Dėl įsakymo panaikinimo, juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir nuosavybės teisių pripažinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-277/2010 Procesinio sprendimo kategorijos: 24.1; 30.4.2; 94.2.1; 114.11 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Prano Žeimio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. N. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių E. D. ir P. G. (P. G.) ieškinį atsakovams A. N. ir Kauno miesto savivaldybei dėl įsakymo panaikinimo, juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir nuosavybės teisių pripažinimo; tretieji asmenys – VĮ Registrų centras, Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, E. N., O. I.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovės prašė:

1) pripažinti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad:

ieškovė E. D. priėmė po tėvo A. B. mirties 1995 m. liepos 2 d. palikimą – 1/2 dalį ūkinio pastato (unikalus kodas (duomenys neskelbtini)), pažymėto indeksu 3I1m, esančio (duomenys neskelbtini);

ieškovė P. G. priėmė po motinos E. J. mirties 1995 m. rugsėjo 14 d. palikimą – 1/2 dalį ūkinio pastato (unikalus kodas (duomenys neskelbtini)), pažymėto indeksu 3I1m, esančio (duomenys neskelbtini);

2) atnaujinti terminą Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. birželio 6 d. įsakymui Nr. A-1915 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui A. N.“ ginčyti;

3) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. birželio 6 d. įsakymą Nr. A-1915 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui A. N.“;

4) priteisti iš atsakovo po 1/2 dalį ūkinio pastato (unikalus kodas (duomenys neskelbtini)), pažymėto indeksu 3I1m, esančio (duomenys neskelbtini).

Ieškovės teigė, kad yra ginčo ūkinio pastato, iš kolūkio išpirkto dar sovietiniais laikais, bendraturtės, jos visą laiką naudojosi ir šiuo metu naudojasi šiuo pastatu. Dėl to, ginčijamu įsakymu atkūrus atsakovui nuosavybės teises į ginčo statinį natūra, pažeidžiamos jų nuosavybės teisės. Be to, įsakymas priimtas pažeidžiant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas, nes: 1) atsakovas nepateikė jo nuosavybės teises į ūkinį pastatą, pažymėtą indeksu 3I1m, esantį (duomenys neskelbtini), patvirtinančių dokumentų; Kauno rajono apylinkės teismo 1994 m. vasario 14 d. sprendime nustatytas tik abstraktus faktas, kad atsakovo tėvas O. N., A. s., iki 1940 m. asmeninės nuosavybės teise valdė gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus (duomenys neskelbtini); šis faktas nepatvirtina, jog O. N. valdė būtent ūkinį pastatą, pažymėtą indeksu 3I1m, esantį (duomenys neskelbtini); VĮ Registrų centro Kauno filialo 2003 m. lapkričio 27 d. aktas, surašytas šio filialo darbuotojų, kuriame pažymima, kad ūkinis pastatas, iki 1940 m. asmeninės nuosavybės teise priklausęs atsakovo tėvui O. N., A. s., kadastrinių matavimų byloje pažymėtas 3I1m ir yra adresu: (duomenys neskelbtini), nenurodytas nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų sąraše, todėl taip pat negalėjo būti pagrindas nuosavybės teisėms atkurti; 2) ūkinis pastatas pagal įstatymus yra įsigytas privačion nuosavybėn (paveldėtas ieškovių, mirus anksčiau lygiomis dalimis asmeninės nuosavybės teise jį valdžiusiems ieškovės E. D. tėvui A. B. ir ieškovės P. G. motinai E. J.), todėl nuosavybės teisės į šį pastatą atsakovui galėjo būti atkurtos tik išpirkimo būdu (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 punktas, 16 straipsnis); be to, nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą atsakovui buvo atkurtos jį išperkant, todėl ir dėl ginčo ūkinio pastato, kaip šio namo priklausinio, turėjo būti taikomas toks pats nuosavybės teisių atkūrimo būdas.

