I. Č. pagal BK 220 str. 2 d., 222 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-51-813/2025

Teisminio proceso Nr. 1-04-6-00027-2019-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.3.7; 1.2.18.8.2; 1.2.18.10.1; 2.8.9.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Jočienės (kolegijos pirmininkė), Olego Fedosiuko ir Dariaus Kantaravičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei,

nuteistojo I. Č. (I. Č.) gynėjui advokatui Simonui Slapšinskui,

nuteisto juridinio asmens MB „RLTA sprendimai“ atstovei advokatei Egidijai Belevičienei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų I. Č. gynėjo advokato Simono Slapšinsko ir juridinio asmens MB „RLTA sprendimai“ atstovės advokatės Egidijos Belevičienės kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 30 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu I. Č. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 220 straipsnio 2 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį, o juridinis asmuo MB „RLTA sprendimai“ dėl kaltinimų pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir BK 220 straipsnio 2 dalį, BK 20 straipsnio 2 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį išteisinti kaip nepadarę veikų, turinčių nusikaltimų ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu panaikintas Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 11 d. nuosprendis dėl I. Č. ir juridinio asmens MB „RLTA sprendimai“ išteisinimo ir priimtas naujas nuosprendis.

I. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 220 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) 170 MGL (8500 Eur) dydžio bauda, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) 120 MGL (6000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir I. Č. paskirta subendrinta galutinė bausmė – 170 MGL (8500 Eur) dydžio bauda.

Juridinis asmuo – MB „RLTA sprendimai“ – pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir BK 220 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) 170 MGL (8500 Eur) dydžio bauda, pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) 120 MGL (6000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir juridiniam asmeniui MB „RLTA sprendimai“ paskirta subendrinta galutinė bausmė – 170 MGL (8500 Eur) dydžio bauda.

Iš nuteistųjų I. Č. ir juridinio asmens MB „RLTA sprendimai“ subsidiariai priteista valstybei 59 850 Eur žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistųjų gynėjų, prašiusių jų kasacinius skundus tenkinti, prokurorės, prašiusios nuteistųjų gynėjų kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu MB „RLTA sprendimai“, atstovaujama direktoriaus I. Č., pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį, o I. Č., būdamas MB „RLTA sprendimai“ direktorius, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalies nuostatą (,,už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“) I. Č. būnant atsakingam už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. spalio 31 d. tyčia, siekdami iškreipti vidaus ir išorės informacijos vartotojams pateikiamą informaciją, pažeisdami 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus („į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“); 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatą („1. Privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: <…> 4) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys“), įmonės buhalterinę apskaitą tvarkė taip, kad buhalterinėje apskaitoje buvo atvaizduotos faktiškai neįvykusios ūkinės operacijos. Nusikalstama veika padaryta šiomis aplinkybėmis:

1.1. I. Č.

1.2. I. Č.

1.3. Dėl tokių veiksmų nebuvo galima iš dalies nustatyti nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. spalio 31 d. MB „RLTA sprendimai“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

2. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu MB „RLTA sprendimai“, atstovaujama direktoriaus I. Č., pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir BK 220 straipsnio 2 dalį, o I. Č., būdamas MB „RLTA sprendimai“ direktorius, pagal BK 220 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad siekdami išvengti mokesčių, kurių suma viršijo 750 MGL dydį, valstybės įgaliotai institucijai pateikė neteisingus duomenis apie MB „RLTA sprendimai“ gautas pajamas ir turtą. Nusikalstama veika padaryta šiomis aplinkybėmis:

