Dėl Vilniaus miesto valdybos sprendimo, garažo perdavimo-priėmimo akto ir garažo teisinės registracijos panaikinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-412/2009 (S)

Procesinio sprendimo kategorijos:

30.3; 30.6; 30.7; 30.12; 33

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sigito Gurevičiaus ir Sigitos Rudėnaitės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. P. ir valstybės įmonės Registrų centro kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ieškinį atsakovams valstybės įmonei Registrų centrui, A. P., B. N., D. A. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys byloje – Vilniaus rajono notarų biuro notarė Dalija Svirbutienė, Vilniaus miesto 6-ojo notarų biuro notarė Dalia Štaupienė, likviduojama uždaroji akcinė bendrovė „Lingailė“, ir pagal atsakovo A. P. priešieškinį dėl Vilniaus miesto valdybos sprendimo, garažo perdavimo-priėmimo akto ir garažo teisinės registracijos panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisės į ginčo garažą teisinės registracijos. Ieškovas prašė: panaikinti ginčo garažo teisinę registraciją D. A. vardu; pripažinti D. A. ir B. N. 1995 m. sausio 18 d. bei B. N. ir A. P. 1996 m. rugsėjo 6 d sudarytas garažo pirkimo-pardavimo sutartis negaliojančiomis. Atsakovas A. P. priešieškiniu prašė panaikinti: Vilniaus miesto valdybos 1999 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. 2292V „Dėl likviduojamos UAB „Lingailė“ turto perdavimo“ 1 punktą; 2000 m. kovo 21 d. pagrindinių priemonių priėmimo–perdavimo aktą; garažo teisinę registraciją ieškovo vardu; garažo teisinę registraciją UAB „Lingailė“ vardu.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2008 m. spalio 30 d. sprendimu atmetė atsakovo A. P. priešieškinį, o ieškovo ieškinį tenkino: panaikino 1994 m. gruodžio 23 d. atliktą garažo, (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre D. A. vardu; pripažino 1995 m. sausio 18 d. D. A. ir B. N. ir 1996 m. rugsėjo 6 d. B. N. ir A. P. sudarytas ginčo garažo pirkimo-pardavimo sutartis negaliojančiomis; taikė restituciją ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, teismas nustatė, kad:

1966 m. sausio 21 d. Vilniaus miesto Vykdomasis komitetas leido Vilniaus valstybinei pramoninių prekių prekybos įmonei (Pramprekybai) statyti ginčo statinį, kurio paskirtis nuo 1972 m. nebuvo keista, šis statinys visuomet buvo garažas;

Vilniaus miesto valdyba 1994 m. rugsėjo 15 d. potvarkiu Nr. 1799V įpareigojo Vilniaus valstybinę pramoninių prekių prekybos įmonę atlikti 31-osios parduotuvės turto inventorizaciją bei perduoti jai priskiriamą turtą, kitus balanso aktyvus ir pasyvus bei archyvinę medžiagą VĮ „Lingailė“;

Vilniaus valstybinė pramoninių prekių prekybos įmonė 1994 m. rugsėjo 22 d. pagrindinių priemonių priėmimo–perdavimo aktu perdavė VĮ „Lingailė“ ginčo garažą, (duomenys neskelbtini);

VĮ „Lingailė“ Nekilnojamojo turto registre (tuo metu Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure „Valda“) 1994 m. lapkričio 17 d. įregistravo savo nuosavybės teisę į garažą, (duomenys neskelbtini);

VĮ „Lingailė“ 1995 m. balandžio 11 d. buvo perregistruota į uždarąją akcinę bendrovę „Lingailė“; Vilniaus miesto valdyba 1996 m. vasario 29 d. sprendimu Nr. 274V nusprendė likviduoti UAB „Lingailė“, o 1999 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 2292V nusprendė šios bendrovės ilgalaikį turtą (garažą (duomenys neskelbtini) perduoti į Vilniaus miesto savivaldybės Ekonomikos departamento Biudžeto ir finansų skyriaus balansą;

2000 m. gegužės 9 d. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialas Nekilnojamojo turto registre įregistravo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nuosavybės teisę į garažą, (duomenys neskelbtini);

Vilniaus miesto savivaldybei, nusprendus ginčo garažą įtraukti į privatizavimo programą, paaiškėjo, kad šiuo garažu kaip savininkas naudojasi atsakovas A. P.;

1995 m. sausio 18 d. sutartimi D. A. pardavė garažą, (duomenys neskelbtini), B. N., o ji – 1996 m. rugsėjo 6 d. sutartimi A. P.;

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos įsigijimo dokumentuose ginčo garažo adresas –(duomenys neskelbtini), atsakovo A. P. įsigijimo dokumentuose ginčo garažo adresas –(duomenys neskelbtini), tačiau 2000 m. gegužės 1 d. kadastro ir registro bylos duomenimis nustatyta, kad tai tas pats nekilnojamasis daiktas, į kurį yra įregistruotos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (1/1 dalis) ir A. P. (1/1 dalis) nuosavybės teisės;

D. A. nuosavybės teisė į ginčo garažą buvo įregistruota 1994 m. gruodžio 23 d., remiantis 1990 m. lapkričio 28 d. Vykdomojo komiteto pažymėjimu Nr. A-09-217, 1990 m. sausio 27 d. išduotu statybos leidimu Nr. 28/90 ir 1990 m. sausio 15 d. rajono architekto pažyma Nr. A-09-17; pirmoji ginčo garažo inventorizacija (duomenys neskelbtini) buvo atlikta 1994 m. rugsėjo 30 d.

