Dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-408/2009 (S) Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.4.1; 44.2.4.2; 114.11.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. B. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. B. ieškinį atsakovui VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikoms dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo, tretieji asmenys – M. Č., J. B., R. S., T. V., N. V., R. M.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, atlyginimo.

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo: 1) jai 46 378,13 Lt turtinei žalai ir 200 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 2) mažamečiam sūnui E. I. 800 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 3) E. I. slaugai po 1 minimalų mėnesinį atlyginimą kiekvieną mėnesį iki E. I. mirties.

Ieškovė nurodė, kad 1998 m. lapkričio 11 d. jai gimė pernešiotas kūdikis, kuriam 1999 m. gegužės 4 d. buvo nustatytas invalidumas dėl cerebrinio paralyžiaus. Ieškovės teigimu, jos kūdikio sveikata sutriko dėl atsakovo darbuotojų kaltės. Dėl gydytojo M. Č. kaltės į Kauno medicinos universiteto klinikų Gimdymo skyrių ieškovė paguldyta tik 1998 m. lapkričio 10 d., t. y. jau konstatavus vaisiaus pernešiojimą. Gimęs kūdikis buvo perkeltas į Naujagimių patologijos skyrių, nurodant, kad jo būklė vidutinio sunkumo, pats nevalgo, išlieka vangus. Išsiunčiant ieškovę ir jos sūnų iš ligoninės, vaiko būklė apibūdinta kaip,,visiškai patenkinama“, nurodant ieškovei toliau ją sekti. Ieškovės teigimu, dėl gydytojų kaltės gimęs pernešiotas, laiku ir intensyviai negydytas jos sūnus be tolesnio gydymo rekomendacijų išsiųstas į namus. Būklei pablogėjus, jis vėl paguldytas į ligoninę. Apie sunkią vaiko būklę atsakovo darbuotojai ieškovei pranešė labai šiurkščiai, tiesiogiai nurodydami, kad ieškovės sūnus bus neįgalus. Ieškovė nurodė, kad kreipėsi į nepriklausomus kitos valstybės ekspertus, kurie pateikė teismo medicinos tyrimo išvadą, kurioje konstatuota nepakankama ieškovės iki gimdymo ir per gimdymą priežiūra, kuri galėjo turėti įtakos ieškovės sūnaus E. I. sveikatos sutrikimams, taip pat konstatuota, kad E. I. gydymas nebuvo adekvatus jo sveikatos būklei. Ieškovės nuomone, jai ir jos vaikui suteiktos atsakovų darbuotojų paslaugos neatitiko medicinos mokslo principų, neužtikrintas maksimalus atidumo, rūpestingumo ir atsargumo, teikiant paslaugas, laipsnis t. y. suteiktos paslaugos buvo nekokybiškos ir dėl jų atsirado neigiamų padarinių. Ieškovė nurodė, kad jai priteistiną materialinę žalą sudaro: išlaidos vaistams - 322,62 Lt, išlaidos vaiko higienos priemonėms – 3400 Lt, slaugos išlaidos – 33 680 Lt, ekspertų paslaugos, nustatant teiktų medicinos paslaugų kokybę, tyrimai, kelionės į Sankt-Peterburgą išlaidos – 3163,41 Lt, dokumentų vertimo paslaugos – 5741 Lt, medicininių dokumentų dauginimas – 71,10 Lt, iš viso - 46 378,13 Lt. Ieškovė nurodė, kad dėl netinkamų atsakovo darbuotojų veiksmų ji patyrė didelių dvasinių išgyvenimų, nuolatinį nerimą, nevisavertiškumą, kurį taip pat patiria ir jos sūnus, todėl jai priteistinas 200 000 Lt, o jos sūnui - 800 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų (nutarčių) esmė

Kauno apygardos teismas 2006 m. spalio 12 d. sprendimu ieškinio netenkino.

