Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-506/2011

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01188-2009-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.2; 44.2.4; 69; 114.11

(S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 14 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Ecovita“ ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai, trečiasis asmuo AVG ABFALL-Verwertungs-Gesellschaft mbH, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl žalos, atsiradusios pažeidus Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimus, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra 2007 m. rugpjūčio 16 d. paskelbė atvirą konkursą pesticidų atliekų bei jomis užteršto dirvožemio iš gaisraviečių surinkimo, eksporto ir sudeginimo, pesticidų sandėlių išvalymo paslaugoms pirkti. Konkurse dalyvavo du tiekėjai: ieškovas UAB „Ecovita“, veikdamas kartu su AVG Abfall-Verwertungs-Gesellschaft mbH pagal Konsorciumo (Jungtinės veiklos) sutartį, ir Vokietijos Federacinėje Respublikoje registruota įmonė SAVA GmbH&Co. Atplėšus vokus ir patikrinus pasiūlymus, abiejų tiekėjų pasiūlymai atmesti dėl bendros kainos ir pateiktų jos sudėtinių dalių sumos neatitikties (VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Pirkimas buvo vykdomas neskelbiamų derybų būdu (VPĮ 56 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Jose dalyvauti pakviesti abu tiekėjai, nurodant, kad kvalifikacija iš naujo nebus tikrinama, o bus deramasi dėl finansinių pasiūlymo sąlygų pagerinimo, siekiant ekonomiškiausio rezultato. Ieškovas kartu su trečiuoju asmeniu pateikė pasiūlymą, tačiau 2007 m. lapkričio 29 d. gavo atsakovo pranešimą apie preliminarią pasiūlymų eilę, kuriame nurodyta, kad pirmoje vietoje yra SAVA GmbH&Co pasiūlymas. 2008 m. sausio 11 d. ieškovas gavo pranešimą, kad 2008 m. sausio 8 d. atsakovas ir SAVA GmbH&Co sudarė pirkimo sutartį projektui,,Pavojingų atliekų tvarkymas Lietuvoje: pesticidų sutvarkymas, užterštų teritorijų ir dirvožemio sutvarkymas ir sandėlių išvalymas“ (Nr. A/2007/126/ND/PA/LT).

Ieškovas UAB „Ecovita“ 2009 m. birželio 19 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu perkančiajai organizacijai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai dėl 949 393 Lt žalos atlyginimo. Ieškovo teigimu, atsakovas pažeidė VPĮ nuostatas, nes nesikonsultavo ir nesiderėjo su tiekėjais, nepasirašė derybų protokolo. Ieškovo nuomone, perkančioji organizacija privalėjo atmesti SAVA GmbH&Co pasiūlymą, nes šis neatitiko Konkurso sąlygų 3.1.9 punkte numatytų minimalių kvalifikacijos reikalavimų ir neturėjo teisės verstis pirkimo sutarčiai vykdyti reikalinga veikla. Europos Sąjungos valstybėje (ne Lietuvoje) registruota įmonė, savo šalyje turinti licenciją rinkti pavojingas atliekas, šios veiklos Lietuvoje vykdyti negali, t. y. turi gauti pavojingų atliekų tvarkymo licencijas Lietuvoje, o SAVA GmbH&Co tokios licencijos neturėjo. Be to, ieškovo teigimu, tiekėjas SAVA GmbH&Co nepateikė Konkurso sąlygų 5.1 punkte nurodytos banko garantijos ar laidavimo rašto, pažeidė Konkurso sąlygų 4.10 punktą, nes pasiūlymą pateikė neužantspauduotame voke. Dėl šių priežasčių atsakovas taip pat turėjo atmesti jo pasiūlymą (VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 2 punktas; Konkurso sąlygų 8.1.4 punktas). Ieškovas prašė priteisti negautas pajamas, kurias būtų gavęs už teikiamas paslaugas (pesticidų atliekų surinkimą, pesticidų atliekomis užteršto dirvožemio iš gaisraviečių surinkimą, eksportą, sandėlių išvalymą). Ieškovo teigimu, jis būtų gavęs 3 107 520 Lt pajamų, turėjęs 1 853 370 Lt išlaidų darbuotojų atlyginimams, 67 403 Lt - patalpų nuomai, komunalinėms paslaugoms, kurui, telefoniniams pokalbiams, 237 348 Lt - mokesčiams, todėl neteko 949 393 Lt pelno.

Atsakovas Aplinkos projektų valdymo agentūra su pareikštu ieškiniu nesutiko. Atsakovo teigimu, ieškovas nesilaikė VPĮ nustatytos ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos, nereiškė perkančiajai organizacijai pretenzijos, o ieškinį padavė tik 2009 m. birželio 18 d., t. y. praėjus beveik dvejiems metams nuo viešojo pirkimo procedūrų vykdymo pradžios, kai šios procedūros yra pasibaigusios, o viešojo pirkimo sutartis beveik įvykdyta. Atsakovo teigimu, SAVA GmbH&Co buvo akredituota teikti pavojingų atliekų tvarkymo paslaugas Europos Sąjungos lygmeniu, t. y. turėjo licenciją verstis atitinkama veikla Vokietijoje. Bandymas gauti papildomą licenciją Lietuvoje sukeltų tam tikrų kliūčių, ribotų laisvą paslaugų judėjimą, įsisteigimo laisvę bei konkurenciją, lemtų mažesnę pasirinkimo laisvę ir mažesnę paslaugų kokybę dažnai padidintomis kainomis. Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovas neįrodė patirtos žalos fakto bei dydžio ir aplinkybės, jog būtent jis būtų laimėjęs konkursą ar viešojo pirkimo sutartis būtų buvusi sudaryta su juo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 14 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino: pripažino 2008 m. sausio 8 d. Pirkimo sutartį Nr. A/2007/126/ND/PA/LT niekine ir negaliojančia, netaikant restitucijos; priteisė ieškovui iš atsakovo 474 696,50 Lt žalai atlyginti ir 8746,96 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovas būtų nesilaikęs ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos ir nepateikęs perkančiajai organizacijai pretenzijos. Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, kad ieškovui pranešimas apie preliminarios eilės sudarymą buvo išsiųstas 2007 m. lapkričio 29 d., o ieškovas laiku pateikė atsakovui kelias pretenzijas - 2007 m. gruodžio 7 d., 2007 m. gruodžio 11 d ir 2007 m. gruodžio 13 d. (VPĮ 93 straipsnio l dalis, 94 straipsnis). Pretenzijose ieškovas nurodė, kad perkančioji organizacija pažeidė VPĮ 58 straipsnį (neprotokolavo derybų), 57 straipsnį (nesiderėjo su tiekėjais; preliminarią eilę sudarė negavusi galutinio tiekėjo pasiūlymo), 56 straipsnį ir konkurso sąlygas (SAVA GmbH&Co neatitiko atviro konkurso pasiūlymų pateikimo reikalavimų, nes nepateikė pasiūlymo galiojimo užtikrinimą patvirtinančio dokumento; be to, šio dalyvio pasiūlymai pateikti neužantspauduotame voke). Teismo nuomone, aplinkybė, kad ieškovas pretenzijose nekėlė klausimo dėl preliminarioje pasiūlymų eilėje pirmoje vietoje nurodyto tiekėjo teisės verstis veikla, kuri reikalinga pirkimo sutarčiai sudaryti, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ieškovas nesilaikė ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos.

