Dėl jungtinės veiklos sutarties pripažinimo negaliojančia

Civilinė byla Nr. 3K-3-503/2011

Teisminio proceso Nr. 2-47-3-01370-2010-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1; 41

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Sigitos Rudėnaitės ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Eurovaistinė“ kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams VšĮ Telšių apskrities ligoninei ir UAB „Eurovaistinė“ (buvęs pavadinimas „Eurofarmacijos vaistinės“) dėl jungtinės veiklos sutarties pripažinimo negaliojančia; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – Telšių rajono savivaldybė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašė pripažinti negaliojančia VšĮ Telšių apskrities ligoninės ir UAB „Eurovaistinė“ 2005 m. sausio 25 d. dešimčiai metų sudarytą jungtinės veiklos sutartį (toliau – ir sutartis, ginčo sutartis), kuria, bendrai veikiant, susitarta VšĮ Telšių apskrities ligoninės patalpose įrengti UAB „Eurovaistinė“ filialą (vaistinę). Šiuo atveju ginamas viešasis interesas yra susijęs su įstatymams prieštaraujančiu valstybės turto naudojimu; asmenys negali tikėtis, kad valstybės turtas būtų naudojamas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, kad atskiriems verslo subjektams būtų sudarytos išskirtinės naudojimosi juo sąlygos. Ieškovas pažymėjo, kad VšĮ Telšių apskrities ligoninė į jungtinę veiklą įnešė valstybei nuosavybės teise priklausančias 98 kv. m patalpas, jai perduotas pagal 1998 m. birželio 19 d. su Telšių apskrities viršininko administracija sudarytą pastatų panaudos sutartį; UAB „Eurovaistinė“ įnašas – jos patirtis, projektavimas bei patalpų remonto darbai; vaistinės įrengimas ir apyvartinių lėšų skyrimas; kiekvienos šalies įnašo vertė – 100 000 Lt. Ieškovas nurodė, kad ginčo sutartimi pažeistos Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d. įstatymo Nr. IX-2543 redakcija, Žin., 2004, Nr. 168-6175; toliau – ir Įstatymas) imperatyviosios nuostatos, kuriose neįtvirtinta galimybių atsakovui VšĮ Telšių apskrities ligoninei disponuoti valstybės turtu, sudarant jungtinės veiklos sutartį. Be to, atsakovui UAB „Eurovaistinė“ sudarytos išskirtinės sąlygos, nes jis išvengė konkurencijos. Jungtinės veiklos sutartį pripažinus negaliojančia, šalys grąžintinos į pradinę padėtį (CK 6.145 straipsnis).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Telšių rajono apylinkės teismas 2011 m. sausio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad Telšių apskrities viršininko administracija, patikėjimo teise valdanti valstybei nuosavybės teise priklausančius pastatus Telšiuose, (duomenys neskelbtini), 1998 m. birželio 19 d. panaudos sutarties pagrindu perdavė ginčo patalpas atsakovui VšĮ Telšių apskrities ligoninei neatlygintiniam naudojimui, neprieštaravo dėl jos ir UAB „Eurovaistinė“ 2005 m. sausio 25 d sudarytos jungtinės veiklos sutarties, pagal kurią VšĮ Telšių apskrities ligoninė kaip turtinį įnašą bendrai veiklai – UAB „Eurovaistinė“ vaistinei įrengti – perdavė patalpas. Teismas pažymėjo, kad ne Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimo Nr. 1524 „Dėl valstybės materialiojo turto nuomos“ nuostatos, reglamentuojančios iš nuomos kylančius teisinius santykius, bet Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo, taip pat CK 6.969–6.977 straipsniai yra tinkamas teisinis ieškinio reikalavimo pagrindas. Teismas, įvertinęs šalių sudarytos sutarties sąlygas ir jų atitiktį pirmiau nurodytų įstatymo ir CK normų reglamentavimo aspektu, pažymėjo, kad atsakovas VšĮ Telšių apskrities ligoninė šios sutarties pagrindu neperdavė patalpų partnerio nuosavybėn, jų neišnuomojo ir šios netapo jų bendroji nuosavybė; teismo vertinimu, atsakovai naudojosi šiuo turtu; be to, sutartis atitiko atsakovo VšĮ Telšių apskrities ligoninės veiklą ir tikslus, kuriems iš esmės pasiekti ir sudaryta sutartis bei jos pagrindu perduotos patalpos. Teismo vertinimu, šalių sulygtos sutarties sąlygos suderinamos su Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nustatytais valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principais (81 straipsnis), nes sutarties akivaizdi nauda visuomenei (vaistų ir medicininių prekių prieinamumas ligoninės pacientams) ir valstybei (pelnas dalijamas lygiomis dalimis). Tai, kad VšĮ Telšių apskrities ligoninė iš jungtinės veiklos iki 2010 m. sausio 1 d. gavo 97 232,55 Lt pelno, teismo vertinimu, reiškė racionalų valstybės turto naudojimą ir tausojimą.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro apeliacinį skundą, panaikino Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 28 d. sprendimą ir naujai priimtu 2011 m. gegužės 17 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino negaliojančia VĮ Telšių apskrities ligoninės ir UAB „Eurovaistinė“ 2005 m. sausio 25 d. sudarytą jungtinės veiklos sutartį (CK 1.80 straipsnis); grąžino Telšių rajono savivaldybei 98 kv. m ploto patalpas pastate–poliklinikoje (unik. Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane žyma 8D3p, adresu: (duomenys neskelbtini), Telšiai (CK 4.96 straipsnis). Kolegija sutiko su ieškovo pozicija, kad ginčo sutartis pažeidžia Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo 1998 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. VIII-729 (2004 m. lapkričio 4 d. įstatymo Nr. IX-2543 redakcija) imperatyviąsias normas. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje neteisingai sprendė, kad valstybės įmonėms, valdančioms valstybės turtą pagal panaudą, nedraudžiama sudaryti jungtinės veiklos sutarties ir įnešti turtą į bendrą veiklą vien tik dėl to, jog tokio draudimo nenustatyta CK 6.969–6.977 straipsniuose. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nustatyta valstybės turto valdymą, naudojimą bei disponavimą juo tvarka; pagal įstatymo 17 straipsnio 5 dalį valstybės ir savivaldybių turtas negali būti perduodamas kitiems juridiniams ar fiziniams asmenims ar kitaip susiejamas su turtu jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Nors atsakovai argumentavo, kad ginčo sutarties sudarymo metu įstatyme nebuvo tokio draudimo, tačiau kolegija šiuos argumentus atmetė ir nurodė, jog galiojusio įstatymo 19 straipsnyje buvo nustatytas reikalavimas Vyriausybei, bet ne patikėjimo ar panaudos teise valstybės turtą valdantiems juridiniams asmenims, priimti sprendimą dėl jo investavimo (turto kaip įnašo perdavimo). Teisės normos imperatyvusis pobūdis ne visada akivaizdus; nustatant, ar teisės norma, kurioje nėra tiesiogiai lingvistiškai išreikšto imperatyvo, yra privalomo pobūdžio, ji turi būti aiškinama pagal bendruosius teisės normų aiškinimo metodus; imperatyvioji yra tokia teisės norma, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl, aiškinantis normos imperatyvųjį pobūdį, turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Domus Perfecta“ v. UAB vaistinė „Širdažolė“, bylos Nr. 3K-3-263/2005; 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sigma Telas“ ir kt. v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-416/2005; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje D. K. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-432/2008; kt.). Taigi valstybės turtas, kaip viešosios nuosavybės teisės objektas, turi būti naudojamas, tik siekiant patenkinti tam tikrus viešuosius interesus. Disponuoti valstybės turtu galima tik įstatymo nustatytais atvejais ir būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus mieto valdyba v. Vilniaus knygos draugija, bylos Nr. 3K-3-856/2000; 2005 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Ramunė“ v. UAB „Vengrobalt-K“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-122/2005; kt.).

