Baudžiamoji byla Nr. 2K-528/2007
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.19.3; 2.1.6.2
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Benedikto Stakausko,
sekretoriaujant M. Čiučiulkai,
dalyvaujant prokurorui M. Barkauskui,
gynėjai advokatei A. Ručienei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo bylą pagal nuteistojo G. B. kasacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 30 d. nuosprendžio, kuriuo G. B. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 227 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.
Taip pat skundžiamas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 22 d. nuosprendis, kuriuo pakeistas Molėtų rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 30 d. nuosprendis: G. B. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 227 straipsnio 2 dalies į BK 227 straipsnio 2 dalį. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio skundą patenkinti iš dalies: nuteistojo veiką kvalifikuoti pagal BK 227 straipsnio 3 dalį, paaiškinimus,
n u s t a t ė:
G. B. nuteistas už tai, kad 2006 m. spalio 19 d., apie 16.15 val., Molėtų rajone policijos tarnybiniame automobilyje, stovėjusiame kelyje A14 Vilnius – Utena, 60 – ame kilometre, valstybės tarnautojui – Molėtų rajono Policijos komisariato Viešosios policijos inspektoriui A. Janušui davė 50 Lt kyšį, pinigus padėdamas į automobilyje tarp vairuotojo ir keleivio sėdynių esančią daiktų dėtuvę, tuo siekdamas neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo A. Janušo veiklos vykdant įgaliojimus, t.y., kad šis nesurašytų administracinės teisės pažeidimo protokolo pagal ATPK 124 straipsnio 2 dalį už nustatyto greičio viršijimą.
Kasaciniu skundu nuteistasis G. B. prašo panaikinti Molėtų rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 30 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 22 d. nuosprendį, baudžiamąją bylą nutraukti. Nurodo, kad teismų procesiniai sprendimai neteisėti ir nepagrįsti, nes netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas, padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Kasatorius teigia, kad nepadarė nei BK 22 straipsnio 1 dalyje, 227 straipsnio 2 dalyje, nei BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos. Primena, kad baudžiamoji atsakomybė už papirkimą diferencijuojama pagal kyšio vertę, o asmuo, kuris pasiūlo, pažada arba duoda mažesnės nei 1 MGL vertės kyšį atsako pagal BK 227 straipsnio 3 dalį. Tokios pozicijos laikėsi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. balandžio 3 d. nutartyje, priimtoje byloje Nr. 2K-274/2007. Kasatoriaus nuomone, byloje nesurinkta įrodymų, kurie neginčijamai įrodytų, kad jis siekė papirkti valstybės pareigūną. G. B. nuteistas, remiantis vienintelio liudytojo, policijos pareigūno A. Janušo parodymais, neatsižvelgiant į tai, kad pastarasis nesankcionuotais ir neleistinais veiksmais siekė kasatorių apkaltinti, neleistinais būdais rinko faktinius duomenis, slapta įrašinėjo pokalbį bei neteisėtai gautą įrašą panaudojo kaip įrodymą. Kasatorius mano, kad minėtas įrašas, kaip tik patvirtina jo nekaltumą ir įrodo, kad nesiekė papirkti pareigūno, o tik bandė susimokėti baudą. Vertindami A. Janušo parodymus teismai buvo šališki, ignoravo BPK 7 straipsnio nuostatas, nesuteikė kaltinimui ir gynybai lygių teisių, ignoravo rungimosi principą. Nuteistojo manymu, teismai nesilaikė BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 5 dalies normų, įrodymus vertino atsietai vienas nuo kito, neanalizuodami jų visumos, neatsižvelgdami į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punkte pateiktus išaiškinimus. Nesilaikyta ir minėto nutarimo 3.1.8 punkto išaiškinimo, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Kasatorius mano, kad teismų, vertinusių jo bylos aplinkybes, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, teismai buvo šališki, tuo pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatas, motyvuotai nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų, neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų ir klaidų, pasitenkindamas žemesnės instancijos teismo nuosprendžio motyvų perrašymu ir apsiribodamas kaltinimo formulavimo pakeitimu.
Kasacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Dėl BK 227 straipsnio 3 dalies taikymo
Byloje nustatyta, kad G. B. papirko valstybės tarnautoją, t. y. policijos inspektoriui davė kyšį už pageidaujamą neteisėtą neveikimą. Pagal BK 227 straipsnio prasmę papirkimas – tai pasiūlymas, pažadas duoti kyšį ar kyšio davimas valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, arba tarpininkui, siekiant tų pačių rezultatų. Baudžiamoji atsakomybė už papirkimą yra diferencijuojama pagal kyšio vertę bei pagal tai, už kokį – teisėtą ar neteisėtą – valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veikimą ar neveikimą paperkamam asmeniui jis yra siūlomas, pažadamas arba duodamas. Pagal BK 227 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas atliko šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus, pasiūlydamas, pažadėdamas arba duodamas mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį. Iš šios straipsnio dispozicijos matyti, kad ji nukreipia tik į BK 227 straipsnio 1 dalyje numatytus papirkėjo veiksmus, atsiribojant nuo pirmoje dalyje nustatyto konkretaus nusikalstamos veikos tikslo – kaltininko siekio, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo elgtųsi (veiktų ar neveiktų) teisėtai. Tais atvejais, kai valstybės tarnautojui (jam prilygintam asmeniui) už pageidaujamą tiek teisėtą, tiek ir neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, arba tarpininkui, siekiant tų pačių rezultatų, pasiūlomo, pažadamo ar duodamo kyšio vertė yra mažesnė negu 1 MGL, nusikalstama veika laikoma baudžiamuoju nusižengimu (BK 227 straipsnio 3 dalis). Aiškinant BK 227 straipsnio taikymą, reikia atsižvelgti ir į BK 225 straipsnį, nes šias savarankiškas veikas (kyšininkavimą ir papirkimą) sieja glaudus ryšys, todėl jas reikia aiškinti sistemiškai. Gi BK 225 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad asmuo, priėmęs, pažadėjęs ar susitaręs priimti mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį, reikalavęs ar provokavęs jį duoti tiek už teisėtą, tiek ir už neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, padaro baudžiamąjį nusižengimą (BK 225 straipsnio 4 dalis). Kadangi nagrinėjamoje byloje kyšio vertė neviršijo 1 MGL (125 Lt), G. B. veika, nepriklausomai nuo konkretaus jos tikslo (teisėto ar neteisėto pageidaujamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens elgesio) atitinka BK 227 straipsnio 3 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Tokios teisminės praktikos taikant baudžiamąjį įstatymą laikėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. balandžio 3 d. nutartyje Nr. 2K-274/07. Darytina išvada, kad teismai kasatoriaus neteisėtus veiksmus kvalifikuodami pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bausmės skyrimo
Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti BK 54 straipsnyje, reikalauja, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgtų į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kasatorius G. B. tyčia padarė baudžiamąjį nusižengimą. Jis yra neteistas, tačiau baustas administracine tvarka už sistemingą Kelių eismo taisyklių pažeidinėjimą. Byloje nenustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių. Atsižvelgus į paminėtas aplinkybes, kasatoriui skirtina švelniausia BK 227 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta bausmės rūšis – bauda. Bauda skaičiuojama minimalaus gyvenimo lygio (MGL) dydžiais, o minimali bauda yra vieno MGL dydžio (BK 47 straipsnio 2 dalis). G. B. skirtina 10 MGL dydžio bauda. Ji mažesnė nei BK 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytas baudos vidurkis. Kolegijos nuomone, tokia bausmė savo rūšimi ir dydžiu atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį.
Dėl baudžiamojo proceso įstatymo taikymo
Kolegijos nuomone, G. B. bylos aplinkybės buvo ištirtos nuosekliai ir visapusiškai. Teismų procesiniai sprendimai buvo grindžiami visais byloje surinktais įrodymais, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai. Įrodymai įvertinti bendrame bylos duomenų kontekste, nurodant, kodėl kaltinantys įrodymai, tarp jų liudytojų pareigūnų A. Janušo, R. Kučinsko parodymai, techninių priemonių panaudojimo protokolas su pokalbio įrašu, priimti. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. BPK 20 straipsnyje reikalaujama, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir vadovaudamiesi įstatymu. Laikyti, kad vertinant bylos aplinkybes bei įrodymus, nesilaikyta minėtų BPK reikalavimų, nėra pagrindo. Nuosprendyje išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, bei motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Teismai atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.8 punktą, kuriame išaiškinta, jog, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, padarius nusikalstamą veiką, o apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, abejonėmis.
Nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad nagrinėjant bylą teisme buvo pažeistas šalių rungimosi principas. Iš bylos matyti, kad teisme kasatoriui ir jos gynėjui buvo užtikrintos visos baudžiamojo proceso įstatymo garantuotos teisės, tarp jų ir teisė teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Skundo teiginiai apie nuteistojo teisių suvaržymus yra formalūs ir deklaratyvūs, nes kasatorius nenurodo, kuo konkrečiai procesiniai pažeidimai pasireiškė.
Pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes patikrino apeliacinės instancijos teismas. Nuteistojo apeliacinis skundas išnagrinėtas, laikantis BPK normų, reguliuojančių bylų nagrinėjimo apeliaciniame teisme tvarką (BPK 320, 324 straipsniai) Skunde minimos aplinkybės apeliacinio teismo išanalizuotos, pasisakant dėl esminių argumentų. Nuosprendžio turinys atitinka BPK 331 straipsnio reikalavimus.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Molėtų rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 30 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 22 d. nuosprendį: G. B. veiką iš BK 227 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 227 straipsnio 3 dalį ir paskirti 10 MGL (1250 Lt dydžio) baudą.
Kitas Molėtų rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 30 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 22 d. nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Olegas Fedosiukas
Benediktas Stakauskas
