Baudžiamoji byla Nr. 2K-111/2012
Teisminio proceso Nr. 20-1-00040-08 Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.1.2.; 2.1.7.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. sausio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,
sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,
dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,
teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. P. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 16 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalį ir nubaustas laisvės atėmimu dvejiems metams.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2007 m. spalio 3 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir paskirta galutinė dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Į bausmės laiką įskaitytas suėmimo laikas nuo 2008 m. vasario 6 d. iki 2008 m. vasario 8 d.
Iš J. P. priteista 1010,15 Lt UAB „Seesam Lietuva” ir 200 Lt nukentėjusiajam V. S. turtinei žalai atlyginti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 30 d. nuosprendžiu J. P. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo darant nusikaltimą (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Nukentėjusiojo V. S. ir civilinio ieškovo UAB „Seesam Lietuva“ civiliniai ieškiniai atmesti.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 30 d. nuosprendžio atmestas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 19 d. nutartimi Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis panaikinta ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Abramavičiaus pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
J. P. apeliacinės instancijos teismo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 18 d. 16.30 val. iki 2008 m. sausio 19 d. 00.30 val. pagrobė didelės - 40 594,80 Lt vertės UAB „Sampo banko lizingas“ priklausantį 2006 metų laidos automobilį „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), stovėjusį prie klubo „L“, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), taip pat automobilyje buvusius nukentėjusiajam V. S. priklausančius daiktus – 400 Lt vertės saulės akinius ir 200 Lt vertės odines pirštines.
Kasaciniu skundu nuteistasis J. P. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 30 d. išteisinamąjį nuosprendį.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes jį priimdamas teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas. Šio teismo išvados pagrįstos ne išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, bet liudytojų parodymų pagrindu padarytomis prielaidomis ir netiesioginiu įrodymu – odorologinio tyrimo duomenimis.
Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neteisingai įvertino liudytojų parodymus ir be pagrindo jais grindė savo išvadas. Liudytojas A. S. ikiteisminio tyrimo metu 2008 m. sausio 22 d. nurodė, kad, nukentėjusiajam V. S. pasigedus automobilio raktelio, jis neprisiminė, kad būtų supainiojąs klientams išduotus rūbus, ir, tik apsaugos darbuotojui papasakojus apie tokią aplinkybę, padarė prielaidą, kad gal nurodytą paltą per klaidą ir galėjo paduoti kitam lankytojui.
Apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, vykusiame po įvykio praėjus daugiau kaip trejiems metams, liudytojas R. G. nurodė matęs nuteistąjį kraustant kišenes striukės, kurią jam per klaidą vietoje liudytojo E. S. striukės padavė rūbininkas - liudytojas A. S. Tuo tarpu praėjus dešimčiai dienų po minėto įvykio, ikiteisminio tyrimo metu darytoje apklausoje R. Gedminas šios itin svarbios aplinkybės neminėjo. Šioje apklausoje jis nurodė tik manantis, kad nuteistasis J. P. turėjo galimybę apžiūrėti kišenes ir paimti raktą, tačiau šiuos parodymus apeliacinės instancijos teismas įvertino kaip neginčijamai kasatoriaus kaltę patvirtinantį įrodymą. Be to, byloje taip ir liko nenustatyta, ar automobilio raktelis dingo būtent iš to rūbo, kurį suklydęs kasatoriui padavė rūbininkas, liudytojas A. S.
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis V. S. savo 2008 m. sausio 19 d. protokole - pareiškime bei apklausiamas ikiteisminio tyrimo tyrėjų nurodė, kad įvykio metu dėvėjo paltą, o apklausiamas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose jau teigė dėvėjęs striukę. Šiuo klausimu nesutampa ir liudytojų A. S., R. G., E. S. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai. Pabrėžtina, kad rūbo, iš kurio kišenės tariamai dingo automobilio rakteliai, V. S. išsamiai neapibūdino ir nenurodė jokių požymių, leidžiančių jį identifikuoti. Šis rūbas nebuvo pateiktas į bylą, nufotografuotas ar ištirtas. Vienintelis liudytojas R. G. nurodė, kad tai buvo medžiaginis, tamsiai pilkos spalvos puspaltis. Kasatorius tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant abiejų instancijų teismuose nuosekliai tvirtino, kad per klaidą jam paduota buvo būtent striukė. Konkrečiau apibūdinti šį rūbą bylos tyrimo metu jo niekas neprašė. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nukentėjusysis, liudytojai ir nuteistasis savo parodymuose kalba apie tą patį rūbą, yra nepagrįsta.
Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad automobilis buvo pavogtas iš automobilių stovėjimo aikštelės, esančios prie klubo „L". Ikiteisminio tyrimo metu buvo neginčijamai nustatyta, kad šis automobilis buvo paliktas ne prie šio klubo, o gana toli nuo jo esančio gretimo pastato kieme. Šią aplinkybę patvirtina pagal paties nukentėjusiojo V. S. parodymus nubraižytas planas. Kasatoriaus teigimu, nežinantis tokios automobilio stovėjimo vietos asmuo, išėjęs iš klubo „L", minėto automobilio paprasčiausiai nebūtų radęs. Be to, bylos tyrimo metu nebuvo nustatyta, ar tokioje vietoje esantį automobilį gali pasiekti signalizacijos pultelio signalas, siunčiamas nuo klubo „L" įėjimo.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis grindžiamas vien netiesioginiu įrodymu – kvapo odorologinio tyrimo išvada, kurio nepatvirtina jokie faktiniai bylos duomenys. Kvapo odorologinio tyrimo duomenys gali būti pripažįstamos įrodymais, tačiau išvada, kad asmuo padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, negali būti grindžiama vien tik odorologinio tyrimo rezultatais. Tokią išvadą turi neginčijamai patvirtinti ir kitais būdais gauti įrodymai (kasacinės nutartys Nr. 2K-252/2005, 2K-511/2005, 2K-183/2006, 2K798/2006).
Nukentėjusysis V. S. buvo atvykęs prie policijos surasto jo automobilio ir buvo ten tuo metu, kai iš automobilio buvo imami kvapų pavyzdžiai odorologiniam tyrimui. Tuo metu jis dėvėjo tą patį viršutinį rūbą, iš kurio kišenės dingo automobilio raktelis. Šį rūbą, vietoje E. S. striukės, kasatoriui per klaidą buvo padavęs rūbininkas, todėl jį kasatorius nešė E. S., o po to atgal į rūbinę. Dėl šios priežasties, anot kasatoriaus, neįmanoma paneigti tos aplinkybės, kad nukentėjusiojo V. S. dėvimas rūbas buvo prisigėręs nuteistojo kvapo ir dėl to šis kvapas buvo aptiktas odorologinio tyrimo metu. Pagal teismų praktiką, jeigu egzistuoja tikimybė, kad nusikalstamos veikos vietoje galėjo būti ne vienas asmuo, konkretaus asmens veiksmų apimtis negali būti nustatoma remiantis vien tik odorologinio tyrimo rezultatais (kasacinė nutartis Nr. 2K-279/2008). Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje tokią situaciją įvertino priešingai formuojamai teismų praktikai - aplinkybė, kad automobilyje buvo rasta ir liudytojo E. S. kvapo buvo įvertinta kaip nuteistojo kaltės įrodymas.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį
Kasaciniame skunde nuteistasis J. P. nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, faktinių bylos aplinkybių nustatymu bei nurodo, kad byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai nepatvirtina jo kaltės. Pagrįsdamas šiuos teiginius, kasatorius kelia savo versijas, ginčija teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, bando sumenkinti liudytojų parodymų ir kitų byloje ištirtų duomenų, ypač odorologinio tyrimo išvadų įrodomąją vertę, sukelti abejonių dėl jų patikimumo.
Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, atliko įrodymų tyrimą, analizavo įrodymus, patvirtinančius vagystės požymių buvimą nuteistojo J. P. veiksmuose, vertino jų pakankamumą, motyvuotai pasisakė dėl pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų bei konstatavo, kad byloje surinkti, ištirti ir įrodomąją vertę turinčiais pripažinti duomenys pagrindžia visas įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes.
BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Teismų praktikoje pripažįstama, jog įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, kad faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis Nr. 2K-509/2010). Dėl to atmestini kasacinio skundo teiginiai, kad nebuvo ištirtas nukentėjusiojo rūbas, iš kurio dingo automobilio rakteliai, bei nenustatyta, ar nurodytoje vietoje stovėjusį automobilį galėjo pasiekti signalizacijos pultelio signalas, siunčiamas nuo klubo „L" įėjimo. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip numatyta BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Tai, kad šis teismas atmetė kasatoriaus versijas, o patikimais pripažino duomenis, pagrindžiančius jo kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje, nėra pagrindas konstatuoti, kad įrodymai byloje buvo tiriami ir vertinami pažeidžiant BPK reikalavimus.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas nuteistojo J. P. parodymus bei nukentėjusiojo V. S. nurodytas aplinkybes, dar kartą įvertino liudytojų E. S., A. S., R. G. parodymus, pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės. Siekiant patikrinti atliktų ikiteisminio tyrimo veiksmų, susijusių su automobilio apžiūra (kvapų pavyzdžių paėmimu) ir nukentėjusiojo V. S. apklausa, kuri pagal protokole nurodytą laiką - 10 minučių - sutampa su apžiūros protokole nurodytu laiku, teisėtumą, apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklausti šiuos procesinius veiksmus atlikę pareigūnai A. J. ir D. M. Įvertinus šių liudytojų parodymus nustatyta, kad automobilio apžiūra ir jos metu atliktas tyrimo objektų (kvapų) paėmimas vyko nepažeidžiant BPK 92, 207 straipsniuose nustatytų taisyklių, o šio tyrimo veiksmų eigos ir rezultatų fiksavimas atitinka BPK 179 straipsnio reikalavimus.
Kasatorius pagrįstai nurodo, kad pagal suformuotą teismų praktiką odorologinio kvapų tyrimo išvada pripažįstama tinkamu duomenų šaltiniu (įrodymu), jeigu ją patvirtina kiti byloje išnagrinėti įrodymai. Tačiau, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, nuteistojo J. P. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą pagrįsta ne vien odorologinio tyrimo išvada, bet ir kitais byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais – E. S., A. S., R. G. kitų liudytojų parodymais, apžiūros protokolu, specialisto išvada. Būtent šių įrodymų kontekste ir buvo vertinta odorologinio tyrimo išvadų įrodomoji reikšmė. Be to, aplinkybėms, susijusioms su automobilio apžiūra ir kvapų mėginių paėmimu, išsiaiškinti buvo apklaustas specialistas, - atlikęs odorologinį tyrimą, - A. U., kuris patvirtino, kad nukentėjusysis V. S. dalyvavo atliekant minėtus tyrimo veiksmus, tačiau iki paimant kvapų pavyzdžius į automobilį nebuvo įlipęs. Šie duomenys paneigia kasatoriaus versiją, kad nukentėjusiojo V. S. dėvimas rūbas buvo prisigėręs jo kvapo ir dėl to šio kvapo buvo aptikta odorologinio tyrimo metu. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ir tą aplinkybę, kad J. P. kvapo pavogtajame automobilyje buvo aptikta būtent ant vairuotojo sėdynės, tai patvirtino jo kontaktą su ta automobilio dalimi, iš kurios jis yra valdomas. Ant gretimos sėdynės buvo rasta J. P. draugo E. S., su kuriuo jis kartu iki automobilio vagystės išėjo iš klubo, kvapo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nurodytos aplinkybės patvirtina atlikto odorologinio tyrimo išvadų patikimumą ir šalina bet kokias abejones, kad tirtų kvapų sutapimą galėjo nulemti kokios nors kitos, su įvykiu nesusijusios priežastys. Be to, surastame pagrobtame automobilyje nebuvo nustatyti jokie įsilaužimo, spynelių sugadinimo pažymiai, o tai rodo, kad į automobilį buvo patekta ir jis užvestas panaudojant specialiai tam skirtą raktą, o tokį raktą, remiantis bylos duomenimis, galimybę neteisėtai įgyti turėjo būtent J. P.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvados atitinka įrodymų turinį, o įrodymų vertinimas grindžiamas pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, t. y. išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. J. P. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, todėl naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį kasacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo Jono P. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Jonas Prapiestis
Tomas Šeškauskas
Armanas Abramavičius