Kolegija sutiko su ieškovo apeliacinio skundo argumentais, kad ginčo sutartimi bendrovei UAB „Eurovaistinė“ buvo sudarytos išskirtinės sąlygos, ji išvengė konkurencijos su kitais potencialiais pretendentais ir šie ginčija sutartį (A. K. firma 2005 m. birželio 10 d. pateikė ieškinį dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia). Ieškovui prašant pripažinti sandorį negaliojančiu ir taikyti restituciją (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis), kolegija pažymėjo, kad restitucija taikoma prievolinių santykių šalims; šiuo atveju taip nėra, t. y. reikalavimą pareiškęs asmuo nesaistomas prievolinių santykių su daikto valdytoju, todėl daiktas gali būti išreikalautas pagal CK 4.95–4.97 straipsniuose įtvirtintas vindikacijos taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, v. UAB „Erama“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-149/2011; 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje M. J. Š. v. antstolė L. U. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-356/2010). VĮ Registrų centro duomenimis, perduotos jungtinei veiklai patalpos nuo 2010 m. spalio 26 d. įregistruotos Telšių rajono savivaldybės nuosavybėn. Kadangi pastatų savininko (sandorio sudarymo – valstybės, sprendimo priėmimo metu – Telšių rajono savivaldybės) valdymo teisė pažeista dėl neteisėtų atsakovų veiksmų, tai kolegija konstatavo, jog šiuo atveju taikytina vindikacija (CK 4.96 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu kasatorius (atsakovas UAB „Eurovaistinė“) prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį dėl vindikacijos taikymo ir bylą dėl šioje dalyje taikytinos restitucijos perduoti nagrinėti iš naujo žemesnės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Dėl Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio netinkamo aiškinimo. Įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje reglamentuojami valstybės ir savivaldybių turto investavimo klausimai, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad patalpų, kaip įnašo, pagal jungtinės veiklos sutartį naudojimas yra investavimas įstatymo 19 straipsnio prasme; ginčo sutarties pagrindu valstybės patalpos perduotos ne investavimo tikslais, todėl tokia situacija nepatenka į Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies reguliavimo sritį; apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad VšĮ Telšių apskrities ligoninė ir sutikimą ginčo sutarčiai sudaryti davusi Telšių apskrities viršininko administracija turėjo gauti Vyriausybės sprendimą dėl jai nuosavybės teise priklausančio turto investavimo, kaip tai nustatyta pirmiau nurodyto įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje.

