Baudžiamoji byla Nr. 2K-327/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:1.2.3.1.; 1.1.8.6.2. (S)
2010 m. birželio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Egidijaus Bieliūno ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. A. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio, kuriuo S. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, pagal BK 145 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu keturiolikai metų.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirtą vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, pagal BK 145 straipsnio 1 dalį paskirtą vienerių metų laisvės atėmimo bausmę ir Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirtą vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę subendrinus dalinio sudėjimo būdu, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtos keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmės pridėjus dalį, t. y. vienerius metus ir penkis mėnesius, neatliktos laisvės atėmimo bausmės, paskirtos Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu ir subendrintos Kauno apygardos teismo 2008 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu, galutinė subendrinta bausmė nuteistajam S. A. paskirta laisvės atėmimas penkiolikai metų ir penkiems mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
Iš nuteistojo S. A. priteista 3006,77 Lt turtinės žalos atlyginimo civiliniam ieškovui K. R.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo S. A. apeliacinis skundas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimą,
n u s t a t ė :
S. A. nuteistas už tai, kad 2007 m. rugpjūčio 17 d., apie 15.10 val., Kaišiadoryse, ties Gedimino g. 63 esančiu namu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, jėga tempdamas už rankos nukentėjusiąją L. R., įsodino ją į savo automobilį „Audi 100“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) veždamas šiuo automobiliu tyčia sudavė jai ranka vieną smūgį į veidą, nuvežė nukentėjusiąją į jai priklausančios sodybos, esančios Kaišiadorių r., Palomenės sen., Vilionių k., kiemą ir liepė iš automobilio išlipti. L. R. nepaklusus, jis jėga ištraukė ją iš automobilio, tyčia ranka sudavė jai ne mažiau kaip vieną smūgį į veido sritį, o po to, paėmęs L. R. už rankos ir kojos, įvilko į namo kambarį, kuriame tyčia ranka sudavė dar vieną smūgį į veidą. Suduodamas L. R. iš viso ne mažiau kaip tris smūgius, padarė jai poodinę kraujosruvą dešiniajame paakyje, dešinio skruostikaulio lūžimą, odos nubrozdinimą dešiniame rieše bei kairės čiurnos sumušimą, t. y. padarė nukentėjusiajai nesunkų sveikatos sutrikdymą.
S. A. taip pat nuteistas už tai, kad 2007 m. lapkričio 7 d., apie 5.30 val., Kaišiadoryse, prie Girelės g. 22 esančio “AJS” spaustuvės pastato, panaudodamas fizinį smurtą, t. y. sugriebęs L. R. už rankos, prievarta įsodino ją į jam priklausantį automobilį “Audi 100” (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nusivežė L. R. į Kaišiadorių r., Žiežmarių sen., Bačkonių k. esantį miško masyvą, ir ten, mojuodamas rankomis, grasino L. R. užmušti ir pakarti. Taip jis grasino L. R. nužudyti, nukentėjusiajai buvus pakankamam pagrindui manyti, kad šie grasinimai bus įvykdyti.
S. A. taip pat nuteistas už tai, kad 2008 m. sausio 6 d., apie 16 val., Kaišiadorių r., (duomenys neskelbtini) esančio L. R. namo prieangyje, tarpusavio konflikto su L. R. metu jis tyčia rankų pirštais suspaudė jos kaklą priekiniame paviršiuje, gerklų srityje, ir dėl to nuo mechaninio uždusimo suspaudus kaklą nukentėjusioji netrukus įvykio vietoje mirė. Taip S. A. L. R. nužudė.
Nuteistasis S. A. kasaciniu skundu prašo teismų sprendimus panaikinti, L. R. nužudymą kvalifikuoti kaip neatsargų gyvybės atėmimą, pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino, nuoširdžiai gailisi ir padėjo išaiškinti nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje, bei atitinkamai sumažinti jam paskirtą bausmę. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių aplinkybių. Teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį, byloje esančius įrodymus vertino vienašališkai, subjektyviai ir savo išvadas grindė vien kaltinančiais įrodymais. Nuteistasis tvirtina tyčia nenužudęs L. R. ir tokių padarinių nesiekęs, o atimti gyvybę galėjo netyčia, susijaudinęs, bandydamas nuimti kilpą nuo nukentėjusiosios kaklo. Teismas, įrodinėdamas S. A. kaltę dėl L. R. nužudymo, nepagrįstai vadovavosi faktais, kad jis anksčiau vartojo fizinį smurtą ir grasino ją nužudyti, tačiau bylos duomenys neįrodo, kad sužalojimus, nuo kurių mirė L. R., tyčia padarė būtent kasatorius. Taigi teismas savo išvadas pagrindė ne įrodymais, o samprotavimais ir išvedžiojimais. Nuteistasis teigia pagrindines įvykio aplinkybes nurodęs nuosekliai, o suklysti duodamas parodymus galėjęs dėl emocinės būsenos, netekus mylimo žmogaus. Teismas, skirdamas per griežtą bausmę, nesivadovavo BK 61 straipsnio ir 54 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Dėl L. R. nužudymo jis prisipažino iš dalies tik dėl to, kad tyčia to nepadarė, nors dėl pasekmių savo kaltę visiškai pripažįsta ir nuoširdžiai gailisi. Teismas taip pat netinkamai subendrino paskirtas bausmes – jos, kasatoriaus manymu, turėjo būti subendrintos apėmimo būdu. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo nuteistojo apeliacinio skundo, neatsakė į jo argumentus, o tik atkartojo pirmosios instancijos teismo motyvus. Teismai iš esmės pažeidė BPK reikalavimus, tai sukliudė išsamiai ir objektyviai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį ir nutartį.