Ūkinio pastato įsigijimo pagal įstatymus privačion nuosavybėn aplinkybei pagrįsti ieškovės nurodė, kad jų šeimas, 1940 metais apsigyvenusias (duomenys neskelbtini), sieja giminystės ryšys. Kauno rajono Vykdomojo komiteto 1941 m. kovo 12 d. aktu jiems, kaip vienai šeimai, buvo suteikti naudotis pastatai: gyvenamasis namas, pažymėtas indeksu 1A1ž, su priklausiniais (sandėliais, tvartu, daržine ir kitais kiemo įrenginiais), esantys (duomenys neskelbtini). Vėliau pastatai buvo perimti kolūkio nuosavybėn, o šis 1955 metais leido ieškovių šeimoms juos išsipirkti. Mirus ieškovės P. G. tėvui, gyvenamasis namas su priklausiniais, taip pat ir ginčo ūkinis pastatas, buvo įregistruoti apylinkės ūkinėse knygose jos motinos E. J. vardu. Ieškovės E. D. tėvas A. B., norėdamas pagerinti šeimos buitį, 1960 m. gegužės 10 d. notarine sutartimi įsigijo 3/8 idealiąsias dalis pastatų (medinio namo su rūsiu ir medinio tvarto), esančių (duomenys neskelbtini), greta turėtų pastatų. Šiuose pastatuose apsigyveno ieškovės E. D. šeima, tačiau, ieškovių teigimu, abi šeimos sutarė, jog ir toliau lygiomis dalimis valdys ginčo ūkinį pastatą, kaip abiejų šeimų gyvenamųjų namų priklausinį, šiuo metu inventorizuotą indeksu 3I1m. Ieškovės taip pat nurodė, kad 1965–1967 metais jų tėvai, būdami giminaičiai, kolūkio pirmininko leidimu bendrame kieme (duomenys neskelbtini), bendromis lėšomis ir darbu pasistatė pastatą, pažymėtą indeksu 1A1p. Ieškovių teigimu, registruojant šį pastatą apylinkės ūkio knygose, ieškovės P. G. vardu išrašytoje kolūkio pažymoje ieškovių tėvų sutikimu kaip gyvenamojo namo priklausinys buvo įrašytas ir ginčo ūkinis pastatas, kurio po 1/2 dalį, tėvams mirus, paveldėjo ieškovės, pradėdamos šį turtą faktiškai valdyti.

Ieškovės P. G. teigimu, ji, 1995 m. rugsėjo 14 d. mirus motinai E. J., priėmė palikimą, pateikdama pareiškimą notarų biurui dėl gyvenamojo namo, pažymėto indeksu 1A1Ž, esančio (duomenys neskelbtini), o 1/2 dalį ginčo ūkinio pastato, kaip namo priklausinio, priėmė faktiškai pradėdama ją valdyti. Ieškovė nurodė, kad 1998 metais buvo atlikta jos namų valdos, taip pat ir ūkinio pastato, pažymėto indeksu 3I1m, kaip gyvenamojo namo, pažymėto indeksu 1A1p ir esančio (duomenys neskelbtini), priklausinio, inventorizacija, suteiktas registro Nr. 20/192204. Ieškovės E. D. teigimu, ji, 1995 m. liepos 2 d. mirus tėvui A. B., priėmė palikimą, pateikdama pareiškimą notarų biurui dėl pinigų, sumokėtų vienkartinėmis valstybės išmokomis už namų valdos žemės sklypą, ir piniginio indėlio su procentais bei kompensacija; priėmus dalį palikimo, priimamas ir visas palikimas (1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis); 1/2 dalį ginčo ūkinio pastato, kaip gyvenamojo namo priklausinio, ji priėmė faktiškai pradėdama ją valdyti. Paveldėjimo teisės liudijimo į pradėtas faktiškai valdyti ūkinio pastato dalis nebuvo išduota, todėl ieškovės prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl palikimo priėmimo (CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

Prašymui atnaujinti praleistą įsakymo ginčijimo terminą pagrįsti ieškovės pažymėjo, kad jų senyvas amžius, silpna sveikata ir prastas lietuvių kalbos mokėjimas lėmė tai, jog buvo praleistas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas 30 dienų terminas atitinkamos institucijos sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo apskųsti. Terminas praleistas nedaug, todėl, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas priežastis, kurios pripažintinos svarbiomis, turi būti atnaujintas (CK 1.5 straipsnis, 1.131 straipsnio 2 dalis).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 14 d. sprendimu ieškinį iš dalies tenkino:

panaikino Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. birželio 6 d. įsakymą Nr. A-1915 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui A. N.“;

ieškinio reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo paliko nenagrinėtą;

kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad 1991 m. gruodžio 20 d. atsakovas A. N. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę, prašydamas atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus), esantį (duomenys neskelbtini), grąžinant jį natūra, dabartine šio turto valdytoja nurodydamas A. J. Kauno rajono apylinkės teismo 1994 m. vasario 14 d. sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad atsakovo tėvas O. N., A. s., iki 1940 m. asmeninės nuosavybės teise valdė gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus (duomenys neskelbtini). VĮ Registrų centro Kauno filialo 2003 m. lapkričio 27 d. akto, surašyto šio filialo darbuotojų, duomenimis, ūkinis pastatas, iki 1940 m. asmeninės nuosavybės teise priklausęs atsakovo tėvui O. N., A. s., kadastrinių matavimų byloje pažymėtas 3I1m ir yra adresu: (duomenys neskelbtini). Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. A-1915 atsakovui A. N. atkurtos nuosavybės teisės į tėvo O. N. turėtą ūkinį pastatą 3I1m, esantį (duomenys neskelbtini), grąžinant jį natūra. 2007 m. rugpjūčio 2 d. ieškovės kreipėsi į teismą.

Teismas taip pat nustatė, kad 1960 m. gegužės 10 d. pirkimo–pardavimo sutartimi A. B. (ieškovės E. D. tėvas) įsigijo 3/8 dalis visos namų valdos, susidedančios iš gyvenamojo namo, rūsio ir tvarto. Kauno rajono Užliedžių apylinkės viršaičio 1992 m. balandžio 17 d. pažymėjimo Nr. 162 duomenimis, A. B. vardu įregistruota 1/2 dalis gyvenamojo namo su 4 priestatais ir 7 ūkio pastatais; nuosavybės teisės pagrindas – 1960 m. gegužės 10 d. pirkimo–pardavimo sutartis. 1992 m. gruodžio 16 d. sutartimi A. B. padovanojo dukteriai E. D. (ieškovei) 1/2 dalį gyvenamojo namo ir 1/2 dalį medinio ūkio pastato, pažymėto indeksu 5J1m, su dalimi kiemo įrengimų; teismo nuomone, sutartyje padarytas rašymo apsirikimas; turėtų būti indeksas 3J1m, nes VĮ Registrų centro pateiktuose duomenyse nei (duomenys neskelbtini), nei (duomenys neskelbtini) nenurodyta pastato, pažymėto indeksu 5J1m. 1995 m. liepos 3 d. mirus tėvui A. B., ieškovei E. D., gyvenančiai (duomenys neskelbtini), 1996 m. sausio 25 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą; paveldimas turtas – pinigai – 13,13 Lt, sumokėtų vienkartinėmis valstybės išmokomis už namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). 1996 m. liepos 23 d. sutartimi ieškovė E. D. ir kita bendraturtė A. S. pardavė lygiomis dalimis B. Š. medinį gyvenamąjį namą su 4 priestatais, o A. S. – ir mūrinį ūkio pastatą, pažymėtą indeksu 4J1p. 1997 m. vasario 24 d. ieškovei E. D. išduotas papildomas pavedėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą; paveldimas turtas – piniginis indėlis su procentais ir kompensacija. 1966 m. spalio 15 d. dovanojimo sutartimi E. J. (ieškovės P. G. motina) dovanojo savo seseriai E. L. gyvenamąjį namą su ūkio pastatais: sandėliu, daržine ir 1/2 dalimi tvarto (šis yra po vienu stogu su kitu tvartu, priklausančiu kitam savininkui), esančius (duomenys neskelbtini); nuosavybės teisės pagrindas – Kauno rajono Užliedžių apylinkės DŽDT Vykdomojo komiteto 1966 m. spalio 7 d. išduotas ūkinės knygos išrašas. 1997 m. kovo 4 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą duomenimis, ieškovė P. G. paveldėjo 1/3 dalį motinai E. J., mirusiai 1995 m. rugsėjo 14 d., priklausiusio turto; paveldimą turtą, kuriam išduotas šis liudijimas, sudaro: 3/5 dalys žiogrinio gyvenamojo namo su trimis priestatais ir dalimi kiemo įrengimų, esančių (duomenys neskelbtini).