2.1. I. Č., būdamas MB „RLTA sprendimai“ direktorius, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį, kuri nustato, kad „už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas“, būdamas atsakingas už bendrijos buhalterinės apskaitos organizavimą, deklaracijų ir kitų nustatyta tvarka patvirtintų dokumentų pateikimą bei juose nurodytų teisingų duomenų pateikimą, nuo 2018 m. spalio 31 d. iki 2018 m. lapkričio 28 d. Vilniuje tyčia tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, turėdamas tikslą išvengti 59 850 Eur pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo, pažeisdamas 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 3 straipsnio 1 dalies nuostatas („PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks“), 14 straipsnio 1 dalies reikalavimus („prievolė apskaičiuoti PVM už tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai šio Įstatymo nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita faktūra ar kitas šiame Įstatyme nustatytas vietoj PVM sąskaitos faktūros prekių tiekimui ar paslaugos teikimui įforminti naudojamas apskaitos dokumentas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip“), 90 straipsnio 1 dalies nuostatas („už mokestinį laikotarpį mokėtina į biudžetą PVM suma, apskaičiuota šio Įstatymo 89 straipsnyje nustatyta tvarka, privalo būti sumokėta į biudžetą ne vėliau kaip iki šio Įstatymo 85 <…> straipsnyje nustatyto mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo termino pabaigos“), įrašė į pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas žinomai neteisingus duomenis apie MB „RLTA sprendimai“ gautas pajamas ir pateikė jas valstybės įgaliotai institucijai, būtent: I. Č. MB „RLTA sprendimai“ vardu tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis be apskaitos dokumentų įsigijo elektros prekių ir jas pagal 4 PVM sąskaitas faktūras už 344 850 Eur, iš kurių 59 850 Eur sudaro MB „RLTA sprendimai“ į valstybės biudžetą mokėtinas PVM, pardavė UAB „Cetris LT“. I. Č., siekdamas išvengti MB „RLTA sprendimai“ susidariusio pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo, žinodamas, kad UAB „Edilena“ susidariusio mokėtino į valstybės biudžetą PVM nedeklaruos ir nemokės, MB „RLTA sprendimai“ buhalterinėje apskaitoje užregistravo 4 PVM sąskaitas faktūras, pagal kurias UAB „Edilena“ tariamai pardavė elektros prekių MB „RLTA sprendimai“ iš viso už 344 300 Eur.

2.2. I. Č., tęsdamas savo nusikalstamą sumanymą, žinodamas, kad UAB „Edilena“ jo vadovaujamai MB „RLTA sprendimai“ jokių elektros prekių nepardavė, Valstybinei mokesčių inspekcijai per elektroninio deklaravimo sistemą dviem atvejais (2018 m. spalio 31 d. ir 2018 m. lapkričio 28 d.) pateiktose pridėtinės vertės mokesčio deklaracijose (forma FR0600) nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie gautas pajamas, t. y. 11 laukelyje „PVM apmokestinami sandoriai“ deklaravo 285 000 Eur mažiau PVM apmokestinamų sandorių apmokestinamosios vertės, 29 laukelyje „Standartinio tarifo pardavimo PVM“ deklaravo 59 850 Eur mažiau standartinio tarifo pardavimo PVM, 36 laukelyje „Mokėtinas į biudžetą arba grąžintinas iš biudžeto (–) PVM“ deklaravo 59 850 Eur mažiau mokėtino į biudžetą PVM.

2.3. Šiais veiksmais I. Č. ir juridinis asmuo MB „RLTA sprendimai“, siekdami išvengti mokesčių, t. y. 59 850 Eur pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo į valstybės biudžetą, įrašė į deklaracijas žinomai neteisingus duomenis apie MB „RLTA sprendimai“ gautas pajamas ir pateikė jas valstybės įgaliotai institucijai.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistųjų I. Č. ir juridinio asmens MB „RLTA sprendimai“ baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes tinkamai neįvertino byloje surinktų įrodymų bei jų visumos ir padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, kad I. Č. ir juridiniam asmeniui MB „RLTA sprendimai“ pateikti kaltinimai nepasitvirtino.

