Teisėja Danutė Švitinienė
Baudžiamoji byla Nr. 1A-13-193/2013
Teisminio proceso Nr. 1-03-1-00412-2011-6
Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.
(S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. balandžio 4 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Ričardo Gilio, teisėjų Algirdo Gapučio ir Artūro Ridiko,
sekretoriaujant Daivai Liandzbergienei,
dalyvaujant:
prokurorei Gailutei Vilkienei,
išteisintajai V. I.,
išteisintosios gynėjui advokatui Alfonsui Mašalui,
nuteistosios O. D. gynėjai advokatei Rimai Keblienei,
nuteistosios D. N. gynėjai advokatei Lidijai Blinkevičienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. N. ir O. D., Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros 2 NVTS prokurorės Gailutės Vilkienės apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-06-22 nuosprendžio, kuriuo D. N. ir O. D. pripažintos kaltomis pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 str. 2 d. ir nuteistos: D. N. nuteista ketverių metų laisvės atėmimo bausme, vadovaujantis BK 65, 66 str., į paskirtą bausmę įskaitytas laikas, išbūtas kardomajame kalinime (suėmime) nuo 2012-04-23 iki 2012-06-22; O. D. nuteista ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, vadovaujantis BK 65, 66 str., į paskirtą bausmę įskaitytas laikas, išbūtas kardomajame kalinime (suėmime) nuo 2012-03-15 iki 2012-06-22. Visiškai tenkintas nukentėjusiosios E. V. – U. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir priteista solidariai iš D. N. ir O. D. E. V. – U. naudai 2793 Lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. V. I. pagal BK 181 str. 2 d. išteisinta neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 2 p.).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
D. N. ir O. D. nuteistos už tai, kad laikotarpiu nuo 2010 m. rudens, ikiteisminio tyrimo metu ir teismo nenustatyto mėnesio ir nenustatytos dienos 18 val. iki 2011 m. kovo 15 d. Panevėžio pataisos namuose adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, veikdamos bendrininkų grupe, neturėdamos teisėto pagrindo, atvirai savo naudai vertė nukentėjusiąją E. V. – U. mokėti 1500 Lt – atlyginti civilinį ieškinį T. B. dukros naudai, pavartodamos psichinę ir fizinę prievartą, t. y. nuolat reikalaudamos mokėti pinigus, pateikdamos prekių sąrašus, kurių reikia nupirkti iš pataisos namų parduotuvės, grasindamos pavartoti smurtą, o kartais ir pavartodamos fizinį smurtą – sumušdamos, pastumdamos, o O. D. laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 15 d. iki 2011 m. liepos 12 d. Panevėžio pataisos namuose adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, tęsdama nusikalstamą veiką, neturėdama teisėto pagrindo, atvirai savo naudai vertė nukentėjusiąją E. V. – U. mokėti 1500 Lt, pavartodama psichinę ir fizinę prievartą, t. y. nuolat reikalaudama mokėti pinigus, pateikdama prekių sąrašus, kurių reikia nupirkti iš pataisos namų parduotuvės, paimdama nukentėjusiajai priklausančius daiktus, grasindama pavartoti smurtą, o kartais ir pavartodama fizinį smurtą – sumušdama, pastumdama.
V. I. buvo kaltinama tuo, kad laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 15 d. iki 2011 m. liepos 12 d. Panevėžio pataisos namuose adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, tęsdama nusikalstamą veiką, veikdama bendrininkų grupe kartu su O. D., neturėdama teisėto pagrindo, atvirai savo naudai vertė nukentėjusiąją E. V. – U. mokėti 1500 Lt, pavartodama psichinę ir fizinę prievartą, t. y. nuolat reikalaudamos mokėti pinigus, pateikdamos prekių sąrašus, kurių reikia nupirkti iš pataisos namų parduotuvės, paimdamos nukentėjusiajai priklausančius daiktus, grasindamos pavartoti smurtą, o kartais ir pavartodamos fizinį smurtą – sumušdamos, pastumdamos, raudamos plaukus.
Apeliaciniu skundu nuteistoji D. N. prašo jos atžvilgiu panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-06-22 nuosprendį ir ją išteisinti BPK 303 str. 5 d. 2 p. numatytu pagrindu. Nurodo, kad su Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu nesutinka, nes yra nuteista nepagrįstai. Byloje pažeistos BPK normos, neteisingai, šališkai įvertinti įrodymai. Teigia, kad byloje kaltinamųjų kaltė buvo įrodoma nukentėjusiosios E. V. – U., liudytojų parodymais bei kitais rašytiniais bylos įrodymais, kuriuos prašo pripažinti niekiniais, kadangi į pataisos namus ji atvyko 2010 m. kovo mėn., o 2011 m. sausio 7 d. buvo patalpinta į drausmės grupės patalpas ir jau 2011 m. kovo mėnesį iš drausmės grupės išėjo į laisvę. Prašo teismą sutikslinti datas, t. y. liudytojos T. B. atvykimą į pataisos namus, išbūtą laiką atvykus į karantino patalpas, taip pat sutikslinti liudytojų parodymus, nuo kada iki kada jų nukentėjusioji prašė pirkti įvairias prekes. Nurodo, kad