Civilinė byla Nr. 3K-3-270/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
127.1; 127.4; 127.6; 127.7 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Juozo Šerkšno,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutarties peržiūrėjimo uždarosios akcinės bendrovės „RANGA IV“ restruktūrizavimo byloje.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl restruktūrizuojamos įmonės UAB „Ranga IV“ restruktūrizavimo plano patvirtinimo teisėtumo.
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. sausio 30 d. nutartimi iškėlė restruktūrizavimo bylą uždarajai akcinei bendrovei „RANGA IV" (toliau – Bendrovė), 2009 m. birželio 1 d. nutartimi patvirtinti 83 414 854,20 Lt restruktūrizuojamos Bendrovės kreditorių finansiniai reikalavimai, iš jų 2 352 321,66 Lt Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Vilniaus apskrities VMI) finansinis reikalavimas.
2009 m. birželio 9 d. įvyko Bendrovės kreditorių susirinkimas, kuriame, pripažinus, kad įgyvendinus restruktūrizavimo planą bus atkurtas Bendrovės mokumas, nutarta jam pritarti ir pateikti tvirtinti Vilniaus apygardos teismui. Restruktūrizavimo plane, be kita ko, numatyta įkeisti iš statybos rangos sutarties kylančias turtines teises bankui, suteikusiam statybos darbų įvykdymo garantiją; statyti branduolinio kuro saugyklą Ignalinoje (sutarties vertė 81 mln. Lt, sutartis laikytina komercine paslaptimi ir Bendrovė nepageidauja jos įtraukti į restruktūrizavimo planą); taip pat numatyta, kad reikalinga bendrovės kreditorių (įskaitant valstybės institucijas) reikalavimų patenkinimą išdėstyti ketveriems metams bei kad restruktūrizavimo laikotarpiu gali susidaryti nenumatytų nuostolių, kuriuos numatoma dengti iš laukiamo pelno, tikintis ekonominių sąlygų pagerėjimo 2010 m.
Restruktūrizavimo plano projektas buvo pateiktas Vilniaus apskrities VMI likus dviem darbo dienoms iki kreditorių susirinkimo, nors ši prašė pateikti projektą likus dešimt dienų. Vilniaus apskrities VMI nesutiko su pateiktu plano projektu ir balsavo prieš jį, nurodydama, kad planas pažeidžia jos teises, neįgyvendina Įmonių restruktūrizavimo įstatyme (toliau – ĮRĮ) nustatytų restruktūrizavimo tikslų, prieštarauja protingumo ir sąžiningumo principams. Nurodžiusi, kad nepateikta detali informacija apie plane numatytą branduolinio kuro saugyklos statybą, nepateiktos sutarčių kopijos, neaišku, ar Bendrovė nustatytais terminais galės vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams, Vilniaus apskrities VMI kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą ir prašė netvirtinti restruktūrizavimo plano, taip pat pripažinti negaliojančiu Bendrovės kreditorių susirinkimo 2009 m. birželio 9 d. nutarimą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. liepos 9 d. nutartimi atmetė pareiškėjo Vilniaus apskrities VMI skundą dėl Bendrovės kreditorių susirinkimo nutarimo pripažinimo negaliojančiu. Teismas nustatė, kad 2009 m. birželio 9 d. Bendrovės kreditorių susirinkime „už“ balsavusių kreditorių reikalavimų suma sudarė 81,8272 proc. nuo bendros kreditorių reikalavimų sumos, „prieš“ – 15,4307 proc., taigi restruktūrizavimo planui pritarta nepažeidžiant ĮRĮ reikalavimų; pabrėžė, jog, įvertinus potencialias galimybes kreditorių susitarimui pasiekti, įstatyme nereikalaujama absoliučios įmonės kreditorių daugumos sprendžiant pritarimo įmonės restruktūrizavimo planui klausimą, nes tokiu atveju įmonei būtų ypač apsunkintos galimybės restruktūrizuotis. Pareiškėjo skunde išreikštas abejones dėl RUAB „Ranga IV“ restruktūrizavimo plane numatytų priemonių įmonės mokumui atkurti teismas vertino kaip pareiškėjo subjektyvią nuomonę, nepagrįstą jokiais objektyviais įrodymais, specialistų ar ekspertų išvadomis. 2009 m. liepos 10 d. nutartimi teismas, nustatęs, kad pateiktas uždarosios akcinės bendrovės „Ranga IV“ restruktūrizavimo planas atitinka ĮRĮ 13 straipsnio reikalavimus, Bendrovė vykdo ūkinę veiklą, siekia atkurti mokumą ir atsiskaityti su savo kreditoriais, patvirtino pateiktą restruktūrizavimo planą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gruodžio 22 d. nutartimi atmetė pareiškėjo Vilniaus apskrities VMI atskiruosius skundus, Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 9 d. ir 2009 m. liepos 10 d. nutartis paliko nepakeistas. Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovas uždaroji akcinė bendrovė „Ranga IV“ atitinka sunkumus patiriančios įmonės sąvoką Europos Komisijos komunikato „Bendrijos gairės dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti“ (toliau – Gairės) (OL C 244, 2004 10 01, p. 2) 10 punkto c papunkčio prasme. Vadovaudamasi Europos Teisingumo Teismo 1999 m. birželio 29 d. sprendime byloje Nr. C-256/97 esančiais išaiškinimais dėl hipotetinio privataus kreditoriaus kriterijaus taikymo sprendžiant, ar suteiktos mokesčių mokėjimo lengvatos laikytinos valstybės pagalba Europos Sąjungos sutarties 87 straipsnio 1 dalies prasme, bei nustačiusi, kad Vilniaus apskrities VMI mokėtinos sumos ne tik nėra daug didesnės už kitiems kreditoriams mokėtinas sumas, bet ir mažesnės už įmonės skolą kai kuriems kitiems kreditoriams, pavyzdžiui, SEB bankui, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad įmokų Vilniaus apskrities VMI išdėstymas nėra tokio masto lengvata, jog ją būtų galima laikyti valstybės pagalba, nėra pagrindo ir išvadai, kad tokios pagalbos Bendrovė tokiomis pačiomis sąlygomis negalėtų gauti iš privataus kreditoriaus, nes visų kitų privačių kreditorių reikalavimų patenkinimas atidėtas. Darydama šią išvadą teisėjų kolegija rėmėsi ir ta aplinkybe, kad valstybė šioje byloje nėra priėmusi nei sprendimo suteikti restruktūrizuojamai įmonei valstybės pagalbą, nei sprendimo išdėstyti restruktūrizuojamos įmonės skolos padengimą ar skolos dengimo terminą atidėti. Sprendimas išdėstyti skolos dengimą restruktūrizavimo laikotarpiui buvo priimtas restruktūrizavimo procese ĮRĮ nustatyta tvarka, šį sprendimą, pritardami įmonės restruktūrizavimo planui, priėmė restruktūrizuojamos įmonės kreditoriai ĮRĮ 15 straipsnio 4 dalyje nustatyta kvalifikuota balsų dauguma. Pripažinusi, kad skolos Vilniaus apskrities VMI dengimo išdėstymas neatitinka valstybės pagalbos sampratos, kolegija neanalizavo argumentų dėl restruktūrizavimo plano neatitikties Gairių kriterijams.