Dėl apskrities viršininko įsakymo ir sandorio pripažinimo negaliojančiais

Civilinė byla Nr. 3K-3-414/2009

Procesinio sprendimo kategorija 30.4.1

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. K. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovams G. D., Kauno apskrities viršininko administracijai dėl apskrities viršininko įsakymo ir sandorio pripažinimo negaliojančiais; trečiasis asmuo – valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialas.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl žemės mieste, kurią siekia susigrąžinti pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą ir kuri yra parduota žemėje esančio namo savininkui kaip namų valda.

Ieškovė prašė teismo: 1) pripažinti neteisėtu ir panaikinti Kauno apskrities viršininko 2007 m. vasario 1 d. įsakymą Nr. 02-01-788; 2) pripažinti negaliojančia Kauno apskrities viršininko administracijos ir G. D. 2007 m. balandžio 25 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2-43840; 3) panaikinti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją G. D. vardu.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, kuris parduotas ant jo esančių statinių savininkui atsakovui G. D. Ieškovė 1991 m. gruodžio 30 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises natūra į motinos S. A. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kuriame jai priklausė namas su priklausiniais. Kauno apskrities viršininko administracija 2003 m. birželio 26 d. informavo ieškovę, kad atkurs nuosavybės teises, kai bus atlikti geodeziniai matavimai, bet ieškovė neatliko geodezinių matavimų ir nepateikė jų duomenų Kauno apskrities viršininko administracijai. Antstolis 2004 m. liepos 9 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu pardavė ieškovės namą pirkėjai J. G., o ši 2005 m. gruodžio 19 d. pastatus padovanojo atsakovui G. D.. Pastarasis iki šiol leidžia ieškovei naudoti pastatais. Atsakovas G. D. 2006 m. rugsėjo 4 d. pateikė prašymą ir visus reikiamus dokumentus Kauno miesto žemėtvarkos skyriui dėl ginčijamo žemės sklypo įsigijimo. Kauno apskrities viršininkas 2007 m. kovo 20 d. įsakymu nusprendė parduoti atsakovui G. D. 0,0803 ha namų valdos paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini). 2007 m. balandžio 25 d. sudaryta valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, kuria atsakovui G. D. parduodas ginčo sklypas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 10 d. sprendimu atmetė ieškinį. Teismas konstatavo, kad ginčijamas įsakymas ir pirkimo–pradavimo sutartis nepažeidžia ieškovės teisių, nes žemė, kurią ieškovė siekia susigrąžinti natūra, yra valstybės išperkama žemė – sklype esantys pastatai nuosavybės teise priklauso atsakovui G. D., ginčo sklypas skirtas pastatui eksploatuoti (namų valda). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė gali pasinaudoti kitu nuosavybės teisės atkūrimo būdu, nes yra įrašyta į piliečių, kuriems neatlygintinai perduodamas naujas žemės sklypas nuosavybėn pagal prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo datą, sąrašą. Teismas netyrė ir nevertino aplinkybių, ar atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija nevilkino ieškovės nuosavybės teisių atkūrimo proceso iki tol, kol ieškovė prarado nuosavybės teises į pastatus (duomenys neskelbtini).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. kovo 26 d. nutartimi atmetė ieškovės apeliacinį skundą ir Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 10 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kauno apygardos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais ir pripažino pagrįsta apylinkės teismo išvadą, kad ieškovės prašomas natūra grąžinti sklypas turi visuomeninį poreikį, t. y. ginčijama žemė priskiriama valstybės išperkamai žemei, nes ji užimta atsakovui G. D. nuosavybės teise priklausančiais namų valdos pastatais, o ginčijamo administracinio akto priėmimo ir pirkimo–pardavimo sudarymo metu ieškovė nebuvo pastatų, esančių ginčijamame sklype, savininkė. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ginčijamas namų valdos žemės sklypas atsakovui G. D. parduotas teisėtai, nes šis asmuo, įgijęs pastatus, taip pat įgijo teisę įsigyti pastatams eksploatuoti reikalingą namų valdos sklypą (Žemės reformos įstatymo 6, 8 straipsniai).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė J. K. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 26 d. nutartį ir Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 10 d. nutartį bei patenkinti ieškinį. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Kasatorė nurodo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnį, 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir 12 straipsnį. Kasatorė teigia, kad nebuvo pagrindo visą žemės sklypą priskirti valstybės išperkamos žemės fondui, nes ji naudojasi ginčo žemės sklypu ir gyvena jame stovinčiame name.

