V. R. pagal BK 226 str., 39 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-276-976/2015

Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00113-2010-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.1.5.3;

2.1.3.8;

2.1.7.4;

2.3.6.3.1;

2.4.5.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Tomo Šeškausko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjos Rimos Ažubalytės,

sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Stankevičiui,

nuteistajai V. R.,

nuteistosios gynėjui advokatui Kęstučiui Jonaičiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. R. ir jos gynėjo advokato Kęstučio Jonaičio kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 28 d. nuosprendžio, kuriuo V. R., kaltinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 226 straipsnio 1 dalį, išteisinta, nes neįrodyta, kad ji padarė šią nusikalstamą veiką.

Taip pat skundžiamas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendis, kuriuo, patenkinus Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Audriaus Meilučio apeliacinį skundą, panaikintas Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 28 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: V. R. nuteista pagal BK 226 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 200 MGL (26 000 Lt) (7530 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2011 m. gruodžio 19 iki 21 d. (2 dienos), vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL (260 Lt) (75 Eur) dydžio baudai ir nustatant, kad neatliktoji bausmės dalis yra 196 MGL (25 480 Lt) (7379 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 dalimis, valstybės nuosavybėn konfiskuoti 4000 Lt (1158 Eur).

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Rimos Ažubalytės pranešimą, nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

V. R. Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu buvo išteisinta, tačiau Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu nuteista už tai, kad 2011 m. gruodžio 6 d., apie 13.12 val., būdama (duomenys neskelbtini) patalpose, adresu: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) vyresniajai specialistei G. G. tiesiogiai pasiūlė ir perdavė 4000 Lt (1158 Eur) dydžio kyšį už tai, kad ši, pasinaudodama savo tarnyba ir pažintimis bei tikėtina įtaka (duomenys neskelbtini) kompetentingiems valstybės tarnautojams, juos paveiktų, kad šie teisėtai veiktų dėl V. R. pageidaujamo darbingumo lygio vertinimo ir jo termino nustatymo dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims.

Kasaciniu skundu nuteistoji V. R. ir jos gynėjas advokatas K. Jonaitis prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 28 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu; nepatenkinus šio prašymo, panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendį ir palikti galioti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 28 d. nuosprendį.

Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, ir teigia, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai laikėsi, aiškino ir taikė BPK normas, susijusias su įrodinėjimo procesu. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas nuosprendį grindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ta pati BPK 301 straipsnio 1 dalies norma galioja ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (BPK 324 straipsnis). Kadangi apeliacinės instancijos teisme nebuvo atliktas įrodymų tyrimas, tai, kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas galėjo vadovautis tik pirmosios instancijos teisme nustatytomis aplinkybėmis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė duomenimis, kurių pats tiesiogiai netyrė, dėl to padarė nepagrįstą ir nemotyvuotą išvadą, kad V. R. kaltė įrodyta byloje ištirtais įrodymais. Be to, apeliacinės instancijos teismas vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų R. Č., R. D., V. A., L. P., kt. parodymais, tačiau šie liudytojai (išskyrus mirusią liudytoją G. G.) buvo tiesiogiai apklausti teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, kur patikslino savo parodymus. Skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, nesilaikydamas įrodymų vertinimo taisyklių, prioritetą suteikė liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams.

Kita vertus, kasatoriai pažymi, kad visi ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojų parodymai laikytini tik netiesioginiais V. R. kaltę patvirtinančiais įrodymais. Be to, kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad visiems liudytojams, kurių parodymais buvo grindžiamas kaltinimas V. R., ikiteisminio tyrimo metu buvo arba pakeistas jų procesinis statusas (iš įtariamųjų į liudytojus), arba jie buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, arba jų bylos baigtos baudžiamuoju įsakymu, todėl, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, šių liudytojų parodymų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui turėjo būti skiriamas didesnis dėmesys, nei vertinant kitų liudytojų parodymus (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-340/2006).

Kritiškai, kasatorių nuomone, vertintinas ir apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad V. R. kaltę patvirtina telekomunikacijų įvykių išklotinės (užfiksuoti V. R. ir liudytojų R. Č., A. L. M., R. D. mobiliojo ryšio abonentų sujungimai). Kasatoriai nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų apie šių telefoninių pokalbių turinį, tačiau nustatyta, kad iškilus būtinybei į V. R., kaip šeimos gydytoją, jos pacientai kreipdavosi ne tik darbo metu. Tai, kad su kai kuriais pacientais būdavo bendraujama intensyviau ir dažniau, yra natūralus, logiškas ir sveikintinas dalykas, todėl negali būti laikoma netiesioginiais nuteistosios kaltę patvirtinančiais įrodymais.

Taip pat kasatoriai teigia, kad vieninteliai tiesioginiai duomenys apie V. R. padarytą galimą nusikalstamą veiką buvo liudytojos G. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriais ir rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, tačiau dar ikiteisminio tyrimo metu (2013 m. gruodžio 28 d.) ši liudytoja mirė. Liudytoja G. G. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta penkis kartus (2011 m. gruodžio 15 d., gruodžio 19 d. (pas ikiteisminio tyrimo teisėją), gruodžio 21 d., 2012 m. vasario 13 d. ir 2013 m. rugpjūčio 12 d.), tačiau nė vienoje šių apklausų nebuvo kviesti ir nedalyvavo tuo metu įtariamoji buvusi V. R. bei jos gynėjas.