2. Dėl Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 2, 7, 14, 16, 17, 19, 20 straipsnių netinkamo aiškinimo. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ginčo sutarties sudarymo metu pirmiau nurodyto įstatymo buvo įtvirtintas išsamus valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo būdų sąrašas, pripažintina nepagrįsta dėl netinkamo šio įstatymo normų interpretavimo. Iš įstatymo straipsnių nuostatų neišplaukia, kad jame nustatyta tik disponavimo turtu teisė, jį parduodant, kitaip perleidžiant, išnuomojant ar įkeičiant, ir kad nenustatyta galimybių jį naudoti ar valdyti. Šiuo atveju valstybės turtu buvo naudojamasi, jo naudingąsias savybes taikant turto naudotojo, t. y. atsakovo VšĮ Telšių apskrities ligoninės, poreikiams tenkinti. Kolegija šio argumento neįvertino ir dėl jo nepagrįstai nepasisakė; apeliacinės instancijos teismas apskritai neatskleidė šio įstatymo esmės, nors konstatavo jo normų imperatyvųjį pobūdį, tačiau neatliko jų analizės, neatsižvelgė į įstatymo pasikeitusias redakcijas ir jų galiojimą laiko atžvilgiu. Įstatymo 17 straipsnio 5 dalis, kurioje nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių turtas negali būti perduotas kitiems juridiniams ar fiziniams asmenims ar kitaip susiejamas su turtu jungtinės veiklos sutarties pagrindu, įsigaliojo nuo 2006 m. birželio 8 d.; sutarties sudarymo metu Įstatymo nebuvo nustatyta tokio draudimo. Apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad Įstatymas savo esme yra imperatyviojo pobūdžio, laikytini nelogiškais ir nesuprantamais.

