Baudžiamoji byla Nr. 2K-314-696/2015
Teisminio proceso Nr. 1-96-1-00676-2010-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.7.2.8; 1.2.3.2.5; 1.2.14.3.2.1. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gegužės 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rimos Ažubalytės, Gintaro Godos ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,
dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,
nuteistajam G. P.
gynėjui advokatui Vytautui Griežei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. P. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 14 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 14 d. nuosprendžiu G. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau– BK) BK 180 straipsnio 2 dalį (dėl plėšimo įsibraunant į V. B. gyvenamąsias patalpas) laisvės atėmimu ketveriems metams, 180 straipsnio 2 dalį (dėl plėšimo įsibraunant į R. K. ir J. M. gyvenamąsias patalpas) laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams, 129 straipsnio 2 dalies 5, 6, 9 punktus (dėl dviejų žmonių nužudymo iš savanaudiškų paskatų, itin žiauriai) laisvės atėmimu iki gyvos galvos, pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (dėl plėšimo įsibraunant į J. ir F. M. namus) laisvės atėmimu penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos, griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes, ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 3 punktu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė, subendrintina su Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu paskirta bausme, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Bausmę paskirta atlikti kalėjime. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo bei suėmimo laikas nuo 2010 m. gruodžio 15 d. iki 2013 m. rugsėjo 13 d., taip pat laikas, išbūtas pagal Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nuosprendį. Iš nuteistųjų G. P., R. J., E. M. ir Z. G. priteista solidariai nukentėjusiesiems V. M., V. Z. ir D. L. 980 Lt (283,83 Eur) už plėšimu užvaldytą J. ir F. M. turtą. Iš nuteistųjų G. P. ir R. J. priteista solidariai nukentėjusiesiems V. M. 4405 Lt (1275,78 Eur), V. Z. 4028,91 Lt (1166,85 Eur), D. L. 20 076 Lt (5814,41 Eur) turtinei žalai atlyginti. Priteista iš nuteistųjų G. P. ir R. J. solidariai nukentėjusiesiems V. M., V. Z., D. L. ir N. P. po 70 000 Lt (20 273,40 Eur) kiekvienam neturtinei žalai atlyginti. Iš nuteistųjų G. P. ir R. J. priteista po 9616,30 Lt (2785,07 Eur) iš kiekvieno Šiaulių teritorinei ligonių kasai už nukentėjusiųjų J. M. ir F. M. gydymą stacionare. Iš nuteistųjų G. P. ir R. J. išieškota po 2252,03 Lt (652,23 Eur) iš kiekvieno proceso išlaidų Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centrui ir po 97 Lt (28,09 Eur) iš kiekvieno proceso išlaidų valstybei, už nukentėjusiosios V. Z. turėtas kelionės išlaidas.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 14 d. nuosprendis pakeistas. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies dėl plėšimo iš R. K. ir J. M. pašalinta aplinkybė, kad G. P. koja sudavė R. K. ne mažiau kaip du kartus į galvą ir krūtinę. Nukentėjusiesiems V. M., V. Z. ir D. L. solidariai iš nuteistųjų G. P., R. J. ir E. M. priteista 980 Lt (283,83 Eur) už plėšimo metu užvaldytą F. ir J. M. turtą. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Šioje byloje taip pat nuteisti R. J. ir E. M., išteisinta Z. G., tačiau teismų nuosprendžiai dėl jų kasacine tvarka neskundžiami.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Piesliako pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė:
