Dėl viešojo pirkimo metu priimto sprendimo ir sudarytos pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančiais

Civilinė byla Nr. 3K-3-507/2011

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00354-2010-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1; 21.6; 45.4; 69 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. gruodžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Akmenės rajono savivaldybės administracijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Viešųjų pirkimų tarnybos ieškinį atsakovams Akmenės rajono savivaldybės administracijai ir uždarajai akcinei bendrovei „Affecto Lietuva“ dėl viešojo pirkimo metu priimto sprendimo ir sudarytos pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, nustatančių perkančiosios organizacijos teisę nustatyti viešojo pirkimo objektui ir pirkime norintiems dalyvauti tiekėjams keliamus reikalavimus, aiškinimo ir taikymo.

Akmenės rajono savivaldybės administracija (perkančioji organizacija) 2009 m. rugsėjo 4 d. paskelbto viešojo pirkimo „Strateginio planavimo priežiūros ir finansų valdymo apskaitos sistemos kūrimo, diegimo bei priežiūros paslaugos“ metu priėmė sprendimą pripažinti atsakovą UAB „Affecto Lietuva“ pirkimo nugalėtoju ir 2010 m. sausio 14 d. sudarė su šiuo atsakovu pirkimo sutartį.

Ieškovas Viešųjų pirkimų tarnyba prašė pripažinti nurodytą sprendimą ir pirkimo sutartį negaliojančiais, nes pirkimo metu buvo pažeistos Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir VPĮ) nuostatos, principai, nepasiekti pirkimo tikslai. Pirma, pirkimo objektas susidėjo iš atskirų dalių: viešojo sektoriaus apskaitos ir finansinės atskaitomybės standartams pritaikytos vieningos veiklos planavimo ir valdymo bei finansų valdymo ir apskaitos sistemos sukūrimo ir įdiegimo bei serverių įrangos ir jų operacinių bei duomenų bazių valdymo sistemos pirkimo. Perkančioji organizacija turėjo suskirstyti pirkimo objektą į dalis pagal tiekėjų suinteresuotumą ir tai būtų suteikę galimybę didesniam tiekėjui skaičiui pateikti konkurencingus pasiūlymus, o perkančiajai organizacijai – racionaliau naudoti pirkimui skirtas lėšas. To nepadarius, nebuvo pasiektas pagrindinis viešųjų pirkimų tikslas, pažeisti lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principai. Antra, pirkimo sąlygų 3.1 punkte nurodyti kokybės vadybos sistemos standartai, kuriuos turėjo atitikti tiekėjas, konkurso skelbimo metu buvo pasikeitę, todėl minimalūs tiekėjų kvalifikacijos reikalavimai nebuvo tikslūs ir aiškūs. Taip pat nepagrįstai buvo reikalaujama, kad nurodytą reikalavimą atitiktų kiekvienas ūkio subjektų grupės narys atskirai. Toks reikalavimas pažeidė VPĮ 32 straipsnio 2–3 dalių nuostatas. Trečia, perkančioji organizacija sąlygose nustatė reikalavimus tiek perkamai įrangai, tiek perkamai programinei įrangai. Ieškovo teigimu, tikslus techninės įrangos specifikavimas turėjo įtakos skirtingų informacinių sistemų skaičiui bei eliminavo lygiaverčius, tačiau kitos techninės įrangos reikalaujančius informacinių sistemų sprendimus. Sąlygose buvo detalizuotas ne tik pirkimo objektas, bet ir jo įgyvendinimo priemonės. Techninės sąlygos nurodė technologijų detales, o ne funkcinius reikalavimus. Tai pažeidė VPĮ 25 straipsnio 2, 8 dalių nuostatas. Ketvirta, pirkimo sąlyga, kad įrangos gamintojas turėjo turėti sertifikuotą gamintojo aptarnavimo centrą Lietuvoje, dirbtinai ribojo konkurenciją ir diskriminavo tiekėjus, neturinčius tokio centro, tačiau galinčius užtikrinti tinkamą sutarties vykdymą. Taip buvo pažeisti VPĮ 25 straipsnio 2 dalies, 32 straipsnio 2–3 dalių reikalavimai. Ieškovo nuomone, perkančioji organizacija neįrodė, kad jos iškelti tikslai negalėjo būti pasiekti mažiau ribojančiais reikalavimais.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino neteisėtu sprendimą dėl nugalėtojo paskelbimo, kitus ieškinio reikalavimus atmetė. Teismas nurodė, kad VPĮ įpareigoja ieškovą vykdyti viešųjų pirkimų kontrolę, taip pat ginti viešąjį interesą, todėl jis, vertindamas pirkimo sutarties galiojimą, turėjo teisę vertinti ir pirkimo dokumentus, nes jie tiesiogiai veikė sutarties turinį. Teismas sprendė, kad perkančioji organizacija pagrindė pirkimo dalių sujungimo į vieną tikslingumą, todėl su tuo susijusius ieškovo argumentus atmetė, tačiau pripažino, jog kitos pirkimo sąlygos pažeidė VPĮ reikalavimus ir principus. Teismo teigimu, pirkimo sąlygų 3.1 punkto lentelės „Techniniai pajėgumai“ 6 punkte nustatytas reikalavimas, kad tiekėjo kokybės vadybos sistema turėjo atitikti ISO 9001:1994 (arba LST EN ISO 9001:1995) arba ISO 9001:2000 (arba LST EN ISO 9001:2001) standartų reikalavimus ar lygiaverčių standartų reikalavimus, neatitiko nuostatos, jog minimalūs dalyvių kvalifikacijos reikalavimai turi būti tikslūs ir aiškūs (VPĮ 32 straipsnio 2 dalis) – nurodyti standartai 2009 m. gegužės 31 d. buvo pakeisti LST EN ISO 9001:2008 standartu. Pirkimo sąlygų 3.7 punkto nuostata, kad nurodytą reikalavimą turėjo atitikti kiekvienas ūkio subjektų grupės narys atskirai, neatitiko CK 6.969 straipsnyje įtvirtintos jungtinės veiklos sutarties sampratos. Tiekėjas gali remtis kitų ūkio subjektų pajėgumais, todėl aptariama sąlyga pažeidė VPĮ 32 straipsnio 3 dalies nuostatas, lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir proporcingumo principus. Teismas pripažino nereikšmingu atsakovo argumentą, kad jis būtų vertinęs visus tiekėjus vienodomis sąlygomis, motyvavo, jog pirkimo procesas, sąlygų turinys turėjo būti aiškus, be situacijų, sudariusių galimybę interpretuoti tą patį veiksmą skirtingai ir suabejoti viešo konkurso skaidrumu. Teismas taip pat nurodė, kad, apibūdinant pirkimo objektą, techninėje specifikacijoje negalėjo būti nurodytas konkretus modelis ar šaltinis, konkretus procesas ar prekės ženklas, patentas, tipai, konkreti kilmė ar gamyba, dėl kurių tam tikroms įmonėms ar tam tikriems produktams būtų sudarytos palankesnės sąlygos arba jie būtų atmesti (VPĮ 25 straipsnio 8 dalis). Reikalavimai, nustatytini įsigyjamai techninei įrangai, neturėjo riboti programinės įrangos pasirinkimo, o nagrinėjamoje byloje programinė įranga buvo didelė pirkimo dalis, tikslus techninės įrangos specifikavimas veikė siūlomų skirtingų informacinių sistemų skaičių bei eliminavo