Baudžiamoji byla Nr. 2K–105/2012
Teisminio proceso Nr. 1-15-1-00690-2010-6
Procesinio sprendimo kategorija:
2.4.2.1(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. sausio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Masioko, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. T. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4–ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 1 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 23 d. nutarties.
Vilniaus miesto 4–ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 1 d. nuosprendžiu V. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį vienerių metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal BK 135 straipsnio 1 dalį – penkerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams šešiems mėnesiams. Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas suėmimo laikas nuo 2010 m. rugsėjo 24 d. iki 2011 m. balandžio 1 d. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 722 straipsniu, V. T. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, kol bus pataisos namuose. Iš V. T. Valstybinės ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteista 4942,67 Lt turtinei žalai atlyginti.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 23 d. nutartimi nuteistojo V. T. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su byla,
n u s t a t ė :
V. T. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad pažeidė viešąją tvarką šiomis aplinkybėmis: 2010 m. rugsėjo 19 d., apie 17.30 val., viešoje vietoje – Vilniuje, (duomenys neskelbtini), apie 30 m nuo namo, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) link, paprašė S. L. cigaretės, o šiam atsakius, kad nerūko, todėl cigarečių neturi, tyčia sudavė vieną smūgį jam į galvą, padarydamas odos nubrozdinimus nosies nugarėlėje, paviršinę muštinę žaizdą kairės akies apatiniame voke, paviršinį odos nubrozdinimą viršutinės lūpos kairės pusės gleivinėje, viršutinių pirmo dešiniojo ir pirmo kairiojo dantų vainikų lūžius, kurie atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, ir taip įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Be to, V. T. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad sunkiai sužalojo žmogų šiomis aplinkybėmis: 2010 m. rugsėjo 19 d., apie 17.30 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė J. M. vieną smūgį peiliu į dešiniąją krūtinės pusę, padarydamas jam kiauryminę durtinę-pjautinę žaizdą krūtinės ląstos dešinėje pusėje su kraujo bei oro susikaupimu krūtinplėvės ertmėje, ir taip sunkiai sutrikdė jo sveikatą.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. T. prašo sušvelninti jam paskirtos bausmės terminą arba panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 23 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į konkrečius jo apeliacinio skundo argumentus dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, jo padarytų nusikalstamų veiksmų juridinės kvalifikacijos ir teisingai pritaikė BK bei BPK normas. Dėl to jo apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, taip esmingai pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalyje ir 332 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus. Be to, V. T. tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateikti atsieti nuo konkrečių bylos aplinkybių samprotavimai ir neatsižvelgta į nukentėjusiojo bei jo bendrininkų melagingus parodymus, taip suvaržant įstatymų garantuotas kaltinamojo teises. Kasatoriaus teigimu, byloje būtina įvertinti nukentėjusiojo J. M. ir jo bendrininkų melagingus parodymus, provokuojantį nukentėjusiojo elgesį, jo bendrininkų P. V. ir K. V. norą susidoroti su juo bei liudytoju Z. S., kuris nukentėjo nuo jų savavaldžiavimo (BK 294 straipsnis).
Taip pat kasatorius teigia, kad jam paskirta bausmė yra per griežta. Jo nuomone, apeliacinės instancijos teismas pripažino jį recidyvistu ir taikė BK 27 straipsnį, pažeisdamas teismų praktiką, BPK ir BK normas, nes žemesnės instancijos teismas tokiu jo nelaikė, tokio prašymo nebuvo pareiškęs ir prokuroras. Pasak kasatoriaus, šios aplinkybės patvirtina, kad teismas buvo šališkas. Be to, nusikalstamą veiką jis padarė peržengdamas būtinosios ginties ribas, gindamas liudytoją Z. S. nuo gresiančio susidorojimo. Įvertinęs šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismas, vadovaudamasis BK 28 straipsnio 2 dalimi, 62 straipsnio 2 dalies 5 punktu, turėjo paskirti švelnesnę bausmę. Teismas neįvertino ir to, kad jis buvo gydytas psichiatrinėje ligoninėje (diagnozė – nesocializuotas elgesio sutrikimas), ir nepaskyrė psichiatrinės ekspertizės, nors šis procesinis veiksmas pagal BPK 141 straipsnį buvo būtinas. Neturėdamas eksperto išvados, teismas negalėjo įvertinti, ar įvykio metu kasatorius buvo pakaltinamas, be to, jeigu būtų nustatytas ribotas kasatoriaus pakaltinamumas, teismas taip pat turėtų paskirti švelnesnę bausmę (BK 17, 18 straipsniai).