Tiek BPK 44 straipsnio 5, 7 dalyse, tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į teisingą procesą, kuri garantuoja jam ir teisę užduoti klausimus kaltinimo liudytojams. Ši kaltinamojo teisė suponuoja reikalavimą, kad jam būtų suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti liudytojui klausimų arba tuo metu, kai parodymai duodami, arba vėliau procese (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-48/2009, 2K-317/2011, Balčiūnas v. Lithuania, no. 17095/02, judgement of 20 July 2010, Saldi v. France, no. 14647/89, judgment of 20 September 1993, Camilleri v. Malta no. 51760/99, decision of 16 March 2000). Jeigu proceso metu kaltinamasis ar jo gynėjas neturi ar neturėjo galimybių užduoti klausimų prieš kaltinamąjį parodymus duodantiems liudytojams, vadovautis liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, negalima (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-115/2014).

Kasatorių vertinimu, apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio pagrindimas išimtinai mirusio asmens parodymais, kuriam ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu kaltinamoji ir jos gynėjas neturėjo galimybės (ir jau nebeturės) užduoti klausimų, prieštarauja BPK 44 straipsnio 5, 7 dalių bei Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies reikalavimams, įtvirtinantiems kaltinamojo teisę į teisingą procesą ir rungtynišką bylos nagrinėjimą. Taigi vadovautis mirusiosios liudytojos G. G. parodymais, o juo labiau laikyti juos įrodymais, patvirtinančiais nuteistosios kaltę, teisiškai negalima.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat ignoravo neteisėtą 2014 m. vasario 5 d. prokuroro nutarimą, kuriuo buvo sujungti tebevykdomas ikiteisminis tyrimas Nr. 07-1-00113-10 dėl V. R. ir ikiteisminis tyrimas Nr. 20-9-01181-13 dėl G. G., kuris laikytinas baigtu ir kuriame jokie procesiniai veiksmai po 2013 m. gruodžio 28 d., t. y. G. G. mirties, nebuvo galimi. BPK įtvirtina imperatyvią nuostatą, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas mirusiajam, išskyrus tuos atvejus, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti arba kitų asmenų bylai atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Tokių aplinkybių nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato galimybės sujungti tebevykdomą ikiteisminį tyrimą su baigtu ikiteisminiu tyrimu. Taigi 2014 m. vasario 5 d. prokuroro nutarimas atlikti papildomus proceso veiksmus ir sujungti minėtus ikiteisminius tyrimus yra neteisėtas.

Kasatoriai taip pat ginčija baudžiamojo įstatymo – BK 226 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinųjų požymių taikymą. Jie kritikuoja apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad šioje baudžiamojoje byloje jokie kaltinimai, jog V. R. iš ko nors būtų paėmusi kyšį, o po to būtent tą kyšį būtų perdavusi G. G. (tarpininkei), nebuvo pateikti. Kaltinamajame akte nurodyta, kad V. R. kaltinama tuo, jog 2011 m. gruodžio 6 d., apie 13.12 val., G. G. tiesiogiai pasiūlė ir perdavė 4000 Lt (1158 Eur) dydžio kyšį už tai, kad ši, pasinaudodama savo tarnyba ir pažintimis bei tikėtina įtaka (duomenys neskelbtini) kompetentingiems valstybės tarnautojams, juos paveiktų. Taigi kaltinimas V. R. pagrįstas aktyviu veiksmu – 4000 Lt (1158 Eur) kyšio pasiūlymu ir tiesioginiu perdavimu G. G. BK 226 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvusis požymis – prekyba poveikiu – objektyviai pasireiškia tik aktyviais veiksmais, tačiau tai nebuvo įrodinėjama.

Kitas būtinas V. R. padarytos veikos kvalifikavimui pagal BK 226 straipsnio 1 dalį požymis – siekis, kad asmuo (tarpininkas) paveiktų atitinkamus subjektus, kad šie veiktų paperkančio asmens interesais, taip pat nenustatytas. Byloje nebuvo įrodinėjamas V. R. siekis, kad tarpininkas veiktų jos interesais. V. R. nubausta už tai, ką padaryti jai nebuvo jokio tikslo ar motyvo. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme ji nuosekliai paaiškino, kokiu tikslu 2011 m. gruodžio 6 d. lankėsi (duomenys neskelbtini) patalpose. Teisminio nagrinėjimo metu visi apklausti liudytojai patvirtino, kad nei minėtą 2011 m. gruodžio 6 d., nei kada nors kitu metu iš V. R. nėra gavę pinigų už kokias nors paslaugas, juo labiau už poveikį dėl V. R. pageidaujamo darbingumo lygio vertinimo ir jo termino nustatymo dviem iki šiol nenustatytiems asmenims. Byloje taip pat nenustatyti nei asmenys, kurie iki 2011 m. gruodžio 6 d. perdavė V. R. kaltinime nurodytus 4000 Lt (1158 Eur), nei asmenys, kurių naudai V. R. veikė, siekdama paveikti kompetentingus valstybės tarnautojus, nei asmenys, kurie vėliau 2011 m. gruodžio 6 d. gavo kaltinime nurodytą 4000 Lt (1158 Eur) sumą. Pagal išdėstytas aplinkybes kasatoriai daro išvadą, kad V. R. veiksmuose nėra jai inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties.

