V. L. pagal BK 22 str., 300 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-577/2007

Procesinio sprendimo kategorija

2.4.2.2

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto Stakausko, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Vytauto Masioko,

sekretoriaujant D. Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei D. Miliūtei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 7 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 3 d. apkaltinamasis nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo V. L. dėl nusikaltimo, numatyto BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Baudžiamoji byla dėl BK 300 straipsnio 1 dalies nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimą,

n u s t a t ė :

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendžiu V. L. buvo nuteista pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2500 Lt) bauda; pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2500 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 32 MGL (4000 Lt) bauda.

V. L. buvo nuteista už tai, kad:

nuo 1999 m. lapkričio 20 d. iki lapkričio 25 d. bute, esančiame,,duomenys neskelbtini“, pateikė V. J. pasirašyti du tuščius darbo sutarties blankus, po to tyrimo nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje šiuos blankus savo ranka užpildė ir taip dviem egzemplioriais pagamino netikrą dokumentą – darbo sutartį, kurioje nurodė, kad V. J. ir ji nuo 1999 m. liepos 20 d. iki 1999 m. lapkričio 20 d. sudaro darbo sutartį, pagal kurią ji priimama dirbti V. J. ūkyje, už tai V. J. įsipareigoja jai sumokėti darbo užmokestį 4800 Lt, o taip pat sutartyje įrašė, kad,,visi darbai atlikti kokybiškai ir laiku“, nors ji ūkyje nedirbo;

pasikėsino sukčiauti, t. y. turėdama tikslą išvengti turtinės prievolės – 6000 Lt grąžinimo V. J. pagal 1999 m. liepos 14 d. paskolos sutartį, 2003 m. vasario 10 d. Šiaulių miesto apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. 2-354-08/2003 kartu su priešieškiniu pateikė neteisėtai pagamintą netikrą dokumentą – 1999 m. liepos 20 d. darbo sutartį, kurioje atsispindi tikrovės neatitinkanti informacija, kad ji ir V. J. buvo sudarę darbo sutartį, tačiau prievolės neišvengė, nes Šiaulių miesto apylinkės teismas 2003 m. birželio 10 d. neįsiteisėjusiu teismo sprendimu jos priešieškinį atmetė.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistosios apeliacinį skundą, V. L. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį išteisino, nes konstatavo, kad nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Šis teismas nurodė, kad priešieškinį ir suklastotą dokumentą – darbo sutartį V. L. pateikė teismui, siekdama pagrįsti savo priešieškinį, taigi jos tyčia buvo nukreipta ne apgauti nukentėjusįjį V. J. ir iš jo apgaulės būdu įgyti turtą, o suklaidinti teismą. Šiuo atveju nukentėjusysis nebuvo apgautas, pateiktą priešieškinį ir suklastotą darbo sutartį ginčijo, todėl teismas, išanalizavęs įrodymus, padarė išvadą, kad V. L. veikoje nėra sukčiavimo nusikaltimo sudėties. Taip pat apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nuo dokumento suklastojimo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, todėl, remiantis BK 95 straipsnio nuostata, V. L. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį baudžiamąją bylą nutraukė suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo 2007 m. kovo 7 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą, padarė esminių BPK pažeidimų, kurie sutrukdė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatų, t. y. neįvykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartyje nurodyto reikalavimo kaltinamosios V. L. padarytą veiką nuosekliai įvertinti pagal visus BK 3 straipsnyje numatytus kriterijus ir sprendimo motyvuose nurodyti, kodėl veiką padariusiam asmeniui yra taikomas veikos padarymo metu galiojęs arba kitas baudžiamasis įstatymas. Kasatoriaus manymu, nors apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad V. L. veikoje nėra sukčiavimo sudėties, o baudžiamoji byla dėl dokumentų klastojimo nutraukiama suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, teisėjų kolegija privalėjo įvykdyti kasacinės instancijos teismo nurodymą, šias aplinkybes įvertinti ir pasisakyti ne tik apie tai, kuris baudžiamasis įstatymas numato švelnesnę bausmę V. L., bet ir kuris taikytinas nutraukiant baudžiamąją bylą dėl senaties.