lygiaverčius, tačiau kitos techninės įrangos reikalaujančius informacinių sistemų sprendimus. Techninės specifikacijos 3.6 punkto „Reikalavimai sistemos integracijai“ 67, 86 punktuose nurodytos techninės charakteristikos nustatė technologijų detales, o ne funkcinius reikalavimus; techninėje specifikacijoje detalizuotas ne tik pirkimo objektas, bet ir jo įgyvendinimo priemonės. Teismas pripažino, kad sąlygos, kuriomis buvo nustatytas ne tik pirkimo objektas, bet ir jo įgyvendinimo būdas, dirbtinai ribojo tiekėjų, galėjusių pasiūlyti lygiavertėmis technologijomis pagrįstus sprendimus, galimybę dalyvauti pirkime bei pažeidė VPĮ 25 straipsnio 2 dalį, viešųjų pirkimų principus, užkirto kelią pasiekti pirkimų tikslą. Teismas taip pat sprendė, kad techninės specifikacijos 2.1.2 lentelės „Techninės specifikacijos“ 19, 40, 61, 82 punktuose nustatytas reikalavimas gamintojui turėti sertifikuotą gamintojo aptarnavimo centrą Lietuvoje dirbtinai ribojo tiekėjų, galėjusių pasiūlyti lygiavertėmis technologijomis pagrįstus sprendimus, bet neturinčių sertifikuoto aptarnavimo centro Lietuvoje, galimybę dalyvauti pirkime, pažeidė VPĮ 25 straipsnio 2 dalį, 32 straipsnio 2–3 dalis, neužtikrino nediskriminavimo principo laikymosi. VPĮ 32 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nustatyta, kad tiekėjas gali remtis kitų ūkio subjektų pajėgumais, neatsižvelgiant į tai, kokio teisinio pobūdžio ryšiai juos saisto, todėl perkančioji organizacija negalėjo reikalauti tokio centro turėjimo konkrečiame regione. Teismas, nors ir nustatęs išvardytus pažeidimus, tačiau atsižvelgė į sutarties vykdymo eigą, jo specifiką, įvykdymo laipsnį, galimus nuostolius dėl restitucijos bei kitas aplinkybes ir, remdamasis 2007 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/66/EB 2d ir 3 straipsniais, sprendime apsiribojo tik perkančiosios organizacijos veiksmų, patvirtinant konkurso sąlygas bei iš jų atsiradusius padarinius, neteisėtumo pripažinimu, o reikalavimą pripažinti sutartį negaliojančia atmetė, motyvavęs, jog sutarties pripažinimas negaliojančia turėtų neproporcingų padarinių.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo Akmenės rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą, 2011 m. gegužės 3 d. nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija nurodė, kad pagal viešųjų pirkimų reglamentavimą perkančioji organizacija, vykdydama pirkimą, neturi absoliučios diskrecijos teisės, t. y. nagrinėjamoje byloje nors pirkimo vykdymą lėmė perkančiosios organizacijos poreikiai, tačiau perkamas objektas privalėjo būti apibūdintas taip, jog būtų užtikrinta konkurencija ir nediskriminuoti tiekėjai (VPĮ 25 straipsnio 2 dalis). Reikalavimai tiekėjams turėjo būti proporcingi perkamam objektui, tikslūs ir aiškūs, negalėjo dirbtinai riboti konkurencijos (VPĮ 32 straipsnis). Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kai kurie techniniai reikalavimai pirkimo objektui (pirkimo sąlygų I priedo „Techninė specifikacija“ 3.6 lentelė „Reikalavimai sistemos integracijai“, 67, 86 punktai) nurodė technologijų detales, o ne jų funkcinius reikalavimus, tai ribojo tiekėjų konkurenciją ir pažeidė viešųjų pirkimų principus. Kolegija atmetė kaip neįrodytus atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad tokie reikalavimai buvo nustatyti atsižvelgiant į siekį įsigyti visuotinai pripažįstamais standartais grindžiamą sistemą, taip pat užtikrinant įsigyjamos techninės įrangos suderinamumą su jau turima, o techninės specifikacijos reikalavimai buvo atviri standartai arba platformos, atvirais standartais grįstoms sistemoms ir tai užtikrino galimybę pasirinkti iš daugelio tiekėjų; motyvavo, kad nagrinėjamu atveju techniniai reikalavimai, kelti įsigyjamai įrangai, buvo susiję su specifine informacinių technologijų sritimi, kuriai būtinos specialios žinios. Dėl to, nesant tokių įrodymų, kolegija konstatavo, kad šie sprendimai buvo nepagrįsti. Kolegija taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl reikalavimo gamintojui turėti sertifikuotą gamintojo aptarnavimo centrą Lietuvoje nepagrįstumo, nes toks reikalavimas dirbtinai ribojo konkurenciją. Kolegijos teigimu, pirkimo sąlygose pakako reikalavimo, apibūdinusio reakcijos į gedimą laiką, nes vien tik ta aplinkybė, kad tiekėjas neturėjo atitinkamo aptarnavimo centro šalies teritorijoje, nereiškė, jog jis nebūtų pajėgus užtikrinti aptariamo įsipareigojimo laikymosi. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, panaikindamas tik sprendimą paskelbti laimėtoju vienintelį pasiūlymą pateikusį tiekėją, pagrįstai vadovavosi ginčui aktualiais Europos Sąjungos teisės aktais ir nepanaikino pirkimo sutarties (VPĮ 952 straipsnio 2 dalis); pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas leido atsakovui toliau vykdyti pirkimo sutartį, o atsiskaitymo su kontrahentu finansavimo klausimai nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu atsakovas Akmenės rajono savivaldybės administracija prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 3 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl VPĮ 25 straipsnio 3 dalies 2 punkto pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad kai kurie techniniai reikalavimai pirkimo objektui (sistemos integracijai) ribojo tiekėjų konkurenciją. Kasatoriaus teigimu, pagal nurodytą teisės normą techninėje specifikacijoje išvardyti reikalavimai yra atviri standartai arba platformos, atvirais standartais grįstoms sistemoms ir tai užtikrina galimybę rinktis iš daugelio tiekėjų ir taip gauti technologiškai naudingiausią pasiūlymą. Reikalavimas „palaikyti JAVA“ šiame projekte kaip tik didino konkurenciją, nes sistemų, naudojančių JAVA kalbą, yra ne viena; JAVA programavimo paslaugas teikia ne viena įmonė Lietuvoje ir užsienyje, todėl nekilo rizikos prisirišti prie vieno tiekėjo. J2EE (arba Java Platform, Enterprise Edition) yra standartinė daugialyčių programų kūrimo JAVA kalba platforma, paremta moduliniais komponentais, vykdomais programų serveryje, t. y. vykdymo platforma JAVA kalba parašytoms aplikacijoms. Be to, aptartos programavimo kalbos yra viešos, aptariamos viešose enciklopedijose, todėl pagal CPK 182 straipsnio 1 dalies 1 punktą kasatoriui nereikėjo įrodinėti tų aplinkybių, kurios yra visuotinai žinomos.