Toliau kasaciniame skunde pasisakoma dėl pakartotinio V. R. baudžiamojo persekiojimo už tą pačią nusikalstamą veiką, t. y. pažeisto draudimo antrą kartą bausti asmenį už tą pačią nusikalstamą veiką (non bis in idem) principo (Konvencijos Septintojo protokolo 4 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis, BK 2 straipsnio 6 dalis, BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Minėtas principas aiškinamas taip, kad, priėmus baigtinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamąjį procesą dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų, t. y. visumos konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su tuo pačiu kaltinamuoju ir neatsiejamai susijusių tarpusavyje laiko bei erdvės aspektu, kurių buvimas turi būti įrodomas siekiant nuteisti ar pradėti baudžiamąjį persekiojimą (Sergey Zolotukhin v. Russia, no. 14939/03, judgement of 10 February 2009, Gradinger v. Austria, no. 15963/90, judgement of 23 October 1995, Franz Fisher v. Austria, no. 37950/97, judgement of 29 May 2001, Sergey Zolotukhin v. Russia, no 14939/03, judgement of 10 February 2009, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-152/2006, 2K-686/2007, 2K-102/2008, 2K-7-68/2009).

Nagrinėjamu atveju kaltinimas V. R. dėl 2011 m. gruodžio 6 d. nusikalstamos veikos aprašytas ir yra grindžiamas identiškais arba iš esmės tais pačiais teisiškai reikšmingais faktais, t. y. padarymo vieta ((duomenys neskelbtini) patalpos, adresu: (duomenys neskelbtini), laikas (2011 m. gruodžio 6 d., apie 13.12 val.) ir kitos aplinkybės yra identiškos V. R. kitame (buvusiame) ikiteisminiame tyrime 2011 m. gruodžio 19 d., 2012 m. vasario 14 d. bei 2012 m. vasario 24 d. pareikštuose įtarimuose, dėl kurių ikiteisminis tyrimas 2013 m. birželio 8 d. prokuroro nutarimu V. R. buvo nutrauktas ir šis nutarimas yra įsiteisėjęs.

Prokuroras, norėdamas teikti naują įtarimą V. R. tų pačių faktinių aplinkybių pagrindu kvalifikuojant jos veiką pagal kitą BK straipsnį, privalėjo vadovautis BPK nustatyta atskira nutraukto proceso atnaujinimo tvarka ir priimti atitinkamą nutarimą (BPK 217 straipsnio 1 dalis), tačiau nagrinėjamu atveju tai nebuvo atlikta, todėl, remiantis kasacinio teismo praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-570/2010), šios tvarkos nesilaikymas, pradedant iš naujo vykdyti procesą dėl tos pačios veikos, yra pagrindas konstatuoti non bis in idem principo pažeidimą.

Taigi 2013 m. birželio 28 d. prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą V. R. dėl 2011 m. gruodžio 6 d. nusikalstamos veikos laikytinas baigiamuoju procesiniu sprendimu BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto prasme ir reiškia proceso pasibaigimą, todėl nuo sekančio, t. y. 2013 m. liepos 8 d., pranešimo apie įtarimą jau prasidėjo pakartotinis baudžiamasis persekiojimas, o tai neteisėtas ir Konvencijos uždraustas veiksmas, dėl kurio tolesnis baudžiamasis V. R. persekiojimas netenka prasmės ir galimas tik vienintelis procesinis sprendimas – bylos dėl įtarimo pagal BK 226 straipsnio 1 dalį nutraukimas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas).

Kasatoriai pažymi, kad, prokurorui apskundus pirmosios instancijos išteisinamąjį nuosprendį, nuteistoji kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą prašydama šią baudžiamąją bylą perduoti nagrinėti kitam apygardos teismui, šį prašymą argumentuodama tuo, jog ikiteisminiam tyrimui vadovavęs, kaltinimą pirmosios instancijos teisme palaikęs ir apeliacinį skundą surašęs Kauno apygardos prokuratūros prokuroras Audrius Meilutis yra Kauno apygardos teismo, t. y. apeliacinės instancijos teismo, pirmininko Nerijaus Meilučio brolis. Teismo pirmininkas atsakingas už teismo sudėties formavimą, jam pavaldūs šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjai, todėl jis gali mėginti paveikti teismo, sprendžiančio V. R. baudžiamosios atsakomybės klausimą, nuomonę. Nepaisant susidariusios situacijos, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas šį V. R. prašymą atmetė. Kasatorių nuomone, vėlesni Kauno apygardos teismo teisėjų veiksmai patvirtino nuteistosios abejones dėl galimo šio teismo teisėjų šališkumo arba nepakankamai profesionalaus dėmesio šiai bylai. BPK 367 straipsnio 3, 4 dalyse imperatyviai nustatyta, kokie nuosprendžiai ar nutartys negali būti skundžiami kasacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje išdėstydamas nuosprendžio apskundimo tvarką ir terminus (BPK 307 straipsnis), nurodė, kad „šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo ir yra neskundžiamas“. Kasatorių nuomone, iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio akivaizdu, kad arba apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmestinai surašė nuosprendį, arba sąmoningai klaidino nuteistąją, siekdama apriboti jos procesinę teisę kreiptis į kasacinį teismą.

Nuteistosios V. R. ir jos gynėjo advokato K. Jonaičio kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie siejami su kasatorių nurodomais įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimais. Skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendį iš esmės grindė liudytojos G. G. parodymais, kurios nuteistoji ir jos gynėjas neturėjo galimybės ir jau nebeturės galimybės apklausti, nes ji mirė iki teismo; vertino ir nuosprendį grindė ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų parodymais; vertindamas liudytojų parodymus, neatsižvelgė į tai, kad jie visi toje pačioje byloje buvo įtariamaisiais ir tik vėliau jų statusas pakito.