Pažymėjęs, kad ginčas byloje iš esmės kilo ne dėl nuosavybės teisės į ginčo statinį atkūrimo atsakovui, o dėl šios teisės atkūrimo būdo, teismas, nustatęs, kad nuosavybės teisės atsakovui buvo atkurtos tiek į gyvenamąjį namą, tiek į tvartą, tačiau vienu atveju – išperkant, o kitu – grąžinant natūra, sutiko su ieškovių argumentu, jog nuosavybės teisės tiek į gyvenamąjį namą, tiek į ginčo pastatą atsakovui turėjo būti atkurtos išmokant piniginę kompensaciją (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 punktas). Teismo nuomone, atsakovas turėtų teisę atkurti nuosavybės teises natūra, jeigu ginčo pastatas – tvartas – nebūtų buvęs pirkimo–pardavimo, dovanojimo ar paveldėjimo objektas. Aplinkybę, kad tvartas buvo kitų asmenų (ieškovės P. G. motinos, ieškovės E. D. tėvo) nuosavybės objektas, įgytas pagal įstatymus, patvirtina bylos rašytiniai duomenys. Ginčo statinys nėra valstybės nuosavybė, tai pat nėra bešeimininkis turtas. E. J. (ieškovės P. G. motinos) ir A. B. (ieškovės E. D. tėvo) nekilnojamasis turtas tarybiniais laikais buvo traktuojamas kaip ūkis, valda, ir visuose sandoriuose bei ūkio knygose prie gyvenamųjų namų buvo nurodomi kiti ūkiniai pastatai bei kiemo įrenginiai. Gyvenamieji namai nebuvo atskirti nuo ūkinių pastatų, todėl vien ta aplinkybė, kad ginčo turtas neįregistruotas registre, negali paneigti to fakto, jog tai yra privačios nuosavybės objektas. Ieškovės, pareikšdamos norą paveldėti tėvų turtą, įgijo teisę įregistruoti nuosavybę. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė E. D. po tėvo mirties bei ieškovė P. G. po motinos mirties kreipėsi dėl turto paveldėjimo ir joms buvo išduoti paveldėjimo teisės liudijimai, teismas konstatavo, kad ieškovės priėmė palikimą. Bylos duomenis teismas įvertino kaip patvirtinančius, kad ieškovės E. D. tėvas ir ieškovės P. G. motina nuosavybės teise valdė po 1/2 dalį tvarto, esančio (duomenys neskelbtini), nes, įsigiję gyvenamąjį namą, įsigijo ir priklausinius (CK 4.19 straipsnis). Be to, teismo nuomone, tai matyti iš įrašų ūkinėse knygose. Teismas taip pat pripažino, jog ieškovės, nuo 1941 m. besinaudojančios ir valdančios ginčo statinį, yra teisėtos šio naudotojos ir valdytojos, nes, tėvams mirus, kreipėsi į notarų biurą dėl turto paveldėjimo, tik neįregistravo nuosavybės teisių. Teismas sprendė, kad ieškovių teisės yra pažeidžiamos, todėl ginčijamas įsakymas naikintinas. Teismo nuomone, panaikinus įsakymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra, nebus pažeistos atsakovo teisės, nes jam bus teisingai atlyginta pinigine kompensacija, be to, taip bus išlaikyta atsakovo ir vėlesnių turto savininkių – ieškovių – interesų pusiausvyra.

Spręsdamas dėl ieškovių prašymo atnaujinti terminą įsakymui ginčyti, teismas nurodė, kad ieškovės nepraleido ieškinio senaties termino, nes nagrinėjamoje byloje taikytinas ne Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas trisdešimties dienų kreipimosi į teismą terminas, o CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas.

Dėl ieškinio reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus teismas pažymėjo, kad pagal CK 5.50 straipsnio 1 dalį neleidžiama priimti palikimą iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis. Atsižvelgęs į tai, kad abi ieškovės po tėvų mirties kreipėsi į notarą dėl turto paveldėjimo, joms išduoti paveldėjimo teisės liudijimai, teismas sprendė, jog ieškovių prašomi nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai nesukels joms jokių teisinių padarinių, dėl to ši bylos dalis paliktina nenagrinėta (CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas, 445 straipsnis), ginčo ūkinio pastato paveldėjimo klausimai spręstini susitvarkant dokumentus ir kreipiantis į notarą dėl papildomo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad teismui pateiktų ir šiame sprendime išvardytų rašytinių įrodymų (įvairių sandorių) pagrindu negalima nustatyti, kokiomis dalimis ir kam priklausytų nuosavybės teise ginčo ūkinis pastatas. Kartu teismas nurodė, kad tikrintinas ir faktas, ar nepadaryta rašymo apsirikimo klaidos sutartyje, pagal kurią ieškovei E. D. buvo padovanotas turtas.

