Dėl žalos ir palūkanų priteisimo

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2S-279-278/2013

Teisėjas Dainius Strautininkas Teisminio proceso Nr. 2-15-3-00043-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

110.1; 122.1; 122.2; 122.3; 122.4

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 4 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėja Birutė Valiulienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės D. L. atskirąjį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-119-857/2013 pagal ieškovės Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo Kolegijos ieškinį atsakovei D. L. dėl žalos ir palūkanų priteisimo,

n u s t a t ė:

ieškovė Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo Kolegija prašė teismą 50 000 Lt žalos atlyginimo išieškojimo užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovės D. L. pinigines lėšas, o jų nepakankant, turtines teises ir/arba nekilnojamuosius ir/arba kilnojamuosius daiktus, priklausančius atsakovei ir esančius pas ją arba trečiuosius asmenis.

Biržų rajono apylinkės teismas 2013 m. vasario 4 d. nutartimi areštavo 50 000 Lt sumai atsakovei priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant pakankamai - pinigines lėšas ir turtines teises, leidžiant atsiskaityti su ieškove. Nurodė, kad prašoma priteisti suma yra didelė, todėl yra pagrindas spręsti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Atskiruoju skundu atsakovė D. L. prašo Biržų rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės prašymą atmesti. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas neatliko preliminaraus ieškinio reikalavimo ir pateiktų įrodymų vertinimo, neįvertino, jog ieškinys visiškai nepagrįstas ir tokia forma, kokia pareikštas, negali būti tenkinamas. Nurodo, jog Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-1673-553/2013 nėra baigta, todėl pirkimo-pardavimo sutarčiai nesant pripažintai negaliojančia, nėra pagrindo iš jos priteisti 50 000 Lt žalos atlyginimo. Teigia, jog ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad 50 000 Lt suma buvo pasisavinta. Be to, nurodo, kad ieškinį pareiškė Lietuvos evangelikų reformatų – Unitas Lithuaniae - sinodas, kuris neturi teisės atstovauti Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Kolegijai bei niekada neturėjo nuosavybės teisių į nekilnojamą Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios turtą. Pažymi, kad turėjo visus reikiamus Sinodų ir Sinodo kolegijos nutarimus bei įgaliojimus parduoti Sinodo Kolegijai priklausantį nekilnojamą turtą, o pardavus butą, gauti pinigai buvo įnešti į Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sąskaitą.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo Kolegija prašo skundą atmesti. Nurodo, kad atsakovė netinkamai traktuoja skundžiamą nutartį, neįrodė, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovės pareikštų reikalavimų ir pateiktų įrodymų preliminariai neįvertino. Teigia, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-1673-553/2013 dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu nesusijusi su ieškovės reikalavimu grąžinti 50 000 Lt sumą ir yra aktuali nepriklausomai nuo minėtos bylos baigties. Pažymi, kad atsakovė nepateikė dokumentų, patvirtinančių, jog 50 000 Lt suma buvo įnešta į juridinio asmens kasą. Teigia, jog vadovaujantis patvirtinta bažnyčios struktūra bei kanonais, Sinodas teisėtai atstovauja Kolegiją ir turi teisę jos vardu reikšti ieškinius, o atsakovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių esant priešingai. Pažymi, kad aukščiausias (atstovaujamasis) Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios valdymo organas yra Sinodas, o valdantysis – Kolegija, todėl visas turtas įregistruotas Kolegijos vardu yra visos bendruomenės turtas.

Atskirasis skundas atmestinas.

Iš bylos dokumentų matyti, jog ieškovė Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo Kolegija nurodė, jog atsakovė D. L., atstovaudama Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Kolegiją, 2011-04-19 už 50 000 Lt pardavė religinei bendruomenei priklausantį butą Vilniaus m. ir gautų lėšų neįnešė į juridinio asmens kasą. Prašė teismą priteisti iš atsakovės 50 000 Lt ir ieškinio išieškojimo užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnis įpareigoja teismą priimant procesinį sprendimą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams. Tačiau spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nenagrinėja ginčo tarp šalių, netiria ar pareikšti reikalavimai teisiškai pagrįsti, tinkamai motyvuoti, o tik sprendžia ar tuo atveju jeigu teismas patenkintų pareikštą reikalavimą, nebūtų kliūčių įvykdyti teismo sprendimą. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima ar yra tokios grėsmės tikimybė (CPK 144 str. 1 d.). Be to, ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo ieškinio reikalavimą. Dėl paminėto, apeliantės teiginiai dėl reikalavimo neteisėtumo, parduoto turto priklausomybės bus nagrinėjami tik sprendžiant ieškinio pagrįstumo klausimą, nagrinėjant bylą iš esmės. Ta aplinkybė, jog nėra išnagrinėta civilinė byla dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ieškinys dėl žalos atlyginimo atsakovei pareikštas nepagrįstai, nes šis ieškinys yra pareikštas dėl lėšų už parduotą turtą priteisimo iš D. L.. Duomenų, jog gautos lėšos pardavus patalpas - butą buvo įneštos į juridinio asmens kasą ar atsiskaitomąją sąskaitą, byloje nepateikta, minėtų įrodymų apeliantė nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovė nepagrindė savo reikalavimo. Nagrinėdamas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagal ieškinyje nurodytas aplinkybes teismas sprendė, kad padaryta žala yra didelė, todėl minėtų aplinkybių pagrindu darė išvadą, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Kaip minėta, viena būtinų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui - grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas. Iš bylos duomenų matyti, kad pareikštu ieškiniu prašoma iš atsakovės priteisti 50 000 Lt (b.l. 1-7). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė yra fizinis asmuo, o neginčijamų duomenų apie savo finansinę būklę D. L. apeliacinės instancijos teismui nepateikė, todėl preziumuotina, kad reikalavimo suma atsakovei, kaip fiziniam asmeniui, yra pakankamai didelė. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir teismui patenkinus ieškinį, prašomos priteisti žalos išieškojimas galimai užsitęstų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog vien teismo įsitikinimas, kad egzistuoja reali grėsmė, jog šalis gali perleisti turimą turtą kitiems asmenims ar kitaip apsunkinti išieškojimą, yra pakankamas pagrindas tenkinti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Dėl paminėto darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė areštą atsakovės turtui.

Atsakovei išaiškintina, jog siekiant disponuoti tam tikru areštuotu turtu, asmuo, kurio turtui taikomas areštas, gali pasinaudoti jam įstatymo suteikiamomis teisėmis - prašyti teismo taikytas laikinąsias apsaugos priemones pakeisti ar panaikinti, įmokėjus į teismo depozitinę sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą, pateikus laidavimą ar įkeitus turtą, nurodyti materialų turtą, kuris gali būti areštuojamas, taip pat prašyti galimų nuostolių dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimo užtikrinimo, o atmetus ieškinį, ir nuostolių atlyginimo (CPK 146 str., 148 str., 149 str.).

Dėl paminėtų motyvų, naikinti pagrįstą nutartį nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Biržų rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Birutė Valiulienė