anksčiau su T. B. ji niekada nebendravo, todėl vos atvykusi į gyvenamąją zoną neklausinėjo, kas jai (liudytojai T. B.) yra skoloje, o tuo labiau nežinojo, už ką yra nuteista nukentėjusioji. Vėliau atėjusi T. B. papasakojo vagystės istoriją ir skundėsi dėl negrąžinamos skolos. Taip sužinojo istoriją apie nukentėjusiosios skolą T. B., kurią nukentėjusiajai liepė grąžinti. Vėliau T. B. sugalvojo kitą save pateisinančią versiją, neva ji (nuteistoji O. N.) ją pasikvietė klausti dėl įvykusios vagystės ir skolų. Liudytoja I. J. parodė, kad nuo 2009 m. spalio mėnesio iki 2010 m. sausio mėnesio kartu su nukentėjusiąja dirbo siuvimo įmonėje ir jau tada nukentėjusioji pasakojo apie turimas skolas. Tačiau 2010 m. sausio mėnesį jos (nuteistosios D. N.) dar nebuvo pataisos namuose, tuo metu ji dar neatlikinėjo laisvės atėmimo bausmės. Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėja į šias aplinkybes nesigilino. Liudytoja N. M. parodė, kad su nukentėjusiąja fabrike dirbo nuo 2010 m. vasario mėn. iki 2010 m. spalio 28 d., t. y. iki T. B. atvykimo į pataisos namus. Nukentėjusioji jau tada iš visų pirmą kartą nuteistų moterų apgaulės būdu skolindavosi įvairių prekių, jų neatiduodavo, o gailestį sukeldavo išgalvotomis pasakomis. Taip pat N. M. nurodė, kad iki jai išeinant iš fabriko 2010 m. spalio pradžioje nukentėjusioji pasakojo apie skolas. Tuo metu T. B. dar nebuvo pataisos namuose. Liudytoja R. D. parodė, kad pinigų jos prašė pati nukentėjusioji. Liudytojas K. G. patvirtino, kad gavo 150 Lt, nes paskambinęs vyriškis jo prašė nupirkti telefoną ir perduoti asmeniui, atvykstančiam paimti tą telefoną. Nuteistoji teigia, kad nesupranta, kokie bylos duomenys objektyviai įrodo jos kaltę. Nurodo, kad fizinio smurto pavartojimas įrodomas med. priežiūros sveikatos pažyma, jog nukentėjusioji kreipėsi 2011-07-11 dėl galvos skausmo. Tuo metu ji jau keturis mėnesius gyveno laisvėje, todėl realiai nukentėjusiosios atžvilgiu smurto negalėjo vartoti. Taigi nukentėjusiosios kaltinimai yra išgalvoti, o išgalvotus kaltinimus, mano, turėjo paneigti ikiteisminiame tyrime neatlikta ekspertizė laikotarpiu nuo 2010 m. 11 mėn., kai atvažiavo T. B., iki 2011-01-07, kai ji pati buvo izoliuota nuo gyvenamosios zonos ir nukentėjusiosios realiai pasiekti negalėjo. Jai pareikštus kaltinimus teismas nagrinėjo šališkai, buvo juntamas išankstinis nusistatymas. Nurodo, kad visa Panevėžio pataisos namų teritorija yra stebima vaizdo kameromis. II gyvenamojo korpuso, kur yra 55 ir 57 gyvenamosios sekcijos, visas koridorius ir įėjimai į gyvenamąsias patalpas yra stebimi. Mano, kad vaizdo įrašymo priemonių naudojimo laikmenos yra saugomos, tačiau nebuvo, kai to prašė visos kaltinamosios, pateiktos teismui. Priešais drausmės grupės tvorą taip pat yra vaizdo kamera. Nukentėjusioji niekada nebuvo priėjusi prie drausmės grupės tvoros, niekada nėra su ja vėliau kalbėjusi. Jos ranka rašytų raštelių su prekių sąrašais nebuvo pateikta nei ikiteisminiame tyrime, nei teismo metu. Nurodo, kad nė vienas liudytojas nėra patvirtinęs fakto, jog ji vartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją. Ji savo naudai neprievartavo nukentėjusiosios turto, nevartojo fizinio smurto, neatėmė nukentėjusiajai laisvės, nesunaikino ir nesugadino jos turto, jokiais kitais būdais nepadarė didelės žalos. Jos kaltė padarius nusikaltimą, numatytą BK 181 str. 2 d., neįrodyta jokiais objektyviais faktiniais duomenimis, išskyrus parodymus, paremtus apkalbomis. Be to, bylos baigtimi nebuvo suinteresuota ir pati nukentėjusioji. Norėjo nukentėjusiajai užduoti klausimus, tačiau ji nebuvo atvykusi į teismo posėdį. Nesutapus parodymams prašė akistatos, bet ji taip pat nebuvo atlikta. Nurodo, kad byloje yra dokumentas dėl nukentėjusiosios konvojavimo 2011-03-17, kuris patvirtina tą faktą, jog 2011-03-17 nukentėjusiosios nebuvo pataisos namuose, o savo parodymuose nukentėjusioji kaip tik nurodo šią datą, kad ji (nuteistoji) skambino į pataisos namus ir šaukė ant jos. Mano, kad fabrikuodama šią bylą vidaus tyrimo tarnybos viršininkė į šias datas turėjo atkreipti dėmesį. Nurodo, kad gyvenamosiose patalpose Nr. 55 gyvena apie 20 moterų, tačiau jos apklaustos nebuvo. Taip pat nebuvo apklaustos ir 12 moterų iš gyvenamosios patalpos Nr. 57. V. B. šioje byloje pasikvietė liudytoją Panevėžio pataisos namų nuteistųjų darbų paskirstytoją, kuri gyvena viena ir tiesiogiai jokių konfliktų tarp jos ir nukentėjusiosios nėra mačiusi. I. J. taip pat jos akyse nėra mačiusi iki teismo datos. R. A. gyvena 56 gyvenamojoje patalpoje, pataisos namuose nuolat gydoma gydytojų psichiatrų ir daugybę metų vartoja stiprius raminamuosius vaistus. Liudytoja L. D. dirba 4 ir 5 būrių ūkvede ir yra priklausoma nuo administracijos paliepimų.