Atsiliepimu į kasacinį skundą Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros Ketvirtojo (Nusikalstamų veikų tyrimo) skyriaus prokuroras prašo nuteistojo V. T. kasacinį skundą tenkinti iš dalies: pakeisti Vilniaus miesto 4–ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 1 d. nuosprendį, panaikinant jo dalį, kuria pripažinta, kad V. T. teistumas neišnykęs, taip pat pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 23 d. nutartį, panaikinant jos dalį, kuria pripažinta, jog V. T. teistumai neišnykę ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikinti ir kad jis BK 27 straipsnio prasme yra recidyvistas; kitas teismų sprendimų dalis palikti nepakeistas.
Atsiliepime prokuroras nesutinka su skundo argumentu, kad buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai. Pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, bei vadovaudamasis įstatymu. Skirtingai nei nurodoma skunde, apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas įvertinus nukentėjusiojo ir kartu su juo buvusių liudytojų parodymus. Byloje nustatyta, kad V. T. įvykio metu buvo neblaivus. Taip pat nukentėjusiųjų J. M., S. L., liudytojų P. V., K. V., V. M. ir iš dalies liudytojo P. N. parodymais nustatyta, kad nukentėjusysis automobilyje buvo su savo dukterimi bei dviem kaimynais, o tai paneigia nuteistojo parodymus, jog automobilyje buvo keturi vyrai. Nukentėjusiojo vairuotame automobilyje „Mercedes Benz“ buvę asmenys (P. V., K. V. ir V. M.), taip pat liudytojai Z. S. bei P. N. nurodė, kad iš automobilio pirmasis išlipo J. M., kuris labai greitai pajuto kaltinamojo V. T. smūgį, ir tik po to iš automobilio išlipo kiti du liudytojai P. V. bei K. V. Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad J. M. sužalojimas galėjo būti padarytas nukentėjusiojo nurodytu būdu. Pasak prokuroro, visa tai leidžia konstatuoti, kad V. T. savo veiksmais visiškai įgyvendino nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 1 dalyje, sudėtį. Teismas taip pat įvertino galimą kirvio buvimą įvykio metu ir konstatavo, kad tai V. T. veiksmų kvalifikavimui neturi teisinės reikšmės, nes šis įrankis galėjo būti panaudotas jau po J. M. sužalojimo ir tik tada, kai P. V. bei K. V. nusivijo liudytoją Z. S.
Taip pat, prokuroro nuomone, byloje nustatytos aplinkybės paneigia tai, kad nuteistasis V. T., suduodamas smūgį peiliu nukentėjusiajam J. M., galėjo veikti esant būtinosios ginties situacijai. Prokuroras pažymi, kad kasacinėje byloje Nr. 2K-711/2005 nurodyta, jog konfliktą inicijavęs asmuo paprastai negali būti pripažintas besiginančiu nuo asmens, dėl kurio konfliktas buvo inicijuojamas, nebent šio veiksmai būtų visai neadekvatūs situacijai. Prokuroro teigimu, 2010 m. rugsėjo 19 d. įvykio iniciatorius buvo būtent nuteistasis V. T. Be to, pagal bylos duomenis negalima daryti išvados, kad nukentėjusiojo elgesys buvo provokuojantis; tokį faktą galima konstatuoti paties nuteistojo V. T. veiksmuose, kurio neblaivumas taip pat turėjo lemiamą reikšmę nusikaltimo situacijos vertinimui. Teismas visa tai įvertino ir teisėtai bei pagrįstai netaikė BK 28 straipsnio nuostatų.
