Baudžiamoji byla Nr. 2K-496/2007
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.6.2; 2.4.2.1.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto Stakausko, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vytauto Masioko,
sekretoriaujant M. Čiučiulkai,
dalyvaujant prokurorui A. Vereniui,
gynėjui advokatui V. Kupcikevičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. T. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 1 d. nutarties, kuria Utenos rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 21 d. nuosprendis, kuriuo L. T. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, paliktas nepakeistas, o nuteistojo L. T. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus,
n u s t a t ė :
L. T. nuteistas už tai, kad 2005 m. balandžio 23 d., apie 23.00 val., prie kultūros namų, esančių,,duomenys neskelbtini“, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio tyčia dūrė peiliu M. D. į koją ir du kartus į krūtinės sritį, taip sužalojo jam kairę šlaunį, kairę krūtinės ląstos pusę su širdiplėvės pažeidimu, kairį VIII šonkaulį su kraujo išsiliejimu kairėje krūtinės ertmėje – sunkiai sutrikdė sveikatą, nes kairės krūtinės ląstos pusės kiauryminės durtinės pjautinės žaizdos su širdiplėvės pažeidimu, kraujo išsiliejimu krūtinės kairėje ertmėje kelia pavojų gyvybei.
Kasaciniu skundu nuteistasis L. T. prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl jo kaltės ir ginties sąlygų ar atsakomybę lengvinančios aplinkybės nebuvimo grindė tik liudytojų G. S., J. L. ir D. D. parodymais ir visai nevertino liudytojų J. J., R. K., K. V. ir A. M. parodymų, t. y. jų nei priėmė, nei motyvuotai atmetė, taip pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, o apeliacinės instancijos teismas, neištaisęs šio pažeidimo, t. y. nevertindamas ir nepasisakydamas dėl šių liudytojų parodymų, – BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Šį pažeidimą kasatorius vertina kaip esminį, nes jis paveikė teisėtos ir pagrįstos nutarties priėmimą, suvaržė įstatymo garantuotas jo teises, todėl nutartis naikintina ir byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Pirmosios instancijos teisme buvo gauti visiškai prieštaringi įrodymai dėl jo ir nukentėjusiojo veiksmų. Liudytojos J. L. ir D. D. parodė, kad po konflikto su nukentėjusiuoju, jis (kasatorius) atsitraukė apie 7 m ir toliau nukentėjusįjį provokavo keikdamasis, o kai nukentėjusysis priėjo ir pargriuvo, prišoko prie gulinčiojo ir dūrė jam peiliu į koją bei krūtinę. Tuo tarpu liudytojos K. V. ir A. M. parodė priešingai, kad ne jis (kasatorius) plūdo nukentėjusįjį ir provokavo konflikto tęsinį, o nukentėjusysis plūdo kasatorių ir užpuolė su kastetu, smogė juo į galvą ir spyrė. Esant tokiems prieštaringiems įrodymams dėl esminių bylos aplinkybių, nemotyvuotai priimdamas tik liudytojų J. L. ir D. D. parodymus, nevertindamas jų kitų įrodymų kontekste ir neatsižvelgdamas į tai, kad viena liudytoja yra nukentėjusiojo pusseserė, o kita – artima draugė, teismas pažeidė ne tik minėtą BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, bet ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.
Be to, liudytojų J. L. ir D. D. parodymai nenuoseklūs bei prieštaringi. Ikiteisminio tyrimo metu D. D. tvirtino, kad nukentėjusiajam jis pirmiau dūrė į koją, o po to du kartus į krūtinę, J. L. teigė, kad pirmiau įdūrė stovinčiam nukentėjusiajam į kairį šoną, nes šis nuo smūgio nugriuvo. Teisme J. L. nurodė kitą dūrių seką, o D. D. apskritai nurodė naują aplinkybę, kad abiem konfliktuojantiesiems J. T. smogė pagaliu. Šie prieštaravimai liko nepašalinti, o apeliacinės instancijos teismas atmetė kasatoriaus gynėjo prašymą atlikti įrodymų tyrimą ir papildomai apklausti liudytojus. Taigi byla nebuvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniu skundu.
