S. B. pagal BK 225 str., 65 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-291-303/2015

Teisminio proceso Nr.: 1-07-1-00207-2011-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.19.1;

2.1.7.1;

2.4.2.1;

2.4.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Masioko, Tomo Šeškausko ir pranešėjos Audronės Kartanienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. B. ir jo gynėjo advokato Aleksandro Jokūbausko kasacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 13 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 1 dalį 400 MGL, t. y. 52 000 Lt (15 060 Eur) dydžio bauda. S. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – viešųjų teisių atėmimas, t. y. teisės būti išrinktam ar paskirtam į valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų, įmonių ar nevalstybinių organizacijų renkamas ar skiriamas pareigas, trejiems metams.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu iš S. B. konfiskuota 3 000 Lt (868 Eur).

Iš S. B. priteista 61,72 Lt (17,87 Eur) proceso išlaidų valstybei.

Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis, kuria nuteistojo S. B. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

S. B. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautoju, tiesiogiai priėmė kyšį už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. dirbdamas Palangos miesto administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vedėju, 2011 m. lapkričio 4 d., apie 14.24 val., savo darbo kabinete Nr. 104, esančiame Palangoje, (duomenys neskelbtini), iš projekto „Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimas (duomenys neskelbtini)“ vadovo V. M. už gerų tarpusavio santykių palaikymą, už tai, kad 2011 m. rugpjūčio 10 d. surado V. M. užsakovą UAB „M“, taip pat už tai, kad, vadovaudamasis 2008 m. gruodžio 16 d. Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. A1-1178 2 punktu patvirtintų Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 7.2. punktu: „<...> derina teritorijų planavimo dokumentus <...>“, 2011 m. rugpjūčio 17 d. suderino „Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimas (duomenys neskelbtini)“ techninį projektą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2009 m. gruodžio 22 d. įstatymo redakcija) 3 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nustatantį, kad valstybės tarnautojas privalo deramai atlikti savo pareigas, 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą reikalavimą tinkamai atlikti savo pareigines funkcijas, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinės tarnyboje įstatymo (1997 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) 3 straipsnio 1, 3, 4 ir 6 punktus, nustatančius valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų prievolę nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti, priimant sprendimus, vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu, savo naudai tiesiogiai priėmė kyšį – 3000 Lt (868 Eur).

Kasaciniu skundu nuteistasis S. B. ir jo gynėjas advokatas A. Jokūbauskas prašo panaikinti Palangos miesto apylinkės teismo nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo nutartį ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, S. B. pagal BK 225 straipsnio 1 dalį išteisinti arba panaikinti Klaipėdos apygardos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorių nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis yra neteisėti ir nepagrįsti, teismų padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismai padarė esminių baudžiamojo įstatymo (BK 65, 66 straipsnių) ir baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 7 straipsnio, 20 straipsnio 1, 2, 3, 4 ir 5 dalių; 44 straipsnio 6 dalies, 140 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių, 324 straipsnio 6 dalies) pažeidimų, neteisingai įvertino bylos aplinkybes, netinkamai, sunkinančia prasme aiškino ir taikė įstatymus, nepagrįstai konstatavo, jog S. B. veiksmuose yra BK 225 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos analogiškose bylose, bei 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1, 3.1.4, 3.1.8 punktuose išdėstytų reikalavimų, pažeidė teisingumo įvykdymo, nešališkumo, objektyvumo, nekaltumo prezumpcijos (kaltinamasis turėjo įrodinėti savo nekaltumą, o visos abejonės, kurias būtų galima pašalinti atlikus papildomus tyrimo veiksmus, buvo aiškinamos jo nenaudai), rungimosi (prokuratūros prašymai buvo tenkinami, gynybos atmetami) principus. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus: priimtoje nutartyje į visus esminius apelianto argumentus neatsakė, motyvų, paaiškinančių, kodėl jie atmetami, nenurodė (BPK 332 straipsnio 5 dalis).

Kasaciniame skunde nurodoma, kad S. B. nuteistas už tai, kad savo tarnybiniame kabinete iš V. M. tiesiogiai priėmė kyšį, tačiau byloje nenustatyta, kad S. B. būtų provokavęs, reikalavęs, susitaręs bei pažadėjęs priimti ar priėmęs iš V. M. pinigus (kyšį). Kyšininkavimo faktas BPK numatytais procesiniais veiksmais (išskyrus neinformatyvų garso įrašą) neužfiksuotas, vaizdo įrašo sekimo iniciatorius į bylą nėra pateikęs, pinigai nerasti. Teismai nepagrindė, kodėl mano, jog pakanka įrodymų nuteisti S. B. pagal BK 225 straipsnio 1 dalį. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad kyšio priėmimo faktą teismai laikė įrodytu, remdamiesi tik procesiniuose dokumentuose neteisingai suformuluota V. M. parodymų dalimi ir, naudojant siųstuvą „Loke“, 2011 m. lapkričio 14 d. pareigūnų gautu garso įrašu, dėl kurio 2013 m. sausio 3 d. surašytas Savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų atlikimo protokolas.

