Baudžiamoji byla Nr. 2K-103/2012
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.1; 2.4.5.2 (S)
2012 m. sausio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Armano Abramavičiaus, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. D. kasacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 18 d. nuosprendžio, kuriuo R. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams, bausmę atliekant atvirojoje kolonijoje. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 68 straipsniu, R. D. trejiems metams uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones.
Iš R. D. L. P. priteista 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. L. P. civilinis ieškinys R. D. dėl turtinės žalos priteisimo atmestas. Iš UADB „Ergo Lietuva“ L. P. priteista 307,98 Lt turtinei žalai atlyginti, o civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas. Iš R. D. P. M. priteista 70 000 Lt, I. M. - 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. P. M. pavesta, nepilnamečiui vaikui I. M. priteistą žalos atlyginimą tvarkyti uzufrukto teise. P. M. ieškinys dėl 467,06 Lt turtinės žalos atlyginimo atmestas. Iš R. D. S. S. priteista 50 000 Lt, M. R. – 100 000Lt neturtinei žalai atlyginti. S. S. pavesta nepilnamečiui vaikui M. R. priteistą žalos atlyginimą tvarkyti uzufrukto teise. M. R. atstovės pagal įstatymą S. S. ieškinys UADB „Ergo Lietuva“ ir R. D. dėl turtinės žalos atlyginimo atmestas. Iš R. D. S. S. ir P. M. priteista po 1000 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 11d. nutartis, kuria nuteistojo R. D. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,
n u s t a t ė :
R. D. nuteistas už tai, kad vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo reikalavimus, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu trys žmonės žuvo, keturiems žmonėms buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata ir vienam žmogui buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, o būtent: 2007 m. rugsėjo 4 d., apie 13 val. kelio Trakai-Rūdiškės-Pivašiūnai-Alytus 27,6-ame km R. D., vairuodamas automobilį “Subaru Legacy” (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), važiuodamas nemažesniu kaip 120 km/h greičiu, taip viršydamas leistiną ne gyvenvietėse 90 km/h greitį ir techniniu požiūriu priimtiną eismo įvykio vietoje 58 km/h greitį, siaurame kelyje neteko techninės galimybės išvengti susidūrimo su priešpriešiais važiavusiu automobiliu „Audi 80“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 172 punkto, įpareigojančio vairuotoją važiuoti neviršijant leistino greičio, taip pat pasirinkti saugų greitį, atsižvelgiant į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę, reikalavimus, bei KET 175.1 punkto, įpareigojančio ne gyvenvietėse važiuoti lengvaisiais automobiliais kituose keliuose ne didesniu kaip 90 km/h greičiu, reikalavimus, padarė eismo įvykį, dėl kurio dėl kūno sumušimo su daugybiniais skeleto kaulų lūžiais žuvo automobilio „Audi 80“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vairuotoja I. B., dėl kūno sumušimo su vidaus organų sužalojimais žuvo šio automobilio keleivė V. B., dėl kūno sumušimo su galvos smegenų sužalojimu bei kairio šlaunikaulio lūžiu žuvo minėto automobilio keleivė E. S., šio automobilio keleivei L. P. buvo padarytos muštinės žaizdos kairės alkūnės ir kairio kelio srityse, kairės plaštakos ketvirto piršto pamatinio pirštakaulio lūžis, poodinė kraujosruva kairio smilkinio srityje, t. y. nesunkiai sutrikdyta sveikata, minėto automobilio keleivei I. M., gimusiai 1999 m. rugpjūčio 23 d, buvo padarytas veido sumušimas, pasireiškęs minkštųjų audinių patinimu, muštinė žaizda viršutinėje lūpoje su pilnu antrojo viršutinio kairės pusės danties išnirimu, galvos smegenų sukrėtimas, poodinė kraujosruva dešinėje blauzdoje, t. y. nežymiai sutrikdyta sveikata, automobilio “Subaru Legacy” (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) keleivei D.L. dėl kairio šlaunikaulio lūžio buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, minėto automobilio keleivei L. L. dėl dešinio žastikaulio didžiojo gumburo lūžio buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata bei šio automobilio keleiviui J. L. buvo padaryti odos nubrozdinimai apie kairę akį, muštinė žaizda smakro srityje, galvos smegenų sukrėtimas, kairės plaštakos penktojo pamatinio pirštakaulio lūžis, t. y. nesunkiai sutrikdyta sveikata.