Teismas nurodė, kad 1994 m. nuosavybės teisės į visus nekilnojamuosius daiktus viešajame registre buvo registruojamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos nuostatomis (toliau – 1991 m. liepos 25 d. pastatų registravimo instrukcija), kurios 8-11 punktuose nustatyta, kad, registruojant pastatus, savininkai turėjo pateikti registro įstaigai nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, o esant dokumentuose netikslumų, jų stokojant, turėdavo atsisakyti registruoti. Kadangi atliekant teisinę pastatų registraciją yra įregistruojami tik nuosavybės į pastatus atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai, tačiau pati nuosavybės teisė atsiranda kitais teisės aktuose nustatytais pagrindais, teismas sprendė, kad D. A. nuosavybės teisė į ginčo garažą buvo įregistruota be teisėto pagrindo. Dėl to teismas pripažino D. A. ir B. N. 1995 m. sausio 18 d. bei B. N. ir A. P. 1996 m. rugsėjo 6 d sudarytas ginčo garažo pirkimo-pardavimo sutartis niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento CK 1.80 straipsnio pagrindu. Teismas atmetė atsakovo A. P. argumentus, kad registravimo įstaiga negalėjo atlikti ginčo garažo teisinės registracijos VĮ „Lingailė“ vardu, nes D. A. buvo teisėta ginčo garažo savininkė nuo 1990 m. lapkričio 28 d. D. A. nuosavybės teisės į ginčo garažą registracija buvo atlikta 1994 m. gruodžio 23 d., todėl inventorizavimo biuras, 1994 m. lapkričio 17 d. registruodamas VĮ „Lingailė“ nuosavybės teisę į ginčo garažą, neturėjo duomenų apie kitą šio garažo savininką. Teismas taip pat nurodė, kad pagal garažo inventorinę bylą (duomenys neskelbtini), nėra duomenų, jog ginčo garažas iki 1990 m. buvo ūkinis pastatas, o jo paskirtis į garažą buvo pakeista, 1990 m. D. A. šį rekonstravus. Priešingai, pagal byloje esančius dokumentus teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybai nuosavybės teise priklausantis garažas jau 1972 m. buvo garažas ir jo paskirtis nebuvo keista. Teismas taip pat atmetė atsakovo A. P. argumentus, kad ginčo garažas nebuvo faktiškai perduotas VĮ „Lingailė“, nes liudytoja J. Š. (buvusi Vilniaus valstybinės pramoninių prekių prekybos įmonės direktorė) patvirtino, kad iki garažo perdavimo 1994 m. jis buvo faktiškai naudojamas. Spręsdamas dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios momento, teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybė apie tai, kad į iš VĮ „Lingailė“ perimtą garažą yra įregistruota A. P. nuosavybės teisė, sužinojo iš 2000 m. gegužės 1 d. registro įmonės Vilniaus filialo akto Nr. 93, kuriuo registro įmonė nurodė, kad garažas, į kurį yra įregistruotos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (1/1 dalis) ir A. P. (1/1 dalis) nuosavybės teisės, yra tas pats nekilnojamasis daiktas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. balandžio 30 d. nutartimi atmetė atsakovų VĮ Registrų centro, A. P. ir D. A. apeliacinius skundus ir paliko galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 30 d. sprendimą nepakeistą. Teismas neanalizavo atsakovo A. P. iškeltų prielaidų, kad D. A. nuosavybės teisės galėjo būti įregistruotos į kitą nekilnojamojo turto objektą, negu ieškovo, nes byloje nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog fizine prasme sklype (duomenys neskelbtini), egzistuotų kitas tapatus nekilnojamojo turto objektas. Teismas nurodė, kad ginčo dalykas fizine prasme yra tas pats nekilnojamojo turto vienetas, kurio kadastro duomenys po patikslinimo įregistruoti (duomenys neskelbtini). Kadangi argumentais, kad ieškovui priklausantis garažas galėtų būti neteisėtai įregistruotas kitam subjektui – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, pirmosios instancijos teisme atsakovas A. P. nesirėmė ir jų neįrodinėjo, tai apeliacinės instancijos teismas jų nevertino. Teismas konstatavo, kad atsakovės D. A. pateikti dokumentai – Vykdomojo komiteto rajono architekto raštai, išduotas leidimas atlikti ūkinio pastato rekonstrukciją – negali būti vertinami kaip vietos savivaldybės sprendimai, kiti aktai, patvirtinantys nuosavybės teisę; nėra įrodymų, kad rajono architektas turėjo kompetenciją spręsti dėl nuosavybės teisių į statinius pripažinimo ir jų registravimo. Dėl to teismas nurodė, kad šie dokumentai galėtų patvirtinti tik ūkinio pastato rekonstrukcijos faktą, tačiau nesant duomenų apie D. A. teises į pastatą iki rekonstrukcijos, registruoti nuosavybės teisę į ginčo garažą nebuvo pagrindo. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo ištirti duomenys, įrodymų visuma nuosekliai pagrindžia ieškovo nuosavybės teisę į ginčo garažą, tuo tarpu atsakovė D. A. nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kokiomis aplinkybėmis ji įgijo (sukūrė) ginčo garažą (ūkinį pastatą), nebuvo tokių duomenų ir teisinės registracijos atlikimo metu. Dėl to teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad atsakovės D. A. nuosavybės teisė į ginčo garažą buvo įregistruota neteisėtai. Kadangi D. A, neįgijo nuosavybės teisės į ginčo garažą, tai teismas sprendė, kad nei B. N., nei A. P. negalėjo įgyti nuosavybės teisių į ginčo garažą; konstatavo, kad A. P. kaip sąžiningo įgijėjo teisės negali būti ginamos, nes niekinio sandorio pagrindu jis negalėjo įgyti civilinės teisės ginamų subjektinių teisių, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino niekinio sandorio pasekmes ir pritaikė restituciją, grąžindamas šalis į pirmykštę (iki niekinių sandorių sudarymo) padėtį. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovo A. P. nurodyta aplinkybė, jog jis nuo 1996 m., o iki to kiti asmenys naudojosi ginčo garažu, jam negali sukurti papildomų teisių, kaip nors susiaurinti, apriboti savininko teisių, nes, esant tęstiniam savininko teisių pažeidimui, jis bet kuriuo momentu gali kreiptis į teismą dėl pažeidžiamų teisių gynimo. Dėl to teismas priešieškinio reikalavimus dėl Vilniaus miesto valdybos 1999 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. 2292V 1 punkto ir 2000 m. kovo 21 d. pagrindinių priemonių priėmimo–perdavimo akto bei garažo įregistravimo 2000 m. gegužės 9 d. Vilniaus miesto savivaldybės vardu panaikinimo laikė nepagrįstais ir netenkino. Teismas pažymėjo, kad tuometė nekilnojamojo turto registravimą vykdžiusi įstaiga netinkamai tvarkė jos žinioje esančius duomenis ir neįvertino fakto, kad nuosavybės teisės registruojamos į tą patį nekilnojamojo turto objektą antrą kartą, t. y. jau esant galiojančiai registracijai VĮ „Lingailė“ vardu. Teismas sprendė, kad tuometinė nekilnojamojo turto registravimą vykdžiusi įstaiga turėjo atsisakyti įregistruoti antrą kartą nuosavybės teises į tą patį objektą kitam savininkui, nes tai pažeidė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei kito savininko teises, ginamas galiojusio CK 96, 1421 straipsnių, Konstitucijos 23 straipsnio. Teismas nurodė, kad turto registravimą vykdžiusios įstaigos veiksmais buvo sukurtos prielaidos niekiniams sandoriams sudaryti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai lygią dalį su kitais atsakovais bylinėjimosi išlaidų priteisė iš atsakovo VĮ Registrų centro; ieškovo teisės turi būti ginamos pagal CK 1.75 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą taisyklę: jeigu tas pačias daiktines teises įregistravo keli asmenys, tai laikoma, kad teises įgijo pirmasis sandorį įregistravęs asmuo. Dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios momento teismas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba, 2000 m. gegužės 21 d. įregistravusi nuosavybės teisę į ginčo garažą, nuo šio momento kaip savininkė galėjo ginti savo teises nuo trukdymų naudotis nuosavybe. Dėl to ieškovui nusprendus garažą įtraukti į privatizavimo programą ir paaiškėjus, kad šiuo turtu kaip savininkas naudojasi atsakovas A. P., ieškovui atsirado pagrindas ginti savo teises teisme. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad bendrasis dešimties metų senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis) nepraleistas.

Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos teisiniai argumentai. Prisidėjimas prie kasacinio skundo

Atsakovas A. P. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 30 d. nutartį bei Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti arba perduoti bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:

1. Dėl atsakovės D. A. pateiktų dokumentų teisinei garažo registracijai vertinimo. Teismai nepagrįstai pripažino, kad atsakovės D. A. pateikti dokumentai teisinei garažo registracijai buvo netinkami ir jų pagrindu registro įmonė negalėjo įregistruoti nuosavybės teisės. Pagal 1991 m. liepos 25 d. pastatų registravimo instrukcijos 8.3 ir 9.4 punktų nuostatas pateikti dokumentai buvo tinkami ir įrodė atsakovės D. A. nuosavybės teisę į ginčo garažą. Be to, net jei ginčo garažą prieš rekonstrukciją atsakovė D. A. valdė kitais pagrindais (nuomos, panaudos ir kt.), o ne nuosavybės teise, ji nuosavybės teisę į ginčo garažą įgijo ūkinį pastatą rekonstravusi statybos metu, nes, pagal projektą rekonstravusi ūkinį pastatą į garažą, ji sukūrė naują daiktą (CK 4.47 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

2. Dėl niekinių sandorių negaliojimo pasekmių. Teismai netinkamai taikė CK 1.80 straipsnio nuostatas, nes, pripažinę ginčijamus sandorius niekiniais, nenurodė, kokioms konkrečioms imperatyviosioms įstatymo normoms jie prieštarauja. Pagal CK 6.307 straipsnio 1 dalies nuostatą aplinkybė, kad daiktą perleido ne savininkas, nedaro tokio sandorio niekinio, nes toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik teismine tvarka. Be to, pagal CK 6.307 straipsnio 3 dalį tokį sandorį pripažinus negaliojančiu, daikto įgijėjas yra saugomas CK 4.96 straipsnio nuostatų, t. y. daiktas negali būti išreikalautas iš sąžiningo įgijėjo. Teismai, netaikydami CK 4.96 straipsnio nuostatų, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos bylose dėl restitucijos taikymo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų išplėstinės kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-229/2007; 2005 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. T. v. Alytaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-7-312/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Profsąjungų autoūkis“ ir kt. v. Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija ir kt., bylos Nr. 3K-3-287/2008, ir kt.) bei neatsižvelgė į tai, kad nagrinėjamoje byloje restitucijos taikymas natūra yra negalimas, nes nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų sąžiningo įgijėjo teisinė padėtis.

3. Dėl ieškinio senaties. Teismai netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino skaičiavimą pasikeitus asmenims prievolėje (1964 m. CK 87 straipsnis, CK 1.128 straipsnis). Šiuo atveju ieškinio senaties termino eigos pradžios momentas turi būti skaičiuojamas nuo to momento, kai VĮ „Lingailė“ sužinojo, kad ginčo garažo savininkas yra atsakovas A. P., t. y. nuo 1997 m. gegužės 9 d., kai VĮ „Lingailė“ gavo registro įmonės 1997 m. balandžio 8 d. raštą Nr. 9-2729 (T. 1, b. l. 90). Dėl to laikytina, kad trejų metų ieškinio senaties terminas baigėsi 2000 m. gegužės 9 d., todėl ieškovo ieškinys atmestinas.