G. P. nuteistas už tai, kad 2010 m. lapkričio 8 d., apie 20 val., su R. J., būdami apsvaigę nuo alkoholio ir kitų psichiką veikiančių medžiagų, o tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, veikdami iš anksto susitarusių bendrininkų grupe, E. M. (tuo metu J.) padedant, t. y. pasiūlius vykdyti plėšimą ir parodžius kelią iki senyvo amžiaus J. M., gimusios 1922 m., ir F. M., gimusio 1915 m., gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), o Z. G., nežinančiai G. P., R. J. ir E. M. nusikalstamų ketinimų, taksi automobiliu „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) G. P., R. J. ir E. M. nuvežus į nurodytą vietą, laukiant su E. M. automobilyje G. P. skambučio, kada jį su R. J. reikės paimti ir parvežti atgal į Telšių miestą, dėl savanaudiškų paskatų, turėdami tikslą nusikalstamai praturtėti, R. J. su G. P. pro neužrakintas negyvenamojo namo lauko duris įsibrovė į namo vidų, kur bendrais veiksmais panaudojo fizinį smurtą prieš J. M. ir F. M., t. y. suduodami rankomis ir kojomis ne mažiau kaip devyniolika smūgių F. M. į įvairias kūno vietas – galvą, krūtinę, koją, abi rankas ir lytinius organus, bei kankindami, pjaudami ne mažiau kaip penkis kartus su nenustatytu pjaunančiu įrankiu veidą ir kaklą ir durdami ne mažiau kaip aštuonis kartus su nenustatytu duriančiu pjaunančiu įrankiu jam į nugarą ir abi kojas, taip bendrais veiksmais nukentėjusiajam F. M. padarė smegenų sumušimą, povoratinklinę kraujosruvą, kairio skruostikaulio, viršutinio žandikaulio kairės pusės lūžius, muštines žaizdas dešiniame momenyje, kraujosruvas pakaušyje, dešiniame ir kairiame momenyje, kraujosruvą ir nubrozdinimą dešiniame antakyje, nubrozdinimą ir kraujosruvą kairiame skruoste, kraujosruvas kairės akies vokuose ir kairio skruosto priekinėje dalyje, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą; dešinės pusės septinto šonkaulio lūžį, pjautines žaizdas kairės ausies kaušelio užpakaliniame paviršiuje, sprando kairėje pusėje, kaktoje, kairiame skruoste, apatinėje lūpoje, durtines-pjautines žaizdas nugaros dešinėje pusėje ir dešinėje blauzdoje, pjautinę žaizdą kairėje blauzdoje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą; muštinę žaizdą krūtinės kairėje pusėje, nubrozdinimus dešinės šlaunies priekiniame paviršiuje, kraujosruvas abiejuose dilbiuose, dešinėje plaštakoje, lytinės varpos galvutėje ir mašnelėje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą; dėl to nuo į galvą suduotų smūgių visumos, F. M. 2010 m. lapkričio 10 d. 22 val. VšĮ Respublikinėje Šiaulių ligoninėje mirė; be to, suduodami rankomis ir kojomis ne mažiau kaip dešimt smūgių J. M. į galvą ir krūtinę, abi rankas ir kojas, taip bendrais veiksmais padarė J. M. galvos smegenų kaktinių skilčių sumušimą, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio pusrutulio, smegenų skysčio išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio pusrutulio, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą; dešinės krūtinės ląstos pusės 4–7 šonkaulių lūžius tarp priekinės pažastinės ir užpakalinės pažastinės linijų, kairės krūtinės ląstos pusės 4–8 šonkaulių lūžius tarp priekinės pažastinės ir užpakalinės pažastinės linijų, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą; muštinę žaizdą dešinėje kaktos pusėje, poodines kraujosruvas dešinės ausies kaušelyje, akių srityse, kairėje kaktos pusėje, kairiame žaste, odos nubrozdinimus rankose ir kojose, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą; dėl to nuo galvos smegenų kaktinių skilčių sumušimo, kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio pusrutulio, smegenų skysčio išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio pusrutulio visumos J. M. 2010 m. gruodžio 11 d. 9.20 val. VšĮ Respublikinėje Šiaulių ligoninėje mirė; taip bendrais veiksmais dėl savanaudiškų paskatų itin žiauriai nužudė du žmones – F. M. ir J. M. – ir juos apiplėšė, pagrobdami 980 Lt (283,83 Eur) vertės jų turto.
G. P. taip pat nuteistas už du plėšimus, padarytus iš anksto susitarusių bendrininkų grupe su R. J., įsibraunant į V. B., taip pat R. K. ir J. M. gyvenamąsias patalpas, tačiau teismų nuosprendžių dalys dėl šių veikų neskundžiamos.