Kasatoriai nurodo, kad 2013 m. gruodžio 16 d.–2014 m. sausio 13 d. teisiamojo posėdžio protokole nėra duomenų, kuriuos aprašomojoje nuosprendžio dalyje, aptardamas liudytojo V. M. parodymus, nurodė pirmosios instancijos teismas, t. y. neva V. M. mano, kad kaltinamasis S. B. matė, kaip jis deda pinigus į bylą, nes tuo metu sėdėjo priešais už stalo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje dėl liudytojo V. M. parodymų konstatuota, kad apklaustas pirmosios instancijos teisme jis iš esmės patvirtino ankstesnėse apklausose duotus parodymus, t. y. kad pinigus perdavė S. B. už suteiktas konsultacijas, tačiau tai nebuvo kyšis, o padėka; S. B. matė, kad jis juos deda į bylą. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo ir savo nutartyje nevertino 2014 m. gegužės 14 d. ir 2014 m. birželio 11 d. V. M. parodymų, kad pinigų jis nedavė, paliko, jam atrodo, kad dėjo į stalčių ar į bylą; į S. B. nežiūrėjo ir nepastebėjo, ar šis matė dedamus pinigus, S. B. šalia tuo metu nebuvo, jis buvo kažkur toliau. Teismai nevertino 2013 m. gruodžio 16 d. posėdžio metu S. B. nurodytos aplinkybės, kad vyriausiojo architekto kabinete yra 90 proc. dokumentų, kuriuos naudoja visas skyrius. Todėl aplinkybė, kad V. Mončys pinigus paliko dokumentų aplankale ar stalčiuje, nepatvirtina, jog S. B. galėjo ar pradėjo jais disponuoti. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo V. M. atsakymo į prokuroro klausimą dalį, kad jis S. B. pasakė, jog padėjo pinigus. Pasak kasatorių, šią aplinkybę teismas įvertino netinkamai, nes iš 2014 m. birželio 11 d. posėdžio metu išklausyto 2011 m. lapkričio 4 d. garso įrašo bei 2013 m. sausio 3 d. Savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų atlikimo protokolo matyti, jog V. M. apie tai, kad padėjo pinigus, nieko nesakė. Pavienės frazės (V. M.: „Nuo S., S., linkėjimai nuo Šiaulių“, „Trys. A gerai“; S. B.: „Gerai. Gerai“, „Aš dabar norėjau sakyt, kad tu tam berniukui geriau daugiau, žinai“) nepatvirtina aplinkybės, kad S. B. priėmė iš V. M. kyšį. Teismo posėdžio metu S. B. davė konkrečius parodymus apie 2011 m. lapkričio 4 d. pokalbio su V. M. aplinkybes, juos patvirtina tiek V. M., tiek liudytojo R. G. parodymai. Kasatoriai pažymi, kad frazė „trys“ yra tokia abstrakti, jog pokalbio kontekste S. B. ją galėjo suprasti vienaip, o V. M. kitaip. Tokia frazė, kasatorių nuomone, nepatvirtina S. B. inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių. Be to, kasatoriai pažymi, kad, pagal bylos medžiagą, apie galimą kyšininkavimą pirmą kartą užsiminta pareigūno R. Vileikio 2011 m. lapkričio 22 d. tarnybiniame pranešime Nr. 1-08-504. Ikiteisminis tyrimas dėl to pradėtas tik 2013 m. sausio 25 d., t. y. pirmieji procesiniai veiksmai atlikti praėjus net penkiolikai mėnesių. Toks ilgas laiko tarpas nuo įvykio iki apklausų ir kitų procesinių veiksmų ikiteisminiame tyrime bei teismuose atlikimo verčia kritiškai vertinti V. M., kuris nuo 2008 metų net aštuoniolika kartų dėl alkoholinės abstinencijos būsenų su (ir be) suicidinėmis tendencijomis, priklausomybės nuo alkoholio bei paprasto girtumo gydytas Klaipėdos jūrininkų ligoninės psichiatrijos departamente (2013 m. spalio 4 d. pažymą Nr. PD2-793, 2013-11-11 pažymą Nr. PD2-931), parodymų patikimumą. Apeliacinės instancijos teismas šiame kontekste turėjo vertinti V. M. teismui duotus parodymus, jog jis nesuprato, kad turi teisę prieš save neduoti parodymų.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į gynybos argumentus, jog tyrėjai, 2011 m. lapkričio 22 ir 28 dienomis disponuodami tik garso įrašu, negalėjo nustatyti V. M. asmenybės ir procesiniuose dokumentuose nurodyti jo pavardę. Faktas, kad V. M. anketiniai duomenys nurodyti jau 2011 m. lapkričio 22 d. STT Klaipėdos valdybos pareigūno R. Vileikio tarnybiniame pranešime, leidžia daryti išvadą, kad 2011 m. lapkričio 4 d. S. B. darbo kabinete buvo fiksuojamas ne tik garsas, bet ir vaizdas. Be to, 2014 m. birželio 11 d. posėdžio metu gynybos prašymu prie bylos medžiagos pridėta garso įrašo metu padaryta nuotrauka, iš kurios matyti, jog S. B. kabinete sumontuotas sekimo įrenginys turėjo kamerą vaizdui fiksuoti. Tačiau į bylą ši vaizdo medžiaga nepateikta, pasak kasatorių, greičiausiai dėl to, kad nebuvo V. M. pinigų perdavimo S. B. fakto. Apeliacinės instancijos teisme nors ir buvo apklaustas pareigūnas R. Vileikis, tačiau į esminius klausimus dėl to, kodėl 2011 m. lapkričio 22 d. ir 2011 m. lapkričio 28 d. tarnybiniuose pranešimuose buvo nurodytas V. M. ir kad jis galbūt perdavė S. B. kyšį, jis neatsakė. Taigi, pasak kasatorių, bylos medžiagoje nėra duomenų, kad S. B. priėmė pinigus (kyšį), todėl teismai turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, kurioje išaiškinta, kad jeigu valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo nesiekė gauti kyšio ir duoto kyšio (pvz., kyšio davėjas jį paliko ant valstybės tarnautojo stalo, atsiuntė paštu) nepriėmė, BK 225 straipsnis netaikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyrius 2007 m. sausio 4 d. Teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose (BK 225 straipsnis) apibendrinimo apžvalga (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-647/2012).

Kasaciniame skunde pažymima, kad V. M., nors ir atleistas pagal laidavimą nuo baudžiamosios atsakomybės, niekada nepripažino davęs (palikęs) S. B. kyšį ir aiškino, kad pinigus davė atsidėkodamas už bendrą darbą. Kasatorių teigimu, pinigai už bendrą darbą, net nekvestionuojant priėmė juos asmuo ar ne, nekvalifikuotini kaip kyšio dalykas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. balandžio 7 d. nutartyje kasacinėje byloje Nr. 2K-89/2009 yra išaiškinęs, jog kyšio priėmimas, pažadėjimas ar susitarimas priimti kyšį, reikalavimas ar provokavimas jį duoti paprastai siejamas su konkrečių kaltininko tarnybinių veiksmų atlikimu ar neatlikimu, todėl kyšiu nelaikomas asmens papirkinėjimas tikintis įgyti jo palankumą, gauti kokią nors paramą, išvengti galimų nemalonumų ar panašiai. Kyšis paprastai imamas už veiksmus, kuriuos asmuo galėjo atlikti dėl savo tarnybinės padėties, ir pirmiausia tai yra tokie veiksmai, kurie siejasi su pareigūno ar tarnautojo darbo pobūdžiu ar funkcijomis ir kuriuos atlikti jis yra kompetentingas. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, jog S. B. neturėjo įgaliojimų pritarti ar nepritarti patalpų ar pastato paskirties keitimo projektams, o pastato, esančio Palangoje (duomenys neskelbtini), projektas nėra teritorijų planavimo dokumentas (nors iš esmės dėl to S. B. ir nuteistas), iš nuosprendžio šios aplinkybės nepašalino, nutartyje nemotyvavo ir nenurodė, kodėl S. B. taikoma BK 225 straipsnio 1 dalis. Kasatorių teigimu, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo nemotyvuota išvada, kad S. B. priėmė kyšį už gerų tarpusavio santykių palaikymą, už tai, kad V. M. surado užsakovą, ir šie jo veiksmai, atlikti jam vykdant savo, kaip architekto, funkcijas, buvo teisėtas veikimas, pripažintina nepagrįsta. Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 16 d. įsakymo Nr. Al-1178 2 punktu patvirtintame Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo pareigybės aprašyme, kituose normatyviniuose aktuose, reglamentavusiuose savivaldybės vyriausiojo architekto S. B. funkcijas, nenumatytos pareigos surasti kažkam užsakovą (šiuo atveju V. M. – UAB „M“) ar su kažkuo (su V. M.) išskirtinai palaikyti gerus tarpusavio santykius. Kasatoriai nurodo, kad bendravimas tarp V. M. ir S. B. vyko profesiniu, o ne tarnybiniu pagrindu.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 1-07-1-00207-2011 buvo pradėtas 2011 m. birželio 2 d. ir atliekamas ne tik dėl S. B., bet ir dėl D. M. bei V. I. pagal visai kitų keturių nusikalstamų veikų požymius (BK 227 straipsnio 2 dalis, 24 straipsnio 5 dalis, 228 straipsnio 2 dalis). Remiantis tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (toliau – OVĮ) 9 straipsniu, net nuo 2010 m. gruodžio 3 d. (o galbūt ir nuo 2010 m. rugsėjo 3 d.) buvo vykdomi slapti operatyvinio tyrimo veiksmai, tapatūs ikiteisminio tyrimo procesiniams veiksmams, kurių atlikimą reglamentuoja BPK 154, 158, 160 straipsnių normos. Iš apeliacinės instancijos teismo išreikalautų dokumentų: Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 3 d. nutarties Nr. S1-891 KF dėl sankcionuotų S. B. pokalbių dviem mobiliojo ryšio telefonais pasiklausymo pratęsimo ir sankcionuoto slapto patekimo į S. B. darbo kabineto patalpas, turint tikslą naudoti technines priemones bei atlikti šių patalpų ir jose esančių tyrimui reikšmingų dokumentų ir daiktų apžiūrą, pratęsimo, 2011 m. kovo 3 d. nutarties Nr. S1-197-KF dėl tų pačių veiksmų pratęsimo, kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmų atlikimo protokolų bei savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų atlikimo protokolų matyti, jog ne trumpesniu laikotarpiu, nei nuo 2010 m. gruodžio 3 d. iki 2013 m. sausio 29 d., t. y. net dvejus metus vieną mėnesį ir 26 dienas, S. B. tarnybiniame kabinete Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – STT) Klaipėdos valdybos pareigūnams sumontavus slaptą elektroninių ryšių tinklais veikiančią pasiklausymo ir vaizdo sekimo įrangą (siųstuvą ir priimtuvą „Loke“), neabejotinai buvo kontroliuojami visi S. B. bei kitų šiame kabinete, o iš perklausyto 2011 m. lapkričio 4 d. 14.00–15.00 val. garso įrašo matyti, jog ir kitose vietose (pvz., gatvėje, gretimuose kabinetuose) buvusių asmenų pokalbiai ir veiksmai.