Prokuroras nesutinka ir su kasaciniame skunde nurodomu BPK 332 straipsnio 3 dalies pažeidimu. Iš 2011 m. birželio 23 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties matyti, kad buvo atsižvelgta į šios normos reikalavimus ir visapusiškai įvertintas apeliaciniame skunde ginčijamas paskirtos bausmės teisėtumas bei pagrįstumas atsižvelgiant į BK 41, 54 straipsnių, 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymo ypatumus.
Anot prokuroro, kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, yra deklaratyvus ir nepagrįstas. Kasatoriaus teiginys dėl teismo šališkumo susijęs tik su tuo, kad teismų sprendimai jam nepriimtini, o ne su ta aplinkybe, jog prokuroras ar teismas kokiu nors būdu proceso metu demonstravo išankstinį nusistatymą prieš kaltinamąjį.
Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog nėra jokio pagrindo V. T. skirti teismo psichiatrijos ekspertizės, todėl nuteistojo teiginiai dėl būtinybės taikyti BPK 141 straipsnio nuostatas yra neteisingi. Teismas tinkamai įvertino nuteistojo psichinę būseną ir BK 17 ir 18 straipsnių taikymas byloje negalimas.
Prokuroras mano, kad kasatoriaus teiginiai, jog teismas, skirdamas bausmę, netinkamai taikė bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, taip pat nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę V. T., o apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas žemesnės instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą, atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, t. y. įvertino nuteistojo asmenybę, kaltės formą, padarinius, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kasatoriaus prašymas sušvelninti paskirtąją bausmę pritaikius BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas nepagrįstas. BK 62 straipsnyje numatyta, kad teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kai yra šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos sąlygos. Nagrinėjamu atveju tokių sąlygų nėra. Keisti V. T. paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo.
Tačiau atsiliepime prokuroras sutinka su kasacinio skundo argumentais dėl netinkamo BK 27 straipsnio taikymo. Nuteistasis V. T. 2007 m. sausio 10 d. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl devynių nusikaltimų, numatytų BK 180 straipsnio 1 dalyje, įvykdymo. Paskutinis iš jų įvykdytas 2006 m. kovo 2 d., t. y. kasatoriui, kuris gimė (duomenys neskelbtini), būnant nepilnamečiu. Subendrinus bausmes, galutinė bausmė jam paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. 2007 m. kovo 20 d. Vilniaus apygardos teismas atmetė nuteistojo apeliacinį skundą. Naujus nusikaltimus V. T. padarė 2010 m. rugsėjo 19 d. Pagal BK 180 straipsnio 1 dalies sankciją didžiausia nustatyta bausmė yra laisvės atėmimas iki šešerių metų, t. y. vadovaujantis BK 11 straipsnio 4 dalimi šis nusikaltimas laikytinas apysunkiu. Pagal BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunktį turinčiais teistumą laikomi asmenys, kurie nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, –bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo trejus metus, jeigu jie nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą. Vadovaujantis BK 97 straipsnio 4 dalimi, nepilnamečiams, nuteistiems už BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytus nusikaltimus, teistumo terminiai po bausmės atlikimo ar atleidimo nuo bausmės mažinami per pusę. Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 10 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę kasatorius atliko 2008 m. rugsėjo 4 d., todėl V. T. teistumo laikotarpis baigėsi 2010 m. kovo 4 d. Pagal BK 97 straipsnio 6 dalį suėjus šiame straipsnyje nustatytiems terminams teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais. Atsižvelgdamas į tai, prokuroras daro išvadą, kad V. T. naujus tyčinius nusikaltimus numatytus, BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 135 straipsnio 1 dalyje, už kuriuos nuteistas Vilniaus miesto 4–ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 1 d. nuosprendžiu, padarė turėdamas išnykusį teistumą, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai V. T. nusikaltimuose konstatavo nusikaltimų recidyvą. Kita vertus, prokuroras pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas 2011 m. balandžio 1 d. nuosprendyje nurodė, jog V. T. teistumas neišnykęs, tačiau jo nelaikė recidyvistu ir skirdamas bausmę nesirėmė BK nuostatomis, nustatančiomis griežtesnes bausmės skyrimo taisykles recidyvistams. Apibendrindamas prokuroras daro išvadą, kad BK 27 straipsnio 1 dalis ir 97 straipsnio 3 dalies 3 punktas buvo pritaikyti netinkamai.