Kasatorė atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimą, kuriame konstatuota, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, jog laisva (neužstatyta) žemė negrąžinama natūra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato nuosavybės teise turėtos žemės, nors laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai. Dėl to, kasatorės nuomone, jai gali būti atkurta nuosavybės teisė į tą ginčijamo žemės sklypo dalį, kuri yra laisva (neužstatyta) ir naudojama ne sklype esantiems statiniams eksploatuoti.

Kasatorė nurodo, kad vykdant nuosavybės teisių atkūrimą pirmenybė turi būti teikiama žemės grąžinimui natūra, todėl ji turėjo teisę pretenduoti bent į dalies naudojamo žemės sklypo sugrąžinimą natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje J. A. ir kt. v. V. M. ir kt., byla Nr. 3K-7-62/2005).

Kasatorė teigia, kad apskrities viršininko administracija, priimdama 2007 m. vasario 1 d. įsakymą ir parduodama ginčijamą sklypą, žinojo, jog kasatorė pageidauja atkurti nuosavybės teisę į jį natūra, todėl šis sklypas negalėjo būti laikomas laisva valstybinio žemės fondo žeme ir parduotas. Kol galutinai nebuvo išspręstas klausimas dėl nuosavybės teisės atkūrimo vienu ar kitu būdu, kol nebuvo užtikrintas tinkamas nuosavybės teisių atkūrimas, tol apskrities viršininko administracija negalėjo disponuoti šiuo sklypu.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

Atsiliepime remiamasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir teigiama, kad visas ginčo sklypas yra išperkamas iš kasatorės, kaip pretendentės į nuosavybės teisių atkūrimą, nes jis yra užimtas atsakovui G. D. priklausančiais statiniais. Atsiliepime nurodoma, kad byloje neturi reikšmės ta aplinkybė, kad atsakovas G. D. vis dar leidžia jam nuosavybės teise priklausančiuose statiniuose gyventi kasatorei.

Atsiliepime pabrėžiama, kad kasaciniame skunde nenurodytas nė vienas teisės normų pažeidimas, kuris būtų padarytas parduodant ginčo sklypą. A. K. miesto apskrities viršininko administracija atkreipė dėmesį į tai, kad, net ir pardavus žemės sklypą G. D., nepažeista kasatorės teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, nes ji gali būti įgyvendinta kitais įstatyme nustatytais būdais – sumokant sklypo vertės ekvivalentą pinigais arba suteikiant kitą lygiavertį sklypą. be to, atsiliepime nurodoma, kad po to, kai prarado nuosavybės teises į statinius, kasatorė neišreiškė valios dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo.

konstatuoja:

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Nagrinėdamas bylą kasacine tvarka, kasacinis teismas netikrina faktinių bylos aplinkybių, bet jis saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių, nes šių aplinkybių nustatymas yra minėtų teismų instancijų funkcija. Nagrinėjamoje byloje kasacinis teismas, įvertindamas bylos šalių kasaciniame skunde ir atsiliepime į kasacinį skundą išdėstytus teisinius argumentus dėl pretendento atkurti nuosavybės teises į žemę bei toje žemėje esančių pastatų savininko, įgijusio ginčijamą žemės sklypą, santykio, sprendžia, kad nurodyto teisės klausimo išaiškinimas turi esminės reikšmės bylai teisingai išspręsti.

Dėl pretendento atkurti nuosavybės teisę į žemę ir joje esančių statinių savininko teisių į tą patį žemės sklypą santykio

Kasatorė savo nuosavybės teisę į ginčo sklypą grindžia nuosavybės teisės atkūrimo pagrindu (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o atsakovas G. D. – namų valdos naudotojo ir joje esančių statinių savininko teise išsipirkti naudojamą žemę (Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 2, 6 straipsniai).

Spręsdama ginčą dėl administracinio akto, jo pagrindu sudarytos valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais tarp ginčijamu sandoriu įgijusio žemę namo savininko ir pretendentės (kasatorės), siekiančios atkurti nuosavybės teises į tą patį žemės sklypą bei tuo pagrindu prašančios pripažinti nurodytą žemės pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia, kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodo, kad nekilnojamojo turto restituciją reglamentuojančios 1997 m. liepos l d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatos turi būti įgyvendinamos sistemiškai taikant kitas žemės reformą, žemės privatizavimą reglamentuojančias teisės normas, nurodyto restitucijos įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka, atsižvelgus į pasikeitusias istorines, socialines, ekonomines aplinkybes valstybėje, nuosavybės teisės asmenims atkuriamos laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos, kiekvienu konkrečiu atveju įvertinant viešąjį interesą bei kitų asmenų teises bei teisėtus interesus. Tokios pat nuostatos laikomasi kasacinio teismo praktikoje nuosavybės teisių atkūrimo bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje R. J. G. v. A. S. V. ir kt., byla Nr. 3K-3-1/2004).

Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą nuosavybės teisės atkuriamos ne visiems buvusiems savininkams ar jų įpėdiniams, o tik tiems asmenims, kurie patenka į apibrėžtas šio įstatymo baigtiniame sąraše asmenų grupes. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad nuosavybės teisių atkūrimo proceso tikslas – užtikrinti skaidrų nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir ginti viešąjį interesą, todėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą turi būti atkuriamos griežtai laikantis atkūrimo momentu galiojančio Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatytos tvarkos ir sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje J. S.–Mikailienė v. J. F. ir kt., byla Nr. 3K-3-338/2007). Įstatyme nustatyta specialių sąlygų bei apribojimų, taikytinų buvusiems savininkams, norintiems susigrąžinti turtą natūra. Taigi šio restitucijos įstatymo paskirtis – ne tik reglamentuoti nuosavybės teisių atkūrimo tvarką, bet ir siekti sklandaus žemės reformos valstybėje įgyvendinimo, suderinant pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą bei kitų teisėtai įgijusių žemės sklypus asmenų interesus, taip siekiant Žemės reformos įstatymo 2 straipsnyje įvardytų tikslų: žemės perleidimo piliečių nuosavybėn, grąžinant neteisėtai nusavintą žemę, perduodant žemę neatlygintinai nuosavybėn, parduodant valstybinę žemę, teisinių ir ekonominių prielaidų sudarymo žemės rinkos liberalizavimui, rinkos plėtojimui asmenims, turintiems teisę disponuoti žeme. Šiame straipsnyje įtvirtintas socialinio teisingumo siekis privatizuojant valstybinę žemę reiškia ir asmenų teisėtų interesų į privatizuojamo žemės sklypo derinimą kartu su kitais asmenimis, įstatymų nustatyta tvarka pretenduojančiais įgyti konkretų žemės sklypą.