Kasaciniame skunde nurodoma, jog BPK 154 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad asmenų pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, klausymas, įrašų darymas ar kitos elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, jos fiksavimas ir kaupimas negali trukti ilgiau kaip šešis mėnesius. Tiriant sudėtingą ar didelio masto nusikalstamą veiką, šios priemonės taikymas gali būti vieną kartą pratęstas trims mėnesiams. BPK 158 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai leidžiami ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi ir tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų apie asmens, dėl kurio atliekamas tyrimas, nusikaltimą. Kasatoriai nurodo, kad S. B. į teismą perduotas dėl vienos nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 straipsnio 1 dalyje. Ji nepriskirtina sudėtingai ar didelio masto nusikalstamai veikai. Taigi, S. B. tarnybiniame kabinete vykusių pokalbių klausymasis, vadovaujantis BPK 154 straipsnio 4 dalies nuostata, galėjo trukti ne ilgiau kaip šešis mėnesius, t. y. nuo 2010 m. gruodžio 3 d., iki (vėliausiai) 2011 m. gegužės 3 d. Pareigūnų teiginiai, kad operatyvinio tyrimo metu (t. y. iki 2011 m. birželio 2 d.) buvo nustatyta pakankamai duomenų apie S. B., V. I., D. M. padarytas nusikalstamas veikas, visiškai nepasitvirtino, o baudžiamoji byla dėl pradėtų keturių nusikalstamų veikų prokuroro 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu buvo nutraukta, konstatavus, jog nepadaryta veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, taip pat ikiteisminio tyrimo metu nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamų veikų padarymo. Todėl, minėtu prokuroro nutarimu nustačius, kad S. B. iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo, t. y. 2011 m. birželio 2 d., jokių nusikaltimų nėra padaręs, vadovaujantis BPK 158 straipsnio 2 dalies nuostata, visi nuo šios datos atlikti savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai, kasatorių nuomone, yra aiškiai netekę savo legitimumo, nes įstatymų leidėjas konkrečiai reikalauja atliekant tokius veiksmus turėti pakankamų duomenų apie asmens, dėl kurio atliekamas tyrimas, padarytą nusikaltimą. Taigi, pasak kasatorių, nuo 2011 m. birželio 2 d. atlikti slapti tyrimo veiksmai, taip pat ir 2013 m. sausio 3 d. savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų atlikimo protokole užfiksuoti 2011 m. lapkričio 4 d nuo 14:00 iki 15:00 val. S. B. bei kitų asmenų pokalbiai, nėra gauti įstatymų nustatyta tvarka. Todėl yra visi faktiniai bei teisiniai pagrindai nepripažinti jų kaip įrodymų baudžiamojoje byloje (BPK 20 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad tyrimas buvo atliekamas dėl kelių nusikalstamų veikų epizodų, visiškai nemotyvuotas, nes 2013 m. rugpjūčio 27 d. prokuroro nutarimu nutraukti S. B. ikiteisminius tyrimus, paneigta aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimo dieną (2011 m. birželio 2 d.) buvo turima pakankamai duomenų apie S. B. nusikaltimus. Todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo pripažinti, kad nebuvo faktinio pagrindo atlikti veiksmus, numatytus BPK 154 ir 158 straipsniuose. Nagrinėjamas 2011 m. lapkričio 4 d. kyšininkavimas yra šių veiksmų rezultatas. Be to, pasak kasatorių, vien tik šių veiksmų atlikimas labai ilgą laiką (nuo 2011 m. birželio 2 d. iki 2013 m. sausio 29 d.), visiškai ignoruojant kitus viešus procesinius ikiteisminio tyrimo veiksmus, prieštarauja BPK 1 ir 2 straipsnių nuostatoms dėl greito, išsamaus nusikalstamų veikų atskleidimo bei reikalavimo, kad tyrimas būtų atliktas per trumpiausią laiką. Tai, kad yra ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų teikimai, prašymai ir dėl jų priimtos ikiteisminio tyrimo teisėjų nutartys neatleido pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuo pareigos vertinti įrodymus BPK 20 straipsnyje nustatyta tvarka ir, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatomis, motyvuotomis išvadomis atsakyti į visus apelianto argumentus. Be to, kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas turėjo tenkinti gynybos prašymus dėl liudytojų V. Č., N. K., G. Ž., R. K., R. B., S. V., R. A., specialisto D. T. apklausų, iš STT Klaipėdos valdybos išreikalauti duomenis apie neviešus pareigūnų apsilankymus S. B. tarnybiniame kabinete laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 3 d. iki 2011 m. gruodžio 3 d. bei siųstuvo ir priimtuvo „Loke“ atitiktį elektroninių ryšių priemonei (tai sietina su baudžiamajame procese reglamentuotu informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo būdu bei terminais (BPK 154 straipsnio 4 dalis)). Apeliacinės instancijos teismas gynybos prašymus dėl duomenų išreikalavimo iš STT Klaipėdos valdybos atmetė, visiškai nenurodydamas motyvų, o prašymų svarstymą dėl liudytojų apklausų atidėjo ir vėliau neišsprendė. Taip teismas neužtikrino rungimosi principo laikymosi, o tai turi esminės reikšmės teisingam bylos išsprendimui (BPK 7straipsnis). Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepasinaudojo BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatomis suteikta galimybe naudotis visomis procesinėmis priemonėmis tiriant bylos aplinkybes, kad nustatytų techninių priemonių naudojimo S. B. tarnybiniame kabinete faktinį atlikimo pagrindą bei patikrintų visus su S. B. inkriminuota veika susijusius kaltę ar nekaltumą patvirtinančius duomenis.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismai, skirdami nuteistajam bausmę, pažeidė bausmės skyrimo taisykles, nustatytas tiek teismų praktikoje, tiek Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normose. Bylą nagrinėję teismai visiškai netaikė BPK normų, reglamentuojančių sulaikyme išbūto laiko skaičiavimo (BPK 140 straipsnis, BK 65 straipsnis) ir jo įskaitymo į paskirtą bausmę (BK 66 straipsnis). BK 66 straipsnio (redakcija, galiojanti nuo 2007 m. liepos 21 d.) 1 dalyje nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. Antrojoje šio straipsnio dalyje numatyta, kad kardomasis kalinimas (suėmimas) į paskirtą bausmę įskaitomas pagal šio kodekso 65 straipsnio 1 dalies taisykles vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo ar arešto parai, dviejų MGL dydžio baudai, šešioms viešųjų darbų valandoms, dviem laisvės apribojimo dienoms. Laikino sulaikymo laikas taip pat įskaitomas į bausmės laiką (BPK 140 straipsnis 9 dalis). BPK 140 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad laikino sulaikymo terminas skaičiuojamas valandomis. Pagal bylos duomenis, S. B. buvo sulaikytas 2013 m. sausio 29 d. 10 val. 38 min. ir paleistas 2013 m. sausio 31 d. 10 val. 22 min., t. y. kiek mažiau nei 48 val. (dvi paras, kurios atitinka dvi dienas). Pasak kasatorių, šis laikas pagal BK 65 straipsnio 1 dalies taisykles turėjo būti įskaitytas į S. B. paskirtą bausmę. Į tai neatsižvelgę teismai padarė esminį pažeidimą.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad skirdami bausmę teismai neatsižvelgė ir į S. B. asmenybę apibūdinančius duomenis (kaip nustatyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2007 m. gruodžio 1 d. Teismų praktikos skiriant bausmes apžvalgos Nr. 27 7 punkte), jų nevertino. Kasatoriai pažymi, kad S. B. nuteistas už vieną nusikaltimą (kurį jis neigia padaręs), o ankstesnis teistumas išnykęs, dirba ir iš gaunamo 1035 Lt (299,76 Eur) atlygio išlaiko visą šeimą, įskaitant dvi mažametes dukras. S. B. paskirta bausmė – 400 MGL (52 000 Lt, t. y. 15 060 Eur) bauda ir baudžiamojo poveikio priemonė – teisės būti išrinktam ar paskirtam į valstybės ar savivaldybių institucijų ar įstaigų, įmonių ar nevalstybinių organizacijų renkamas ar skiriamas pareigas trejiems metams, aiškiai prieštarauja teisingumo ir proporcingumo principų įgyvendinimui.

