Baudžiamoji byla Nr. 1A-177-366/2023
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-34361-2022-6
Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.6.1;
(S)
2.3.6.4.4.1; 2.3.6.4.4.2
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. gruodžio 7 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Ciesiūno ir Valdo Petro Meidaus,
sekretoriaujant Daivai Benevičiūtei,
dalyvaujant prokurorei Loretai Liepienei,
nuteistajam V. J.,
nuteistojo V. J. gynėjui advokatui Ž. R.
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, jam paskirta laisvės apribojimo bausmė 1 (vieniems) metams 3 (trims) mėnesiams (be intensyvios priežiūros).
Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 1 ir 4 punktais, 5 dalies 4 punktu: 1) V. J. įpareigotas per pirmus 5 (penkis) laisvės apribojimo bausmės vykdymo mėnesius dalyvauti elgesio (smurtinio) pataisos programoje; 2) V. J. įpareigotas per visą laisvės apribojimo bausmės vykdymo laikotarpį pradėti dirbti (tęsti darbą) arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje; 3) V. J. uždrausta per pirmus 12 (dvylika) laisvės apribojimo bausmės vykdymo mėnesių vartoti alkoholį ar kitas psichiką veikiančias medžiagas.
Iš V. J. priteista A. B. 700 Eur (septyni šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Bylos esmė
1. V. J. nuteistas už tai, kad jis 2022 m. rugsėjo 7 d. apie 23.50 val., daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme konflikto metu priėjęs prie automobilyje „T. P.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sėdėjusio nukentėjusiojo A. B., per atvirą vairuotojo pusės priekinių automobilio durelių langą tyčia sudavė jam kumščiu nemažiau kaip du kartus į kairę veido pusę ir sukėlė nukentėjusiajam A. B. fizinį skausmą.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. V. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
2.1. Skunde apeliantas nurodo, kad teismas, pripažindamas jį kaltu, nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, nes vadovavosi išimtinai nukentėjusiojo parodymais, kurių nepatvirtina objektyvūs duomenys. Specialisto išvadoje Nr. G981/2022(05) nurodyta, kad nukentėjusiojo A. B. apžiūros metu objektyvių duomenų apie jo patirtus sužalojimus nenustatyta, nors, akivaizdu, kad jei jis (V. J.), dirbantis fizinį darbą, būtų sudavęs ne mažiau kaip du smūgius kumščiu, būtų likę matomos pasekmės. Mušimo fakto nepatvirtino ir įvykio vietoje buvę liudytojai. Teismas ypatingą dėmesį skyrė nuteistojo ir liudytojų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų, nesusijusių su įvykio aplinkybėmis, analizei, tačiau neatliko paties nukentėjusiojo parodymų, duotų ikiteisminiame tyrime ir teisme, analizės. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad liudytojo T. S. parodymai net nebuvo aprašyti nuosprendyje, t. y. jie liko teismo nevertinti. Apie nukentėjusiojo parodymų nepatikimumą sprendžiama iš to, kad į pranešimą apie įtarimą ir į kaltinamąjį aktą nebuvo įtrauktas nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės apie kaklo spaudimą ar smaugimą, automobilio tyčinį gadinimą, į jį įspiriant.
2.2. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis buvo suinteresuotas apkaltinti jį (V. J.) dėl neva įvykdytos nusikalstamos veikos, kadangi jis pats, būdamas susinervinęs, kliudė ir apgadino kitą transporto priemonę važiuodamas iš įvykio vietos. Jis (V. J.) ir T. S. perspėjo A. B., kad kvies policijos pareigūnus, jei šis bandys šalintis iš įvykio vietos, todėl nukentėjusysis pirmas kreipėsi į policijos pareigūnus dėl neva naudoto smurto jo atžvilgiu. Pranešimo policijai metu nukentėjusysis neaiškiomis aplinkybėmis buvo netekęs planšetinio kompiuterio (kuris vėliau rastas ant pievelės), kurį policijos pareigūnų pagalba siekė atgauti.
2.3. Nukentėjusysis nesugeba valdyti savo emocijų, pirmosios instancijos teismas galėjo įsitikinti, kuomet jis neadekvačiai reaguodavo į jam užduodamus klausimus posėdžio metu. Todėl tikėtina, jog jis dėl streso neteisingai suprato įvykio aplinkybes ir vertino, kad jis (V. J.) sudavė jam smūgius į veido sritį, nors iš tiesų jo atžvilgiu nebuvo atlikta jokių neteisėtų veiksmų.