4. Nagrinėjamoje byloje surinkti ir įvertinti įrodymai (t. y. liudytojų P. T. (P. T.), A. K., S. Š., G. Č., J. L., A. R., A. Š. parodymai; tyrimo metu nustatyta elektros prekių pirkimo–pardavimo schema; bankinių atsiskaitymų, vykusių tarp bendrovių, CMR, važtaraščių bei sąskaitų faktūrų turinio analizė; 2021 m. kovo 30 d. MB „RLTA sprendimai“ dokumentų apžiūros protokolo duomenys; 2020 m. spalio 23 d. specialisto išvada, 2024 m. sausio 16 d. ekspertizės aktas bei specialistų teisme duoti paaiškinimai, kurių turinys patvirtina, kad MB „RLTA sprendimai“ nuo 2018 m. rugsėjo 14 d. iki 2018 m. spalio 3 d. nevykdė prekių įsigijimo sandorių su UAB „Edilena“ ir pardavimo sandorių su UAB „Cetris Lt“) bei nustatytos aplinkybės (t. y. specialisto Č. Maculevičiaus konsultacinė išvada yra neobjektyvi, neišsami ir nepatikima, nes pateikta neištyrus visos bylos medžiagos, dėl to ja remtis nėra pagrindo; byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad MB „RLTA sprendimai“ buvo sudariusi kokį nors pirkimo–pardavimo sandorį su UAB „Edilena“; byloje nėra jokių patvirtinančių duomenų, kad UAB „Edilena“ vardu išrašytose keturiose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos ūkinės operacijos (taip pat nesant ir krovinį lydinčių dokumentų) būtų realiai įvykusios; Latvijos bendrovės „SIA Arro elektro“ pateiktų sąskaitų faktūrų ir CMR turinys patvirtina tik elektros prekių pardavimą UAB „Edilena“, tačiau neįrodo, kad UAB „Edilena“ šias prekes pardavė MB „RLTA sprendimai“, o ši – UAB „Cetris Lt“; įvertinus elektros prekių pirkimo–pardavimo schemą nustatyta, kad pirminė šių elektros prekių pardavėja buvo MB „RLTA sprendimai“ (šias prekes bendrija įgijo nenustatytomis aplinkybėmis), o ne UAB „Edilena“; MB „RLTA sprendimai“, atstovaujama I. Č., valstybės įgaliotoms institucijoms pateikė neatitinkančius tikrovės duomenis apie turtą, t. y. nepagrįstai įtraukė į apskaitą PVM sąskaitas faktūras, išrašytas UAB „Edilena“ vardu, ir jomis deklaravo ūkines operacijas kaip įvykusias; taip pat tai, kad MB „RLTA sprendimai“ direktorius I. Č., žinodamas, jog UAB „Edilena“ susidariusio mokėtino PVM nedeklaruos ir nemokės į valstybės biudžetą, šias išrašytas PVM sąskaitas faktūras UAB „Edilena“ vardu panaudojo, taip siekdamas pateisinti be apskaitos dokumentų įsigytas prekes ir išvengti PVM mokesčio, kuris susidarė pardavus šias prekes ir kt.) patvirtina, jog I. Č., būdamas MB „RLTA sprendimai“ direktorius, tikslingai ir sąmoningai siekdamas, kad buhalterinė mažosios bendrijos apskaita būtų vedama apgaulingai, kad nebūtų galima nustatyti bendrovės veiklos, turto ir kt., UAB „Edilena“ vardu išrašytas keturias PVM sąskaitas faktūras panaudojo MB „RLTA sprendimai“ buhalterinėje apskaitoje, kad pagrįstų tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas, pagal kurių turinį nebuvo galima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo, taip pat, siekdamas išvengti mokėtinų privalomų mokesčių ir įmokų valstybei, įrašė į PVM deklaracijas žinomai neteisingus duomenis apie MB „RLTA sprendimai“ gautas pajamas ir jas pateikė valstybės įgaliotai institucijai, todėl I. Č. ir juridiniam asmeniui MB „RLTA sprendimai“ kyla baudžiamoji atsakomybė pagal pateiktus kaltinimus, t. y. I. Č. – pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir BK 220 straipsnio 2 dalį, o juridiniam asmeniui MB „RLTA sprendimai“ – pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį, BK 20 straipsnio 2 dalį ir BK 220 straipsnio 2 dalį.

III. Kasacinių skundų argumentai

5. Kasaciniu skundu nuteistojo I. Č. gynėjas advokatas S. Slapšinskas prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria I. Č. nuteistas pagal BK 220 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) ir BK 222 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija), panaikinti ir bylą nuteistajam nutraukti. Netenkinus šio prašymo, prašo šią Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 30 d. nuosprendžio dalį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 11 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:

5.1. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir kasacinės instancijos teismo praktiką, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1, 2 dalių, BPK 20 straipsnio, BPK 22 straipsnio 3 dalies, BPK 44 straipsnio 5–7 dalių, BPK 305 straipsnio 1 dalies, in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) ir rungimosi principų pažeidimus, šie pažeidimai suvaržė nuteistojo teises į tinkamą bylos išnagrinėjimą, taip pat sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

5.2. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir prieštaravimais, dėl to teismas turi aiškiai nustatyti faktines bylos aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, ir aiškiai nurodyti, kurie įrodymai jas patvirtina arba paneigia. Be to, teismo išvados turi būti pagrįstos patikimais įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamas veikas ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o kaltinimui prieštaraujantys duomenys turi būti paneigti.

