Dėl nuostolių atlyginimo už naudojimąsi kelio servitutu

Civilinė byla Nr. 3K-3-420/2009 (S)

Procesinio sprendimo kategorija

32.1

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. P. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 7 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. P. ieškinį atsakovui UAB,,Girga“ dėl nuostolių atlyginimo už naudojimąsi kelio servitutu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliamas nuostolių už naudojimąsi servitutu atlyginimo klausimas. Kauno apskrities viršininko 2004 m. kovo 31 d įsakymu J. R. V. buvo atkurta nuosavybės teisė natūra į 1,17 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) bei suteiktas natūra 0,10 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Šiuo apskrities viršininko įsakymu buvo nustatyti kelio servitutai – 5 m pločio kelias iki žemės sklypo (duomenys neskelbtini); 4 m – iki hermetinės nuotekų duobės; 4 m – iki artezinio šulinio; visi šie statiniai priklauso atsakovui. Kauno apskrities viršininko 2004 m. kovo 31 d. įsakymu nustatytas servitutas yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Ieškovė 2006 m. gruodžio 14 d. bei 2007 m. kovo 13 d. pirkimo-pardavimo sutartimis nupirko nurodytus žemės sklypus iš buvusio savininko; pirkimo-pardavimo sutartyse yra įrašai apie sklypuose nustatytus servitutus.

Ieškovė 2008 m. balandžio 10 d. kreipėsi į teismą ir nurodė, kad dėl servituto yra ribojama jos nuosavybės teisė į žemę – atsakovas netinkamai naudojasi servitutu, vykdo savavališką statybą, nemoka jokio mokesčio už naudojimąsi žeme, be to, ignoruoja ieškovės, kaip teisėtos savininkės, nuosavybės teises – atsisako duoti sutikimą rengti ieškovei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo detalųjį planą. Ieškovės nuomone, atsakovas už naudojimąsi servitutu turi atlyginti pagal Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimą apskaičiuotą mokestį.

Ieškovė 2008 m. liepos 9 d. žemės sklypus padovanojo savo motinai, todėl iš atsakovo UAB,,Girga“ prašė priteisti 29 353,36 Lt už naudojimąsi servitutu 0,1000 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini), už laikotarpį nuo 2007 m. kovo 13 d. iki 2008 m. liepos 9 d.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Kauno rajono apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio ir priteisė ieškovei iš atsakovo 20 728,90 Lt už naudojimąsi servitutu už laikotarpį nuo 2007 m. kovo 13 d. iki 2008 m. liepos 9 d. Teismas nustatė, kad ieškovei priklauso 1,1292 ha žemės sklypas; 2004 m. kovo 31 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu buvo nustatyti kelio servitutai – 5 m pločio kelias iki žemės sklypo (duomenys neskelbtini); 4 m – iki hermetinės nuotekų duobės; 4 m pločio kelias iki artezinio šulinio; be to, ieškovei priklauso 0,1000 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), kuriame nustatytas servitutas – teisė pastatų (duomenys neskelbtini) savininkui neatlygintinai eiti, važiuoti prie jam nuosavybės teise priklausančių pastatų, juos prižiūrėti bei remontuoti; šiuos žemės sklypus ieškovė pirko iš buvusio jų savininko, kuris šią žemę įgijo atkūrus nuosavybės teisę; sklype esantis pastatas – siurblinė – nuosavybės teise priklauso atsakovui. Teismas pažymėjo, kad, atkuriant nuosavybės teises į žemės sklypą, nuosavybės teisių atkūrimo dalyviai sutarė, jog su šiame sklype esančio statinio savininku žemės nuomos sutartis nebus sudaroma, todėl nuosavybės teisė į nurodytą sklypą atkurta su sąlyga, kad jame esančio statinio savininkui bus leista naudotis žemės sklypu servituto teise.