Apeliaciniu skundu nuteistoji O. D. prašo pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendį ir ją išteisinti. Nurodo, kad su teismo nuosprendžiu nesutinka. Byloje nė vienas liudytojas nepatvirtino fakto, kad ji nukentėjusiosios atžvilgiu vartojo fizinį smurtą. Be to, nė vienas liudytojas nėra jos matęs konfliktuojančios su nukentėjusiąja. Pati nukentėjusioji teisme nebuvo įsitikinusi, ar prieš ją buvo vartotas smurtas. Mano, kad šią bylą sufabrikavo V. B., kuri jau ne pirmą kartą tai bando padaryti. Byloje nėra nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad ji būtų padariusi jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. Byloje nėra raštelių, rašytų jos ranka, su prekių sąrašais. Byloje nėra daktiloskopinės ekspertizės paimto televizoriaus faktui nustatyti. Pataisos namų koridorius yra filmuojamas, tačiau nėra duomenų, jog stebėjimo kamera būtų užfiksavusi faktą, jog ji vaikšto koridoriumi nešina televizoriumi. Byloje nėra vaizdo stebėjimo kamerų laikmenų. Mano, kad ją nuteisė dėl to, jog pataisos namų administracija rado savotišką būdą susidoroti su ja, kaip nuolatine režimo pažeidėja. Nurodo, kad prižiūrėtojų parodymai, jog ji (nuteistoji O. D.) žiūrėjo televizorių, dar neįrodo, kad tai buvo būtent nukentėjusiosios televizorius. Taip pat prižiūrėtojos nenurodo to fakto, kad naktį tikrindamos patalpas pas nukentėjusiąją televizoriaus nerado, o jį rado pas ją. Priešingai, visos prižiūrėtojos patvirtina jos teiginius, kad ji nežiūrėjo televizoriaus, nes nukentėjusiosios televizorius iš ryto buvo savo vietoje. Be to, pataisos namuose yra įrengtos stebėjimo kameros, o prie 55 gyvenamosios patalpos dar yra ir budėjimo postas, kuriame dienos ir nakties metu budi pareigūnas. Taigi pareigūnas bet kokiu atveju būtų ją užfiksavęs imant, nešant ar kitaip gabenant televizorių koridoriumi. Mano, kad yra nuteista remiantis apkalbomis, vien nukentėjusiosios parodymais, nesant jokių objektyvių jos kaltę pagrindžiančių įrodymų. Panevėžio med. priežiūros tarnyboje nukentėjusiajai užfiksuotas galvos skausmas, o ne mėlynė, sumušimai. Taigi byloje surinkta medžiaga neįrodo jos kaltės padarius BK 181 str. 2 d. numatytą nusikaltimą. Be to, nusikalstamos veikos kvalifikacija neatitinka įstatyme numatyto didelės vertės turto išaiškinimo. Prašo teismo įvertinti ir sutikrinti pačių liudytojų parodymus, įvertinti, ar pakankamai yra faktinių, objektyvių įrodymų ją nuteisti už turto prievartavimą.
Apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros 2 NVTS prokurorė Gailutė Vilkienė prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-06-22 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: pripažinti V. I. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 str. 2 d., ir nubausti ją ketverių metų laisvės atėmimo bausme, pritaikius BK 64 str. 1 d. ir 3 d., pridėti dalį neatliktos ir paskirtos pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-05-17 nuosprendį bausmės, ir galutinę bausmę paskirti šešerius metus devynis mėnesius laisvės atėmimo, bausmę paskirti atlikti pataisos namuose. Nurodo, kad teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados dėl V. I. išteisinimo neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl išteisinamasis nuosprendis priimtas nepagrįstai. Teismas suabejojo, kad V. I. žinojo, jog iš E. V. – U. yra prievartaujamas turtas. Tačiau tam visiškai prieštarauja nukentėjusiosios E. V. – U. ikiteisminio tyrimo metu duoti bei teisme patvirtinti parodymai. Mano, kad teismas neteisingai įvertino susidariusią situaciją: patikėjo nukentėjusiosios parodymais dėl nuteistųjų O. D. ir D. N., o nukentėjusiajai E. V. – U. teisme pareiškus, kad ji V. I. nebeturi pretenzijų, jos ikiteisminio tyrimo bei teisme duotais parodymais nesivadovavo. Nurodo, kad teismas pripažino aplinkybę, jog V. I. sudavė smūgį nukentėjusiajai E. V. – U. į veidą, tačiau šiuos V. I. veiksmus paaiškino tuo, kad nukentėjusioji pakeltu tonu kalbėjo su V. I., kas esą ir iššaukė smūgio sudavimą. Mano, kad toks teismo vertinimas niekuo nepagrįstas, tuo labiau kad iš nukentėjusiosios apklausoje nurodytų aplinkybių matyti, jog V. I. smūgį E. V. – U. sudavė iš karto po nukentėjusiajai ištartos frazės „šitiek skoloj ir nesiruoši grąžinti“. Ši aplinkybė leidžia susieti V. I. ištartą frazę su po to sekusiais smurtiniais veiksmais. Nurodo, kad teismas padarė netinkamą išvadą, jog V. I. savo naudai mokėti pinigus ar ko kito nereikalavo. Tačiau V. I. tuo ir nebuvo kaltinama. V. I. buvo kaltinama tuo, kad ji bendrininkų grupe su O. D. reikalavo pinigų, tiksliau prekių. Teismas nepagrįstai nurodė, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog kaltinamoji V. I. veikė bendrininkų grupe su O. D., o V. I. pasakyta frazė dėl skolos ir suduotas smūgis neįrodo, kad šie veiksmai buvo padaryti bendrininkaujant su O. D.. Ši teismo išvada visiškai prieštarauja nukentėjusiosios E. V. – U. parodymams, iš kurių matyti, jog D. N., O. D. ir V. I. bendrai koordinavo savo veiksmus ir turėjo vieningą tyčią – pavartojant psichinę ir fizinę prievartą nukentėjusiosios E. V. – U. atžvilgiu priversti nukentėjusiąją įvykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją. Byloje nustatyti V. I. veiksmai rodo, kad ji tiesiogiai su D. N. ir O. D. padarė jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, atlikdama vykdytojos vaidmenį, tad D. N., O. D. ir V. I. darydamos nusikalstamą veiką veikė bendrininkų grupe kaip bendravykdytojos. Kaltinamosios V. I. teiginiai, kad jai nebuvo žinoma apie iš nukentėjusiosios E. V. – U. prievartaujamą turtą, kad ji neatliko jai inkriminuojamų veiksmų, iškreipia bylos aplinkybes ir vertinami kaip nepagrįsta gynybinė versija. Mano, kad išsamiai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, teismas turėjo padaryti išvadą, jog kaltinamoji V. I. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 str. 2 d. Nurodo, kad skiriant V. I. bausmę už padarytą nusikaltimą atsižvelgtina į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 str. Padarytas sunkus tyčinis nusikaltimas, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra.