Pagal 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio 3 punkte buvo nustatyta, kad iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų išperkami žemės sklypai, kuriuos užima privačių namų valdos (sodybos) ir kiti nuosavybės teise priklausantys pastatai kaimo vietovėje. Ta pati nuostata įtvirtinta ir 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Atkūrimo įstatymo 12 ir 16 straipsniuose imperatyvia forma apibrėžtas nekilnojamasis turtas, į kurį nuosavybės teisė natūra neatkuriama, o kuris iš asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teisę, išperkamas įstatyme nustatytais būdais. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad apibrėžtas nekilnojamasis turtas turėjo būti valstybės išperkamas nepriklausomai nuo to, kokiu būdu pretendentas nori atkurti nuosavybės teisę į šį turtą – natūra ar kitokiu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje P. R. v. Panevėžio miesto valdyba ir kt., byla Nr. 3K-3-384/1999). Tačiau nepakanka deklaruoti vienokį ar kitokį nuosavybės atkūrimo būdą. Pažeista nuosavybės teisė turi būti apginta realiai, t. y. pritaikant konkretų įstatyme nustatytą jos atkūrimo būdą. Pažeista nuosavybės teisė bus tinkamai ir realiai apginta tik tuo atveju, jeigu ji bus vienu ar keliais įstatyme nustatytais būdais realiai atkurta į visą išlikusį nekilnojamąjį turtą ar jo dalį, į kurią nuosavybės teisės atkūrimą garantuoja įstatymas.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad kasatorė 1991 m. gruodžio 30 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į motinos S. A. iki nacionalizacijos valdytą 964 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini), bet nuosavybės teisių atkūrimo klausimas iki galo neišspręstas ir ši procedūra neužbaigta. Kasatorė prašė žemę grąžinti natūra ir tokios nuomonės dėl nuosavybės atkūrimo būdo nėra pakeitusi iki šiol. Kauno miesto valdybos 1999 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. 1035 namų valda (duomenys neskelbtini), padalyta į dvi valdas – į 863 kv. m valdą (duomenys neskelbtini), ir į 400 kv. m valdą (duomenys neskelbtini). Prašymo padavimo metu pretendentė buvo namo su priklausiniais savininkė ir nurodytos 863 kv. m ploto namų valdos (duomenys neskelbtini), naudotoja. Antstolis 2004 m. liepos 9 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui pardavė nurodytą kasatorės namą pirkėjai J. G. Nurodyto nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo metu galiojo CK 6.394 straipsnis, kuriame reglamentuojamos teisės į žemės sklypą, parduodant pastatą, įrenginį ar kitokį nekilnojamąjį daiktą. Namo pardavimo metu kasatorė buvo ginčo namų valdos naudotoja, bet negalėjo įgyvendinti nuosavybės teisės į ginčijamą sklypą, nes jos nuosavybės teisės atkūrimo procedūra neužbaigta. Šiuo atveju ginčo žemės, t. y. buvusiems savininkams grąžintinos žemės, laikinas administratorius yra valstybė, įgyvendinanti administravimo funkciją per atitinkamas institucijas ir pareigūnus (nagrinėjamoje situacijoje – per Kauno apskrities viršininką) (Žemės reformos įstatymo 32 straipsnio 3 dalis). Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akte nieko nenurodyta apie teises į ginčo žemę. Pagal CK 6.394 straipsnio 3 dalį, jeigu nekilnojamojo daikto savininkas nėra žemės sklypo, kuriame tas daiktas yra, savininkas, tai nekilnojamąjį daiktą jis gali parduoti be žemės sklypo savininko sutikimo tik tuo atveju, jeigu tai neprieštarauja įstatymų ir (ar) sutarties nustatytoms to žemės sklypo naudojimo sąlygoms. Kai toks nekilnojamasis daiktas parduodamas, pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas. Pirkėja J. G. 2005 m. gruodžio 19 d. dovanojimo sutartimi padovanojo šį turtą sūnui, t. y. atsakovui G. D. Dovanojimo sutarties 1.3 punkte nustatyta, kad yra gautas Kauno apskrities viršininko sutikimas dėl ginčo žemės nuomos teisės perleidimo ir kad šio žemės sklypo nuomos klausimas dar neišspręstas. Kauno apskrities viršininko administracija 2003 m. birželio 26 d. informavo kasatorę, kad atkurs nuosavybės teises, kai bus atlikti geodeziniai matavimai, bet kasatorė jų neatliko. Atsakovas G. D. 2006 m. rugsėjo 4 d. pateikė prašymą ir visus reikiamus dokumentus Kauno miesto žemėtvarkos skyriui dėl ginčijamo žemės sklypo įsigijimo. Kauno apskrities viršininkas 2007 m. kovo 20 d. įsakymu nusprendė parduoti atsakovui G. D. 0,0803 ha namų valdos paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini). 2007 m. balandžio 25 d. sudaryta valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, kuria atsakovui G. D. parduodas ginčo sklypas.