Kauno apskrities viršininko 2004 m. kovo 31 d. įsakymu nustatytas servitutas suteikė teisę pastatų savininkui neatlygintinai eiti, važiuoti prie jam nuosavybės teise priklausančių pastatų, juos prižiūrėti bei remontuoti, tačiau jame nebuvo nurodytos nuostolių dėl servituto atlyginimo sąlygos. Atsižvelgdamas į Konstitucijos 23 straipsnio, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio bei CK 4.129 straipsnio nuostatas, teismas sprendė, kad teisės naudotis svetimu žemės sklypu suteikimas neatleidžia viešpataujančiojo daikto savininko bei tam tikrais atvejais teisėto valdytojo nuo pareigos atlyginti dėl nustatyto ir įregistruoto servituto atsiradusių tarnaujančiojo sklypo savininko ar teisėto valdytojo nuostolių. Spręsdamas ieškovei priteistinų nuostolių dydžio klausimą, teismas vadovavosi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais ir nustatė, kad atsakovas už laikotarpį nuo 2007 m. kovo 13 d. iki 2008 m. liepos 9 d. privalo sumokėti ieškovei bent valstybinės žemės nuomos mokesčio nustatytą nuomos mokestį, apskaičiuotą pagal teisės aktus, reglamentuojančius valstybinės žemės nuomos mokesčio nustatymą.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. balandžio 7 d. sprendimu tenkino atsakovo apeliacinį skundą ir Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė. Kolegija nurodė, kad laikotarpiu, už kurį ieškovė prašo priteisti nuostolius, galiojo Kauno apskrities viršininko įsakymu nustatytas servitutas, suteikiantis atsakovui teisę neatlygintinai eiti, važiuoti prie jam nuosavybės teise priklausančių pastatų, juos prižiūrėti bei remontuoti. Šiuo laikotarpiu joks įstatymas, sutartis, teismo sprendimas ar administracinis aktas nenustatė atsakovui prievolės mokėti kompensaciją ieškovei. Kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai konstatavo, kad Kauno apskrities viršininko įsakyme nenurodyta nuostolių dėl servituto atlyginimo sąlygų, tačiau motyvuojamojoje sprendimo dalyje nepagrįstai sprendė, kad ieškovė turi teisę į nuostolių atlyginimą. Kauno apskrities viršininko įsakymu nustatytas servitutas yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre ir galioja, todėl atsakovui nei skola už naudojimąsi servitutu, nei nuostolių ar žalos atlyginimas už naudojimąsi servitutu objektyviai negalėjo atsirasti. Kolegija atmetė ieškovės argumentus, kad atsakovas siurblinę yra nelegaliai rekonstravęs į kavinę ir gyvenamąsias patalpas, pastatą naudoja ne pagal paskirtį ir tai lemia nustatyto servituto naudojimą ne pagal paskirtį, nes, jos nuomone, šie motyvai ir nurodomos faktinės aplinkybės neturi teisinės reikšmės šiam ginčui. Pripažinusi, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės į nuostolių už naudojimąsi servitutu atlyginimą, kolegija išsamiai nepasisakė dėl priteistos pinigų sumos dydžio, tik nurodė, jog teismas nepagrįstai šia skolą siejo ir jos dydį skaičiavo pagal Vyriausybės nutarimo „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ nuostatas. Teisėjų kolegija nesivadovavo ieškovės atsiliepime nurodyta taikytina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota šios kategorijos bylose, nes nagrinėjamoje byloje ir ieškovės nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse nesutapo bylos aplinkybės, ginčo dalykas, skyrėsi ginčo teisiniai santykiai.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė V. P. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 7 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1) apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino CK 4.129 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai pažymėjo, kad 2007 m. kovo 13 d.–2008 m. liepos 9 d. laikotarpiu nei įstatymas, nei sutartis, nei teismo sprendimas ar administracinis aktas nenustatė prievolės atsakovui mokėti kompensacijos ieškovei. Kasatorės nuomone, jos teisė gauti nuostolių atlyginimą yra nustatyta CK 4.129 straipsniu, Žemės įstatymo 23 straipsnio 7 dalimi, todėl pirmosios instancijos teismas, tenkindamas dalį ieškinio, pagrįstai vadovavosi šia teisės norma, Konstitucijos 23 straipsniu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsniu. Nors apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovas siurblinę nelegaliai yra rekonstravęs į kavinę ir gyvenamąsias patalpas, pastatą naudoja ne pagal paskirtį, tai lemia ir nustatyto servituto naudojimąsi ne pagal paskirtį, tačiau padarė išvadą, kad šios aplinkybės ginčo esmei neturi teisinės reikšmės. Kasatorės nuomone, tuo atveju, jei, nustatant servitutą, vietoj siurblinės būtų buvęs kitas pastatas, nebūtų galima nustatyti neatlygintino servituto. Pastato naudojimas komercinei ir gyvenamajai paskirčiai kelia daugiau nepatogumų žemės savininkui. Servituto, naudojamo kavinei, turinys nesutampa su servituto, nustatyto siurblinei, turiniu, todėl, kasatorės nuomone, servituto suteikiamos teisės neįgyvendinamos pagal tikslinę paskirtį. Kadangi tokiais veiksmais yra pažeidžiamos tarnaujančiojo objekto savininkės teisės, tai apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo CK 4.129 straipsnio nuostatomis ir nenustatė pagrindų kasatorei atlyginti nuostolius. Kasatorė pažymi, kad šiuo metu ji neturi galimybės naudotis sklypu, kuriame stovi ir atsakovo nelegaliai pastatyta transformatorinė;