Kaip matyti iš kaltinamojo akto, V. R. buvo pareikšti kaltinimai pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 226 straipsnio 1 dalyje, kurie buvo grindžiami ir iki teismo mirusios G. G. parodymais.

Pirmosios instancijos teismas, nurodė, kad išnaudojus visas įrodinėjimo priemones bei galimybes nebuvo surinkta neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų V. R. tyčinių veikų padarymą, ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nurodė, kad neleistina remtis G. G. parodymais, kitaip gali būti suvaržytos V. R. teisės.

Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikino ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas naujame nuosprendyje, išdėstęs pirmosios instancijos teisme tirtus duomenis, nurodė, kad apylinkės teismo argumentai, jog nė vienoje G. G. apklausoje nedalyvavo V. R., apie kurią ji davė parodymus, ir taip buvo suvaržytos išteisintosios teisės (BPK 369 straipsnio 3 dalis), nes G. G. mirus ji neteko galimybės šiai užduoti klausimų, nelaikytini pagrįstu pagrindu juos atmesti. Naujame nuosprendyje nurodyta, kad BPK nedraudžia įtariamojo apklausą vykdyti nedalyvaujant kitiems įtariamiesiems ir jų gynėjams, todėl G. G. parodymai gauti teisėtai, yra leistini įrodymai ir teismas jais remiasi. Teismas taip pat nurodė, kad G. G. parodymai nėra vienintelis ir reikšmingas įrodymas teisingo nuosprendžio priėmimui, nes G. G. parodymus ir kartu V. R. kaltę patvirtina byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma, t. y. liudytojų R. Č., L. P., A. L. M., V. A. parodymai, kratos protokolas bei mobiliojo ryšio sujungimų tarp V. R. ir jos pacientų skaičius.

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad G. G. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė nuoseklius ir išsamius parodymus, jog 2011 m. gruodžio 6 d. ji, susitikusi su V. R., paėmė iš jos dvi įmautes su dviejų asmenų medicininiais dokumentais, kurių asmens kodus pasitikrino vidinėje informacinėje sistemoje, ir vėliau, kabinete, jose rado du vokus, kuriuose buvo po 2000 Lt (597 Eur); išėmusi vokus, kuriuos ketino grąžinti V. R., atidavė dokumentus registruoti. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad šie parodymai buvo patikrinti, t. y. perskaityti teisme. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad G. G. ikiteisminio tyrimo metu kaip įtariamoji buvo apklausta ikiteisminio tyrimo pareigūnų 2011 m. gruodžio 7 d., 2011 m. gruodžio 21 d., 2012 m. vasario 13 d., 2013 m. balandžio 25 d., 2013 m. gegužės 8 d., 2013 m. liepos 8 d., taip pat ikiteisminio tyrimo teisėjo 2011 m. gruodžio 19 d. Bylos duomenys patvirtina, kad nė vienoje apklausoje nedalyvavo nei įtariamoji V. R., nei jos gynėjas, nors nuo pat pirmosios apklausos G. G. davė parodymus, susijusius su V. R. dalyvavimu nusikalstamoje veikoje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas nuosprendyje gali remtis įtariamojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat ir tais atvejais, kai jais įrodinėjama kito kaltinamojo padaryta nusikalstama veika, jei šie parodymai perskaitomi teisiamajame posėdyje. Tačiau ir tokiu atveju turi būti užtikrintos kaltinamojo teisė į rungtynišką procesą ir gynybos teisės, būtent teisė pačiam apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai būtų apklausti (BPK 44 straipsnio 7 dalis, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktas). Pažymėtina, kad vienas klausimų pateikimo liudytojui tikslų yra patikrinti jo parodymus, siekiant atskleisti bet kokį jų nenuoseklumą (pavyzdžiui, Rosin v. Estonia, no. 26540/08, judgment of 19 December 2013).

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintas principas, pagal kurį, prieš nuteisiant kaltinamąjį, visi jį kaltinantys įrodymai paprastai turi būti jam dalyvaujant pateikti viešame teismo posėdyje, siekiant užtikrinti rungtynišką bylos svarstymą. Šio principo išimtys yra galimos, tačiau jos turi nepažeisti gynybos teisių, kurios paprastai reikalauja, kad kaltinamajam būtų suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti liudytojui klausimų arba tuo metu, kai jis duoda parodymus, arba vėlesnėje proceso stadijoje (Al-Khawaja and Tahery v. The United Kingdom [GC], no. 26766/05 and 22228/06, judgment of 15 December 2011, § 118; Balčiūnas v. Lithuania, no. 17095/02, judgment of 20 July 2010). Byloje galima panaudoti anksčiau duotus liudytojo parodymus, net jeigu gynyba jokioje proceso stadijoje negalėjo jo apklausti, laikantis šių reikalavimų. Pirma, liudytojo nedalyvavimo teismo procese priežastis turi būti svarbi. Pažymėtina, kad liudytojo mirtis pripažįstama svarbia priežastimi. (pavyzdžiui, Al-Khawaja and Tahery v. The United Kingdom [GC]; Ferrantelli and Santangelo v. Italy, no. 19874/92, judgment of 7 August 1996; Bonev v. Bulgaria, no. 60018/00, judgment of 8 June 2006; Mika v. Sweden, no. 31243/06, decision of 27 January 2009). Tuo atveju, kai liudytojas gynybos nebuvo apklaustas jokioje ankstesnėje proceso stadijoje, jo parodymų panaudojimas vietoj parodymų, duodamų tiesiogiai nagrinėjant bylą teisme, turi būti paskutinė priemonė. Antra, tuo atveju, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik arba lemiama apimtimi asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo metu arba nagrinėjant bylą teisme, parodymais, teismas turi kuo kruopščiau patikrinti procesą ir atsakyti į klausimą, ar yra pakankamų tokio įrodymo keliamus nepatogumus kompensuojančių veiksnių, įskaitant leidžiančius tinkamai ir teisingai įvertinti parodymų patikimumą. Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi (Al-Khawaja and Tahery v. The United Kingdom [GC], § 147).