Minėta, kad kasatorė pateikė prašymą atkurti nuosavybės teisę Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. siekia susigrąžinti motinos turėtą sklypą natūra, o žemė grąžinama natūra, jeigu ji nepriskirta pagal šio įstatymo 12 straipsnį valstybės išperkamai žemei. Atkurti nuosavybės teisę kasatorei, grąžinant sklypą natūra, atsisakyta Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto pagrindu, pagal kurį iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų išperkami žemės sklypai, kurios užima privačių namų valdos (sodybos) ir kiti nuosavybės teise priklausantys pastatai kaimo vietovėje. Tačiau teismai neatsižvelgė į byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo kasatorė pateikė 1991 m. gruodžio 30 d., namą su priklausiniais prarado 2004 m. liepos 9 d. juos priverstine tvarka pardavus antstoliui, o atsakovui G. D. ginčo žemė parduota 2007 m. balandžio 25 d. Taigi kasatorės prašymas atkurti nuosavybės teisę neišnagrinėtas daugiau negu penkiolika metų, nors Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 18 straipsnį sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimas atitinkamos institucijos tokius piliečių prašymus turi būti išnagrinėti ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per šešis mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos. Bylą nagrinėję teismai padarė išvadą, kad žemė, kurią siekia susigrąžinti natūra, priskirta valstybės išperkamai žemei, nes sklype esantys pastatai nuosavybės teise priklauso atsakovui G. D. ir sklypas yra skirtas pastatui eksploatuoti, todėl kasatorė gali pasinaudoti kitais nuosavybės teisės atkūrimo būdais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ši teismų išvada yra nepagrįsta, nes padaryta neatsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir žemės reformos ir restitucijos teisinį reglamentavimą. Teismų procesiniuose sprendimuose neatsižvelgta į tai, kad Atkūrimo įstatyme, atkuriant nuosavybės teises, pirmenybė buvo teikiama turto grąžinimui natūra. Tokia praktika formuojama ir kasaciniam teismui sprendžiant šios kategorijos ginčus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje N. S. v. Vilniaus miesto valdyba ir kt., byla Nr. 3K-7-20/2000; 2005 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje J. A. ir kt. v. V. M. ir kt., byla Nr. 3K-7-62/2005; 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje J. S.–Mikailienė v. J. F. ir kt., byla Nr. 3K-3-338/2007). Kasatorės prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo metu pastatai ginčo žemėje priklausė jai. Prašymo padavimo ir nagrinėjimo metu ginčo žemė nebuvo priskirta prie valstybės išperkamos žemės Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais. Minėta, kad apibrėžtas nekilnojamasis turtas turėjo būti valstybės išperkamas nepriklausomai nuo to, kokiu būdu pretendentas nori atkurti nuosavybės teisę į šį turtą – natūra ar kitokiu būdu. Darytina išvada, kad sąlygos nekilnojamajam turtui priskirti prie valstybės išperkamo taip pat turėjo realiai būti ir pretendento prašymo pateikimo momentu. Dėl to neužbaigus kasatorės nuosavybės teisės atkūrimo procedūros ir neišsprendus klausimo dėl šios teisės atkūrimo būdo, nebuvo galima ginčo žemės sklypo parduoti jame esančių statinių savininkui G. D.. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apskrities viršininko 2007 m. vasario 1 d. įsakymas ir atsakovų 2007 m. balandžio 25 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis pažeidžia kasatorės teises, nes administracinis aktas priimtas ir žemės sandoris sudarytas, neišsprendus kasatorės prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Dėl išvardytų priežasčių kasatorės ieškinys tenkinamas, Kauno apskrities viršininko 2007 m. vasario 1 d. įsakymas naikintinas ir atsakovų 2007 m. balandžio 25 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis pripažintina negaliojančia. Bylą nagrinėjusiems teismams nustačius, kad 2007 m. balandžio 25 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi pardavus 0,0803 ha žemės sklypą atsakovui G. D., o pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą atkuriant nuosavybės teises pirmenybė buvo teikiama turto grąžinimui natūra, teisėjų kolegija, remdamasi šiomis aplinkybėmis ir vadovaudamasi šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 12 straipsniu, pripažįsta, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai taikė šias teisės normas ir padarė neteisingas išvadas, kad Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. vasario 1 d. įsakymas ir 2007 m. kovo 25 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis yra teisėti.

Panaikinus žemės sklypo (duomenys neskelbtini) privačios nuosavybės teisę ir nesant sprendimo dėl kasatorės nuosavybės teisės atkūrimo, žemės sklypas grįžta valstybės dispozicijon ir jo likimas spręstinas pagal 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 17, 18 straipsnius, piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises nagrinėja ir sprendimus priima įstatyme nustatytos institucijos, o teismine tvarka šių sprendimų teisėtumas tikrinamas tik kilus ginčui.