Teismas nustatė, kad ieškovei 1998 m. lapkričio 11 d. gimė sūnus E. I. 1999 m. gegužės 4 d. vaikui nustatytas neįgalumas, kurio priežastis - cerebrinis paralyžius, psichomotorinio vystymosi atsilikimas. Ieškovės būklė nuo 1998 m. kovo 16 d. buvo stebima VšĮ Kauno centro poliklinikoje. Į atsakovo įstaigą ieškovė kreipėsi pirmą kartą 1998 m. spalio 30 d., vėliau (1998 m. lapkričio 5 d. ir 1998 m. lapkričio 10 d.) - asmeniškai į įstaigoje dirbantį gydytoją M. Č. Ieškovė į Kauno medicinos universiteto klinikų Gimdymo skyrių paguldyta 1998 m. lapkričio 10 d., t. y. praėjus 13 dienų (1998 m. spalio 27 d. pagal ultragarsinį tyrimą) arba 17 dienų (1998 m. spalio 23 d. pagal paskutines menstruacijas) po nustatyto gimdymo termino.

Teismas nesutiko su ieškovės teiginiu, kad per gimdymą ir po jo atsakovas jai teikė nekokybiškas medicinines paslaugas, skyrė netinkamus vaistus. Remdamasis bylos dokumentais, teismas nustatė, kad 1998 m. lapkričio 10 d., kai ieškovė buvo paguldyta į ligoninę, jos pačios ir vaisiaus būklė buvo gera. Kadangi nėštumas buvo užsitęsęs, tai 1998 m. lapkričio 11 d. ieškovei sužadintas gimdymas. Po gimdymo nustatyta, kad vaikas gimė lengvai hipoksijai prilygstančios būklės. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, sprendė, kad gimdymas vyko sklandžiai, naujagimiui teikta pagalba, naudotos medicininės priemonės ir gydymas buvo adekvatus naujagimio ir gimdyvės būklei. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad dėl per gimdymą teiktų gydymo ir priežiūros paslaugų gimusiam vaikui galėjo būti pakenkta ir dėl to išsivystė nustatytas negalavimas. Teismas, remdamasis byloje pateiktais medicininiais duomenimis, sprendė, kad vaikas iki tol, kol buvo išleistas į namus, buvo intensyviai gydomas; išleidžiant į namus, ieškovei paaiškinta vaiko priežiūra, tolesnio stebėjimo taktika. Teismas priėjo prie išvados, kad byloje nėra objektyvių duomenų, pagrindžiančių ieškovės ieškinio pagrindą dėl netinkamai suteiktų atsakovo medicininių paslaugų ir dėl to atsiradusių neigiamų pasekmių. Teismas nenustatė atsakovo kaltės, priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir ieškovės įrodinėjamų neigiamų pasekmių. Teismas atmetė ieškovės pateiktus įrodymus – Sankt Peterburgo gydytojų išvadas, nes kartu su jomis nepateikti išvadas davusių gydytojų kvalifikaciją patvirtinantys įrodymai, nėra žinoma, kokie duomenys buvo perduoti Sankt Peterburgo gydytojams, šias išvadas paneigia kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai, išvados neatitinka byloje nustatytų objektyvių aplinkybių.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. balandžio 10 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas iš naujo tyrė ir papildomai rinko įrodymus (skyrė byloje komisinę ekspertizę ieškovės sūnaus sveikatos sutrikimo priežastims nustatyti ir suteiktų gydymo paslaugų kokybei įvertinti, apklausė ekspertus). Teisėjų kolegija pripažino, kad gydytojas M. Č. pažeidė nustatytą pacientų priėmimo tvarką, ir dėl to buvo keliamas jo baudžiamosios, administracinės ir drausminės atsakomybės klausimas, tačiau kartu konstatavo, kad nėra priežastinio ryšio tarp gydytojo veiksmų ir vaiko sveikatos sutrikimo. Byloje nėra duomenų, kad vaiko gimimas po 42 nėštumo savaičių lėmė susirgimą, taip pat, kad vaikas būtų gimęs sveikas, jei gimdymas būtų buvęs skatinamas anksčiau. 1998 m. lapkričio 10 d., ieškovei atvykus į ligoninę, vaisiaus būklė buvo normali, o vaiko pernešiojimas vaiko ligoms neturėjo įtakos tokiu laipsniu, kad būtų galima konstatuoti esant priežastinį ryšį tarp vėlesnio gimdymo ir vaiko sveikatos būklės. Nors ieškovės nėštumas užsitęsė, tačiau toks užsitęsimas neviršijo normos ribų ir, nesant kitokių pavojingų požymių, kaip kad konstatavo ekspertai, nėra pagrindo manyti, jog tai padarė esminę įtaką vaiko sveikatai. Teisėjų kolegija nustatė, kad gydytojų veiksmai ieškovei gimdant ir po gimdymo buvo daug kartų tirti ir vertinti, atlikta ne viena ekspertizė nagrinėjant šią bylą, taip pat baudžiamojoje byloje. Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovės sūnaus susirgimą cerebriniu paralyžiumi lėmė ne gydytojų veiksmai, o liga – simptominė generalizuota epilepsija (Westo sindromas), kurios atsiradimo priežastys nenustatytos. Ieškovei ir jos sūnui suteiktos gydymo paslaugos buvo tinkamos. Lietuvos gydymo įstaigos vadovaujasi Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduotomis medicinos paslaugų teikimo metodikomis, kurios skiriasi nuo Rusijos Federacijoje galiojančių nuostatų, taip paaiškinami skirtumai vertinant atsakovo gydytojų veiksmus.