Dėl reikalavimo gamintojui turėti sertifikuotą gamintojo aptarnavimo centrą Lietuvoje. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad šis reikalavimas dirbtinai ribojo konkurenciją ir būtų pakakę atsižvelgti į reakcijos į gedimą laiką, neatsižvelgė į tai, jog ši sąlyga buvo grindžiama kokybiška perkančiosios organizacijos ir pasiūlymą teikiančios organizacijos komunikacija. Ginčo reikalavimo nurodymas nebuvo perteklinis, nes iš esmės visi gamintojai ir potencialūs tiekėjai turi sertifikuotą gamintojo aptarnavimo centrą, tokia konkursinė sąlyga egzistuoja daugelyje kitų konkursinių sąlygų ir iš esmės užtikrina greitą ir sklandžią komunikaciją.

Dėl VPĮ 952 straipsnio 2 dalies pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas pagrįstai panaikintu tik kasatoriaus sprendimą paskelbti vienintelį pasiūlymą pateikusį tiekėją laimėtoju, padarė esminę klaidą ir nepagrįstai sprendė, jog pirkimo sutarties pripažinimas negaliojančia sukeltų neproporcingų padarinių. Kasatoriaus teigimu, teismas pirkimo sąlygų klaidas turėjo pripažinti neesminėmis ir ginčo sutartį palikti galioti arba klaidas pripažinti esminėmis ir tuo pagrindu perkančiosios organizacijos ir pasiūlymą pateikusio subjekto sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia. Pagal teismų praktiką VPĮ viešiesiems pirkimams yra nustatyti specialūs reikalavimai, o šio įstatymo nuostatos aiškintinos ir taikytinos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-583/2008; 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“, UAB „Veikmė“, bylos Nr. 3K-3-505/2009). Dėl to teismai, nustatę, kad sandoris prieštaravo imperatyviosioms teisės normoms, pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį viešojo pirkimo ginčų bylose turėjo teisę peržengti ieškinio ribas ir ex officio konstatuoti niekinio sandorio faktą ir spręsti dėl perkančiosios organizacijos neteisėtų veiksmų padarinių bei atlikti kitus veiksmus, būtinus ginant viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-583/2008; 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kauno keliai“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-25/2009). Restitucijos taikymas turi užtikrinti perkančiosios organizacijos ir tiekėjų grąžinimą į prieš pažeidimą buvusią teisinę padėtį, tačiau bendrosios restitucijos taisyklės nustato teismui teisę išimtiniais atvejais keisti restitucijos būdą ir netgi iš viso jos netaikyti, jeigu pagal susiklosčiusią teisinę situaciją niekinio sandorio konstatavimo metu šalių grąžinimas į ankstesnę padėtį prieštarautų viešajam interesui, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams (CK 6.145, 6.146 straipsniai). Teismai, spręsdami dėl niekinio sandorio padarinių, turėjo tirti sutarties vykdymo eigą, jos vykdymo specifiką, įvykdymo laipsnį, kitas reikšmingas aplinkybes ir parinkti restitucijos būdą arba, esant išskirtinėms aplinkybėms, jos netaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-583/2008). Dėl to nagrinėjamoje byloje teismai turėjo pasisakyti ne tik dėl perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumo, bet ir išspręsti klausimą iš esmės: ginčo sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia ir išspręsti restitucijos taikymo klausimą arba pripažinti perkančiosios organizacijos padarytus pažeidimus neesminiais ir sprendimą dėl nugalėtojo paskelbimo pripažinti teisėtu.

