S. B. pagal BK 222 str., 182 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-101/2012

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.7; 2.4.9.

(S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. sausio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

prokurorui Remigijui Žukauskui,

nuteistojo gynėjui advokatui Arvydui Martinkevičiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. B. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria S. B. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, dėl kaltinimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (už du nusikaltimus) ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis:

S. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, ir už šio nusikaltimo padarymą nuteistas – 40 MGL (5000 Lt) dydžio bauda; pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, ir už šio nusikaltimo padarymą nuteistas trejų metų laisvės atėmimo bausme; pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje, ir už šio nusikaltimo padarymą nuteistas dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme; pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje (dėl neteisingų duomenų pateikimo 2006 m. liepos 1 d.), ir už šio nusikaltimo padarymą nubaustas 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda; pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje (dėl neteisingų duomenų pateikimo 2007 m. kovo 21 d.), ir už šio nusikaltimo padarymą nubaustas 12 MGL (1500 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu pagal BK 219 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė – 12 500 Lt bauda subendrintos jas iš dalies sudedant ir S. B. nustatyta galutinė trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir 110 MGL (13 750 Lt) bauda. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinio ieškinio dalis dėl 43 714 Lt priteisimo iš S. B. palikta nenagrinėta ir dėl šios dalies priimtas naujas sprendimas - iš S. B. valstybei papildomai priteista 43 714 Lt žalos atlyginimo. Kita Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu S. B. nuteistas pagal BK 219 straipsnio 1 dalį 100 MGL (12 500 Lt) bauda. Šiuo nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės turtinės prievolės išvengimo apgaule), 184 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės svetimo turto iššvaistymo), 220 straipsnio 1 dalį (du nusikaltimai dėl neteisingų duomenų apie pelną pateikimo), BK 222 straipsnio 1 dalį (apgaulingo apskaitos tvarkymo) S. B. išteisintas, kaip nepadaręs veikų, turinčių inkriminuoto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys dėl 85 772,37 Lt priteisimo patenkintas iš dalies - iš S. B. priteista valstybės naudai 42 058,37 Lt už mokesčių nesumokėjimu padarytą žalą. Šios inspekcijos civilinio ieškinio dalis dėl 43 714 Lt priteisimo iš S. B. palikta nenagrinėta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimą, prokuroro, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjo, prašiusio šį skundą patenkinti paaiškinimų,

n u s t a t ė :

S. B. pagal BK 219 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „E“, kodas (duomenys neskelbtini), registruotos Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), direktoriumi, 2006 m. spalio 12 d. ir 2006 m. gruodžio 8 d. pateikęs Gyventojų pajamų mokesčio (toliau - ir GPM) nuo gyventojo su darbo santykiais nesusijusių A klasės pajamų deklaraciją, 2006 m. spalio 12 d. ir 2006 m. gruodžio 8 d. pateikęs GPM nuo gyventojo su darbo santykiais susijusių A klasės pajamų deklaraciją, 2006 m. rugsėjo 22 d., 2006 m. spalio 16 d. ir 2006 m. lapkričio 22 d. pateikęs Pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) deklaracijas Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, laiku nesumokėjo pagal jas apskaičiuotų mokesčių: 3375 Lt GPM nuo gyventojo su darbo santykiais nesusijusių to mokestinio laikotarpio A klasės pajamų; 3876 Lt GPM nuo gyventojo su darbo santykiais susijusių to mokestinio laikotarpio A klasės pajamų; 34 06,77 Lt Pridėtinės vertės mokesčio mokamo juridinių asmenų, po to, kai Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2007 m. sausio 3 d. raštu Nr. 08-07-79 priminė apie pareigą sumokėti mokesčius per 20 dienų.