Remdamasi bylos duomenimis, teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovo darbuotojai, išsiųsdami ieškovę ir jos sūnų iš ligoninės, suteikė jai išsamią informaciją apie tolesnį vaiko stebėjimą, taip pat apie tai, kada ir kur reikėtų atvykti kitiems tyrimams ir gydymui. Ekspertų konstatuota aplinkybė, kad nebuvo nurodytas tolimesnis rekomenduotinas medicininis gydymas, nesuteikia pagrindo teigti, jog gydytojai atliko neteisėtus veiksmus, kurie lemia jų civilinės atsakomybės atsiradimą, nes nenustatyta priežastinio ryšio tarp rekomendacijų dėl tolimesnio gydymo vaistais nepateikimo ir sūnaus sveikatos būklės. Vykdydama gydytojų nurodymus, ieškovė privalėjo stebėti vaiką, tolesnis gydymas vaistais galėjo būti skiriamas tik nustačius tam tikrus sutrikimus. Kad sprendimas ieškovę su vaiku 1999 m. sausio 8 d. išrašyti iš ligoninės ir tęsti gydymą namuose buvo pagrįstas, patvirtina ir medicinos ekspertų išvados.

Dėl ieškovės teiginių, kad atsakovo darbuotojai jai šiurkščiai pranešė vaiko diagnozę ir įžeidžiamai su ja elgėsi, teisėjų kolegija nurodė, kad tokias aplinkybes ieškovė privalo įrodyti pagal bendrąsias civiliniame procese galiojančias įrodinėjimo taisykles. Teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškovė aptariamų teiginių neįrodė. Medicinos etikos komisijos išvadoje, padarytoje atlikus ieškovės santykių su atsakovo personalu tyrimą, konstatuota, kad Vaikų neurologijos skyriaus personalas, informuodamas ieškovę apie sūnaus ligą ir toliau jį gydydamas, nesugebėjo tinkamai bendrauti, nepažeisdamas medicinos etikos; gydytojams paskirti įspėjimai. Išvados priėmimo priežastys, motyvai išvadoje nėra nurodyti, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, vien gydytojų įspėjimo faktas kaip toks, jo tinkamai nemotyvuojant, neduoda pagrindo spręsti, kad gydytojai su ieškove elgėsi šiurkščiai ir tokiu elgesiu sukėlė jai neturtinę žalą. Byloje yra duomenų, kad pačios ieškovės elgesys yra konfliktiškas, su ja sunku bendrauti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo pripažinti neteisėtais ir panaikinti Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 12 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, patenkinant ieškinį. Kasacinis skundas grindžiamais tokiais teisiniais argumentais:

1. Teismai, spręsdami gydymo įstaigos atsakomybės klausimą ir nustatę, kad kasatorės vaisius buvo pernešiotas dėl atsakovo darbuotojo M. Č. kaltės, tačiau atmesdami kasatorės ieškinį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės taikymo praktikos (2001 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje L. M. S. ir kt. v. Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninė, bylos Nr. 3K-3-1140/2001; 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje R. V. ir kt. v. Kauno 2–oji klinikinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-1180/2003; 2004 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje O. R. ir kt. v. Vilniaus universiteto Santariškių klinikos, bylos Nr. 3K-3-16/2004, 2005 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje J. R. ir kt. v. Vilniaus universiteto Santariškių klinikos, bylos Nr. 3K-3-206/2005). Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo kasacinio teismo formuojama praktika, kad, vertinant gydytojo veiksmus ir sprendžiant civilinės atsakomybės už paciento sveikatos sužalojimą klausimą, turi būti taikomas atidaus, dėmesingo, rūpestingo, kvalifikuoto gydytojo elgesio standartas.

2. Bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Teismai atmetė visus byloje esančius ekspertų argumentus dėl vaiko pernešiojimo ir su tuo susijusių pasekmių. Kasatorės teigimu, dėl užsitęsusio nėštumo yra kaltas ją prieš gimdymą konsultavęs gydytojas M. Č., kurio kaltę patvirtina tai, jog šis gydytojas dėl padarytų pažeidimų, nukreipiant ieškovę gimdyti, buvo traukiamas administracinėn atsakomybėn, atleistas iš skyriaus vedėjo pareigų. Dėl M. Č. kaltės į Kauno medicinos universiteto klinikų Gimdymo skyrių kasatorė paguldyta tik 1998 m. lapkričio 10 d. (praėjus 17 d. nuo preliminarios gimdymo datos), t. y. užsitęsus nėštumui. Teismai neatsižvelgė į Kauno apskrities viršininko administracijos 1999 m. liepos 12 d. raštą Nr. B-813D,,Dėl sūnaus gydymo“ ir 2000 m. lapkričio 21 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno apygardos skyriaus komisijinės teismo medicinos ekspertizės aktą Nr. 38, kuriuose nustatyta, kad nuo kasatorės siuntimo į ligoninę iki jos paguldymo į ligoninę, praėjo 11 dienų, tačiau Kauno medicinos universitetinėse klinikose atliktų tyrimų registracija nevesta, negalima nustatyti, ar pakankamai sekta vaisiaus būklė, vaikas gimė pernešiotas – lengvos hipoksijos, ir tai yra netinkamai suteiktos medicininės pagalbos pasekmė. Tikroji vaiko susirgimo priežastis nenustatyta, tačiau apeliacinės instancijos teismas, neigdamas dalies tyrimą atlikusių ekspertų gydytojų padarytas išvadas, mokslinių straipsnių teiginius ir rekomendacijas, kasatorės nuomone, buvo šališkas. Kasatorės teigimu, vaikui nekonstatuotas genetinės prigimties susirgimas, o gydymo įstaigos atsakomybei atsirasti nebūtina, kad pernešiojimas būtų lemiama susirgimo priežastis. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovo darbuotojai, išsiųsdami kasatorę ir jos vaiką iš ligoninės, suteikė išsamią informaciją apie tolesnį vaiko stebėjimą, taip pat apie tai, kada ir kur reikėtų atvykti kitiems tyrimams ir gydymui. Kasatorės teigimu, tokia teismo išvada padaryta, remiantis vienais ekspertų teiginiais ir atmetant kitus, nenurodant kasatorės argumentus patvirtinančių išvadų ydingumo.

3. Bylą nagrinėję teismai nesivadovavo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais ir neatsižvelgė į atsakovo darbuotojų elgesį su kasatore pogimdyminiu laikotarpiu, neįvertino, kad kasatorė apie vaiko ligą buvo informuota ciniškai, šiurkščiai, jai nesuteikta jokia psichologinė pagalba. Dėl atsakovo veiksmų kasatorė patyrė didelių dvasinių išgyvenimų, kančių, t. y. neturtinės žalos, kurią privalo atlyginti atsakovas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašė skundą atmesti. Atsakovo nuomone, teismai, vertindami byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo kriterijų, teisingai nustatė konkrečius faktus. Kasaciniame skunde iš esmės keliami fakto klausimai, nors, remiantis CPK 353 straipsnio 1 dalimi, kasacinis teismas patikrina apskųstus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu. Atsakovo nuomone, teismai pagrįstai sprendė, kad, kasatorei ir jos sūnui gydantis ligoninėje, jiems buvo laiku ir tinkamai suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos, medicinos darbuotojų kaltės dėl netinkamo gydymo nenustatyta. Kasatorės sūnaus neįgalumas nesusijęs su suteiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis. Kadangi nėra nustatytų būtinų sąlygų, kurioms esant gali atsirasti gydymo įstaigos atsakomybė už padarytą turtinę ir neturtinę žalą, tai kasatorės reikalavimai dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinami.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl gydytojų civilinės profesinės atsakomybės sąlygų