Dėl ieškinio reikalavimo panaikinti nuosavybės teisės registraciją

Dėl ieškinio reikalavimo panaikinti žemės sklypo teisinę registraciją G. D. vardu teisėjų kolegija pažymi, kad bylose, kuriose sprendžiami ginčai dėl teisės į registruojamą daiktą, nereikia reikšti atskiro reikalavimo pripažinti negaliojančia teisinę registraciją. Tai ne kartą konstatuota ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Varėnos rajono savivaldybės v. Ž. S. ir kt., byla Nr. 3K-3-297/2008). Daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus ir juridinius faktus, susijusius su daiktinėmis teisėmis, įregistruoja ir išregistruoja viešojo registro tvarkytojas – VĮ Registrų centras, remdamasis dokumentais, kurių pagrindu atsiranda ar pasibaigia nurodytos daiktinės teisės (CK 4.255 straipsnis, 4.257 straipsnio 1 dalis). Nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, kai suinteresuotas asmuo pateikia viešojo registro tvarkytojui dokumentus, patvirtinančius, kad ta teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnis). Vienas iš su daiktinėmis teisėmis susijusių juridinių faktų registravimo viešajame registre teisinių pagrindų yra teismo sprendimas (CK 4.255 straipsnio 2 punktas; Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnis, 22 straipsnio 2 punktas). Teismo sprendimu panaikinus administracinį aktą ir pripažinus negaliojančia valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, kurių pagrindu buvo įregistruota G. D. nuosavybės teisė į ginčo pastatą, Nekilnojamojo turto registro duomenys pakeistini pagal teismo sprendimą (CK 4.254 straipsnio 7 punktas, 4.255 straipsnio 2 punktas, 4.257 straipsnio 1, 2 dalys; Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnis, 22 straipsnio 2 punktas). Dėl to kasatorės ieškinio reikalavimas panaikinti ginčo žemės sklypo nuosavybės teisės registraciją atsakovo G. D. vardu atmetamas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinis skundas tenkinamas, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimas ir nutartis naikinami, nes priimti padarius materialinės teisės normų pažeidimą, dėl kurio priimti neteisėti procesiniai sprendimai (1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 12 straipsnio pažeidimas), ir priimamas naujas sprendimas – ieškovės ieškinys tenkinamas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Patenkinusi ieškinį iš dalies, teisėjų kolegija paskirsto bylinėjimosi išlaidas. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos nagrinėti iš naujo, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Be to, CPK 96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai.

Pažymėtina, kad kasatorė nepateikė įrodymų, patvirtinančių bylinėjimosi išlaidų, patvirtintų advokato pagalbai apmokėti. Ieškiniu kasatorė reiškė tris reikalavimus: du neturtinius (dėl administracinio akto panaikinimo ir teisinės registracijos panaikinimo) ir vieną turtinį (dėl nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia), kurios vertė pagal sandorio objektą nustatyta 71 965 Lt. Vienas neturtinis reikalavimas buvo atmestas. Už ieškinį kasatorė turėjo sumokėti iš viso 2358,95 Lt (200 Lt + 2158,95 Lt) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Už ieškinį, apeliacinį skundą ir kasacinį skundą kasatorė sumokėjo atitinkamai 100 Lt, 126 Lt ir 132 Lt, atsižvelgiant į žyminio mokesčio indeksavimą (CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 82 straipsnis). Nuo kitos dalies žyminio mokesčio sumokėjimo kasatorė pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose bei kasaciniame teisme buvo atleista. Taigi jai iš atsakovų po lygią dalį priteistina sumokėta žyminio mokesčio dalis, iš viso 358 Lt (po 179 Lt), o valstybei iš atsakovų po lygiai – 6476,85 Lt (2158,95 Lt x 3) žyminio mokesčio dalis, nuo kurios mokėjimo į valstybės biudžetą kasatorė buvo atleista. Be to, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir kasaciniame teisme, valstybė patyrė atitinkamai 42,60 Lt ir 46,85 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš viso – 89,45 Lt, todėl jos po lygiai priteistinos valstybei iš atsakovų (CK 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 80 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais, 82 straipsniu, 96 straipsnio 2 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 26 d. nutartį panaikinti bei priimti naują sprendimą.

Panaikinti Kauno apskrities viršininko 2007 m. vasario 1 d. įsakymą Nr. 02-01-788, kuriuo nuspręsta atsakovui G. D. parduoti 0,0803 ha namų valdos paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

Pripažinti negaliojančia atsakovų Kauno apskrities viršininko administracijos ir G. D. 2007 m. balandžio 25 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2-43840, kuria atsakovui G. D. (duomenys neskelbtini) parduotas 0,0803 ha namų valdos paskirties žemės sklypas (duomenys neskelbtini).

Ieškinio dalį dėl nuosavybės teisės į 0,0803 ha namų valdos paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini) teisinės registracijos panaikinimo atmesti.

Priteisti ieškovei J. K. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis iš kiekvieno atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos (juridinio asmens kodas 188601998) ir G. D. (duomenys neskelbtini) po 179 Lt (vieną šimtą septyniasdešimt devynis litus) žyminio mokesčio, sumokėto pirmosios, apeliacinės instancijų ir kasaciniame teismuose.

Priteisti valstybei lygiomis dalimis iš kiekvieno atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos (juridinio asmens kodas 188601998) ir G. D. (duomenys neskelbtini) po 3283,15 Lt (tris tūkstančius du šimtus aštuoniasdešimt tris litus 15 ct) žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Nutarties nuorašą nusiųsti VĮ Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Egidijus Baranauskas

Egidijus Laužikas

Juozas Šerkšnas