Teismo posėdyje prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, o jos apeliacinį skundą tenkinti, nuteistųjų D. N. ir O. D. gynėjos advokatės prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, išteisintoji V. I. ir jos gynėjas advokatas prašė prokurorės skundą atmesti.
Nuteistųjų ir prokurorės apeliaciniai skundai atmetami.
Kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.
BK 2 str. įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.
Kolegija konstatuoja, kad šiuos įstatymo reikalavimus apylinkės teismas taikė tinkamai, pagrįstai D. N. ir O. D. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir jas pripažino kaltomis dėl turto prievartavimo pagal BK 181 str. 2 d., o V. I. dėl šios nusikalstamos veikos išteisino, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Dėl nuteistųjų D. N. ir O. D. apeliacinių skundų
Kaip matyti iš nuteistųjų D. N. ir O. D. apeliacinių skundų, juose iš esmės ginčijamas įrodymų vertinimas, padarytų išvadų neatitikimas faktinėms bylos aplinkybėms, analogiškai teigiama, kad jos (nuteistosios) joms inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė ir byloje nėra jokių objektyvių jų kaltės įrodymų, o byla jų atžvilgiu yra sufabrikuota. Nuteistųjų argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir jų nepakankamumo nepagrįsti.
Kolegija pažymi, kad pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad įrodymų vertinimas turi būti pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir atliktas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. BPK 301 str. 1 d. nustatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pagal šio įstatymo prasmę apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad šie baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai buvo pažeisti. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad apylinkės teismas išsamiai ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, o padarytos išvados dėl D. N. ir O. D. kaltės padarius joms inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 str. 2 d., yra pagrįstos byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, įvertinant jų tarpusavio ryšį ir visumą. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai, argumentuotai pasisakyta, kodėl pirmosios instancijos teismas vienus įrodymus pripažino patikimais, o kitus, kaip nuteistųjų paaiškinimus, atmetė. Įrodymai, kuriais apylinkės teismas pagrindė nuteistųjų D. N. ir O. D. kaltę prievartavus turtą, kolegijos nuomone, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kritikuodamos apylinkės teismo atliktą įrodymų tyrimą ir ginčydamos padarytas išvadas, pačios apeliantės savo skunduose aptaria tik dalį byloje esančių duomenų bei remdamosi jais pateikia sau palankią įvykių eigą, tačiau nutyli tuos duomenis, kurie akivaizdžiai paneigia jų versijas. Pažymėtina, jog įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patvirtinti arba paneigti tariamas versijas. Įstatymas neteikia pirmenybės nė vienai įrodymų grupei pagal jų klasifikavimą (pirminiai ir išvestiniai, tiesioginiai ir netiesioginiai ir k. t.). Įvertinami visi įrodymai ir pagal jų visumą daromos atitinkamos išvados. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas pagrįstai atmetė nuteistųjų versijas, kad jos neprievartavo turto iš nukentėjusiosios E. V. – U., nes jas paneigė byloje ištirti ir teisme patikimais pripažinti duomenys: nukentėjusiosios E. V. – U., liudytojų T. B., R. D., N. M., L. D., L. K., A. K., Ž. P., R. S., E. I., E. M. parodymai ir kiti rašytiniai bylos įrodymai, kurių visuma sudaro logišką ir nuoseklią įrodymų grandinę, atskleidžiančią įvykių eigą ir neginčijamai patvirtinančią nuteistųjų kaltę padarius joms inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Apeliantės įrodymų nepakankamumą grindžia ir tuo, kad, jų nuomone, byloje nebuvo atlikti visi būtini veiksmai, t. y. nebuvo apklaustos visos 55 ir 57 gyvenamųjų patalpų moterys, nepaimtos pataisos namų vaizdo įrašų laikmenos, neatlikta daktiloskopinė ekspertizė paimto televizoriaus faktui nustatyti ir pan. Kolegija pažymi, kad įrodymų pakankamumo reikalavimas nereiškia, kad baudžiamajame procese turi būti įrodinėjama iki begalybės. Baudžiamojo proceso įstatyme nereikalaujama atlikti visų įmanomų veiksmų, kurių atlikimas kokybiškų naujų rezultatų negali duoti. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai pagal bylos aplinkybes yra pakankami nuteistųjų D. N. ir O. D. kaltei padarius joms inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrįsti. Taigi įvertinusi ir ištyrusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus ir pagrįstai apeliantes pripažino kaltomis padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 str. 2 d. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, o jame padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes.
Kolegija taip pat atmeta nuteistosios D. N. apeliacinio skundo argumentus, kuriais ji tvirtina, kad apylinkės teismas vertindamas įrodymus buvo šališkas. Pažymėtina, jog šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 str. išvardytų priežasčių. Byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, turėjo išankstinę nuomonę dėl nuteistosios D. N. kaltės. Taip pat nėra duomenų, kad šią bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 str. išvardytų priežasčių. Be to, pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai patvirtina, kad nei pati nuteistoji D. N., nei jos gynėja advokatė neabejojo teisėjos nešališkumu ir teisėjai nušalinimų nereiškė. Iš teisiamojo posėdžio protokolų taip pat matyti, jog apylinkės teismas nuteistosios D. N. ar jos gynėjos advokatės teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis su kitais proceso dalyviais leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, duoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims. Taip pat nenustatyta, jog teismas proceso vedimo metu būtų rodęs išskirtinį palankumą nukentėjusiajai. Kaip jau aptarta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamosios (nuteistosios), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Taigi tai, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistosios D. N. ir O. D., savaime nereiškia, jog teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ar šališkai.