2.4. Skunde pažymima, kad nukentėjusiojo parodymų dėl jam neva suduotų smūgių negalima patikrinti jokiais kitais būdais, įtvirtintais Baudžiamojo proceso kodekse, todėl kiekviena abejonė turi būti vertinama kaltinamojo naudai. Kadangi neįrodytas jo (V. J.) dalyvavimas nusikalstamoje veikoje, jis turi būti išteisintas, o civilinis ieškinys turi būti atmestas.
3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas tenkinamas.
5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde, neperžengiant jo ribų. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai.
6. Skunde nuteistasis V. J. nurodo, kad teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, nes vadovavosi išimtinai nukentėjusiojo parodymais, kurių nepatvirtina objektyvūs duomenys, todėl prašo jį išteisinti.
7. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-22-303/2021, 2K-25-628/2021, 2K-48-495/2021). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra, jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-426/2013, 2K-587-697/2015, 2K-189-648/2016, 2K-23-697/2019, 2K-84-719/2021).
8. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-778/2017).
9. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundo ir skundžiamo nuosprendžio argumentus, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nes darydamas išvadą dėl V. J. kaltės, neatsižvelgė į jų įrodomąją reikšmę, nevertino jų pakankamumo prasme. Aukštesniojo teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje surinktų ir įvertintų įrodymų visuma nedavė pagrindo abejonių nekeliančiai išvadai apie BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių buvimą V. J. veiksmuose.
10. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad konflikto pradžią nukentėjusysis A. B., nuteistasis V. J. bei liudytojai L. Š. ir T. S. papasakojo panašiai su neesminiais skirtumais. Pagal jų parodymus apsvaigę nuo alkoholio V. J., L. Š. ir T. S. nutarė išsikviesti pavežėją prie namo, adresu (duomenys neskelbtini). Atvažiavus automobiliui, neblaivūs vyriškiai išėjo iš namo laiptinės, jie rankose turėjo atidarytas alaus skardines. Vyriškiai įsėdo į automobilį. V. J. ir L. Š. atsisėdo galinėje sėdynėje, o T. S. atsisėdo priekinėje keleivio sėdynėje. Pavežėjas pasakė, kad vežti geriančius asmenis draudžia įstatymas, be to, jie galėjo prilaistyti automobilyje alaus. L. Š. išlipo iš automobilio ir atsisėdo ant bordiūro ir nuo šios vietos jis nieko nebeatsiminė dėl girtumo. Pavežėjas ir kiti du vyriškiai, t. y. V. J. ir T. S. liko automobilyje. Toliau pavežėjo ir vyrų parodymai išsiskyrė. Pavežėjas, t. y. A. B. parodė, kad šie du automobilyje likę vyriškiai pradėjo elgtis agresyviai, grasinti, kilo konfliktas. V. J. pradėjo jį (A. B.) smaugti, bet greitai atitraukė jo ranką nuo savo kaklo ir išlipo iš automobilio. Taip pat iš automobilio išlipo priekinėje keleivio sėdynėje sėdėjęs jaunesnis vyriškis, su kuriuo jiedu toliau ginčijosi. Šis vyriškis grasino jam (nukentėjusiajam), sakė, kad sumuš jį. Pamatė, kad automobilyje likęs V. J., persisvėręs per priekinę vairuotojo sėdynę, pradėjo spaudyti automobilio užvedimo mygtuką, tačiau jam nepavyko užvesti automobilio. Iš automobilio išlipus V. J., greitai įsėdo į automobilį ir nuvažiavo. Pradėjęs važiuoti, pastebėjo, kad automobilyje nebėra planšetinio kompiuterio, kuris prieš tai buvo laikiklyje, dešinėje vairo pusėje. Apsisukęs sugrįžo prie vyriškių ir pareikalavo sugrąžinti planšetinį kompiuterį. Tuo metu V. J. per atidarytą automobilio vairuotojo durelių stiklą ranka sudavė jam (A. B.) į kairę veido pusę. Tiksliai suduotų smūgių skaičiaus pasakyti negali, bet buvo suduota ne mažiau kaip du kartus. Dėl kaltinamojo suduotų smūgių juto fizinį skausmą. Girdėjo, kad kažkas spyrė į automobilį. Tiksliai nematė kas spyrė į automobilį, bet mano, kad tai padarė V. J.. Po suduotų smūgių jis (A. B.) pasišalino ir iškvietė policijos pareigūnus. Atvykus policijos pareigūnams pradėjo ieškoti planšetinio kompiuterio ir minėtų vyriškių. Beieškant planšetinio kompiuterio, vienas iš namo gyventojų parodė, kur nuėjo V. J. – pastarasis buvo surastas namo laiptinėje apsimetantis miegančiu. Vienas vyriškis pabėgo. Jam (A. B.) beieškant kompiuterio, moteriškė pro balkoną parodė kur jis buvo numestas - nuo įvykio vietos maždaug už 7–8 metrų ant žalios vejos. Aptariamo įvykio metu agresyviausias buvo V. J.. Mano, kad planšetinį kompiuterį pagrobti galėto taip pat V. J., nes pastarasis buvo likęs vienas automobilyje. Konflikto metu jam buvo padaryta žaizda žando vidinėje pusėje, bet dėl sužalojimo į gydytojus nesikreipė. Žando sužalojimą skalavo skalavimo skysčiu, taip pat 3 dienas vartojo vaistus nuo skausmo. Žaizda sugijo savaime per kelias dienas.