Kasaciniu skundu nuteistasis G. P. prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 14 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 1 d. nuosprendį, panaikinant jų dalis, kuriose jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6, 9 punktus (dėl dviejų žmonių nužudymo iš savanaudiškų paskatų, itin žiauriai) laisvės atėmimu iki gyvos galvos, ir dėl J. M. ir F. M. nužudymo jį išteisinti BK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kartu pakeičiant ir civilinių ieškinių išsprendimo klausimus, arba pakeisti teismų nuosprendžių dalis, kuriose jam paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, ir paskirti jam terminuoto laisvės atėmimo bausmę.
Kasaciniame skunde nuteistasis G. P. teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų apkaltinamųjų nuosprendžių dalys, kuriose jis pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6, 9 punktus (dėl dviejų žmonių nužudymo iš savanaudiškų paskatų, itin žiauriai) ir nuteistas laisvės atėmimu iki gyvos galvos, yra neteisėtos, nepagrįstos ir naikintinos dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliu – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 29, 31 straipsnių, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendime byloje Vinter ir kiti prieš Jungtinę Karalystę įtvirtintų principų pažeidimų.
Kasatorius nurodo, kad jo kaltė grindžiama kito nuteistojo R. J., paties kasatoriaus, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. Z., liudytojų V. L., D. R., A. P., ekspertų H. D., J. S. parodymais, specialisto išvadomis Nr. M 659/10(04), Nr. M 731/10(04) ir Nr. p M 5/12-731/10(04). Kasatoriaus teigia, jog būtent tai, kad jis prieš J. M. ir F. M. atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviesiems nužudymo požymiams, ar matė kito asmens atliekamus veiksmus, sutiko su panaudotu smurtu, jo padariniais, nenustatyta. Nuteistasis R. J. nurodė, kad nusikalstamos veikos metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tablečių, todėl ne visas įvykio aplinkybes gali tiksliai prisiminti. Be to, skirtingai nuo nuoseklių kasatoriaus parodymų, kad pats asmeniškai smurto prieš nukentėjusiuosius nenaudojo ir nematė visko, ką darė R. J., nuteistojo R. J. parodymai ikiteisminio tyrimo eigoje keitėsi. Nuosprendyje iškreipti liudytojo V. L. parodymai, nes jis nenurodė, jog F. M. atsakė, kad mušė, bet kad buvo du žmonės. Ar mušė, ar tik buvo du žmonės, nepatikslinta, nors ši aplinkybė gali turėti lemiamos reikšmės sprendžiant, ar kasatorius savo veiksmais prisidėjo prie F. M. nužudymo, ar ne. Jei mušė du žmonės, kasatorius gali būti pripažintas kaltu, o jei tik buvo tuo metu name, tai galimas vykdytojo ekscesas. Byloje nukentėjusiųjų pateiktas pokalbių su F. M. ir J. M. vaizdo įrašas tinkamai neiššifruotas ir neištirtas, kasatoriaus ir jo gynėjo teismui pateiktas prašymas atlikti šio įrašo ekspertizę atmestas, o pripažįstant kasatorių padarius inkriminuotą nusikaltimą buvo remtasi blogos kokybės įrašu, kuris nėra nekeliantis abejonių. Kasatorius teigia, kad abejonių įrodymų patikimumu kelia ir liudytojo D. R. atsiradimas baudžiamojoje byloje bei jo parodymai. 2012 m. balandžio 26 d. liudytojo apklausos protokole D. R. teigė, kad savo iniciatyva nusprendė padėti išsiaiškinti byloje tiesą, nes 2011 m. sausį būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje susipažino su kasatoriumi, kuris jam pasipasakojo, kaip padarė nusikaltimus su R. J., kas dar dalyvavo nusikalstamose veikose, kad abu su R. J. naudojo fizinį smurtą tiek prieš vyriškį, tiek prieš moterį, jog pasistengs, kad R. J. prisiimtų kaltę; kad R. J., su kuriuo susipažino 2011 m. rudenį, patvirtino kasatoriaus pasakojimą. 