Taip pat kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai yra sprendžiamas asmeniui pareikšto kokio nors baudžiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši teisė aptarta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartyje, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-95/2012 bei Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose: Kravtas v. Lithuania, no. 12717/06, judgement of 18 January 2011; Jakumas v. Lithuania, no. 6924/02, judgement of 18 July 2006; Wejrup v. Denmark, no. 49126/99, decision of 7 March 2002; Ilijkov v. Bulgaria, no. 33977/96, judgement of 26 July 2001 ir kt. Daugumoje šių bylų EŽTT pažymėjo, kad „pagal Teismo praktiką proceso trukmės pagrįstumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir į Teismo praktikoje suformuotus kriterijus, konkrečiai, į bylos sudėtingumą ir pareiškėjo bei valdžios institucijų, tiriančių bylą, elgesį“. Kasatoriai nurodo, kad šioje byloje nuo ikiteisminio tyrimo pradėjimo 2011 m. birželio 2 d. iki pirmų viešų procesinių veiksmų atlikimo 2013 m. sausio 29 d. praėjo net devyniolika mėnesių, S. B. baudžiamojo proceso nevilkino ir netrukdė. Todėl, vertinant bylos dėl vienos veikos apimtį, šešių mėnesių nušalinimą nuo pareigų, jo teisė į greitą teisminį procesą (greitą ir nešališką teismą) buvo suvaržyta. Kasatorių nuomone, ši aplinkybė turėtų būti pripažinta nuteistojo atsakomybę švelninančia aplinkybe pagal BPK 59 straipsnio 2 dalį.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintaras Jasaitis atsiliepimu į nuteistojo ir jo gynėjo kasacinį skundą prašo įskaityti kasatoriaus laikinajame sulaikyme išbūtą laiką į paskirtą galutinę bausmę, likusią skundo dalį atmesti.

Prokuroro teigimu, kasaciniame skunde iš esmės nurodyti tie patys argumentai, kurie buvo išdėstyti ir apeliaciniame skunde ir į kuriuos išsamiai atsakė apeliacinės instancijos teismas. Visi įrodymai, kuriais grindžiama S. B. kaltė, bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme metu patikrinti baudžiamojo proceso įstatymo numatytomis priemonėmis. Nuteistasis ir jo gynėjas kasaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių, kurios objektyviai leistų pripažinti byloje esančius įrodymus neleistinais.

Prokuroras pažymi, kad liudytojų parodymų, 2011 m. lapkričio 4 d. garso įrašo turinio ir savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų atlikimo protokole užfiksuotų duomenų vertinimas yra fakto, o ne teisės klausimas, o pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Taigi šių duomenų turinio vertinimas nėra kasacijos objektas.

Atsiliepime nurodoma, kad teismų sprendimuose bylos nagrinėjimo teisme metu surinkti įrodymai tinkamai išanalizuoti, aptarti bei įvertinti tiek atskirai, tiek juos sujungiant į vientisą loginę grandinę, vadovaujantis pagrindinėmis BPK 20 straipsnyje numatytomis įrodinėjimo taisyklėmis, neteikiant pirmenybės S. B. kaltinantiems įrodymams, bet juos sugretinant ne tik su nuteistojo kaltę paneigiančiais įrodymais, bet su objektyvioje tikrovėje pasireiškusiomis faktinėmis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas detaliai aptarė S. B. ir jo gynėjo ginčijamus įrodymus, išsamiai išanalizavo jų turinį, galimus prieštaravimus bei motyvuotai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas detaliai aptarė, išanalizavo ir nepagrįstais pripažino nuteistojo gynėjo argumentus dėl techninių priemonių naudojimo žvalgybinio tyrimo metu pagrįstumo ir teisėtumo, liudytojo V. M. parodymų patikimumo, kyšininkavimo sudėties nuteistojo veiksmuose nebuvimo bei įrodinėjimo taisyklių pažeidimo.

Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo S. B. esminių skundo argumentų, pateikė išsamius motyvus, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo argumentus apeliaciniame skunde išnagrinėjo pažeisdamas BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių, 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Taip pat atsiliepime nurodoma, kad kasatoriai, pateikdami nuorodą į neva netinkamai pritaikytą baudžiamąjį įstatymą (BK 225 straipsnio 1 dalį), išdėsto argumentus, kurių turinys apeliacinės instancijos teismo buvo išsamiai išanalizuotas ir pripažintas akivaizdžiai nepagrįstu. Prokuroras pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog inkriminuojant kyšininkavimą nebūtina, kad veiksmai, už kuriuos duodamas ir paimamas kyšis, būtų tiesiogiai nurodyti norminiame akte, reglamentuojančiame asmens pareigas. Pakanka, kad tokie veiksmai būtų šio asmens tarnybinių galimybių ribose, t. y. kad toks asmuo, nesąžiningai vykdydamas pareigas, galėtų sudaryti palankias sąlygas sprendimui, kuriuo suinteresuotas kyšio davėjas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-207/2013, 2K-390/2014, 2K-566/2014). Iš bylos medžiagos matyti, kad S. B. administraciniai įgaliojimai (S. B. nagrinėjamu laikotarpiu dirbo Palangos miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vedėju, atitiko valstybės tarnautojo statusą ir jam buvo suteikti administraciniai įgaliojimai) byloje išsamiai nustatyti, o kasacinio skundo argumentai, jog S. B. neturėjo įgaliojimų pritarti ar nepritarti patalpų ar pastato paskirties keitimo projektams, nors tai ir atliko, prokuroro teigimu, niekaip nepašalina jo kaltės, įvykdžius nusikaltimą, numatytą BK 225 straipsnio 1 dalyje.

Atsiliepime taip pat nesutinkama su kasacinio skundo argumentais, jog byloje nėra jokių duomenų, kad S. B. buvo perduoti pinigai už kokius nors konkrečius veiksmus ir nuosprendis pagrįstas tik spėjimais, kad S. B. pinigus gavo už projekto suderinimą. Prokuroro teigimu, šioje byloje liudytojo V. M. parodymais nustatyta, kad tiek kyšio ėmėjui, tiek davėjui buvo aiškūs už atlygį S. B. atlikti tarnybiniai veiksmai. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi visu įrodymų visetu apie perduoto ir priimto kyšio dydį ir padarė teisingas išvadas. Kasatorių nurodytos aplinkybės, kad pinigų kabinete ar kitur rasta nebuvo, nešalina S. B. atsakomybės, nes kyšio davimo metu perduotų pinigų neradimas ir nepaėmimas netrukdo daryti išvadų dėl šio asmens kaltumo padarius BK 225 straipsnio 1 dalyje padarytą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012).

Prokuroro nuomone, taip pat nepagrįsti kasatorių argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas neužtikrino rungimosi principo laikymosi, neišnaudojo BPK 324 straipsnyje įtvirtintos galimybės nustatyti techninių priemonių panaudojimo S. B. tarnybiniame kabinete faktinį atlikimo pagrindą bei patikrinti visus su S. B. inkriminuota veika susijusius kaltę ar nekaltumą patvirtinančius duomenis, nes nepagrįstai atsisakė iš Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos išreikalauti duomenis apie pareigūnų neviešus apsilankymus S. B. tarnybiniame kabinete laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 3 d. iki 2011 m. gruodžio 3 d. ir siųstuvo (imtuvo) „Loke“ atitiktį elektroninių ryšių priemonei, taip pat netenkino gynybos prašymų dėl liudytojų V. Č., N. K., G. Ž., R. K., R. B., S. V., R. A., specialisto D. T. apklausų. Atsiliepime nurodoma, kad pagal BPK nuostatas apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų tyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-516/2011, 2K-603/2012, 2K-109/2014). Taigi ta aplinkybė, kad kasatorių nurodyti liudytojai nebuvo apklausti apeliacinės instancijos teisme, negali būti vertinama kaip esminis BPK pažeidimas. Baudžiamojo proceso kodekse nėra įtvirtintas reikalavimas tai pačiai aplinkybei nustatyti panaudoti visas įmanomas įrodinėjimo priemones. Prašymų dėl įrodymų rinkimo veiksmų netenkinimas, kai atliekant prašomus veiksmus būtų nustatinėjama kitais surinktais įrodymais jau nustatyta aplinkybė, nelaikytinas BPK nuostatų pažeidimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55/2013). Šiuo atveju, pasak prokuroro, tai, kad S. B. priėmė kyšį, patvirtina įrodymų visuma: liudytojo V. M. parodymai, savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų atlikimo protokolas, 2011 m. lapkričio 4 d. garso įrašas, daiktų apžiūros protokolai ir kt. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma patvirtina tai, kad S. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 straipsnio 1 dalyje, todėl nėra pagrindo ir būtinybės jas papildomai patvirtinti kitais įrodymais. Nuteistojo S. B. prašomi procesiniai veiksmai būtų pertekliniai ir netikslingi. Juolab kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje S. B. argumentus, kad žvalgybinio ir ikiteisminio tyrimų metu nebuvo laikytasi Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo ir BPK nuostatų, pripažino nepagrįstais ir padarė išvadą, kad šie veiksmai buvo taikomi esant ir faktiniam, ir teisiniam pagrindui, dėl jų visų yra pareigūnų, prokurorų teikimai, prašymai ir dėl jų priimtos teisėjų nutartys.

Atsakant į kasatorių argumentus dėl S. B. paskirtos bausmės, atsiliepime nurodoma, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus ir formuojamą Lietuvos teismų praktiką galimybė sušvelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu kaip tokiu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismas vertina, ar proceso trukmė atitinka Konvencijos reikalavimus, yra suformuluoti daugelyje šio teismo išnagrinėtų bylų. Tokie kriterijai paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (Sorvisto v. Finland, no 19348/04, judgement of 13 January 2009; Meilus v. Lihuania, no 53161/99, judgement of 6 November 2003 ir kt,). Išvadą dėl konkretaus proceso (ne)atitikties Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiras kriterijaus, bet jų visumos vertinimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-387/2013). Prokuroro teigimu, kasacinio skundo argumentas dėl pernelyg ilgos proceso trukmės yra deklaratyvus ir nepagrįstas, todėl atmestinas. Atsižvelgiant į teismų suformuotus pernelyg ilgos proceso trukmės vertinimo kriterijus, įvertinus datas, kada buvo pradėtas ir baigtas ikiteisminis tyrimas bei kada byla buvo perduota teismui, taip pat įvertinus S. B. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, atliktų procesinių veiksmų pobūdį ir specifiką, darytina išvada, jog nėra pagrindo pripažinti, kad bylos proceso trukmė buvo nepateisinamai ilga, kad byla buvo tiriama ir nagrinėjama darant tokius procesinius delsimus, dėl kurių buvo pažeista nuteistojo teisė į bylos ištyrimą ir išnagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką. Taigi, prokuroro nuomone, pagrindo sušvelninti nuteistajam S. B. paskirtą bausmę nėra.

Atsiliepime nurodoma, kad kasatorių argumentai, jog bylą nagrinėję teismai visiškai netaikė BPK normų, reglamentuojančių laikinajame sulaikyme išbūto laiko skaičiavimą (BPK 140 straipsnis, BK 65 straipsnis) ir jo įskaitymą į paskirtą bausmę (BK 66 straipsnis), yra pagrįsti. Pagal BPK 307 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodyti sprendimai dėl bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjimo poveikio priemonės, taip pat dėl suėmimo bei priverčiamosios medicinos priemonės įskaitymo į bausmės laiką. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis S. B. nuo 2013 m. sausio 29 d. 10.38 val. iki 2013 sausio 31 d. 10.22 val. buvo laikinai sulaikytas, todėl jo laikinajame sulaikyme išbūtas laikotarpis turėjo būti įskaitytas į pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės laiką (BPK 140 straipsnio 9 dalis). Tačiau, pasak prokuroro, priešingai nei teigia kasatoriai, ši aplinkybė nelaikytina esmine, darančia pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus neteisėtus.