3. Dėl pripažinto negaliojančiu sandorio negaliojimo padarinius nustatančių materialiosios teisės normų netinkamo aiškinimo ir taikymo (CK 1.78 straipsnis, 1.80 straipsnio 2, 2, 4 dalys), vindikacijos, kaip daiktinės teisės gynimo priemonės (CK 4. 95 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis duomenimis viešajame registre apie nuosavybės teisių į patalpas įregistravimą trečiajam asmeniui – Telšių rajono savivaldybei – taikė vindikaciją, nors savininkas nebuvo praradęs teisinio valdymo, o faktinį valdymą pagal panaudos sutartį yra perdavęs atsakovui VšĮ Telšių apskrities ligoninei. Šioje byloje nei ieškovas, nei patalpų savininkas nebuvo pareiškę reikalavimo ginti savininko teises, taikant vindikaciją. Šių patalpų savininkė Telšių rajono savivaldybė byloje dalyvavo trečiuoju asmeniu, nepareiškusiu savarankiškų reikalavimų, išdėstė poziciją dėl pareikšto ieškinio, t. y. prašė jį atmesti. Vadinasi, ji nesiekė susigrąžinti patalpų iš atsakovo VšĮ Telšių apskrities ligoninės. Vindikacija nekilnojamojo daikto atveju galima tik tada, kai savininkas praranda faktinio ir teisinio valdymo galimybę, t. y. kai viešame registre kaip daikto savininkas nurodomas kitas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. Vilniaus apskrities viršininko administracija (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), L. P. ir kt., bylos Nr.3K-3-252/2011). Kasacinis teismas yra taip pat išaiškinęs, kad vindikacinio ieškinio dalykas yra reikalavimas grąžinti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo ir kad tokį reikalavimo faktinį pagrindą sudaro kelios grupės aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr.3K-3-149/2011). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nuostata, kad restitucija taikoma tik tada, kai šalys saistomos prievolinių santykių, neteisingai sutapatino sandorio ir proceso šalis ir netinkamai taikė CK 4.95, 4.96 straipsnius. Reikalavimą dėl pripažinto niekiniu sandorio negaliojimo teisinių padarinių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo (CK 1.78 straipsnio 4 dalis); šiuo atveju – ieškovas, į teismą kreipęsis ne savivaldybės vardu, bet gindamas viešąjį interesą. Teismas neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo išvadai, kad ieškovas ieškiniu siekė patalpas grąžinti Telšių rajono savivaldybei. Šiuo atveju neteisėtai taikydamas vindikaciją, teismas patalpas grąžino jų savininkui, tačiau kasatorius kaip ab intio negaliojančios sutarties šalis negrąžintas į status quo. Taigi neišspręsta dėl pripažinto negaliojančiu sandorio teisinių padarinių kasatoriui, nors jis įnešė įnašus bendrai veiklai pagal sutartį vykdyti. Dėl to kita sandorio šalis ir patalpų savininkas tapo materialiai pranašesni nei kasatorius.

4. Dėl CPK 4 straipsnio. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartyje civilinėje byloje Vilniaus mieto valdyba v. Vilniaus knygos draugija, bylos Nr. 3K-3-856/2000, taip pat 2005 m. vasario 28 d. nutartyje civilinėje byloje UAB „Ramunė“ v. UAB „Vengrobalt-K“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-122/2005, išdėstytus išaiškinimus, nepaisant, kad jose buvo sprendžiama dėl valstybės turto perdavimo kitų asmenų nuosavybėn. Taigi teismas rėmėsi teisės taikymo išaiškinimais bylose, kurių faktinės aplinkybės visiškai nesusijusios su šia byla, vartojo atskiras nutarčių frazes, neatsižvelgdamas į jų kontekstą ir bylų esmę, todėl priėmė neteisingą ir neteisėtą sprendimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Kasacinis teismas aiškina ir taiko teisės normas ne a priori, bet konkrečioje byloje. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas, ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kuriose buvo sukurtas precedentas. Šioje byloje nenagrinėta tokių klausimų, kurie išspręsti pirmiau nurodytose kasacinėse bylose. Vadinasi, nebuvo pagrindo remtis teisės precedentu, kuris kaip netinkamas teisės šaltinis sudarė prielaidas teismų nepagrįstoms išvadoms ir sprendimui priimti.