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ĮRĮ 19 straipsnio 7 punktas restruktūrizuojamos įmonės kreditoriams suteikiama teisė ir galimybė kreditorių susirinkime, kuriame sprendžiamas restruktūrizavimo plano tvirtinimo klausimas, išdėstyti savo poziciją dėl restruktūrizavimo plano ir, jeigu kreditoriai mano planą esant netinkamą, jam nepritarti bei siūlyti teismui jo netvirtinti, tačiau ĮRĮ nenustatyta reikalavimo, kad įmonės restruktūrizavimo planui pritartų visi kreditoriai vienbalsiai, ir sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokiu reglamentavimu įstatymų leidėjas atsižvelgia į sunkumus, kylančius siekiant visų kreditorių pozicijų suderinimo ir visų restruktūrizavimo proceso dalyvių, įskaitant pačią restruktūrizuojamą įmonę bei ją išsaugoti norinčius kreditorius, interesų pusiausvyros. Kolegija taip pat pažymėjo, kad restruktūrizavimo proceso eigos atskiruose etapuose sprendimai turi būti priimami ir ginčai nagrinėjami operatyviai, nes priešingu atveju, t. y. užsitęsus restruktūrizavimo procesui ir jo metu kilusių ginčų nagrinėjimui, kiltų grėsmė, kad restruktūrizavimo tikslai nebus pasiekti. Vertindama pareiškėjo argumentus, kad už Bendrovės restruktūrizavimo planą balsavę kreditoriai yra su bendrove susijusios įmonės, kurių dauguma valdybos narių ir akcininkų yra ir Bendrovės valdybos nariai, teisėjų kolegija pažymėjo, jog ĮRĮ riboja kreditorių teises, tvirtinant įmonės restruktūrizavimo planą, reikalavimu būti restruktūrizuojamos įmonės kreditoriumi ir šios teisės įgyvendinimo neriboja kitomis sąlygomis, o pareiškėjas neįrodė, kad ši aplinkybė turėjo reikšmės įmonės restruktūrizavimo proceso ir atskirų jo eigos etapų, kuriuose sprendimą priėmė įmonės kreditoriai, teisėtumui (CPK 12 straipsnis).
Teisėjų kolegija sprendė, kad Bendrovės restruktūrizavimo planas parengtas pagal numatomas gauti pajamas iš jau konkrečiai numatytos veiklos, todėl šalies makroekonominės tendencijos tiesiogiai nedarys įtakos Bendrovės gaunamoms pajamoms. Atsižvelgdama į tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog Vilniaus apskrities VMI būtų siekusi ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka pasinaudoti savo teise susipažinti su komercinę paslaptį sudarančia informacija ir Bendrovė nebūtų ĮRĮ nustatyta tvarka jos suteikusi, teisėjų kolegija nekonstatavo pareiškėjo teisės susipažinti su restruktūrizavimo planui įvertinti reikalinga informacija pažeidimo.
Įvertinusi aplinkybę, kad Vilniaus apskrities VMI, kaip vienai iš pagrindinių kreditorių, restruktūrizavimo planas buvo pateiktas nesilaikant ĮRĮ 15 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino, kartu su ta aplinkybe, kad Vilniaus apskrities VMI argumentus dėl restruktūrizavimo plano tinkamumo įvertino pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2009 m. liepos 9 d. nutartį, teisėjų kolegija nepripažino, kad toks ĮRĮ nustatytos restruktūrizavimo procedūros pažeidimas galėjo turėti įtakos kreditorių nutarimo turiniui; pareiškėjas neįrodė, kad restruktūrizavimo plano projekto nepateikimas jam įstatyme nustatytais terminais turėjo reikšmės įmonės restruktūrizavimo proceso ar atskirų jo eigos etapų teisėtumui (CPK 12 straipsnis); be to, visi argumentai dėl restruktūrizavimo plano išdėstyti teismui ir jie įvertinti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija sprendė, kad iki restruktūrizavimo bylos Bendrovei iškėlimo jos prisiimtų įsipareigojimų įkeisti SEB bankui turtines teises, kylančias iš statybos rangos sutarties su „Nukem Technologies GmbH“, vykdymas nelaikytinas prieštaraujančiu ĮRĮ.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, tvirtindamas restruktūrizavimo planą, teismas įvertina, ar jis atitinka keliamus reikalavimus (ĮRĮ 13 straipsnis), ar parengtas ir pateiktas ĮRĮ nustatyta tvarka, o jeigu ši tvarka buvo pažeista, ar pažeidimai buvo tokio pobūdžio, kad galėtų lemti restruktūrizavimo plano parengimo ir patvirtinimo proceso, kaip sudėtinės restruktūrizavimo proceso dalies, neteisėtumą: šiame etape teismas neprivalo detaliai išanalizuoti ir pasisakyti dėl atskirų kreditorių abejonių dėl restruktūrizavimo plano atskirų punktų ekonominio pagrįstumo, nes pagrindinis vaidmuo vertinant restruktūrizavimo plano ekonominį pagrįstumą ir naudingumą kreditoriams bei tikslingumą siekti išsaugoti laikinai nemokų subjektą kaip veikiantį rinkos dalyvį restruktūrizavimo plano tvirtinimo etape tenka įmonės kreditoriams, teisę kontroliuoti ekonominį įmonės restruktūrizavimo proceso pagrįstumą kreditoriai išlaiko ir vėlesniuose restruktūrizavimo proceso etapuose: vadovaudamiesi ĮRĮ 20 straipsnio 3 dalies 9 ir 10 punktais, jie turi teises siūlyti teismui tvirtinti restruktūrizavimo plano pakeitimus, siūlyti teismui nutraukti ar baigti įmonės restruktūrizavimo bylą. Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija plačiau nepasisakė dėl ekonominio Bendrovės restruktūrizavimo plano pagrįstumo.