5.3. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį surašė pagal byloje pateiktus kaltinimus, nepašalinęs esminių netikslumų (t. y. nenurodydamas tariamai padarytų nusikalstamų veikų padarymo vietos, laiko, būdo, taip pat neaprašydamas kitų svarbių aplinkybių) ir prieštaravimų, esančių tarp I. Č. inkriminuotų veikų pagal BK 220 straipsnio 2 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį. Kasatoriaus nuomone, šių I. Č. inkriminuotų veikų aprašomos aplinkybės, jų sudėtys ir požymiai prieštarauja tiek vieni kitiems, tiek bylos medžiagai ir akivaizdžiai paneigia nuteistojo kaltę.

5.4. Iš kaltinimo struktūros matyti, jog vienoje dalyje I. Č. ir MB „RLTA sprendimai“ buvo kaltinami ir nuteisti už tai, kad tariamai tarp MB „RLTA sprendimai“ ir UAB „Edilena“ nebuvo pirkimo–pardavimo sandorių, I. Č. apgaulingai į MB „RLTA sprendimai“ buhalterinę apskaitą įtraukė netikras 344 300 Eur sumos PVM sąskaitas faktūras, o kitoje kaltinimo dalyje I. Č. ir MB „RLTA sprendimai“ kaltinami ir nuteisti už tai, kad nuo neįvykusių pirkimo–pardavimo sandorių, kurių vertė 344 300 Eur, į valstybės biudžetą nesumokėjo 59 850 Eur PVM. Kasatoriaus nuomone, dėl šių prieštaravimų nėra aišku, ar sandoriai tarp MB „RLTA sprendimai“ ir UAB „Edilena“ nevyko, dėl to jie galėjo būti pripažinti į finansinę apskaitą įtrauktais apgaulingai, tačiau tokiu atveju (t. y. nuo neįvykusių sandorių) negalima reikalauti sumokėti į valstybės biudžetą PVM, kuris skaičiuojamas nuo realių pajamų, nes tuo atveju jų nebuvo gauta, ar vis dėlto sandoriai tarp MB „RLTA sprendimai“ ir UAB „Edilena“ įvyko ir į buhalterinę apskaitą buvo įtraukti teisingai, tačiau nuo realiai gautų pajamų nebuvo apskaičiuotas ir į valstybės biudžetą sumokėtas PVM. Atkreipiamas dėmesys, kad, pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 1 dalį, prievolė apskaičiuoti PVM už šalies teritorijoje tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai šio įstatymo nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita faktūra, kuria įforminamas šis prekių tiekimas ar paslaugų teikimas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Taigi, remiantis šiomis nuostatomis, akivaizdu, kad jeigu pirkimo–pardavimo sandoriai tarp MB „RLTA sprendimai“ ir UAB „Edilena“ neįvyko, tai UAB „Edilena“ negalėjo išrašyti PVM sąskaitų faktūrų, dėl to šalims neatsirado prievolė apskaičiuoti ir į valstybės biudžetą sumokėti PVM, nors tiek I. Č., tiek MB „RLTA sprendimai“ skundžiamu nuosprendžiu dėl to buvo nuteisti.

5.5. Kasaciniame skunde kritikuojamos apeliacinės instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje nustatytos aplinkybės ir pažymima, kad teismas, tinkamai neįvertinęs visų bylos duomenų, taip pat tiek nuteistojo I. Č., tiek jo vadovaujamos MB „RLTA sprendimai“ veiksmų, atitinkančių teisės aktų reikalavimus, nepagrįstai juos kriminalizavo ir pripažino nusikalstamais pagal BK 220 straipsnio 2 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį.