4. Dėl netinkamo bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi CPK 312 straipsnio nuostata, pripažindamas atsakovo A. P. apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes dėl ginčo garažo identifikavimo ir galbūt dviejų garažų egzistavimo naujais reikalavimais. Šios aplinkybės ir jas pagrindžiantys įrodymai nelaikytini naujais, nes atsakovas A. P. nuo bylos nagrinėjimo pradžios įrodinėjo, kad ieškovo reikalaujamas grąžinti garažas nėra tas pats objektas, kuris priklauso A. P. Dėl to darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai ir nenustatė visų reikšmingų aplinkybių.

Atsakovė B. N. pateikė prisidėjimą prie kasacinio skundo, kuriuo palaiko atsakovo A. P. kasacinio skundo argumentus ir prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 30 d. nutartį bei Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti.

Atsakovas VĮ Registrų centras kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 30 d. nutarties bei Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 30 d. sprendimo dalis, kuriomis ieškinys tenkintas ir panaikinta 1994 m. gruodžio 23 d. atlikta teisinė registracija D. A. vardu bei priteistos bylinėjimosi išlaidos iš VĮ Registrų centro, ir priimti naują sprendimą – ieškinio reikalavimą dėl 1994 m. gruodžio 23 d. atliktos teisinės registracijos D. A. vardu atmesti bei nepriteisti bylinėjimosi išlaidų iš VĮ Registrų centro. Kasacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:

1. Dėl ginčo esmės. Šioje byloje teismas turėjo nustatyti, kuri iš ginčo garažo registro įraše nurodytų asmenų – UAB „Lingailė“ ar D. A., įgijo nuosavybės teisę į ginčo garažą, t. y. kurio iš šių asmenų nuosavybės teisės įregistravimo pagrindas yra teisėtas ir paliktinas galioti. Tačiau pirmosios instancijos teismas šio esminio klausimo neanalizavo, t. y. nenustatė tikrojo ginčo garažo savininko, o tik panaikino įrašą Nekilnojamojo turto registre. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nevertino D. A. registro įmonei pateiktų dokumentų atitikties tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimams, nors šie dokumentai atitiko 1991 m. liepos 25 d. pastatų registravimo instrukcijos 8.3, 9.2 ir 9.4 punktų nuostatas. Dėl to teismai nepagrįstai pripažino, kad registro įmonė privalėjo atsisakyti registruoti D. A. nuosavybės teisę į ginčo garažą.

2. Dėl įrodymų vertinimo. Byloje esantys Vykdomojo komiteto 1990 m. sausio 15 d. raštas Nr. A-09-17, 1990 m. sausio 27 d. leidimas Nr. 28-90 ir 1990 m. lapkričio 28 d. pažyma Nr. A-09-27 yra laikytini oficialiaisiais rašytiniais įrodymais, todėl juose nurodytos aplinkybės dėl D. A. nuosavybės teisės į ginčo garažą įgijimą turi būti pripažįstamos teisingomis ir visiškai įrodytomis. Teismai nepagrįstai nurodė, kad D. A. turėjo pateikti dokumentus, įrodančius nuosavybės teisę į ūkinį pastatą, kuris vėliau buvo rekonstruotas į ginčo garažą, nes pirmiau nurodyti oficialieji rašytiniai įrodymai neginčijamai patvirtina ūkinio pastato priklausymą D. A. nuosavybės teise. Taip teismai pažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatas. Be to, teismai neanalizavo, kokiu būdu tą patį nekilnojamąjį daiktą valdė ir naudojo keli asmenys tuo pačiu metu, nors ieškovas patvirtino, kad faktiškai valdyti ir naudoti ginčo garažo neturi galimybės nuo pat perdavimo momento. Dėl to kyla abejonių, ar ginčo garažas iš viso buvo perduotas ieškovo nuosavybėn.

3. Dėl nukrypimo nuo teismų praktikos. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos bylose dėl teisinės registracijos panaikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S., V. S. v. Kauno raj. savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-329/2007; 2007 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. Vilniaus m. savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-249/2007), nes viešo registro įrašai gali būti panaikinti tik pripažinus negaliojančiais dokumentus, kurių pagrindu buvo atlikta teisinė registracija.

4. Dėl ieškinio senaties. Teismai netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį. Nagrinėjamoje byloje ieškinio senaties termino eigos pradžios momentas turi būti skaičiuojamas nuo 1997 m. gegužės 9 d., kai ieškovas gavo registro įmonės 1997 m. balandžio 8 d. raštą Nr. 9-2729 (T. 1, b. l. 90). Taigi laikytina, kad trejų metų ieškinio senaties terminas baigėsi 2000 m. gegužės 9 d., todėl ieškovo ieškinys atmestinas (1964 m. CK 84 straipsnis). Be to, nustatydami momentą, kada ieškovas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, teismai turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad ginčo garažo buvęs savininkas UAB „Lingailė“ priklausė ieškovui, kaip juridinio asmens dalyviui.