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl valstybinės sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojų įstatymo pagrindu teiktų gydymo paslaugų kokybės, todėl šiam ginčui spręsti taikytinos deliktinės civilinės atsakomybės taisyklės (už įstatymo reikalavimų pažeidimą kylanti civilinė atsakomybė savo prigimtimi yra deliktinė). Deliktinės atsakomybės institutas yra grindžiamas visuotine pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų žalos kitam asmeniui (CK 6.263 straipsnis). Asmeniui, kuris šią pareigą pažeidžia, kyla prievolė atlyginti padarytą žalą. Įstatyme yra numatyti ir tokie atvejai, kai prievolė atlyginti žalą kyla asmeniui, kuris pats žalos nepadarė, bet yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus (netiesioginė civilinė atsakomybė), taip pat atsakomybės be kaltės atvejai (griežtoji civilinė atsakomybė); teisėjų kolegija pabrėžia, kad civilinė atsakomybė jokiu atveju negalima, jeigu nėra žalos (nuostolių) ar (ir) priežastinio ryšio tarp kalto asmens neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos.

Gydytojų civilinė atsakomybė už netinkamą gydymą yra profesinė atsakomybė, tai yra specialisto atsakomybė už netinkamą profesinių pareigų vykdymą, ji yra specifinė neteisėtų veiksmų ir kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygų, aspektais. Gydytojo profesinės atsakomybės pobūdis yra nulemtas sveikatos priežiūros, kaip visuomenės veiklos srities, reikšmingumo ir su tuo susijusios būtinybės garantuoti tinkamą sveikatos priežiūros paslaugų teikimą visuomenei. Gydytojas, kaip profesionalas, turi specialiųjų žinių, t. y. žmogui gyvybiškai svarbiais klausimais žino ir gali daugiau negu kiti, be to, jis turi pripažintą teisę specialiąsias žinias taikyti ir kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus; specialisto turima kvalifikacija sukuria teikiamų paslaugų kokybės prezumpciją, žmogus, pasikliovęs specialistu, turi jaustis saugus, todėl atitinkamos profesijos asmeniui yra taikomi griežtesni atidumo, atsargumo bei rūpestingumo reikalavimai. Tai yra esminis profesionalo atsakomybės bruožas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylose dėl žalos, padarytos netinkamu gydymu, laikosi pozicijos, kad, vertinant gydytojo veiksmus ir sprendžiant civilinės atsakomybės už paciento sveikatos sužalojimą klausimą, turi būti taikomas atidaus, dėmesingo, rūpestingo, kvalifikuoto gydytojo elgesio standartas; pacientą ir gydytoją (sveikatos priežiūros įstaigą) sieja prievolė, kurios turinį sudaro gydytojo (sveikatos priežiūros įstaigos) pareiga užtikrinti, kad ši prievolė būtų vykdoma dedant maksimalias pastangas, t. y. užtikrinant maksimalų atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikuotumo laipsnį; sprendžiant dėl gydytojo veiksmų teisėtumo turi būti remiamasi ne tik teisės aktų, reglamentuojančių medicininių paslaugų teikimą, bet ir gydytojų profesinės etikos, medicinos praktikos nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. R. ir kt. v. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos, bylos Nr. 3K-3-16/2004; 2005 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. R. ir kt. v. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos, bylos Nr. 3K-3-206/2005; 2008 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos, bylos Nr. 3K-3-478; ir kt.).