Pagal BK 181 str. atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį pavartoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba pavartodamas kitokią psichinę prievartą. Už kvalifikuotą turto prievartavimą atsako tas, kas prievartaudamas turtą pavartojo fizinį smurtą, atėmė asmeniui laisvę, sunaikino ar sugadino jo turtą arba kitokiu būdu padarė jam didelės turtinės žalos, taip pat tas, kas prievartavo didelės vertės turtą arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikmės turinčias vertybes arba prievartavo turtą dalyvaudamas organizuota grupe. BK 181 str. įtvirtintos nusikalstamos veikos – turto prievartavimo esmė yra neteisėtas reikalavimas, kuris pareiškiamas nukentėjusiajam. Reikalavimo esmė – perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti. Reikalaudamas perduoti turtą, kaltininkas paprastai nurodo reikalavimo motyvą, priežastį, t. y. „mokėti ar perduoti daiktą už kažką“. Be to, turto prievartavimo atveju dažniausiai reikalaujama perduoti apibrėžtą turtą – nurodytą pinigų sumą ar konkretų daiktą. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal BK 181 str. neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia. Esant turto prievartavimui, nukentėjusysis verčiamas suteikti neteisėtą turtinę naudą kaltininkui, kurio turtinės pretenzijos nepagrįstos jokia teise, kitaip tariant reikalavimas perduoti turtą neturi jokio pagrindo. Būtent teisinio pagrindo nebuvimas yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-203/2011).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai pripažino, jog nuteistosios D. N. ir O. D. neturėjo jokio teisėto pagrindo reikšti turtinio pobūdžio pretenzijas nukentėjusiajai E. V. – U.. Nukentėjusioji nebuvo nuteistosioms D. N. ir O. D. skolinga, jos nubuvo susietos kitokiais turtinio pobūdžio santykiais, kurių pagrindu nuteistosios būtų turėjusios teisėtą pagrindą reikalauti iš nukentėjusiosios atitinkamo veikimo, ir nuteistosios D. N. ir O. D. tai suvokė.
Nors nuteistosios D. N. ir O. D. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu savo kaltės nepripažino ir teigė, kad jos nevertė nukentėjusiosios E. V. – U. joms mokėti 1500 Lt, nereikalavo iš pataisos namų parduotuvės nupirkti prekių pagal pateiktus sąrašus, negrasino pavartoti ir nevartojo nukentėjusiosios atžvilgiu nei psichinės nei fizinės prievartos, o O. D. dar ir neigė ėmusi nukentėjusiajai priklausančius daiktus, apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, jog tokius nuteistųjų parodymus paneigia ir atitinkamai jų kaltę dėl BK 181 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo įrodo nukentėjusiosios E. V. – U., liudytojų T. B., R. D., N. M., L. D., L. K., A. K., Ž. P., R. S., E. I., E. M. parodymai ir kiti bylos duomenys. Todėl nuteistųjų D. N. ir O. D. paaiškinimus kolegija vertina tik kaip jų pasirinktą gynybinę poziciją, siekiant išvengti atsakomybės. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas išsamiai analizavo nukentėjusiosios E. V. – U. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme, ir juos vertino pagal jų nuoseklumą, patikimumą bei atsižvelgdamas į kitų bylos duomenų visumą. Nukentėjusioji E. V. – U. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuosekliai teigė, kad 2010 m. spalio ar lapkričio mėn. pabaigoje ją pakvietė ateiti į D. N. gyvenamąsias patalpas, kur be D. N. dar buvo T. B. ir O. D.. D. N. kalbėjo apie tai, kad ji (E. V. – U.) padarė žalą T. B., nemoka civilinio ieškinio. Nukentėjusioji parodė, kad ji iš tiesų pataisos namuose atlieka bausmę už vagystę iš T. B. dukros buto ir kad už šią vagystę jai yra priteistas didesnis kaip 4000 Lt civilinis ieškinys, kurio ji nėra atlyginusi, nes nėra išduotas vykdomasis dokumentas. Nukentėjusiosios teigimu, D. N. reikalavo jai (D. N.) mokėti 1500 Lt skolą kaip civilinio ieškinio T. B. dukrai atlyginimą. D. N. jai paaiškino, kad kiekvieną mėnesį paduos sąrašą prekių, kurias jai (nukentėjusiajai) iš gaunamos algos reikės nupirkti pataisos namų parduotuvėje. Nukentėjusiosios E. V. – U. teigimu, po kelių dienų, kai buvo mokomos algos, ją į sekciją pasikvietusi D. N. padavė pirmą prekių, kurias reikėjo nupirkti pataisos namų parduotuvėje, sąrašą. Nuo 2010 m. lapkričio mėn. iki 2011 m. sausio mėn. jai buvo perduoti 4-5 tokių prekių sąrašai. Taip pat jai buvo perduotas K. G. banko sąskaitos numeris, į kurią reikėjo pervesti pinigus. Jos (nukentėjusiosios) prašymu draugė R. D. į nurodytą sąskaitą pervedė 150 Lt. Nukentėjusioji parodė, kad jai pinigų (po 100-150 Lt) atsiųsdavo ir vyras, tačiau ji jų (pinigų) savo reikmėms nenaudodavo, o juos prekėmis atiduodavo D. N.. Tuo metu, kai neturėdavo pinigų D. N. reikalaujamoms prekėms nupirkti, jų (prekių) nupirkti paprašydavo kitų nuteistųjų. Ne vieną kartą prekių nupirkti yra prašiusi N. M.. Nukentėjusioji patvirtino, kad O. D. ir D. N. jos atžvilgiu vartojo psichinį ir fizinį smurtą. Pastarosios ją mušė, stumdė, tačiau jos atžvilgiu daugiau vartojo psichologinį smurtą. Nukentėjusiosios E. V. – U. teigimu, D. N., 2011 m. kovo mėn. iš drausmės grupės išėjusi į laisvę, ir toliau darė įtaką pataisos namuose likusioms draugėms. 