Kasatorius nurodo, kad liudytojų K. V. ir A. M. parodymus apie tai, kad ne jis puolė nukentėjusįjį, o atvirkščiai – nukentėjusysis puolė kasatorių su kastetu, patvirtino liudytojai J. J., R. K., taip pat G. S., kuris teisme parodė, kad tai M. D. puolė jį (kasatorių) su kastetu ir kad kasatorius dūrė jam į krūtinę puolančiam, taigi esančiam stovimoje padėtyje, ir tik po to į koją dūrė jau nukritusiam. Todėl teismas nepagrįstai jo kaltę grindė liudytojo G. S. teisme duotais parodymais. Įvertinęs J. J., R. K., K. V. ir A. M. parodymus, kasatorius teigia, kad jau pasibaigusio konflikto tąsą provokavo nukentėjusysis. Nukentėjusiajam atitraukus jį nuo J. T. ir jam (kasatoriui) pasitraukus atokiau, konfliktas buvo pasibaigęs. Paskesni, būtent nukentėjusiojo, bet ne jo veiksmai (veržimasis prie jo, puolimas su kastetu ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarymas) provokavo jo atsakomuosius veiksmus arba netgi buvo pagrindas intensyviai gintis, nes kėlė tiesioginį ir realų pavojų sveikatai ar net gyvybei.
Neišnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentų dėl liudytojų parodymų vertinimo, teismas nepagrįstai atmetė ir skundo argumentus dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimo kasatoriaus veikoje, todėl netinkamai pritaikė BK 59 straipsnį.
Kasatorius nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu su nukentėjusiuoju susitaikė, nuoširdžiai prisipažino, kad jį sužalojo, sąžiningai ir atvirai, kiek prisiminė dėl patirto smurto ir streso, paaiškino visas aplinkybes, kuriomis tai padarė. Tai, kad savo veiksmus jis įvertino kaip gintį, negali būti kliūtis šį nuoširdų prisipažinimą laikyti atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas, jeigu tai buvo padaryta iki teismui priimant apkaltinamąjį nuosprendį.
Taip pat kasatorius nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad pirmasis smurtą panaudojo nukentėjusysis, dėl jo taip pat buvo atliekamas tyrimas, tik nepagrįstai nutrauktas, klaidingai nurodant kasatoriui padaryto sveikatos sutrikdymo mastą. Taigi ikiteisminis tyrimas dėl nukentėjusiojo buvo nutrauktas anaiptol ne reabilituojančiu pagrindu. Kasatorius teigia, kad paties nukentėjusiojo veiksmai (panaudotas prieš kasatorių fizinis smurtas) mažiausiai buvo provokuojantys ir rizikingi, todėl laikytini jei ne pagrindu nuo jų gintis, tai neabejotinai lengvinančia kasatoriaus atsakomybę aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte.
Kasacinis skundas tenkintinas.
BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos – teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo. Todėl, nesant tokių apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas. Be to, teismas privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai, nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, išaiškintos tiek kaltinančios, tiek teisinančios aplinkybės ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 20 straipsnis, 324 straipsnio 6 dalis).
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas minėtų įstatymų reikalavimų nesilaikė. Apeliacinės instancijos teismo išvados, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, įvertino byloje surinktus duomenis, teisingai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką ir paskyrė teisingą bausmę, yra nepakankamai motyvuotos ir neatsako į esminius nuteistojo L. T. apeliacinio skundo argumentus.
Byloje nustatyta, kad įvykio metu nukentėjusysis M. D. nustūmė L. T. nuo J. T., abu (M. D. su L. T.) susistumdė, tačiau aplinkinių buvo išskirti. Šios aplinkybės nuteistasis neginčija. Pirmosios instancijos teismas remdamasis nukentėjusiojo, liudytojų J. L. ir D. D. parodymais konstatavo, kad L. T. atsitraukęs per 7 m toliau plūdo M. D. necenzūriniais žodžiais ir tokį jo elgesį teismas įvertino kaip ginties provokaciją. Nuteistasis L. T., nesutikdamas su šia teismo išvada, ją ginčijo apeliacine tvarka, gynėjas apeliacinio proceso metu nurodė, kad teismas nevertino liudytojų K. V. ir A. M. parodymų, kurios patvirtino nuteistojo parodymus ir teigė, priešingai nei liudytojos J. L. ir D. D., kad nukentėjusysis plūdo L. T., po to jį puolė ir kastetu smogė į galvą ir tik tuomet sekė atsakomieji L. T. veiksmai. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje remdamasis nukentėjusiojo, liudytojų J. L. ir D. D. parodymais konstatavo, kad atsitraukęs L. T. toliau plūdo M. D. necenzūriniais žodžiais ir tokį jo elgesį teismas įvertino kaip ginties provokaciją, tačiau neįvertino liudytojų K. V. ir A. M. parodymų. Apeliacinės instancijos teismas patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą, jog L. T. keikdamasis ir įžeidinėdamas (šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas nebuvo nustatęs, todėl bylą nagrinėjant pagal nuteistojo apeliacinį skundą jos negalėjo nustatyti apeliacinės instancijos teismas, beje, net nenurodęs, kokie duomenys ją patvirtina) M. D. provokavo muštynes, tačiau dėl liudytojų K. V. ir A. M. parodymų nepasisakė. Kuris asmuo (nuteistasis ar nukentėjusysis) provokavo muštynes, o gal tai buvo abipusis netinkamas elgesys, yra labai svarbi aplinkybė, todėl apeliacinės instancijos teismas privalėjo motyvuotai dėl jos pasisakyti, išsamiai įvertindamas byloje surinktus įrodymus. Priklausomai nuo nustatytos aplinkybės BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto aspektu reikėtų įvertinti ir tą aplinkybę, kad pirmas L. T. puolė ir į galvą su metaline rankena sudavė nukentėjusysis ir jį nežymiai sužalojo.
BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra: kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šiame punkte nustatytos kelios savarankiškos lengvinančios aplinkybės. Viena iš jų yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Norint konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę teismui nepakanka nustatyti, jog kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad darant išvadą apie kaltininko nuoširdų gailėjimąsi būtina įvertinti jo elgesį po įvykio ir vėliau, tačiau žemesnės instancijos teismai to neįvertino.
Beje, kaltinamajame akte prokuroras konstatavo įtariamojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus duomenis, nuosprendžio aprašomojoje dalyje dėstydamas kaltinamojo parodymus nurodė, kad jis kaltu neprisipažino (protokole užfiksuota, jog kaltinamasis kaltę pripažįsta iš dalies), nors iš nuosprendžio aprašomosios dalies turinio išplaukia, kad kaltinamasis esmines nusikalstamos veikos aplinkybes – konfliktą su M. D. bei su juo kilusias muštynes, kurių metu jis peiliu sužalojo M. D. – pripažino, tik ginčijo juridinį tos veikos kvalifikavimą. Šis teismas konstatavo, kad kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra.
Nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nuteistasis ją ginčijo apeliacine tvarka nurodydamas išsamius motyvus.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo L. T. skundą, konstatavo, kad vien faktinių aplinkybių pripažinimas, nekonstatavus nuoširdaus gailėjimosi, nėra pagrindas šią aplinkybę pripažinti atsakomybę lengvinančia. Be to, šis teismas savo nutartyje nurodė, kad nuteistasis skunde nenurodė, kokios aplinkybės rodo, kad jis nuoširdžiai gailisi ar gailėjosi.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nutartyje nurodė, kad nuteistasis skunde nenurodė, kokios aplinkybės rodo, kad jis nuoširdžiai gailisi ar gailėjosi, nes apeliantas nurodė, kad su nukentėjusiuoju susitaikė ir byloje yra šią aplinkybę patvirtinantis nukentėjusiojo pareiškimas, kuriame, beje, nurodyta, jog jis net civilinio ieškinio nereiškia (T. 1, b. l. 18). Šią aplinkybę apeliacinės instancijos teismas privalėjo vertinti, o jeigu reikia ir ištirti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką dėl kaltininko prisipažinimo padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką – pakanka, kad kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme pripažintų esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, o ne juridinį tos veikos kvalifikavimą (baudžiamoji byla Nr. 2K-276/2006, Teismų praktika, 25).
Beje, žemesnės instancijos teismai neatkreipė dėmesio ir netyrė dar vienos labai svarbios aplinkybės. 2005 m. balandžio 25 d. L. T., apklaustas kaip įtariamasis, parodė, kad į įvykio vietą atvykus policijai ir pradėjus aiškintis, jis priėjo prie policininkų ir prisipažino peiliu sužalojęs M. D. Tuomet policininkai jį pristatė į policijos komisariatą. Šį L. T. aiškinimą patvirtina bylos medžiaga – alkotesteriu jo blaivumas buvo patikrintas 2005 m. balandžio 24 d. 0.04 val., kaip įtariamasis jis buvo sulaikytas BPK 140 straipsnio tvarka 2005 m. balandžio 24 d. 3.20 val. Utenos rajono PK (T. 1, b. l. 79, 119). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėta aplinkybė turi esminę reikšmę kaltininkui skiriant bausmę, todėl apeliacinės instancijos teismas privalėjo ją ištirti ir įvertinti BK 62 straipsnio 1 dalies prasme, nes apeliantas prašė bausmę švelninti. Be to, būtina išsiaiškinti, ar atlyginta ligonių kasai padaryta žala dėl nukentėjusiojo gydymo, nes byloje yra duomenų apie žalos dydį, tačiau ieškinys nebuvo pareikštas.
BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai.
Taigi apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas), nutartyje nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetami kai kurie esminiai apeliacinio skundo argumentai, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimai).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, tai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismas privalo ištirti netirtas aplinkybes ir patikrinti nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, išnagrinėti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytus esminius argumentus ir savo sprendime dėl jų pateikti motyvuotas išvadas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 1 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Benediktas Stakauskas
Olegas Fedosiukas
Vytautas Masiokas