Išanalizavusi Europos Teisingumo Teismo sprendimą byloje Nr. C-256/97 ta apimtimi, kiek faktinės aplinkybės yra panašios į nagrinėjamas šioje byloje, teisėjų kolegija sprendė, jog valstybės pagalbos sampratos aiškinimui svarbios nagrinėjamos bylos aplinkybės nėra tiek skirtingos nuo aplinkybių, nagrinėtų Europos Teisingumo Teismo byloje Nr. C-256/97, kad sudarytų pagrindą nukrypti nuo joje pateikto išaiškinimo. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo kreiptis į Europos Komisiją dėl nuomonės pateikimo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu pareiškėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 9 d. ir 2009 m. liepos 10 d. nutartis bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pripažinti negaliojančiu Bendrovės 2009 m. birželio 9 d. kreditorių susirinkimo nutarimą pritarti restruktūrizavimo planui bei pateikti jį teismui tvirtinti ir atsisakyti tvirtinti Bendrovės pateiktą restruktūrizavimo planą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl Europos Sąjungos teisės aktų, reglamentuojančių valstybės pagalbos teikimą įmonių restruktūrizavimo procese, netinkamo aiškinimo ir taikymo. Teismai netinkamai aiškino valstybės pagalbos teikimą, neteisingai atskleidė Europos Teisingumo Teismo formuojamą hipotetinio privataus kreditoriaus sampratą, padarė neteisingą išvadą, kad byloje netaikomos Gairių nuostatos. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad, vertinant mokesčių mokėjimo lengvatų teikimą pagal hipotetinio privataus kreditoriaus kriterijų, turi būti laikomasi pozicijos, kad privataus kreditoriaus siekis yra gauti kuo didesnę ekonominę naudą, atsižvelgiant į susidariusią situaciją. Su skolos mokesčių administratoriui grąžinimu susijusi lengvata – mokestinės nepriemokos sumokėjimas atidedamas tam tikram laikotarpiui nereikalaujant palūkanų. Atsižvelgiant į šiuo metu esančią Lietuvos valstybės finansinę padėtį – biudžeto deficitą ir su tuo susijusį valstybės skolinimąsi įsipareigojant mokėti tam tikras palūkanas paskolų davėjams, turi būti įvertinta, ar nauda dėl galimo didesnės skolos dalies atgavimo bei su tuo susijusi rizika restruktūrizavimo metu yra didesnė už ekonominę naudą atgaunant skolą (jos dalį) įmonės bankroto metu. Be to, Bendrovė nepateikė įrodymų apie faktinių sandorių buvimą, investicijų suteikimą, apyvartinių lėšų šaltinius, todėl jos neįkeistas turtas per restruktūrizavimo laikotarpį gali būti panaudotas įkeistam turtui išlaikyti ir dėl to sumažės kasatoriui grąžintino reikalavimo suma, kuri bankroto atveju būtų daug didesnė. Tačiau teismai šių aplinkybių neanalizavo: neįvertino konkrečios mokesčių administratoriaus situacijos, nepasisakė, kaip tokioje situacijoje elgtųsi privatus kreditorius (Europos Teisingumo Teismo sprendimai bylose C-342/96, C-525/04). Kasatoriaus teigimu, šiuo atveju privataus kreditoriaus principas iš viso negali būti taikomas, nes Gairėse nenumatyta jokių valstybės pagalbos lengvatų sanavimo ir restruktūrizavimo atvejais. Be to, Europos Komisija dar nėra patvirtinusi schemos – kriterijų, kuriuos atitikus nereikėtų į ją kreiptis, pradedant restruktūrizavimo procesą, visumos. Pagal bendrąjį principą suteikti restruktūrizavimo pagalbą galima tik tuo atveju, jei galima įrodyti, kad ji neprieštarauja Bendrijos interesui. Kasatoriaus manymu, mokesčių mokėjimo atidėjimas ketveriems metams suteikia Bendrovei lengvatų kitų rinkos dalyvių atžvilgiu, atsiranda potencialus konkurencijos iškraipymo pavojus, todėl skolos kasatoriui dengimas Bendrovės restruktūrizavimo plano nustatyta tvarka laikytinas valstybės pagalba, apie kurią kasatorius įstatymų nustatyta tvarka privalo informuoti Europos Komisiją. Atsižvelgiant į tai, kad iki šiol nėra suformuotos teismų praktikos, sprendžiant ginčus dėl valstybės pagalbos teikimo restruktūrizavimo procese, ir specifinį ĮRĮ tikslą, reikšminga, kad šį procesą reglamentuojantys teisės aktai būtų aiškinami sistemiškai ir vienodai.
2. Dėl Vilniaus apskrities VMI sprendimo suteikti valstybės pagalbą. Kasatoriaus teigimu, jokiame teisės akte nenumatyta sprendimo suteikti valstybės pagalbą, išdėstyti restruktūrizuojamos įmonės skolos padengimą ar atidėti jo terminą priėmimo. Mokesčių administravimo įstatyme nenumatyta mokesčių administratoriaus teisės teikti nuolaidas restruktūrizuojamai įmonei bei šių nuolaidų teikimo tvarkos, tačiau nedraudžiama jas teikti, jei tai nustatyta specialiuosiuose teisės aktuose. Mokesčių administratoriaus (kasatoriaus) sprendimas dėl nuolaidų suteikimo restruktūrizuojamai Bendrovei buvo priimtas ĮRĮ nustatyta tvarka balsuojant dėl restruktūrizavimo plano: kasatorius savo valią dėl nuolaidų suteikimo Bendrovei išreiškė balsuodamas prieš šį planą ir šiuo atveju jokio papildomo sprendimo neturėjo priimti. Nei po kreditorių susirinkimo nutarimo pritarti restruktūrizavimo planui priėmimo, nei po jo patvirtinimo Bendrovė nepateikė kasatoriui Komisijos Reglamente (EB) Nr. 794/2004 dėl standartinių pranešimų apie valstybės pagalbą formų numatytų privalomų dokumentų, reikalingų teikiant pranešimus Europos Komisijai apie individualiai teikiamą valstybės pagalbą, todėl kasatorius negali įgyvendinti šios pareigos.
