Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutarimo ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nutarties

Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. 2AT-52-511/2015

Teisminio proceso Nr. 4-68-3-08951-2014-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

39.2;

45.4.4;

45.4.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Masioko, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Eligijaus Gladučio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto G. Š. (G. Š.) įgalioto atstovo advokato Simono Janušaičio prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 30217 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutarimo ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nutarties.

Teisėjų kolegija

nustatė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutarimu G. Š. pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį nubaustas 150 Lt (43 Eur) bauda, pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį –3500 Lt (1013 Eur) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu ketveriems metams, galutinė administracinė nuobauda jam paskirta 3600 Lt (1042 Eur) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu ketveriems metams už tai, kad jis 2014 m. gegužės 10 d., apie 20.30 val., Vilniuje, ties (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Volkswagen Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pradėdamas važiuoti atbuline eiga, neįsitikino, jog tai daryti saugu, atsitrenkė į namo vartus, juos apgadino ir, apie eismo įvykį nepranešęs policijai, iš eismo įvykio vietos pasitraukė, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 5, 106, 234 punktų reikalavimus.

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto G. Š. apeliacinis skundas atmestas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2015 m. kovo 9 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto G. Š. įgalioto atstovo advokato S. Janušaičio prašymas priimtas ir administracinio teisės pažeidimo byla atnaujinta bei sustabdytas pirmosios instancijos teismo nutarimo vykdymas.

Pareiškėjas, vadovaudamasis ATPK 30217, 30221 straipsnių nuostatomis, prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir bylą nutraukti arba pakeisti jų dalis dėl nuobaudos, sumažinant G. Š. paskirtą baudą iki 289,62 Eur ir panaikinant teisės vairuoti transporto priemones atėmimą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismai pažeidė ATPK 257 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai, nevisapusiškai ir neobjektyviai tirdami bei vertindami byloje esančius įrodymus, todėl jų sprendimai dėl G. Š. kaltės, padarius ATPK 127 straipsnio 2 dalyje nurodytą administracinį teisės pažeidimą, yra nepagrįsti. Pareiškėjo nuomone, byloje esantys įrodymai nepagrindžia minėto straipsnio ir KET 106 punkto reikalavimų pažeidimo, teismai taip pat nesurinko jokių kitų įrodymų, objektyviai leidusių pagrįsti ir nustatyti minėtus pažeidimus. Pareiškėjas teigia, kad teismai faktą, jog G. Š., vairuodamas automobilį, atsitrenkė į nukentėjusiųjų namo vartus ir juos apgadino, grindė ne byloje esančių įrodymų visuma, o tik nukentėjusiųjų V. T. ir O. T. parodymais, nors tik V. T. teigė matęs, kaip G. Š. atsitrenkė į jo namo vartus. Tiek G. Š., tiek liudytoja G. B. parodė priešingai, t. y. kad automobilis neatsitrenkė į nukentėjusiųjų namo (ar kiemo) vartus, be to, pirmosios instancijos teismas nutarime konstatavo, jog byloje esančiose nuotraukose užfiksuotas G. Š. priklausančio automobilio kairės pusės galinio buferio apgadinimas negalėjo atsirasti atsitrenkiant į nukentėjusiųjų namo vartus, tačiau, nepaisant to, padarė išvadą, kad vis tik G. Š., vairuodamas transporto priemonę, atsitrenkė į vartus. Anot pareiškėjo, byloje esančios vartų nuotraukos taip pat nepatvirtina turto apgadinimo fakto – nuotraukos padarytos jau po pažeidimo, iš jų negalima nustatyti konkrečių vartų pažeidimų ir patikrinti nukentėjusiojo V. T. 2014 m. gegužės 10 d. parodymų, kad G. Š. apgadino spyną ir nubrozdino dažus, nes nuotraukose nėra matoma vartų spyna, vartų spalva yra išblukusi ir nusidėvėjusi nuo jų naudojimo. Be to, teismai nepagrįstai, nustatydami turto apgadinimo faktą, nevertino aplinkybės, kad nukentėjusieji teisme nereiškė jokių pretenzijų G. Š. dėl turto apgadinimo, nenustatė, kam priklauso ar kas naudojasi byloje esančiose nuotraukose matomais vartais ir žemės sklypu, kuriame jie yra, koks padarytos žalos dydis, neskyrė ekspertizės. Dėl to, pasak pareiškėjo, teismai taip pat pažeidė ATPK 284 straipsnyje nustatytą pareigą išsiaiškinti visas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, nes esant prieštaringiems duomenims nerinko papildomų įrodymų, kurie pagrįstų arba paneigtų tai, kad G. Š., vairuodamas automobilį, apgadino kitam asmeniui priklausantį turtą, arba, negalint objektyviai nustatyti reikšmingų bylai aplinkybių, teismai visas abejones ir neaiškumus, kurie negali būti pašalinti, turėjo aiškinti traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