Atsiliepimu į nuteistojo S. A. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė prašo kasacinį skundą atmesti. Prokurorė nurodo, kad kasatoriaus argumentai nepagrįsti. Teismas išsamiai ištirtais įrodymais pagrindė išvadą, kad S. A. įvykdė tyčinį nužudymą, pasmaugdamas L. R. rankomis, ir teisingai kvalifikavo nuteistojo veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Teismas pagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nes nuteistasis prisipažino kaltu tik dėl grasinimo nužudyti nukentėjusiąją, dėl to nesigailėjo, kritiškai nevertino savo neteisėto elgesio ir neatliko kitokių pozityvių veiksmų (nesistengė atlyginti žalą, atsiprašyti ir pan.). Pirmosios instancijos teismas tinkamai subendrino bausmes, vadovaudamasis BK 63 ir 64 straipsnių nuostatomis. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigia kasatorius, nepažeidė BPK 320 straipsnio reikalavimų ir ne tik patikrino pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, bet ir pats atliko įrodymų tyrimą, motyvuotai pasisakė dėl įrodymų vertinimo, paskirtos bausmės, aptarė bei argumentuotai atmetė visus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus.
Nuteistojo S. A. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacinio skundo argumentų apie BPK pažeidimus
Kasaciniame skunde teigiama, kad nagrinėdami šią baudžiamąją bylą teismai padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Nuteistasis tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes netinkamai vertino bylos duomenis ir savo išvadas pagrindė vien kaltinančiais įrodymais, samprotavimais ir išvedžiojimais.
Tokie kasatoriaus teiginiai deklaratyvūs ir atmestini. Patikrinusi teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, kolegija pažymi, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme skunde minimų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta. Visos reikšmingos bylos aplinkybės teisme išnagrinėtos, įrodymai ištirti tiesiogiai. Apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas įrodymais, atitinkančiais įstatymų reikalavimus, nuteistojo parodymai dėl kiekvienos nusikalstamos veikos padarymo aptarti. Tiek apkaltinamajame nuosprendyje, tiek nutartyje teismai aptarė nuteistojo versijas, nurodė, kuria jo parodymų dalimi vadovaujasi, o kokius nuteistojo parodymus atmeta. Teismų sprendimuose nurodyta, kodėl remiamasi nukentėjusiųjų L. R., K. R., L. R., liudytojų K. R., G. A., E. S. parodymais, specialisto A. S. paaiškinimais, teismo medicinos specialisto išvadomis ir kitais bylos duomenimis. Taigi teismai ištyrė ir įvertino įrodymus nepažeisdami baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vien tai, kad bylos įrodymai įvertinti ne taip, kaip norėjo kasatorius, nelaikytina BPK pažeidimu.
S. A. taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, nes neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo. Priešingai, nei teigia kasatorius, šis teismas ne tik patikrino pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal paduotą apeliacinį skundą, bet ir pats atliko įrodymų tyrimą bei vertinimą, išsamiai pasisakė dėl kiekvieno nuteistojo apeliacinio skundo argumento. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje labai plačiai išdėstė nuteistojo apeliaciniame skunde iškeltų esminių prieštaravimų dėl apkaltinamojo nuosprendžio atmetimo motyvus. Kiekvieną nusikalstamą veiką liečiantys įrodymai aptarti kiekvienas atskirai ir kaip visuma, nuteistajam inkriminuotų veikų kvalifikavimas argumentuotas, atsakyta į S. A. apeliacinio skundo teiginius dėl L. R. nužudymo kaltės formos, atsakomybę lengvinančių aplinkybių pripažinimo galimybės, bausmių skyrimo ir subendrinimo klausimų bei motyvuotai atmesti apeliacinio skundo argumentai apie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Taigi nėra jokio pagrindo teiginiams, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bylą pažeisdamas BPK 320 ir 332 straipsnių nuostatus ir nuteistojo apeliacinis skundas buvo neišnagrinėtas.
Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį
Nuteistasis S. A. ginčija tyčinę jam inkriminuoto nužudymo kaltės formą ir jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį motyvuodamas tuo, kad dėl L. R. mirties jis nekaltas, nes tokių padarinių nesiekė, o gyvybę nukentėjusiajai jis galėjo atimti netyčia tada, kai bandė nuimti virvės kilpą nuo jos kaklo.
Analogiški kasatoriaus argumentai buvo nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme ir šio teismo nutartyje motyvuotai atmesti. Apeliacinės instancijos teismas kruopščiai apsvarstė S. A. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines nužudymo aplinkybes ir nuteistojo kaltės formą. Teismo nutartyje yra išdėstyti išsamūs motyvai, kodėl nuteistojo veiksmai negali būti vertinami kaip neatsargus gyvybės atėmimas ir kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį. Asmens kaltė teismų praktikoje nustatoma ne vien pagal nuteistojo parodymus, jo vidinį įsitikinimą, tačiau pagal bylos aplinkybių visumą, nustatytus objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Teismų išvados dėl nuteistojo kaltės ir BK 129 straipsnio 1 dalies taikymo nagrinėjamoje byloje padarytos atsižvelgiant į tokios teismų praktikos reikalavimus, taip pat pakankamai išsamiai patikrinus visus byloje esančius ir apeliacinio proceso metu gautus reikšmingus duomenis. Teismai paneigė nuteistojo teisme išdėstytą versiją ir teisingai nustatė, kad vien tik trumpalaikis nukentėjusiosios kaklo suspaudimas rankų pirštais mechaninio uždusimo negalėjo sukelti, jog nuteistasis laikė suspaudęs nukentėjusiosios kaklą tam tikrą laiko tarpą, o pasmaugęs ją jis dar apvyniojo jos kaklą virve, kurios kitą galą apsuko apie durų rankeną taip bandydamas inscenizuoti nukentėjusiosios savižudybę. Po to pabėgo iš nusikaltimo vietos išlipęs pro langą, pasiėmęs savo daiktus ir nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefoną.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis susiformavusia teismų praktika nužudymo bylose, teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad apie kaltininko tyčios turinį sprendžiama atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo elgesį įvykio metu, prieš pat nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Teismai tiksliai nustatė nukentėjusiosios mirties priežastį (mechaninis uždusimas suspaudus kaklą pirštais), įrodė tiesioginį priežastinį ryšį tarp nukentėjusiosios mirties ir S. A. veiksmų. Nuteistojo tyčios turinys atskleistas ne tik konstatavus nukentėjusiosios nužudymo būdą, bet ir atsižvelgus į padaryto nusikaltimo aplinkybių visumą, įvertinus įvykių seką prieš nužudymą, kaltininko elgesį darant nusikaltimą ir po jo. Sistemingas smurtinis nuteistojo elgesys prieš nužudymą, konkretūs nukentėjusiosios smaugimo veiksmai paneigia neatsargaus gyvybės atėmimo versiją ir patvirtina, kad spausdamas nukentėjusiosios kaklą tol, kol ji užduso, kaltininkas norėjo taip veikti, suvokė nusikalstamą tokių veiksmų pobūdį bei numatė, kad tokiais veiksmais gali atimti gyvybę ir tokių padarinių norėjo. Šie požymiai rodo, kad S. A. įvykdytas L. R. gyvybės atėmimas buvo padarytas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 1 dalis), todėl ši nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir jos perkvalifikuoti pagal BK 132 straipsnį nėra pagrindo.
Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo
Nuteistasis kasaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimus, nuoširdžiai gailisi ir padėjo išaiškinti nusikalstamas veikas.
BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra: kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šiame punkte nustatytos dvi savarankiškos lengvinančios aplinkybės.
Viena jų yra kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis. Kaltininko prisipažinimas yra būtina nuoširdaus gailėjimosi išraiška. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo pripažįsta esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų duodamas teisingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, tačiau neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Teismai turi įvertinti, ar asmens gailėjimasis yra nuoširdus, tikras, ar ne apsimestinis. Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus kaltininko pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą, pvz., kaltininko duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą, jo elgesį po įvykio ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-453/2005, 2K-471/2009, 2K-276/2006, 2K-94/2010 ir kt.).
Kita lengvinanti aplinkybė yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką ar joje dalyvavusius asmenis, kuris konstatuojamas tada, kai kaltininkas savo valia padeda išaiškinti esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (kasacinė nutartis Nr. 2K-276/2006 ir kt.).