Teismas nustatė neteisėtus atsakovo veiksmus (CK 6.246 straipsnis), nurodydamas, kad atsakovas privalėjo atmesti konkursą laimėjusio tiekėjo pasiūlymą, nes Vokietijos įmonė SAVA GmbH&Co, turinti Vokietijoje išduotą licenciją teikti pavojingų atliekų tvarkymo paslaugas, neatitiko Lietuvos teisės aktų nustatytos Licencijos išdavimo ir atestavimo tvarkos, t. y. tiekėjas nepateikė licencijos, patvirtinančios jo teisę rinkti pavojingas atliekas Lietuvoje, todėl šios veiklos vykdyti Lietuvoje negali. Be to, teismas pažymėjo, kad atsakovas nesilaikė VPĮ nustatytos neskelbiamų derybų tvarkos, pažeidė VPĮ 57 straipsnio 2 dalies l punktą, nes nesiderėjo su dalyviais, ieškovo įgaliotas atstovas nėra pasirašęs jokių derybų protokolų. Šios aplinkybės, teismo nuomone, patvirtina, jog perkančioji organizacija neužtikrino vienodų konkurso dalyvių galimybių dalyvauti pirkimo procedūrose, sudarė imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujančią pirkimo sutartį, tai – esminis procedūrų pažeidimas. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad Viešųjų pirkimų komisijos sprendimas priimtas pažeidus VPĮ imperatyviąsias normas ir principus, todėl CK 1.78 straipsnio 5 dalies pagrindu ex officio pripažino, kad 2008 m. sausio 8 d. pirkimo sutartis Nr. A/2007/126/ND/PA/LT, kurią perkančioji organizacija sudarė su laimėtoju, yra niekinė ir negalioja. Teismas nusprendė netaikyti restitucijos, nurodydamas, kad sutartis yra įvykdyta (CK 1.80 straipsnio 3 dalis, 6.145, 6.146 straipsniai).

Teismas konstatavo esant priežastinį perkančiosios organizacijos neteisėtų veiksmų ir viešojo pirkimo sutarties nesudarymo su ieškovu, t. y. ieškovui kilusios žalos, ryšį (CK 6.247 straipsnis). Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, kad, konstatavus, jog SAVA GmbH&CO neturėjo privalomos licencijos, ieškovas liko vienintelis tiekėjas šiame etape. Perkančioji organizacija buvo nurodžiusi, jog neskelbiamose derybose bus deramasi dėl finansinio pasiūlymo sąlygų pagerinimo, siekiama ekonomiškiausio rezultato, todėl ieškovas, sutikdamas dalyvauti neskelbiamose derybose, kartu patvirtino faktą, jog yra linkęs derėtis bei pasiūlyti kainą, kuri būtų tinkama tiek perkančiajai organizacijai, tiek tiekėjui. Dėl to, teismo nuomone, nėra pagristų abejonių, kad būtent su ieškovu būtų sudaryta viešojo pirkimo sutartis. Teismas per pusę iki 474 696,50 Lt sumažino ieškovui priteistiną žalos atlyginimą (CK 6.251 straipsnio 2 dalis, 6.249 straipsnio 1, 3 dalys), nurodydamas, kad ieškovas pateikė duomenis, jog neteko 949 393 Lt pelno (Negautų pajamų ir sąnaudų palyginamąją lentelę, darbuotojų, reikalingų projekto vykdymui, sąrašą, mėnesinio darbo užmokesčio paskaičiavimus, kitų būtinų išlaidų pažymą), tačiau, teismo teigimu, dalyvaudamas viešajame pirkime tiekėjas turi prisiimti ekonominę riziką, nes dalyvavimas neužtikrina, kad būtent jis bus pripažintas laimėtoju; yra vienoda tikimybė sudaryti sutartį ar ne.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gegužės 3 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimą iš dalies pakeitė: panaikino sprendimo dalį, kuria pirkimo sutartis pripažinta niekine ir negaliojančia, sumažino ieškovui priteistą žalos atlyginimą iki 200 000 Lt, o priteistą 8746,96 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą – iki 5000 Lt (žyminio mokesčio išlaidos); iš ieškovo atsakovui priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą padidino iki 2000 Lt (išlaidos advokato pagalbai apmokėti); kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovas laikėsi VPĮ įtvirtintos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos, nes pretenzijas atsakovui dėl VPĮ pažeidimų teikė 2007 m. gruodžio 7, 11 ir 13 d., o pirkimo sutartis sudaryta 2008 m. sausio 8 d. (VPĮ 120, 121 straipsniai). Kolegijos nuomone, aplinkybė, kad ieškovas nepasinaudojo įstatymo suteikta teise kreiptis į teismą dėl perkančiosios organizacijos veiksmų ir dėl pretenzijų priimtų sprendimų galiojusio VPĮ 120-122 straipsnių nustatyta tvarka iki viešojo pirkimo sutarties sudarymo, netrukdo kreiptis į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo (VPĮ 123 straipsnis). Reikalavimui dėl žalos atlyginimo turi būti taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Dėl to kolegija sprendė, kad ieškovas, kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo, nepraleido įstatymo nustatyto senaties termino.

Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, nes, tiekėjui nepateikus Lietuvos kompetentingų institucijų išduotos licencijos, suteikiančios jam teisę tvarkyti pavojingas atliekas Lietuvoje, neatmetė tokio tiekėjo pasiūlymo kaip neatitinkančio kvalifikacinių reikalavimų (VPĮ 39 straipsnio 2 dalis 2 punktas). Kolegijos teigimu, pateikti SAVA GmbH&Co sertifikatai negali būti prilyginami licencijoms pavojingų atliekų tvarkymo veiklai vykdyti Lietuvos Respublikoje; tą patvirtino ir atsakovo steigėjas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2007 m. balandžio 8 d. raštu Nr. (10-4)D8-3105 bei Valstybinė aplinkos apsaugos inspekcija 2008 m. liepos 15 d. raštu Nr. VAAS (6.5)-10. Be to, tiekėjui pateiktas SAVA Honderabfallverbrennungsanlagen GmbH išduotas dokumentas Nr. eg0119 galiojo iki 2007 m. rugpjūčio 26 d., t. y. jau buvo nebegaliojantis 2007 m. spalio 3 d. atplėšiant vokus, o kitas dokumentas Nr. eg0119, išduotas SAVA GmbH&Co, galiojo iki 2008 m. rugpjūčio 11 d., tačiau jame nenurodyta pavojingų atliekų tvarkymo veikla. Kolegija pažymėjo, kad tikrinti kvalifikacinius reikalavimus yra perkančiosios organizacijos pareiga ir ieškovas negalėjo žinoti, ar kitas tiekėjas atitinka minimalius kvalifikacinius reikalavimus, todėl ir pretenzijos dėl to negalėjo reikšti. Kolegija taip pat sprendė, kad atsakovas nevykdė VPĮ 57, 58 straipsnių reikalavimų, nes su tiekėjais nebuvo vykdomos jokios derybos. Atsižvelgdama į tokias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendė, jog, atsakovui tinkamai vykdant VPĮ reikalavimus, ieškovas būtų likęs vienintelis tiekėjas, galintis laimėti konkursą, o tai, jog ieškovo pasiūlyta kaina buvo didesnė, nereiškia, kad jos nebūtų galima sumažinti derybose.

Nustačius neteisėtus atsakovo veiksmus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendė, kad netikslinga ir nebūtina pripažinti pirkimo sutartį niekine ir negaliojančia, nes viešojo pirkimo sutartis įvykdyta, be to, reikia išsaugoti jos padarinius, nes sutarties negaliojimas turėtų neproporcingų padarinių. Teisėjų kolegija taip pat sprendė, kad pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui per didelį nuostolių atlyginimą, dėl kurio atsakovui gali kilti nepriimtinų ir sunkių padarinių, todėl priteistiną nuostolių atlyginimą sumažino iki 200 000 Lt (CK 1.5 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 14 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartį, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė VPĮ 123 straipsnį, neatsižvelgė į tai, kad ieškovas neginčijo atsakovo veiksmų VPĮ V skyriuje nustatyta tvarka, todėl nepagrįstai pripažino ieškovo teisę į žalos atlyginimą. Teismai VPĮ 123 straipsnį turėjo aiškinti sistemiškai su VPĮ 120–122 straipsniais, iš kurių išplaukia, kad teisės į žalos atlyginimą pripažinimas yra glaudžiai susijęs su viešojo pirkimo sutarties sudarymo faktu. Tik praradęs galimybę sudaryti viešojo pirkimo sutartį, tiekėjas gali efektyviai pasinaudoti savo teise į žalos atlyginimą (VPĮ 123 straipsnis). Nagrinėjamu atveju ieškovas nekvestionavo perkančiosios organizacijos veiksmų VPĮ 120–122 straipsniuose nustatyta tvarka, todėl negalėjo kreiptis į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo.