Ieškovas Viešųjų pirkimų tarnyba atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį. Jis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis pagrįsta, teismo išvados neprieštarauja teismų praktikai, teismas įvertino ir pasisakė dėl esminių bylos aplinkybių, teisingai taikė VPĮ nuostatas. Ieškovo teigimu, kasatoriaus argumentai dėl techninėje specifikacijoje nustatytų reikalavimų yra nepagrįsti, nes, atsižvelgiant į VPĮ 25 straipsnio 2 dalies turinį, apibūdinant pirkimo objektą, techninėje specifikacijoje negali būti nurodytas konkretus modelis ar šaltinis, konkretus procesas ar prekės ženklas ar kiti aspektai, dėl kurių tam tikroms įmonėms ar tam tikriems produktams būtų sudarytos palankesnės sąlygos arba jie būtų atmesti. Toks nurodymas yra leistinas išimties tvarka, kai pirkimo objekto yra neįmanoma tiksliai ir suprantamai apibūdinti pagal VPĮ 25 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimus. Nagrinėjamoje byloje detalizuotas buvo ne pirkimo objektas, o jo įgyvendinimo priemonės. Teismų praktikoje nurodyta, kad perkančiosios organizacijos nustatyti aukšti arba pernelyg specifiniai reikalavimai pateisinami tik tada, jeigu pateikiamas įtikinamas tokių reikalavimų nustatymo pagrindimas. Tarptautinėje teismų praktikoje pažymėta, kad perkančioji organizacija viešojo pirkimo objektą turi apibūdinti taip, kad būtų išvengta tiesioginės nuorodos į konkretų modelį, prekės ženklą, patentą, kilmę ir pan. (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1995 m. sausio 24 d. Sprendimas Komisija prieš Nyderlandus, C-359/93, Rink. 1995, p. I-157). Kasatoriaus argumentai dėl reikalavimo gamintojui turėti sertifikuotą gamintojo aptarnavimo centrą Lietuvoje pagrįstumo yra neteisingi, nes teismai, nenukrypdami nuo teismų praktikos, teisingai sprendė, jog toks reikalavimas buvo perteklinis, o kasatorius nepateikė teisinių argumentų, patvirtinusių, jog VPĮ nuostatos dėl šio klausimo buvo pažeistos. Kasatoriaus argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo esminės klaidos nepagrįsti; teismams įstatymų yra suteikta plačių įgaliojimų sprendžiant klausimus dėl viešojo pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo, sutarties teisinių padarinių.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį keliami klausimai dėl materialiosios teisės normų, nustatančių perkančiosios organizacijos teisę nustatyti viešojo pirkimo objektui ir pirkime norintiems dalyvauti tiekėjams keliamus reikalavimus, aiškinimo ir taikymo. Šiais klausimais teisėjų kolegija pasisako.

Dėl VPĮ 25 straipsnio 3 dalies 2 punkto

VPĮ 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pirkimų tikslas – vadovaujantis šio įstatymo reikalavimais sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią perkančiajai organizacijai įsigyti reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sigma Telas“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-416/2005, 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Litekso“ v. VšĮ Biržų ligoninė, bylos Nr. 3K-3-623/2005; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ v. UAB „Vingės statyba“, bylos Nr. 3K-3-458/2007) aiškindamas Viešųjų pirkimų įstatymą yra nurodęs, kad šiuo įstatymu siekiama užtikrinti racionalų valstybės biudžeto lėšų naudojimą, kokybišką prekių ir paslaugų, reikalingų užtikrinti valstybės ir savivaldybių darnią ir tinkamą veiklą, gavimą, skatinti konkurenciją ir rinkos plėtrą, garantuoti lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir skaidrumo principus, įgyvendinti priemones, atsižvelgiant į Nacionalinės kovos su korupcija programos tikslus ir uždavinius. Viešųjų pirkimų teisinis reglamentavimas susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl Viešųjų pirkimų įstatyme viešiesiems pirkimams nustatyti specialūs reikalavimai, o šio įstatymo nuostatos aiškintinos ir taikytinos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas.

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad atsakovas Akmenės rajono savivaldybės administracija (perkančioji organizacija) 2009 m. rugsėjo 4 d. paskelbė viešąjį pirkimą „Strateginio planavimo priežiūros ir finansų valdymo apskaitos sistemos kūrimo, diegimo bei priežiūros paslaugos“. Atsakovas, vykdydamas VPĮ 25 straipsnio 1 dalį, nustatančią, kad perkamų prekių, paslaugų ar darbų savybės apibūdinamos pirkimo dokumentuose pateikiamoje techninėje specifikacijoje, ir pasirinkęs VPĮ 25 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintą techninės specifikacijos parengimo būdą – apibūdinant norimą rezultatą arba nurodant pirkimo objekto funkcinius reikalavimus, pirkimo sąlygų 1 priede „Techninė specifikacija“ išdėstė reikalavimus sistemos integracijai, nurodydamas, jog DBVS privalo palaikyti JAVA, XML duomenų bazėje; W3C XML duomenų modelis; turi būti aplikacijų serveris, visiškai palaikantis J2EE 1.3 ar aukštesnę versiją. Kasatoriaus teigimu, jis, nustatydamas šį reikalavimą, išvardijo reikalavimus, kurie yra atviri standartai ir tai užtikrino perkančiajai organizacijai galimybę rinktis iš daugelio tiekėjų ir gauti technologiškai naudingiausią pasiūlymą.

Perkančiajai organizacijai suteikta teisė nustatyti ir apibrėžti pirkimo objektą apibūdinančius reikalavimus, kurie, perkančiosios organizacijos nuomone, yra būtini siekiant užtikrinti sėkmingą pirkimo sutarties įvykdymą. Taigi jai paliekama teisė nuspręsti, kokius reikalavimus nustatyti pirkimo dokumentuose, tačiau tai ji turi daryti nepažeisdama VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatytų lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų, šio įstatymo 25 straipsnyje nustatyto draudimo dirbtinai riboti konkurenciją ir laikydamasi šiame straipsnyje nustatytų pirkimo objekto apibūdinimo taisyklių. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirkimo sąlygose perkamų daiktų savybės gali būti apibūdinamos tiksliais duomenimis, tačiau pagal nediskriminavimo principą draudžiama perkančiajai organizacijai viešojo pirkimo dokumentuose naudoti konkrečius prekių pavadinimus, ženklus ar tipus, technines specifikacijas, jei tai suteiktų galimybę pirkime dalyvauti tik konkrečiam tiekėjui ar keliems tiekėjams, ir apribojant kitų potencialių tiekėjų dalyvavimą. Perkančioji organizacija viešojo pirkimo objektą turi apibūdinti taip, kad būtų išvengta tiesioginės nuorodos į konkretų modelį, prekės ženklą, patentą, kilmę (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1995 m. sausio 24 d. Sprendimas Komisija prieš Nyderlandus, C-359/93, Rink. 1995, p. I-157). Šis teismas yra taip pat pasisakęs, kad perkančiosioms organizacijoms leidžiama nurodyti kai kuriuos tikslius pirkimo objektą kvalifikuojančius kriterijus, jei ji taip pat nurodo, kad pripažįstami analogiški arba ekvivalentiški (lygiaverčiai) objektai. Taip perkančioji organizacija yra įpareigojama rinktis iš visų galimų tam tikrus funkcinius reikalavimus atitinkančių pirkimo objektų.