5.6. Byloje iš elektros prekių pirkimo–pardavimo schemos nustatyta, kad UAB „Edilena“ elektros prekių įsigydavo iš Latvijos bendrovės „SIA Arro elektro“ su 0 procentų PVM, o vėliau šias prekes pardavė I. Č. vadovaujamai MB „RLTA sprendimai“ su 21 procento dydžio PVM. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 71 straipsnio 1 dalies nuostatas matyti, kad būtent UAB „Edilena“, kaip prekių pardavėja, turėjo pareigą apskaičiuoti ir į valstybės biudžetą sumokėti PVM. Tuo tarpu iš apeliacinės instancijos teismo skundžiamo sprendimo matyti, kad I. Č. nuteistas pagal BK 220 straipsnio 2 dalį už tai, jog žinodamas, kad UAB „Edilena“ susidariusio mokėtino į valstybės biudžetą PVM nedeklaruos ir nemokės, MB „RLTA sprendimai“ buhalterinėje apskaitoje užregistravo keturias PVM sąskaitas faktūras, t. y. kad UAB „Edilena“ tariamai pardavė elektros prekių MB „RLTA sprendimai“ iš viso už 344 300 Eur, ir pagal jas taikė PVM atskaitymą. Kasatoriaus nuomone, ši inkriminuota aplinkybė, t. y. kad I. Č. žinojo, jog UAB „Edilena“ susidariusio mokėtino į valstybės biudžetą PVM nedeklaruos ir nemokės, akivaizdžiai nepatvirtina nuteistojo kaltės, nes yra nelogiška, prieštaringa ir nepagrįsta bylos duomenimis. Be to, teisės aktai nenustato nei sudaryto sandorio kontrahentui (pirkėjui) pareigos domėtis, ar antrasis sandorio kontrahentas (pardavėjas) atliko pastarajam nustatytas mokestines pareigas ir deklaravo bei sumokėjo nustatytus mokesčius nuo sudaryto sandorio, nei sudaryto sandorio kontrahentui (pirkėjui) pareigos įvykdyti antrojo sandorio kontrahento (pardavėjo) neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas mokestines pareigas. Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme yra nustatyta, kas yra PVM mokėtojas, jo teisės ir pareigos, tačiau įstatyme nenustatyta, kad PVM mokėtojo pareigas už jį turėtų ar galėtų atlikti trečiasis asmuo, kuriam pagal įstatymą tokios pareigos nėra nustatytos.

5.7. Apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas nuteistojo I. Č. kaltę pagal BK 220 straipsnio 2 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai skundžiamame sprendime (32 punktas) nurodė, jog tarp MB „RLTA sprendimai“ ir UAB „Edilena“ nebuvo jokių sandorių, nes byloje nėra duomenų, kad tarp bendrovių būtų vykdytas kokių nors prekių vežimas, sandėliavimas, iškrovimas ar pakrovimas. Kasatoriaus nuomone, tokie apeliacinės instancijos teismo argumentai nepagrįstai sukuria sandorio šalims jokiuose teisės aktuose nenustatytas pareigas, vykdant prekių pirkimą–pardavimą, privalomai turėti patalpas, kuriose galėtų būtų pakraunamos, iškraunamos ar sandėliuojamos, vežamos prekės. Be to, atkreipiamas dėmesys, kad pagal byloje esančius duomenis (t. y. I. Č. parodymus; 2024 m. sausio 16 d. ekspertizės aktą, UAB „Verus auditus“ 2021 m. gruodžio 13 d. specialisto išvadą) nustatyta, jog MB „RLTA sprendimai“ elektros prekių pirkimo–pardavimo grandinėje veikė kaip neatsiskleidusi tarpininkė, dėl to mažajai bendrijai nereikėjo turėti savo patalpų ar vykdyti prekių gabenimo į savo sandėlį, ten jų iškrauti ar pakrauti ir pan. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje nustatyta, kad neatsiskleidęs tarpininkas yra apmokestinamasis asmuo, kuris tarpininkauja prekių tiekimo arba paslaugų teikimo sandoryje savo vardu, nors ir kito sąskaita. Šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nurodoma ir tai, kad kai sandoryje dalyvauja neatsiskleidęs tarpininkas, laikoma, jog pirmiausia prekės buvo patiektos arba paslaugos suteiktos neatsiskleidusiam tarpininkui, o vėliau – paties tarpininko, net ir tuo atveju, kai pačios prekės perduodamos arba paslaugos faktiškai suteikiamos galutiniam jų pirkėjui (klientui) tiesiogiai. Pažymima, kad kai prekės transportuojamos iš pardavėjo sandėlio ne į neatsiskleidusio tarpininko patalpas, o tiesiogiai į neatsiskleidusio tarpininko nurodytas galutinio pirkėjo patalpas, neatsiskleidęs tarpininkas ekonomiškai laimi, nes jam nereikia turėti savo patalpų ir jų išlaikyti, nereikia prekių iškrauti, o vėliau vėl pakrauti, mokėti už dar vienas papildomas transportavimo paslaugas, ir taip neatsiskleidęs tarpininkas nepatiria kitų su tuo susijusių išlaidų, kurios padidintų tarpininkavimo komisinį mokestį, galiausiai – ir pačių prekių kainą.

