V. R. pagal BK 140 str., 284 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-553/2007

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.4.8; 2.1.6.2; 2.3.3.4

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Benedikto Stakausko,

sekretoriaujant M. Čiučiulkai,

dalyvaujant prokurorui D. Karčinskui,

gynėjui advokatui N Kuznecovui,

nuteistajam V. R.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo bylą pagal nuteistojo V. R. kasacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 15 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu trims mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį laisvės apribojimo laikotarpiu, be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos bei uždraudžiant laisvės apribojimo laikotarpiu lankytis V. B. sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini).

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 22 d. nutartis, kuria nuteistojo V. R., prokuroro ir nukentėjusiojo V. B. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimus,

n u s t a t ė:

V. R. nuteistas už tai, kad 2004 m. gegužės 8 d., tarp 23 – 24 val., V. B. sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), kieme, sudavė V. B. galva į kaktos sritį, tuo nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiojo sveikatą.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. R. prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 15 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 22 d. nutartį, jį išteisinti, nes nepadarė nusikaltimo požymių turinčios veikos. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nes apkaltinamąjį nuosprendį grindė prieštaringais įrodymais, aprašomojoje dalyje nurodė veiką, kurios padarymu kasatorius buvo kaltinamas, nors dalį šio kaltinimo pripažino nepagrįstu. Kasatoriaus manymu, teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad liudytojai N. P. ir S. D. dirba pas nukentėjusįjį, liudytojas A. M. yra nukentėjusiojo geras pažįstamas, todėl yra nepatikimi liudytojai, kaip ir J. R., kuris suinteresuotas bylos baigtimi. Teismas neįvertino paties nukentėjusiojo elgesio, neatkreipė dėmesio, kad pastarasis, būdamas neblaivus, pats sukėlė konfliktą. Skunde taip pat akcentuojama, kad buvo pažeista BPK 301 straipsnio 1 dalis, įpareigojanti teismo nuosprendį grįsti tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisimajame posėdyje, bei BPK 276 straipsnio 4 dalis, nustatanti, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai teisme gali būti perskaitomi tik byloje esantiems įrodymams patikrinti. Perskaitęs parodymus teismas privalo išsiaiškinti prieštaravimų priežastis, apklausdamas parodymus davusį asmenį, o reikiamais atvejais ir apklausą atlikusį ikiteisminio tyrimo pareigūną. Kasatorius taip pat nurodo, kad teismas, perkvalifikuodamas V. R. veiką iš BK 284 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį, negalėjo tinkamai įvertinti visų bylai svarbių aplinkybių, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnai netyrė veikos pagal BK 140 straipsnį. V. R. teigimu, taip pat buvo pažeista perėjimo iš valstybinio į privatų kaltinimą procedūra, neišsiaiškinta nukentėjusiojo pozicija dėl privataus kaltinimo. Nuteistasis mano, kad, nesant nukentėjusiojo skundo, kaltinamasis turėjo būti išteisintas, o civilinis ieškinys atmestas.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo

Kasatoriaus V. R. argumentas, kad teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kaip to reikalauja BPK 301 straipsnio 1 dalis. Įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimai nenustatyti. Teismo išvados pagrįstos įrodymais, įvertintais, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis, nustatančiomis, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Bylos įrodymai atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytus reikalavimus. Kasatoriaus minimi liudytojų N. P., S. D., A. M. parodymai, kaip įrodymų šaltiniai, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Įrodymai įvertinti, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Pažymėtina, kad teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, išnagrinėjęs kiekvieną įrodymą atskirai, atskleidęs jų tarpusavio ryšį, įvertino jų visumą, tai aptardamas savo procesiniame sprendime. Iš nuosprendžio turinio matyti, kodėl įrodymus, patvirtinančius, kad V. R. padarė nusikalstamą veiką, teismas priėmė, o jį teisinančius faktinius duomenis, tarp jų liudytojo J. R. parodymus, kaip prieštaraujančius įrodymų visetui, atmetė.

Kasatoriaus teiginys apie BPK 276 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų taisyklių pažeidimą prieštarauja bylos procesinių dokumentų turiniui. BPK 276 straipsnyje yra išdėstyti atvejai, kai gali būti perskaitomi kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai. Aptariamo straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai. Iš teisiamojo posėdžio protokolo turinio (t. 2, b. l. 40, 91) matyti, kad įrodymų tyrimo metu teisiamojo posėdžio pirmininkas perskaitė liudytojų N. P., A. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnui, fragmentus ir išsiaiškino, kad liudytojai kai kurių aplinkybių neprisimena dėl daugiau kaip du metus užtrukusio proceso. Jie parodymus duotus ikiteisminio bylos tyrimo metu, teisiamajame posėdyje patvirtino ir paaiškino pagrindines įvykio aplinkybes. Esminių prieštaravimų tarp jų parodymų nėra.