11. Tačiau nuteistasis V. J. viso baudžiamojo proceso metu kategoriškai neigė savo kaltę. Jo parodymai taip pat esminėse aplinkybėse nuoseklūs ir sutampa su liudytojo T. S. parodymais. Jis parodė, kad pavežėjui atsisakius vežti dėl atidarytų alaus skardinių, iš automobilio išlipo L. Š., automobilyje liko jis (V. J.), T. S. ir pavežėjas. Tarp T. S. ir pavežėjo prasidėjo konfliktas. Pavežėjui griežčiau liepus išlipti, T. S. išlipo. Tada iš automobilio išlipo ir pavežėjas, o jis (V. J.) liko automobilyje ir pro praviras automobilio dureles stebėjo konfliktuojančius pavežėją ir T. S.. Supykęs pavežėjas pasakė jam (V. J.), kad jo taip pat neveš, todėl išlipo iš automobilio. Pavežėjas grasino savo kolegomis, kad pastarieji atvažiuos ir sumuš juos. Jis (V. J.) pradėjo raminti pavežėją ir T. S., bet jie nekreipė dėmesio. Tada jis (V. J.) priėjo prie automobilio, pro praviras vairuotojo dureles ranka paėmė už automobilio vairo ir pasakė, kad gali važiuoti be jo (be pavežėjo). Automobilio užvesti jis (V. J.) nemėgino. Pavežėjas staiga įsėdo į automobilį ir išvažiavo su atidarytomis automobilio durelėmis, kurios bevažiuojant atsitrenkė į kieme stovėjusį kitą automobilį ir užsidarė. Išvažiavus pavežėjui, norėjo išsikviesti kitą pavežėją, bet maždaug po 10 minučių sugrįžo tas pats pavežėjas ir liepė jiems grąžinti planšetinį kompiuterį. T. S. pasakė pavežėjui planšetinio kompiuterio ieškoti savo automobilyje ir tarp jų vėl kilo konfliktas. Po to pavežėjas išvažiavo, nuvažiavo apie 100 metrų, sustojo, pastovėjo apie 3 minutes, o po to sugrįžo atbulas prie jų ir tiesiog stovėjo. Tuo metu pavežėjo automobilio durelių stiklai buvo uždaryti ir prie pavežėjo niekas nebuvo priėjęs, jie stovėjo nuo jo maždaug už 3 metrų. Automobilyje kalbėdamas telefonu, pavežėjas šaukė greičiau atvažiuoti. T. S. pasakė, kad gali atvykti pavežėjo kolegos ir juos sumušti, todėl reikia išsiskirstyti. Jis (V. J.) nuėjo pas L. Š., tačiau sumaišė laiptines ir pasiklydo. Skambino L. Š., bet pastarasis neatsiliepė. Po to atvykę policijos pareigūnai sulaikė jį (V. J.) laiptinėje ir išvežė į policijos įstaigą. Būdamas pavežėjo automobilyje, planšetinio kompiuterio nepastebėjo ir jo neėmė, taip pat nematė, kad planšetinį kompiuterį turėtų T. S. ar L. Š.. Pavežėjo automobilio niekas nespardė ir neapgadino.