Ieškovių reikalavimą priteisti joms iš atsakovo po 1/2 dalį ūkio pastato teismas pripažino atmestinu tuo pačiu pagrindu, kuriuo paliko nenagrinėtą bylos dalį dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, kartu pažymėdamas, jog negali nustatyti nuosavybės teisių dalių, nes neaiškios pirkėjų, paveldėtojų, apdovanotųjų ūkinio pastato dalys; be to, patenkinus reikalavimą dėl ginčijamo įsakymo, kuriuo atsakovui atkurtos nuosavybės teisės į ūkinį pastatą, panaikinimo, atsakovas netenka šios nuosavybės, dėl to neįmanomas ir ūkinio pastato iš jo priteisimas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. sausio 6 d. nutartimi atsakovų apeliacinius skundus atmetė, Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 punktą gyvenamieji namai, jų dalys, butai yra valstybės išperkami iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie pagal įstatymus yra įsigyti privačion nuosavybėn. Teisėjų kolegijos nuomone, bylos duomenys patvirtina, kad šalių ginčas kilo dėl ūkinio pastato – tvarto – nuosavybės atkūrimo būdo. Byloje esančius rašytinius įrodymus (pirkimo–pardavimo sutartis, Kauno rajono Užliedžių apylinkės viršaičio išduotą pažymėjimą, dovanojimo sutartis, paveldėjimo teisės liudijimus, Kauno apskrities archyvo pažymėjimą, ūkio knygų išrašus) pripažinusi patvirtinančiais aplinkybę, kad ieškovės paveldėjo turtą, taip pat ir ginčo ūkinį pastatą – tvartą, taigi įsigijo šį pagal įstatymus privačion nuosavybėn, teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuosavybės teisės į ginčo turtą atsakovui turėjo būti atkurtos ne natūra, o skiriant kompensaciją. Teisėjų kolegija taip pat nurodė pritarianti pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad, panaikinus ginčijamą įsakymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra, nebus pažeistos atsakovo teisės, nes jam bus teisingai atlyginta pinigine kompensacija, be to, taip bus užtikrinta jo ir vėlesnių turto savininkių – ieškovių – interesų pusiausvyra. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuos argumentus patvirtina ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija ginčijamu klausimu. Pažymėjusi, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog, byloje esant pareikštam civilinio pobūdžio reikalavimui, nepaisant to, kad ginčijamas ir administracinis aktas, ginčas laikytinas kilusiu iš civilinių teisinių santykių, teisėjų kolegija nurodė, jog nagrinėjamoje byloje taikytinas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties, o ne Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas trisdešimties dienų kreipimosi į teismą terminas. Be to, konstatavusi, kad apie savo pažeistas teises ieškovės sužinojo 2007 m. liepos mėnesį, teisėjų kolegija sprendė, jog įstatyme nustatytas terminas pažeistoms teisėms ginti, ieškovėms į teismą kreipusis 2007 m. rugpjūčio 2 d., nebuvo praleistas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo teismų sprendimą bei nutartį panaikinti ir bylą nutraukti. Šis kasatoriaus prašymas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Iš bylos duomenų ir pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentų matyti, kad ieškovės pareiškė tik du teisiškai reikšmingus reikalavimus: 1) atnaujinti terminą Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. birželio 6 d. įsakymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ginčyti ir 2) panaikinti šį administracinį aktą. Taigi ginčas yra kilęs tik dėl administracinio akto teisėtumo, o ne iš civilinio teisinio santykio. Kasatoriaus nuomone, tik nuginčijus nurodytą įsakymą administraciniame teisme, būtų atsiradęs pagrindas reikšti civilinio teisinio pobūdžio reikalavimus bendrosios kompetencijos teisme. Dėl to šią bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, priimdami sprendimą bei nutartį, išnagrinėjo ne civilinį, o administracinį ginčą, taip pažeisdami CPK 26 straipsnyje reglamentuojamas rūšinio teismingumo taisykles ir nukrypdami nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuotos praktikos. Rūšinio teismingumo taisyklių pažeidimas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktą yra absoliutus sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindas.