S. B. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nauju apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „E“ direktoriumi, vadovaudamas šiai UAB ir būdamas atsakingas už bendrovės veiklą, apgaulingai tvarkydamas įmonės buhalterinę apskaitą, tyčia, dėl savanaudiškų paskatų, siekdamas neteisėtai pasipelnyti savo ir kitų naudai, apgaule – patvirtindamas savo parašu suklastotus UAB „V”, UAB „A” ir UAB „M” buhalterinės apskaitos dokumentus – PVM sąskaitas-faktūras ir kasos pajamų orderius, kuriuose įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tariamus sandorius tarp UAB „E” ir UAB „V”, UAB „A” ir UAB „M” ir tariamą pirkimo PVM sumokėjimą, juos įtraukęs į buhalterinę apskaitą, suklastotas deklaracijas pateikė VMI, neteisėtai padidindamas PVM ataskaitą; taip, sumažindamas mokėtiną PVM į biudžetą, 2005 m. sausio 13 d. – 2006 m. vasario 22 d. laikotarpiu išvengė didelės vertės turtinės prievolės, padarydamas valstybės biudžetui – 32 680,92 Lt PVM žalą.

S. B. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį nauju apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „E” direktoriumi, vadovaudamas šiai UAB ir būdamas atsakingas už bendrovės veiklą, apgaulingai tvarkydamas įmonės buhalterinę apskaitą, gavęs pinigus pagal kasos išlaidų orderius Nr. 14, 15, 45, 47, 48, 51, 62, 63, 75, 76, 77, 78, 81, 18, 19, 31, 41, 44, 45, 52, 53, 54, 55, 56, 57, 58, 61, 66, 70, 1, 2, 3, 4, 5, 38, 40, 44, 50, 55, 61, 30, 48, 78, 81, 6, 7, 8, 9, 12, 13, 18, 22, 25, 31, 92, 100, 102, 105, 3, 4, 7, 10, 73, 96 atsiskaityti už iš įvairių, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytų, bendrovių įsigyjamas prekes, 2005 m. sausio 3 d. – 2007 m. sausio 15 d. laikotarpiu tyčia nesumokėjo pinigų prekių tiekėjams, o juos perdavė nenustatytiems asmenims; taip iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB „E” priklausantį turtą – 1 251 745,99 Lt.

S. B. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (du nusikaltimai) nauju apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „E”, direktoriumi, pažeisdamas Pelno mokesčio įstatymo, 5 straipsnio ir 11 straipsnio 6 punkto (2001 m. gruodžio 20 d. redakcija) reikalavimus, siekdamas išvengti 3893 Lt pelno mokesčio sumokėjimo, 2006 m. birželio 30 d. į 2005 metų Metinę pelno mokesčio deklaraciją įrašė žinomai neteisingus duomenis apie įmonės apmokestinamąjį pelną, t. y. neteisingai iš pajamų atskaitė leidžiamų 143 296 Lt atskaitymų sumą iš UAB „A”, UAB „M” ir UAB „V” vardu išrašytų neturinčių juridinės galios PVM sąskaitų-faktūrų ir 3893 Lt sumažino mokėtiną į valstybės biudžetą pelno mokesčio sumą; šią suklastotą deklaraciją 2006 m. liepos 1 d. pateikė Panevėžio apskrities mokesčių inspekcijos Panevėžio skyriui.

Be to, siekdamas išvengti 7140 Lt pelno mokesčio sumokėjimo, 2007 m. vasario 20 d. į 2006 metų Pelno (nuostolių) ataskaitą įrašė žinomai neteisingus duomenis apie įmonės apmokestinamąjį pelną, t. y. neteisingai iš pajamų atskaitė leidžiamų 179 484 Lt atskaitymų sumą iš dėl UAB „V” ir UAB „Ž” vardu išrašytų neturinčių juridinės galios PVM sąskaitų-faktūrų ir 7140 Lt sumažino mokėtiną į valstybės biudžetą pelno mokesčio sumą; šią suklastotą deklaraciją 2007 m. kovo 21 d. pateikė Panevėžio apskrities mokesčių inspekcijos Panevėžio skyriui.