Nurodytų teismų praktikos nuostatų taikymas konkrečiu atveju reiškia, kad gydytojo veiksmų neteisėtumas ir kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, gali būti konstatuojami esant lengvesnio laipsnio pareigos elgtis rūpestingai ir apdairiai pažeidimui, negu įprastu civilinės atsakomybės atveju. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad bendrieji protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principai neleidžia gydytojo profesinės atsakomybės suabsoliutinti. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad gydytojo atsakomybė nėra atsakomybė už nepasiektą rezultatą, gydytojo atsakomybė nėra atsakomybė be kaltės. Formalios teisinės gydytojo atsakomybės ribos apibrėžtos įstatymų. Ginčo teisinių santykių atsiradimo metu galiojusios Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 1998 m. gegužės 21 d. redakcijos 14 straipsnyje,,Pacientams padarytos žalos samprata“ buvo nustatyta, kad pacientams padaryta žala, už kurią privalo atsakyti gydymo įstaiga, yra žala, atsiradusi kaip pacientų gydymo ar medicininio tyrimo pasekmė, dėl infekcijos ar uždegimo, siejamų su pacientų tyrimu ar gydymu, atsiradusi dėl diagnostinės procedūros ar pjūvio, jei tai nepagrįstai sukelia ilgalaikius sveikatos sutrikimus, ar atsiradusi dėl medicinos aparatūros trūkumų; visuotinai pripažintais medicinos praktikos ir mokslo principais ar standartais pagrįsto gydymo pasekmės, kurių negalima buvo išvengti kitu lygiaverčiu efektyviu gydymo metodu, nėra vertinama kaip pacientams padaryta žala.

Šiuo metu galiojančiame įstatyme (2004 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. IX-2361 redakcija) yra pateikiama sveikatos priežiūros įstaigos ir darbuotojų kaltės apibrėžtis: laikoma, kad yra sveikatos priežiūros įstaigos ir jos darbuotojų kaltė, jei teikiant sveikatos priežiūros paslaugas buvo pažeisti sveikatos priežiūros paslaugų teikimą reglamentuojantys teisės aktų reikalavimai, patvirtintos diagnostikos bei gydymo metodikos ir tie pažeidimai sukėlė paciento sveikatos pablogėjimą ar mirtį; taip pat laikoma, kad yra sveikatos priežiūros įstaigos ir jos darbuotojų kaltė, jei nurodyti reikalavimai nebuvo pažeisti, bet paciento sveikatos pablogėjimą ar mirtį sukėlė sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių asmenų tyčia arba šie asmenys nebuvo tiek rūpestingi ir apdairūs, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (įstatymo 14 straipsnis).

Be formaliųjų teisinių, gydytojo profesinė atsakomybė turi ir objektyviąsias ribas, jas nubrėžia objektyvūs žmogaus organizme vykstantys biologiniai procesai bei medicinos mokslo ir praktikos raidos lygis ir jų galimybių ribos. Medicina, kaip ir visas visuomenės pažinimo procesas, plėtojasi ir tobulėja, tačiau neišvengiamai tenka susitaikyti su realybės faktu, kad gydytojas gali apsaugoti ne nuo visų ligų, ir ne visos ligos gali būti išgydytos, gydydamas pacientą, gydytojas negali padaryti daugiau nei leidžia medicinos galimybės ir ligonio būklė. Civilinėje atsakomybėje galioja principas impossibilium nulla obligatio est (lot. - iš nieko negalima reikalauti to, kas neįmanoma), todėl sprendžiant dėl gydytojų atsakomybės už netinkamą gydymą reikšminga aplinkybė yra ir tai, kokias objektyvias galimybes medicinos mokslo ir praktikos lygis suteikia gydytojui. Jeigu gydytojas savo darbą atliko rūpestingai, atidžiai ir taip, kaip yra tikimasi iš kvalifikuoto gydytojo, bet žala vis dėlto atsirado, nuo atsakomybės gydytojas turi būti atleidžiamas ir žala laikoma atsitiktine.