Pareiškėjas teigia, kad teismai netinkamai taikė ir aiškino ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtį, nes asmuo pagal minėtą straipsnį gali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn tik neabejotinai nustačius, kad jis, vairuodamas transporto priemonę, padarė KET pažeidimą, ir tai lėmė kitam asmeniui priklausančio turto sugadinimą (apgadinimą). Tuo tarpu šioje byloje, pareiškėjo manymu, teismai padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, nenustatę neabejotinų duomenų dėl KET reikalavimų pažeidimo ir turto sugadinimo. Pirmosios instancijos teismas nutarime nenurodė, kokios konkrečios byloje nustatytos aplinkybės pagrindžia KET 106 punkto reikalavimo pažeidimą, nemotyvavo, kodėl minėto KET punkto reikalavimų pažeidimas lėmė ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą, o apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, nenurodė, kodėl pirmosios instancijos teismas G. Š. veiksmus pagrįstai įvertino kaip KET 106 punkto reikalavimo pažeidimą.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad teismai netinkamai taikė ir aiškino ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtį, nes G. Š. veiksmuose nenustatę jo tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos jį nepagrįstai nubaudė pagal minėtą ATPK straipsnį. Pareiškėjas pažymi, kad teismai net netyrė G. Š. tyčios ir dėl jos nepasisakė, neatsižvelgė į tai, kad jo atstovaujamasis nevengė bendrauti, nustatant eismo įvykio aplinkybes, bylos nagrinėjimo teisme metu nesuvokė, jog sukėlė eismo įvykį, nes nebuvo jokių objektyvių tai pagrindžiančių duomenų. G. Š. tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos nebuvimą, pareiškėjo nuomone, patvirtina ir nukentėjusiųjų parodymai, kad kurį laiką po ginčo tarp G. Š. ir nukentėjusiojo V. T. jis dar buvo įvykio vietoje, nė vienas iš jų iškart nesikreipė į policijos pareigūnus, priešingai, nukentėjusieji kreipėsi į policijos pareigūnus tik praėjus daugiau kaip valandai po įvykio ir ne dėl įvykio ar apgadinto turto, o dėl to, kad manė, jog jo atstovaujamasis vairavo neblaivus. Pareiškėjo tvirtinimu, jeigu G. Š. būtų sąmoningai pasišalinęs iš įvykio vietos, suvokdamas savo veiksmų neteisėtumą ir siekdamas išvengti atsakomybės, jis nuo 2014 m. gegužės 10 d., kai įvyko įvykis, iki 2014 m. birželio 5 d., kai jis davė paaiškinimus policijos pareigūnams, galėjo pakeisti savo automobilio galinį buferį, norėdamas paslėpti įbrėžimus, tačiau to nepadarė.

Prašyme nurodoma, kad net ir nustačius, jog teismai, tinkamai kvalifikavę G. Š. veiksmus pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, 130 straipsnio 1 dalį, formaliai įstatymo nepažeidė, G. Š. paskirta nuobauda, atsižvelgiant į situaciją, neatitinka padaryto pažeidimo pavojingumo, yra aiškiai per griežta ir neproporcinga: padaryti pažeidimai savo pobūdžiu nėra šiurkštūs, galbūt sukeltas eismo įvykis, atsižvelgiant į padarinius (apgadinti vartų dažai ir (ar) strypas), iš esmės yra mažareikšmis, nukentėjusieji jo atstovaujamajam jokių turtinių pretenzijų nereiškė, duomenų, kad G. Š. tiek su policija, tiek su nukentėjusiaisiais geranoriškai nebendradarbiavo, nėra. Pareiškėjas, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ATPK 301 straipsnio taikymas galimas tik esant administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens prisipažinimui, teigia, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-73-2014) šios normos taikymas galimas ir nesant prisipažinimui.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos vyresnysis specialistas Renatas Ivanauskas atsiliepime prašo pareiškėjo prašymą atmesti.