2. Teismai nepagrįstai nustatė neteisėtus atsakovo veiksmus (CK 6.246 straipsnio 1 dalis), pažeidė VPĮ 24 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 4 punktą, 32 straipsnio 1, 6 dalis. Teismai konstatavo, kad perkančioji organizacija privalėjo atmesti tiekėjo pasiūlymą dėl nepateikimo duomenų (Lietuvoje išduotos licencijos), kurių konkurso sąlygos nereikalavo, nes ginčo Konkurso sąlygų 3.1.9 punktas nereikalavo pateikti Lietuvoje išduodą licenciją. Taigi pagal teismų skundžiamais sprendimais formuojamą praktiką tiekėjo pasiūlymas galėtų būti atmetamas kaip neatitinkantis kvalifikacinių reikalavimų, nors ir buvo pateikti visi konkurso sąlygose numatyti dokumentai. Tai iškreiptų viešųjų pirkimų vykdymo teisinį reglamentavimą, pažeistų imperatyviuosius viešųjų pirkimų principus, nes negali būti laikomi neteisėtais perkančiosios organizacijos veiksmai, atitinkantys viešųjų pirkimų teisinį reglamentavimą. Be to, byloje nenustatyta, kad dėl tokių perkančiosios organizacijos veiksmų ieškovas prarado galimybę sudaryti viešojo pirkimo sutartį.

3. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos CK 6.247 straipsnio aiškinimo ir taikymo praktikos, nes nagrinėjamu atveju nebuvo jokio pagrindo nustatyti priežastinį atsakovo veiksmų ir žalos ieškovui ryšį. Tiekėjas, besikreipiantis į teismą dėl negautų pajamų priteisimo, turi įrodyti, kad jis būtų laimėjęs konkursą, o ieškovas to neįrodė, t. y. nei teisinis, nei faktinis priežastinis ryšys nebuvo nustatytas.

4. Teismai nukrypo nuo CK 6.249 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo praktikos, nes ieškovo reikalauta pinigų suma neatitiko negautų pajamų požymių. Negautas pajamas, kaip nuostolius, apibūdina pagrįsta tikimybė gauti grynąjį pelną, jei pažeidimo nebūtų. Ieškovo nurodomos negautos pajamos šių požymių neatitiko, nes neįrodyta tikimybė, jog, nesant neteisėtų atsakovo veiksmų, su ieškovu būtų sudaryta viešojo pirkimo sutartis. Be to, skaičiuojant jų dydį, nenustatytos ieškovo sąnaudos. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 180 straipsnį, todėl nepagrįstai sprendė, kad ieškovas patyrė 200 000 Lt nuostolių. Teismai, nustatydami priteistinos žalos dydį, rėmėsi išimtinai ieškovo parengta informacinio pobūdžio medžiaga ir neatsižvelgė į tai, jog nepateikta jokių skaičiavimų, buhalterinės apskaitos duomenų ir kitų įrodymų, pagrindžiančių ieškovo nurodomus duomenis.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB „Ecovita“ prašo skundą atmesti ir ex officio pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartį, panaikinant jos dalį, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 14 d. sprendimo dalis pripažinti ginčo sutartį niekine ir negaliojančia, netaikant restitucijos. Atsiliepime ieškovas nurodo tokius argumentus:

1. Teismai tinkamai taikė VPĮ 123 straipsnį, nes ieškovas, kreipdamasis į teismą dėl atsakovo neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, neprivalėjo laikytis VPĮ 120–122 straipsniuose nustatytos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos ir terminų. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo išimtinai dėl žalos atlyginimo atsakovui jau sudarius neteisėtą sutartį, todėl VPĮ nustatyti sutrumpinti terminai ir ikiteisminė tvarka netaikytini. Be to, ieškovas savo teises gynė 2007 m. gruodžio 7 ir 11 d. pareikšdamas pretenzijas atsakovui, t. y. siekė sudaryti viešojo pirkimo sutartį, sąžiningai naudodamasis procedūrinėmis teisių gynimo priemonėmis.

2. Atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, nes konkurso laimėtoju pripažino tiekėją, kuris pagal Konkurso sąlygas neturėjo teisės verstis tokia veikla, kuri buvo būtina viešojo pirkimo sutarčiai sudaryti. Konkurso sąlygų 3.1.9 punkte tiekėjams nustatytas reikalavimas pateikti visas licencijas, reikalingas pirkimo sutarčiai įvykdyti, įskaitant ir pavojingų atliekų tvarkymo Lietuvos Respublikoje licenciją, nes ji buvo būtina pirkimo sutarčiai vykdyti.

3. Atsakovo padarytas VPĮ pažeidimas yra esminis, taip pat yra atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovo patirtų nuostolių priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis). Atsakovui neatlikus neteisėtų veiksmų, ieškovas turėjo objektyvią galimybę sudaryti viešojo pirkimo sutartį ir gauti pelną, nes laimėtoju pripažintas tiekėjas neatitiko minimalių kvalifikacijos reikalavimų, dėl ko atsakovas jam neturėjo leisti dalyvauti pirkimo procedūrose (VPĮ 57 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Taigi ieškovas būtų tapęs vieninteliu pirkimo procedūrose dalyvaujančiu tiekėju, o, atsižvelgiant į tai, kad jis atitiko pirkimo dokumentų reikalavimus, nebuvo jokių kliūčių, dėl kurių pirkimo sutartis negalėtų būti su juo sudaryta.

4. Teismai, priteisdami ieškovui 200 000 Lt, tinkamai taikė CPK 180 straipsnį. Atsakovas nenurodė jokių pagrįstų argumentų, dėl kurių teismai negalėjo priimti ieškovo pateiktų įrodymų. Be to, atsakovas, kritikuodamas ieškovo pateiktus įrodymus, nenurodo, kokiais konkrečiais įrodymais turėjo būti įrodinėjamas padarytos žalos dydis.

5. Kasacinis teismas turėtų ex officio panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia, ir atitinkamai perskirstyti šalių bylinėjimosi išlaidas. Viešųjų pirkimų ginčai yra susiję su viešojo intereso apsauga, o ginčo sutartis prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, todėl teismo turi būti pripažintina niekine ir negaliojančia, neatsižvelgiant į bylos dalyvių reikalavimus (CK 1.78 straipsnio 5 dalis).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų –yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

Šioje nutartyje teisėjų kolegija pasisako byloje keliamais teisės aiškinimo ir taikymo klausimais dėl ikiteisminės ginčo nagrinėjimo stadijos sprendžiant viešųjų pirkimų srityje kilusius ginčus, neteisėtų perkančiosios organizacijos veiksmų teisinių padarinių ir žalos, atsiradusios pažeidus Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas, atlyginimo sąlygų.

Nagrinėjamame ginče yra taikoma Viešųjų pirkimų įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2006 m. sausio 31 d. iki 2007 m. lapkričio 7 d., nes viešasis pirkimas, dėl kurio byloje kilo ginčas, buvo paskelbtas 2007 m. rugpjūčio 16 d. („Valstybės žinių“ priedas „Informaciniai pranešimai“ Nr. 63, pirkimo Nr. 54899), todėl toliau šioje nutartyje pateikiamos nuorodos į šią Viešųjų pirkimų įstatymo redakciją. Pažymėtina, kad viešojo pirkimo veiksmų atlikimo metu pakeitus įstatymą, šiam ginčui aktualios VPĮ V skyriaus nuostatos nebuvo keičiamos, todėl daromos nuorodos tinka ir Viešųjų pirkimų įstatymo redakcijai, galiojusiai nuo 2007 m. lapkričio 8 d. iki 2008 m. rugsėjo 15 d.