Dėl sveikatos priežiūros įstaigos civilinės atsakomybės nagrinėjamoje byloje

Remiantis byloje ištirtomis ekspertų išvadomis ir mokslinės literatūros duomenimis nustatyta, kad kasatorės sūnui diagnozuotos ligos - cerebrinio paralyžiaus - priežasčių šiuolaikinis medicinos mokslas nėra pakankamai ištyręs ir įvardijęs, yra žinomi tik rizikos faktoriai, t.y. aplinkybės, kurioms esant padidėja tikimybė šia liga susirgti (vėlyvas gimdyvės amžius, nėštumo metu persirgtos infekcijos, baltoji rasė ir kt.). Nežinant priežasčių, kurios sukelia ligą, neįmanoma su jomis kovoti, tai reiškia, kad esant šiuolaikiniam medicinos plėtros lygiui, gydytojai negali užtikrinti, kad kūdikis cerebriniu paralyžiumi nesusirgtų. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad nė vienoje iš ekspertų išvadų nekonstatuota, jog kasatorės sūnus susirgo cerebriniu paralyžiumi dėl netinkamo vaisiaus ir motinos priežiūros nėštumo laikotarpiu, netinkamai suteiktos pagalbos gimdymo metu, netinkamo vėlesnio gydymo ar kitokių nerūpestingų, neatidžių (kartu ir neteisėtų) gydytojų veiksmų. Ekspertų išvadose teigiama, kad tikimybė, jog kūdikiui buvo pakenkta dėl užsitęsusio nėštumo, laikytina tik viena iš daugelio galimų veiksnių, galėjusių sukelti vaiko cerebrinio paralyžiaus susiformavimą, tarp jų įvardyti ir ieškovės persirgta infekcija bei antiobiotikų vartojimas. Toks tikimybės laipsnis nepakankamas teisiniam priežastiniam ryšiui konstatuoti. Priežastinis ryšys, kaip gydytojo profesinės atsakomybės sąlyga, nėra preziumuojamas, jis turi būti ne paneigiamas, o įrodomas, jį turi įrodyti žalos atlyginimo siekiantis asmuo. Iš esmės visi įrodymai, į kuriuos skunde apeliuoja kasatorė, yra susiję su gydytojų veiksmų teisėtumo vertinimu, tačiau jie nepagrindžia priežastinio ryšio tarp atsakovo darbuotojų veiksmų ir kasatorės sūnaus sveikatos būklės. Tokio pobūdžio teiginių nėra ir kasatorės pateiktose Sankt-Peterburgo ekspertų išvadose – jose Rusijos gydytojai neigiamai vertina kai kuriuos atsakovo gydytojų veiksmus, tačiau neteigia, kad šie veiksmai sukėlė vaiko cerebrinį paralyžių. Priežastinio ryšio tarp atsakovo darbuotojų veiksmų ir ieškovės sūnaus sveikatos pakenkimo byloje nenustatyta, todėl teismai padarė pagrįstą išvadą, kad gydytojų civilinės atsakomybės prievolė nekyla.