2012 m. rugpjūčio 10 d. apklaustas teismo posėdyje D. R. iš esmės patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kartu nurodė, kad su kasatoriumi bendravo nuolat, tiek tiesiogiai, tiek telefonu ir rašteliais, vienu metu sėdėjo vienoje kameroje, po to kameros buvo arba greta, arba viena virš kitos. Paaiškėjus, kad jis su kasatoriumi niekada nebuvo kalinami vienoje kameroje, D. R. parodymus pakeitė, 2013 m. balandžio 19 d. teismo posėdyje teigė, kad vienoje kameroje per klaidą buvo atsidūrę 10–15 minučių, tačiau bendravo telefonu, pro langą, susirašinėdavo; viską papasakojo telefonu, teigė, kad kasatorius ir R. J. jam viską smulkiai papasakojo, nors kasatorius ir R. J. abu tai paneigė. Kasatorius pažymi, kad buvo atsisakyta patikrinti jo teiginius dėl bendravimo telefonu, o D. R. savo parodymų pagrįsti negalėjo, teigė, kad kasatoriaus raštelius, skirtus jam (iš viso keturis), sunaikino. Kyla pagrįstų abejonių D. R. parodymų teisingumu ir dėl to, kad mažai tikėtina, jog R. J. jam, mažai pažįstamam, atsitiktinai sutiktam asmeniui, taip viską smulkiai papasakojo. Kasatorius niekada D. R. apie padarytus nusikaltimus nepasakojo, su juo nebuvo pažįstamas, neturėjo pagrindo pasitikėti, nei telefonu, nei rašteliais ar kitaip nebendravo ir savo praeitimi ar planais nesidalijo. Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai nesiaiškino, ar traumos J. M. negalėjo atsirasti atsitrenkiant į laiptų, kuriais buvo nustumta, pakopas, krentant žemyn arba keliant ją kasatoriui su R. J. į viršų, todėl šios aplinkybės liko neištirtos. Be minėtų ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme tendencingumą rodančių aplinkybių, ikiteisminio tyrimo metu kasatoriui buvo daromas psichologinis spaudimas keturis mėnesius jį kalinant vienutėje, dviem paroms sulaikant žmoną E. P., kai mažametis vaikas liko be tinkamos priežiūros, taip siekiant išgauti prisipažinimą padarius nusikaltimą, kurio jis nepadarė. Pagal byloje nustatytas aplinkybes negalima nužudyti žmogaus, neturint su juo fizinio kontakto. Nėra neginčijamai nustatyta ir tai, kad kasatorius būtų smurtavęs prieš F. M.
Apeliacinės instancijos teismas, išdėstęs teiginius dėl baudžiamosios atsakomybės ir įrodymų vertinimo, pats jais nesivadovavo, dėl J. ir F. M. nužudymo kritiškai nevertino ir iš esmės atkartojo pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nepašalino apeliaciniame skunde išsakytų abejonių dėl R. J., D. R. parodymų teisingumo, dėl netinkamai ištirtų ir įvertintų kitų įrodymų. Priešingai, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis sukėlė dar daugiau abejonių, nes R. J. ir D. R. parodymus vertino akivaizdžiai skirtingai atskirose situacijose, tendencingai. Grįsdamas kasatoriaus kaltę, šiuos parodymus laikė teisingais ir nekeliančiais abejonių, tačiau R. J. parodymus, kad taksi vairuotoja neva žinojo apie nusikaltimą, laikė nenuosekliais ir todėl nepatikimais. Taigi iš teismų nuosprendžių matyti, kad kasatoriaus parodymai vertinami tik kaip siekimas išvengti atsakomybės, kitų asmenų – kaip tiesa ir kasatoriaus kaltės įrodymas, jei tai naudinga kaltinimui, o kitais atvejais jais taip pat abejojama.
Kasatorius pažymi, kad teismai nepasisakė ir aplinkybių, apibūdinančių jo veikos subjektyviuosius požymius, o būtent, kad ir kasatorius, ir R. J. nurodė, kad pas J. ir F. M. ėjo ne žudyti, o pagrobti jų turto. Padariniai, kilę dėl smurto prieš nukentėjusiuosius, nebuvo jų numatyti ir siekti. Tokiu atveju, kasatoriui nenaudojus smurto, yra pagrindas R. J. veiksmus vertinti kaip vykdytojo ekscesą, atitinkamai perkvalifikuojant kasatoriaus veiką.