Sprendžiant, ar buvo tinkamai įgyvendintas VPĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas pirkimų tikslas nagrinėjamoje byloje, kai yra keliamas pirkimo objektui nustatytų techninių reikalavimų teisėtumo klausimas, yra svarbi VPĮ 25 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią techninė specifikacija turi užtikrinti konkurenciją ir nediskriminuoti tiekėjų. Konkurenciją riboja pernelyg aukšti arba specifiniai, neadekvatūs pirkimo pobūdžiui ar neproporcingi jo sąlygoms reikalavimai (tiekėjų kvalifikacijai ar pirkimo objektui), kurie atima galimybę pirkimo procedūrose dalyvauti sutartį gebantiems įvykdyti kandidatams ar dalyviams. Pagal teismų praktiką perkančiosios organizacijos nustatyti aukšti arba pernelyg specifiniai reikalavimai pateisinami tik tada, jeigu pateikiamas patikimas ir įtikinamas tokių reikalavimų nustatymo pagrindimas. Tai gali būti grindžiama ypatinga perkamo objekto svarba ar sutarties, kuria siekiama įsigyti šį objektą, specifine paskirtimi, arba tuo, kad aukštą ar labai tikslų reikalavimą pateisina viešojo intereso apsauga (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Observis“ v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-222/2008). Nagrinėjamoje byloje kasatorius, techninėje specifikacijoje nurodydamas reikalavimus sistemos integracijai, nurodė technologijų detales, sistemos įgyvendinimo priemones, o ne funkcinius techninės ir programinės įrangos reikalavimus. Reikalavimai, kad DBVS privalo palaikyti JAVA, XML duomenų bazėje; W3C XML duomenų modelis; aplikacijų serveris turi būti visiškai palaikantis J2EE 1.3 ar aukštesnę versiją, pasižymi konkretaus modelio ar techninės įrangos nurodymu, ko neleidžiama pagal VPĮ 25 straipsnio 8 dalį. Pagal šią normą apibūdinant pirkimo objektą negali būti nurodyti tokie konkretūs duomenys (modelis ar šaltinis, procesas ar prekės ženklas, patentas, tipai, kilmė ar gamyba), dėl kurių tam tikroms įmonėms ar tam tikriems produktams būtų sudarytos palankesnės sąlygos arba jie būtų atmesti. Toks nurodymas leistinas tik išimties tvarka, kai pirkimo objekto yra neįmanoma tiksliai ir suprantamai apibūdinti pagal šio straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimus, kartu įrašant žodžius „arba lygiavertis“. Perkančioji organizacija šių reikalavimų nesilaikė. Dėl to kolegija konstatuoja, kad ieškovo pateiktas pirkimo objekto apibūdinimas yra diskriminacinio pobūdžio, varžo galimų tiekėjų konkurenciją. Pažymėtina, kad kasatoriaus paskelbtas pirkimas (kaip, beje, ir kiekvienas viešasis pirkimas) yra susijęs su viešuoju interesu ir neabejotina šio viešojo pirkimo nauda, tačiau kasatoriaus organizuoto pirkimo sąlygos neatitiko tiekėjų tinkamo konkurencijos varžymo, o perkančioji organizacija, kaip teisingai sprendė apeliacinės instancijos teismas, neįrodė tokio varžymo pateisinančių priežasčių ir aplinkybių, jog perkančiosios organizacijos siekiami tikslai negalėjo būti pasiekti mažiau varžančiomis priemonėmis.

Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai sprendė, kad kasatoriaus pirkimo dokumentuose (techninėje specifikacijoje) išdėstyti reikalavimai pirkimo objektui neatitiko VPĮ 25 straipsnio 8 dalies reikalavimų ir buvo diskriminacinio pobūdžio, todėl pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, jog perkančioji organizacija pažeidė VPĮ 3 straipsnio 1 dalies ir 25 straipsnio 2 dalies ir 3 dalies 2 punkto nuostatas.

Dėl reikalavimo gamintojui turėti sertifikuotą gamintojo aptarnavimo centrą Lietuvoje

Kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai sprendė, jog reikalavimas gamintojui turėti sertifikuotą gamintojo aptarnavimo centrą Lietuvoje dirbtinai ribojo konkurenciją; jo teigimu, iš esmės visi gamintojai ir potencialūs tiekėjai turi sertifikuotą gamintojo aptarnavimo centrą, tokia konkursinė sąlyga egzistuoja daugelyje kitų konkursinių sąlygų ir iš esmės užtikrina greitą ir sklandžią komunikaciją.

Teisėjų kolegija, nekartodama pirmiau išdėstytų argumentų dėl Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų, susijusių su viešųjų pirkimų principų bei draudimo dirbtinai riboti konkurenciją tinkamu įgyvendinimu, pažymi, kad kasatorius, pirkimo sąlygose nustatęs aptariamą papildomą reikalavimą tiekėjui, turėjo pagrįsti tokių aukštų reikalavimų nustatymo poreikį, ir vien aplinkybės, jog tokia konkursinė sąlyga egzistuoja daugelyje kitų konkursinių sąlygų nurodymas, nesudaro pagrindo spręsti, kad kasatorius įrodė šio reikalavimo pagrįstumą.