S. B. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nauju apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „E”, kodas (duomenys neskelbtini), registruota Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), direktoriumi, vadovaudamas šiai UAB ir būdamas atsakingas už bendrovės veiklą, o pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį (2001 m. lapkričio 6 d. redakcija) būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, laikotarpiu nuo 2004 m. kovo 9 d. iki 2007 m. sausio 15 d., pažeisdamas šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio reikalavimus, apgaulingai tvarkė teisės reikalaujamą įmonės buhalterinę apskaitą: neįsitikinęs, kad buhalteriniuose dokumentuose - PVM sąskaitose faktūrose bei kasos pajamų orderio kvituose - yra įstatymuose numatyti privalomi rekvizitai, nepatikrinęs prekes pateikusių asmenų bei įmonių dokumentų, į UAB „E“ buhalterinę apskaitą įtraukė juridinės galios neturinčius apskaitos dokumentus: Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 9 d. nuosprendyje nurodytas PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderių kvitus, parodančius įvairių prekių pirkimo-pardavimo sandorius, šiuose dokumentuose pasirašė kaip ūkines operacijas atlikęs asmuo – UAB „E“ direktorius, apskaitoje užfiksavo ūkines operacijas, realiai nepakeitusias nei turto, nei kapitalo, nei įsipareigojimų, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „E” veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2004, 2005, 2006 ir 2007 metus.

Kasaciniu skundu nuteistasis S. B. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Nuteistasis teigia, kad yra neteisingai nuteistas. Jo nuomone, nors apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, tačiau, keisdamas nuosprendį kitu nuosprendžiu, netinkamai taikė Baudžiamojo proceso kodekso normas (toliau – ir BPK), nesilaikė teismų praktikos, ir tai iš esmės sukliudė teismui tinkamai įvertinti byloje surinktus įrodymus ir priimti teisėtą bei teisingą nuosprendį. Šis teismas savo nuosprendžio visiškai nepagrindė ir padarė esminius BPK pažeidimus dėl įrodymų vertinimo, nepateikė jokių teisinių argumentų, kodėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, ir taip pažeidė BPK 332 straipsnio reikalavimus, o tai pripažintina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. S. B. nurodo, kad priimdami skundžiamus apkaltinamuosius nuosprendžius teismai pažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo baudžiamajame procese taisykles, nes įrodymus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje vertino nesivadovaudami įstatymo nuostatomis, atskirai vienus nuo kitų, neatsižvelgė į įrodymų visumą, vieniems įrodymams nepagrįstai suteikė didesnę įrodomąją galią prieš kitus.

Pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikydamas materialinės teisės normas ir nesivadovaudamas procesinėmis įrodymų tyrimo bei vertinimo taisyklėmis, klaidingai nustatė BK 219 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius jo veikoje, taip pat neteisėtai tenkino civilinį ieškinį, todėl ši teismo nuosprendžio dalis yra neteisėta. Kvalifikuojant jo veiką nebuvo konkrečiai įvardytos kaltinime nurodytų deklaracijų pateikimo Panevėžio apskrities VMI datos. Šios aplinkybės taip pat nenustatė ir neįvardijo apeliacinis teismas palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius teigia, kad teismai neatskleidė BK 219 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių. Teismai turėjo konstatuoti jo tiesioginės tyčios buvimą, visapusiškai išanalizuoti bei įvertinti mokesčių nesumokėjimą nulėmusias objektyvias priežastis, tačiau tai nebuvo padaryta, todėl ir jo veika negalėjo būti kvalifikuota kaip sąmoningas ir kryptingas mokesčių nesumokėjimas.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas jį pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nurodė, kad pareikštame kaltinime neinkriminuotas sąmoningas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės normų pažeidimas. Kaltinime S. B. veiksmai įvardyti kaip neįsitikinimas ir nepatikrinimas. Tokios kaltinimo formuluotės nedaro nuorodos į tyčinį tokių veiksmų pobūdį, todėl, kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nustatinėti ir pripažinti kitokį nusikalstamų veiksmų pobūdį bei jų apimtį, negu nurodyta kaltinime, teismas negali, nes tokiu atveju išeitų už kaltinimo ribų ir pasunkintų kaltinamojo padėtį. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodė, kad S. B. kaltė pasireiškė ne neatsargumu, bet tyčia. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas BPK 255 straipsnio nuostatos, peržengė kaltinimo ribas ir priėmė nuosprendį, sunkinantį jo, kaip kaltinamojo, padėtį. Kasatorius teigia, kad prokurorė neprašė keisti kaltinimo, tik apeliaciniame skunde iškėlė jo kitokios kaltės formos klausimą. Nepaisydamas tokio procesinio pažeidimo, apeliacinis teismas sutiko su prokurorės pozicija ir, peržengdamas kaltinimo ribas, priėmė jo padėtį sunkinantį nuosprendį. Kasatoriaus teigimu, visi apeliacinės instancijos teismo motyvai yra nukreipti į dokumentų netikrumo įrodinėjimą, jų juridinės galios nebuvimą, tačiau tai neįrodo jo tyčinės kaltės. Neįrodyta, kaip reiškėsi kasatoriaus žinojimas apie tariamai netikrus dokumentus, iš kokių jo veiksmų teismas sprendė, kad S. B. žinojo apie tariamai netikrus dokumentus ir norėjo juos įtraukti į buhalterinę apskaitą. Kasaciniame skunde pažymima, kad jam niekada nebuvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl atitinkamų dokumentų klastojimo, todėl negalima teigti, kad jis į apskaitą įtraukė suklastotus dokumentus. Kasatorius teigia, kad apeliacinis teismas nurodė, jog labiau pasitiki liudytojų parodymais nei kitais byloje surinktais įrodymais. Neįvertinta, kad liudytojai šioje byloje yra suinteresuoti asmenys, nes, nustačius atitinkamus jų veiksmus klastojant dokumentus, jie taip pat būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Netirta jo versija, jog ne jis pats, o kiti asmenys, apgaulės būdu išrašę jam netikras sąskaitas, padarė nusikalstamą veiką.