Dėl Viešųjų pirkimų įstatyme nustatyto privalomo ikiteisminio ginčo nagrinėjimo metu pateiktos pretenzijos ir vėliau pateikiamo ieškinio turinio santykio

Kasatorius, nesutikdamas su teismų išvadomis, kad ieškovas laikėsi VPĮ nustatytos privalomos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos ir tinkamai kreipėsi į teismą pateikdamas nagrinėjamą ieškinį, kasaciniame skunde nurodo, jog teismai nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad ieškovas kasatoriui pateiktose pretenzijose nekėlė klausimo dėl netinkamos konkursą laimėjusio tiekėjo kvalifikacijos, t. y. šiuo pagrindu neginčijo kasatoriaus veiksmų VPĮ V skyriuje nustatyta tvarka, todėl neturėjo teisės kreiptis į teismą su nagrinėjamu ieškiniu dėl žalos atlyginimo. Kilus tokio pobūdžio klausimui, būtina išsiaiškinti, ar ieškovas (potencialus tiekėjas) gali savo reikalavimą teisme grįsti tokiais perkančiosios organizacijos pažeidimais, kurių jis nebuvo nurodęs ikiteisminės ginčo nagrinėjimo stadijos metu paduotoje pretenzijoje. Šiame kontekste svarbūs keli aspektai.

Pirma, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje ne kartą yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl tiekėjo ir perkančiosios organizacijos ginčo ribų, svarbūs tiekėjo pretenzijoje keliami klausimai, o tikslus pretenzijos turinio nustatymas svarbus ir dėl to, kad ieškovo teisme nurodyti perkančiosios organizacijos galimi pažeidimai turėtų sutapti su nurodytaisiais pretenzijoje, t. y. ieškovas savo reikalavimą teisme galėtų grįsti tik tokiais pažeidimais, kurie ieškovo buvo įvardijami kaip pretenzijos pagrindas ir perkančiosios organizacijos arba neišnagrinėti, arba išnagrinėti, tačiau pripažinti nepagrįstais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje IDT Biologija GmbH v. Lietuvos Respublikos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, bylos Nr. 3K-3-506/2009; 2011 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Smulkus urmas“ v. Biržų rajono Vabalninko Balio Sruogos vidurinė mokykla, bylos Nr. 3K-3-307/2011; 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Statybos ir restauravimo darbai“ v. Maironio lietuvių literatūros muziejus, bylos Nr. 3K-3-509/2011).

Antra, nors pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktikoje suformuota taisyklė dėl ikiteisminės ginčo nagrinėjimo stadijos, jos privalomumo bei apimties, taikytina ir šioje byloje, tačiau kiekvienu atveju taip pat turi būti įvertinama tai, kad, be peržiūros procedūrų operatyvumo, joms keliamas ir veiksmingumo reikalavimas. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad perkančiosios organizacijos privalo užtikrinti, jog tiekėjų galimybė pasinaudoti peržiūros procedūromis būtų ne formali, bet realiai įgyvendinama. Peržiūros procedūros veiksmingumo principas suponuoja efektyvių perkančiosios organizacijos veiksmų ir sprendimų apskundimo priemonių buvimą ir galimybę jomis realiai pasinaudoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kauno keliai“ v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-25/2009; 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje VšĮ „Versmės“ leidykla v. Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija prie Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos, bylos Nr. 3K-3-35/2009; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Lemminkainen Lietuva“ v. VĮ „Kauno aerouostas“, bylos Nr. 3K-3-150/2010; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Pireka“ v. UAB „Neringos vanduo“, bylos Nr. 3K-3-425/2010; kt.). Jei teisėtai pritaikytos peržiūros procedūros nuostatos konkrečiu atveju lemia neveiksmingą, pernelyg suvaržytą pažeistų teisių gynybą, teismai materialiosios ir proceso teisės normas ex officio aiškina ir taiko taip, kad tiekėjui būtų leista efektyviai įgyvendinti teisę į pažeistų teisių gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,Mindoza“ v. Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-119/2011; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Smulkus urmas“ v. Plungės rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-155/2011). Šis imperatyvas lemia tai, kad perkančiosios organizacijos sprendimų peržiūros procedūros nuostatos (terminų nustatymas) ir jų taikymas neturi būti toks, kad pasinaudojimas šia procedūra tiekėjams pasidarytų praktiškai neįmanomas ar labai sudėtingas. Dėl to naikinamuosius pretenzijų padavimo terminus galima taikyti tik dėl tokių perkančiosios organizacijos veiksmų, pažeidžiančių konkurso dalyvių interesus, kurie nustatyti ar paaiškėja prieš šių terminų pabaigą. Reikia atsižvelgti ir į tai, kiek laiko iki naikinamųjų terminų pabaigos tiekėjas turėjo pretenzijai paduoti, nes pernelyg trumpi terminai taip pat nesuderinami su veiksminga teisių gynyba. Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, jog ieškovas iš pradžių rėmėsi kitu perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumo pagrindu, gali būti teisiškai nereikšminga, jeigu šis naujasis pagrindas paaiškėjo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Lemminkainen Lietuva“ v. VĮ „Kauno aerouostas“, bylos Nr. 3K-3-150/2010; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Akordas 1“ v. Visagino savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-158/2011).

Trečia, ieškovui pateikiant pretenziją galiojusios VPĮ redakcijos 121 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė nustatė, kad pretenzija perkančiajai organizacijai turi būti pateikta raštu per penkias dienas nuo tos dienos, kurią tiekėjas sužinojo arba turėjo sužinoti apie tariamą savo teisėtų interesų pažeidimą. Taigi, pagal įstatymą termino pradžiai nustatyti kartu turi būti taikomi subjektyvusis ir objektyvusis kriterijai. Termino skaičiavimas nuo tiekėjo sužinojimo apie teisėtų interesų pažeidimą reiškia subjektyviojo kriterijaus taikymą ir bendrąja prasme tai būtų momentas, kada tiekėjas faktiškai suvokė įvykusį interesų pažeidimo faktą. O termino pradžios susiejimas su diena, kurią tiekėjas turėjo sužinoti apie interesų pažeidimą, reiškia objektyviojo kriterijaus taikymą, šiuo atveju nustatant termino pradžios momentą taikytinas bendrasis bonus pater familias elgesio standartas, termino pradžia laikomas momentas, kada įvykusį tariamo pažeidimo faktą adekvačioje situacijoje būtų suvokęs protingas (apdairus, rūpestingas, atidus) asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje VšĮ „Versmės“ leidykla v. Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija prie Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos, bylos Nr. 3K-3-35/2009). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad naudojimasis perkančiosios organizacijos sprendimų apskundimo teise gali būti ribojamas, jei tiekėjas galėjo ar turėjo nustatyti pažeidimą, veikdamas taip rūpestingai, kaip galima tikėtis iš patyrusio ūkinio subjekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Akordas 1“ v. Visagino savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-158/2011; 2011 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Smulkus urmas“ v. Biržų rajono Vabalninko Balio Sruogos vidurinė mokykla, bylos Nr. 3K-3-307/2011). Taigi vertinant ieškovo galimybę prieš perkančiąją organizaciją remtis aplinkybėmis, nenagrinėtomis ikiteisminėje ginčo stadijoje, būtina atsižvelgti ne tik į jų paaiškėjimo momentą, bet ir į veiksmus, kurių šalys ėmėsi, kad jos paaiškėtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Akordas 1“ v. Visagino savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-158/2011).

Nagrinėjamu atveju nėra šalių ginčo dėl to, kad ieškovas kasatoriui pateiktose pretenzijose nesirėmė aplinkybe dėl netinkamos konkursą laimėjusio tiekėjo kvalifikacijos, tačiau šiuo pagrindu grindžia teismui pateiktą ieškinį dėl žalos atlyginimo. Taigi pagal bendrąją taisyklę tokie jo argumentai negalėtų būti nagrinėjami teisme, nes juos pateikiant nebuvo laikytasi privalomos ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos. Tačiau ieškovas nurodo, kad klausimo dėl konkursą laimėjusio tiekėjo kvalifikacijos jis negalėjo kelti anksčiau, nes neturėjo tam reikalingos informacijos, t. y. iš esmės remiasi pirmiau nurodytu veiksmingos gynybos principu. Tokioje situacijoje teismai privalėjo nustatyti faktinio pobūdžio aplinkybę, susijusią su tuo, kada ieškovas sužinojo ir turėjo sužinoti apie tai, kad kitas konkurse dalyvavęs tiekėjas neturėjo Lietuvos institucijos išduotos licencijos pirkime nustatytai veiklai vykdyti. Pažymėtina, kad VPĮ 120–122 straipsniuose nustatyta ikiteisminio ginčų nagrinėjimo tvarka taikoma iki pirkimo sutarties sudarymo, todėl nurodytas ieškovo sužinojimo apie kito tiekėjo kvalifikacijos trūkumus momentas aktualus tokiu atveju, jei yra duomenų, jog šią informaciją ieškovas žinojo iki atsakovui sudarant pirkimo sutartį su laimėtoju paskelbtu tiekėju. Jei tokia informacija paaiškėja po sutarties sudarymo, vadovaujantis pirmiau nurodytu peržiūros procedūros veiksmingumo principu ir siekiant efektyviai įgyvendinti tiekėjo teisę į pažeistų teisių gynybą, potencialiam tiekėjui turi būti pripažįstama teisė ir galimybė savo reikalavimą teisme grįsti tokiais naujai paaiškėjusiais perkančiosios organizacijos pažeidimais, kurių jis nebuvo nurodęs ikiteisminės ginčo nagrinėjimo stadijos metu paduotoje pretenzijoje.

Bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad ieškovas iki ginčo pirkimo sutarties sudarymo būtų žinojęs, jog laimėtoju paskelbtas tiekėjas neturėjo Lietuvos kompetentingos institucijos išduotos sutarčiai vykdyti būtinos licencijos. Teismai nustatė, kad ieškovui pranešimas apie preliminarios eilės sudarymą buvo išsiųstas 2007 m. lapkričio 29 d., ieškovas laiku ėmėsi aktyvių veiksmų savo interesams ginti ir 2007 m. gruodžio 7 d., 2007 m. gruodžio 11 d bei 2007 m. gruodžio 13 d. padavė atsakovui pretenzijas, kuriose nurodė, jog perkančioji organizacija pažeidė VPĮ 58 straipsnį (neprotokolavo derybų), 57 straipsnį (nesiderėjo su tiekėjais; preliminarią eilę sudarė negavusi galutinio tiekėjo pasiūlymo), 56 straipsnį ir konkurso sąlygas (SAVA GmbH&Co neatitiko atviro konkurso pasiūlymų pateikimo reikalavimų, nes nepateikė pasiūlymo galiojimo užtikrinimą patvirtinančio dokumento; be to, pasiūlymą pateikė neužantspauduotame voke). Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų teiginį, kad ieškovas apie kito konkurso dalyvio kvalifikaciją ir jai patvirtinti pateiktus dokumentus žinojo iki sudarant pirkimo sutartį (CPK 178 straipsnis). Dėl to, atsižvelgdamas į teismų nustatytas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kasacinis teismas pripažįsta pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad ieškovas negalėjo žinoti, ar kitas tiekėjas atitinka minimalius kvalifikacinius reikalavimus, todėl ir pretenzijos dėl to negalėjo reikšti, nes tokia išvada atititinka įrodymams vertinti taikytinas taisykles įrodymų pakankamumo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kadangi aplinkybė dėl kito konkurso dalyvio kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų nebuvimo ieškovui paaiškėjo vėliau nei sudaryta sutartis, tai šiuo atveju ieškovui netaikytinos VPĮ 120–122 straipsnių nuostatos, nes toks jų taikymas pažeistų peržiūros procedūros veiksmingumo reikalavimą.

Be to, nagrinėjamu atveju ieškinys grindžiamas ne tik aplinkybe dėl kito konkurso dalyvio kvalifikacijos, tačiau ir tais pačiais perkančiosios organizacijos padarytais pažeidimais, kuriuos ieškovas buvo nurodęs 2007 m. gruodžio 7, 11 ir 13 d. pretenzijose. Taigi teismai turėjo pagrindą priimti ir nagrinėti ieškinį pagal šiuos pagrindus.

Dėl perkančiosios organizacijos veiksmų, nepareikalaujant tiekėjo pateikti konkurso sąlygose nenurodytą, tačiau įstatymų nustatytą licenciją, reikalingą pirkimo sutarčiai vykdyti, vertinimo

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nepagrįstai nustatė buvus neteisėtus atsakovo veiksmus (CK 6.246 straipsnio 1 dalis) ir pažeidė VPĮ nuostatas, nes konstatavo, jog perkančioji organizacija privalėjo atmesti potencialaus tiekėjo pasiūlymą šiam nepateikus dokumentų (Lietuvoje išduotos licencijos), kurių nebuvo reikalaujama konkurso sąlygose. Taigi kasatorius kelia klausimą, ar galėjo ir privalėjo perkančioji organizacija reikalauti, kad potencialus tiekėjas pateiktų konkurso sąlygose nenurodytą Lietuvoje išduotą licenciją teikti pavojingų atliekų tvarkymo paslaugas.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamą jurisprudenciją kitų teisės aktų (ne VPĮ) nuostatos viešųjų pirkimų teisiniams santykiams turi būti taikomos subsidiariai, t. y. pirmiausia reikia taikyti galiojančias VPĮ nuostatas (įskaitant ir dėl tiekėjų kvalifikacijos), o kitos teisės normos taikytinos tais atvejais, kai VPĮ nereguliuoja atitinkamo klausimo arba VPĮ normose įtvirtintos blanketinės nuostatos. Be to, negalima VPĮ nuostatų (įskaitant dėl tiekėjų kvalifikacijos) aiškinti ir taikyti taip, kad būtų nukrypta nuo kitų teisės aktų teisės normų, o šių taikymas negali būti laikomas prieštaraujančiu VPĮ nuostatų taikymui, nebent VPĮ expressis verbis būtų įtvirtintas priešingas reguliavimas. VPĮ ir kitų teisės aktų nuostatų santykis ir šių teisės normų tinkamas taikymas svarbus dėl to, kad tai tiesiogiai susiję su vienu iš viešųjų pirkimų principų – skaidrumo – laikymusi. Skaidrumo principas pažeidžiamas ne tik perkančiajai organizacijai nesilaikant viešumo imperatyvo, pirmiausia susijusio su viešojo pirkimo skelbimu, nesuteikiant pakankamai informacijos tiekėjams ar nesilaikant savo paskelbtų konkurso sąlygų ar privalomų viešųjų pirkimų teisės nuostatų, bet ir tada, kai perkančioji organizacija viešojo pirkimo metu nesilaiko iš anksto žinomų taisyklių, nors ir tiesiogiai nesusijusių su viešaisiais pirkimais, kaip tokiais. Perkančioji organizacija, tiek rengdama konkurso dokumentus, tiek vertindama tiekėjų pasiūlymus, privalo nepažeisti kitų teisės aktų imperatyviųjų teisės normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje A. M. ir kt. v. Turto valdymo ir ūkio departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-508/2009; 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Endemik“ v. Kupiškio rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-440/2010; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Akordas 1“ v. Visagino savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-158/2011).

Nagrinėjamu atveju galiojusio Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnis ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 684 patirtintų Pavojingų atliekų tvarkymo licencijavimo taisyklių 2 bei 5 punktai imperatyviai nustatė, kad, neturint galiojančios licencijos, surinkti, saugoti, šalinti ar naudoti pavojingas atliekas draudžiama. Aplinkybė, jog šis iš anksto žinomas iš imperatyviųjų teisės normų kylantis reikalavimas nebuvo tiesiogiai įrašytas konkurso sąlygose, neatleidžia konkurso dėl pavojingų atliekų tvarkymo paslaugų teikimo dalyvių nuo prievolės turėti tokią licenciją ir ją pateikti. Be to, kasatorius nepaneigė kitų teismų nustatytų aplinkybių, leidžiančių abejoti konkursą laimėjusio tiekėjo atitiktimi nustatytiems kvalifikacijos reikalavimams, t. y. kad SAVA GmbH&Co pateikti sertifikatai negali būti prilyginami licencijoms pavojingų atliekų tvarkymo veiklai vykdyti Lietuvos Respublikoje; kad tiekėjui SAVA GmbH&Co išduotas dokumentas Nr. eg0119 galiojo iki 2007 m. rugpjūčio 26 d., t. y. jau buvo nebegaliojantis 2007 m. spalio 3 d. atplėšiant vokus; kad kitas dokumentas Nr. eg0119, išduotas SAVA GmbH&Co, galiojo iki 2008 m. rugpjūčio 11 d., tačiau jame nenurodyta pavojingų atliekų tvarkymo veikla.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai pagrįstai konstatavo, jog kasatorius atliko neteisėtus veiksmus, nes, tiekėjui nepateikus Lietuvos kompetentingų institucijų išduotos licencijos, suteikiančios jam teisę tvarkyti pavojingas atliekas Lietuvoje, dar atvirajame konkurse neatmetė jo pasiūlymo kaip neatitinkančio kvalifikacinių reikalavimų (VPĮ 39 straipsnio 2 dalis 2 punktas).