Kasatorius teigia, kad net jei jo veika nebūtų perkvalifikuota, jam paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė yra aiškiai neteisinga, prieštarauja tiek nacionalinei, tiek Europos Sąjungos teisei. Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę, o apeliacinės instancijos teismas palikdamas ją nepakeistą, nevertino kasatoriaus asmenybės, šeiminės padėties, atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių, galbūt padarytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, ir, parinkdami pačią griežčiausią iš BK numatytų bausmių, netinkamai pritaikė BK 61 straipsnio nuostatas. Byloje už tą pačią veiką dviem asmenims, kuriuos apibūdinantys duomenys ir jų atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės iš esmės vienodos, paskirtų laisvės atėmimo iki gyvos galvos ir laisvės atėmimo dvidešimčiai metų bausmių akivaizdus skirtumas aiškiai prieštarauja teisingumo ir bausmių proporcingumo principams. Kasatoriaus manymu, laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė jam galėtų būti paskirta, jeigu jis būtų ypatingai neigiamai apibūdinamas ar nusikaltimą padaręs išskirtinai žiauriu būdu, tačiau tokių aplinkybių, palyginus su R. J., byloje nėra nustatyta. Priešingai, iš nuosprendžių, priimtų dėl kasatoriaus ir R. J. veikų, matyti, kad smurtą prieš nukentėjusiuosius naudojo ne kasatorius. Kasatoriui nesuprantamas apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad jam paskirta teisinga bausmė, nes jis teistas už turtinio pobūdžio nusikaltimus.
Be to, kasatoriaus manymu, teismai, žinodami Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje Vinter ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, kuriame akcentuota, kad paleidimo į laisvę galimybei įgyvendinti valstybės privalo numatyti aiškiai apibrėžtus tinkamus mechanizmus, kurie numatytų konkrečias svarstymo dėl nuteistojo iki gyvos galvos bausmės paleidimo sąlygas, o šios sąlygos turi būti nuteistajam žinomos dar bausmės skyrimo metu, ir kad Lietuvoje nėra šiame sprendime nurodytų būtinųjų sąlygų, turėjo taikyti suformuotas nuostatas dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos skyrimo ir atitikties Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir šios bausmės jam neskirti.
Nuteistojo G. P. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl G. P. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 ir 9 punktus (dėl dviejų žmonių nužudymo iš savanaudiškų paskatų, itin žiauriai) pagrįstumo
Kasatorius teigia, jog nenustatyta, kad jis atliko dalį veiksmų prieš J. M. ir F. M., priskiriamų objektyviesiems nužudymo požymiams, ar matė kito asmens atliekamus veiksmus, sutiko su panaudotu smurtu, jo padariniais.
Teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu nustatyta, kad G. P. 2010 m. lapkričio 8 d., apie 20 val., kartu su R. J., būdami apsvaigę nuo alkoholio ir kitų psichiką veikiančių medžiagų, o tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, veikdami iš anksto susitarusių bendrininkų grupe, E. M. (tuo metu J.) padedant, t. y. pasiūlius vykdyti plėšimą ir parodžius kelią iki senyvo amžiaus J. M., gimusios 1922 m., ir F. M., gimusio 1915 m., Z. G. taksi automobiliu nuvažiavo į nurodytą vietą, ten R. J. su G. P. pro neužrakintas negyvenamojo namo lauko duris įsibrovė į namo vidų, kur bendrais veiksmais panaudojo fizinį smurtą prieš J. M. ir F. M., t. y. suduodami rankomis ir kojomis ne mažiau kaip devyniolika smūgių F. M. į įvairias kūno vietas – galvą, krūtinę, koją, abi rankas ir lytinius organus, bei kankindami, t. y. pjaudami ne mažiau kaip penkis kartus su nenustatytu pjaunančiu įrankiu veidą ir kaklą ir durdami ne mažiau kaip aštuonis kartus su nenustatytu duriančiu pjaunančiu įrankiu jam į nugarą ir abi kojas, taip bendrais veiksmais nukentėjusiajam F. M. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą ir nežymų sveikatos sutrikdymą, dėl to nuo į galvą suduotų smūgių visumos F. M. 2010 m. lapkričio 10 d. 22 val. VšĮ Respublikinėje Šiaulių ligoninėje mirė. J. M. rankomis ir kojomis jie sudavė ne mažiau kaip dešimt smūgių į galvą ir krūtinę, į abi rankas ir kojas, taip bendrais veiksmais J. M. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą ir nežymų sveikatos sutrikdymą, dėl to J. M. mirė. Taigi jie bendrais veiksmais dėl savanaudiškų paskatų itin žiauriai nužudė du žmones – F. M. ir J. M. – ir juos apiplėšė, pagrobdami 980 Lt (283,83 Eur) vertės jų turto.