Atsiliepimu į kasacinius skundus ieškovas prašo kasatorių kasacinius skundus atmesti, o Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 30 d. nutartį bei Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodyti tokie nesutikimo su kasaciniais skundais argumentai:

1. Dėl atsakovės D. A. pateiktų dokumentų teisinei garažo registracijai vertinimo. 1991 m. liepos 25 d. pastatų registravimo instrukcijos 8.3 ir 9.4 punktų nuostatos taikomos tuo atveju, kai nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą įgyjama pastatant naują statinį. D. A. vykdė ne naujo pastato statybą, bet rekonstravo ūkinį pastatą į garažą, todėl registro įmonei turėjo pateikti kitus dokumentus. Nei Vykdomojo komiteto rajono architekto raštai, nei leidimas vykdyti individualią statybą nėra Vykdomojo komiteto sprendimai pagal pirmiau nurodytų teisės normų nuostatas, todėl šie dokumentai nepatvirtina D. A. nuosavybės teisės į ūkinį pastatą ar ginčo garažą. Rekonstrukcijos metu nesukuriamas naujas daiktas, todėl CK 4.47 straipsnio 1 dalies 4 punktas šiuo atveju netaikytinas. Nors teismai siūlė D. A. pateikti įrodymus, kokiu pagrindu įgijo nuosavybės teisę į ūkinį pastatą, tačiau ji nepateikė jokių papildomų dokumentų, todėl laikytina, kad neįrodė aplinkybių, kuriomis remiasi. Dėl to laikytina, kad teismai tinkamai taikė ir aiškino 1991 m. liepos 25 d. pastatų registravimo instrukcijos 8.3 ir 9.4 punktų nuostatas bei padarė pagrįstą išvadą, kad D. A. pateikti dokumentai nebuvo pakankamas pagrindas įregistruoti ginčo garažo nuosavybės teisę jos vardu.

2. Dėl niekinių sandorių negaliojimo pasekmių. 1964 m. CK 96 straipsnis ir CK 4.48 straipsnis įtvirtina taisyklę, kad tik savininkas (ar jo įgaliotas asmuo) gali perleisti nuosavybės teisę į daiktą kitam asmeniui. Kadangi D. A. nebuvo ginčo garažo savininkė, tai ji negalėjo perleisti nuosavybės teisės į ginčo garažą B. N., o ši – A. P. Dėl to teismai pagrįstai pripažino šiuos ginčo garažo perleidimo sandorius niekiniais kaip prieštaraujančius imperatyviosioms įstatymo normoms. Vien tai, kad teismai nenurodė konkrečių įstatymo normų, nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisingų sprendimų. Kasatorių nurodyta kasacinio teismo praktika negali būti taikoma nagrinėjamoje byloje, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai turi precedentinę reikšmę tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas. Tuo tarpu šioje byloje ypatumas yra tas, kad reikalavimą reiškia ne ankstesnis turto savininkas, bet dabartinis ginčo garažo savininkas, kai abiejų asmenų nuosavybės teisė į tą patį objektą yra įregistruotos tuo pačiu metu. Dėl to CK 4.96 straipsnio nuostatos šiuo atveju negali būti taikomos.

3. Dėl ieškinio senaties. Ieškinio senaties termino eigos pradžios momentas šioje byloje jau išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2004 m. birželio 15 d. nutartimi, kur teismas nurodė, kad ieškovui ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2000 m. gegužės 9 d., kai ieškovas įgijo nuosavybės teisę į ginčo garažą.

4. Dėl netinkamo bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Vilniaus apygardos teismo 2004 m. birželio 15 d. nutartimi grąžinus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, ieškovas pateikė papildomų įrodymų dėl garažų tapatumo. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis inter alia 2000 m. gegužės 1 d. registro įmonės aktu Nr. 93, padarė išvadą, kad garažas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)yra tas pats objektas. Atsakovas A. P. vėlesniuose procesiniuose dokumentuose klausimo dėl garažo tapatumo nekėlė. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nenagrinėjo šių apeliacinio skundo argumentų (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Be to, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad sklype (duomenys neskelbtini) egzistuoja kitas garažas.

5. Dėl ginčo esmės. Šioje byloje ieškovas nereiškė reikalavimo dėl nuosavybės teisių į ginčo garažą pripažinimo, todėl bylos nagrinėjimo dalykas – klausimas, ar ginčo garažo teisinė registracija D. A. vardu atlikta nepažeidžiant taikytinų teisės aktų reikalavimų.

6. Dėl nukrypimo nuo teismų praktikos. Teismai nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos, nes teisinė registracija gali būti ginčijama keliais aspektais: dėl to, kad ji atlikta nesant pagrindo arba pažeidžiant nustatytą tvarką, t. y. teisinė registracija vykdoma be dokumentų, kurie yra būtini jai atlikti, arba tokių dokumentų, kurie neatitinka teisės aktų nuostatų ir yra nepakankami, pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus m. valdyba v. UAB „Seta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-804/2001). Ieškovas šiuo atveju ginčija D. A. vardu atliktą teisinę registraciją tuo aspektu, kad pateikti dokumentai yra nepakankami registracijai atlikti, tačiau jų, kaip tokių, neginčija.

Trečiųjų asmenų Vilniaus rajono notarų biuro notarės Dalijos Svirbutienės, Vilniaus miesto 6-ojo notarų biuro notarės Dalios Štaupienės, likviduojamos UAB „Lingailė“ atsiliepimų į kasacinį skundą negauta.

k o n s t a t u o j a :

Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl nuosavybės teisės teisinės registracijos

Nekilnojamojo turto nuosavybės teisės įregistravimo privalomumas – tai valstybės siekis išviešinimo būdu užtikrinti šių teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus bei jų suvaržymus. Tokiai informacijai rinkti ir nustatyta tvarka jai teikti valstybėje sukurta registrų sistema. 1996 m. rugsėjo 24 d. Nekilnojamojo turto registro įstatyme buvo nustatytas registro duomenų teisinis statusas, t. y. šie duomenys nuo įrašymo dienos laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka (4 straipsnis). Ši registro duomenų teisingumo ir išsamumo prezumpcija taikoma visiems įrašams apie nekilnojamąjį turtą, tarp jų ir duomenims, gautiems iki Nekilnojamojo turto registro įsteigimo veikusiuose inventorizaciniuose biuruose.