Šios išvados nepaneigia kasatoriaus teiginiai, kad tiekėjo, turinčio teisę rinkti, šalinti ir naikinti pavojingas atliekas pagal Vokietijos kompetentingų institucijų išduotus atitinkamus leidimus, prievolės gauti papildomą Lietuvos kompetentingų institucijų išduotą licenciją pripažinimas sukeltų tam tikrų kliūčių, ribotų laisvą paslaugų judėjimą, įsisteigimo laisvę bei konkurenciją, lemtų mažesnę pasirinkimo laisvę ir pan. Laisvą paslaugų judėjimą, kaip vieną iš keturių pagrindinių vidaus rinkos laisvių, reglamentuoja Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 56–62 straipsniai. SESV 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad: „pagal toliau išdėstytas nuostatas Sąjungoje uždraudžiami laisvės teikti paslaugas apribojimai, taikomi valstybių narių nacionaliniams subjektams, kurie yra įsisteigę kitoje valstybėje narėje negu valstybė, kurios subjektu yra asmuo, kuriam tos paslaugos teikiamos“. Tačiau, kaip ir kitos vidaus rinkos laisvės, laisvas paslaugų judėjimas nėra absoliutus ir pagal SESV 62 straipsnio nuostatas gali būti apribotas SESV 52 straipsnio pagrindu, t. y. viešosios tvarkos, saugumo ir visuomenės sveikatos sumetimais. Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktika, visos valstybių narių paslaugų teikimo srityje nustatytos taisyklės turi atitikti keturias ribojimo pagrįstumo sąlygas tam, kad nebūtų pripažintos ribojančiomis laisvą paslaugų judėjimą: 1) ribojimas turi būti įvestas siekiant apsaugoti teisėtą viešąjį interesą, kuris atitinka ES tikslus (aplinkosauga kaip bendrasis interesas pirmiausia buvo pripažinta sprendimu byloje Association de défense des br?leurs d’huiles usages (ADBHU), bylos Nr. 240/83 (Rink. p. 531 [1985]), taip pat byloje Komisija v. Danija, bylos Nr. 302/86 (Rink. p. 4607 [1988]); 2) ribojimas turi būti taikomas vienodai visiems asmenims, ir būti taikomas nediskriminuojant; 3) ribojimas turi būti proporcingas – turi būti patikrinama, ar taikoma taisyklė yra tinkama teisėtam interesui apsaugoti ir ar tokio intereso nebūtų galima apsaugoti kitomis, mažiau ribojančiomis priemonėmis; 4) taikomas ribojimas turi gerbti pagrindines teises (ši sąlyga ESTT jurisprudencijoje įvesta priimant sprendimą byloje Carpenter v. Valstybės sekretorius, bylos Nr. C-60/2000 (Rink. p. I-6279, [2002]). Jei nustatoma, kad ribojimas atitinka visas keturias sąlygas, jis negali būti pripažintas prieštaraujančiu Europos Sąjungos teisei, todėl laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Taigi nagrinėjamos bylos kontekste svarbu nustatyti, ar imperatyvusis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimas turėti galiojančią Lietuvos kompetentingų institucijų išduotą licenziją įmonėms, siekiančioms verstis pavojingų atliekų tvarkymo veikla Lietuvoje, pažeidžia ar galėtų pažeisti įmonės, kuri yra įsisteigusi kitoje ES valstybėje, teisę laisvai teikti paslaugas. Teisėjų kolegijos nuomone, Atliekų tvarkymo įstatymu nustatytas reikalavimas turėti licenziją pavojingoms atliekoms tvarkyti vertintinas kaip įstatymų leidėjo siekis užtikrinti, kad tik tam tikrą kvalifikaciją ir kitus reikalavimus atitinkančios įmonės Lietuvos teritorijoje vykdytų pavojingų atliekų surinkimo, saugojimo, šalinimo ir naudojimo darbus; toks įstatymų leidėjo ketinimas sietinas su tikslu saugoti aplinką ir maksimaliai užtikrinti, kad į aplinką nepatektų pavojingos atliekos. Licencijai gauti keliami tam tikri reikalavimai (pvz., reikalavimas, kad įmonės darbuotojai būtų išėję tam tikrus mokymus) riboja galimybę teikti pavojingų atliekų surinkimo, saugojimo, šalinimo ir naudojimo paslaugas toms įmonėms, kurios neturi tinkamos kvalifikacijos darbuotojų ir dėl to, tikėtina, savo veikla galėtų sukelti žalą aplinkai. Įvertinus Pavojingų atliekų tvarkymo licencijavimo taisyklių 14 punkte nustatytus reikalavimus, kurie keliami įmonei, siekiančiai gauti licenciją, matyti, kad jie taikomi visoms įmonėms, neišskiriant, kurioje ES valstybėje narėje jos yra įsteigtos. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad reikalavimas turėti Lietuvos kompetentingų institucijų išduotą licenciją įmonėms, kurios siekia savo veiklą vykdyti Lietuvos teritorijoje, yra proporcingas tikslui apsaugoti aplinką ir nėra aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog toks reikalavimas nepagrįstai riboja užsienyje įsisteigusios įmonės galimybes gauti tokią licenciją ir teikti pavojingų atliekų tvarkymo paslaugas Lietuvoje. Taip pat nėra pagrindo laikyti, kad licencijos reikalavimas siekiant apsaugoti aplinką pažeidžia ar galėtų pažeisti pagrindines asmenų teises. Priešingai, įvertinus įstatymų leidėjo siekiamo tikslo – aplinkos apsaugos – svarbą, reikalavimas turėti licenciją negali būti vertinamas kaip pažeidžiantis pagrindines teises. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad licencijos reikalavimas pavojingoms atliekoms tvarkyti yra teisėtas ir pagrįstas, o viešojo pirkimo konkurse dalyvaujantys tiekėjai privalėjo laikytis imperatyviųjų Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų reikalavimų.

Pažymėtina ir tai, kad kasatorius, ginčydamas teismų išvadą dėl perkančiosios organizacijos neteisėtų veiksmų, nepaneigė kitų teismų nustatytų VPĮ pažeidimų: kad kasatorius nesiderėjo su dalyviais, nevertino galutinio ieškovo pasiūlymo ir pažeidė VPĮ 57 straipsnio 2 dalies l punktą, 58 straipsnį. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad teismai pagrįstai sprendė, jog Viešųjų pirkimų komisijos sprendimas priimtas pažeidus VPĮ imperatyviąsias normas ir principus.

Dėl perkančiosios organizacijos neteisėtų veiksmų padarinių

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas, yra pasisakęs, kad teismai, nustatę imperatyvaus pobūdžio viešųjų pirkimų tvarkos pažeidimus, gali ir privalo pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalies nuostatą konstatuoti, kad dėl tokio viešojo pirkimo sudarytas sandoris yra niekinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sigma Telas” ir kt. v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-416/2008; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-583/2008; 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kauno keliai“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-25/2009; 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“, UAB „Veikmė“, bylos Nr. 3K-3-505/2009). Atsižvelgdama į tai, teisėjų koelgija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs kasatoriaus neteisėtus veiksmus, teisėtai ir pagrįstai CK 1.78 straipsnio 5 dalies pagrindu ex officio pripažino, kad 2008 m. sausio 8 d. pirkimo sutartis Nr. A/2007/126/ND/PA/LT, kurią perkančioji organizacija sudarė su laimėtoju, yra niekinė ir negalioja. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria panaikinta ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, naikintina.