Teisėjų kolegija laiko, kad teismai pagrįstai konstatavo bendrininkavimo požymius dėl nužudymo nusikaltimo. Objektyviuosius ir subjektyviuosius bendrininkavimo požymius patvirtina bylos medžiaga.
Nors kasatorius teigia nenaudojęs smurto prieš nukentėjusiuosius asmenis, bylos medžiaga paneigia tokį kasatoriaus teiginį. Antai, nukentėjusieji J. ir F. M. ligoninėje parodė, kad juos mušė du asmenys. Kitas nuteistasis R. J., apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, kad atidarius duris jis pamatė priešais laiptais iš namo rūsio lipančią moterį, kurią jis pastūmė abiem rankomis jai į krūtinę. Tuomet atėjo vyras, kuris juos puolė, rėkė, jie taip pat jį puolė. G. P. pirmasis jam trenkė smūgius, taip pat tam vyrui sudavė smūgius, gal ir spyrė kojomis. Vyrą jis mušė kartu su G. P., nes tas rėkė. Teismas neturėjo pagrindo netikėti šiais parodymais.
Be to, specialisto išvadose nustatyta, kad F. M. kūne rasti sužalojimai padaryti devyniolika smūgių bukais kietais daiktais, penkiais smūgiais pjaunančiu įrankiu ir aštuoniais smūgiais duriančiu pjaunančiu daiktu ar įrankiu. J. M. sužalojimai padaryti kietais bukais paviršiais, ne mažiau kaip dešimčia trauminių poveikių paveikus galvą, veidą, abi krūtinės ląstos puses, rankas ir kojas. Daugybiniai sužalojimai dviem žmonėms negalėjo būti padaryti vieno žmogaus, nematant ir negirdint kitam nuteistajam. Be to, būstas nebuvo toks didelis, kad kasatorius, net pats nesmurtaudamas, negirdėtų nukentėjusiųjų šauksmų, dejonių ir nesuprastų kito bendrininko atliekamų veiksmų pobūdžio. Taip pat teismas pagrįstai padarė išvadą, kad abu kaltinamieji laikytini nusikaltimo vykdytojais (bendravykdytojais), nes kiekvienas iš jų atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviesiems nužudymo požymiams. Tarp R. J. ir G. P. veiksmų – pjaustymo nenustatytu įrankiu, sudavimo kumščiais ir spardymo į galvą, itin svarbią gyvybei kūno dalį, bei kitas kūno dalis – ir padarinių – nukentėjusiųjų J. ir F. M. mirties – yra tiesioginis priežastinis ryšys. Šiuo atveju nėra svarbu, kas sudavė mirtiną smūgį. Teismų praktikoje laikoma, kad jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys.