Pagal duomenis, užfiksuotus teismo pasėdžio protokoluose, matyti, kad nuteistasis S. A. nepripažino tyčia nužudęs L. R., o padaręs jai nesunkų sveikatos sutrikdymą jis pripažino iš dalies, nepripažino, kad šį nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai, kad sudavęs smūgį, sulaužė nukentėjusiosios skruostikaulį, t. y. padarė sužalojimą, nulėmusį jo nusikalstamos veikos kvalifikavimą. S. A. pats savanoriškai nepranešė teisėtvarkos pareigūnams apie nė vieną padarytą nusikaltimą: apie nesunkų sveikatos sutrikdymą ir grasinimą ją nužudyti policijai pranešė pati nukentėjusioji, o apie nužudymą pranešė nukentėjusiosios kūną radusios liudytojos A. Pats kaltininkas nužudęs auką slapstėsi ir buvo sulaikytas tik kitą dieną po padaryto nusikaltimo, apie jį ir jam pareikštus įtarimus pranešus per televiziją, ir tik po to apie jo buvimo vietą policijai pranešus jo giminaičiams. Duodamas nenuoseklius parodymus dėl nužudymo A. A. mėgino suklaidinti ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir teismą. Aiškindamas L. R. gyvybės atėmimo aplinkybes, jis pateikė keletą versijų, prieštaringai ir painiai nurodė įvykio aplinkybes, nepripažino, kad nukentėjusiąją pasmaugė rankomis, ir aiškino, kad galėjo atimti L. R. gyvybę tik dėl neatsargumo. Nors S. A. prisipažino grasinęs nužudyti L. R., bet pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad po grasinimo sekė to paties asmens nužudymas, pagrįstai nustatė, kad toks prisipažinimas nesusietas su nuoširdžia atgaila, nes prieš prisipažįstant grasinimas nužudyti jau buvo realizuotas.
Esant tokioms aplinkybėms teismai pagrįstai nenustatė, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, padėjo jas išaiškinti, kritiškai vertino savo elgesį, stengėsi sušvelninti nusikaltimo padarinius. Vien bendras nuteistojo pareiškimas dėl gailėjimosi, išsakytas per paskutinį žodį pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, teismų teisingai nepripažintas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.
Dėl skundo argumentų apie bausmių skyrimą
S. A. teigia, kad teismas nesivadovavo BK 54 straipsnio 2 dalies ir 61 straipsnio nuostatomis ir paskyrė jam per griežtą bausmę. BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą bei rūšį ir atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas šias aplinkybes: į tai, kad S. A. padarė dvi nesunkias nusikalstamas veikas ir vieną labai sunkų nusikaltimą, visos nusikalstamos veikos padarytos prieš tą patį asmenį - L. R., nuteistasis praeityje daug kartų baustas administracine tvarka, charakterizuojamas neigiamai, labai sunkų nusikaltimą padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, praėjus vos pusantro mėnesio po nuosprendžio paskelbimo, nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė.
BK 61 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas, skirdamas bausmę, turi atsižvelgti į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Įvertinęs šiose normose esančius reikalavimus dėl bausmių skyrimo, pirmosios instancijos teismas už nesunkių nusikaltimų padarymą S. A. paskyrė laisvės atėmimo bausmes, lygias BK 138 straipsnio 1 dalies ir 145 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytų bausmių vidurkiui, o už labai sunkaus nusikaltimo padarymą paskyrė laisvės atėmimo bausmę, griežtesnę negu sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Nėra pagrindo teigti, kad skiriant laisvės atėmimo bausmes nesivadovauta bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais ir bausmės už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos neteisingai. Kasaciniame skunde neargumentuojant ir nenurodant konkrečiai pažeistų BK straipsniuose esančių taisyklių taip pat teigiama, kad nuteistajam paskirtos bausmės buvo neteisingai subendrintos, pritaikytas ne toks bausmių subendrinimo būdas. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra išsamiai paaiškinta, kokia eilės tvarka subendrinant bausmes nuteistajam taikytos BK 63 ir 64 straipsniuose esančios normos, ir pagrįstai nurodyta, kodėl S. A. subendrinta bausmė nagrinėjamoje byloje buvo skiriama keliais etapais.
Baudžiamojo proceso įstatyme numatyta, jog kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Tačiau, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje paskyrus ir subendrinus nuteistajam S. A. laisvės atėmimo bausmes, BK normos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, pritaikytos tinkamai, todėl nėra teisinio pagrindo švelninti jam paskirtų bausmių.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistojo S. A. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Josifas Tomaševičius
Egidijus Bieliūnas
Tomas Šeškauskas