Nuteistojo V. T. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies taikymo ir kitų kasacinio skundo argumentų
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Pagal BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalis apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo, o jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Teismų praktikoje pripažįstama, kad šių nuostatų nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, tačiau nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas.
Kasaciniame skunde V. T. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 dalies pažeidimus, nes nepateikė motyvuotų išvadų į konkrečius apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais. Šie skundo argumentai nepagrįsti. Iš nuteistojo apeliacinio skundo matyti, kad, ginčydamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, V. T. akcentavo jam paskirtos bausmės griežtumą ir prašė ją sušvelninti. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, išsamiai ir motyvuotai atsakė į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl bausmės skyrimo. Nors apeliaciniame skunde ir buvo užsiminta apie bylos įrodymus, nurodant tai, kad pirmosios instancijos teismas labiau rėmėsi nukentėjusiojo J. M. ir jo draugų bei dukters (liudytojų) melagingais parodymais, nei faktais, kuriuos nurodė kasatorius ir liudytojai Z. S. bei P. N., tačiau daugiau jokių konkrečių argumentų kasatorius nenurodė ir savo teiginių išsamiau nemotyvavo, todėl apeliacinės instancijos teismas jų detaliau ir neanalizavo. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, t. y. pagrįstai pasisakė dėl bausmės skyrimo klausimo ir detaliau nenagrinėjo įrodymų vertinimo teisėtumo bei pagrįstumo, taigi esminių BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 dalies pažeidimų nepadarė.
Kasaciniame skunde V. T. skundžia teismų sprendimus nurodydamas ir tai, kad teismai netinkamai taikė BK 28 straipsnio 2 dalies, 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas, nesilaikė BPK 141 straipsnio reikalavimų, taip pat kasatorius lakoniškai užsimena apie neišsamų bylos aplinkybių ištyrimą, aiškinantis jo psichinę būseną įvykio metu (BK 17, 18 straipsniai), bylos įrodymų (nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų) vertinimą.
Pažymėtina, kad pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Būtinosios ginties ribų peržengimo (BK 28 straipsnio 2 dalis) ir dėl to švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, taip pat BPK 141 straipsnio, BK 17 ir 18 straipsnių taikymo klausimai nebuvo keliami nuteistojo apeliaciniame skunde ir tai nebuvo nagrinėta apeliacinės instancijos teisme, todėl, vadovaujantis BPK 367 straipsnio 3 dalimi, šie kasacinio skundo argumentai paliekami nenagrinėtais.
Kasaciniame skunde keliami bylos aplinkybių tyrimo išsamumo, tinkamo įrodymų vertinimo klausimai, tačiau aiškiai nenurodoma, kokios BPK nuostatos buvo pažeistos ir konkrečiais teisiniais argumentais nedetalizuojama, kuo reiškėsi šie pažeidimai ir kodėl jie laikytini esminiais. Pažymėtina, kad pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu, todėl nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kita vertus, kaip jau minėta, tikrindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, apeliacinės instancijos teismas įrodymų, kurių pagrindu kasatorius buvo nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį bei 135 straipsnio 1 dalį, vertinimo klausimų nesprendė, todėl, vadovaujantis BPK 367 straipsnio 3 dalimi, jie negali būti nagrinėjami ir kasacinės instancijos teisme, taigi paliktini nenagrinėti.