Taip pat neįvykdytas nurodymas išanalizuoti ir įvertinti civilinės bylos dokumentus tam, kad būtų ištirtas V. L. skundo argumentas apie tai, jog ji nesiekė išvengti turtinės prievolės. Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo išreikalauta civilinė byla, kurioje 2003 m. birželio 10 d. priimtas Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimas priteisti ieškovui V. J. iš atsakovės V. L. 6000 Lt negrąžintos skolos, tačiau teismas neanalizavo ir neįvertino šioje byloje esančių dokumentų, apsiribojo tik bylos dokumentų išvardijimu.

Be to, skundžiamas nuosprendis surašytas pažeidžiant nuosprendžio surašymui keliamus reikalavimus (BPK 331 straipsnis), dėl to negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad teismas V. L. apeliaciniame skunde nurodytus teiginius dėl įrodymų vertinimo atmetė kaip nepagrįstus. Tačiau tuo pačiu kolegija, prieš tai pasisakiusi dėl sukčiavimo sudėties nebuvimo V. L. veiksmuose, padarė šiems teiginiams prieštaraujančią išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ištyrė įrodymus ir priėmė teisingą sprendimą, ką reikia suprasti kaip teisingą apkaltinamąjį nuosprendį. Taigi šios išvados yra visiškai priešingos.

Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 331 straipsnio nuostatų, nes nuosprendžio aprašomojoje dalyje neišdėstė motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo esmės. Šis teismas, analizuodamas sukčiavimo sudėties požymius, nuosprendyje pasisakė tik dėl BK 182 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyto svetimo turto užvaldymo ar teisės į turtą įgijimo apgaule, tuo tarpu V. L. buvo nuteista už pasikėsinimą įvykdyti sukčiavimą, kuris pasireiškė siekimu išvengti turtinės prievolės apgaulės būdu, t. y. už tai, kad turėdama tikslą išvengti turtinės prievolės V. J., teismui civilinėje byloje pateikė neteisėtai pagamintą netikrą dokumentą, tačiau prievolės neišvengė, nes teismas jos priešieškinį atmetė. Nuteistoji apeliaciniu skundu prašė ją dėl šios veikos išteisinti. Taigi apeliacinės instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo V. L. skundo, nes nepasisakė dėl esminio skundo argumento – neišanalizavo nusikalstamos veikos, už kurios padarymą ji buvo nuteista, sudėties požymių ir tai įtakojo nepagrįsto sprendimo priėmimą.

BK 95 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu asmuo iki minėtame straipsnyje nurodytų terminų pabaigos padaro naują nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta ir jos terminas už pirmą veiką pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Byloje nustatyta, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, V. L. padarė nuo 1999 m. lapkričio 20 d. iki lapkričio 25 d. Tokiu būdu apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas yra 5 metai (toks pat senaties terminas buvo numatytas ir 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 3 punkte) ir jis suėjo 2004 m. lapkričio 25 d. Tačiau senaties eiga už šį nusikaltimą nutrūko 2003 m. vasario 10 d., nes šią dieną V. L. padarė naują nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje ir senaties eiga už ankstesnį nusikaltimą pradedama skaičiuoti nuo naujo nusikaltimo padarymo dienos, t. y. nuo 2003 m. vasario 10 d. Taigi apeliacinės instancijos teismas neteisingai pritaikė BK 95 straipsnio 4 dalį. Atsižvelgiant į tai, kad padaryti procesiniai pažeidimai susiję su abiem V. L. padarytais nusikaltimais, naikintinas visas apeliacinės instancijos teismo 2007 m. kovo 7 d. nuosprendis ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 320 straipsnio 4 dalies taikymo