VPĮ 32 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad perkančiosios organizacijos nustatyti minimalūs kandidatų ar dalyvių kvalifikacijos reikalavimai negali dirbtinai riboti konkurencijos; jie turi būti pagrįsti ir proporcingi pirkimo objektui, tikslūs ir aiškūs. Proporcingumo principo turinį sudaro siekiamų tikslų ir jiems pasirenkamų priemonių derinimas – šių priemonių adekvatumo tikslams vertinimas. Paprastai proporcingumo principas kaip kriterijus vertinti priemonių atitiktį tikslams pasireiškia pareigų nustatymo kontekste, kai vieni subjektai turi teisę kitiems subjektams nustatyti tam tikras pareigas, suvaržymus, įpareigojimus ar net draudimus. Šiam vertinimui atlikti Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nustatė sąlygas: priemonės (įpareigojimai, suvaržymai, draudimai ir kt.) privalo būti nediskriminuojančios; pagrįstos privalomais bendrojo intereso reikalavimais; tinkamos užtikrinti, kad jomis siekiamas tikslas bus pasiektas; neviršyti to, kas būtina tikslui pasiekti (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1995 m. lapkričio 30 d. Sprendimas Gebhard/Consiglio dell'Ordine degli Avvocati e Procuratori di Milano, C-55/94, Rink. 1995, p. I-4165). Iš šių sąlygų matyti, kad proporcingumo principas viešuosiuose pirkimuose skirtas viešųjų pirkimų tikslui pasiekti ir garantuoti nediskriminavimo principo laikymąsi. Taigi proporcingumo principas yra veiksnys, kuriuo remiantis nustatoma, ar tam tikra tiekėjų teises ribojanti priemonė yra diskriminacinė arba tiekėjus daranti nelygiaverčius. Priemonių ir tikslų proporcingumo vertinimas privalo būti grindžiamas tinkamumo ir reikalingumo kriterijais.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad kasatorius pirkimo sąlygose kartu su reikalavimu gamintojui turėti sertifikuotą gamintojo aptarnavimo centrą Lietuvoje nurodė ir techninio aptarnavimo reagavimo terminus, per kuriuos tiekėjas privalėtų laiku užtikrinti siūlomos įrangos techninį aptarnavimą. Taigi buvo nustatyti du kvalifikaciniai reikalavimai tiekėjui, skirti tam pačiam tikslui – užtikrinti operatyvų sistemos aptarnavimą – įgyvendinti. Vertinant šiuos kvalifikacinius reikalavimus pagal VPĮ 32 straipsnio 3 dalį, kurioje nurodyta, kad tiekėjas gali remtis kitų ūkio subjektų pajėgumais, neatsižvelgdamas į tai, kokio teisinio pobūdžio būtų jo ryšiai su jais, darytina išvada, jog pakankamas reikalavimas tiekėjui pateikti įrodymus, kad šis, vykdydamas viešojo pirkimo sutartį, sugebės tinkamai ir laiku suteikti paslaugas. Reikalavimas, kad tiekėjas turėtų būtent aptarnavimo centrą Lietuvoje, yra perteklinis ir ribojantis potencialių tiekėjų skaičių. Dėl to teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau nurodytu tiekėjų lygiateisiškumo principu, pažymi, kad ginčijamas kasatoriaus reikalavimas neatitiko veiksmingos ir sąžiningos konkurencijos bei nediskriminavimo ir lygiateisiškumo principų tinkamo vykdymo.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi teisės taikymo aspektu skundžiamus teismų procesinius dokumentus, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė VPĮ nuostatas dėl viešojo pirkimo tikslų ir principų įgyvendinimo bei perkančiosios organizacijos veiksmų, susijusių su reikalavimų techninėms specifikacijoms ir tiekėjų kvalifikacijai nurodymu, todėl naikinti ar keisti juos kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl su tuo susiję kasacinio skundo argumentai atmestini, o apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta galioti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalis pripažinti neteisėtu atsakovo Akmenės rajono savivaldybės administracijos sprendimą dėl nugalėtojo paskelbimo, paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl Tarybos direktyvos 2007/66/EB ir VPĮ 952 straipsnio 2 dalies taikymo nagrinėjamoje byloje

Kasatorius skunde nurodo, kad teismai, nustatę, jog ginčo sandoris prieštaravo imperatyviosioms teisės normoms, pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį viešojo pirkimo ginčų bylose turėjo peržengti ieškinio ribas ir ex officio konstatuoti niekinio sandorio faktą ir spręsti dėl perkančiosios organizacijos neteisėtų veiksmų padarinių bei atlikti kitus veiksmus, būtinus ginant viešąjį interesą, tačiau bylą nagrinėję teismai taikė 2007 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/66/EB 2d ir 3 straipsnių nuostatas bei VPĮ 952 straipsnį ir pripažino neteisėtais perkančiosios organizacijos veiksmus, tvirtinant konkurso sąlygas, o ieškinio reikalavimą pripažinti sandorį negaliojančiu atmetė.

Pažymėtina, kad Direktyva Nr. 2007/66/EB į nacionalinius teisės aktus turėjo būti perkelta iki 2009 m. gruodžio 20 d., tačiau tai padaryta 2010 m. vasario 11 d. įstatymu Nr. XI-678, įsigaliojusiu 2010 m. kovo 2 d. Viešojo pirkimo procedūros, dėl kurių vyksta ginčas šioje byloje, pradėtos 2009 m. rugsėjo 4 d., t. y. iki nurodytos direktyvos perkėlimo į VPĮ termino pabaigos, viešojo pirkimo sutartis sudaryta 2010 m. sausio 14 d., šiam terminui pasibaigus, tačiau nurodytai direktyvai dar nesant perkeltai į nacionalinę teisės sistemą. Teismai bylą nagrinėjo, Direktyvą Nr. 2007/66/EB perkėlus į VPĮ.

Kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Smulkus urmas“ v. Plungės rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-155/2011) konstatuota, kad valstybių narių teismai nuo direktyvų įsigaliojimo momento iki jų privalomo įgyvendinimo dienos negali imtis veiksmų (t. y. priimti procesinių sprendimų, kuriuose būtų aiškinama ir taikoma nacionalinė teisė, nepriklausomai nuo jos pobūdžio ir priėmimo laiko), kurie pakenktų direktyva siekiamam rezultatui, nes lojalaus bendradarbiavimo pareigą pagal savo kompetenciją vykdo visos valstybių narių institucijos, inter alia teismai (žr. Teisingumo Teismo 1990 m. lapkričio 13 d. Sprendimas Marleasing, C-106/89, Rink. p. I-4135, 2006 m. liepos 4 d. Sprendimas Adeneler ir kt., C-212/04, Rink. p. I-6057). Tai reiškia, kad teismai nacionalinę teisę pagal direktyvų nuostatas prieš jų įgyvendinimo termino pabaigą aiškina tik tiek ir tam, jog būtų išvengta direktyva siekiamo rezultato pažeidimo.

Nurodytoje kasacinio teismo nutartyje pažymėta, kad iš Direktyvos Nr. 2007/66/EB nuostatų matyti, jog sutarties nepripažinimas negaliojančia – vieno iš pagrindinių veiksmingumo principą užtikrinančių instrumentų (viešojo pirkimo sutarties pripažinimas negaliojančia) išimtis, kurios taikymas aiškiai apribotas direktyvoje nustatytų sąlygų tam, kad pernelyg išplečiama galimybė išsaugoti sandorį ar jo padarinius (net ir taikant alternatyvias sankcijas) nepažeistų siekio padidinti peržiūros procedūrų veiksmingumo – pagrindinio Direktyvos Nr. 2007/66/EB tikslo. Sandorio negaliojimo nepripažinimas (išsaugojimas) nėra pagrindinis Direktyvos Nr. 2007/66/EB tikslas, o tik direktyva siekiamo tikslo viena iš įgyvendinimo sąlygų yra tiekėjų gynybos sistemos išimtis, kurią kompensuoja alternatyviųjų sankcijų taikymas. Dėl to nagrinėjamoje byloje nacionalinė teisė negali būti aiškinama pagal šią Direktyvos nuostatą, nes prieš jos privalomojo įgyvendinimo terminą jai užtikrinamas netiesioginis veikimas nenukreiptas į siekį nepažeisti Direktyvos Nr. 2007/66/EB pagrindinio tikslo. Net po 2009 m. gruodžio 20 d. valstybės narės galėjo nepasinaudoti šia direktyvoje įtvirtinta galimybe, ir tai nebūtų pripažįstama veiksmingumo principo pažeidimu. Direktyvos dvidešimtojoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad ji neturėtų užkirsti kelio taikyti griežtesnes sankcijas pagal nacionalinius teisės aktus.

Atsižvelgdama į išdėstytus išaiškinimus, teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami šį ginčą, nepagrįstai kaip teisinį pagrindą nurodė Direktyvos Nr. 2007/66/EB nuostatas.

Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas ir dėl VPĮ 952 straipsnio, kuriuo rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, nenaikindamas pirkimo sutarties. VPĮ 952 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas gali nepripažinti pirkimo sutarties negaliojančia ir taikyti alternatyvias sankcijas pagal šio straipsnio 4 dalį, nors pirkimo sutartis buvo sudaryta neteisėtai pagal šio įstatymo 951 straipsnio 1 dalies nuostatas, jeigu dėl viešojo intereso, įskaitant su pirkimo sutartimi nesusijusius ekonominius interesus, dėl kurių pirkimo sutarties pripažinimas negaliojančia turėtų neproporcingų padarinių, būtina išsaugoti pirkimo sutarties padarinius. Minėta, šiuo straipsniu VPĮ įstatymas buvo papildytas 2010 m. vasario 11 d. įstatymu Nr. XI-678, įsigaliojusiu 2010 m. kovo 2 d. Šio straipsnio 38 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos pirkimų procedūros tęsiamos pagal Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (Žin., 2006, Nr. 4-102; 2009, Nr. 93-3986) nuostatas. Kadangi nagrinėjamu atveju pirkimo procedūros pradėtos iki aptariamo įstatymo įsigaliojimo, jos, įskaitant ir teisinių padarinių dėl VPĮ imperatyviųjų nuostatų pažeidimo taikymą, turi būti vykdomos pagal ankstesnės redakcijos VPĮ. Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo ginčo santykiams spręsti taikė VPĮ 952 straipsnį.

CK 6.382 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad viešojo pirkimo–pardavimo sutartims Civilinio kodekso normos taikomos tiek, kiek kiti įstatymai nenustato ko kita. Atsižvelgiant į tai, kad viešųjų pirkimų teisiniai santykiai reguliuojami specialiojo įstatymo (VPĮ), Civilinio kodekso, Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nuostatos turi būti taikomos subsidiariai specialiųjų viešųjų pirkimų teisės normų atžvilgiu. Tai reiškia, kad pirmiausia reikia taikyti galiojančias VPĮ nuostatas, o visos kitos teisės normos bus taikytinos tais atvejais, kai VPĮ nereguliuoja atitinkamo klausimo (pvz., žalos atlyginimo mechanizmas) arba VPĮ normose (pavyzdžiui, VPĮ 95 straipsnio 2 dalis) įtvirtintos blanketinės nuostatos.

Teismų praktikoje nurodyta, kad, teismams nustačius perkančiosios organizacijos veiksmais padarytus viešųjų pirkimų principų ar viešuosius pirkimus reglamentuojančių imperatyviųjų teisės normų pažeidimus, jau sudaryta viešojo pirkimo sutartis turėtų būti pripažinta niekine (CK 1.80 straipsnis). Panaikinus sprendimą dėl imperatyviųjų teisės normų pažeidimo, perkančiosios organizacijos sprendimo pagrindu sudarytos viešojo pirkimo sutarties galiojimas negali būti pateisinamas. Tokia pozicija grindžiama ne tik viešojo intereso apsauga, bet ir teisinės valstybės principo turinio sudėtine dalimi – principu ex injuria jus non oritur. Taigi teismas, nustatęs, kad sandoris prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, turi ex officio pripažinti sandorį niekiniu ir negaliojančiu ir taikyti atitinkamus teisinius padarinius (CK 1.78 straipsnio 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Abovita“ v. Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos, bylos Nr. 3K-3-295/2007; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-583/2008; 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kauno keliai“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-25/2009). Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas reiškė reikalavimą pripažinti negaliojančia pirkimo sutartį.