Sutartį pripažinus niekine ir negaliojančia, turėtų būti taikoma restitucija (CK 1.80 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, taikant restituciją, įprastai šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki sutarties sudarymo, tačiau bendrosios restitucijos taisyklės nustato teismui teisę išimtiniais atvejais keisti restitucijos būdą ir netgi iš viso jos netaikyti, jeigu pagal susiklosčiusią teisinę situaciją niekinio sandorio konstatavimo metu šalių grąžinimas į ankstesnę padėtį prieštarautų viešajam interesui, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams (CK 6.145, 6.146 straipsniai). Dėl to restitucijos klausimą sprendžiantis teismas, vertindamas niekinio sandorio padarinius, turi tirti sutarties vykdymo eigą, specifiką, įvykdymo laipsnį, galimus nuostolius dėl restitucijos taikymo, kitas reikšmingas aplinkybes ir parinkti restitucijos būdą arba, esant išskirtinėms aplinkybėms, jos netaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-583/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Technologinių paslaugų sprendimai“ v. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-323/2009; 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“, UAB „Veikmė“, bylos Nr. 3K-3-505/2009; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Akordas 1“ v. Visagino savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-158/2011).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo pirkimo sutarties, kurią sudarant perkančioji organizacija pažeidė VPĮ nuostatas, dalykas buvo iš esmės vienkartinis veiksmas – konkretaus kiekio pesticidų atliekų bei dirvožemio užteršto pesticidų atliekomis iš gaisraviečių surinkimo ir galutinio sutvarkymo bei konkretaus skaičiaus pesticidų sandėlių išvalymo paslaugos. Sutartyje numatytos užduotys turėjo būti atliktos ne ilgiau kaip per 12 mėnesių nuo sutarties vykdymo pradžios, vėliau sutarties vykdymo laikas pratęstas iki 2009 m. liepos 8 d. Teismai nustatė, kad ginčo nagrinėjimo metu sutartis jau buvo įvykdyta. Atsižvelgdama į šias teismų nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju restitucija negalima; jos negalimumą lemia viešojo pirkimo sutarties pobūdis ir įvykdymo laipsnis. Dėl to laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai sprendė esant išskirtines aplinkybes, dėl kurių nagrinėjamu atveju restitucija netaikytina.

Dėl žalos, padarytos neteisėtais perkančiosios organizacijos veiksmais, atlyginimo

Ginčo pirkimo metu galiojusio VPĮ 123 straipsnyje buvo nustatyta, kad, jei perkančioji organizacija neįvykdo VPĮ ir kituose teisės aktuose nustatytų pareigų ar jas vykdo netinkamai, arba atlieka veiksmus, kuriuos draudžia atlikti VPĮ, nukentėjusi šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog ir tokiu atveju asmuo, reikšdamas reikalavimą atlyginti žalą, privalo įrodyti žalos padarymo faktą ir dydį, t. y. taikytinos bendrosios žalos atlyginimą reglamentuojančios teisės normos ir teismų praktika. Vien tik perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumas nėra pagrindas priteisti žalą potencialiems konkurso laimėtojams, nes asmuo, reikšdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo, privalo įrodyti žalos padarymo faktą ir dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Litesko“ v. VšĮ „Biržų ligoninė“, bylos Nr. 3K-3-280/2007).

Be to, potencialiems tiekėjams daroma žala gali būti jų negautos pajamos, kurias šie gautų, jei laimėtų konkursą ir įgytų teisę vykdyti tiekimus, t. y. įgytų teisę vykdyti veiklą, kuri duotų pajamų. Tačiau tik perkančiosios organizacijos padaryti VPĮ pažeidimai tiesiogiai nereiškia, kad vien dėl neteisėtų perkančiosios organizacijos veiksmų potencialūs tiekėjai patiria nuostolių, nes negauna pajamų. Aplinkybė, kad perkančioji organizacija pažeidė teisės normų reikalavimus, tiesiogiai nereiškia, kad jei nebūtų šių pažeidimų, konkursą būtų laimėjęs žalą atlyginti prašantis asmuo, nes toks asmuo pajamas būtų galėjęs gauti tik tokiu atveju, jei būtų įgijęs teisę vykdyti tiekimus po konkurso, t. y. būtų laimėjęs konkursą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tik VPĮ pažeidimai, kai konkurse gali dalyvauti keli asmenys ir tiekėjas nėra aiškus, potencialaus tiekėjo galimybes gauti pajamų iš galimų tiekimų daro hipotetines, spėjamas, bet ne realiai numatomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis UAB „Litesko“ v. VšĮ „Biržų ligoninė“, bylos Nr. 3K-3-280/2007). Taigi tokios pajamos neatitinka pagal teisės doktriną ir praktiką negautoms pajamoms keliamų reikalavimų, nes kasacinio teismo praktikoje formuojant nuostolių negautų pajamų forma dydžio nustatymo praktiką pripažįstama, kad negautos pajamos yra asmens tikėtinos gauti lėšos, kurios negautos dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, sutrukdžiusių ieškovo veiklą, iš kurios buvo numatyta jas realiai gauti. Negautas pajamas, kaip nuostolius, apibūdina tokie požymiai, kaip pagrįstas tikėtinumas jas gauti, jeigu pažeidimo nebūtų, ir pajamos suprantant jas kaip sumą, kurią sudarytų lėšos, kuriomis asmuo praturtėtų iš teisėtos veiklos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartis R. J. firma „Tastos statyba“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija byloje Nr. 3K-3-62/2008; 2008 m. birželio 9 d. nutartis UAB,,Rudeta“ v. AB,,Lietuvos draudimas“ byloje Nr. 3K-3-322/2008; 2008 m. birželio 17 d. nutartis UAB,,Vaivorykštė“ v. UAB,,Sanitex“ byloje Nr. 3K-336/2008; 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje J. J. įmonė v. UAB,,Varėnos pienelis“, bylos Nr. 3K-3-6/2011; kt.). Tai nepaneigia Viešųjų pirkimų įstatymo 123 straipsnio veiksmingumo, nes juo įtvirtinta teisė apskritai į žalos, t. y. išlaidų, nuostolių, žalos, kaštų, atlyginimą, taip pat negautų pajamų kompensavimą, bet pastarosios turi būti realiai numatytos gauti, o ne spėjamojo pobūdžio. Prašomų priteisti negautų pajamų atitiktį šiems kriterijams privalo įrodyti jas priteisti reikalaujantis asmuo (CPK 178 straipsnis).