2011-03-17 paskambinusi D. N. ant jos (nukentėjusiosios) rėkė, šaukė, išvadino ją visokiais žodžiais, pasakė, kad tai, ką skolinga, turės atiduoti O. D.. 2011 m. liepos mėnesį ji (nukentėjusioji), grįžusi iš baudos izoliatoriaus, neberado savo televizoriaus. Atėjusi O. D. pradėjo reikalauti pinigų, sakė, kad kai grąžins pinigus, atgaus savo daiktus. O. D. atsakė, kad pinigų neturi ir nesiruošia nieko mokėti, todėl kilo muštynės. Buvo mušama O. D.. Kitą rytą pasikvietusi O. D. parodė, kad jos (nukentėjusiosios) sąskaitoje yra pinigų ir paklausė, kodėl ji nieko nesumoka. Tarp jų įvyko rimtas pokalbis, jautė psichologinį spaudimą. Supratusi, kad jai gali būti blogai, tą pačią dieną (2011-07-12) paprašė būti izoliuota. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, netikėti šiais nukentėjusiosios E. V. – U. parodymais, kurie visą laiką buvo nuoseklūs, nėra jokio pagrindo, juolab kad šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir kitų byloje surinktų duomenų visetas. Kaip liudytoja apklausta T. B. viso bylos tyrimo metu nuosekliai teigė, kad 2010 m. lapkričio mėn. pradžioje buvo nuėjusi į sekciją pas D. N. ir O. D., kur jos klausinėjo, kiek E. V. – U. padarė skolos. Nukentėjusioji E. V. – U. tuo metu pataisos namuose atlikinėjo bausmę už vagystę iš jos (liudytojos T. B.) vaikų buto. D. N. ir O. D. atsakė, kad jos vaikams padaryta 4800 Lt žala. Tada į sekciją pas D. N. ir O. D. buvo pakviesta nukentėjusioji E. V. – U.. D. N. paklausė nukentėjusiosios, kiek ji šį mėnesį gaus atlyginimo. E. V. – U. atsakė, kad gaus 100 Lt. D. N. ir O. D. kalbėjo apie 30 Lt atidavimą. Suprato, kad nukentėjusioji pinigus turi atiduoti D. N. ir O. D.. D. N. pasakė, kad kitais mėnesiais tarsis atskirai. Pataisos namuose girdėjo kalbas, kad E. V. – U. turi daug skolų, kad jos yra prašoma kažką nupirkti. Liudytojos T. B. teigimu, ji pati pinigų nei iš nukentėjusiosios, nei iš D. N. ar O. D. nėra gavusi. Kaip liudytoja apklausta R. D. teisme patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodė, kad į nukentėjusiosios E. V. – U. nurodytą AB „Swedbank“ sąskaitą siuntė 150 Lt. Žinojo, kad E. V. – U. pataisos namuose turėjo kažkokių problemų, tačiau kokių tiksliai, nežino. Teisme parodymus davęs liudytojas K. G. parodė, kad prieš 1,5 metų į jo turimą sąskaitą AB „Swedbank“ R. D. vardu buvo pervesti pinigai. Minėto liudytojo teigimu, telefonu jam buvo duotas nurodymas už tuos pinigus nupirkti mobiliojo ryšio telefoną, kurį iš jo paėmė į namus atvažiavęs jam nepažįstamas asmuo. Tai, kad į liudytojo K. G. AB „Swedbank“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) R. D. vardu buvo pervesti 150 Lt, patvirtina ir byloje esantis 2011-01-06 AB „Swedbank“ mokėjimo nurodymas (t. 1, b. l. 14). Teisme kaip liudytoja apklausta N. M. parodė, kad šiuo metu ji visų aplinkybių neprisimena, tačiau tvirtina savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kurie, jos teigimu, yra teisingi. Liudytoja nurodė, kada ir kaip jai skundėsi nukentėjusioji E. V. – U. apie D. N. reikalaujamus nupirkti maisto produktus, sakė, kad jai yra „uždėtas mokestis“, rodė D. N. jai (nukentėjusiajai) perduotus prekių, kurias ji (nukentėjusioji) turėjo nupirkti pataisos namų parduotuvėje, sąrašus, sakė, kad kitu atveju ji (nukentėjusioji) bus mušama. Liudytoja N. M. taip pat patvirtino, kad nukentėjusiosios prašymu ji ne vieną kartą yra pirkusi cigarečių, jog galėtų palengvinti prieš nukentėjusiąją E. V. – U. nukreiptą smurtą. Šios liudytojos N. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodytos aplinkybės visiškai atitinka nukentėjusiosios E. V. – U. parodymus, todėl kolegija neturi jokio pagrindo jais abejoti. Kaip liudytoja apklausta L. D. teisme taip pat parodė, jog yra girdėjusi, kad nukentėjusioji E. V. – U. kitų nuteistųjų prašydavo nupirkti prekių, kad turi problemų dėl skolų D. N., O. D., tačiau konkrečių aplinkybių nežino. Kaip liudytojos apklaustos L. K. ir A. K. teisme parodė, kad 2011-07-14 naktį buvo užklupusios O. D. žiūrinčią televizorių. Kaip jau minėta, nuteistoji O. D. neigė ėmusi nukentėjusiosios E. V. – U. daiktus, tarp jų ir televizorių, teigdama, kad tą naktį žiūrėjo I. K. televizorių. Tačiau, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė tokius nuteistosios O. D. paaiškinimus, nurodęs, kad jie prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Teisme kaip liudytojai apklausti pataisos namų darbuotojai L. K., A. K., Ž. P., E. I., E. M. aiškiai parodė, jog buvo nustatyta, kad O. D. buvo paėmusi nukentėjusiajai E. V. – U. priklausantį televizorių. Pati nukentėjusioji E. V. – U. tuo metu atliko bausmę baudos izoliatoriuje. Tai, kad nukentėjusiajai E. V. – U. nedidelėmis sumomis pinigus nuolat siuntė jos vyras A. U. patvirtina byloje esantys AB „Swedbank“ sąskaitos išrašai (t. 2, b. l. 28-36). 2011-11-11 Panevėžio pataisos namų pažymoje Nr. S4347 nurodoma, kad nuteistajai E. V. – U. pagal Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendį vykdomasis dokumentas vykdymui negautas (t. 1, b. l. 73).
