Baudžiamoji byla Nr. 2K-98/2012
Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00144-2010-3
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.20.5. (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. sausio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko,Vytauto Piesliako pranešėjo Alvydo Pikelio,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Mindaugui Bliuvui,
nuteistojo gynėjui advokatui Tomui Leščinskui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. V. gynėjo advokato Tomo Leščinsko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo Vilniaus apygardos prokuratūros skundas patenkintas iš dalies, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 11 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: E. V. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 235 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas vieneriems metams dviem mėnesiams laisvės atėmimo.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimi, prie Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. vasario 3 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalies pridėta šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis ir galutinė subendrinta bausmė E. V. paskirta - laisvės atėmimas dvejiems metams ir keturiems mėnesiams.
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu E. V. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas, nesant jo veiksmuose nusikaltimo sudėties.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Alvydo Pikelio pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 23 d. nuosprendžiu panaikintas Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 11 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: E. V. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis 2007 m. spalio 4 d. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas, davęs teisingus parodymus, jog nukentėjusysis A. B., pasakodamas apie turto prievartavimo ir fizinio smurto prieš jį panaudojimo aplinkybes, nurodė E. V., kad vyksta tyrimas, kur figūruoja S. M. „Sieras“, tačiau jo veiksmų nekonkretizavo, o apie E. P. nieko nepasakojo, 2009 m. kovo 25 d pirmosios instancijos - Vilniaus apygardos teisme, Gedimino pr. 40/1, apklaustas kaip liudytojas baudžiamojoje byloje Nr. 1-23/09, būdamas pasirašytinai įspėtas dėl atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, siekdamas padėti S. M. išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl turto prievartavimo, davė melagingus parodymus teisme, kad nukentėjusysis A. B. jam pasakojo, jog tik kaltinamasis E. P. jį buvo sumušęs ir tik pastarasis iš jo reikalavo pinigų bei nedavė ramybės, o tuo tarpu kaltinamąjį S. M. A. B. apkalbėjo, nors jis visiškai nekaltas dėl A. B. sumušimo bei pinigų reikalavimo ir kad A. B. gailisi jį - nekaltą žmogų S. M. - nepagrįstai apkaltinęs.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija apkaltinamąjį nuosprendį E. V. priėmė motyvuodama tuo, jog byloje visiškai įrodyta, kad E. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad iš A. B. parodymų visumos matyti, jog pirmosios instancijos teismas iš jo parodymų visumos, išėmė dalį parodymų, naudingų išteisintojo pozicijai, o A. B. parodymų dalis, kuri nurodoma apylinkės teismo nuosprendyje, neatitinka jo parodymų visumos. Apygardos teismas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas išteisintojo parodymus, visiškai nepagrįstai nurodė, kad E. V. paaiškinimai apie tai, kad jo parodymai, duoti Vilniaus apygardos teisme, yra išsamesni, nei duoti ikiteisminio tyrimo metu, nes naujų aplinkybių jis sužinojo, kai vėl buvo etapuojamas kartu su A. B. po apklausos ikiteisminio tyrimo metu, taip pat nėra paneigti byloje surinktais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad prokuroras skunde teisingai pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nemotyvavo, kodėl netiki liudytojo A. B. parodymais, kuris aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad E. V. jokio etapavimo metu jis nesakė, kad S. M. nekaltas, ir neprašė pastarajam perduoti šių A. B. žodžių. Kolegija pažymėjo, kad tokia gynybinė E. V. pozicija, kurią kaip tiesą įvertino pirmosios instancijos teismas, atsirado tik šiame teisme. Parodymų apie tai, kad E. V. tam tikras, kaip jis teigia, naujas aplinkybes iš A. B. sužinojo etapo metu 2008 m. gegužės 14 d., jis nepateikė nei Vilniaus apygardos teismui, kai buvo apklausiamas praėjus mažiau laiko nuo nagrinėjamų įvykių, nei Vilniaus apygardos prokuratūroje ikiteisminio tyrimo metu, kai buvo apklausiamas prokuroro. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šios aplinkybės, priešingai nei teigia pirmosios instancijos teismas, leidžia E. V. parodymus vertinti kritiškai tik kaip pasirinktą gynybinę poziciją, o ne kaip objektyvią tiesą. Kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pažymėjo, kad iš pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog E. V., duodamas parodymus, nuolat painiojosi, išsisukinėjo nuo jam užduodamų klausimų, nurodydamas, kad neva jaudinasi. Pirmosios instancijos teismas į tai neatkreipė jokio dėmesio. Kolegija pažymėjo, kad E. V. davė prieštaringus parodymus, aiškindamas esminę aplinkybę – kada neva jam A. B. pasakė, kad S. M. nekaltas ir kad perduotų pastarajam, jog nesijaudintų. Iš pradžių E. V. nurodė, kad minėtą aplinkybę jam A. B. pirmą kartą pasakė pataisos namuose, prieš paleidžiant E. V. iš pataisos namų į laisvę (b. l. 62), o vėliau E. V. jau nurodė, kad pirmą kartą aplinkybę apie S. M. nekaltumą A. B. pirmą kartą jam pasakė, kai kartu buvo etapuojami (b. l. 102). Pirmosios instancijos teismas nieko neužsiminė apie šiuos esminius išteisintojo parodymų prieštaravimus, kuriuos apeliacinės instancijos teismas vertintino kaip akivaizdžią gynybinę poziciją. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas, neteisėtas, todėl naikintinas.
Kasaciniu skundu nuteistojo E. V. gynėjas advokatas Tomas Leščinskas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, išvadas pagrindė bylos proceso duomenimis, kurie atitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, priimdami priešingus sprendimus, rėmėsi tais pačiais baudžiamosios bylos proceso metu gautais įrodymais. Teismai, spręsdami E. V. kaltės klausimą, iš esmės rėmėsi liudytojo A. B. ir paties E. V. parodymais. Skirtingas teismų išvadas dėl veikos padarymo ir E. V. kaltės nulėmė, anot kasatoriaus, nevienodas BPK 20 straipsnio nuostatų taikymas nustatant bylos duomenų atitikimą įstatymo reikalavimams bei įvertinant jų įrodomąjį turinį. Kasatorius ginčija A. B. parodymų nuoseklumą ir teisingumą, t. y. atitiktį BPK 20 straipsnio reikalavimams, savo iniciatyva pateikus į bylą A. B. aiškinimus, bei prokuroro kaltinamajame akte nurodytą aplinkybę paneigiantį oficialų rašytinį dokumentą, t. y. Vilniaus 1-ųjų pataisos namų pažymą apie E. V. ir A. B. etapavimą 2008 m. gegužės 14 d. Apeliacinės instancijos teismas, pasak nuteistojo gynėjo, šio dokumento turinio neištyrė ir neįvertino, todėl pažeidė reikalavimą, kad teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai, įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teismų sprendimuose vertinant įrodymus negali būti nutylėjimų, nepašalintų prieštaravimų. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teisme buvo tikslinga atlikti įrodymų tyrimą.
Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai, palankiai išteisintajam, nurodė liudytojo A. B. parodymus. Iš teismo posėdžio protokole užfiksuotų liudytojo A. B. parodymų aiškiai matyti, jog šis nepatvirtino E. V. gynybinės pozicijos neva jam A. B. etapavimo metu minėjo, kad neteisėtai apkaltino S. M.. Dėl to apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš A. B. parodymų visumos išėmė dalį parodymų, naudingų E. V. pozicijai, ir apylinkės teismo nuosprendyje nurodoma A. B. parodymų dalis neatitinka jo parodymų visumos. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada, anot kasatoriaus, visiškai nepagrįsta. Besąlygiškai tikėdamas liudytojo A. B. parodymais, apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendyje sąmoningai nutylėjo A. B. „melagystes" Vilniaus apygardos teismui nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-23/2009 dėl turto prievartavimo ir Vilniaus miesto 2-ajam apylinkės teismui nagrinėjant baudžiamąją bylą dėl E. V. melagingų parodymų davimo.