3. Dėl Bendrovės restruktūrizavimo plano teisėtumo kontrolės apimties. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai dėl teismo atliktinos restruktūrizavimo plano teisėtumo kontrolės apimties pažeidžia Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens teisę į teisminę gynybą. Nors ĮRĮ įsakmiai nenustatyta teismo atliekamos restruktūrizavimo plano teisėtumo kontrolės apimties, tačiau teismas, turintis teisę tvirtinti įmonės restruktūrizavimo planą (kuriam pritarė kreditorių dauguma) arba nutraukti restruktūrizavimo bylą, gavęs kreditoriaus skundą, turėjo nustatyti, ar kiti kreditoriai nepiktnaudžiavo savo teise balsuoti už planą, ar buvo įstatyme nurodytas pagrindas pritarti įmonės restruktūrizavimo planui, t. y. ar yra pagrindas teigti, kad įgyvendinus planą bus atkurtas įmonės mokumas, ar planas nediskriminuoja prieš jį balsavusių kreditorių. Dauguma už įmonės restruktūrizavimo planą balsavusių įmonės kreditorių yra restruktūrizuojamos Bendrovės valdybos nariai ir akcininkai, kurių suinteresuotumas tęsti įmonės restruktūrizavimo procesą gali būti susijęs su jų nauda, gautina dėl jų teisinės padėties, nesusijusios su turimu finansiniu reikalavimu ir siekiu tenkinti tik jį, todėl teismo išvada, jog ĮRĮ riboja kreditorių teises, tvirtinant įmonės restruktūrizavimo planą, tik reikalavimu būti restruktūrizuojamos įmonės kreditoriumi ir šios teisės įgyvendinimo neriboja kitomis sąlygomis, yra visiškai nepagrįsta. Kasatorius proceso pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose metu akcentavo, kad pateiktas Bendrovės restruktūrizavimo planas neatitinka Gairėse nustatytų kriterijų, jame nenumatyta investicijų Bendrovės veiklai ir apyvartinių lėšų šaltinių planuojamiems projektams vykdyti. Gairių 43 punkte nustatyta, kad pagalbos gavėjas savais ištekliais turi svariai prisidėti prie restruktūrizavimo plano įgyvendinimo, toks indėlis turi būti tikras, t. y. faktiškas, neįtraukiant viso ateityje laukiamo pelno, ir kiek įmanoma didesnis bei nefinansuojamas kitų. Tačiau teismai visai nevertino šių reikšmingų plano tvirtinimo aplinkybių. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas teismas, pripažinęs, kad plane pateiktų duomenų nepakanka visiškai jį pagrįsti, turėjo išreikalauti komercinę paslaptį sudarančią informaciją ir įvertinti plano realumą atsižvelgiant į visus duomenis. Kadangi restruktūrizavimo plane numatytų priemonių nepakanka išsaugoti Bendrovės veiklą, sumokėti skolas, atkurti mokumą ir išvengti bankroto, tai jis pažeidžia kasatoriaus bei kitų kreditorių teises bei teisėtus interesus, tačiau teismai neatsižvelgė į šiuos argumentus bei teisės aktų reikalavimus.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė „RANGA IV“ prašo kasacinio skundo netenkinti ir skundžiamas nutartis palikti galioti, priteisti iš kasatoriaus bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl Europos Sąjungos teisės aktų, reglamentuojančių valstybės pagalbos teikimą įmonių restruktūrizavimo procese, netinkamo aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, ar kasatoriaus reikalavimo išdėstymas restruktūrizavimo plane nustatytomis sąlygomis yra valstybės pagalba, pagrįstai ir tinkamai taikė privataus hipotetinio kreditoriaus testą. Europos Teisingumo Teismas yra suformavęs aiškią praktiką, kad, norint nustatyti, ar valstybės suteikta priemonė (paskolos išdavimas, kapitalo injekcija, garantijos suteikimas, skolos išdėstymas ir t. t.) yra valstybes pagalba Europos Sąjungos konkurencijos teisės prasme, reikia nustatyti, ar tokio pranašumo gavėjas nebūtų galėjęs gauti normalios rinkos sąlygomis. Atsakovo manymu, taikant privataus hipotetinio kreditoriaus testą negalima remtis prielaida, kad privatus hipotetinis kreditorius būtinai patiria tokių pat finansinių sunkumų kaip ir kasatorius, nes šis testas taikomas tam, kad būtų atsakyta į klausimą, ar rinkos sąlygomis subjektas iš kitų privačių kreditorių galėtų gauti tokį reikalavimo išdėstymą, kokį jam ĮRĮ tvarka buvo priverstas suteikti kasatorius, o ne tam, kad įvertintų, ar konkrečiomis su kasatoriumi susijusiomis aplinkybėmis būtų protinga išdėstyti reikalavimus. Atsakovas ĮRĮ nustatyta tvarka iš savo privačių kreditorių gavo tokias pat nuolaidas, kokias jai buvo priverstas suteikti kasatorius, tai reiškia, kad kasatorius elgėsi tik kaip eilinis atsakovo kreditorius ir šiai bendrovei nesuteikė jokio pranašumo. Dėl šių argumentų apeliacinės instancijos teismas, taikydamas privataus hipotetinio kreditoriaus testą, neturėjo analizuoti konkrečių kasatoriaus patiriamų finansinių sunkumų ir pagrįstai sprendė, jog kasatoriaus reikalavimo išdėstymas tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir kitų privačių kreditorių nėra valstybės pagalba. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai netaikė Gairių. Atsižvelgiant į tai, kad Gairės skiriamos sunkumus patiriančioms įmonės suteiktai valstybės pagalbai įvertinti, nepagrįsta kasatoriaus pozicija, jog privataus hipotetinio kreditoriaus testas negali būti taikomas, nes Gairėse neva nenumatyta jokios valstybės pagalbos lengvatų sanavimo ar restruktūrizavimo atvejais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, remiantis Sutarties dėl Europos sąjungos veikimo 107 straipsnio 2 ir 3 dalimi, Europos Komisija turi išimtinę kompetenciją įvertinti, ar valstybės pagalba yra suderinama su bendrijos konkurencijos taisyklėmis. Dėl šios priežasties kasatoriaus argumentai dėl restruktūrizavimo plano tariamos neatitikties Gairėms yra nepagrįsti, nes nei kasatorius, nei nacionaliniai teismai negali spręsti, ar priemonė, jeigu ji pripažįstama valstybės pagalba (ko šiuo atveju nebuvo nustatyta), yra suderinama su bendrąja rinka. Be to, pasinaudojimas ĮRĮ nustatytomis teisėmis ir atsakovo kreditorių daugumos sprendimas reikalavimų tenkinimą išdėstyti tam tikram laikotarpiui nėra valstybės pagalba, nes naudojantis ĮRĮ nustatytomis teisėmis nėra tenkinamas vienas esminių Sutarties dėl Europos sąjungos veikimo 107 straipsnio reikalavimų – atsakovui nėra suteikiamas išskirtinumas (selektyvumas) kitų rinkos dalyvių atžvilgiu. Kasatoriaus sprendimo išdėstyti reikalavimo tenkinimą nebuvimas tik patvirtina, kad atsakovui nebuvo suteikta valstybės pagalba: niekada nebuvo kasatoriaus valios suteikti atsakovui valstybės pagalbą, t. y. tariama valstybės pagalba buvo suteikta tiktai kreditorių daugumai patvirtinus įmonės restruktūrizavimo planą ĮRĮ nustatyta tvarka ir jame prieš kasatoriaus valią atsidūrus ir pastarosios reikalavimui.