Atsiliepime daroma išvada, kad nuteistojo S. B. ir jo gynėjo advokato A. Jokūbausko kasacinis skundas nepagrįstas, išskyrus skundo dalį, susijusią su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl laikinajame sulaikyme išbūto laiko neįskaitymo į paskirtą galutinę bausmę.

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, padarytų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 5 dalis)

Kasaciniame skunde, be kitų argumentų, nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus: priimtoje nutartyje neatsakė į visus esminius nuteistojo pateikto apeliacinio skundo argumentus, nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl jie atmetami.

Apeliacinio proceso paskirtis – užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai (nutartys), todėl teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma paduotame apeliaciniame skunde. Pagal BPK 332 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismo aprašomojoje nutarties dalyje išdėstomos motyvuotos teismo išvados dėl apeliacinio skundo. Teismų praktikoje pažymima, kad ši nuostata nereiškia reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą, tačiau tais atvejais, kai nepateikiamos motyvuotos išvados bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-247/2012, 2K–609/2012, 2K-494/2014).

Iš S. B. pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame kritikuojamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir nuosprendyje padarytos išvados dėl jo kaltės priėmus iš V. M. pinigus, nurodoma, kad, darydamas tokias išvadas, teismas rėmėsi nepatikimais ir neteisėtais būdais gautais įrodymais, t. y. nenuosekliais V. M. parodymais ir garso įrašu, kuris gautas neteisėtai taikant S. B. BPK 154, 158–160 straipsniuose numatytas neviešo pobūdžio procesines prievartos priemones.

Analogiški argumentai išdėstyti ir nuteistojo bei jo gynėjo kasaciniame skunde, pažymint, kad įrašas, kuriame užfiksuoti 2011 m. lapkričio 4 d. vykę S. B. bei kitų asmenų pokalbiai, nėra gautas įstatymų nustatyta tvarka. Nors įstatymų leidėjas reikalauja atliekant tokius veiksmus turėti pakankamų duomenų apie asmens, dėl kurio atliekamas tyrimas, padarytą nusikaltimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas tinkamai nepatikrino, ar buvo faktinis pagrindas taikyti minėtas procesines prievartos priemones.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad, siekiant išsiaiškinti galimai S. B. daromų nusikalstamų veikų požymius, buvo atliekami neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai (techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka, slaptas patekimas į patalpas), numatyti tiek tuo metu galiojusiame Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatyme iki pradedant ikiteisminį tyrimą, tiek ir taikomos neviešo pobūdžio procesinės prievartos priemonės, numatytos BPK 154, 158–160 straipsniuose, pradėjus ikiteisminį tyrimą. Taikant šias priemones 2011 m. lapkričio 4 d. buvo gautas garso įrašas su užfiksuotu S. B. ir V. M. pokalbiu dėl, kaip buvo įtariama, 3000 Lt (868,86 Eur) dydžio kyšio iš V. M. priėmimo. Tuo pagrindu buvo surašytas 2013 m. sausio 25 d. tarnybinis pranešimas dėl ikiteisminio tyrimo S. B. pagal BK 225 straipsnio 1 dalį pradėjimo, nesuteikiant šiam tyrimui atskiro numerio. Iš byloje priimto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad minėtas S. B. ir V. M. pokalbio garso įrašas taip pat buvo vienas iš įrodymų sprendžiant S. B. kaltės klausimą dėl 3000 Lt (868,86 Eur) dydžio kyšio iš V. M. priėmimo.

Pagal BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas įrodymais baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys; įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Spręsdamas, ar duomenys yra gauti teisėtais būdais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas atitinka įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad neviešo pobūdžio nusikalstamų veikų tyrimo priemonių naudojimas yra nedraudžiamas ir jų rezultatais gali būti remiamasi teismuose įrodinėjant asmens kaltę, tačiau tokių duomenų pripažinimui įrodymais keliami didesni teisėtumo užtikrinimo reikalavimai. Pagal kasacinio teismo praktiką teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant operatyvinius (pagal dabar galiojantį reglamentavimą – kriminalinės žvalgybos) veiksmus, privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; 2) ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant OVĮ nustatytos tvarkos; 3) ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti Baudžiamojo proceso kodekso numatytais veiksmais (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-178/2012, 2K-168-139/2015). Operatyviniai veiksmai teisėtai gali būti atliekami tik esant konkrečiam įstatyme nustatytam faktiniam pagrindui – informacijai ne apie bet kokią, o tik apie įstatyme nurodytą nusikalstamą veiką ar veikas, ir vykdomi tik siekiant surinkti duomenų apie tokią veiką. Vadinasi, užtikrinant operatyvinių (kriminalinės žvalgybos) veiksmų sankcionavimo ir atlikimo teisėtumą ir kartu veiksmingą žmogaus teisių apsaugą nuo neteisėto apribojimo, kreipiantis dėl operatyvinių (kriminalinės žvalgybos) veiksmų atlikimo ir juos sankcionuojant turi būti nurodomos aiškios išvados dėl turimos informacijos apie galimą nusikalstamą veiką, kuri bus tiriama, atitikties tokiam BK straipsniui ar jo daliai, dėl kurių atitinkami veiksmai gali būti atliekami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168-139/2015).

Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus dėl 2011 m. lapkričio 4 d. garso įrašo, kuris buvo gautas klausantis S. B. pokalbių, kaip įrodymo, leistinumo, konstatavo, kad Operatyvinės veiklos įstatyme ir Baudžiamojo proceso kodekse numatyti neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai buvo taikomi esant ir faktiniam, ir teisiniam pagrindui, nes dėl visų jų yra ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų teikimai, prašymai ir dėl jų priimtos teisėjų nutartys. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog šių veiksmų ir priemonių taikymas buvo sankcionuotas įstatymo numatytų pareigūnų, rodo buvus teisinį pagrindą operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti, tačiau tai savaime nepatvirtina, jog buvo įgyvendintos ir kitos jų taikymo teisėtumo sąlygos. Byloje yra Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko 2010 m. gruodžio 3 d. ir Klaipėdos apygardos teismo pirmininko 2011 m. kovo 3 d. nutartys, kuriomis buvo sankcionuoti telekomunikacijų tinklais S. B. perduodamos informacijos turinio, jo pokalbių ir kitokio susižinojimo turinio kontrolės ir fiksavimo bei slapto patekimo į S. B. darbo kabineto patalpas, turint tikslą naudoti technines priemones bei atlikti šių patalpų ir jose esančių tyrimui reikšmingų dokumentų ir daiktų apžiūrą, pratęsimai (OVĮ 10, 11 straipsniai). Tačiau pažymėtina, kad byloje nėra pirminio dokumento (nutarties), kuriuo buvo leista atlikti OVĮ numatytus veiksmus, t. y. nėra duomenų, patvirtinančių buvus teisinį ir faktinį pagrindą pradėti prieš S. B. minėtus veiksmus, kurių pratęsimas vėliau buvo sankcionuotas Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 3 d. ir 2011 m. kovo 3 d. nutartimis. Atliekant OVĮ 10, 11 straipsniuose numatytus operatyvinius veiksmus, buvo gauta tam tikra informacija, kurios pagrindu S. B. ir dar dviem asmenims 2011 m. birželio 2 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl BK 227 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio 5 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo. Šio ikiteisminio tyrimo metu BPK 154, 158–160 straipsniuose numatytų neviešo pobūdžio procesinių prievartos priemonių taikymas ne kartą buvo pratęstas. Nepasitvirtinus informacijai apie nusikalstamas veikas, kurioms atskleisti buvo taikomos prieš tai minėtos neviešo pobūdžio procesinės priemonės, Klaipėdos apygardos prokuratūros 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu ši ikiteisminio tyrimo dalis buvo nutraukta. Tačiau, kaip jau minėta, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 2 d. nutartimi pratęsus neviešo pobūdžio procesinių prievartos priemonių taikymą, t. y. nuo 2011 m. birželio 3 d. iki 2011 m. gruodžio 3 d. leidus kontroliuoti, kaupti ir fiksuoti S. B. elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją (įskaitant pokalbių telefonu klausymąsi), pareigūnams atlikti veiksmus neatskleidžiant savo tapatybės (slapta patekti į S. B. darbo kabinetą ir jame naudoti technines priemones fiksuojant ten esančių asmenų pokalbius) ir atlikti slaptą sekimą darant vaizdo bei garso įrašus, buvo gautas S. B. pokalbio su V. M. garso įrašas, kuriuo, kaip jau minėta, grindžiama kasatoriaus kaltė padarius BK 225 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Todėl, siekiant nustatyti, ar aptariamas įrodymas (garso įrašas) buvo gautas nepažeidžiant įstatymų reikalavimų, duomenų dėl OVĮ ir BPK numatytų neviešo pobūdžio tyrimo veiksmų S. B. taikymo teisėtumo (esant teisiniam ir faktiniam pagrindui, laikantis kitų įstatymuose nustatytų reikalavimų) patikrinimas nagrinėjamoje byloje yra svarbus. Tačiau iš bylos medžiagos ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas šių duomenų netikrino, jų neanalizavo ir savo išvados, jog buvo teisinis ir faktinis pagrindas vykdyti OVĮ ir BPK numatytus atitinkamus tyrimo veiksmus, nepagrindė. Tokia formali, jokiais argumentais nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada negali būti pripažįstama tinkamu S. B. taikytų neviešo pobūdžio veiksmų, kurių metu gautas turintis reikšmės bylai teisingai išspręsti įrodymas, teisėtumo patikrinimu. Taip pat tokia išvada negali būti laikytina ir tinkamu atsakymu į esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su gauto įrodymo (garso įrašo) teisėtumu bei jo kaltę pagrindžiančių įrodymų pakankamumu, o teismo atliktas įrodymų vertinimas – atitinkančiu BPK 20 straipsnio reikalavimus.

Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nurodė, kad jo veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymio – teisėto veikimo vykdant įgaliojimus, nes kaltinime nurodyti jo įgaliojimai tvirtinti teritorijų planavimo dokumentus nesuteikia teisės tvirtinti (suderinti) statybų techninius projektus.

S. B. nuteistas už tai, kad, dirbdamas Palangos miesto administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vedėju, iš projekto vadovo V. M. už gerų tarpusavio santykių palaikymą, už tai, kad surado V. M. užsakovą UAB „M“, taip pat už tai, kad, vadovaudamasis 2008 m. gruodžio 16 d. Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. A1-1178 2 punktu patvirtintų Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 7.2. punktu: „<...> derina teritorijų planavimo dokumentus <...>“, suderino „Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimas (duomenys neskelbtini)“ techninį projektą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 15 straipsnio 1 dalies 4 punktą, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinės tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1, 3, 4 ir 6 punktus, savo naudai tiesiogiai priėmė kyšį – 3 000 Lt (868 Eur).

Pagal BK 225 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, kuris savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai priėmė, pažadėjo ar susitarė priimti kyšį, reikalavo ar provokavo jį duoti už jo teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Teismų praktikoje išaiškinta, kad BK 225 straipsnio taikymas siejamas su šios nusikalstamos veikos vykdytojo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens įgaliojimais, todėl bylose kiekvienu atveju nustatoma, kokie įgaliojimai ir kokiais įstatymais ar kitais teisės aktais jam yra suteikti. Jeigu valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo gauna turtines vertybes ar paslaugas, kurias kitas asmuo jam perduoda ar suteikia ne už konkrečių veiksmų atlikimą (ar neatlikimą) vykdant įgaliojimus, BK 225 straipsnis netaikomas. Tokia veika, atsižvelgiant į kitas nustatytas bylos aplinkybes, kvalifikuojama kaip piktnaudžiavimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89/2009).

Teisėjų kolegija pažymi, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai byloje ištirti ir įvertinti įrodymai neabejotinai patvirtina visų asmeniui inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymių, aprašytų įstatyme, buvimą. Taigi klausimas, ar S. B., kaip Palangos miesto administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vedėjas, turėjo įgaliojimus patvirtinti (suderinti) „Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimas (duomenys neskelbtini)“ techninį projektą, nagrinėjamoje byloje yra esminis – ši aplinkybė sudaro vieną iš S. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos (BK 225 straipsnio 1 dalis) sudėties būtinųjų požymių, todėl nuo teisingo jos konstatavimo priklauso tinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas.

Iš byloje priimtų teismų sprendimų turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas apskritai nesprendė klausimo dėl S. B. įgaliojimų turinio, o visą dėmesį sutelkė aplinkybių, patvirtinančių patį pinigų perdavimo faktą, nustatymui. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, pažymėjo, jog jei ir būtų galima pripažinti kaip pagrįstą apelianto bei gynėjų nurodomą aplinkybę, kad S. B. neturėjo įgaliojimų pritarti ar nepritarti patalpų ar pastato paskirties keitimo projektams, nors tai ir atliko neturėdamas tokių įgaliojimų, nėra pagrindo iš kaltinimo šalinti S. B. inkriminuotą „teisėtą veikimą, vykdant įgaliojimus“, nes jam yra inkriminuota ir tai, jog jis iš V. M. priėmė kyšį už gerų tarpusavio santykių palaikymą ir už tai, kad S. B. V. M. surado užsakovą UAB „M“. Todėl S. B. veiksmai buvo teisėtas veikimas ir atlikti vykdant, jo, kaip architekto, funkcijas.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad darydamas tokias išvadas, apeliacinės instancijos teismas netinkama aiškino BK 225 straipsnyje įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius, neatsižvelgė į teismų praktiką aiškinant šios normos turinį ir neįsigilino į teisės aktais nustatytas Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo funkcijas bei jo įgaliojimus. Kaip minėta, teisėtas veikimas vykdant įgaliojimus yra asmens (BK 225 straipsnio prasme – valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens) įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų jo pareiginių (tarnybinių) funkcijų atlikimas, veikiant teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose.

Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo, patvirtinto Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 16 d. įsakymu, 4 punkte nurodyta, kad ši pareigybė reikalinga vadovauti Architektūros ir urbanistikos skyriui, savivaldybės teritorijoje organizuoti ir kontroliuoti valstybės ir savivaldybės institucijų teisės aktų architektūros, urbanistikos, kraštotvarkos, statybos, aplinkosaugos, paminklosaugos ir žemėtvarkos srityse įgyvendinimą arba juos įgyvendinti, vykdyti savivaldybės vyriausiojo architekto funkcijas. Skyriaus vedėjo funkcijos detalizuotos pareigybės aprašymo V skirsnyje, kurio 7.2 punkte nustatyta, kad skyriaus vedėjas derina teritorijų planavimo dokumentus. Remiantis šia nuostata ir tuo, kad „Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimas (duomenys neskelbtini)“ techninis projektas patvirtintas Palangos miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus antspaudu bei jo vedėjo S. B. parašais su žyma „pritarti“, S. B. buvo nuteistas už tai, kad, vykdydamas savo funkcijas, priėmė kyšį už šio techninio projekto suderinimą.

Pripažindami, kad šiuos veiksmus S. B. atliko pagal savo įgaliojimus, teismai neatsižvelgė į techninio projekto, kaip dokumento, bei teritorijų planavimo dokumentų esmę ir paskirtį. Statybos įstatymo 27 straipsnyje nurodyta, kad statinio projektas tai normatyvinių statybos techninių dokumentų nustatytos sudėties dokumentų, kuriuose pateikiami statytojo sumanyto statinio sprendiniai (aiškinamoji dalis, projekto dalys, skaičiavimai, brėžiniai), skirtų statinio statybai įteisinti ir vykdyti, visuma. Statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-708 (su vėlesniais pakeitimais) 6.4 punkte nurodyta, kad statinio techninis projektas yra projekto pirmasis ir pagrindinis etapas, kurio sprendiniai detalizuojami darbo projekte. Techninis projektas rengiamas kaip vientisas dokumentas, nustatantis projektuojamo statinio esminius, funkcinius (paskirties), architektūros (estetinius), technologijos, techninius, ekonominius, kokybės reikalavimus, kitus jo rodiklius ir charakteristikas. Pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnį, teritorijų planavimo dokumentai yra kompleksinio (bendrieji ir detalieji planai) ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, kuriuose grafiškai ir raštu pateikiami teritorijų naudojimo, tvarkymo, apsaugos priemonių, teritorijų vystymo reikmių ir sąlygų sprendiniai. Taigi, statinio techninis projektas nėra teritorijų planavimo dokumentas ir nepatenka į kaltinime nurodytų Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo įgaliojimų derinti teritorijų planavimo dokumentus, sritį.

Taip pat teismai nesiaiškino, ar kiti (išskyrus nurodytą kaltinime) Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo pareigybės aprašyme nustatyti įgaliojimai suteikia S. B., kaip skyriaus vedėjui bei vyriausiajam architektui, teisę suderinti, pritarti statinio techniniam projektui, ar tokius įgaliojimus jam suteikia kiti teisės aktai, priimtuose nuosprendyje ir nutartyje neanalizavo S. B. veiksmų, pritariant minėtam techniniam projektui, reikšmės, t. y. ar be šio pritarimo pagal pateiktą techninį projektą galėtų būti išduodami statybą leidžiantys dokumentai. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad S. B. buvo apklausiamas apie šias aplinkybes ir nurodė, jog jis neturi įgaliojimo spręsti dėl statybą leidžiančių dokumentų išdavimo, o techninių projektų derinimas tvirtinant skyriaus antspaudu ir jo parašu yra jo paties sugalvota vidinė tvarka, nelemianti tolesnės proceso eigos. Teismas šių parodymų niekaip nevertino, be to netyrė ir neanalizavo, kodėl V. M. dėl techninio projekto suderinimo kreipėsi būtent į S. B., kuo vadovaudamasis laikė šią procedūra būtina: konkrečiuose teisės aktuose įtvirtintais reikalavimais, S. B. nurodymais ar kt. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad teismui buvo pateikti dokumentai (2013 m. gruodžio 23 d. Palangos miesto savivaldybės administracijos vidaus audito ataskaita bei 2014 m. birželio 9 d. raštas), kurie gali turėti reikšmės nustatant Palangos miesto savivaldybės administracijoje dirbančių valstybės tarnautojų įgaliojimus, susijusius su statybą leidžiančių dokumentų išdavimu. Teismas šių duomenų priimtoje nutartyje neanalizavo ir neatsakė į klausimus, ar suderindamas techninį projektą S. B. veikė pagal jam suteiktus įgaliojimus, kokiuose teisės aktuose šie įgaliojimai nustatyti, kokią reikšmę turi tokio dokumento tvirtinimas Architektūros ir urbanistikos skyriaus antspaudu, jo vedėjo (vyriausiojo architekto) parašu ir kt.

Kolegija pažymi, jog išdėstyti argumentai patvirtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog kiti S. B. veiksmai, už kuriuos jis priėmė kyšį iš V. M. (gerų tarpusavio santykių palaikymas, užsakovo suradimas), yra teisėtas veikimas vykdant, jo, kaip architekto, funkcijas, padaryta taip pat netinkamai aiškinant S. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Draugiškų santykių su konkrečiu asmeniu palaikymas ar užsakovo jam suradimas nėra teisės aktuose apibrėžtos Architektūros ir urbanistikos skyriaus ar vyriausiojo architekto funkcijos, todėl, remiantis baudžiamojo įstatymo nuostatomis bei minėta jo aiškinimo praktika, atlygio už šiuos veiksmus priėmimas negali būti laikomas kyšininkavimu BK 225 straipsnio 1 dalies prasme. Pažymėtina, kad tokia kaltinimo formuluotė, nurodant, jog šiuos veiksmus S. B. atliko pažeisdamas Valstybės tarnybos įstatymo bei Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas, įpareigojančias valstybės tarnautoją deramai, nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti, priimant sprendimus, vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu, savo prasme labiau atitiktų BK 228 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos (piktnaudžiavimo) požymius.

Taigi, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų reikšmingų bylai teisingai išspręsti aplinkybių, neatsakė į esminius nuteistojo S. B. apeliacinio skundo argumentus ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies bei 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis negali būti pripažinta tinkamai motyvuota, t. y. atitinkanti BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Tai esminiai BPK nuostatų pažeidimai, dėl kurių apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinama ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėdamas bylą teismas turi patikrinti, ar 2011 m. lapkričio 4 d. garso įrašas, kuriame užfiksuotas S. B. pokalbis su V. M. ir kuriuo grindžiama S. B. kaltė priėmus kyšį, gautas teisėtu būdu – laikantis visų įstatymuose nustatytų operatyvinių veiksmų ir procesinių prievartos priemonių taikymo sąlygų, ar jis atitinka kitus įrodymams keliamus reikalavimus. Teismas turi įvertinti, ar šiuo atveju buvo išlaikyta teisinga pusiausvyra tarp siekio efektyviai atskleisti nusikalstamą veiką ir asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą, susižinojimo slaptumą. Taip pat teismas turi ištirti aplinkybes, susijusias su S. B., kaip Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo, įgaliojimais, ir nustatyti, ar, tvirtindamas techninį projektą, S. B. veikė teisėtai vykdydamas įgaliojimus.

Remiantis BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostata, kad, grąžindamas bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą, šioje nutartyje nepasisakoma dėl kitų S. B. kasaciniame skunde išdėstytų argumentų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 13 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai:

Vytautas Masiokas

Tomas Šeškauskas

Audronė Kartanienė