Nuteistasis R. D. kasaciniu skundu prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą jam nutraukti arba, panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį, grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 281 straipsnio 5 dalį, nes neteisingai nustatė R. D. padarytus KET pažeidimus, priežastinį ryšį tarp šių pažeidimų ir atsiradusių padarinių, bei kaltę dėl eismo įvykio kilimo. Pasak kasatoriaus, jo veikoje nėra nusikaltimo sudėties.
Be to, nuteistojo teigimu, buvo padaryti ir esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, kurie sutrukdė teismui priimti teisingą sprendimą: teismo išvados dėl kaltės nepagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais įrodymais išnagrinėtais teisiamajame posėdyje ir atitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus (BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 301straipsnio 1 dalies pažeidimai), nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalyje keliamų reikalavimų, o apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo tiek, kiek buvo prašoma.
Atsižvelgiant į tai, kad BK 281 straipsnio 5 dalies dispozicija yra banketinė, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti nurodomi konkretūs teisės aktų reikalavimai, kuriuos kaltininkas pažeidė, o kiekvienas KET punkto pažeidimas, kurį teismas nustato, turi būti įrodytas objektyviais, nedviprasmiškais įrodymais. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis važiavo ne mažesniu kaip 120 km/h greičiu ir taip pažeidė KET 172 punkto, įpareigojančio važiuoti neviršijant leistino greičio, taip pat pasirinkti saugų greitį, atsižvelgiant į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę, reikalavimus ir 175.1 punkto reikalavimus, kurie įpareigoja ne gyvenvietėje važiuoti lengvaisiais automobiliais kituose keliuose ne didesniu kaip 90 km/h greičiu, nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl R. D. greičio padarė remdamasis vien 2008 m. gegužės 26 d. specialisto išvada, kuri dėl tokio greičio padaryta remiantis niekuo nepagrįstais specialisto V. Matusevič tvirtinimais, kad eismo įvykio metu automobilis „Audi 80“ buvo sustabdytas ir kasatoriaus automobilio „Subaru Legacy“ stumiamas atgal nemažesnį kaip 10 m atstumą. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad tokia specialisto išvada prieštarauja byloje esantiems duomenims, t. y. eismo įvykio vietos apžiūros protokolui ir jo priedams (įvykio vietos planui), kuriuose nėra užfiksuota jokių minėto stūmimo pėdsakų, nors pats specialistas V. Matusevič teismo posėdžio metu paaiškino, kad tokio stūmimo pėdsakai ant asfalto turėjo likti. Taigi, pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes specialisto išvadai, kaip įrodymui suteikė prioritetą, nepašalino prieštaravimų tarp išvados ir kitų įrodymų, nevertino išvados patikimumo, pagrįstumo ir teisingumo aspektu.
Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas priežastinį ryšį, rėmėsi išimtinai specialisto išvada, tačiau kasatoriaus nuomone, priežastinio ryšio buvimas techniniu požiūriu dar nereiškia priežastinio ryšio buvimo teisiniu požiūriu. Priežastinio ryšio tarp kaltininko padaryto KET pažeidimo ir atsiradusių padarinių buvimas negali būti preziumuojamas, bet turi būti nustatytas nagrinėjant baudžiamąją bylą. Šioje byloje siekiant nustatyti, ar kasatoriaus važiavimo greitis turėjo įtakos eismo įvykio kilimui, buvo būtina kuo tiksliau nustatyti, kurioje kelio vietoje kelio važiuojamosios dalies ilgio ir ypatingai pločio atžvilgiu įvyko automobilių susidūrimas, kadangi toks KET pažeidimas kaip greičio viršijimas pats savaime iš viso negali sukelti kokių nors padarinių, jeigu automobilis suvaldomas, o šioje byloje nėra duomenų, kad kasatorius nebūtų suvaldęs automobilio ir išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą.
Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada apie automobilių susidūrimo vietą yra nepagrįsta bylos medžiaga, neatsižvelgta į visas bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nevertino eismo įvykio vietos plane užfiksuoto kasatoriaus automobilio priekinio kairio rato slydimo pėdsako, kurio pradžia, žiūrint nuo Trakų pusės, yra 2 metrų atstumu nuo važiuojamosios dalies dešinio krašto, t. y. kasatoriaus važiavimo krypties eismo juostoje, reikšmės nustatant automobilių susidūrimo vietą kelio pločio ir ilgio atžvilgiu, nors byloje neginčytinai nustatyta, kad po susidūrimo su automobiliu „Audi 80“ R. D. vairuojamo automobilio priekinis kairysis ratas buvo pilnai užspaustas deformuotomis kėbulo dalimis, todėl nuo pat susidūrimo vietos šis ratas automobiliui toliau judant Onuškio kryptimi formavo pėdsaką, pagal kurio pradžios lokalizacijos vietą, esančią 2 metrų atstumu nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto žiūrint kasatoriaus automobilio važiavimo kryptimi, kelio pločiui esant 4,4 m, akivaizdu, kad automobiliai susidūrė automobilio „Subaru Legacy“ važiavimo krypties eismo juostoje, t. y. automobilis „Audi 80“ prieš susidūrimą buvo išvažiavęs į priešpriešinę, kasatoriaus, eismo juostą. Teismas taip pat neanalizavo ir nevertino įmonės „Impulsana“ 2008 m. rugpjūčio 18 d. specialisto išvados, kurioje padaryta išvada, kad automobilis „Audi 80“ prieš susidūrimą buvo išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą per apytiksliai pusę savo gabaritinio pločio, todėl šio automobilio vairuotojos veiksmai traktuojami kaip sąlygoję šio eismo įvykio kilimą. Tokią išvadą specialistas V. Mitunevičius patvirtino ir teismo posėdžio metu. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių specialisto išvadų nevertino, neanalizavo ir nepasisakė, jas visą atmetė kaip nepagrįstas tik tuo pagrindu, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog eismo įvykyje galėjo dalyvauti trečiasis nenustatytas automobilis, apie kurio galimą dalyvavimą specialistas V. Mitunevičius nurodė, atsižvelgdamas į automobilio „Audi 80“ užpakalinės dalies sugadinimus, kurie negalėjo atsirasti kontakto su kasatoriaus vairuojamu automobiliu metu.
Pasak kasatoriaus, teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes nenurodė pakankamai argumentuotų motyvų, kuriais vadovaujantis atmetė R. D. teisinančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas be to, nevertino automobilio „Audi 80“ vairuotojos veiksmų, jos KET pažeidimų, tos aplinkybės, kad, jeigu automobilis „Audi 80“ nebūtų išvažiavęs į kasatoriaus važiavimo krypties eismo juostą, šis eismo įvykis, nežiūrint jo greičio, nebūtų įvykęs.
Kasatorius nurodo, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo paskirta nauja ekspertizė, kurios išvados prieštaravo tiek specialisto V. Matusevičiaus, tiek V. Mitunevičiaus išvadoms. Šiame ekspertizės akte, nurodyta, kad eismo įvykio kilimą techniniu požiūriu sąlygojo tai, kad priešpriešinio prasilenkimo metu R. D. nepaliko tarpo iš šono, kad saugiau prasilenktų su priešpriešais važiavusiu automobiliu „Audi 80“, o tai, pasak kasatoriaus, niekaip nesusiję su KET 175 ir 175.1 punktuose nurodytais reikalavimais, dėl kurių pažeidimo jis buvo pripažintas kaltu, nes reikalavimas palikti tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus buvo numatytas tuo metu galiojusiame KET 171 punkte, kuriame nurodyta, kad vairuotojas, atsižvelgdamas į greitį, privalo laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma, taip pat palikti tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus.
Apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus teigimu, paskyręs komisinę eismo įvykio ekspertizę ir gavęs ekspertizės aktą, kurio išvados kardinaliai prieštarauja ankščiau byloje atliktoms specialistų išvadoms, nesiėmė jokių priemonių prieštaravimų tarp ekspertizės akto ir specialistų išvadų priežastims išsiaiškinti bei šiems prieštaravimams pašalinti, neištyrė visų teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių, dėl ko padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimą. Be to, teismas nemotyvuotai atmetė prašymą iškviesti į teismo posėdį apklausti ekspertus V. Šakėną ir I. Granską, kurie atliko ekspertizę, taip teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 2 dalį. Nuteistasis teigia, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės nepasisakė nei dėl vieno apeliacinio skundo argumento, nutartyje visiškai nenagrinėjo inkriminuotų KET pažeidimų, priežastinio ryšio tarp šių pažeidimų ir atsiradusių pasekmių, nei kaltės, todėl buvo pažeista BPK 320 straipsnio 3 dalis.
Kasatorius nesutinka ir su paskirta bausme, teigia, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę, jos tinkamai neindividualizavo, neteisingai nustatė, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nuosprendyje beveik nemotyvavo, kuo remiantis skiriama didesnė negu sankcijos vidurkis bausmė ir kodėl manoma, kad jos tikslai nebus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taip pat teigiama, kad teismas nevisiškai įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių visumą, susitelkdamas į vieną aplinkybę – nusikalstamos veikos padarinius ir visiškai neatsižvelgdamas, kad nusikaltimas yra neatsargus, todėl pasekmės buvo atsitiktinės, nuteistasis jų negalėjo numatyti ir jų nesiekė, be to, teismas neatsižvelgė į nuteistojo asmenybę. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad jis turi daugiau negu dvidešimties metų vairavimo stažą, per šį laiką už KET pažeidimus buvo baustas vienintelį kartą, tačiau nuo nuobaudos jau praėję vieneri metai, todėl laikoma, kad ji nebegalioja, taigi teismas į ją neturėjo atsižvelgti. Teismas nemotyvuotai pasisakė, kad kasatorius ir vėl šiurkščiai pažeidė KET reikalavimus, nes jis net nesiaiškino, koks prieš tai pažeidimas buvo padarytas, teismas, nurodydamas, kad buvo padarytas šiurkštus pažeidimas, turėjo tai pagrįsti ir motyvuoti.
Pirmosios instancijos teismas neįvertino atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, nuosprendyje nepagrįstai nurodydamas, kad R. D. kaltės teisme nepripažino net iš dalies, nesigaili dėl padaryto nusikaltimo, neatlygino nė kiek žalos, neatsiprašė nukentėjusiųjų, todėl nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nuteistasis pažymi, kad neprisipažinimas negali būti laikoma sunkinančia aplinkybe ir savaime griežtinti bausmę. Kaltinamasis turi teisę neprisipažinti, todėl bausmė negali būti motyvuojama tuo, kad jis pasinaudojo šia konstitucine teise. Teismas nepagrįstai nepripažino lengvinančios aplinkybės pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nes kasatorius buvo apsidraudęs civilinės atsakomybės draudimu, todėl už jį visą nukentėjusiesiems padarytą turtinę žalą ir net dalį neturtinės žalos atlygino draudimo bendrovė „Ergo Lietuva“, atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo argumentas, kad R. D. neatlygino nei kiek žalos