2. Dėl Bendrovės restruktūrizavimo plano teisėtumo kontrolės apimties. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai dėl teismo atliekamo restruktūrizavimo plano patvirtinimo neapribojo kasatoriaus teisės į teisminę gynybą bei nepažeidė jo interesų. Pažymėtina, kad ĮRĮ nenumatyta kokių nors ekonominių įmonės restruktūrizavimo plano įvertinimo kriterijų, kuriuos teismas, tvirtindamas įmonės restruktūrizavimo planą, galėtų ir (ar) turėtų įvertinti. Taipogi ĮRĮ nenumatyta, kad įmonės restruktūrizavimo planas turėtų būtų absoliučiai teisingas ir užtikrinti įmonės mokumo atkūrimą, o teismas turėtų pareigą tai patikrinti, nes paprasčiausiai to negalima būtų nei įvertinti, o juolab patikrinti. Dėl šių priežasčių yra logiška ĮRĮ 15 straipsnio 4 dalies nuostata, kad kreditorių susirinkimas pritaria įmonės restruktūrizavimo planui, jeigu pripažįsta, kad, įgyvendinus pateiktą planą, bus atkurtas įmonės mokumas, t. y. ar pateiktas planas ir jame nurodytos prielaidos, ekonominis pagrįstumas tenkina kreditorius, sprendžia patys kreditoriai balsuodami susirinkime. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino kai kuriuos kasatoriaus argumentus, susijusius su restruktūrizavimo plano prielaidomis, ir juos atmetė kaip nepagrįstus. Be to, kasatorius nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, kad kreditorių galimi ryšiai turėtų kokios nors įtakos restruktūrizavimo procesų teisėtumui. Priešingai, restruktūrizavimo planui pritarė dauguma kreditorių, taip pat subrangovai bei bankai, kurie apskritai neturi jokių ryšių su restruktūrizuojama bendrove. Pažymėtina, kad restruktūrizavimo procese gali dalyvauti bei už restruktūrizavimo planą balsuoti ar kitus sprendimus priimti kreditoriai, kurių reikalavimai yra teismo patvirtinti. Kasatorius jokių pretenzijų dėl neva susijusių kreditorių reikalavimų atsakovui nereiškė, taip pat Vilniaus apygardos teismo nutarties, kuria buvo patvirtinti kreditorių reikalavimai, neskundė.
k o n s t a t u o j a :
III. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl restruktūrizavimo proceso paskirties ir kasacinio nagrinėjimo dalyko
Restruktūrizavimo proceso paskirtis yra įstatymuose įtvirtintomis priemonėmis išsaugoti ir plėtoti įmonės, kuri turi laikinų finansinių sunkumų, veiklą, sumokėti skolas, atkurti mokumą ir išvengti bankroto (ĮRĮ 1 straipsnio 2 dalis). Įmonės restruktūrizavimo procese gali būti pakeista ūkinės veiklos rūšis, modernizuojama gamyba, tobulinamas darbo organizavimas, parduodamas įmonės turtas ar jo dalis, priimamas kitų įmonių, jas jungiant ar skaidant, turtas, įgyvendinamos techninės, ekonominės bei organizacinės priemonės, skirtos įmonės mokumui atkurti, pakeičiami įmonės įsipareigojimų kreditoriams dydžiai bei vykdymo terminai (ĮRĮ 2 straipsnio 2 dalis). Restruktūrizavimo procese siekiama apsaugoti tiek finansinių įsipareigojimų nevykdančios įmonės kreditorių (tiek privačių, tiek valstybės institucijų), darbuotojų, tiek pačios restruktūrizuojamos įmonės interesus. Akivaizdu, kad šis procesas gali turėti poveikį ne tik keliems privatiems asmenims, bet ir valstybės ekonomikai, jos biudžetui. Tai lemia neabejotiną viešojo intereso egzistavimą restruktūrizavimo bylose, todėl nagrinėjant tokio pobūdžio bylas teismo vaidmuo turi būti aktyvus.
Kasacinio nagrinėjimo ribas apibrėžia kasacinio skundo argumentai, tačiau teismas turi teisę peržengti šias ribas, jei to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys). Nagrinėjamoje byloje kasaciniu skundu keliamas restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „RANGA IV“ restruktūrizavimo plano patvirtinimo teisėtumo klausimas valstybės pagalbos teikimo, planui pritarusių kreditorių sąžiningumo bei plano pagrįstumo aspektu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad materialinio teisinio reikalavimo šioje byloje išsprendimas saistomas viešojo intereso, todėl pasisako dėl restruktūrizavimo plano patvirtinimo teisėtumo jam pritarusių subjektų tinkamumo ir jų pritarimo įforminimo bei pateikimo teismui tvirtinti aspektu.
Dėl pagrindinių kreditorių statuso
Minėta, kad restruktūrizavimo procesu įmonės kreditoriai, turintys teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus, tikisi atkurti įmonės mokumą ir susigrąžinti skolas, kai tokių tikslų pasiekti įmonės bankroto atveju būtų sunku ar neįmanoma. Dėl konkrečios įmonės verslo perspektyvų restruktūrizavimo procese turi susitarti šio proceso dalyviai: įmonės savininkai, vadovai ir kreditoriai. Įmonė ir jos kreditoriai, siekdami savo interesų apsaugos, turi veikti sąžiningai ir bendradarbiauti, derinti savo interesus ir neiškreipti restruktūrizavimo tikslo, tiek spręsdami dėl įmonės restruktūrizavmo proceso inicijavimo, tiek vykstant šiam procesui. ĮRĮ kaip lex specialis nuostatų laikymasis užtikrina restruktūrizavimo procese dalyvaujančių subjektų teisių apsaugą, interesų pusiausvyrą ir leidžia teisėtai pasiekti ekonominių tikslų.
