3 dalies nuostatas teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. Šioje baudžiamojoje byloje taikytinos būtent šios nuostatos, todėl sumažinti atlygintinos žalos dydį motyvuojant nuteistojo sunkia turtine padėtimi teismas neturėjo juridinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
nuteistojo R. J. G. gynėjo kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Rimantas Baumilas
Egidijus Bieliūnas