Nagrinėjamos bylos kontekste pripažintina, kad G. G. mirus, jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, panaudoti kaip įrodymas dėl objektyvios priežasties, tačiau gynybos teisė pateikti liudytojui klausimų niekada nebebus įgyvendinta. Tokiu atveju teismui šioje byloje kyla pareiga nustatyti, ar G. G. parodymai yra lemiami, o pripažinus juos tokiais – įsitikinti, ar yra pakankamų gynybos teises suvaržymus kompensuojančių veiksnių, įskaitant priemones, leidžiančias teisingai ir tinkamai įvertinti G. G. parodymų patikimumą. EŽTT įrodymus apibūdina kaip lemiamus, remdamasis šios sąvokos siaurąja prasme, t. y. kaip tokios reikšmės ar svarbos įrodymą, kuris gali nulemti bylos baigtį. Tuo atveju, kai liudytojo parodymus patvirtina kiti įrodymai, vertinimas, ar tokie parodymai yra lemiami, priklauso nuo juos patvirtinančių įrodymų įrodomosios reikšmės; kuo svaresni patvirtinantys įrodymai, tuo mažiau tikėtina, kad teismo procese nedalyvaujančio liudytojo parodymai bus traktuojami kaip lemiami (Al-Khawaja and Tahery, § 131).

Kasacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį savo išvadas iš esmės grįsdamas G. G. parodymais. Būtent juose pateikiama informacija apie V. R. inkriminuotą nusikalstamą veiką, kurios aplinkybės buvo nurodytos kaltinime. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad išvados dėl V. R. kaltės taip pat grindžiamos liudytojų R. Č. ir R. D. parodymais bei, kaip nurodo apeliacinės instancijos teismas, teismo vidiniam įsitikinimui formuoti vadovautasi V. A. bei A. L. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Iš bylos duomenų matyti, kad šių liudytojų parodymai tiesiogiai nesusiję su šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjama veika: R. Č. nurodo, kad ji dešimt metų moka pinigus V. R.; R. D. – kad 2011 m. lapkričio 22 d. V. R. davė voką su 1500 Lt (435 Eur); V. A. – kad 2011 m. viduryje iš V. R. paėmė 2000 Lt (597 Eur); bei A. L. M. – kad 2011 m. lapkričio mėn. davė V. R. 1600 Lt (464 Eur).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, G. G. parodymai šioje byloje vertintini kaip tokios svarbos įrodymas, kuris gali nulemti bylos baigtį. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies taisykles, padarė išvadą, nepagrįstą bylos duomenimis, kad šie parodymai nėra vienintelis ir reikšmingas įrodymas teisingo nuosprendžio priėmimui, ir rėmėsi jais grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netikrindamas, ar byloje yra pakankamai procesinių garantijų, kurios užtikrintų dėl liudytojo mirties apsunkintą gynybos teisių įgyvendinimą.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje remiantis liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnams, buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso pažeidimas.

Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo (buvusio įtariamojo), nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Tokie parodymai savarankiškos įrodomosios galios teismui priimant nuosprendį neturi, tačiau jie gali būti reikšmingi tikrinant kitų byloje esančių įrodymų patikimumą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir jų analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali būti veiksnys, formuojantis teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-206/2008; 2K-274/2008, 2K-412/2008, 2K-7-198/2008, 2K-55/2009, 2K-11/2011, 2K-344/2011). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad, siekiant užtikrinti išsamų ir nešališką visų bylos aplinkybių išnagrinėjimą, BPK numatyta, jog teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus (BPK 242 straipsnis), jei teismas nusprendžia – ir atlikdamas įrodymų tyrimą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Skundžiamame apeliacinės instancijos nuosprendyje išvados grindžiamos ir liudytojos R. D. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais, nors ji buvo tiesiogiai apklausta teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje išdėstęs R. D. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnams, ir nurodęs, kad teisme ji juos pakeitė, konstatavo, kad R. D. parodymų pakeitimas ir naujų aplinkybių išdėstymas vertintinas kaip siekis padėti išvengti V. R. baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės isntancijos teismas iš esmės pripažino parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, teisingais ir juos vertino, taip padarydamas įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė liudytojų, kurie ikiteisminio tyrimo metu buvo įtariamaisiais dėl veikų, susijusių su V. R. inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis, parodymų vertinimo taisyklių, suformuotų teismų praktikoje.