Nagrinėjamoje byloje aktualus teisės klausimas, ar nuosavybės teisės subjektų pasikeitimas, konkrečiai – viešosios nuosavybės teisės subjekto į privačios nuosavybės subjektą, galimas kitais būdais, nei tuo metu šiuos santykius reglamentavusių teisės aktų nustatyta pagrindais ir tvarka, ir kokia šį pasikeitimą įregistravusios įstaigos pareiga patikrinti šiuos faktus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosavybės teisės įregistravimo privalomumas suponuoja registravimo funkciją vykdančiai institucijai bendro pobūdžio pareigą patikrinti nuosavybės perėjimo kitam subjektui pagrindą, o, kilus abejonių, atsisakyti atlikti tokį registravimą (1964 m. CK 149 straipsnio 2 dalis, 2001 m. CK XV skyrius). Ši bendro pobūdžio pareiga detalizuojama specialiuosiuose teisės aktuose: 1991 m. liepos 25 d. pastatų registravimo instrukcijos 11-12 punktuose biurams buvo nustatyta pareiga patikrinti, kaip atsirado nuosavybės teisė į pastatus, ar jie teisėtai perduodami įstaigoms bei asmenims, ar teisingai įforminami dokumentai, patvirtinantys šią teisę.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamoje teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Orestas“ v. UAB „Pramoninis servisas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-977/2000; 2001 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus m. valdyba v. UAB „Seta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-804/2001; 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S., V. S. v. Kauno raj. savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-329/2007; ir kt.) nurodoma, jog teismine tvarka gali būti ginčijama teisinė registracija ir iškeliamas jos neteisėtumas keliais aspektais: ji gali būti ginčijama dėl to, kad atlikta nesant pagrindo arba pažeidžiant nustatytą tvarką; registracija nesant pagrindo yra tada, kai teisinė registracija vykdoma nepateikus dokumentų, kurie yra būtini jai atlikti, arba pateikus tokius dokumentus, kurie aiškiai neatitinka įstatymo reikalavimų ir yra nepakankami teisinei registracijai atlikti; teisinė registracija, kuria pakeičiamas pastato savininkas, gali būti panaikinta nenuginčijus dokumentų, kurių pagrindu ji atlikta, jeigu konstatuojama, kad registracijai atlikti tų dokumentų nepakako. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinių skundų argumentai, jog bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, nes panaikino teisinę registraciją į ginčo garažą atsakovės D. A. vardu nepripažinę jos pateiktų dokumentų negaliojančiais, yra nepagrįsti.

Dėl nuosavybės teisės įgijimo pagrindų

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad 1990–1994 metais viešosios nuosavybės, konkrečiai – butų ar gyvenamųjų namų priklausinių, perleidimas privačion nuosavybėn fiziniam asmeniui galėjo būti vykdomas 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka sudarant pirkimo-pardavimo sutartį su kompetentinga institucija, nes garažas galėjo būti priklausinys prie buto (gyvenamojo namo). Kiti viešosios nuosavybės teisės objektai, ne butų ar gyvenamųjų namų priklausiniai, fizinio asmens privačion nuosavybėn galėjo būti perleisti pagal 1991 m. vasario 28 d. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą. Vadovaujantis šio įstatymo nuostatomis, kompetentinga institucija privalėjo privatizuojamus objektus parengti privatizavimui, t. y. perkainoti objektą ir įtraukti į privatizavimo sąrašą, paskelbti viešą aukcioną, įvykus aukcionui – sudaryti su laimėtoju privatizuojamo objekto perleidimo sandorį. Tačiau atsakovė D. A. įrodymų, kad ginčo objektas buvo jai priklausančio buto priklausinys arba buvo privatizuotas kaip savarankiškas objektas, byloje nepateikė.

Kasatorius-registro tvarkytojas kasaciniame skunde nurodo, kad nagrinėjimu atveju buvo pateiktas savivaldos institucijos leidimas rekonstruoti ūkinį pastatą į garažą, todėl sukūrus naują daiktą atsakovė D. A. įgijo nuosavybės teisę į ginčo dalyką – garažą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nors į nuosavybės teisės turėtojo (savininko) pasikeitimą registruojančios institucijos kompetenciją patenka pareiga tirti tokio pasikeitimo teisinį pagrindą ir jo įforminimą, tačiau ši institucija nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas. Pagal 1964 m. CK 155 straipsnį, kad būtų konstatuotas naujo daikto pagaminimas, kaip nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas, būtina nustatyti vertinamuosius faktus. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad šis nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas taikytinas privačios nuosavybės atsiradimui, o ne viešosios nuosavybės perleidimui privačion nuosavybėn, nes tokį perleidimą reglamentuoja specialieji privatizavimo įstatymai (lex specialis). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos kontekste aktualu, jog nuosavybės teisės turėtojo (savininko) pasikeitimą registruojanti institucija privalo jau turimus registro duomenis vertinti su gautais naujais dokumentais galiojančio teisinio reglamentavimo pagrindu.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad tuomečio inventorizacinio biuro duomenimis 1966 m. sausio 21 d. tuo metu veikusių savivaldos institucijų sprendimu Pramprekyba pastatė garažą, į kurį 1994 m. lapkričio 17 d. buvo įregistruota VĮ „Lingailė“ nuosavybės teisė, todėl 1994 m. gruodžio 23 d. negalėjo būti įregistruota atsakovės D. A. nuosavybės teisė į tą patį garažą. Nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo, kad tokia vėlesnė teisinė registracija vien leidimo rekonstruoti ūkinį pastatą ir architekto pažymos, jog rekonstrukcija atlikta, pagrindu neatitiko teisėtumo principo, nes VĮ „Lingailė“ nuosavybės teise turimas ginčo garažas nebuvo perleistas tuo metu galiojusių teisės aktų (1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. vasario 28 d. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo) nustatyta tvarka atsakovei D. A., todėl jis negalėjo būti rekonstruotas.