Pareigūnas pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad prašyme pareiškėjas nesutinka su žemesnės instancijos teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų pagrindu atliktu įrodymų vertinimu, kai tuo tarpu faktinių bylos aplinkybių nustatymas, įrodymų vertinimas ir analizė nėra atnaujintos administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo pagrindas, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas prašymus atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą dėl esminių materialiosios ar proceso teisės pažeidimų, galėjusių turėti įtakos neteisėto nutarimo ar nutarties priėmimui, sprendimus priėmusių žemesnių teismų ar institucijų nutarimus ir (ar) nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu.

Pareigūnas teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami G. Š. administracinio teisės pažeidimo bylą, tinkamai ištyrė įrodymus, juos įvertino ir G. Š. pagrįstai nubaudė pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį. Pareigūnas teigia, kad automobilio „Volkswagen Passat“ ir namo vartų kontaktas girdėjosi toliau nuo įvykio vietos, t. y. prie namo durų stovėjusiam nukentėjusiajam V. T., kuris G. Š. dar įvykio vietoje dėl susidūrimo įspėjo. Nukentėjusysis taip pat prašė vairuotojo atlyginti padarytą žalą, tačiau jis, turėdamas galimybę elgtis pagal KET reikalavimus, t. y. eismo įvykio vietoje išlipti iš automobilio ir įsitikinti, kokie namo vartų apgadinimai atsirado, užpildyti eismo įvykio deklaraciją arba pranešti apie įvykį policijai, sąmoningai elgėsi neteisėtai ir iš eismo įvykio vietos skubiai pasišalino.

Pareigūnas, nesutikdamas su pareiškėjo argumentais dėl ATPK 301 straipsnio nuostatų G. Š. taikymo, atsiliepime nurodo, kad G. Š., bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, savo kaltės dėl padarytų pažeidimų nepripažino, jų padarymą ginčija ir prašyme atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą, todėl, nenustačius jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, švelninti jam paskirtą nuobaudą pagal ATPK 301 straipsnį nėra pagrindo.

Administracinėn atsakomybėn patraukto G. Š. įgalioto atstovo advokato S. Janušaičio prašymas atmestinas.

Dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalies ir 130 straipsnio 1 dalies taikymo

Vadovaujantis ATPK 30221 straipsnio 13 dalimi, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą, priimtus nutarimus ir nutartis, kurių teisėtumas ginčijamas, patikrina teisės taikymo aspektu. Teismas yra saistomas toje administracinio teisės pažeidimo byloje įsiteisėjusiu nutarimu ar nutartimi nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš naujo įrodymų netiria ir nevertina, faktinių aplinkybių nenustatinėja. Dėl to pareiškėjo teiginiai, kuriais iš esmės neigiamos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, įrodymų vertinimo, bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su ATPK 127 straipsnio 2 dalies, 130 straipsnio 1 dalies taikymu.

Pagal ATPK 284 straipsnio 1 dalį organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti.

Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl G. Š. kaltės, padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje. Tokios išvados pagrįstos byloje esančių įrodymų visuma: policijos pareigūno D. Krasausko tarnybiniu pranešimu, šio pareigūno užfiksuotais duomenimis, apžiūrint eismo įvykio vietą, vartų ir transporto priemonės „Volkswagen Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuotraukomis, administracinėn atsakomybėn patraukto G. Š., nukentėjusiųjų V. T., O. T., liudytojos G. B. parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme.

Nors skunde keliamas klausimas dėl pėdsakų ant G. Š. automobilio bamperio įvertinimo, tačiau iš nukentėjusiojo V. T. paaiškinimų, jog vartai buvo apgadinti prie vartų apsisukinėjusio automobilio, o byloje nustatyta, kad šį automobilį vairavo G. Š., liudytojos G. B. paaiškinimų, bei paties G. Š. paaiškinimų pirmosios instancijos teisme, kur jis neneigė važiavęs atbulas ir apsisukęs prie nukentėjusiųjų vartų, taip pat ir G. Š. parodymų, kad prie jo priėjo nukentėjusysis V. T. ir pasakė, kad jis apsisukdamas apgadino namo vartus, nekyla abejonių teismų nustatytomis aplinkybėmis, kad šį eismo įvykį sukėlė G. Š. ir tą padaręs jis suvokė.

Nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad teismai nenurodė, kokios konkrečios byloje nustatytos aplinkybės pagrindžia KET 106 punkto reikalavimo pažeidimą, bei nemotyvavo, kodėl minėto KET punkto reikalavimų pažeidimas lėmė ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą. Pagal KET 106 punktą, prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, tiek administracinio teisės pažeidimo byloje esančiuose Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės 1-osios kuopos 1-ojo būrio patrulio R. Gecevičiaus 2014 m. liepos 31 d. administracinio teisės pažeidimo protokole, tiek Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutarime konkrečiai nurodyta, kaip G. Š. 2014 m. gegužės 10 d., pažeisdamas KET 106 punkto reikalavimus, padarė ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą, t. y. G. Š., pradėdamas važiuoti atbuline eiga, neįsitikino, kad tai daryti saugu, o tai lėmė, jog jis atsitrenkė į namo vartus ir juos apgadino.

Nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad vartų nuotraukos nepatvirtina turto apgadinimo fakto. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal ATPK 256 straipsnio 1, 3 dalių, 257 straipsnio nuostatas duomenų pripažinimas įrodymais bei jų vertinimas yra teismo (bylą nagrinėjančio organo) prerogatyva. Apeliacinės instancijos teismas šį klausimą aiškinosi ir įvertino. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su pareiškėjo teiginiais dėl visų bylos aplinkybių neišsiaiškinimo. Pareiškėjas teigia, kad teismas neįvertino, kad nukentėjusieji jokių pretenzijų G. Š. dėl turto apgadinimo teisme nereiškė, nenustatė, kam priklauso ar kas naudojasi byloje esančiose nuotraukose matomais vartais ir žemės sklypu, kuriame jie yra, koks padarytos žalos dydis, neskyrė ekspertizės. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog teismas neatliko tam tikrų procesinių veiksmų, nereiškia, kad tyrimas buvo neišsamus. Papildomų proceso veiksmų atlikimas būtinas tada, kai byloje esančių duomenų nepakanka pagrįstoms išvadoms padaryti. Nagrinėjamoje byloje teismams užteko duomenų išsamiai, visapusiškai, objektyviai ištirti bei įvertinti byloje esančius įrodymus ir dėl jų padaryti atitinkamas išvadas, todėl nebuvo būtina rinkti papildomos informacijos. Be to, ta aplinkybė, kad nukentėjusieji teisme nereikalavo atlyginti padarytos žalos, nepašalina G. Š. atsakomybės pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį. Nukentėjusiesiems padarytos žalos faktas byloje nustatytas ir to užtenka konstatuoti pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, padarymą.

Pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį administracinę atsakomybę, be kita ko, užtraukia pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET. KET (2012 m. lapkričio 28 d. redakcija) 234 punkte nurodyta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje yra ne kartą konstatuota, jog kaltė dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nurodyto administracinio teisės pažeidimo padarymo gali pasireikšti tik tiesiogine tyčia, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad neteisėtai pasišalino iš eismo įvykio vietos. Vadinasi, teismas kiekvienu atveju privalo nustatyti, kad konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės – tiesioginės tyčios – turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-3-2014, 2AT-41-2014, 2AT-54-2014, 2AT-17-139/2015).

Byloje nustatyta, kad nors G. Š. automobilio kontakto su vartais metu galėjo nepajusti ir nesuprasti, jog atsitrenkė į nukentėjusiųjų namo vartus ir juos apgadino, tačiau jis buvo sustabdytas nukentėjusiojo, įvykio vietoje girdėjo nukentėjusiojo V. T. jam pareikštas pretenzijas dėl eismo įvykio ir apgadinto turto, nepaisant to, G. Š. nepasiliko eismo įvykio vietoje, apie tai nepranešė policijai ir išvažiavo. Abiejų instancijų teismai pagrįstai nurodė, kad kai akivaizdžiai matomas kitam asmeniui priklausančio turto sugadinimas ir šio turto savininkas reiškia pretenzijas dėl įvykusio eismo įvykio, vairuotojas privalo likti eismo įvykio vietoje ir apie tai pranešti policijai. Taigi, G. Š. iš eismo įvykio vietos pasitraukė tyčia, t. y., suvokdamas, jog apgadino kitam asmeniui priklausantį turtą, ir šie jo veiksmai teismų tinkamai kvalifikuoti pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį.