Taigi ir nagrinėjamu atveju ieškovas, reikalaudamas atlyginti atsakovo neteisėtais veiksmais padarytą žalą, turi įrodyti, kad jam pirmiau nurodytais neteisėtais atsakovo veiksmais buvo užkirstas kelias pajamoms gauti, t. y. kad perkančiajai organizacijai pašalinus iš konkurso jį laimėjusį tiekėją, būtent ieškovas būtų laimėjęs šį konkursą. Be to, minėta, ieškovas taip pat turi įrodyti ir prašomos priteisti žalos – negautų pajamų – dydį. Atsižvelgiant į tai, kad tiek priežastinio atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovo patirtos žalos ryšio, tiek ieškovo nurodomos patirtos žalos fakto bei jos dydžio nustatymas yra faktinio pobūdžio klausimai, kurių kasacinis teismas nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tikrinant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų teisėtumą šiais klausimais, kasacinis teismas vertina, ar tinkamai tiriant įrodymus ir nepažeidžiant įstatymų reikalavimų buvo nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Šilo bitė“ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. religinė bendruomenė Meditacijos centras „Ojas“, bylos Nr. 3K-3-415/2011; kt.).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, konstatuodami esant priežastinį perkančiosios organizacijos neteisėtų veiksmų ir viešojo pirkimo sutarties nesudarymo su ieškovu, t. y. ieškovui kilusios žalos, ryšį, rėmėsi tuo, kad tiek atvirajame konkurse, tiek neskelbiamose derybose buvo tik du dalyviai, todėl, vieną iš jų pašalinus dėl netinkamos kvalifikacijos, konkursą būtų laimėjęs antrasis, t. y. ieškovas. Teismai pažymėjo, kad perkančioji organizacija buvo nurodžiusi, jog neskelbiamose derybose bus deramasi dėl finansinio pasiūlymo pagerinimo, o tai, kad ieškovas pateikė pasiūlymą, teismų nuomone, leidžia spręsti, jog jis buvo linkęs derėtis.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia teismų išvada yra grindžiama prielaidomis, o, atsižvelgiant į ieškovo neskelbtinoms deryboms pateiktą pasiūlymą bei jo elgesį, nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, jog ieškovas būtų neabejotinai pateikęs perkančiąją organizaciją tenkinantį pasiūlymą. Aplinkybė, kad ieškovas būtų tapęs vieninteliu pirkimo procedūrose dalyvaujančiu tiekėju, nėra pakankama spręsti, jog jis būtų paskelbtas laimėtoju ir jog su juo būtų sudaryta pirkimo sutartis. Byloje nustatyta, kad tiekėjai buvo pakviesti dalyvauti neskelbiamose derybose nurodant, jog bus deramasi dėl finansinių pasiūlymų sąlygų pagerinimo, t. y. perkančioji organizacija siekė mažesnės kainos. O ieškovas pateikė tokio paties kainos dydžio pasiūlymą, kaip buvo nurodęs atvirajam konkursui teiktame pasiūlyme. Tai sudaro pagrindą abejoti teismų teiginiais dėl jo polinkio derėtis. Byloje nebuvo nustatyta, kad būtent dėl pirmiau nurodytų perkančiosios organizacijos neteisėtų veiksmų ieškovas prarado galimybę sudaryti viešojo pirkimo sutartį. Be to, ginčo pirkimo dalykas buvo konkretaus kiekio pesticidų atliekų bei dirvožemio užteršto pesticidų atliekomis iš gaisraviečių surinkimo ir galutinio sutvarkymo bei konkretaus skaičiaus pesticidų sandėlių išvalymo paslaugos, kurios turėjo būti atliktos per 12 mėnesių nuo sutarties vykdymo pradžios dienos. Ginčo pirkimo sutartis sudaryta 2008 m. sausio 8 d., o ieškovui apie tai pranešta 2008 m. sausio 11 d. Ieškovas, pateikęs 2007 m. gruodžio 7, 11 bei 13 d. pretenzijas perkančiajai organizacijai toliau savo interesų teisme negynė. Iš byloje esančios ieškovo ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos susirašinėjimo medžiagos matyti, kad ieškovas į Valstybinę aplinkos apsaugos inspekciją, klausdamas dėl Vokietijoje registruotos įmonės galimybių vykdyti pavojingų atliekų rinkimo darbus Lietuvoje, kreipėsi 2008 m. birželio 9 d., o į Aplinkos ministeriją – 2009 m. kovo 26 d., klausdamas dėl ne Lietuvoje registruotos įmonės, savo šalyje turinčios licenciją rinkti pavojingas atliekas, galimybės vykdyti šią veiklą Lietuvoje. Atsakymus ir šių įstaigų ieškovas gavo atitinkamai 2008 m. liepos 15 d. ir 2009 m. balandžio 8 d. (T. 1, b. l. 14–16). Tačiau ieškinį ieškovas teismui pateikė tik 2009 m. birželio 19 d. Taigi ginčo pirkimo metu sudarytos sutarties teisėtumo klausimą ieškovas iškėlė iš esmės jau įvykdžius šią sutartį. Toks ieškovo elgesys, atsižvelgiant į tai, kad ginčo sutartis buvo dėl riboto paslaugų teikimo ir jos įvykdymo terminas buvo 12 mėnesių, leidžia abejoti ieškovo pastangų sudaryti sutartį realumu ir jo elgesio sąžiningumu. Dėl to teismai, spręsdami dėl priežastinio atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovo negautų pajamų ryšio, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos tokio pobūdžio bylose ir padarė iš esmės prielaidomis grįstą išvadą.

Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad teismai, spręsdami dėl ieškovo negautų pajamų, t. y. patirtos žalos, tikėtinumo ir dydžio, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos ir nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių. Iš teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad teismai iš esmės rėmėsi tik ieškovo pateiktais įrodymais – Negautų pajamų ir sąnaudų palyginamąją lentele, darbuotojų, reikalingų projekto vykdymui, sąrašu, mėnesinio darbo užmokesčio skaičiavimais, ieškovo sudaryta būtinų išlaidų pažyma. Teismai neatsižvelgė į tai, kad iš ieškovo pateiktų dokumentų neaišku, kokiomis kainomis remdamasis ieškovas skaičiuoja savo potencialiai gautinas pajamas, ypač įvertinus, jog ieškovas deklaravo savo nusiteikimą dėl kainų derėtis su perkančiąja organizacija, t. y. neaišku, kokio dydžio pajamas ieškovas būtų gavęs, jei būtų likęs vienintelis konkurso dalyvis ir pasiekęs jį ir perkančiąją organizaciją tenkinantį susitarimą. Teismai neatliko ieškovo pateiktų jo paties sudarytų įrodymų vertinimo pagal įrodymų vertinimui taikytinas objektyvumo taisykles; neatsižvelgė į tai, jog šie įrodymai grindžiami išimtinai suinteresuotos šalies teiginiais. Teismams privalėjo būti pateikta objektyvaus pobūdžio medžiaga, kuri galėtų patvirtinti ieškovo skaičiavimų pagrįstumą, pavyzdžiui, įrodymų apie tai, kokios pajamos paprastai gaunamos iš tokio pobūdžio veiklos, esant dabartinei ekonominei situacijai, ir pan. Tokių įrodymų byloje nėra; ieškovas nepateikė jokių skaičiavimų, buhalterinės apskaitos duomenų ir kitų objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jo sudarytose lentelėse ir pažymose nurodomus duomenis.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai, iš dalies patenkindami ieškovo ieškinį dėl žalos atlyginimo, nepagrįstai nustatė kasatoriaus neteisėtų veiksmų ir ieškovo nurodytų nuostolių priežastinį ryšį, nesant pakankamų duomenų sprendė dėl ieškovo nurodomų negautų pajamų dydžio, t. y. pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos tokio pobūdžio bylose. Dėl to teismų procesiniai sprendimai naikintini, priimtinas naujas sprendimas ir, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, ieškinys atmestinas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Ieškovas UAB „Ecovita“ nagrinėjamu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo perkančiosios organizacijos Aplinkos projektų valdymo agentūros 949 393 Lt žalos atlyginimą; daugiau jokių reikalavimų nereiškė. Atsakovas kasaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 14 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartį, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti. Taigi susidarė situacija, kad, nors buvo nustatyti perkančiosios organizacijos neteisėti veiksmai ir teismai ex officio sprendė dėl tokių veiksmų teisinių padarinių, tačiau ieškovo reikalavimai visiškai atmesti. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovas pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad jis sumokėjo 5000 Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą, be to, pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose turėjo 7350,75 Lt išlaidų advokato pagalbai (T. 1, b. l. 238–243; T. 3, b. l. 43–45; 107–109). Ši suma atitinka teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis), todėl priteistina atsakovui iš ieškovo. Taigi atsakovui iš ieškovo iš viso priteistina 12 350,75 Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Valstybei iš ieškovo priteistinas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas – iš viso 96,15 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 5 dalimi, 96 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 14 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 3 d. nutartį panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti.

Pripažinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros, uždarosios akcinės bendrovės „Toksika“ ir SAVA GmbH & Co 2008 m. sausio 8 d. sudarytą Pirkimo sutartį Nr. A/2007/126/ND/PA/LT niekine ir negaliojančia, netaikant restitucijos ir išsaugant iš sutarties šalims kylančias teises ir pareigas.

Priteisti atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai (juridinio asmens kodas 8877956) iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės,,Ecovita“ (juridinio asmens kodas 123959481) 12 350,75 Lt (dvylika tūkstančių tris šimtus penkiasdešimt litų 75 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės,,Ecovita“ 96,15 Lt (devyniasdešimt šešis litus 15 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų siuntimu, atlyginti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Gintaras Kryževičius

Egidijus Laužikas