Kita vertus, kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai laikė jį recidyvistu ir taikė BK 27 straipsnio nuostatas, yra teisingas. Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. T. bausmes pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį, be kitų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių, nurodė ir tai, jog V. T. teistumas neišnykęs. Apeliacinės instancijos teismas ne tik patvirtino šią išvadą, bet ir nurodė, kad BK 27 straipsnio prasme V. T. laikytinas recidyvistu, kuriam, vadovaujantis BK 56 straipsnio 1 dalimi, už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Šios teismų išvados prieštarauja bylos medžiagai ir yra neteisingos. Bylos duomenimis, prieš padarydamas BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 135 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas, V. T. paskutinį kartą buvo nuteistas už devynių nusikaltimų, kiekvieno kvalifikuoto pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, padarymą Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 10 d. nuosprendžiu galutine dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Visus plėšimus, Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 10 d. nuosprendyje kvalifikuotus pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, V. T., kuris yra gimęs (duomenys neskelbtini), padarė būdamas nepilnametis (pirmąjį padarė 2005 m. rugsėjo 4 d., paskutinįjį – 2006 m. kovo 2 d.). Pagal Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 10 d. nuosprendį V. T. jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę atliko ir iš įkalinimo vietos buvo paleistas 2008 m. rugsėjo 4 d. BK 180 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nusikaltimas, už kurį didžiausia bausmė gali būti skiriama iki šešerių metų laisvės atėmimo, pagal BK 11 straipsnio 4 dalį priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai. Pagal BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunktį asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, laikomi turinčiais teistumą bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo trejus metus, jeigu jie nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą. Pagal BK 97 straipsnio 4 dalį nepilnamečiams, nuteistiems už šio straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytus nusikaltimus, teistumo terminai po bausmės atlikimo ar atleidimo nuo bausmės atlikimo mažinami per pusę. BK 97 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, kai sueina šiame straipsnyje nustatyti terminai, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais. Taigi V. T., kuris Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 10 d. nuosprendžiu jam paskirtą bausmę atliko 2008 m. rugsėjo 4 d., trejų metų teistumo terminas, kaip nepilnamečiui, sudarė vienerius metus ir šešis mėnesius ir po bausmės atlikimo baigėsi 2010 m. kovo 4 d. Vadinasi, BK 284 straipsnio 1 dalyje bei 135 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas, kurias V. T. įvykdė 2010 m. rugsėjo 19 d. ir už kurias jis nuteistas nagrinėjamoje byloje, jis padarė neturėdamas teistumo, nes jau buvo išnykęs 2010 m. kovo 4 d.
Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad teismai nepagrįstai laikė V. T. teistu bei BK 27 straipsnio prasme recidyvistu, taigi netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 27 straipsnio 1 dalies bei 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatas. Kita vertus, tai nesudaro teisinio pagrindo keisti teismų sprendimus ir švelninti V. T. skirtiną bausmę. Pažymėtina, kad, padaręs neteisingas išvadas dėl V. T. teistumo, pirmosios instancijos teismas skirdamas jam bausmę nesivadovavo BK 56 straipsnio 1 dalyje nurodytomis bausmės skyrimo taisyklėmis, kurios taikomos recidyvistui. Atsižvelgdama į tai bei įvertindama visus bylos duomenis, patvirtinančius, jog V. T. praeityje ne kartą buvo teistas už nusikaltimus nuosavybei, susijusius su smurto prieš asmenis panaudojimu (BK 180 straipsnis), yra linkęs nusikalsti ir nedaro išvadų dėl savo neteisėto elgesio, taip pat kitas teismų nustatytas bausmės individualizavimui svarbias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai pagrįstai ir nepažeisdami baudžiamojo įstatymo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį paskyrė V. T. laisvės atėmimo bausmes, kurių dydį nustatė šių straipsnių sankcijų ribose, nežymiai viršydamas jų vidurkį. Skirtingai nei nurodoma kasaciniame skunde, neteisingos teismų išvados dėl baudžiamojo įstatymo, sprendžiant teistumo klausimą, negali būti laikomos teismo šališkumą pagal BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktą patvirtinančia aplinkybe.
Esant šioms aplinkybėms ir nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų teismų sprendimų panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, paliktini galioti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. T. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Antanas Klimavičius
Armanas Abramavičius