2) kasatorė nurodo, kad Kauno miesto žemėtvarkos skyrius pagal Žemės ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymą Nr. 207 siekė išspręsti problemą su atsakovu ir sudaryti žemės nuomos sutartį, tačiau šis atsisakė pasirašyti sutartį. Kadangi su atsakovu nepavyko susitarti dėl patiriamų nuostolių atlygio, Kauno apskrities viršininko 2004 m. kovo 31 d. įsakyme nuostolių dėl servituto atlyginimo sąlygų taip pat nenustatyta, tai nuostolių apskaičiavimas, atsižvelgiant į savininko reikalavimus, yra teismo prerogatyva. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė ir motyvavo, kad atsakovas turėtų mokėti bent jau valstybinės žemės nuomos mokestį, apskaičiuotą pagal teisės aktus, reglamentuojančius valstybinės žemės nuomos mokesčio nustatymą, ir tai atitiko kasatorės logiškumo, protingumo, sąžiningumo reikalavimus. Kasatorės nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino atsakovo neteisėtus veiksmus pakeičiant viešpataujančiojo daikto paskirtį ir statusą, neteisėtai išplėtus nustatyto servituto turinį bei paskirtį, todėl pagrįstai apskaičiavo nuostolių dydį, imdamas maksimalią 4 procentų vertę, nustatytą Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1798;

3) apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šios kategorijos bylose (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. F. v. B. R., G. R., bylos Nr. 3K-3-100/2005; 2005 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB “Lifosa” v. Z. D. N., R. S., bylos Nr. 3K-3-321/2005). Šiose nutartyse teismas nurodė, kad servituto naudotojas privalo nepažeisti savininko teisių ir už naudojimąsi svetimu daiktu turi būti protingai atlyginama; visais atvejais servituto teisė turi būti mažesnė už savininko teises. Tuo tarpu, spręsdamas šį ginčą, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovas neturi pareigos atlyginti už žemės naudojimąsi CK 4.129 straipsnio pagrindu.

Atsiliepimo į kasacinį skundą negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl servituto paskirties ir turinio