Vadovaujantis 1988 m. gruodžio 14 d. LTSR Ministrų Tarybos nutarimu Nr. 364 „Dėl individualinės statybos“ patvirtintų Individualinės statybos nuostatų (toliau – 1988 m. gruodžio 14 d. individualinės statybos nuostatai) 2-3 punktais, ūkinio pastato rekonstrukcija buvo laikoma individualia statyba, todėl tokiai rekonstrukcijai turėjo būti parengta techninė dokumentacija ir sudaryta notariškai patvirtinta žemės sklypo neterminuoto naudojimo sutartis, kurioje ir turėjo būti identifikuota ginčo nekilnojamojo daikto buvimo vieta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad inventorinė ginčo nekilnojamojo daikto byla patvirtina, jog nuosavybės teisė į ginčo garažą, kurį statė Pramprekyba, fiziniam asmeniui buvo sukurta registruojant netiesioginius duomenis, kurių registro įmonė netyrė jau esamų duomenų kontekste, kaip ir šių duomenų atitikties pasikeitusiam teisiniam reglamentavimui. Atsakovės D. A. registro įmonei pateiktas rekonstrukcijos leidimas ir architekto pažyma apie rekonstrukcijos pabaigą, nesant techninių dokumentų, kurie tiksliai nurodytų rekonstruojamo nekilnojamojo daikto techninius duomenis ir kuriuose būtų užfiksuota nuosavybės teisės į šį daiktą pasikeitimo nuosekli seka, negalėjo būti kvalifikuoti kaip netiesioginiu būdu patvirtinantys nuosavybės teisę, nes neatitiko 1991 m. liepos 25 d. pastatų registravimo instrukcijos 9 punkto reikalavimų. Be to, 1988 m. gruodžio 14 d. individualinės statybos nuostatai reglamentavo privačios nuosavybės objektų statybą ir rekonstrukciją, pagal kuriuos architekto pranešimo, kad statyba įvykdyta, negalėjo užtekti nuosavybės teisei į rekonstruotą viešosios nuosavybės teisės objektą įregistruoti. 1990 metais savivaldos institucijai leidus fiziniam asmeniui rekonstruoti viešosios nuosavybės teisės objektą, turėjo būti priimtas tai patvirtinantis individualus teisės taikymo aktas, tačiau nagrinėjamoje byloje toks dokumentas nebuvo pateiktas. Dėl to vėliau (1994 m. gruodžio 23 d.) atliktas nuosavybės teisės į ginčo objektą įregistravimas prieštaravo tuo metu galiojusiam teisiniam reglamentavimui, t. y. Valstybės turto pirminio privatizavimo ir Butų privatizavimo įstatymams. Kitaip tariant, atsakovė D. A. negalėjo įgyti nuosavybės teisės į ginčo objektą, nes tuo metu galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka jo nepastatė (nerekonstravo), neprivatizavo ir nepirko iš kito privataus asmens, t. y. nėra nuosavybės teisės įgijimo teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad registravimą vykdžiusi institucija, nesilaikydama teisės aktų, reglamentavusių jos veiklą bei viešosios nuosavybės perleidimo privačion nuosavybėn tvarką, reikalavimų, į vieną ir tą patį daiktą įregistravo dviejų savininkų nuosavybės teisę ir taip pažeidė registro duomenų patikimumo principą. Tokiais registro įmonės veiksmais fiziniam asmeniui, nesant teisinio nuosavybės teisės įgijimo pagrindo, buvo sukurta fiktyvi nuosavybės teisė į fiktyvų objektą, t. y. neva jo valdytą ūkinį pastatą, kurį rekonstravus jis tapo garažu. Ši teisinė fikcija tapo galima dėl skirtingų adresų nurodymo vienam ir tam pačiam objektui. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tikrovėje egzistavo ir šiuo metu vis dar egzistuoja tik vienas pastatas. Registro įmonė nurodo, kad ilgalaikis faktinis ginčo objekto naudojimas vertintinas kaip savininko (savivaldybės) sutikimas, jog ginčo garažas yra perduotas privačion nuosavybėn. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad faktinis ginčo objekto ilgalaikis naudojimas nesant teisinio pagrindo negali sukurti faktiniam valdytojui jokių daiktinių teisių į daiktą, nes ginčo daiktas yra viešosios nuosavybės objektas, kuriam įgyjamosios senaties institutas netaikomas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad registro įmonė, viršydama savo įgaliojimus, sukūrė fiktyvų nuosavybės teisės įgijimo (pasibaigimo) pagrindą ir nepagrįstai įregistravo nuosavybės teisės į ginčo objektą pasikeitimą, nors privalėjo atsisakyti įregistruoti atsakovės D. A. nuosavybės teisę, nesant pakankamo pagrindo tokiai teisinei registracijai. Taigi, nustatyta tvarka neperleidus viešosios nuosavybės teisės objekto fiziniam asmeniui, kuris tik po tokio perleidimo galėjo rekonstruoti privačios nuosavybės teise valdomą daiktą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad reikalavimas panaikinti tokį nuosavybės teisės įregistravimą į objektą, kuris tikrovėje nurodytu adresu neegzistuoja, bylą nagrinėjusių teismų patenkintas pagrįstai.