EŽTT nurodo, kad yra didelis pavojus, jog bendrakaltinamojo parodymai gali būti nepatikimi, atsižvelgiant į jo akivaizdų suinteresuotumą perkelti atsakomybę nuo savęs kitam asmeniui. Taigi vertinant tokius parodymus gali būti reikalaujama griežtesnio patikrinimo, nes bendrininkų padėtis duodant parodymus skiriasi nuo paprastų liudytojų. Jie duoda parodymus neprisiekę, taigi jokie jų teiginiai dėl faktinių aplinkybių tikrumo negali sukelti atsakomybės už melagingus parodymus dėl tyčinio netikrų parodymų davimo (Vladimir Romanov v. Russia, no. 41461/02, judgment of 24 July 2008). Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39 straipsnyje numatytu pagrindu, parodymai turėtų vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau vis dėlto tokio asmens parodymų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui turi būti skiriamas didesnis dėmesys, nei vertinant kitų liudytojų parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2006, 2K-177/2008).

Bylos duomenys patvirtina, kad iš tiesų visi liudytojai šioje byloje yra buvę įtariamaisiais, o vėliau jų statusas kito: V. A. yra nuteistas baudžiamuoju įsakymu, R. D. ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių asmens kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, A. L. M. ir R. Č. ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pastarosioms trims liudytojoms pareikšti įtarimai buvo susiję su V. R. inkriminuotomis veikomis, dėl kurių vėliau tiek jai, tiek minėtoms liudytojoms ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti. Kaip jau minėta, vertindami liudytojų, kurie toje pačioje byloje yra buvę įtariamaisiais, parodymus, teismai turi skirti didesnį dėmesį jų savarankiškumui, objektyvumui, taigi – patikimumui. Iš apeliacinio teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, motyvuodamas savo daromas išvadas dėl V. R. kaltės, neskyrė dėmesio šių liudytojų parodymų patikimumo vertinimui.

Atsižvelgdama į visą tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad toks apeliacinės instancijos teismo byloje surinktų duomenų tyrimas ir vertinimas, pagrindžiant V. R. kaltumą padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Dėl įrodymų tyrimo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes neatlikęs įrodymų tyrimo padarė priešingas nei pirmosios instancijos teismas išvadas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-221/2008). Sprendimą dėl įrodymų tyrimo apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas turi priimti įvertinęs jo būtinumą konkrečioje byloje. Apeliacinės instancijos teismo veiksmai, kurie atliekami tikrinant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, tiesiogiai priklauso nuo apeliacinio skundo turinio (ribų) ir šį skundą nagrinėjančios teisėjų kolegijos sprendimo. BPK 312 straipsnyje numatyta, kad apeliacinis skundas dėl neįsiteisėjusio nuosprendžio gali būti paduodamas bet kokiais pagrindais ir motyvais, atitinkamai apeliacinės instancijos teismas gali spręsti ne tik teisės, bet ir fakto klausimus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisme nagrinėjant apeliacinį skundą dažnai fakto ir teisės klausimo aiškus atskyrimas yra sunkiai įmanomas, nes teisės taikymo klausimų teisingas išsprendimas neišvengiamai gali būti susijęs su pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių patikrinimu, o tai lemia įrodymų tyrimo būtinumą sprendžiant taip pat ir teisės taikymo klausimus. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų ir pan.). BPK 324 straipsnio 6 dalies nuoroda, kad įrodymų tyrimas atliekamas ir atnaujinamas pagal šio kodekso XXI skyriuje nustatytas taisykles, nereiškia, jog apeliacinės instancijos teisme turi būti pakartotinai paskelbtas kaltinamasis aktas ir pakartotinai ištirti visi byloje surinkti įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi, ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-105/2008, 2K-21/2009, 2K-97/2009, Nr. 2K-109/2009, 2K-516/2011, 2K-47/2012, 2K-142/2012, 2K-148/2014).

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į EŽTT praktikos nuostatą, kad tuo atveju, kai apeliacinės instancijos teismas turi išnagrinėti bylą dėl faktų ir dėl teisės bei atlikti visapusišką pareiškėjo kaltumo ar nekaltumo klausimo vertinimą, šis teismas, dėl proceso teisingumo sumetimų, negali išspręsti šių klausimų be tiesioginio įrodymų vertinimo. EŽTT, be kita ko, pažymėjo, kad liudytojo parodymų tikrumo vertinimas yra sudėtingas uždavinys, kuris paprastai negali būti įvykdomas tik perskaičius užrašytus parodymus (pavyzdžiui, Dan v. Moldova, no. 8999/07, judgment of 5 July 2011).

Nors nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nei apeliacinį skundą dėl išteisinamojo nuosprendžio teikęs prokuroras, nei gynyba neprašė atlikti įrodymų tyrimo, tačiau tai nereiškia, jog teismas, įvertinęs apeliacinio skundo ribas bei jame keliamus fakto ir teisės klausimus, negalėjo nuspręsti atlikti įrodymų tyrimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad priešingas, nei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytos, išvadas padaręs apeliacinės instancijos teismas sprendė ne tik tinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo klausimą, bet ir plačiai motyvavo, kodėl jis savo sprendimą pripažinti V. R. kalta padarius BK 226 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką grindžia duomenimis, kurie pirmosios instancijos teismo buvo atmesti kaip neleistini, tarp jų ir mirusio liudytojo, kurio gynyba neturėjo galimybės apklausti.

Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju teismas iš naujo vertino liudytojų, ypač G. G., parodymų panaudojimo grindžiant nuosprendį leistinumą bei parodymų patikimumą, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas užtikrinti sąžiningą procesą išteisintajai, turėjo spręsti klausimą dėl įrodymų tyrimo.