nukentėjusiesiems yra visiškai neteisingas, nes žalą atlygino draudimo bendrovė, su kuria juos siejo sutartiniai santykiai, pagrįsti pagal jo valią sudaryta sutartimi, kurios tikslas apdrausti civilinę atsakomybę. Pasak kasatoriaus, tokią poziciją, kad šiuo atveju turėtų būti pripažįstama lengvinanti aplinkybė patvirtino ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamojoje byloje Nr.2K-188/2009, nurodęs, kad tais atvejais, kada kelių eismo taisyklių pažeidimų baudžiamosiose bylose nukentėjusiojo patirtą turtinę ar neturtinę žalą atlygina Transporto priemonių draudikų biuras, toks žalos atlyginimas nepripažįstamas BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kadangi šiuo atveju kaltininko ir draudikų biuro nesieja sutartiniai santykiai ir draudikų biuras žalą atlygina ne dėl savo noru kaltininko su biuru sudarytos sutarties, tikslu apdrausti civilinę atsakomybę, o dėl transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų, įpareigojančių biurą atlyginti padarytą žalą už kaltininką dėl to, kad šis pažeidė įstatymus ir neapsidraudė nuo civilinės atsakomybės už transporto įvykį, jei nustatyta jo civilinė atsakomybė. Kasatoriaus teigimu iš to darytina išvada, kad jeigu asmuo buvo apsidraudęs savo civilinę atsakomybę ir todėl už jį eismo įvykio metu padarytą žalą atlygina draudimo bendrovė, su kuria jį siejo sutartiniai santykiai, toks žalos atlyginimas turi būti pripažįstamas BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Be to, skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai netaikė BK 75 straipsnio nuostatų. Teismas privalėjo motyvuoti, kodėl jo manymu, bausmės tikslai nebuvo pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pirmosios instancijos teismas esminį dėmesį skyrė nusikalstamos veikos padariniams ir tam, kad jis nepripažino savo kaltės, neatsiprašė nukentėjusiųjų bei neatlygino žalos, tačiau nenurodė įtikinamų argumentų, kodėl bausmės tikslai atidėjus bausmės vykdymą negali būti pasiekti. Atkreipiamas dėmesys, kad aktyvi atgaila negali būti lemianti aplinkybė, kuri neleistų taikyti bausmės vykdymo atidėjimą (kasacinė nutartis Nr. 2K-465/2008). Teismas visiškai nevertino nuteistojo asmenybės, neatsižvelgė į tai, kad anksčiau jis nebuvo teistas, nėra piktybiškas eismo taisyklių pažeidėjas, per ilgą vairavimo stažą už KET pažeidimus buvo baustas vieną kartą, turtinę žalą nukentėjusiesiems atlygino draudimo bendrovė, nusikaltimas neatsargus, atsitiktinis, kasatorius turi tris mažamečius vaikus, po šio įvykio tapo neįgalus, nustatytas 40 procentų darbingumas, po įvykio jokių pažeidimų nepadarė. Kasatorius pažymi, kad asmenims nuteistiems pagal BK 281 straipsnio 5 dalį bausmės vykdymas paprastai atidedamas (kasacinės nutartys Nr. 2K-539/2010, 2K-312/2009), todėl atsižvelgus į tokią praktiką, nenustačius jokių išimtinių aplinkybių, kurios didintų jo asmens pavojingumą, teismas turėjo taikyti BK 75 straipsnį.
Taip pats skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai taikė BK 68 straipsnio nuostatas ir paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis specialia teise - vairuoti kelių transporto priemonę trejus metus. Teismas skirdamas šią priemonę nemotyvavo jos būtinumo, nenurodė, kokiu būdu ji gali padėti įgyvendinti bausmės tikslus. Teismas nesvarstė ir nevertino, kaip ši priemonė gali taisomai paveikti nuteistąjį.