Servitutas yra daiktinė teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą. Tai – teisės suteikimas naudotis svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu) arba to daikto savininko, valdytojo teisių naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto) tinkamą naudojimą (CK 4.111 straipsnis). Servitutas nustatomas įstatymu, įstatymo nustatytais atvejais administraciniu aktu, sandoriais ir teismo sprendimu (CK 4.124 straipsnio 1 dalimi). Taigi servituto tikslas – užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą. Kadangi servitutas suvaržo tarnaujančiojo daikto savininko teises naudotis jam priklausančiu daiktu, tai, nustatant servitutą, turi būti laikomasi minimalaus tarnaujančiojo daikto savininko teisių ribojimo principo ir viešpataujančiojo daikto savininkui gali būti suteikiamos teisės naudotis tarnaujančiuoju daiktu tiek, kiek būtina objektyviai viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal paskirtį. Dėl to servituto turinyje turi būti konkrečiai apibrėžtos teisės, kurios atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko ir kuriomis naudosis servituto turėtojas. Jeigu servituto turinyje aiškiai nenurodytos naudojimosi svetimu (tarnaujančiuoju) daiktu teisės, laikoma, kad servitutas yra mažiausias ir jį lemia viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį poreikiai (CK 4.112 straipsnio 2, 3 dalys). Servitutu nustatomi tarnaujančiojo daikto savininko patiriami nuostoliai gali būti viešpataujančiojo daikto savininko kompensuojami vienkartinėmis ar periodinėmis išmokomis, kurios be papildomo įrodinėjimo kompensuoja nuostolius (CK 4.129 straipsnis). Dėl to servituto turinyje paprastai nurodomas atlygintinumo (neatlygintinumo) pobūdis, nustatoma nuostolių kompensavimo tvarka.

Minėta, kad servituto turinį nulemia viešpataujančiojo daikto paskirtis ir jo naudojimo pagal paskirtį poreikiai, kurie dėl viešpataujančiojo daikto fizinių savybių, paskirties pasikeitimo ar kitokių objektyvių priežasčių gali keistis. Naujai atsiradusios aplinkybės gali mažinti arba didinti tarnaujančiojo daikto savininko teisių suvaržymą, todėl gali sudaryti pagrindą keisti nuostolių kompensacinį pobūdį, o esant neatlygintinam servitutui, reikalauti kompensacinių išmokų. Atsiradus aplinkybių, dėl kurių keičiasi servituto suteiktų teisių pobūdis, viešpataujančiojo daikto ir tarnaujančiojo daikto savininkai (valdytojai) gali susitarti dėl servituto turinio pakeitimo, o nepasiekę susitarimo, kiekvienas jų turi teisę kreiptis į teismą dėl servituto turinio atitikties objektyviai susidariusiems tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų (valdytojų) servituto teisiniams santykiams, t. y. dėl servituto turinio pakeitimo (CK 4.112 straipsnio 5 dalis).

Teismų nustatyta, kad Kauno apskrities viršininko 2004 m. kovo 31 d. įsakymu J. R. V. buvo atkurta nuosavybės teisė į žemės sklypą, kuriame yra atsakovui UAB,,Girga“ nuosavybės teise priklausantys siurblinė, artezinis šulinys ir hermetinė nuotekų duobė. Tuo pačiu įsakymu žemės sklype nustatytas servitutas statinių savininkui neatlygintinai eiti, važiuoti prie jam nuosavybės teise priklausančių statinių, juos prižiūrėti bei remontuoti. Žemės (tarnaujančiojo daikto), į kurią atkurta nuosavybės teisė, savininkas ir statinių (viešpataujančiojo daikto) savininkas servitutą pripažino ir jo sąlygų laikėsi. Kasatorė 2007 m. kovo 13 d. nupirko iš buvusio savininko sklypą su jame nustatytu servitutu. Servitutas yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, kasatorė, pirkdama žemę, apie jį žinojo, todėl nustatyto servituto privalo laikytis (CK 4.111 straipsnio 2 dalis).

Kasatorė, nereikalaudama keisti servituto turinio dėl, jos manymu, pasikeitusių servituto aplinkybių, prašo priteisti iš atsakovo kasmėnesines kompensacines išmokas už atsakovo naudojimąsi servitutu. Tačiau ankstesniam tarnaujančiojo daikto savininkui nustatytos servituto sąlygos kasatorei privalomos, ir, kol įstatymo nustatyta tvarka jos nepakeistos, viešpataujančiojo daikto savininkas turi teisę naudotis servitutu neatlygintinai. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias servitutą ir iš jo turinio kylančias teises bei pareigas. Teismo išvada, kad, esant neatlygintinam servitutui, kasatorė neturi teisinio pagrindo reikalauti periodinių kompensacinių išmokų, pagrįsta.