Taigi bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad nuteistosios D. N. ir O. D., neturėdamos jokio teisėto pagrindo, atvirai savo naudai vertė nukentėjusiąją E. V. – U. mokėti 1500 Lt, grasindamos pavartoti smurtą bei pavartodamos fizinį smurtą – sumušdamos, pastumdamos nukentėjusiąją. Nuteistųjų reikalavimas nukentėjusiajai jų naudai perduoti pinigus buvo grindžiamas skola (civilinio ieškinio padengimu) liudytojos T. B. dukrai. Tačiau kolegija pažymi, jog tai, kad nukentėjusioji nėra atlyginusi civilinio ieškinio liudytojos T. B. dukrai, šiuo atveju nesuteikė nuteistosioms jokio teisėto pagrindo reikalauti iš nukentėjusiosios atlikti turtinio pobūdžio veiksmus jų naudai. Nukentėjusiajai E. V. – U. išsakytas tikslingas neteisėtas reikalavimas perduoti konkrečiai įvardytą turtą – pinigus (1500 Lt), o kadangi pataisos namuose kalinčios moterys grynaisiais pinigais disponuoti negali, nuteistosios reikalavo, kad nukentėjusioji 1500 Lt turtą jų naudai perduotų pataisos namų parduotuvėje pirkdama joms prekes. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad nuteistosios D. N. ir O. D. nuolat persekiojo nukentėjusiąją, reikalavo mokėti pinigus, pateikdavo prekių, kurias reikia nupirkti pataisos namų parduotuvėje, sąrašus, į nurodytą sąskaitą reikalavo pervesti pinigus, o D. N. išėjus į laisvę, pataisos namuose likusi O. D., negavusi reikalaujamo turto ir siekdama įbauginti bei psichologiškai paveikti nukentėjusiąją, 2011 m. liepos mėn. iš nukentėjusiosios gyvenamosios patalpos paėmė televizorių ir toliau reikalavo mokėti pinigus, tiksliau nupirkti prekes. Nukentėjusioji E. V. – U. dėl nuteistųjų prieš ją pavartotos psichinės prievartos ir fizinio smurto suvokė, kad jai pateiktas neteisėtas reikalavimas perduoti turtą, kurio neįvykdžius, prieš ją bus smurtaujama, todėl nuteistosioms perduodavo pagal jų pateiktus sąrašus pataisos namų parduotuvėje nupirktas prekes, o neturėdama pinigų nuteistųjų reikalaujamoms prekėms nupirkti, prekių nupirkti paprašydavo kitų nuteistųjų, taip pat paprašė liudytojos R. D. į nuteistųjų nurodytą K. G. priklausančią AB „Swedbank“ esančią sąskaitą pervesti 150 Lt. Kad nukentėjusioji buvo įbauginta dėl pavartoto fizinio smurto ir kad grasinimai pavartoti smurtą buvo realūs liudija ir tos aplinkybės, kad nukentėjusioji pataisos namų administracijai parašė prašymą izoliuoti ją nuo kitų nuteistųjų, o pasibaigus izoliacijos laikui, bijodama nuteistųjų, E. V. – U. paprašė ir toliau būti izoliuota. Nuteistosios D. N. ir O. D. veikė tiesiogine tyčia, nes suvokė, jog savo naudai verčia nukentėjusiąją E. V. – U. įvykdyti neteisėtą turtinį reikalavimą pavartodamos psichinę prievartą bei fizinį smurtą, ir taip norėjo elgtis. Pirmiau aptarti įrodymai taip pat neabejotinai patvirtina, kad nuteistosios D. N. ir O. D. laikotarpiu nuo 2010 m. rudens iki 2011 m. kovo 15 d. veikė bendrininkų grupe, t. y. bendrai koordinavo savo veiksmus ir turėjo vieningą tyčią – pavartojant psichinę ir fizinę prievartą nukentėjusiosios E. V. – U. atžvilgiu priversti nukentėjusiąją įvykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją. Nuteistosios suvokė, kad jos veikia kaip bendravykdytojos, ir taip norėjo elgtis. Taigi kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas D. N. ir O. D. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai rėmėsi byloje surinktų duomenų visetu, kurie aptari ir šioje nutartyje. Nuosprendžio išvados yra pagrįstos patikimais įrodymais, tinkamai įvertinus jų tarpusavio ryšį ir loginę seką. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes nuteistųjų D. N. ir O. D. veiksmai atitinka įstatyme bei teismų praktikoje apibrėžiamus bendrininkavimo požymius. Abiejų nuteistųjų veika teisingai kvalifikuota pagal BK 181 str. 2 d., nes prievartaujant turtą, t. y. neturint jokio teisėto pagrindo atvirai savo naudai verčiant nukentėjusiąją E. V. – U. perduoti turtą, buvo vartojamas fizinis smurtas. Kolegija kaip nepagrįstą atmeta nuteistosios D. N. apeliacinio skundo argumentą, kad ji 2011-03-17 negalėjo skambinti į pataisos namus nukentėjusiajai ir ant jos šaukti, nes tą dieną nukentėjusiosios pataisos namuose nebuvo, ką, apeliantės teigimu, patvirtina byloje esantis 2011-03-17 nurodymas. Tačiau kolegija pažymi, kad byloje esantis 2011-03-17 nurodymas Nr. AP1-461 dėl sulaikytųjų, suimtųjų, nuteistųjų konvojavimo (t. 1, b. l. 54), priešingai nei nurodo nuteistoji D. N., nepaneigia, kad nukentėjusiosios E. V. – U. apskritai tą dieną nebuvo pataisos namuose. Taigi atsižvelgusi į pirmiau aptartas aplinkybes kolegija neturi jokio pagrindo tenkinti nuteistųjų D. N. ir O. D. apeliacinių skundų juose nurodytais motyvais ir argumentais, todėl jų apeliacinius skundus atmeta.
Dėl prokurorės apeliacinio skundo argumentų, susijusių su V. I. išteisinimu pagal BK 181 str. 2 d.