5. Dėl CPK 320 straipsnio 1 dalies. Apeliacinės instancijos teismas peržengė apeliacinio skundo ribas, nes svarstė restitucijos taikymo klausimą, nors ieškovas apeliaciniame skunde jo nekėlė, bet prašė pripažinti negaliojančia ginčo sutartį. Teismas taip pat nepagrįstai sprendime nurodė, kad duomenų apie patalpų nuosavybės teisę viešajame registre buvimas yra pakankama aplinkybė spręsti, jog ieškinio tikslas – patalpų grąžinimas jų savininkui (Telšių rajono savivaldybei). Šioje byloje nebuvo pareikšta reikalavimų nutraukti ar pripažinti negaliojančia 1998 m. birželio 19 d. panaudos sutartį. Šių patalpų savininkė Telšių rajono savivaldybė byloje dalyvavo trečiuoju asmeniu, nepareiškusiu savarankiškų reikalavimų, išdėstė poziciją dėl pareikšto ieškinio, t. y. prašė jį atmesti. Vadinasi, ji nesiekė susigrąžinti patalpų iš atsakovo VšĮ Telšių apskrities ligoninės.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašo kasacinį skundą atmesti, apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti galioti. Ieškovas nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nuostatas, kad teisės normos imperatyvusis pobūdis, kai joje tiesiogiai jis neišreikštas, turi būti aiškinamas pagal bendruosius teisės normų aiškinimo metodus. Imperatyviąja teisės norma siekiama apsaugoti visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl, aiškinantis normos imperatyvųjį pobūdį, turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Domus Perfecta“ v. UAB vaistinė „Širdažolė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-263/2005; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas, bylos Nr. 3K-3-247/2010; kt.). Įstatymo norma yra imperatyvioji, jeigu jos pažeidimas, sudarant sandorius, yra pagrindas pripažinti juos negaliojančiais pagal CK 1.80 straipsnį. Kadangi teisės normų, reglamentuojančių valstybės turto valdymą ir naudojimą, nenustatyta galimybės sudaryti junginės veiklos sutartį, tai teismas pagrįstai sprendė, jog sandoris prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, pripažintinas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu. Ieškovas sutinka su kasatoriaus argumentu, kad Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnyje reglamentuojama dėl valstybės ar savivaldybių turto investavimo ir kad šiuo atveju jungtinės veiklos sutartimi apibrėžti santykiai nėra turto investavimas. Vis dėlto šio įstatymo normos netinkamas taikymas, ieškovo vertinimu, nenulėmė iš esmės teisingo sprendimo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepažeidė CPK 320 straipsnio, nes, patenkinęs reikalavimą pripažinti negaliojančiu sandorį, byloje turėjo išspręsti restitucijos klausimą, net jeigu tokio reikalavimo nebuvo atskirai pareikšta (CK 6.145 straipsnis). CPK 331 straipsnio 4 dalyje neįtvirtinta reikalavimo teismui nurodyti, kodėl atmetami ar pripažįstami visi šalių pateikti argumentai. Ieškovas taip pat nurodo, kad vindikacijos, kaip nuosavybės teisės gynimo būdas, taikytas dėl to, kad patalpų savininko ir kasatoriaus nesieja prievoliniai santykiai. Ginčo sandorio sudarymo metu patalpų kaip įnašo į jungtinę veiklą savininkas buvo valstybė; bylos nagrinėjimo metu šis turtas perduotas Telšių rajono savivaldybei pagal Vyriausybės 2010 m. birželio 29 d. nutarimą Nr. 938 „Dėl VšĮ Telšių apskrities ligoninės savininko teisių ir pareigų bei valstybės turto perdavimo“.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų. Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu prokuroras gina viešąjį interesą – disponavimo valstybės turtu teisėtumą. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai šiuo atveju nustatė tapačias bylos faktines aplinkybes, tačiau dėl skirtingo taikytinų teisės normų turinio aiškinimo jas kvalifikavo nevienodai; tai lėmė nevienodų sprendimų priėmimą. Kasacinis teismas vykdo kasacijos funkciją ir iš naujo bylos faktų nenustatinėja; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde keliami valstybės ir savivaldybių turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo reglamentuojančio įstatymo nuostatų taikymo ir aiškinimo klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.