2. Neteisingas ginčo pobūdžio nustatymas lėmė netinkamą materialiosios teisės normų taikymą. Kasatoriaus teigimu, teismai nepagrįstai šioje byloje taikė CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties, o ne ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą trisdešimties dienų skundo padavimo terminą.

3. Teismų sprendimas ir nutartis priimti pažeidžiant CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Ieškovių įrodinėjamai esminei aplinkybei, kad jų tėvai, vėliau – ir jos pačios (paveldėjimo būdu) įgijo pagal įstatymus privačion nuosavybėn po 1/2 dalį ginčo ūkinio pastato, pažymėto indeksu 3I1m, pagrįsti byloje nepateikta jokių patikimų rašytinių ar kitokių duomenų, išskyrus ieškovių prieštaringus paaiškinimus. Teismų išvados šiuo klausimu taip pat nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais, neįsigilinta į ginčo esmę (prašymas atkurti nuosavybės teises į kasatoriaus tėvui priklausiusius pastatus paduotas dar 1991 m. gruodžio 20 d.; Kauno rajono apylinkės teismo 1994 m. vasario 14 d. sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas dėl ginčo ūkinio pastato priklausymo iki nacionalizacijos kasatoriaus tėvui nuosavybės teise; ginčijamu 2007 m. birželio 6 d. įsakymu kasatoriui atkurtos nuosavybės teisės į šį pastatą, grąžinant jį natūra; jokių aplinkybių, įvykusių per šį laikotarpį ir galėjusių padaryti tokią restituciją negalimą, nenustatyta), sprendimas ir nutartis nemotyvuoti. Kasatoriaus teigimu, teismai, vertindami nuosavybės teisių į ginčo pastatą atsiradimo aplinkybes, visiškai nenagrinėjo ir neatsižvelgė į jo bei kito atsakovo išdėstytus paaiškinimus ir pateiktus rašytinius įrodymus, nenurodė jokių šių duomenų atmetimo argumentų. Dėl to teismų sprendimo bei nutarties turinys neatitinka CPK 270 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

4. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nuosavybės teisės į ginčo ūkinį pastatą įgijimo, rėmėsi į bylą pateiktu ūkinės knygos išrašo nuorašu, kuriame neužfiksuota jokių konkrečių duomenų apie šio pastato įsigijimą nuosavybėn, ir taip nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutartyje civilinėje byloje L. J. v. S. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-395/2006, pateikto išaiškinimo, kad ūkinėse knygose esantis įrašas, kas yra gyvenamojo namo savininkas, nėra įrodymas apie nuosavybės įsigijimą, jeigu nenurodyta nuosavybės įsigijimo pagrindo.

5. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje neišdėstyta jokių motyvų, kuriais atmetami atsakovų apeliacinių skundų argumentai, taigi – nespręsta nei dėl faktinio, nei dėl teisinio apeliacinių skundų pagrindo. Taip buvo pažeistos CPK 320 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio nuostatos.

Pareiškime dėl prisidėjimo prie atsakovo A. N. kasacinio skundo atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija nurodo, kad pritaria kasaciniame skunde išdėstytiems argumentams.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovės prašo šį atmesti, teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi tokie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

1. Ieškovių teigimu, po 1/2 dalį ginčo ūkinio pastato, kaip paveldėto gyvenamojo namo priklausinį, jos priėmė faktiškai pradėdamos jas valdyti. Paveldėjimo teisės liudijimų į pradėtas faktiškai valdyti ūkinio pastato dalis nebuvo išduota, todėl teko kreiptis į teismą, prašant nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl palikimo priėmimo. CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu pareikšti ieškinio reikalavimai dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo yra civilinio teisinio pobūdžio. Tik konstatavus ginčo ūkinio pastato, kaip priimto palikimo dalies, priklausymą pagal įstatymus nuosavybės teise ieškovėms, atsirado teisė ginčyti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. birželio 6 d. įsakymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovui. Taigi byloje nagrinėjamas ginčas kilęs tiek dėl administracinio akto teisėtumo, tiek iš civilinio teisinio santykio, nes, ieškovių teigimu, buvo pažeistos jų nuosavybės teisės į ginčo ūkinį pastatą. Kadangi ginčas nėra grynai administracinio pobūdžio, tai pagrįstai, nepažeidžiant rūšinio teismingumo taisyklių, buvo išnagrinėtas bendrosios kompetencijos teisme. Dėl to kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama dėl CPK 26 straipsnio pažeidimo ir CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino netinkamo taikymo, yra teisiškai nepagrįsti.