Pažymėtina ir tai, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog nukentėjusieji į policijos pareigūnus dėl įvykio kreipėsi ne praėjus daugiau kaip valandai po įvykio, kaip nurodo pareiškėjas, o netrukus po įvykio, t. y. 20.44 val. V. T. telefonu policijos pareigūnams nurodė, kad automobilis įvažiavo į namo vartus, juos apgadino ir pasišalino. Atvykusiems pareigūnams papildomai paaiškino, kad vairuotojas buvo akivaizdžiai neblaivus.

Taigi, abiejų instancijų teismai, priešingai nei teigia pareiškėjas, laikydamiesi ATPK 257, 284 straipsnių reikalavimų, išsamiai, visapusiškai, objektyviai ištyrė, išanalizavo ir įvertino nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą dėl G. Š. kaltės, padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje.

Dėl ATPK 301 straipsnio 1 dalies taikymo

Pareiškėjas prašyme teigia, kad G. Š. paskirtos nuobaudos neatitinka padarytų pažeidimų pavojingumo, yra aiškiai per griežtos ir neproporcingos, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-73-2014 mano, kad ATPK 301 straipsnio taikymas galimas ir nenustačius asmens prisipažinimo.

Pagal ATPK 301 straipsnio 1 dalį organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinių teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas ATPK 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. ATPK 30 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad administracinė nuobauda, taikant ATPK 301 straipsnio 1 dalį, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant.

Nagrinėjamoje byloje G. Š. už jo padarytus administracinius teisės pažeidimus paskirtos nuobaudos yra ties ATPK 127 straipsnio 2 dalies ir 130 straipsnio 1 dalies sankcijų vidurkiu. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo G. Š. skirtų nuobaudų pagrįstumą ir papildomai įvertino G. Š. apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes dėl ATPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad nenustatyta G. Š. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, kad jis praeityje buvo baustas administracine tvarka, pagrįstai pripažino, jog nagrinėjamoje byloje nėra visumos duomenų, leidžiančių G. Š. taikyti ATPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, byloje nėra duomenų, kad G. Š. bendradarbiavo su policijos pareigūnais – apie įvykį policijos pareigūnams pranešė nukentėjusysis V. T., jis taip pat nurodė ir transporto priemonės numerį. G. Š., net ir išgirdęs nukentėjusiojo V. T. pareikštas pretenzijas dėl eismo įvykio ir apgadinto turto, išvažiavo iš eismo įvykio vietos. Taigi, pareiškėjo nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo G. Š. taikyti ATPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas. Be to, paprastai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje administracinių teisės pažeidimų bylose ATPK 301 straipsnio pagrindu nuobauda švelninama buvo tais atvejais, kai administracinėn atsakomybėn patraukti asmenys nevengė atsakomybės, pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi, atlygino padarytą žalą, byloje buvo kitų jų asmenybes pozityviai apibūdinančių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013, 2AT-13-2013, 2AT-10-2014). Kaip matyti iš teismų sprendimų, nagrinėjamoje byloje panašių aplinkybių nenustatyta.

Pareiškėjo nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-73-2014, kurioje buvo taikomos ATPK 301 straipsnio nuostatos, faktinės aplinkybės yra netapačios aplinkybėms, nustatytoms nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje, todėl ši byla nėra precedentas nagrinėjamai bylai išspręsti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje, G. Š. pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, 130 straipsnio 1 dalį skiriant nuobaudą, ATPK 30 straipsnio nuostatos pritaikytos tinkamai ir švelninti jam paskirtą nuobaudą, vadovaujantis ATPK 301 straipsnio 1 dalimi, nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30221 straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Administracinėn atsakomybėn patraukto G. Š. įgalioto atstovo advokato Simono Janušaičio prašymą atnaujinti bylą atmesti.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Tomas Šeškauskas

Eligijus Gladutis