S. B. pažymi, kad sudarydamas sandorius su atitinkamomis įmonėmis ar asmenimis bei įsigydamas prekes ir gaudamas įmonės išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą jis teisiškai neturėjo jokių galimybių patikrinti, ar asmenys, atstovaujantys įmonei, tikrai yra tie asmenys, kurie pasirašo dokumentus, ar jie tikrai dirba įmonėse ir kokia yra jiems suteiktų įgaliojimų apimtis.

Apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sandoriai tarp UAB „E" ir kitų įmonių turėjo būti nuginčyti civilinio proceso tvarka, nurodė, kad PVM sąskaitos-faktūros bei kiti apskaitos dokumentai buvo suklastoti, netikri, todėl teisinius santykius, kilusius šiuos dokumentus panaudojant, reguliuoja baudžiamoji, o ne civilinė teisė. Tačiau, kasatoriaus nuomone, dokumentų klastojimo faktas iki šiol nėra įrodytas įstatymų nustatyta tvarka, todėl, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, tokiu atveju turėtų būti nuginčyti sandoriai ir tik tada teigiama, kad ūkinės operacijos buvo netikros, realiai neįvykusios.

S. B. teigimu, apeliacinės instancijos teismas formaliai ir neatsižvelgdamas į įrodymų visumą padarė klaidingas išvadas, kad esant suklastotoms PVM sąskaitoms - faktūroms realiai UAB „E" nebuvo perduotos ir prekės. Šiuo klausimu pagrįstas išvadas padarė pirmosios instancijos teismas, kad realiai nėra duomenų, jog prekės apskritai neegzistavo ir prokuroro ginčijamos ūkinės operacijos nebuvo atliktos. Kadangi inventorizacija ar kitoks prekių patikrinimas UAB „E" nebuvo atliktas, teigti, kad bendrovei nebuvo perduota jokių prekių, būtų netikslu ir nepagrįsta. Mokesčių inspekcijos darbuotojai vykdė patikrinimus ir operatyvinius stebėjimus, prekių tiekimas ir jų buvimas buvo akivaizdus, pirmosios instancijos teismui yra pateikti prekių apskaitos, inventorizavimo dokumentai, patvirtinantys prekių buvimo faktą.

S. B. kasaciniame skunde atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nėra aiškiai išskirtos motyvuojamosios dalies; teismas, darydamas priešingas išvadas, jokiomis teisės normomis nesirėmė, o tik formaliai nurodė, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodė tuos pačius įrodymus ir padarė iš jų priešingas išvadas.