Dėl Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nuostatų

Taigi byloje nustatyta, kad jungtinės veiklos sutarties objektas – 98 kv. m patalpos, plane pažymėtos žyma 8D3p, Telšiuose, (duomenys neskelbtini), pastate–poliklinikoje (unik. Nr. (duomenys neskelbtini), iki ginčijamos jungtinės veiklos sutarties sudarymo buvo valstybės, bylos nagrinėjimo metu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 938 „Dėl VšĮ Telšių apskrities ligoninės savininko teisių ir pareigų bei valstybės turto perdavimo“ pagrindu perduotas Telšių rajono savivaldybės nuosavybėn, o atsakovas VšĮ Telšių apskrities ligoninė patalpas valdė ir valdo panaudos teise. Nustačius šias aplinkybes, teismai tinkamai kvalifikavo ginčo teisinį santykį ir dėl šalių sudarytos sutarties teisėtumo sprendė, taikydami materialiosios teisės normą – Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymą (toliau – ir Įstatymas). Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl Įstatymo normų imperatyviojo pobūdžio nemotyvuotos, neatskleista jų turinio esmė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juos įstatymas taikomas pagal jo 1 straipsnyje įtvirtintą taisyklę: šis įstatymas nustato valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką ir sąlygas, valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimus šioje srityje tiek, kiek to nereglamentuoja kiti šio turto valdymo ir (ar) naudojimo bei (ar) disponavimo juo įstatymai. Kasacinio teismo praktikoje pateikti nagrinėjamai bylai aktualūs išaiškinimai, kad dėl civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių subjektų – valstybės (savivaldybės) – savitumo ir objekto – valstybės (savivaldybės) turto – specifikos su valstybės ir savivaldybės turto perdavimu susijusiems santykiams netaikoma CK nuostatos, kad civilinės teisės ir pareigos gali atsirasti ir iš įstatymo nenustatytų pagrindų; pripažinus priešingai, būtų sudarytos sąlygos švaistyti valstybės ir savivaldybių turtą, taip pažeisti viešąjį interesą. Valstybės ar savivaldybių turtas, kaip viešosios nuosavybės teisės objektas, turi būti naudojamas tik siekiant patenkinti tam tikrus viešuosius interesus, o teisės normos, reglamentuojančios valstybės ir savivaldybės turto perleidimą, turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Domus Perfecta“ v. UAB vaistinė „Širdažolė“, bylos Nr. 3K-3-263/2005; 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sigma Telas“ ir kt. v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-416/2005; 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Artapolas“ v. UAB „Autoreikmuo“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-237/2011; kt.).

Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme nustatyti principai, vienas iš kurių – viešosios teisės – principas reiškia tai, kad sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais, nes būtent per valstybės (savivaldybių) turto santykių reglamentavimą valstybė reguliuoja ūkinę veiklą. Nagrinėjamos bylos kontekste viešosios teisės principas itin aktualus. Jis reiškia, kad valstybės (savivaldybių) turto tvarkymo santykiuose teisėta yra tik tai, kas tiesiogiai leista Įstatymo.

Valstybės (savivaldybės) turto perleidimo santykių reglamentavimas pagal Įstatymą grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus. Įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d. įstatymo Nr. IX-2543 redakcija, Žin., 2004, Nr. 168-6175) redakcijoje buvo detaliai reglamentuoti disponavimo valstybės (savivaldybės) turtu atvejai, tačiau nebuvo nustatyta leidimo disponuoti valstybės (savivaldybių) turtu, jį perduodant jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Šiuo atveju pagal jungtinės veiklos sutartį bendrai veiklai buvo perduotos patalpos, kurios yra valstybės (savivaldybės) turtas; sandoris sudarytas, pažeidus viešosios teisės principą – valstybės (savivaldybių) turtas perduotas kitaip, negu nustatyta imperatyviuoju reguliavimu, pažeidžiant įtvirtintą tvarką ir šio reguliavimo tikslus (saugomas vertybes).

Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, netinkamai taikė Įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, kurioje reglamentuojamas valstybės (savivaldybės) turto investavimas; valstybės turto perdavimas jungtinės veiklos sutarties pagrindu kitam asmeniui nėra turto investavimas ir nepatenka į Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies reguliavimo sritį. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Įstatymo nebuvo nustatyta galimybės sudaryti jungtinės veiklos sutartį, todėl sudarytas sandoris prieštarauja imperatyviosioms Įstatymo normoms ir dėl šios priežasties pagrįstai pripažintas negaliojančiu (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Nors kasatorius teigia, kad teismo precedentai, kuriais vadovavosi apeliacinės instancijos teismas, dėl bylų skirtingų aplinkybių netaikytini šioje byloje, tačiau teisėjų kolegija pažymi tai, jog šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą vadovautis įvardytose kasacinio teismo nutartyse pateiktais išaiškinimas, reikšmingais dėl juose kasacinio teismo išdėstyto Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo normų imperatyviojo pobūdžio ir jomis nustatyto reglamentavimo privalomumo.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad netinkamas Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies taikymas nelėmė iš esmės neteisėto sprendimo priėmimo ir dėl to nėra pagrindo naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Dėl restitucijos ir vindikacijos