Prokurorė apeliaciniame skunde iš esmės ginčija apylinkės teismo atliktą įrodymų vertinimą, kurio pagrindu V. I. buvo išteisinta. Prokurorė, nesutikdama su V. I. išteisinimu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 str. 2 d., teigia, kad apylinkės teismas iš esmės neteisingai įvertino nukentėjusiosios parodymus, t. y. patikėjo nukentėjusiosios parodymais dėl nuteistųjų O. D. ir D. N., o nukentėjusiajai E. V. – U. teisme pareiškus, kad ji V. I. nebeturi pretenzijų, jos (nukentėjusiosios) ikiteisminio tyrimo bei teisme duotais parodymais nesivadovavo. Kolegija konstatuoja, kad prokurorės argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo yra nepagrįsti.
Pažymėtina, kad išvados dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų, o, kaip jau aptarta, ar byloje surinktų įrodymų pakanka tam tikrai išvadai pagrįsti, sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Vertinant įrodymus, visos kylančios abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas išsamiai įvertino įrodymų, kuriais buvo grindžiamas V. I. dalyvavimas jai inkriminuotoje veikoje, visetą: nukentėjusiosios E. V. – U., liudytojų parodymus ir kitus bylos duomenis. Apylinkės teismas nustatė, kad V. I. nukentėjusiajai E. V. – U. tik pasakė frazę „šitiek skoloj ir nesiruoši grąžinti“ bei sudavė smūgį, tačiau padarė išvadą, jog V. I. pasakyta frazė dėl skolos ir suduotas smūgis neįrodo, kad šie veiksmai buvo padaryti bendrininkaujant su O. D.. Kolegija visiškai pritaria tokiai pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai. Kaip matyti iš nukentėjusiosios E. V. – U. teisme duotų parodymų, iki 2011-07-11 tarp jų su V. I. niekada jokių nesutarimų ir ginčų nebuvo (V. I. buvo inkriminuotas laikotarpis nuo 2011 m. kovo 15 d. iki 2011 m. liepos 12 d.). Tik 2011-07-11 vakare V. I. jos (nukentėjusiosios) paklausė, kada eis į parduotuvę. V. I. grubiai atsakė, kad nesiruošia niekam nieko mokėti, nežino kada eis į parduotuvę. V. I. pasakė: „šitiek skoloj ir nesiruoši grąžinti“ ir sudavė smūgį į veidą, prakirto lūpą. Mano, kad apie pateikiamus prekių sąrašus, pinigus V. I. nieko nežinojo, prekių sąrašo jai nedavė ir mokėti pinigų ar ko kito nereikalavo. Nukentėjusiosios teigimu, daugiau su V. I. jokių konfliktų nebuvo, jokio pykčio V. I. atžvilgiu ji neturi. V. I. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme savo kaltės nepripažino ir paaiškino, kad jokios kalbos dėl skolų su nukentėjusiąja E. V. – U. nebuvo. Tik iš dokumentų sužinojo apie nukentėjusiosios skolas T. B.. V. I. nepripažino nukentėjusiajai sakiusi „šitiek skoloj ir nesiruoši grąžinti“, taip pat nepripažino sudavusi smūgį į veidą. V. I. paaiškino, kad nukentėjusioji iš viso jai neskolinga, todėl ji (V. I.) neturėjo jokio pagrindo taip sakyti nukentėjusiajai. Mano, kad buvo apkalbėta nukentėjusiosios E. V. – U.. Kaip matyti iš pačios nukentėjusiosios E. V. – U. teisme duotų parodymų, V. I., jai pasakydama frazę dėl skolos, nenurodė jokio konkretaus reikalavimo motyvo, priežasties ir apibrėžto turto, kurį reikia perduoti, negrasino nukentėjusiajai pavartoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jos turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, dėl ko, sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, V. I. pasakytos frazės negalima vertinti kaip neteisėto reikalavimo perduoti turtą, nes grasinimas turi būti konkretus ir realus. Taip pat kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad V. I. pavartotas smurtas, t. y. smūgio sudavimas nukentėjusiajai į veidą, yra susijęs būtent su reikalavimu perduoti turtą. Kolegija pažymi, jog byloje nepaneigti V. I. paaiškinimai, kad ji apie E. V. – U. skolas T. B. nieko nežinojo, taip pat, kad nežinojo, jog iš nukentėjusiosios E. V. – U. yra prievartaujamas turtas ir kad pati jokio turto iš nukentėjusiosios neprievartavo. Be to, ir pati nukentėjusioji nemano, kad V. I. buvo žinoma apie iš jos prievartaujamą turtą, t. y. pati nukentėjusioji E. V. – U. V. I. veiksmų tiesiogiai nesiejo su O. D. ir D. N. prieš ją vykdomais turto prievartavimo veiksmais. Kaip minėta, V. I. buvo kaltinama tuo, kad ji bendrininkų grupe su O. D. reikalavo pinigų, tiksliau prekių. Tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad V. I. ir O. D. buvo susitarusios prievartauti turtą iš nukentėjusiosios. Atsižvelgusi į pirmiau aptartas aplinkybes kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju buvo atliktas išsamus įrodymų tyrimas, tačiau kaltinimo pateikti įrodymai visiškai neatlaikė konkurencijos prieš objektyvias byloje nustatytas V. I. teisinančias aplinkybes. Taigi kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog V. I. veikė bendrininkų grupe su O. D.. Apeliacinės instancijos teismas pagal bylos aplinkybes nenustatė pagrindo abejoti apylinkės teismo išvada, kad V. I. dalyvavimas nusikalstamoje veikoje neįrodytas, todėl konstatuoja, kad V. I. pagal BK 181 str. 2 d. išteisinta pagrįstai. Vertinant esamas aplinkybes prokurorės apeliacinio skundo prašymas pripažinti V. I. kalta padarius BK 181 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką atmetamas kaip nepagrįstas.
Pripažintina, kad dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra jokio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,
n u t a r ė :
Nuteistųjų D. N. ir O. D., Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros 2 NVTS prokurorės Gailutės Vilkienės apeliacinius skundus atmesti.
Kolegijos pirmininkas Ričardas Gilys
Teisėjai Algirdas Gaputis
Artūras Ridikas