Dėl pakartotinio baudžiamojo persekiojimo (non bis in idem principo pažeidimo)

Kasaciniame skunde išdėstyta kasatorių pozicija, kad šioje byloje buvo vykdytas pakartotinis V. R. baudžiamasis persekiojimas. Šis argumentas atmestinas.

Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad, susipažinus su kaltinimo V. R. šioje baudžiamojoje byloje formuluote bei turiniu, matyti, kad nusikalstamos veikos aprašymas yra identiškas V. R. kitame ikiteisminiame tyrime 2011 m. gruodžio 19 d., 2012 m. vasario 14 d. ir 24 d. pareikštuose įtarimuose nusikalstamos veikos aprašymui: kaltinamamaje akte nurodyta nusikalstamos veikos padarymo vieta (duomenys neskelbtini) patalpos, adresu: (duomenys neskelbtini), nusikalstamos veikos padarymo laikas (2011 m. gruodžio 6 d., apie 13.12 val.) ir kitos nusikalstamos veikos aplinkybės (specialistė – (duomenys neskelbtini) vyresnioji specialistė G. G.; veika – tiesiogiai pasiūlė ir perdavė kyšį už tai, kad ji, pasinaudodama savo tarnyba ir pažintimis bei tikėtina įtaka (duomenys neskelbtini) kompetentingiems valstybės tarnautojams, juos paveiktų) identiškai sutampa su minėtuose įtarimuose V. R. nurodytos veikos padarymo aplinkybėmis, kuri buvo kvalifikuota kaip BK 227 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika. Ikiteisminis tyrimas dėl pirmiau išvardytų įtarimų 2013 m. birželio 28 d. prokuroro nutarimu V. R. buvo nutrauktas, kartu nurodant, kad V. R. turi būti pareikšti įtarimai dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 226 straipsnio 1 dalyje.

Draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas (non bis in idem), įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7. 4 straipsnyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje, BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte, reiškia ne tik reikalavimą laikytis formalios procedūros pradedant, vykdant, taip pat atnaujinant baudžiamąjį procesą dėl nusikalstamos veikos, bet ir draudimą vykdyti pakartotinį baudžiamąjį persekiojimą už nusikalstamą veiką remiantis identiškais arba iš esmės tais pačiais teisiškai reikšmingais faktais, t. y. visuma konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su tuo pačiu kaltinamuoju ir neatsiejamai susijusių tarpusavyje laiko bei erdvės aspektu, kurių buvimas turi būti įrodomas siekiant nuteisti ar pradėti baudžiamąjį persekiojimą (Sergey Zolotukhin v. Russia, no. 14939/03, judgment of 10 February 2009). Tiek EŽTT, tiek Lietuvos Respublikos teismų praktikoje šis principas aiškinamas taip, kad, priėmus baigtinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamąjį procesą dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų (Sergey Zolotukhin v. Russia, no. 14939/03, judgment of 10 February 2009, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-152/2006, 2K-686/2007, 2K-102/2008, 2K-7-68/2009, 2K-570/2010, 2K-121-677/2015).

Kaip jau minėta pirmiau, nutraukdamas ikiteisminį tyrimą dėl BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos, inkriminuotos V. R., prokuroras tame pačiame nutarime suformulavo sprendimą dėl tos pačios veikos (padarytos tuo pačiu laiku, toje pačioje vietoje, tokiais pačiais veiksmais) V. R. teikti naują pranešimą apie įtarimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 226 straipsnio 1 dalyje. Šis sprendimas buvo procesiškai įgyvendintas 2013 m. liepos 8 d. pareiškus įtarimą V. R., kuriame veika buvo kitaip įvertinta teisiniu požiūriu, t. y. tie patys veiksmai kvalifikuoti ne kaip atitinkantys BK 227 straipsnio 2 dalį, o kaip atitinkantys BK 226 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Toks procesinis sprendimas, vertinant jo tikrąjį turinį, nelaikytinas teisine situacija, kuriai taikytina nutraukto proceso atnaujinimo tvarka (BPK 217 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl to nagrinėjamoje byloje susidariusi situacija teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis nėra identiška kasaciniame skunde nurodomos bylos Nr. 2K-570/2010 aplinkybėms, todėl šioje byloje nėra pagrindo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo minėtoje byloje sufomuluota taisykle. Darytina išvada, kad šiuo atveju ikiteisminio tyrimo nutraukimas, kartu nusprendžiant pareikšti naujus įtarimus ir juos vėliau pareiškus, kaip procesiniai veiksmai buvo susiję su naujų įtarimų pareiškimu, kurį lėmė veikos perkvalifikavimo poreikis, ir iš esmės tyrimas dėl tos pačios įtariamosios ir to paties įvykio buvo vykdomas toliau (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-246/2013). Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog V. R. pakartotinai persekiojama už tapačią nusikalstamą veiką, nes prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas dėl veikų, numatytų BK 227 straipsnio 2 dalyje, ir tuo pačiu nutarimu nutarta V. R. teikti naują pranešimą apie įtarimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 226 straipsnio 1 dalyje, tinkamai aiškino draudimo persekioti už tą pačią veiką principą.

Esant šioms išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad draudimas persekioti antrą kartą už tą pačią veiką nebuvo pažeistas.