S. B. kasaciniame skunde teigia, kad byloje neteisingai išspręstas civilinis ieškinys. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas Panevėžio apskrities VMI civilinį ieškinį dėl nesumokėtų mokesčių, nesivadovavo teismų praktika ir savo sprendimą pagrindė vien tik VMI pateiktu paaiškinimu, jog „mokestinių nepriemokų išieškoti Mokesčių administravimo įstatymo tvarka nėra galimybių, nes mokesčių mokėtojas turto neturi, o veiklos nevykdo". Tačiau toks VMI teiginys, S. B. nuomone, yra neteisingas ir byloje nebuvo pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis. Jis pateikė atitinkamus dokumentus, iš kurių matyti, jog bendrovė turėjo turto, į kurį buvo galimas išieškojimo nukreipimas. VMI turėjo visas galimybes išsiieškoti iš UAB „E" jų nurodomą mokestinę nepriemoką Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio 1 dalyje nurodyta tvarka, t. y. neginčo būdu, tačiau teismas šių įrodymų nuosprendyje neaptarė ir neįvertino. Kasatorius teigia, kad teismai atmestinai tyrė įrodymus dėl civilinio ieškinio, vadovavosi tik Panevėžio apskrities VMI paaiškinimu, nors buvo pateikti akivaizdūs faktai, kad civilinis ieškovas tik formaliai padarė išvadas apie bendrovės nemokumą ir pasirinko lengviausią būdą atgauti skolą, savo išieškojimo pareigą perdavė kitai institucijai.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų ir nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

BPK 376 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nagrinėdamas kasacinę bylą teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas. Tai reiškia, kad teismų ištirti įrodymai kasacinio proceso metu iš naujo nevertinami, bylos faktinės aplinkybės iš naujo nenustatinėjamos.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad S. B. priteistas civilinis ieškinys dėl nesumokėtų GPM ir juridinių asmenų pridėtinės vertės mokesčio galėjo būti išspręstas Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnyje numatyta tvarka, teismų išvados dėl bendrovės nemokumo padarytos neatsižvelgiant į visus bylos duomenis apie įmonės turtinę padėtį. Į tokius argumentus atsakytina, kad kasacine tvarka bylą nagrinėjantis teismas gali nagrinėti civilinio ieškinio išsprendimo teisėtumo klausimus tik teisės taikymo aspektu, t. y. patikrindamas, ar teismai, priteisdami nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimą, tinkamai laikėsi civilinės teisės nuostatų, ar nebuvo pažeistos BPK normos, reguliuojančios civilinio ieškinio nagrinėjimą ir išsprendimą baudžiamojoje byloje. Tačiau tokiu atveju skunde būtina nurodyti, kokios konkrečios teisės normos buvo pažeistos, kodėl jos buvo pažeistos, arba motyvuoti, kad teismų padaryti BPK pažeidimai yra esminiai. Tokio pobūdžio teisinių argumentų, pagrindžiančių kasacinio bylos nagrinėjimo pagrindo buvimą, skunde nenurodyta. Pagrįstos ar nepagrįstos teismų išvados dėl bendrovės „E“ mokumo būklės nustatymo 2007 m., yra fakto, o ne teisės klausimas ir nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo pagrindo.

Dėl BPK nuostatų laikymosi priimant naują apkaltinamąjį nuosprendį

BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir apeliacinės instancijos teisme priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis, jo aprašomoji dalis turi būti surašoma taikant pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio surašymo taisykles. Nuosprendyje turi būti motyvai, kodėl teismas kitaip vertina ar atmeta bylos įrodymus, kuriais buvo grindžiamas išteisinamasis nuosprendis (BPK 305 straipsnio 1 dalis, 331 straipsnio 2 dalis). Naujo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo pagrindai yra šio teismo išvados, kurios turi būti motyvuotos (BPK 329 straipsnio 2 punktas, 331 straipsnio 2 dalis). Tokių išvadų argumentavimas turi būti racionalus: nuosprendyje turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų sprendimui pagrįsti, ir negali būti nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo naujo nuosprendžio priėmimui. Toks nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 329 straipsnio 2 punktas), atitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus.

Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu kasacinio skundo ribose, kolegija sprendžia, kad minėtų ir skunde nurodytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta, visos bylos aplinkybės, reikšmingos mokesčių nesumokėjimo, apgaulingo apskaitos tvarkymo sudėčių taikymui, išnagrinėtos. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys atitinka BPK 332 straipsnyje esančius reikalavimus motyvuoti, kodėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, bei BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatas, reikalaujančias išdėstyti aplinkybes ir įrodymus dėl S. B. pripažinimo kaltu. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, dėl kasatoriaus skundžiamų nusikalstamų veikų nustatymo nurodyti motyvai, kodėl apeliacinis teismas kitaip įvertino apskųsto išteisinamojo nuosprendžio įrodymus.