ĮRĮ 2 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta įmonės kreditorių, o 9 dalyje – pagrindinių kreditorių sąvoka reikšminga aiškinant šių asmenų teises restruktūrizavimo procese. Jeigu pareiškimą dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo teismui pateikia įmonės vadovas, tai prie pareiškimo, be kita ko, pridedamas įmonės kreditorių sąrašas, kuriame nurodyta įmonės įsipareigojimų kreditoriams sumos, įsipareigojimų vykdymo terminai ir prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai (ĮRĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Šie duomenys būtini, nes įstatymo leidėjas įmonės kreditorių teises inicijuojant restruktūrizavimo bylą ir restruktūrizavimo procese diferencijavo priklausomai nuo jų reikalavimų dydžio santykio su visų kreditorių bendra reikalavimų suma bei reikalavimų vykdymo užtikrinimo buvimo. Pagal ĮRĮ 4 straipsnio 2 dalį tik pagrindiniai kreditoriai šaukiami svarstyti restruktūrizavimo plano metmenis, turi teisę, esant tam tikroms sąlygoms, priimti nutarimą laikyti pagrindinių kreditorių susirinkimą pirmuoju ir priimti nutarimą restruktūrizuoti įmonę. Nepagrindiniai kreditoriai turi teisę dalyvauti ir balsuoti pagrindinių kreditorių susirinkime tik tuo atveju, jei jie yra pateikę įmonės vadovui siūlymą restuktūrizuoti įmonę ĮRĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Kreditorių suskirstymas į pagrindinius ir nepagrindinius pagrįstas siekiu užtikrinti restruktūrizavimo proceso operatyvumą: įstatymų leidėjas numatė net pagrindinių kreditorių teisę teikti raštiškus sutikimus, nešaukiant susirinkimo, jei įmonės restruktūrizavimo procesą reikia pradėti nedelsiant. Teismas, spręsdamas pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, pagal pateiktą kreditorių sąrašą patikrina, ar pagrįstai kreditorius pripažintas pagrindiniu ir įgijo teisę dalyvauti pagrindinių kreditorių susirinkime, spręsti dėl siūlymo kelti restruktūrizavimo bylą, svarstyti restruktūrizavimo metmenis bei spręsti dėl susirinkimo pripažinimo pirmuoju kreditorių susirinkimu. Tinkamas ir teisėtas kreditorių reikalavimų nustatymas teisiškai reikšmingas jau siūlymui kelti restruktūrizavimo bylą, nes tai lemia kreditorių teises dalyvauti priimant tolimesnius sprendimus ir kartu patvirtina kiekvieno veiksmo restruktūrizavimo procese teisėtumą. Visais atvejais įmonės vadovas privalo pateikti įmonės dokumentus, atitinkančius kreditorių sąrašą, nes, paaiškėjus, kad teismui pateikti duomenys neatitinka realiosios padėties, teismas tokius veiksmus gali kvalifikuoti kaip piktnaudžiavimą teise, tai gali lemti atsisakymą kelti restruktūrizavimo bylą, o išaiškėjus faktams vėliau – restruktūrizavimo proceso nutraukimą.
Nagrinėjamoje byloje prie pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo pridėtame 2008 m. gruodžio 23 d. pagrindinių kreditorių sąraše AB SEB bankas nurodytas kaip turintis 4 893 585,12 Lt reikalavimą, sudarantį 6,54 proc. bendros reikalavimų sumos (74 841 451,64 Lt). Bendrovės restruktūrizavimo metmenyse nurodoma, kad Bendrovės skolos bankams yra 6,7 mln. Lt. Tačiau 2009 m. gegužės 29 d. pateiktame teismui tvirtinti kreditorių reikalavimų sąraše nurodyta 19 846 988,43 Lt AB SEB banko reikalavimų suma, t. y. 23,79 proc. bendros reikalavimų sumos (83 414 854,20 Lt). Įrodymų, patvirtinančių AB SEB banko reikalavimo sumos padidėjimą per penkis mėnesius beveik 15 mln. Lt, nebuvo pateikta. Ši aplinkybė kelia pagrįstų abejonių, kad teisiškai reikšmingas pagrindinių kreditorių kvalifikavimas neatitiko realios restruktūrizavimo siekiančios įmonės finansinės padėties.
2008 m. gruodžio 23 d. pagrindinių kreditorių susirinkime, kuris buvo pripažintas pirmuoju ir priėmė nutarimą restruktūrizuoti Bendrovę, taip pat 2009 m. birželio 9 d. susirinkime, kuriame pritarta restruktūrizavimo planui, pagrindinio kreditoriaus, turinčio 20 416 342,76 Lt reikalavimą, sudarantį 27,28 proc. bendros reikalavimų sumos, teisėmis dalyvavo UAB „Upės centras“. Pareiškime dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo nurodoma, kad šis UAB „Upės centras“ reikalavimas kyla iš 2008 m. gruodžio 17 d. skolos perkėlimo sutarties. Teisėjų kolegija pažymi, kad šia trišale sutartimi UAB „Upės centras“ prisiėmė visus uždarosios akcinės bendrovės „RANGA IV“ įsipareigojimus akcinei bendrovei bankui SNORAS, t. y. įvyko skolininko pasikeitimas prievolėje – UAB „Upės centras“ tapo akcinės bendrovės banko SNORAS skolininku vietoje uždarosios akcinės bendrovės „RANGA IV“. Bylą nagrinėję teismai nevertino, ar skolos perkėlimo sutarties pagrindu UAB „Upės centras“ įgijo reikalavimo teisę į uždarąją akcinę bendrovę „RANGA IV“. Teisėjų kolegija pažymi, kad skolos perkėlimo sutartyje nenustatyta skolos perėmimo sąlygų, kurių pagrindu būtų galima naująjį akcinės bendrovės banko SNORAS skolininką UAB „Upės centras“ kvalifikuoti ir pradinio skolininko uždarosios akcinės bendrovės „RANGA IV“ kreditoriumi. Skolos perkėlimas, t. y. skolininko pasikeitimas prievolėje, gali įvykti pagal kreditoriaus ir naujo skolininko sutartį (CK 6.115 straipsnis) arba skolininko ir skolos perėmėjo sutartį kreditoriui sutinkant (CK 6.116 straipsnis), bet tai nėra reikalavimo perleidimo sutartis, jeigu šalys nesusitaria kitaip. Nagrinėjamos bylos atveju skolos perėmimo sutartis yra trišalė, turinti abiejų skolos perkėlimo sutarčių požymių, tačiau šia sutartimi nebuvo susitarta nustatyti buvusio ir naujojo skolininkų santykių.