Dėl pradinio savininko teisių apsaugos

Tais atvejais, kai pradinio daikto savininko su vėlesniu daikto įgijėju jokie prievoliniai sutartiniai ryšiai nesieja, tai pradinis daikto savininkas savo teisę į daiktą gali ginti jį vindikuodamas iš įgijėjo (CK 4.95 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje daikto savininkas nebuvo išreiškęs valios perleisti daiktą fiziniam asmeniui nei individualaus teisės taikymo aktu, nei sudarant sutartį, todėl fizinių asmenų disponavimas jiems nepriklausančiu ir be teisino pagrindo valdomu daiktu yra tęstinio pobūdžio veiksmas. Viešosios nuosavybės teisės objekto faktinis valdymas savininkui ilgai neginčijant šio fakto, šių veiksmų taip pat nepadaro teisėtų, nes viešajai nuosavybei netaikomas įgyjamosios senaties institutas. Nagrinėjamoje byloje pradinis savininkas (savivaldybė) prašo pašalinti nuosavybės teisės pažeidimą panaikinant fiktyvios nuosavybės teisės į fiktyvų objektą įregistravimą ir šio objekto perleidimo sandorius. Ginčo objektą valdantis atsakovas A. P. ginasi tuo, kad atsakovė D. A. sukūrė naują daiktą ir kad jis sąžiningai jį įgijo, todėl prašo taikyti CK 4.96 straipsnio nuostatas ir netaikyti restitucijos natūra.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju daikto pagerinimas (rekonstrukcija) turėjo būti įrodytas daikto valdymą nuosavybės teise pagrindžiančiais įrodymais, realiai atliktais darbais ir daikto pasikeitimu, tačiau tokių duomenų nei registravimo, nei bylos nagrinėjimo metu nepateikta. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė D. A. disponavo nuosavybe, kurios nesukūrė. Civilinėje teisėje galioja principas, kad niekas negali perduoti teisių daugiau, nei jų pats turi (Nemo dat quod non habet). Nagrinėjamoje byloje atsakovė D. A. perleido daiktą, kuris nurodytu adresu tikrovėje neegzistavo, o viešosios nuosavybės ji nebuvo įgijusi teisės aktų nustatyta tvarka privatizuodama ginčo objektą. Minėta, kad 1994 m. gruodžio 23 d. nuosavybės teisės į ginčo objektą įregistravimas D. A. vardu prieštaravo specialiesiems teisės aktams (lex specialis), reglamentavusiems viešosios nuosavybės privatizavimą, nes valstybės ar savivaldybės turtas galėjo būti perleistas privačion nuosavybėn tik šių teisės aktų nustatyta tvarka. Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad kasatorius A. P. pirko teisiškai įregistruotą, bet realiai neegzistuojantį daiktą. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai pripažino ginčijamus sandorius niekiniais, nes jais buvo perleistas realiai neegzistuojantis turtas. Tokios teisinės fikcijos sukuria teisėtumo regimybę, taip pažeisdamos absoliučią daiktinę savininko teisę bei iškreipdamos nuosavybės teisinius santykius, todėl prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad tais atvejais, kai ginčijamais sandoriais yra perleidžiamas realybėje neegzistuojantis fiktyvus nuosavybės teisės objektas, teisės normos dėl sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos (CK 4.96 straipsnis) netaikytinos. Toks įgijėjas neįgyja jokios daiktinės teisės į fiktyvų objektą vien dėl to, kad toks objektas realybėje neegzistuoja, o daiktinei subjektinei teisei atsirasti būtinas realaus objekto egzistavimas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju teisiniai santykiai tarp pirkėjo ir pardavėjo formavosi ne dėl nuosavybės teise VĮ „Lingailė“ priklausiusio garažo (duomenys neskelbtini), bet dėl kito, fiktyvaus, objekto – garažo, (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai ginčijamus sandorius pripažino niekiniais dėl fiktyvaus nuosavybės teisės objekto perleidimo ir netaikė restitucijos. Kadangi kasatorius A. P. naudojasi ginčo garažu, kuris viešosios nuosavybės teisės subjektui (savivaldybei) teisėtai priklauso, tai tokį neteisėtą faktinį ginčo objekto valdymą nutraukia savininko reikalavimas grąžinti daiktą natūra.

Dėl kitų kasacinių skundų argumentų

Kasaciniuose skunduose keliamas ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymo klausimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas nesprendžia fakto klausimų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), o ieškinio senaties termino eigos pradžios momentas yra fakto klausimas. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybė apie tai, kad į iš VĮ „Lingailė“ perimtą garažą yra įregistruota atsakovo A. P. nuosavybės teisė, sužinojo iš 2000 m. gegužės 1 d. registro įmonės Vilniaus filialo akto Nr. 93, kuriuo registro įmonė nurodė, kad ginčo garažas, į kurį yra įregistruotos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (1/1 dalis) ir atsakovo A. P. (1/1 dalis) nuosavybės teisės, yra tas pats nekilnojamasis daiktas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju teismai tinkamai taikė ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus, nes registro įmonė tik 2000 m. gegužės 1 d. nustatė faktą, jog atsakovo A. P. nuosavybės teisė yra įregistruota į tą patį objektą kaip ir ieškovo, todėl ieškovas negalėjo anksčiau suvokti, kad jo teisės yra pažeistos, negu, kad registro įmonė nustatė šią objektyviąją faktinę aplinkybę.

Kitus kasacinių skundų argumentus teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai nereikšmingais nagrinėjamu atveju, todėl dėl jų nepasisako.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 8 d. pažymą šioje byloje kasaciniame teisme patirta 153,25 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Atmetus kasacinius skundus, išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, priteistinos iš kasatorių į valstybės biudžetą lygiomis dalimis (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo VĮ Registrų centro, juridinio asmens kodas 2411024, 76,62 Lt (septyniasdešimt šešis litus ir 62 ct) pašto išlaidų valstybei.

Priteisti iš atsakovo A. P., (duomenys neskelbtini), 76,62 Lt (septyniasdešimt šešis litus ir 62 ct) pašto išlaidų valstybei.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Janina Stripeikienė

Sigitas Gurevičius

Sigita Rudėnaitė