Dėl BK 219 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatorius nurodo, kad teismai jo veikoje nustatė BK 219 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles, nes kaltinime dėl GPM bei juridinių asmenų pridėtinės vertės mokesčių nesumokėjimo nenurodytos deklaracijų pateikimo Panevėžio VMI datos ir nenustatyta jo tyčinė kaltė.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytos konkrečios kasatoriaus Mokesčių inspekcijai pateiktos deklaracijos su apskaičiuotomis mokėtino į biudžetą PVM ir GPM sumomis. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyti bylos dokumentai, kurie patvirtina, kada S. B. gavo Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos priminimą sumokėti mokesčius, bei dar kartą išvardytos 2006 m. GPM, mokamo nuo gyventojo su darbo santykiais nesusijusių A klasės pajamų, bei PVM deklaracijos, kurios buvo pateiktos inspekcijai elektroninio deklaravimo sistemoje. Remdamasis šiais dokumentais ir juose esama informacija, šis teismas patikrino S. B. atsakomybės pagal BK 219 straipsnio 1 dalį taikymo sąlygas ir padarė pagrįstą išvadą, kad UAB „E.“ deklaracijos mokesčių inspekcijai buvo pateiktos anksčiau, negu ši institucija rašė priminimą apie pareigą sumokėti mokesčius. Nėra pagrindo išvadai, kad nustatydami mokesčių nesumokėjimo aplinkybes teismai iš esmės pažeidė BPK reikalavimus išsamiai atskleisti nusikalstamos veikos aplinkybes.

BK 219 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas pateikęs deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą laiku nesumokėjo pagal juos apskaičiuotų mokesčių po to, kai valstybės įgaliota institucija priminė apie pareigą sumokėti mokesčius. Šio nusikaltimo subjektas turi suvokti, kad jis pateikė deklaraciją, pagal kurią privalo laiku sumokėti mokesčius, tačiau šios prievolės nevykdo, žinodamas, kad jam įteiktas valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius, ir nurodytas terminas, iki kada juos sumokėti. Pagal išorinius (objektyviuosius) nustatytus mokesčių nesumokėjimo požymius akivaizdžiai matyti, kad, kasatorius suvokė pavojingą savo daromo neveikimo pobūdį ir norėjo taip veikti, nes, pateikęs mokesčių deklaracijas su apskaičiuotais mokesčiais bei būdamas informuotas apie privalomus mokesčių sumokėjimo terminus, sąmoningai šios pareigos nevykdė, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

Taigi teismai, atsižvelgdami į byloje ištirtų bei įvertintų duomenų visumą, išsamiai nustatė S. B. mokesčių nesumokėjimo aplinkybes ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl kolegijai nekyla abejonių dėl kasatoriaus nuteisimo pagal BK 219 straipsnio 1 dalį pagrįstumo ir teisėtumo.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo ir skunde nurodytų BPK pažeidimų

Kasaciniame skunde, nurodant BPK 255 straipsnio pažeidimus, ginčijami apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio argumentai dėl byloje atlikto įrodymų vertinimo, kurie turėjo reikšmės S. B. pripažįstant kaltu dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo. Kasatorius teigia, kad neįrodyta jo tyčinė kaltė, jog jis žinojo apie netikrus dokumentus ir norėjo juos įtraukti į bendrovės buhalterinę apskaitą.

Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių tokios apskaitos tvarkymą, reikalavimus. Kadangi BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicija yra blanketinė, joje nurodyta teisės aktų reikalaujama buhalterinės apskaitos tvarka nustatoma pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą. Šio įstatymo nuostatos įpareigoja į buhalterinę apskaitą įtraukti visas ūkines operacijas ir įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu (6 straipsnio 2 dalis), o į apskaitą įtrauktame dokumente turi būti nurodyti privalomi, tikrą informaciją atspindintys rekvizitai (13 straipsnis). Pagal naujame nuosprendyje nustatytas aplinkybes S. B. atliekama apgaulinga buhalterinė apskaita pasireiškė privalomų (tikrųjų) rekvizitų neturinčiuose apskaitos dokumentuose (PVM sąskaitose-faktūrose ir kasos pajamų orderiuose) užfiksavus informaciją apie realiai nepakeitusius bendrovės kapitalo ir įsipareigojimų pirkimo-pardavimo sandorius, šias ūkines operacijas įtraukus į buhalterinę apskaitą. Dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „E.” veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2004, 2005, 2006 ir 2007 metus.