Pagal ĮRĮ 6 straipsnio 1, 2 punktus teismas, gavęs pareiškimą iškelti restruktūrizavimo bylą, gali įpareigoti įmonės valdymo organus, įmonės vadovą, vyriausiąjį finansininką (buhalterį) pateikti teismui papildomus dokumentus, reikalingus restruktūrizavimo bylai nagrinėti, kviesti šiuos asmenis ir kitus atsakingus darbuotojus į teismą, reikalauti raštiškų paaiškinimų, susijusių su restruktūrizavimo bylos iškėlimu, tačiau nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas šia teise nepasinaudojo, nors jam pateikti dokumentai kelia pagrįstų abejonių dėl UAB „Upės centras“ dalyvavimo uždarosios akcinės bendrovės „RANGA IV“ restruktūrizavimo byloje pagrindinio kreditoriaus, turinčio 27,28 proc. bendros reikalavimų sumos reikalavimą, teisėmis. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai turėjo patikrinti, ar tinkamai nustatyti asmenys, kurie turėjo pagrindinio kreditoriaus teises svarstant restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimą, restruktūrizavimo metmenis, pritariant restruktūrizavimo planui, įvertinti, kokią įtaką šie asmenys turėjo balsuojant dėl restruktūrizavimo procese priimamų sprendimų. Situacija, kai iškeliant restruktūrizavimo bylą ir tvirtinant restruktūrizavimo planą pagrindinio kreditoriaus, kurio reikalavimas sudaro daugiau nei ketvirtadalį bendros reikalavimų sumos, teisėmis nepagrįstai, pažeidžiant ĮRĮ 2 straipsnio 9 dalį, dalyvauja asmuo, pagal teismui pateiktus duomenis neturintis reikalavimo teisės į restruktūrizuojamą įmonę, lemia visų tokių kreditorių susirinkimų nutarimų neteisėtumą.
Dėl akcinės bendrovės banko SNORAS reikalavimų
Minėta, kad restruktūrizavimo procese pagrindinio kreditoriaus teisėmis dalyvavusi UAB „Upės centras“ yra akcinės bendrovės banko SNORAS skolininkė. UAB „Upės centras“ įsipareigojimų akcinei bendrovei bankui SNORAS įvykdymui užtikrinti, be kitų užtikrinimo priemonių, 2008 m. gruodžio 17 d. buvo pasirašyta laidavimo sutartis, kuria uždaroji akcinė bendrovė „RANGA IV“ laidavo už UAB „Upės centras“ įsipareigojimų pagal 2008 m. vasario 12 d. kredito sutartį (kurioje kredito gavėjas buvo UAB „Upės centras“) ir 2008 m. vasario 14 d. kredito sutartį (kurioje kredito gavėjas buvo uždaroji akcinė bendrovė „RANGA IV“ ir dėl kurios pakeitimo pasirašyta trišalė skolos perleidimo sutartis) vykdymą. Taigi uždaroji akcinė bendrovė „RANGA IV“ tapo akcinės bendrovės banko SNORAS solidaria skolininke kartu su UAB „Upės centras“. Bendra uždarosios akcinės bendrovės „RANGA IV“ laidavimo prievolės suma yra 29 849 499,87 Lt. Restruktūrizavimo bylos iškėlimo momentu duomenų apie šią uždarosios akcinės bendrovės „RANGA IV“ laidavimo prievolę teismui nebuvo pateikta. Bendrovės administratorius 2009 m. birželio 15 d. rašte nurodo, kad apie akcinės bendrovės banko SNORAS reikalavimus jam nebuvo žinoma. UAB „Upės centras“ prievolės grąžinti šią sumą akcinei bendrovei bankui SNORAS terminas suėjo 2009 m. vasario 10 d., kreditas nebuvo grąžintas, todėl bankas įgijo teisę kreipti išieškojimą ne tik į pagrindinį skolininką UAB „Upės centras“, bet ir pasinaudoti užtikrinimo priemonėmis. 2009 m. balandžio 30 d. akcinė bendrovė bankas SNORAS, nežinodama apie restruktūrizavimo bylos iškėlimą, pareikškė ieškinį UAB „Upės centras“, uždarajai akcinei bendrovei „RANGA IV“ ir kitiems laiduotojams dėl 31 454 864,58 Lt skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad prieš tvirtindamas restruktūrizavimo planą teismas turi patikrinti, ar, sudarant planą, jį svarstant, buvo laikomasi ĮRĮ teisės normų, ar nebuvo pažeistos kreditorių teisės pateikti reikalavimus, dalyvauti susirinkime svarstant planą ir jam pritariant. Nagrinėjamos bylos kontekste kasacinis teismas pasisako dėl kreditorių teisės žinoti apie restruktūrizavimo bylos iškėlimą, kad šie galėtų laiku pateikti reikalavimus ir dalyvauti susirinkime svarstant restruktūrizavimo planą. ĮRĮ 19 straipsnio 1 dalyje nustatyti du terminai, per kuriuos kreditoriai turi teisę pareikšti reikalavimus, o teismas – juos priimti: 1) per teismo nustatytą laikotarpį, kuris turi būti ne trumpesnis kaip trisdešimt dienų ir ne ilgesnis kaip keturiasdešimt penkios dienos nuo teismo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos (ĮRĮ 7 straipsnio 7 dalies 4 punktas) – atnaujinamasis terminas; 2) ne vėliau kaip iki restruktūrizavimo plano patvirtinimo teisme, jeigu kreditoriai dėl svarbių priežasčių negalėjo reikalavimų pateikti nustatytu laiku (naikinamasis terminas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 19 d. nutartis VĮ „Visagino statybininkai“ restruktūrizavimo byloje, bylos Nr. 3K-3-175/2010). Taigi pagal bendrąją taisyklę teise pareikšti reikalavimus kreditorius gali pasinaudoti, kai ĮRĮ 17 straipsnio 5 dalies 1 punkto nustatyta tvarka sužino apie restruktūrizavimo bylos iškėlimą. Įgyvendindamas teisę pareikšti reikalavimus restruktūrizavimo byloje, kreditorius įgyja teisę dalyvauti restruktūrizavimo procese ir tikėtis prievolių įvykdymo, todėl vienokio ar kitokio pobūdžio trukdymai pasinaudoti teise pateikti reikalavimus gali būti teismo pripažinti kreditoriaus teisių dalyvauti restruktūrizavimo procese pažeidimu. Nagrinėjamoje byloje akcinė bendrovė bankas SNORAS 2009 m. birželio 19 d. pateikė teismui prašymą patvirtinti 29 849 499,87 Lt reikalavimą ir nurodė, kad jam nebuvo žinoma apie restruktūrizavimo bylos iškėlimą. Akcinės bendrovės banko SNORAS prašymas pateiktas teismui iki restruktūrizavimo plano patvirtinimo, t. y. nepraleidus ĮRĮ 19 straipsnio 1 dalyje nustatyto naikinamojo termino, tačiau teismas patvirtino restruktūrizavimo planą, neišnagrinėjęs šio prašymo. Apeliacinės instancijos teismas pripažino pirmosios instancijos teismo nutartį patvirtinti restruktūrizavimo planą teisėta, neatsižvelgdamas į byloje esantį kreditoriaus prašymą bei tokio neišnagrinėjimo teisinius padarinius. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinių bylų, kuriose pareikšti turtiniai reikalavimai restruktūrizuojamai įmonei bei įmonės reikalavimai kitiems juridiniams asmenims, sąrašas, esantis restruktūrizavimo plano dalimi (ĮRĮ 13 straipsnio 1 dalies 11 punktas), turi būti aktualus. Nagrinėjamoje byloje kreditorių susirinkimas, kuriame pritarta restruktūrizavimo planui, įvyko 2009 m. birželio 9 d., tačiau į civilinių bylų sąrašą nebuvo įtraukta byla, kurioje ieškinį restruktūrizuojamai bendrovei pareiškė akcinė bendrovė bankas SNORAS. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje buvo pažeistos akcinės bendrovės banko SNORAS teisės, nes šis nebuvo nurodytas kreditorių sąraše iškeliant restruktūrizavimo bylą, per penkias dienas po restruktūrizavimo bylos iškėlimo šiam kreditoriui nebuvo išsiųstas nutarties nuorašas (ĮRĮ 17 straipsnio 5 dalies 1 punktas), šio kreditoriaus prašymas neišspręstas ĮRĮ 19 straipsnio 1 punkto nustatyta tvarka, jis ir jo turtiniai reikalavimai civilinėje byloje nenurodyti restruktūrizavimo plane (ĮRĮ 13 straipsnio 1 dalies 9, 11 punktas). Apibendrindama išdėstytus argumentus dėl UAB „Upės centras“ ir akcinės bendrovės banko SNORAS dalyvavimo restruktūrizavimo byloje, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje netinkamai taikant ĮRĮ 2 straipsnio 9 dalį vietoje banko dalyvavo jo naujasis skolininkas. Konstatavusi tokius ĮRĮ pažeidimus, teisėjų kolegija naikina pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutartis tvirtinti restruktūrizavimo planą ir, atsižvelgdama į tai, kad nustatytų pažeidimų nėra galimybės ištaisyti iš naujo nagrinėjant bylą žemesnės instancijos teisme, priima naują sprendimą – netvirtinti restruktūrizavimo plano (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Nepatvirtinus restruktūrizavimo plano, restruktūrizavimo byla nutrauktina (ĮRĮ 15 straipsnio 9 dalis, CPK 359 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
Dėl kreditorių susirinkimo nutarimo pateikimo teismui
Iškėlus restruktūrizavimo bylą kreditoriai turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkime ir ginti savo interesus, skųsti susirinkimo nutarimus (ĮRĮ 19 straipsnio 2, 7 punktai). Nagrinėjamoje byloje kasatorius prašo pripažinti negaliojančiu 2009 m. birželio 9 d. kreditorių nutarimą pritarti restruktūrizavimo planui. Įmonės administratorius, teikdamas teismui tvirtinti restruktūrizavimo planą, pateikia teismui kreditorių susirinkimo nutarimą pritarti restruktūrizavimo plano projektui ir įmonės dalyvių susirinkimo sprendimą restruktūrizuoti įmonę (ĮRĮ 15 straipsnio 8 dalis). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje administratorius, pateikdamas planą tvirtinti teismui, pateikė tik balsavimo komisijos protokolą ir nurodė, kad susirinkimo protokolą ir nutarimą pateiks vėliau, tačiau iki šiol jų nepateikė. Kasatorius apie šių dokumentų nepateikimą nurodė atskirajame skunde, prašydamas kreditorių susirinkimo nutarimą pripažinti neteisėtu taip pat ir šiuo pagrindu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš teismui pateikto balsų skaičiavimo protokolo negalima nustatyti, kokie asmenys dalyvavo susirinkime, ar jie turėjo teisę balsuoti, taigi nėra teisinės galimybės spręsti apie susirinkimo ir jo nutarimo teisėtumą, ypač kai prašoma pripažinti jį negaliojančiu. Kadangi teismui nepateikta susirinkimo protokolo, tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismui nebuvo pateikti visi ĮRĮ 15 straipsnio 8 dalyje nurodyti dokumentai. Ši aplinkybė yra pagrindas taikyti ĮRĮ 24 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus padarinius – nutraukti restruktūrizavimo bylą.
Kolegija pažymi, kad pagrindiniais kreditoriais nepagrįstai pripažinus ne tuos asmenis, kurie pagal sutartis turėjo būti kreditoriai, kreditorių susirinkimo teisėtumo klausimas gali būti išspręstas vien ĮRĮ 2 straipsnio 9 dalies pažeidimo pagrindu. Konstatavus šį pažeidimą, taip pat akcinės bendrovės banko SNORAS teisių pažeidimą, susirinkimo nutarimas patvirtinti restruktūrizavimo planą pirmosios ir apeliacines instancijos teismų vien tik balsavimo faktu, neištyrus balsavimo subjektų tikrosios teisinės padėties, negalėjo būti pripažintas teisėtu.
Dėl kasacinio skundo argumentų dėl valstybės pagalbos restruktūrizavimo procese
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius pagrįstai nurodo, jog kasacinis teismas nėra pateikęs išaiškinimų dėl valstybės pagalbą restruktūrizuojamoms įmonėms reglamentuojančių teisės normų taikymo, tačiau kasacinis teismas teikia reikšmingus vienodai praktikai formuoti išaiškinimus ne a priori, o konkrečios bylos aplinkybių kontekste. Konstatavus, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo tinkamai nustatyti pagrindiniai privatūs kreditoriai, pažeistos jų teisės svarstant ir tvirtinant restruktūrizavimo planą, esant pagrindui nutraukti restruktūrizavimo bylą, privataus kreditoriaus testo viešajam kreditoriui taikymas tampa teisiškai neaktualus, nes byloje nėra tinkamai išreikšta privačių kreditorių valia. Dėl tos pačios priežasties šioje byloje tampa neaktualūs ir valstybės pagalbos suteikimo ar nesuteikimo procedūriniai klausimai.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 18 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 33 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Patenkinus kasacinį skundą, šios išlaidos priteistinos valstybei iš uždarosios akcinės bendrovės „RANGA IV“ (CK 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 4, 6 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 9 d. ir 2009 m. liepos 10 d. nutartis bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį.
Netvirtinti 2009 m. birželio 10 d. teismui pateikto uždarosios akcinės bendrovės „RANGA IV“ restruktūrizavimo plano ir nutraukti restruktūrizavimo bylą.
Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „RANGA IV“ (kodas 120715568) 33 (trisdešimt tris) Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Janina Stripeikienė
Juozas Šerkšnas