Atsiliepimu į nuteistojo R. D. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo nuteistojo skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad kasatoriaus skundo teiginiai, kuriais jis ginčija faktus, savaip aiškina ir vertina buvusius įvykius, nesutinka su teismų išvadomis turi būti paliekami nenagrinėti, nes tai nėra teisės taikymo sritis, o kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus, jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendino bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Prokuroro teigimu, R. D. kaltė grindžiama surinktų ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtų įrodymų viseto įvertinimo pagrindu. Teismai, įsigilinę į bylos aplinkybes ir įvertinę visus teismo posėdyje išnagrinėtus įrodymus, taip pat ir specialisto V. Matusevič išvadą, konsultacinę V. Mitunevičiaus išvadą, komisines ekspertizės aktą, specialistų paaiškinimus teisiamajame posėdyje motyvuotai nustatė, kad R. D. padaryti KET 172, 175.1 punktų reikalavimų pažeidimai nulėmė eismo įvykio kilimą ir jo sunkias pasekmes. Visus nuteistojo ir jo gynėjo apsigynimui pateiktus argumentus (dėl greičio viršijimo, susidūrimo vietos, galimai trečiojo automobilio dalyvavimo eismo įvykyje) bei abejones dėl apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo bylą nagrinėję teismai atmetė, pateikdami motyvuotas išvadas. Prokuroro manymu, nėra abejonių, kad buvo pažeisti minėti KET reikalavimai, o tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl R. D. veiksmų – siaurame kelyje žymiai viršyto leistino ne gyvenvietėse 90km/h greičio ir techniniu požiūriu priimtino eismo įvykio vietoje 58 km/h greičio, priešpriešais važiavę automobilių vairuotojai neteko galimybės išvengti susidūrimo, paremta ne prielaidomis, o objektyviais bylos įrodymais (liudytojų L. P., P. M., S. S., A. J., O. J. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, transporto priemonių apžiūros protokolais, 2008 m. gegužės 26 d. specialisto V. Matusevič išvada ir paaiškinimais teisiamajame posėdyje, komisinės ekspertizės aktu). Prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateikta detali motyvacija dėl kiekvienos nustatytos įvykio aplinkybės, dėl veikos kvalifikavimo, nusikaltimo sudėties požymių buvimo R. D. veiksmuose, atmesti jo parodymai, kad jis neviršijo greičio, o susidūrimas galėjo įvykti dėl „Audi 80“ vairuotojos padaryto KET pažeidimo arba dėl trečiojo nenustatyto automobilio dalyvavimo eismo įvykyje. Be to, specialisto V. Matusevič išvada konstatuoja, kad būtent nuteistojo veiksmai techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu, teisiamojo posėdžio metu specialistas šią išvadą patvirtino ir argumentuotai pagrindė. Prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismo metu atliktos komisinės ekspertizės išvados atitiko specialisto V. Matusevič išvadas apie prieš eismo įvykį nustatytą kasatoriaus vairuojamojo automobilio greitį ir abiejų įvykyje dalyvavusių automobilių apgadinimo priežastis, tokiu būdu buvo paneigtos nuteistojo abejonės dėl eismo įvykio mechanizmo, būtinojo priežastinio ryšio bei R. D. kaltės.
Prokuroro manymu, priešingai negu nurodo kasatorius, teismai neignoravo privataus specialisto V. Mitunevičiaus atliktos konsultacinės išvados, išsamiai ją analizavo, įvertino jos turinį palygino su kitais bylos įrodymais bei motyvuotai nustatė, kad ši nuteistajam palanki išvada prieštarauja objektyviems byloje surinktiems įrodymams. Specialistas V. Matusevič, apklaustas teisiamajame posėdyje, argumentuotai paneigė specialisto V. Mitunevičiaus išvadoje iškeltą versiją, kad automobilių susidūrimas galėjo įvykti dėl trečiojo nenustatyto automobilio vairuotojo veiksmų, be to, teismas konstatavo, kad nėra objektyvių duomenų apie žuvusios „Audi 80“ vairuotojos netinkamus veiksmus, kurie būtų galėję sukelti eismo įvykį.
Pasak prokuroro, skundo argumentas dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų yra nepagrįstas, nes apeliacinės instancijos teismas visais bylai svarbiais aspektais, kurie buvo iškelti nuteistojo skunde (dėl eismo įvykio mechanizmo, automobilių greičio, susidūrimo vietos, skirtingų specialistų išvadų vertinimo, būtinojo priežastinio ryšio tarp kasatoriaus padarytų KET pažeidimų ir kilusių sunkių padarinių, bausmės, civilinių ieškinių), pasisakė. Teismas pagrįstai neiškvietė apklausti komisinę eismo įvykio ekspertizę atlikusius ekspertus, nes iš posėdžio protokolo matyti, kad prašymas buvo išspręstas nepažeidžiant BPK reikalavimų. Teismas nurodė, kad netenkina nuteistojo ir jo gynėjo prašymo, nes ekspertizės akto vertinimas yra įrodymų vertinimo klausimas, o nustatytos eismo įvykio aplinkybės abejonių nekėlė.