12. Iš esmės V. J. veiksmų teisiniam įvertinimui reikšminga tik ta konflikto dalis, kai išvažiavęs pavežėjas sugrįžo į kiemą dėl planšetinio kompiuterio. Tačiau, kaip minėta, šios konflikto dalies liudytojas L. Š. dėl didelio girtumo nepamena, o liudytojas T. S. parodė, kad išvažiavus pavežėjui, jiedu su V. J. norėjo išsikviesti kitą pavežėją, bet maždaug po 10 minučių grįžo tas pats pavežėjas ir reikalavo grąžinti planšetinį kompiuterį, todėl vėl kilo konfliktas. Pavežėjas grasino kolegomis ir vėl išvažiavo ir neužilgo dar kartą sugrįžo ir, pradaręs vairuotojo durelių stiklą, su kažkuo kalbėjo telefonu, sakė „greičiau važiuokite, greičiau važiuokite“. Jis pasakė kaltinamajam V. J., kad jeigu atvyks pavežėjo kolegos, gali būti problemų, todėl reikia greičiau pasišalinti. Tuo metu prie telefonu kalbančio pavežėjo V. J. priėjęs nebuvo, nes stovėjo prie laiptinės ir bandė į ją patekti.
13. Kaip matyti, V. J. savo vaidmenį konflikte apibūdino kaip pasyvų, apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad ramino T. S., dėjo pastangas išskirti konfliktuojančias šalis. Atitinkamai T. S. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad su pavežėju konfliktavo tik jis (T. S.) vienintelis, kiti (V. J. ir L. Š.) su pavežėju nekonfliktavo. Konflikto metu pavežėjui smūgių niekas nesudavė ir jo nesmaugė, taip pat niekas nespardė ir nebraižė pavežėjo automobilio, niekas neėmė planšetinio kompiuterio. Jis (T. S.) pavežėjui per atvirą vairuotojo durelių stiklą į veidą nesudavė.
14. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiojo, kaltinamojo ir paminėtų liudytojų parodymus, atsižvelgė į liudytojų parodymų nenuoseklumą bei jų santykius su nuteistuoju ir nukentėjusiuoju. Nukentėjusiojo A. B. parodymus pripažino patikimais, nes jie viso proceso metu buvo nuoseklūs, pagrindo apšnekėti V. J. jis neturėjo ir kad A. B. parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.
15. Apeliacinės instancijos teismas pritaria nuosprendyje išdėstytiems argumentams dėl V. J. bei liudytojo T. S. suinteresuotumo bylos baigtimi, tačiau nukentėjusiojo parodymus taip pat vertina atsargiai. Nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad nėra duomenų, jog nukentėjusysis A. B. turėjo kokį nors motyvą apkalbėti V. J. nepagrįstai kaltinant jį nusikalstamos veikos padarymu, vis tik reikia pažymėti, kad nukentėjusiojo interesas yra suponuotas to, jog aptariamas įvykis jį paveikė asmeniškai ir tiesiogiai. Kaip žinia, baudžiamajame procese nukentėjusiuoju pripažįstamas asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar moralinės žalos (BPK 28 straipsnis). Todėl pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką vertinant nukentėjusiojo parodymus turi būti atsižvelgiama ir į tai, kad nukentėjusysis (daugiau ar mažiau) yra suinteresuotas bylos baigtimi proceso dalyvis, kad jis sąmoningai ar nesąmoningai gali pervertinti jam grėsusį pavojų, žalos dydį ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-257/2014).
16. Iš aptartų įrodymų nekyla abejonių, kad konfliktas tarp įmonės „(duomenys neskelbtini)“ pavežėjo A. B. ir trijų apsvaigusių nuo alkoholio vyrų – tai V. J., L. Š. ir T. S. tikrai įvyko ir galbūt vienas iš jų fiziškai kontaktavo su A. B., kliudė ar lietė gestikuliuodamas jo veidą, nes specialistas jokių sužalojimų nenustatė nei išorinėje veido pusėje, nei vidinėje. Iš karto po įvykio A. B. policijos pareigūnams tvirtino, kad jam buvo suduoti ne mažiau kaip du smūgiai kumščiu į kairę veido pusę (1 t., b. l. 1-2), tačiau neįtikėtina, kad po įpykusio girto vyriškio smūgių nebūtų likę jokių žymių, todėl yra abejonė, kad dėl girtų vyrų įžūlaus elgesio supykęs ir emocijų paveiktas nukentėjusysis duodamas policijos pareigūnams parodymus galėjo „sutirštinti spalvas“. Kaip žinia, iš aktyvių konflikto dalyvių policijos pareigūnai sulaikė tik V. J. (L. Š. konflikte nedalyvavo, o T. S. buvo pasišalinęs iš įvykio vietos), todėl lieka nepaneigta apeliacinės instancijos teismo posėdyje iškelta nuteistojo gynėjo versija, kad nukentėjusysis vienintelį sulaikytą asmenį apkaltino ir smūgių į veido sritį sudavimu, ir automobilio spardymu, ir planšetinio kompiuterio paėmimu. Kiti įrodymai, kurie, kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje, patvirtina ir papildo A. B. parodymus - tai liudytojų V. I. ir A. G. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas, parodymų patikrinimo vietoje protokolas, akistatos protokolas, specialisto išvada, Bendrojo pagalbos centro pateikta informacija (pokalbio įrašai) ir kt. - taip pat negali būti laikomi objektyviais. Į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai V. I. ir A. G., apklausti liudytojais, perpasakojo A. B. nurodytas aplinkybes bei V. J. ir L. Š. sulaikymo aplinkybes. Beje, pagal jų abiejų parodymus sulaikomas V. J. nebuvo agresyvus - jis buvo stipriai neblaivus (nustatytas 2 ‰ girtumas (1 t., 138 b. l.)), jie taip pat neprisiminė ar pavežėjo veidas buvo sužalotas. Duomenys, esantys akistatos protokole, A. B. parodymų nei patvirtina, nei paneigia, nes akistatos metu prieštaravimų tarp A. B. ir V. J. pašalinti nepavyko, kiekvienas iš jų tvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (1 t., 182–184 b. l.). Specialisto išvada taip pat negali būti laikoma objektyviu nukentėjusiojo parodymus patvirtinančiu įrodymu, nes specialistas, apžiūrėjęs A. B., objektyvių duomenų apie jo patirtus sužalojimus nenustatė ir konstatavo, kad remiantis nurodytomis įvykio aplinkybėmis, nukentėjusiajam A. B. galėjo būti sukeltas fizinis skausmas. Išvados tiriamoje dalyje nurodyta, kad apžiūros metu nukentėjusysis A. B. čiuopiant skundžiasi skausmu kairio smilkinio srityje (1 t., 105 b. l.), nors pats nukentėjęs tvirtina, kad sužalojimas buvo žando vidinėje pusėje. Taigi, specialisto išvada padaryta remiantis subjektyviu nukentėjusiojo skausmo pajautimu, kuris negali būti patikrintas ir patvirtintas arba paneigtas. Specialistas taip pat nenustatė žaizdos A. B. žando vidinėje pusėje, dėl kurios, kaip A. B. buvo nurodęs, 3 dienas malšino skausmą vaistais, gydė skalavimo skysčiu. Kaip minėta 8 punkte, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba ir baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-778/2017). Aptariamu atveju įsitikinti, kad nukentėjęs asmuo iš tikrųjų jautė skausmą ar kitas fizines kančias, nėra galimybės. Objektyviais A. B. parodymus patvirtinančiais įrodymais taip pat nelaikytini duomenys, esantys parodymų patikrinimo vietoje protokole, kuriame užfiksuota, kad A. B. parodė įvykio vietą ir vietą, kurioje buvo numestas planšetinis kompiuteris (2 t., 33–36 b. l.), taip pat duomenys, esantys Bendrojo pagalbos centro pateikto garso įrašo apžiūros protokole, kuriame užfiksuota, kad A. B. Bendrajam pagalbos centrui pranešė apie tai, jog jį užpuolė klientai – trys neblaivūs asmenys, kurie paėmė jo planšetinį kompiuterį ir sudavė jam į veidą (1 t., 93–95 b. l.).
17. Atsižvelgus į aptartų įrodymų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pasikliauti vien tik nukentėjusiojo A. B. parodymais, kurių iš esmės nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys, ir jų pagrindu konstatuoti V. J. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, nėra pagrindo. Reikia pažymėti, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Pagal teismų praktiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-7-97-895/2019). Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas privalo siekti, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės byloje. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės in dubio pro reo principu ir kaltinamasis turi būti išteisintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25-628/2021). Įvertinus byloje surinktus įrodymus tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, konstatuojama, kad išlieka abejonės dėl V. J. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Todėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. rugsėjo 21 d. nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis – V. J. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinamas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
18. Skundžiamu nuosprendžiu buvo iš dalies tenkintas civilinis ieškinys ir iš V. J. nukentėjusiajam priteista 700 Eur (septyni šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti. BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, A. B. V. J. pareikštas civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu. Civiliniam ieškovui paliekama teisė pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
V. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
A. B. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.
Teisėjai Sigitas Bagdonavičius
Valdas Ciesiūnas
Valdas Petras Meidus