Kasatorius teigia, kad 2009 m. sausio 26 d. A. B., apklausiamas Vilniaus apygardos teisme, būdamas įspėtas dėl melagingų parodymų, parodė, kad S. M. dėl smurto jis apkaltino neteisingai, o 2009 m. sausio 28 d. parodė, kad jį mušė abu - E. P. ir S. M.. A. B. parodymų pakeitimą apygardos teismui paaiškino tuo, kad jam yra grasinama, ir, bijodamas fizinio susidorojimo, jis anksčiau sakė netiesą. Kasatorius nurodo, kad Vilniaus miesto 2-ajame apylinkės teisme bylos nagrinėjimo metu A. B. teigė, kad apygardos teisme parodymus prieš S. M. davė tik dėl to pasitaręs su prokuroru (valstybinį kaltinimą toje byloje palaikė prokurorai M. Bliuvas ir R. M.). Nors A. B. teismui nurodė, kad jam prieš teismo posėdį buvo daromas neteisėtas kitų asmenų spaudimas, tačiau ikiteisminis tyrimas dėl šio fakto net nebuvo pradėtas. Apygardos teismui neginčijamai nustačius, kad 2009 m. sausio 26 d. apklausos metu A. B. melavo, bylą nagrinėjusi teisėja dėl šio fakto prokurorų neinformavo. Tai, kasatoriaus teigimu, rodo bylą nagrinėjusio teismo ir prokurorų šališkumą teisiamųjų ir E. V. naudai liudijusių liudytojų atžvilgiu.
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartimi prokurorui buvo pranešta apie E. V., D. B., T. D. ir D. V. galimai duotus melagingus parodymus teisme. Apeliaciniame skunde prokuroras M. Bliuvas susiejo E. V. bylą su išnagrinėta nuteistojo R. B. byla, nurodydamas, kad abiejų bylų situacijos „analogiškos", ir prašė teismo formuojant vienodą teismų praktiką nuteisti ir E. V.. Kasatoriaus nuomone, jei prokuroras laikė E. V. ir R. B. bylas analogiškomis, visiškai nesuprantamas ir nelogiškas prokuroro sprendimas E. V., D. B., T. D. ir D. V. bylas tirti ir atiduoti teismui kaip atskiras bylas, nors visapusiškiau ir ekonomiškiau šios bylos galėjo būti išnagrinėtos jas sujungus į vieną bylą. Visa tai, pasak kasatoriaus rodo bylą tyrusio ir valstybinį kaltinimą palaikiusio prokuroro šališkumą ir tendencingumą E. V. atžvilgiu.
Be to, nuteistojo gynėjas nurodo, kad A. B. apklausos Vilniaus miesto 2-ajame apylinkės teisme metu parodė, kad 2007 m. gegužės mėnesį su E. V. buvo etapuotas į Laisvės atėmimo ligoninę ir tai buvo vienintelis kartas, kai jie buvo kartu. Prokuroro surašytame kaltinamajame akte taip pat buvo nurodyta, kad 2008 m. E. V. nebuvau niekur konvojuotas. E. V. gynėjas teigia teismui pateikęs Vilniaus 1-ųjų pataisos namų pažymą ir teismo nutarčių kopijas, kuriose užfiksuotas faktas, kad E. V. su A. B. bendrai buvo etapuoti ir 2008 m. gegužės 14 d., kai Vilniaus miesto 3-iajame apylinkės teisme buvo sprendžiamas jų lygtinio paleidimo klausimas. Tačiau, net pateikus šiuos rašytinius įrodymus, liudytojas A. B. teismui neprisipažino klydęs, o valstybinį kaltinimą byloje palaikęs prokuroras savo baigiamojoje kalboje nepripažino, kad kaltinamajame akte nurodyti duomenys yra neteisingi. Šie kaltinamojo akto trūkumai ir liudytojo A. B. nenuoseklių parodymų vertinimas neaptarti apeliacinės instancijos nuosprendyje.
Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, argumentuodamas savo teiginius dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų neatitikimo faktams, iš esmės vadovavosi nukentėjusiojo A. B. parodymais. Didesnę nuosprendžio dalį skyręs E. V. ir A. B. parodymų analizei, apeliacinės instancijos teismas neįvertino esminės aplinkybės, kad po įvykio, kai iš A. B. buvo prievartautas turtas, jis, bijodamas fizinio susidorojimo, kitiems nuteistiesiems aiškino įvykio versijas, teisinančias S. M. (pvz., parodymus apie S. M. padarytus veiksmus, neva jį privertė duoti administracija ir pan.). Šią aplinkybę pripažino pats A. B. Kasatorius mano, kad neteisinga remtis liudytojo A. B. parodymais įrodinėjant E. V. kaltę, kai pats A. B. netiesiogiai pripažįsta, kad bijodamas dėl savo sveikatos E. V. ir kitiems melavo.
Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas E. V. parodymų nenuoseklumą dėl etapavimo datos ir pokalbio su A. B. vietos esminiais parodymų prieštaravimais, iškėlė labai aukštus reikalavimus jo parodymų tikslumui, neatsižvelgdamas į tai, kad netikslus etapavimo datų ir pokalbio su A. B. vietos nurodymas galimas dėl paprasto žmogiško suklydimo. Kasatorius teigia, kad nuo įvykio 2007 m. iki E. V. parodymų davimo teisme buvo praėję daugiau kaip treji metai. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 235 straipsnio 1 dalį atsirasti negali būti tegul ir objektyvios tikrovės neatitinkantys parodymai, jeigu liudytojas pamiršo įvykio ar kitos bylos aplinkybes, neteisingai jas suprato ir todėl sąžiningai klydo duodamas parodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis byloje Nr. 2K-21/2008).
Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo atliktas E. V. parodymų vertinimas yra paremtas ne esminių faktinių duomenų apie nusikaltimo padarymą analize, o detalių vertinimu, fragmentiškų nesutapimų pripažinimu esminiais prieštaravimais, neįvertinant E. V. parodymų santykio su kitais įrodymais. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles. Lietuvos Aukščiausias Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos kasacinė nutartis Nr. 2K-P-218/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Kasatoriaus nuomone, nurodyti Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimai pripažintini esminiais, sukliudžiusiais apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Kasacinis skundas atmestinas.
Nuteistojo E. V. gynėjas kasaciniame skunde ginčija apeliacinės instancijos teismo padarytas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nurodydamas, kad šis teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nes iš esmės vadovavosi nukentėjusiojo A. B. parodymais, o E. V. parodymus vertino tendencingai, pripažindamas juos prieštaringais. Šie kasacinio skundo argumentai nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas ir paliktini nenagrinėtini. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas nagrinėdamas kasacinę bylą patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teisės taikymo aspektu. Taigi teismo išdėstytos išvados dėl veikų faktinių aplinkybių nustatymo bei byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant tas aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų. Konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas padarė kasaciniame skunde nurodytus esminius Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimus, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Pagal nustatytas bylos aplinkybes E. V. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 23 d. nuosprendyje išdėstyti įrodymai, kuriais pagrįstos teismo išvados dėl E. V. kaltės pagal BK 235 straipsnio 1 dalį. Byloje nustatyta, kad E. V., 2007 m. spalio 4 d. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas, davęs teisingus parodymus, jog nukentėjusysis A. B., pasakodamas apie turto prievartavimo ir fizinio smurto prieš jį panaudojimo aplinkybes, apie S. M. nieko nepasakojo, 2009 m. kovo 25 d. Vilniaus apygardos teisme, apklaustas kaip liudytojas nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-23/09 teisme, būdamas pasirašytinai įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, siekdamas padėti kaltinamajam S. M. išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl turto prievartavimo, davė melagingus parodymus teismui, nurodydamas, kad jam nukentėjusysis A. B. pasakojo, jog kaltinamasis S. M. dėl turto prievartavimo iš A. B. yra nekaltas, S. M. niekur nesikišo, prieš A. B. fizinio smurto nenaudojo ir prašė E. V. perduoti S. M., kad šis nesijaudintų, kadangi yra nekaltas.