2. Teismai tinkamai, pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus, įvertino byloje surinktų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų, taip pat ir įrašų ūkinėse knygose, visumą, todėl padarė teisingas išvadas dėl ieškinyje pareikštų reikalavimų pagrįstumo. Ieškovių teigimu, atsakovas, kuriam nuosavybės teisės į jų paveldėtą gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo atkurtos išmokant piniginę kompensaciją, nepagrįstai tikisi atkurti nuosavybės teises į šio namo priklausinį – ginčo ūkinį pastatą – natūra.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisminių ginčų, susijusių su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, rūšinio teismingumo

CPK 26 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tuo atveju, kai vienas iš byloje pareikštų ieškinio reikalavimų yra susijęs su individualaus pobūdžio administraciniu aktu, kurio teisėtumas ginčijamas byloje, tai bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėdamas bylą, joje išsprendžia ir tokio akto teisėtumo klausimą. Nagrinėjamoje byloje vienas iš ieškinio reikalavimų yra atnaujinti terminą Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. birželio 6 d. įsakymui, kuriuo A. N. atkurtos nuosavybės teisės į ūkinį pastatą, ginčyti ir šį panaikinti. Šis ieškinio reikalavimas pareikštas kartu su kitais reikalavimais dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir ūkinio pastato iš atsakovo A. N. priteisimo. Kasacinio teismo formuojamoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad kai ieškiniu prašomas priimti ar jau priimtas ir ginčijamas valstybės ar savivaldybės aktas yra tik vienas iš kelių juridinių faktų, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar baigiasi civilinis teisinis santykis, ginčą turi spręsti kartu su civiliniu ginču ne administracinis, o bendrosios kompetencijos teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartį civilinėje byloje V. Č. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-194/2009; 2010 m. sausio 18 d. nutartį civilinėje byloje J. M. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-48/2010; kt.). Ši nuostata leidžia visą ginčą išspręsti bendrosios kompetencijos teisme, dirbtinai neskaidant ginčo į atskirus elementus ir nenagrinėjant atskirų elementų skirtingų sistemų teismuose. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad bylą nagrinėję teismai, be kitų joje pareikštų civilinio pobūdžio reikalavimų, išnagrinėję ir individualaus pobūdžio administracinio akto teisėtumo klausimą, CPK 26 straipsnio 2 dalies reikalavimų nepažeidė ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuotos praktikos.

Dėl pareikštam reikalavimui dėl administracinio akto nuginčijimo terminų taikymo

Kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai šioje byloje taikė CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties, o ne ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą trisdešimties dienų skundo padavimo terminą.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas trisdešimties dienų terminas yra sutrumpintas ieškinio senaties terminas, per kurį gali būti apskųstas sprendimas atkurti nuosavybės teises. Pažymėtina, kad ši įstatymo nuostata skirta piliečiams, turintiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir nesutinkantiems su individualiu administraciniu aktu dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar neatkūrimo, taip pat asmenims, kurių teisės minėtu aktu yra pažeistos. Nurodytas įstatyme nustatytas trisdešimties dienų terminas skaičiuotinas nuo sprendimo atkurti nuosavybės teises įteikimo dienos. Tokia šio įstatymo taikymo praktika suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje S. K. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2010; kt.).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovės apie priimtą Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. birželio 6 d. įsakymą, kuriuo atsakovui A. N. atkurtos nuosavybės teisės į ūkinį pastatą, sužinojo 2007 m. liepos mėnesį, o į teismą dėl šio įsakymo panaikinimo kreipėsi 2007 m. rugpjūčio 2 d. Civilinėje ir nuosavybės teisių atkūrimo bylose esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovėms nebuvo įteiktas ginčijamo įsakymo nuorašas, nuo kuriuo įteikimo skaičiuojamas trisdešimties dienų įsakymo apskundimo terminas (ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis). Ieškovės su šio įsakymo turiniu galėjo susipažinti nuo 2007 m. rugpjūčio 31 d., kai savivaldybės administracijos direktorius kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikė teismui ginčijamo įsakymo nuorašą (T. 1, b. l. 61). Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs aplinkybę, jog ieškovės nepraleido trisdešimties dienų termino kreiptis su skundu į teismą dėl individualaus administracinio akto panaikinimo (ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis), nepagrįstai sprendė CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatyto bendrojo dešimties metų ieškinio senaties termino taikymo.