R. J. ir G. P. sudavė smūgius nukentėjusiesiems M. į gyvybiškai svarbias kūno vietas, taip pat į galvas. Suduodamas smūgius į gyvybiškai svarbias kūno vietas asmuo suvokia, kad kelia pavojų kito žmogaus gyvybei, numato, kad gali jiems atimti gyvybę. Nuteistieji matė ir suvokė vienas kito atliekamų veiksmų pobūdį, naudojamą smurtą, pritarė naudojamo smurto pobūdžiui ir jo padariniams, kiekvienas iš jų suprato smurto pavojingumą, suvokė jo padarinius, todėl jų veikoje yra subjektyvieji bendrininkavimo nužudant požymiai. Nors kasatorius teigia, kad nebuvo susitarimo nužudyti nukentėjusiuosius, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nemažai aplinkybių rodo tai, kad tardamiesi daryti nusikaltimus jie žinojo, jog bus naudojamas smurtas, nes žinojo, jog būste yra žmonių. Nors jie ir nesitarė dėl smurto pobūdžio, tačiau turint galvoje, kad tai ne pirmas jų nusikaltimas, padarytas analogišku būdu, kasatorius turėjo suvokti ir numatyti, kad naudojant smurtą prieš žmones, ypač senyvus, galima ne tik padaryti žalos sveikatai, bet ir atimti gyvybę. Juo labiau toks kaltininkų suvokimas tampa aiškus, vertinant padarytus daugybinius sužalojimus, smūgius į gyvybiškai svarbias kūno vietas. Taigi bylos aplinkybės leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad bendrininkai susitarė savo tikslo siekti bet kokiomis priemonėmis, net ir naudodami smurtą, pavojingą gyvybei. Teismai pagrįstai konstatavo susitarimą, kuris apėmė ne tik svetimo turto užvaldymą, bet ir smurto pavojingo sveikatai bei gyvybei panaudojimą. Nėra pagrindo konstatuoti vieno iš bendrininkų susitarimo ribų peržengimą, t. y. vykdytojo ekscesą. Nors teismas kasatoriaus veikoje nustatė tyčinę kaltę, netiesioginės tyčios rūšį, vis tik kasatoriaus padaryta veika labiau atitinka tiesioginės alternatyvios tyčios požymius, nes jie ne tik numatė bet kokių kūno sužalojimų padarymą, bet ir gyvybės atėmimą, ir nors nedetalizavo padarinių, bet, sprendžiant iš atliekamų veiksmų būdo, norėjo bent vieno iš jų. Todėl teisėjų kolegija laiko, kad teismai tinkami kvalifikavo kasatoriaus nusikalstamą veiką, susijusią su M. nužudymu.
Dėl paskirtos bausmės
Kasatorius nurodo, kad paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė yra aiškiai neteisinga, prieštarauja tiek nacionalinei, tiek Europos Sąjungos teisei. BK 129 straipsnio 2 dalis už sunkų tyčinį nužudymą numato laisvės atėmimą nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Kasatoriui teismas paskyrė laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę.
Apygardos teismas, skirdamas kasatoriui bausmę už nužudymą pažymėjo, kad G. P. teistas, gyveno asocialiai, kad jo asmenybės bruožuose, gyvenimo būde iki šių nusikaltimų padarymo buvo aiškiai išreikštos jo antivisuomeniškos apraiškos, polinkis nusikalsti, o jo moralinės nuostatos lėmė šių nusikaltimų padarymą. G. P. kartu su R. J. padarė tris sunkius nusikaltimus, vieną labai sunkų nusikaltimą – dviejų žmonių nužudymą dėl savanaudiškų paskatų, itin žiauriai, sukėlusį neatstatomus padarinius – dviejų žmonių mirtį. Skiriant bausmę G. P., buvo atsižvelgta į tai, kad jis teistas 10 kartų, teistumas neišnykęs, įskaitant ir už analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas (svetimo turto vagystes, plėšimus). Jis ne kartą baustas administracine tvarka. Nekilnojamojo ir kilnojamojo turto savo vardu neturi. G. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių dėl nužudymo nenustatyta. Atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad nužudymą jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio bei kitų psichiką veikiančių medžiagų ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, bei tai, kad nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio l dalis 1, 9 punktai). Esant paminėtoms aplinkybėms, vadovaudamasis BK 61 straipsnyje numatytomis bausmės skyrimo taisyklėmis, teismas nusprendė G. P. skirti griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą iki gyvos galvos.