Prokuroro manymu, R. D. paskirta bausmė atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus, neprieštarauja BK straipsnių, reglamentuojančių bausmių skyrimą, nuostatoms. Prokuroras nurodo, kad neturi pagrindo nesutikti su teismo išvadomis dėl realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimo. Bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, kurią jis realizuoja, kai nustato, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog tokiu būdu bus įgyvendinti bausmės tikslai.
Prokuroro teigimu, nepagrįsti ir tie kasatoriaus teiginiai, kuriuose jis teigia, kad teismai turėjo pripažinti jam lengvinančią aplinkybę, jog jis atlygino padarytą žalą. Prokuroras pažymi, kad pagal teismų praktiką teismai, remdamiesi BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nustato atsakomybę lengvinančią aplinkybę tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Įstatymas įpareigoja atlyginti ar pašalinti visą nusikaltimu padarytą žalą. Tokia aplinkybė byloje nenustatyta, nes visa nusikaltimu padaryta nukentėjusiajam asmeniui žala nėra atlyginta, todėl BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymas negalimas. Be to, prokuroras pažymi, kad privalomoji civilinės atsakomybės draudimo sutartis sudaroma būtent tam, kad įvykus eismo įvykiui, transporto priemonės savininkas ar valdytojas dalį nukentėjusiajam padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo perkeltų draudimo bendrovei. Todėl tais atvejais, kai kaltininkui valdant ar naudojant transporto priemonę, kuri yra drausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, nukentėjusiesiems asmenims padaroma turtinė ar neturtinė žala ir žalą Transporto priemonių savininkų ir valdytojų atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nustatytose ribose atlygina draudimo įmonė, o likusią dalį – pats kaltininkas, teismas tokį dalinį žalos atlyginimą gali pripažinti kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau tik tuo atveju, kai kaltininkas iš jo priteistą atlyginti likusią žalos dalį, kuri viršija privalomojoje civilinės atsakomybės draudimo sutartyje nurodytą sumą, atlygina pats ir tai daro savo noru. Iš bylos medžiagos matyti, kad nei iki nuosprendžio priėmimo, nei po nuosprendžio paskelbimo R. D. realiai nesiėmė jokių veiksmų atlyginti likusią neturtinės žalos dalį, kurią privalo atlyginti jis pats, todėl draudimo bendrovės piniginių sumų dalies žalos atlyginimui išmokėjimas nukentėjusiesiems negali būti vertinamas kaip aplinkybė, kuri lengvina kaltininko atsakomybę. Prokuroras taip pat teigia, kad BK 68 straipsnyje nustatyta baudžiamojo poveikio priemonė paskirta teisingai, teismų nustatytos aplinkybės ir sąlygos atitinka šios priemonės paskirtį.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BPK pažeidimų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme
BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą tikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. BPK 332 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nutartyje turi būti išdėstytos motyvuotos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl apeliacinio skundo, o 5 dalyje teigiama, kad jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Dėl to teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nesant tokių apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas ir taip pažeidžiami minėti BPK reikalavimai.