Nagrinėjamoje byloje teismai pripažino neteisėtais perkančiosios organizacijos veiksmus ir sprendimą paskelbti vienintelį pasiūlymą pateikusį tiekėją laimėtoju, tačiau neatsižvelgė į tai, jog atsakovas Akmenės rajono savivaldybės administracija pažeidė imperatyviuosius VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus principus ir 25 ir 32 straipsnių reikalavimus, ir šie pažeidimai laikytini esminiais, todėl pagal kasacinio teismo praktiką yra pateisinamas perkančiosios organizacijos veiksmų ir sprendimų panaikinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Technologinių paslaugų sprendimai“ v. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-323/2009; 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Abovita“ v. Valstybinė ligonių kasa prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, bylos Nr. 3K-3-295/2007; ir kt.). Dėl to teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad teismai pripažino neteisėtu tik 2009 m. rugsėjo 4 d. paskelbto viešojo pirkimo „Strateginio planavimo priežiūros ir finansų valdymo apskaitos sistemos kūrimo, diegimo bei priežiūros paslaugos“ sprendimą pripažinti atsakovą UAB „Affecto Lietuva“ pirkimo nugalėtoju, naikina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria palikta galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis atmesti ieškinio reikalavimus pripažinti negaliojančia atsakovų 2010 m. sausio 14 d. sutartį, ir dėl šio reikalavimo priima naują sprendimą – pripažįsta Akmenės rajono savivaldybės administracijos 2010 m. sausio 14 d. su UAB „Affecto Lietuva“ sudarytą pirkimo sutartį niekine ir negaliojančia.

Dėl restitucijos taikymo

Teismams sprendžiant perkančiosios organizacijos sprendimų pripažinimo neteisėtais klausimą, kartu kyla ir padarinių pašalinimo klausimas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų praktiką, pažymi, kad restitucija – civilinės prievolių teisės, bet ne viešųjų pirkimų institutas. Sprendžiant ginčus dėl viešųjų pirkimų procedūrų teisėtumo ir jų pagrindu sudarytų sutarčių negaliojimo, restitucija turi būti taikoma pagal CK šeštosios knygos normas. Pagal CK 6.145 straipsnį restitucija reiškia asmens prievolę grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, jog prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Restitucija – tiesioginis niekinio sandorio padarinys (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą ar jos netaikyti, jeigu ją taikant vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ar nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Taigi restitucija taikoma arba netaikoma kaip viešojo pirkimo sutarties panaikinimo padarinys. Restitucijos taikymas turi užtikrinti perkančiosios organizacijos ir tiekėjų grąžinimą į prieš pažeidimą buvusią teisinę padėtį, tačiau bendrosios restitucijos taisyklės nustato teismui teisę išimtiniais atvejais keisti restitucijos būdą ir netgi iš viso jos netaikyti, jeigu pagal susiklosčiusią teisinę situaciją niekinio sandorio konstatavimo metu šalių grąžinimas į ankstesnę padėtį prieštarautų viešajam interesui, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams (Civilinio kodekso 6.145, 6.146 straipsniai). Dėl to teismai, spręsdami dėl niekinio sandorio padarinių, turi tirti sutarties vykdymo eigą, jos vykdymo specifiką, įvykdymo laipsnį, galimus nuostolius dėl restitucijos taikymo, kitas reikšmingas aplinkybes ir parinkti restitucijos būdą arba, esant išskirtinėms aplinkybėms, jos netaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-583/2008).

Pagal kasacinio teismo praktiką tais atvejais, kai viešojo pirkimo sutarties dalykas yra paslaugų ar darbų atlikimas, restitucija paprastai netaikoma, nes šalių grąžinimas į iki sutarties vykdymo buvusią padėtį paprastai neįmanomas arba susijęs su neprotingomis išlaidomis ir ekonominiais nuostoliais. Tokiu atveju iki teismo sprendimo, kuriuo konstatuojamas sutarties neteisėtumas, atsiradę sutarties vykdymo padariniai ir jos šalių tarpusavio teisės ir pareigos išsaugomos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Panevėžio statybos trestas“ v. Panevėžio miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-320/2011; 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB,,Panevėžio statybos trestas“ v. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, bylos Nr. 3K-3-436/2011).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pripažinus negaliojančiu ginčo sandorį, šioje byloje būtina išspręsti ir restitucijos klausimą tarp buvusių sandorio šalių. Kadangi taikant restituciją iš naujo būtina vertinti ir tikslinti faktines bylos aplinkybes, taip pat vertinti, kiek procentų sutartis įvykdyta, ar restitucija šioje byloje apskritai galima, o faktinių aplinkybių nustatinėjimas nėra kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas, be to, šio klausimo iš esmės nenagrinėjo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad klausimas dėl restitucijos taikymo perduotinas nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 14 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 54,73 Lt su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Kadangi bylos nagrinėjimas iš esmės nėra baigtas ir bylos dalis grąžinama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, tai nėra galimybės šioje proceso stadijoje paskirstyti nurodytų bylinėjimosi išlaidų, todėl šiuo klausimu turės pasisakyti teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktais ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 3 d. nutarties dalį, kuria palikta galioti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalis pripažinti neteisėtu atsakovo Akmenės rajono savivaldybės administracijos sprendimą dėl nugalėtojo paskelbimo, palikti nepakeistą.

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 3 d. nutarties dalį, kuria palikta galioti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalis atmesti ieškinio reikalavimus pripažinti negaliojančia atsakovų Akmenės rajono savivaldybės administracijos ir UAB „Affecto Lietuva“ 2010 m. sausio 14 d. sutartį, ir dėl šio reikalavimo priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir pripažinti niekine ir negaliojančia nurodytą sutartį nuo sutarties sudarymo momento.

Bylos dalį dėl restitucijos taikymo perduoti Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Gintaras Kryževičius

Egidijus Laužikas