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pateikė pakankamai išsamius argumentus, kokiais rašytiniais bylos įrodymais ir liudytojų parodymais remiasi nustatydamas S. B. kaltę dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo sąmoningai pažeidžiant teisės aktus. Naujame apkaltinamajame nuosprendyje, aptarus pirmosios instancijos teismo išnagrinėtus įrodymus ir apeliacinio proceso metu gautą specialisto išvadą, paneigtos išteisinamojo nuosprendžio išvados dėl to, kad S. B. neteisingus duomenis į buhalterinės apskaitos dokumentus įrašė dėl kitų asmenų apgaulės. Teismas nurodė bylos duomenis, gautus patikrinus UAB „J“ „D“ „A“ „L“ ir kitų S. B. verslo partnerių veiklą, iš kurių matyti, kad tai buvo tik tariami prekių pardavėjai. Šios aplinkybės, liudytojos V. R. paaiškinimai apie tai, kad dokumentai į UAB „E” buhalterinę apskaitą buvo įtraukiami būtent direktoriaus S. B. iniciatyva, ir tai, kad apgaulingas buhalterinės apskaitos vedimas buvo priemonė kasatoriui padaryti didelės vertės bendrovės turto iššvaistymą ir sukčiavimą, dėl kurio išvengta sumokėti PVM mokesčius (ši apkaltinamojo nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta), patvirtina būtent nuteistojo tyčinę kaltę. Kasatorius žinojo įstatymų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus, tačiau sąmoningai juos netinkamai vykdė, numatė, kad dėl to gali kilti BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai ir šių padarinių norėjo, taigi veikė tyčia.

Aplinkybės, kad S. B. nebuvo kaltinamas įtrauktų į apskaitą dokumentų suklastojimu ar kitokiu disponavimu tokiais dokumentais, kad UAB „E” nebuvo atlikta prekių inventorizacija, nepaneigia bylos įrodymais nustatyto kasatoriaus kaltumo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, kuri numato baudžiamąją atsakomybę už ūkinių operacijų, išreikštų pinigais, registravimo tvarkos pažeidimą.

Bylos nagrinėjimo teisme ribas nustato kaltinamasis aktas (BPK 255 straipsnis), kuriame išdėstytos nusikalstamos veikos aplinkybės sudaro įrodinėjimo dalyką baudžiamojoje byloje. Nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog apeliacinės instancijos teismas šių baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nesilaikė ir peržengė kaltinimo ribas. Kaltinamajame akte S. B. dėl BK 222 straipsnio 1 dalies inkriminavimo nenurodyta, kad jis kaltinamas aplaidžiai tvarkęs buhalterinę apskaitą, ir nėra jokių formuluočių apie jo neatsargią kaltę, numatytą BK 16 straipsnyje. Priešingai, kaltinamajame akte nurodyta, kokius teisės aktus pažeisdamas S. B. apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą. Remdamasis bylos duomenimis, teismas, paneigęs aplinkybes, kad S. B. kitų asmenų buvo apgautas, neperžengdamas kaltinimo ribų teisingai konstatavo, jog realiai neįvykusių ūkinių operacijų įtraukimas į buhalterinę apskaitą, taip pat tikrovės neatitinkančių rekvizitų nurodymas apskaitos dokumentuose leidžia daryti išvadą, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma ne dėl neatidumo, t. y. aplaidžiai, o sąmoningai apgaulingai fiksuojant ūkines operacijas, kurios realiai nepakeitė bendrovės kapitalo ir įsipareigojimų.

Taigi darytina išvada, kad kasacine tvarka skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys neduoda pagrindo įžvelgti netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, dėl kurio apeliacinės instancijos teismo nuosprendį reikėtų panaikinti, ar kasaciniame skunde nurodytų BPK nuostatų pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti esminiais, t. y. dėl kurių apeliacinės instancijos teismo nuosprendį reikėtų naikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistojo S. B. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Rimantas Baumilas

Tomas Šeškauskas