Dėl teismo šališkumo ir kitų baudžiamojo proceso pažeidimų

Kasatoriaus teigimu, tai, kad ikiteisminiam tyrimui vadovavęs, kaltinimą pirmosios instancijos teisme palaikęs ir apeliacinį skundą pasirašęs Kauno apygardos prokuratūros prokuroras Audrius Meilutis yra Kauno apygardos teismo (t. y. apeliacinės instancijos teismo baudžiamojoje byloje) pirmininko Nerijaus Meilučio brolis, lėmė apeliacinės instancijos teismo šališkumą. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismo šališkumą rodo tai, jog apeliacinės instancijos teismas klaidino nuteistąją, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodydamas, kad nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo ir yra neskundžiamas. Kasacinio skundo argumentai atmestini.

Iš bylos duomenų matyti, kad Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas V. R. prašymą perduoti bylą kitam apygardos teismui atmetė, remdamasis tuo, kad prašyme nebuvo nurodyta svarbių priežasčių, dėl kurių Kauno apygardos teismas negalėtų nešališkai išnagrinėti bylos. Teismas nutartyje, įvertinęs tai, kad teismo pirmininkas neturi įgaliojimų ir galimybės lemti teisėjų priimamų procesinių sprendimų, ir remdamasis analogiško klausimo sprendimo praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-267/2014), pagrįstai pripažino, kad ši situacija nelaikytina tokia, dėl kurios byla turėtų būti perduota kitam apygardos teismui. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teisėjų, nagrinėjusių bylą, kolegija buvo sudaryta Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko, taigi teismo pirmininkas neatliko jokių, netgi formalių, veiksmų šioje byloje. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teisinių argumentų konstatuoti teismo šališkumą dėl kasaciniame skunde nurodytos priežasties nėra.

Kaip teisingai nurodoma kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodė, kad nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo ir yra neskundžiamas. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies surašymo taisyklių pažeidimas neužkirto kelio nuteistajai pasinaudoti savo teise teikti kasacinį skundą, t. y. apskųsti apeliacinės instancijos teismo priimtą nuosprendį, neturi teisinio pagrindo šį pažeidimą pripažinti esminiu, t. y. tokiu kodekso reikalavimų pažeidimu, dėl kurio buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Atmestini ir kasacinio skundo argumentai, kad ikiteisminio tyrimo metu sujungus du ikiteisminius tyrimus: Nr. 07-1-00113-10 (vykdytą dėl V. R. nusikalstamos veikos) ir Nr. 20-9-01181-13 (vykdytą dėl G. G.), buvo padarytas baudžiamojo proceso pažeidimas.

Bylos duomenys rodo, kad tyrimo medžiaga, surinkta vykdant ikiteisminį tyrimą dėl G. G., buvo pridėta prie tyrimo, vykdyto dėl V. R., gynybos prašymu, kuris buvo pateiktas susipažinus su baigtu ikiteisminiu tyrimu. Atsižvelgęs į tai, kad tyrimas dėl G. G. buvo nutrauktas jai mirus, tačiau V. R. inkriminuota veika buvo susijusi su G. G. veika, ir dėl gynybos prašymo pridėti reikšmingą medžiagą iš mirusiajai G. G. nutraukto ikiteisminio tyrimo prokuroras pavedė atlikti papildomus proceso veiksmus ir pridėti minėtą medžiagą prie ikiteisminio tyrimo, vykdomo dėl V. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos. Vertinant sprendimų baudžiamajame procese teisėtumą ir pagrįstumą, turi būti atsižvelgiama į turinio pirmumo prieš formą nuostatą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-246/2013).

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad kasaciniame skunde nurodomas pažeidimas, t. y. kad buvo sujungti du tyrimai, iš kurių vienas buvo nutrauktas įtariamajam mirus, ir sujungtam tyrimui buvo suteiktas nutraukto G. G. tyrimo numeris (Nr. 20-9-01181-13), negali būti pripažintas esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu, galėjusiu lemti nepagrįsto ir neteisėto sprendimo baudžiamojoje byloje priėmimą.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

Kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu ir tik BPK 369 straipsnyje nustatytais pagrindais, t. y. patikrina, ar teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar byloje nepadaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis, 369 straipsnis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų nerenka, netiria, iš naujo jų nevertina ir faktinių aplinkybių nenustatinėja, o nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012). Byloje surinktų įrodymų vertinimas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Ar byloje teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai patikrina ir sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Atsižvelgiant į tai, kasacinio skundo dalis, kurioje nesutinkama su konkrečių bylos duomenų – informacijos apie sujungimų tarp abonentų skaičių ir jų reikšmę įrodinėjant atitinkamas aplinkybes – vertinimu, paliekama nenagrinėta.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo priimtas nuosprendis dėl V. R. neatitinka BK 301 straipsnio 1 dalies ir 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, todėl negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.

Minėtus pažeidimus teisėjų kolegija pripažįsta esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, kuriuo, patenkinus prokuroro apeliacinį skundą, dėl V. R. priimtas pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas – apkaltinamasis nuosprendis, naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas turi ištaisyti šioje nutartyje nustatytus esminius BPK pažeidimus. BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatos neleidžia kasacinės instancijos teismui iš anksto pasisakyti dėl išvadų, kurias gali padaryti apeliacinės instancijos teismas iš naujo nagrinėdamas bylą, todėl kasacinio skundo argumentai, susiję su BK 226 straipsnio 1 dalies taikymu, o būtent su nusikalstamos veikos ir jos atskirų požymių įrodytumu, taip pat paliekami nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Aldona Rakauskienė

Rima Ažubalytė