Vindikacija ir restitucija yra savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys asmens teisių gynimo būdai. Restitucija taikoma tik tada, kai asmenis sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja prievoliniai santykiai, daiktas gali būti išreikalautas pagal CK 4.95–4.97 straipsniuose įtvirtintas vindikacijos taisykles. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įstatymo tiesiogiai nurodyta, jog, konstatavus niekinio sandorio faktą, taikomos CK šeštosios knygos normų nustatytos restitucijos taisyklės (CK 1.80 straipsnio 3 dalis). Bendrąsias restitucijos taisykles reglamentuoja CK šeštosios knygos „Prievolių teisė“ I dalies „Bendrosios nuostatos“ X skyriaus „Restitucija“ normos.

Byloje nustatyta, kad valstybei priklausiusios patalpos panaudos pagrindu buvo perduotos VšĮ Telšių apskrities ligoninei. Viešąjį interesą ginantis prokuroras, reikšdamas ieškinį dėl jungtinės veiklos sutarties pripažinimo negaliojančia, neginčijo panaudos sutarties, prašė taikyti restituciją ir šalis grąžinti į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo. Valstybę ir atsakovą VšĮ Telšių apskrities ligoninę saisto panaudos prievoliniai teisiniai santykiai, kurie nepakito, Telšių rajono savivaldybei tapus nurodytų patalpų savininku. Pripažinus jungtinės veiklos sutartį negaliojančia, turėjo būti taikoma restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Minėta, kad restitucijos taisyklės nustatytos CK šeštosios knygos normų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažintos negaliojančia jungtinės veiklos sutarties šalims taikė daiktinės teisės normas ir ginčo sutarties objektą išreikalavo, remdamasis vindikacijos taisyklėmis (CK 4.95–4.97 straipsniai). Pripažinus sandorį negaliojančiu, sandorio šalys turėjo būti grąžintos į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo. Dėl to ginčo patalpos, taikant restituciją, turėjo būti grąžintos ne Telšių rajono savivaldybei, bet VšĮ Telšių apskrities ligoninei (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Dėl nurodytos priežasties apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria patalpos perduotos Telšių rajono savivaldybei, keistina, nurodant, kad patalpos grąžintinos VšĮ Telšių apskrities ligoninei.

Teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus argumentus, kad restitucijos natūra taikymas suponavo sandorio šalių grąžinimą į nelygiavertę padėtį dėl to, jog tik vienai iš sandorio, pripažinto niekiniu, šalių (UAB „Eurovaistinė“) negrąžinta to, ką ji perdavė pagal sandorį – įnašo. Iš bylos duomenų matyti, kad, nagrinėjant bylą, kasatorius kaip jungtinės veiklos sutarties šalis neįrodinėjo įnašo į jungtinę veiklą dydžio, nereiškė reikalavimo priteisti įnašą, t. y. šios aplinkybės nebuvo nagrinėjimo dalykas. Kasatoriaus įnašo nustatymas ir jo dydžio apskaičiavimas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenustatinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Kiti kasacinio skundo argumentai, kaip neatskleidžiantys kasacijos pagrindų arba kaip teisiškai nereikšmingi ir neturintys įtakos apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumui, nenagrinėtini.

Patikrinusi apskųstą sprendimą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jį naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Iš kasatoriaus Lietuvos valstybei priteistina 39,80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 14 d. pažymoje (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Pakeisti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 17 d. sprendimo dalį, kuria Telšių rajono savivaldybei grąžintos 98 kv. m ploto patalpos pastate–poliklinikoje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėta plane žyma 8D3p, adresas: (duomenys neskelbtini), ir šias patalpas grąžinti VšĮ Telšių apskrities ligoninei.

Kitą Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 17 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš UAB „Eurovaistinė“, j. a. k. (duomenys neskelbtini), buveinės adresas; (duomenys neskelbtini), atsisk. sąsk. Nr. (duomenys neskelbtini) AB SEB banke, į valstybės biudžetą 39,80 Lt (trisdešimt devynis litus 80 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Sigita Rudėnaitė

Pranas Žeimys