Dėl kaltinimo pakeitimo

Kolegijos nuomone, teismų sprendimas perkvalifikuoti V. R. nusikalstamą veiką iš BK 284 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį yra pagrįstas ir teisėtas. Atsižvelgiant į nurodytose BK normose numatytas sankcijas, BK 140 straipsnio 1 dalis laikytina baudžiamuoju įstatymu, numatančiu nusikalstamą veiką, lengvesnę už numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. BPK 256 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata suteikia teismui teisę pakeisti kaltinimą švelnesniu. Savo iniciatyva teismas gali patikslinti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes arba pakeisti jas, tačiau su sąlyga, kad tos aplinkybės nebūtų pakeistos iš esmės skirtingomis. Klausimas, ar pakeistos aplinkybės iš esmės nesiskiria nuo išdėstytų kaltinamajame akte, turi būti spren­džiamas at­si­žvelg­iant į kon­kre­čios by­los ap­lin­ky­bes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 12 d. nutarime Nr. 32 yra išaiškinta, kad tais atvejais, kai nustatoma, kad kaltinamasis pasikėsino į mažiau svarbias vertybes ir dėl to kaltinimą teisme reikia pakeisti lengvesniu, nėra laikoma, kad pakeistas kaltinimas savo faktinėmis aplinkybėmis esmingai skiriasi nuo pradinio kaltinimo. Pakeistas kaltinimas laikytinas susijusiu su pirmiau pareikštu, kai kaltinimo formuluotėje nurodyta nusikalstama veika turi ryšį su veika, išdėstyta pradiniame kaltinime. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, pakeisdamas kaltinimą švelnesniu, faktinių bylos aplinkybių iš esmės nepakeitė. Išliko vienas iš pasikėsinimo objektų – kito žmogaus sveikata, kaltės forma, veikos padarymo laikas ir vieta. Iš kaltinimo pašalintas viešosios tvarkos pažeidimas. Nuteistasis V. R. pasinaudojo teise ginčyti apkaltinamąjį nuosprendį apeliacine tvarka dėl visų jam reikšmingų nuosprendžio teisės ir faktų klausimų. Apeliacinės instancijos teismo žodiniame posėdyje kasatorius turėjo galimybę gintis ir nuo pakeisto kaltinimo. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiojo ir prokuroro apeliacinių skundų argumentus, tarp jų ir susijusius su kaltinimo pakeitimu. Papildomai ištyrus ir įvertinus faktinius duomenis, buvo pagrįstai konstatuota, kad kaltinimo pakeitimas švelnesniu nepažeidė V. R. teisių. Teismo sprendimas pakeisti kaltinimą lengvesniu atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą teisminę praktiką. 2002 m. vasario 21 d. sprendime, priimtame byloje Sipavičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 49093/99) EŽTT laikosi pozicijos, kad sprendžiant klausimą, ar pakeitus kaltinimą švelnesniu, nebuvo pakenkta asmens galimybėms gintis nuo pareikštų kaltinimų, turi būti įvertintas procesas kaip visuma, įskaitant ir apskundimo procedūras. Nuteistojo gynėjo nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 23 d. nutartyje Nr. 2K-7-13/2007 konstatuotas BPK 256 straipsnio 3 dalies taisyklių pažeidimas, esant kitokioms aplinkybėms. Kaltinamajame akte išdėstytas nusikalstamos veikos padarymo būdas (vandališki veiksmai) buvo pakeistas nauju būdu – necenzūrinių žodžių vartojimu, taip suvaržant kaltinamųjų teisę žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą. Nagrinėjamoje byloje šis precedentas negali būti taikomas, nes, pakeitus kaltinimą švelnesniu, iš esmės nepasikeitė faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės, sumažėjo kaltinimo apimtis, išliko kaltinimo konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam.

Dėl kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų

Kasatorius teisingai pastebėjo, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika yra įtraukta į privataus kaltinimo bylų sąrašą, pateiktą BPK 407 straipsnyje. Minėtas sąrašas yra galutinis ir negali būti aiškinamas plačiau. Kaip jau buvo minėta, kasatorius V. R. buvo kaltinamas padaręs BK 284 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką. Baudžiamąjį procesą dėl šios veikos pagal nukentėjusiojo skundą pradėjo prokuroras, teisiamajame posėdyje byla buvo nagrinėjama pagal prokuroro kaltinamąjį aktą. Sprendimas perkvalifikuoti veiką į BK 140 straipsnio 1 dalį buvo priimtas nuosprendžio priėmimo metu. Nagrinėjamu atveju prokuroro dalyvavimas buvo būtinas, o nukentėjusiojo procesinis statusas nesikeitė – jis netapo privačiu kaltintoju, nes toje pačioje byloje negali veikti tiek valstybinis, tiek privatus kaltintojas. Nepagrįstas kasacinio skundo teiginys, kad teismas, apkaltinamąjį nuosprendį priėmė, neišsiaiškinęs nukentėjusiojo V. B. pozicijos dėl susitaikymo. Kaip žinia, privataus kaltinimo bylų proceso paskirtis – kuo geresnė ir efektyvesnė žmonių, nukentėjusių nuo nusikalstamų veikų, teisėtų interesų apsauga. Viena svarbiausių priežasčių, dėl ko tam tikrai veikai suteikiamas privataus kaltinimo bylos statusas, yra ta, kad pats nukentėjusysis turi spręsti, ar verta kreiptis į teismą ir pradėti privataus kaltinimo procesą, t. y. panašaus pobūdžio veikų vertinime yra itin svarbus subjektyvumo elementas. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis V. B. viso proceso metu tiek pats, tiek per savo atstovą aktyviai siekė, kad V. R. atžvilgiu būtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Ši pozicija teismui buvo žinoma. Be to, ją nukentėjusysis dar kartą išreiškė ir savo apeliaciniame skunde.

Pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes patikrino apeliacinės instancijos teismas. V. R. apeliacinis skundas išnagrinėtas, laikantis BPK normų, reguliuojančių bylų nagrinėjimo apeliaciniame teisme tvarką (BPK 320, 324 straipsniai) Skunde minimos aplinkybės apeliacinio teismo išanalizuotos, pasisakant dėl esminių argumentų. Nutarties turinys atitinka BPK 332 straipsnio reikalavimus.

Kolegija konstatuoja, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir nuteisdamas V. R. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. R. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Olegas Fedosiukas

Benediktas Stakauskas