Šioje byloje nuteistasis R. D. pateikė apeliacinį skundą, kuris nubrėžė bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas. Iš skundo matyti, kad R. D. prieštaravo pirmosios instancijos teismo nustatytam eismo įvykio mechanizmui, nurodė prieštaravimus tarp dviejų specialistų, tyrusių eismo įvykio priežastis, išvadų ir kėlė klausimą, ar pagrįstai nustatytas priežastinis ryšys tarp teismo konstatuotų R. D. KET pažeidimų ir eismo įvykio bei jo metu kilusių padarinių.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į apeliaciniame skunde nurodytus prieštaravimus dėl eismo įvykio mechanizmo, ekspertų komisijai paskyrė atlikti naują eismo įvykio ekspertizę. Gavęs naujus duomenis apie abiejų eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių padėtį viena kitos ir kelio elementų (pločio ir ilgio) atžvilgiu; automobilių susidūrimo vietą bei naujus paaiškinimus apie paliktų ratų pėdsakų kilmę, teismas šių naujų duomenų su duomenimis, kuriais grindžiamos pirmosios instancijos teismo išvados bei kitais bylos duomenimis nelygino, esamų prieštaravimų nešalino. Pagal teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas atlikti įrodymų tyrimą ir inicijuodamas veiksmus naujiems įrodymams rinkti, juos gavęs privalo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti palygindamas su kitais bylos duomenimis, pašalindamas ir aptardamas prieštaravimus. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės nemotyvuotai atmetė ir nuteistojo gynėjos prašymą pašalinti prieštaravimus dėl eismo įvykio mechanizmo atskirų aplinkybių nustatymo ir apklausti komisijos ekspertus, atlikusius eismo įvykio ekspertizę. Teismas nurodė, kad gynėja kelia įrodymų vertinimo klausimą, kurį teismas išspręs be įrodymų tyrimo, tačiau nutartyje į gynėjos iškeltus klausimus ekspertams, iš dalies atkartojančius apeliacinio skundo argumentus, jokių atsakymų nedavė. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis išsamiu visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Tačiau iš teismo nutarties turinio, kuris grindžiamas dviejų ekspertizės punktų perrašymu, negalima daryti išvados, kad apeliacine tvarka skundžiamas pirmosios instancijos nuosprendžio pagrįstumas tinkamai patikrintas ir atsakyta į apeliaciniame skunde iškeltus prieštaravimus dėl nustatyto priežastinio ryšio tarp nuteistajam nustatytų KET pažeidimų, eismo įvykio jo metu atsiradusių pasekmių ir argumentus dėl nuteistojo kaltės.
Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodė, kad nesutinka su nukentėjusiųjų D. L., ir J. L. parodymų vertinimu, ir siekė, kad šie nukentėjusiųjų parodymai būtų išanalizuoti ir įvertinti apeliacinės instancijos teisme, išdėstė prieštaravimus dėl liudytojų S. S., O. J., A. J. parodymų vertinimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl šių skundo argumentų nutartyje visiškai nepasisakė, analizavo tik nukentėjusiosios L. P. parodymus.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliaciniame skunde buvo keliamas ir BK 75 straipsnio nuostatų taikymo klausimas. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija bausmės vykdymo atidėjimo klausimo nesvarstė, į nuteistojo skundo argumentus dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo neatsakė, tik bendrai pasisakė dėl paskirtos bausmės teisingumo. Šio teismo nutartyje taip pat nėra atsakymo ir į apeliacinio skundo prašymą taikyti BK 68 straipsnio nuostatas, įvertinti baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo R. D. pagrįstumą.
Darytina bendra išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 ir 5 dalių dalies nuostatas, nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, nes nepateikė išsamių motyvuotų išvadų dėl esminių šio skundo argumentų. Konstatuoti pažeidimai pripažintini esminiais BPK pažeidimais, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, jų sukeltos teisinės pasekmės taisytinos iš naujo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Kasaciniame skunde esančių argumentų dėl BK 281 straipsnio 5 dalies, BK bendrosios dalies atskirų nuostatų taikymo kasacinės instancijos teismas negali svarstyti, nes jų svarstymas ir nuomonės dėl jų išreiškimas kasacinėje nutartyje pažeistų BPK 386 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reikalavimą, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą.
Panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį, nelieka teisinio pagrindo R. D. laikyti laisvės atėmimo vietoje, nes kasatorius buvo suimtas tik įsiteisėjusio nuosprendžio vykdymo metu. Iki apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo šiam nuteistajam griežčiausia kardomoji priemonė - suėmimas netaikytas, jam buvo paskirtas rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Taigi R. D. iš laisvės atėmimo vietos paleistinas, liekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu šiam nuteistajam iki nuosprendžio įsiteisėjimo nustatytai kardomajai priemonei – rašytiniam pasižadėjimui neišvykti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 21 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Paleisti R. D. iš laisvės atėmimo vietos – Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos.
Teisėjai Armanas Abramavičius
Jonas Prapiestis
Tomas Šeškauskas