Kasatorė byloje laikosi pozicijos, kad atsakovo prievolė atlygtini jai ir sūnui padarytą žalą kilo ne tik dėl kūdikio sveikatos sutrikimo, bet ir dėl to, kad teikiant sveikatos priežiūros paslaugas nebuvo užtikrintas maksimalus atidumo, rūpestingumo, atidumo lygis, medicinos darbuotojai su ja elgėsi šiurkščiai, kūdikis gimė pernešiotas. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad byloje atliktų ekspertizių tyrimo objektas buvo ir kasatorei bei jos kūdikiui teiktų priežiūros ir gydymo paslaugų tinkamumas: įvertinę ekspertų išvadas teismai kasatorės argumentus dėl netinkamo gydymo ir pagalbos gimdant atmetė, nes visos Lietuvos ekspertinių įstaigų pateiktos išvados šiuo klausimu yra vienareikšmės: specialistų nuomone, gimdymo priežiūros planas ir taktika buvo teisingi, naujagimiui skirta gydymas teisingas ir kryptingas, gydytojų diagnozės, sprendimai, teikta medicininė pagalba atitiko klinikinius ligos požymius, gydymas - pasaulinius Westo sindromo gydymo standartus, teikiant medicinos paslaugas kasatorei ir jos kūdikiui nenusižengta Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduotiems gydymo metodams ir mokslo įrodymais pagrįstiems medicinos faktams. Taigi, šioje byloje yra įvertintas ne tik kasatorei ir jos sūnui suteiktų paslaugų atitikimas Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigose nustatytiems standartams, bet ir gydymo metodikų parinkimo teisingumas. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ir Sankt-Peterburgo specialistų pateiktas išvadas, kuriose iš dalies nesutinkama su atsakovo medikų taikytais gimdymo priežiūros ir gydymo metodais, ir atmetė juos remdamasis kitų bylos įrodymų visuma bei ta aplinkybe, kad Lietuvos gydymo įstaigos vadovaujasi oficialiomis Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijomis, kuriose kai kurie taktikos aspektai skiriasi nuo galiojančių Rusijos Federacijoje, ir taip paaiškinami skirtumai skirtingų valstybių specialistų vertinimuose. Tokia teismo pozicija pagrįsta ekspertų pateiktais duomenimis, teisėjų kolegija neturi pagrindo priešingai išvadai. Apeliacinės instancijos teismas atskirai vertino ir bylos duomenis (ekspertų vertinimus bei mokslo literatūros duomenis), susijusius su kasatorės teiginiu, kad dėl atsakovo gydytojų kaltės jos kūdikis gimė pernešiotas, ir padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog kūdikio gimimas esant 42 savaičių nėštumui savaime reiškia žalos kūdikiui ar nėščiajai padarymą; toks vaisiaus pernešiojimas neviršija normos ribų, normalaus nėštumo trukmė gali varijuoti nuo 37 iki 42 savaičių, konkrečios metodikos (skatinti gimdymą ar laukti natūralaus gimdymo) parinkimas priklauso nuo individualios situacijos, byloje nustatyta, kad kūdikio būklė iki gimdymo ir 28 valandas po to buvo normali, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad neskatindami gimdymo anksčiau gydytojai pažeidė taikytinas gimdymo priežiūros metodikas. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad išrašant kasatorę su kūdikiu iš ligoninės jai buvo suteikta tinkama informacija, kaip prižiūrėti naujagimį ir stebėti jo būklę, kada kreiptis medicininės pagalbos, todėl pagrįstai vertino, kad ta aplinkybė, jog atsakovei nebuvo pateiktos tolesnio gydymo rekomendacijos negali būti pripažinta žalos padarymu. Kasatorės teiginiai dėl grubaus medicinos darbuotojų elgesio teismų atmesti kaip neįrodyti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai ištyrė bylos aplinkybes. Byloje atlikta daug ekspertizių kasatorės sūnaus sveikatos sutrikimo priežastims nustatyti ir gydytojų suteiktų paslaugų tinkamumui įvertinti, be to, teismų išvados pagrįstos ir medicinos mokslo duomenimis. Teismai vertino visus byloje esančius įrodymus, tarp jų ir tuos, kuriais skundą grindžia kasatorė, argumentuotai motyvavo, kodėl vienų duomenis atmetė, o kitais rėmėsi. Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja ir įrodymų nevertina (CPK 353 straipsnio 1 dalis), išnagrinėjus bylą kasacine tvarka nenustatyta įrodinėjimą reglamentuojančių procesinės teisės normų pažeidimų, kurios keltų pagrįstų abejonių teismų išvadomis dėl nustatytų faktų, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad visos galimos įrodinėjimo priemonės byloje yra išnaudotos. Kasacinio skundo motyvais dėl įrodymų vertinimo išreiškiamas kasatorės nesutikimas su teismų išvadomis, tačiau nenurodomos teisės taikymo klaidos, dėl kurių šios išvados būtų neteisingos.

Kasacinio skundo motyvas dėl skundžiamų teismų sprendimų prieštaravimo teismų praktikai deramai neargumentuotas, kasatorės nurodytose nutartyse kasacinis teismas skirtingų faktinių aplinkybių pagrindu sprendė dėl gydytojų civilinės atsakomybės taikymo, jose suformuluotomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis tinkamai vadovavosi šią bylą sprendę teismai.

Dėl nurodytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta įstatyminių pagrindų skundžiamam teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš D. B. 131,40 Lt (vieną šimtą trisdešimt vieną litą keturiasdešimt centų) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, valstybei.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Sigita Rudėnaitė

Janina Stripeikienė