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatė šias faktines aplinkybes: V. L. nuo 1999 m. lapkričio 20 d. iki lapkričio 25 d. suklastojo dokumentą – darbo sutartį, kurioje nurodė, kad ji nuo 1999 m. liepos 20 d. iki 1999 m. lapkričio 20 d. dirbo V. J. ūkyje, už tai V. J. įsipareigojo jai sumokėti darbo užmokestį 4800 Lt. V. J. pagal 1999 m. liepos 14 d. paskolos sutartį, patvirtintą notaro, paskolino V. L. 6000 Lt. V. L. skolos negrąžinus, V. J. kreipėsi į teismą. V. L. 2003 m. vasario 10 d. Šiaulių miesto apylinkės teismui civilinėje byloje kartu su priešieškiniu pateikė suklastotą dokumentą – 1999 m. liepos 20 d. darbo sutartį, kad ji dirbo V. J. ūkyje ir šis su ja neatsiskaitė.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistosios apeliacinį skundą, V. L. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį išteisino, nes konstatavo, kad nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs minėtas faktines aplinkybes, padarė teisingą išvadą, kad suklastotą dokumentą – darbo sutartį V. L. pateikė teismui, siekdama pagrįsti savo priešieškinį, taigi jos tyčia buvo nukreipta suklaidinti teismą, kuris priima atitinkamą sprendimą ištyręs ir įvertinęs bylos įrodymus. Teismo procesas viešas, jame dalyvauja kita šalis, galinti ginčyti priešieškinį ir teikti įrodymus. Beje, apylinkės teismas V. L. priešieškinį atmetė, nes nustatė, kad pagal jos pateiktą darbo sutartį neatsirado darbo santykiai. Taigi pagal nustatytas faktines aplinkybes V. L. veikoje nėra pasikėsinimo sukčiauti nusikaltimo sudėties, tačiau apeliacinės instancijos teismas turėjo svarstyti, ar V. L. veikoje nėra kito nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nes tai išplaukia iš BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes galima svarstyti, ar V. L. veikoje nėra suklastoto dokumento panaudojimo požymių, kurie numatyti BK 300 straipsnio 1 dalyje, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėtos normos sankcija numato šias bausmes: baudą, areštą arba laisvės atėmimą iki 3 metų, o BK 182 straipsnio 1 dalies sankcija numato tokias bausmes: viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki 3 metų. Taigi tokia V. L. veikos juridinė kvalifikacija atitiktų faktines aplinkybes, tačiau blogintų jos teisinę padėtį, nes šios normos (BK 300 straipsnio 1 dalies) sankcija numato griežtesnę bausmę, o pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas ir teisėtumas buvo tikrinamas tik pagal nuteistosios V. L. apeliacinį skundą. BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos – teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. BPK 320 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pabloginti nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai, tačiau šių proceso dalyvių skundų šioje byloje negauta, todėl pabloginti nuteistojo padėties apeliacinės instancijos teismas negalėtų.

Nesant procesinės galimybės V. L. veikos dėl 2003 m. vasario 10 d. teismui pateikto suklastoto dokumento perkvalifikuoti į BK 300 straipsnio 1 dalį ir už šią veiką pripažinti kalta, apeliacinės instancijos teismas iš esmės teisingai konstatavo, kad nuo dokumento suklastojimo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, todėl, vadovaujantis BK 95 straipsniu, V. L. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį baudžiamąją bylą pagrįstai nutraukė suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Apeliacinės instancijos teismui padarius išvadą, kad V. L. veikoje nėra BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, nėra prasmės svarstyti, kuris baudžiamasis įstatymas – senasis ar naujasis – jai palankesnis. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje V. L. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nutraukdamas baudžiamąją bylą suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, iš tiesų nenurodė, kuria BK norma remiasi, tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje ši aplinkybė aptarta, todėl tai nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, padarė teisingą sprendimą ta prasme, kad teisingai juos įvertino ir padarė išvadą, jog V. L. suklastojo dokumentą – darbo sutartį, nes ji ginčijo įrodymų vertinimą dėl šio nusikaltimo. Taigi kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė dvi priešingas išvadas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra procesinės prasmės naikinti iš esmės teisingą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nes iš naujo byla bus nagrinėjama pagal nuteistosios skundą ir nebus procesinės galimybės V. L. veiką dėl 2003 m. vasario 10 d. teismui pateikto suklastoto dokumento kvalifikuoti pagal sunkesnį baudžiamąjį įstatymą nei ji buvo kaltinama. Taigi prokuroro kasacinio skundo esminiai argumentai arba yra nepagrįsti, arba, kad iš dalies ir pagrįsti, tačiau neturintys esminės reikšmės V. L. baudžiamosios atsakomybės klausimo sprendimui.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Benediktas Stakauskas

Antanas Klimavičius

Vytautas Masiokas