Dėl įrodymų vertinimo

Kasatorius teigia, kad teismų sprendimas ir nutartis priimti pažeidžiant CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nes teismų išvados, kad ieškovių tėvai, o vėliau ir jos pačios įgijo pagal įstatymą privačion nuosavybėn po 1/2 dalį ūkinio pastato, nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais.

Kasacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo atmestini.

Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jeigu šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad gyvenamieji namai, jų dalys, butai valstybės išperkami iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie pagal įstatymus įsigyti privačion nuosavybėn. Pastatų įsigijimo privačion nuosavybėn tvarką reglamentavo RTFSR civilinio kodekso, galiojusio Lietuvos TSR teritorijoje nuo 1940 m. gruodžio 1 d. iki 1964 m. gruodžio 31 d., 185 straipsnis ir 1964 m. CK 255, 281 straipsniai. Juose nurodyta, kad trobesių (gyvenamojo namo ar jo dalių) pirkimo–pardavimo, dovanojimo sutartis tam, jog galiotų, turėjo būti patvirtinta notariškai ir per tris mėnesius įregistruota Liaudies deputatų tarybos vykdomajame komitete. Apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovui A. N. nuosavybės teisės į ūkinį pastatą galėtų būti atkurtos ne natūra, o valstybei išperkant iš atsakovo ir atlyginant pagal įstatymo 16 straipsnį, nes ūkinį pastatą pagal tuo metu galiojusius įstatymus asmenys įsigijo privačion nuosavybėn, yra pagrįsta. Teismas, padarydamas tokią išvadą, įvertino rašytinius bylos duomenis (1960 m. gegužės 10 d. notariškai patvirtintą gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų (gyvenamojo namo priklausinių) pirkimo–pardavimo sutartį (T. 1, b. l. 14), 1992 m. gruodžio 16 d. notariškai patvirtintą dovanojimo sutartį (T. 1, b. l. 16), 1996 m. liepos 23 d. notariškai patvirtintą gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų pirkimo–pardavimo sutartį (T. 1, b. l. 21), paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimus (T. 1, b. l. 19, 20, 124), 1966 m. spalio 15 d. notariškai patvirtintą dovanojimo sutartį (T. 2, b. l. 75), Kauno rajono Užliedžių apylinkės DŽDT Vykdomojo komiteto ūkinėse knygos esančius įrašus apie išvardytų sutarčių įregistravimą (T. 1, b. l. 73, 74)), taigi įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, taip pat nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutartyje civilinėje byloje L. J. v. S. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-395/2006, pateikto išaiškinimo, kad ūkinėse knygose padarytas įrašas, kas yra namo savininkas, nėra nuosavybės teisę patvirtinantis įrodymas, jeigu nenurodytas nuosavybės įsigijimo pagrindas, nes nagrinėjamu atveju ūkinėse knygose yra nurodytas nuosavybės teisės į ginčo ūkinį pastatą įsigijimo pagrindas, t. y. galiojančios notariškai patvirtintos sutartys ir paveldėjimo teisės liudijimai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs įrodymus pagal CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, padarė pagrįstą išvadą, jog ginčijamu Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. birželio 6 d. įsakymu atkūrus natūra atsakovui nuosavybės teises į ūkinį pastatą, kuris kartu su gyvenamuoju namu asmenų įgytas privačion nuosavybėn, pažeidė ieškovių teises ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 punkto, 16 straipsnio nuostatas, todėl pagrįstai nurodytą aktą pripažino negaliojančiu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Netenkinus kasacinio skundo, iš kasatoriaus į valstybės biudžetą priteisiamos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. N. (a. k. (duomenys neskelbtini)) į valstybės biudžetą 135,13 Lt (vieną šimtą trisdešimt penkis litus 13 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Zigmas Levickis

Pranas Žeimys