Dėl CK 4.129 straipsnio aiškinimo

CK 4.129 straipsnyje nustatyta, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu, administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje ŽŪB,,Naujieji Berčiūnai“, Ž. K. ir kt. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-157/2009, CK 4.129 straipsnyje nustatyta servituto atlygintinumo prezumpcija aiškinama kaip dvi savarankiškos tarnaujančiojo daikto savininko teisės reikalauti atlyginti dėl servituto patirtus netekimus. Viena, kad tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę reikalauti vienkartinės ar periodinės kompensacijos kaip atlyginimo už jo teisių suvaržymą. Kita, kad tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę reikalauti dėl servituto nustatymo patirtų nuostolių, įrodęs jų dydį ir priežastinį ryšį su servitutu, atlyginimo (taip pat aiškinama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. M. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-69/2009). Vienkartinės ar periodinės kompensacijos nurodomos servituto turinyje, nustatant atlygintiną servitutą, o servitute nenusprendus dėl jo atlygintinumo (neatlygintinumo), nuostolių atlyginimas gali būti nustatytas teismo pagal tarnaujančiojo daikto savininko reikalavimą. Konkretūs nuostoliai, patirti dėl servituto, priteisiami pagal atskirą tarnaujančiojo daikto savininko reikalavimą. Pagrindai atlyginti nuostolius, patirtus dėl servituto, yra nuostolių faktas ir jų ryšys su servitutu. Tokie nuostoliai – tarnaujančiojo daikto būklės pablogėjimas dėl servituto; išlaidos, susijusios su tarnaujančiojo daikto tinkamos būklės išlaikymu; išlaidos dėl būklės atkūrimo, valstybės nustatyti mokesčiai; rinkliavos už tarnaujantįjį daiktą ir pan. Šių nuostolių išieškojimo ypatybė yra tai, kad jie, padaromi nors ir teisėtais servituto turėtojo veiksmais, tačiau tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti atlyginti (CK 6.246 straipsnio 3 dalis, 4.129 straipsnis).

Minėta, kad 2004 m. kovo 31 d. nustatytas ir kasatorei privalomas servitutas yra neatlygintinas, todėl ji, kol servituto turinys nepakeistas, neturi teisės reikalauti atlygintino servituto, t. y. periodinių kompensacijų, kurių nereikia įrodinėti kaip konkrečių, patiriamų dėl servituto nuostolių. Tačiau pagal CK 4.129 straipsnio nuostatas ji turi teisę reikalauti konkrečių nuostolių, kuriuos patyrė dėl servituto nustatymo, atlyginimo. Kasatorė ieškinį grindė CK 4.129 straipsnio pagrindu ir, prašydama periodinių kompensacijų, faktiniu ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes dėl servituto nustatymo patiriamų konkrečių nuostolių – atsakovo atsisakymą duoti sutikimą rengti detalųjį planą ir t. t., todėl apeliacinės instancijos teismas privalėjo aiškintis ir svarstyti, ar kasatorė įrodė patirtus nuostolius bei spręsti, ar yra pagrindas priteisti jai ne kompensacines išmokas, o konkrečius dėl nustatyto servituto patirtus nuostolius. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 4.129 straipsnio nuostatas dėl nuostolių atlyginimo bei nesivadovavo teismų praktika šiuo klausimu, neatribojo kompensacijų už atlygintiną servitutą nuo ieškovės nurodomų konkrečių, patiriamų dėl servituto nuostolių, ir, naikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo priteistos periodinės kompensacijos, šiuo klausimu nepasisakė, t. y. atmetė ieškinį, neišaiškinęs bylai reikšmingų faktinių aplinkybių. Dėl to gali būti neteisingai išspręsta byla. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir bylą grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 7 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Janina Januškienė

Vincas Verseckas