Teisėjų kolegija laiko, kad teismas, skirdamas už nužudymą laisvės atėmimą iki gyvos galvos, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad G. P. visuomenei nebuvo naudingas, gyveno antivisuomeniškai, nuolatos girtavo ir nusikalstamos veikos buvo jo gyvenimo dalis. Kai pritrūkdavo pinigų girtavimui, jis be jokių skrupulų nuspręsdavo jų gauti nusikalstamu būdu, naudojant smurtą prieš kitus žmones, plėšiant jų turtą ir net pasikėsinant atimti jiems gyvybę. Nusikaltimų darymas buvo jo gyvenimo būdas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nusikaltimai nuosavybei buvo daromi atvirai – nukentėjusiųjų akivaizdoje, nelauktai įsiveržiant į jų būstus, smurtaujant prieš nukentėjusiuosius, sukeliant jiems baimę, dvasines kančias, išgąsdinant juos, išbalansuojant ilgam laikui jų psichinę būseną. Nusikaltimai, ypač nužudymas, padaryti paminant elementarų žmogiškumą. Tai rodo, kad žmogaus sveikata ir gyvybė nebuvo tos vertybės, kurias gerbė kasatorius. Darydamas smurtinius nusikaltimus jis ne kartą pamynė žmogiškumą ir tai rodo didelį jo pavojingumą visuomenei. Aplinkybė, kad kasatorius daug kartų teistas už tyčinius nusikaltimus, tarp jų ir smurtinius, ne vieną kartą atlikinėjęs bausmę laisvės atėmimo įstaigose ir iš to nepadarė išvadų, imdamas daryti vis sunkesnius nusikaltimus, sudaro pagrindą išvadai, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė yra tinkama atsižvelgiant į bausmės paskirtį, įtvirtintą BK 41 straipsnyje. Tik tokia bausmė nagrinėjamu atveju gali sulaikyti nuteistąjį nuo naujų nusikaltimų padarymo, apsaugoti visuomenę nuo tokio pavojingo asmens ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
Kasatorius teigia, kad nesant nustatytų aiškiai apibrėžtų mechanizmų, kurie numatytų konkrečias svarstymo dėl nuteistojo iki gyvos galvos bausmės paleidimo sąlygas, tokia paskirta bausmė neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų. Teisėjų kolegija pažymi, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė yra numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse už nužudymą (BK 129 straipsnio 2 dalis), taigi jos skyrimas kasatoriui yra teisėtas. Ši bausmė numatyta visose Europos valstybėse ir daugelyje kitų pasaulio valstybių. Lygtinio paleidimo nuostatų nebuvimas šios kategorijos asmenims nedaro šios bausmės neteisėtos. Lietuvos Respublikos BK 79 straipsnis numato, kad nuteistasis gali būti atleistas nuo visos ar dalies bausmės atlikimo, jeigu Lietuvos Respublikos Prezidentas patenkina jo malonės prašymą. Be to, negalima atmesti galimybės, kad laikui bėgant atsiras kiti įstatymo numatyti būdai atleisti tokį nuteistąjį nuo tolesnio bausmės atlikimo.
Dėl proceso išlaidų priteisimo
Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti; teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą kasacinėje instancijoje. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDYtODk1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-46-895/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-46-895/2015">2K-46-895/2015</a>, 2K-14-895/2015, 2K-110-699/2015 ir kt.). Šiuo atveju byloje buvo paduotas nuteistojo, kuris atlieka laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, kasacinis skundas, byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir gynėjo dalyvavimas byloje pagal BPK 51 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas būtinas. Dėl to buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą ir tarnybos koordinatoriaus sprendimu parinktas advokatas, suteikęs nuteistajam G. P. antrinę teisinę pagalbą. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2015 m. gegužės 11 d. prašymu, vadovaudamasi Už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69, 14.1.4.2 ir 11 punktais, prašo valstybės naudai išieškoti iš G. P. 69,48 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Teismo posėdžio metu nuteistojo G. P. gynėjas prašė neišieškoti iš nuteistojo valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo. Be to, byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti apie nuteistojo G. P. turtinę padėtį, kasacinės instancijos teismas tyrimų neatlieka ir naujų duomenų nerenka. Esant nurodytoms aplinkybėms, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkintinas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo G. P. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Rima Ažubalytė
Gintaras Goda
Vytautas Piesliakas