Iš procesinių veiksmų, atliekamų ikiteisminio tyrimo, taip pat teisminio nagrinėjimo metu, gauti parodymai – tai faktiniai duomenys, kurie, gauti įstatymų nustatyta tvarka, teisėjo ar teismo gali būti pripažįstami įrodymais tiriant ir nagrinėjant bylas; jais grindžiami procesiniai, taip pat ir baigiamieji sprendimai bylose. Liudytojų parodymai neretai būna vienintelė informacija apie nusikaltimo įvykį, nusikaltimo subjektą, jie gali būti operatyviai gaunami ir vertinami, dėl to yra niekuo nepakeičiami ir labai svarbūs, kad išsamiai, nešališkai, objektyviai ir per kiek įmanoma trumpesnį laiką ištirti bylą ir priimti teismo sprendimą. Melagingi parodymai trukdo atlikti ikiteisminį tyrimą ir nustatyti tiesą baudžiamojoje byloje. Jie gali pakreipti tyrimą ir baudžiamosios bylos nagrinėjimą neteisinga kryptimi ir būti viena iš esminių prielaidų priimti nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį. BK 235 straipsnio prasme melagingais laikomi parodymai, kurie visiškai ar iš dalies neatitinka tikrovės, ją iškraipo arba neigia realius, egzistuojančius faktus ir nurodo išgalvotus.
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis E. V. suvokė savo veiksmų pobūdį ir norėjo taip veikti - veikė tiesiogine tyčia, nes E. V. suprato, kad jo parodymai, duoti baudžiamojoje byloje Nr. 1-23/2009 Vilniaus apygardos teisme apie aplinkybes, turinčias įtakos kaltinamojo S. M. atsakomybei ir kaltumui, neatitinka tikrovės, t. y. suprato, kad savo parodymais trukdo nustatyti tiesą byloje ir jo parodymai yra reikšmingi, ir norėjo, kad tokie parodymai būtų užfiksuoti protokole ir panaudoti baudžiamojoje byloje.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad E. V. veika apeliacinės instancijos teismo teisingai kvalifikuota pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, taigi baudžiamasis įstatymas jam pritaikytas tinkamai.
Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dėl E. V. išteisinimo teisingumą, iš naujo įvertinęs bylos įrodymus ir padaręs kitokias išvadas, nepažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis apeliacine tvarka panaikintas dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas). Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta taisykle, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, jų tarpusavio ryšį ir kaip visumą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas iš A. B. parodymų visumos išėmė dalį parodymų, naudingų išteisintajam E. V., ir, vertindamas E. V. parodymus, visiškai nepagrįstai nurodė, kad jo paaiškinimai apie tai, jog jo parodymai, duoti Vilniaus apygardos teisme, yra išsamesni negu duoti ikiteisminio tyrimo metu, nes jis naujų aplinkybių sužinojo, kai vėl buvo etapuojamas kartu su A. B. po apklausos ikiteisminio tyrimo metu, nėra paneigti byloje surinktais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nemotyvavo, kodėl netiki liudytojo A. B. parodymais, kuris aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad E. V. jokio etapavimo metu nesakė, jog S. M. nekaltas, ir neprašė pastaram perduoti šių A. B. žodžių. Nuosprendyje taip pat išdėstyti motyvai, kodėl apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina E. V. parodymus ir ima pagrindu liudytojo A. B. parodymus. Vien kasatoriaus nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, nėra pagrindas spręsti, kad buvo padaryti BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimai.
Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teisme buvo tikslinga atlikti įrodymų tyrimą.
Vadovaujantis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Tačiau tai nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas visais atvejais privalo jį atlikti. Kiekvienu atveju šis klausimas sprendžiamas teismo nutartimi. Prieš tai posėdžio pirmininkas paklausia proceso dalyvių, ar jie prašo atlikti įrodymų tyrimą. Po to proceso dalyviai išsako savo nuomonę šiuo klausimu. Nagrinėjamoje byloje šis klausimas buvo sprendžiamas būtent įstatymo nustatyta tvarka. E. V. baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka atlikti įrodymų tyrimą nebuvo prašoma (to neprašė teismo posėdyje dalyvavę išteisintasis E. V. ir jo gynėjas advokatas T. Leščinskas), todėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, teismo posėdžio metu pasitarusi vietoje, nutarė įrodymų tyrimo neatlikti. Atlikti įrodymų tyrimą yra apeliacinės instancijos teismo teisė, o ne pareiga. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas atlieka tik tais atvejais, kai yra būtina pašalinti prieštaravimus ir abejones dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų bylos aplinkybių. Konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas šioje byloje privalėjo atlikti įrodymų tyrimą nėra pagrindo.
Nuteistojo E. V. gynėjo kasaciniame skunde išsakyti teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis pagrįstas abejonėmis ir prieštaravimais, nėra pagrįsti. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas minėtų įstatymo reikalavimų nepažeidė, nuosprendyje yra išdėstyti visi įrodymai, jie išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, taip pat nurodyti motyvai, kodėl padarytos priešingos, nei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, išvados. Abejonės kaltinamojo naudai gali būti vertinamos tada, kai jų negalima pašalinti. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad reikšmingos veikos kvalifikavimui faktinės bylos aplinkybės buvo nustatytos išsamiai ir nešališkai, nepaliekant jokių esminių prieštaravimų ir abejonių, ir tai leido apeliacinės instancijos teismui teisingai išspręsti E. V. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnio 1 dalį klausimą.
Kasatorius teigia, kad bylą tyręs ir valstybinį kaltinimą byloje palaikęs prokuroras ir apeliacinės instancijos teismas buvo šališki teisiamajam E. V. ir jį teisinančius parodymus davusiems liudytojams.
Jei yra abejojama dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo nešališkumo, įstatymas įtariamajam, kaltinamajam ar jo gynėjui suteikia teisę pareikšti nušalinimą. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad tiek E. V., tiek ir jo gynėjas advokatas T. Leščinskas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teismuose nepareiškė nušalinimų dėl šališkumo nei prokurorui, nei teismui, nors ikiteisminio tyrimo metu E. V., nepažeidžiant BPK 21 straipsnio 4 dalies, buvo išaiškintos jo teisės (tarp jų ir teisė pareikšti nušalinimus), o teisminio nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijų metu, vadovaujantis BPK 267 straipsniu, jam taip pat buvo išaiškinta teisė pareikšti nušalinimus. Kasatorius prokuroro ir teismo nešališkumu suabejojo tik apeliacinės instancijos teismui priėmus jo ginamajam E. V. nepalankų sprendimą. Byloje nėra duomenų, kad ikiteisminį tyrimą atlikęs ir kaltinimą teisme palaikęs prokuroras ar bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas būtų buvę šališki, neobjektyvūs, suinteresuoti bylos baigtimi ar būtų pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas.
Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo E. V. gynėjo advokato Tomo Leščinsko kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Tomas Šeškauskas
Vytautas Piesliakas
Alvydas Pikelis