5.8. Nepagrįstos ir apeliacinės instancijos teismo išvados, kad tarp MB „RLTA sprendimai“ ir UAB „Edilena“ nevyko jokie sandoriai, o UAB „Edilena“ vardu išrašytos PVM sąskaitos faktūros, kuriose nebuvo atsakingo asmens parašų ar antspaudų, yra netikros (nors byloje nenustatyta ir nuteistajam nebuvo inkriminuotas šių sąskaitų faktūrų klastojimas), nes tuo laikotarpiu bendrovė elektros prekių dar neturėjo, dėl to negalėjo jų perduoti MB „RLTA sprendimai“. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 30 dalyje nustatyta, kad PVM sąskaita faktūra yra šiame įstatyme nustatytus privalomus reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas. Šio įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad atvejai, kai yra pirmiau sumokama už prekes ar paslaugas, nei šios yra gaunamos (jos gali būti perduotos ir ne anksčiau kaip po 12 mėn. nuo sandorio sudarymo dienos), yra galimi, tik tokiais atvejais skiriasi prievolės apskaičiuoti PVM atsiradimo momentas. Atkreipiamas dėmesys, kad visiškai normalia ir įprastine praktika versle pripažįstamos situacijos, kad kai tik pirkėjas užsako ir sumoka pardavėjui už prekes, pardavėjas tuomet pirkėjo įsigytas prekes užsako ir pats įsigyja iš kito pardavėjo, t. y. trečiojo asmens. Taigi, tai, kad MB „RLTA sprendimai“ iš anksto gavo iš UAB „Edilena“ PVM sąskaitas faktūras už elektros prekes ir jas apmokėjo, nors UAB „Edilena“ šių prekių dar neturėjo ir iš Latvijos bendrovės „SIA Arro elektro“ jas įsigijo tik vėliau, akivaizdžiai nesuteikia pagrindo daryti išvadą, jog šie sandoriai tarp bendrovių buvo negaliojantys ar fiktyvūs. Be to, pažymima ir tai, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 80 straipsnyje, kuriame apibrėžiami privalomi PVM sąskaitos faktūros rekvizitai, nėra nurodyta, jog PVM sąskaitoje faktūroje privalo būti išrašiusio asmens ar jo atstovo parašai, antspaudai, t. y. šie rekvizitai nėra privalomi ir PVM sąskaitos faktūros dėl to negali būti pripažintos negaliojančiomis. Tai, kad 2018 m. rugsėjo–spalio mėn. sandoriai tarp MB „RLTA sprendimai“, UAB „Cetris Lt“, UAB „Ardena“, Latvijos bendrovės „SIA Arro elektro“ ir UAB „Edilena“ vyko realiai ir nebuvo apsimestiniai, turint tikslą išvengti mokėti PVM ar jį susigrąžinti, patvirtina ir ikiteisminio tyrimo bylos medžiaga (t. y. Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro A. Navicko 2021 m. balandžio 8 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą kitoms bendrovėms ir joms atstovavusiems vadovams dėl tų pačių elektros prekių pirkimo–pardavimo). Be to, apeliacinės instancijos teismas, nuteisdamas I. Č. dėl jam inkriminuotų veikų, skundžiamame sprendime nepasisakė ir dėl to, jog nors ne nuteistasis išrašė nuosprendyje nurodytas UAB „Edilena“ PVM sąskaitas faktūras, o būtent UAB „Edilena“ direktorius P. T., tačiau dėl nesuprantamų priežasčių jokie jam kaltinimai šioje byloje nebuvo pateikti, t. y. nei dėl PVM sąskaitų faktūrų suklastojimo (kaltinimuose teigiama, kad jų turinys buvo melagingas, nes jos neva patvirtino realiai neįvykusias ūkines finansines operacijas), nei dėl apgaulingos UAB „Edilena“ buhalterinės apskaitos.

5.9. Nagrinėjamos bylos duomenimis nepagrįsta, neįrodyta ir prieštaringa apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio išvada, kad I. Č. atstovaujama MB „RLTA sprendimai“ elektros prekes galėjo įsigyti ir iš nenustatyto šaltinio. Kasatoriaus nuomone, šią teismo išvadą paneigia ir pagal bylos duomenis nustatyta elektros prekių pirkimo–pardavimo schema, t. y. elektros prekės iš Latvijos bendrovės „SIA Arro elektro“ buvo parduodamos UAB „Edilena“, ši bendrovė parduodavo MB „RLTA sprendimai“, mažoji bendrija šias prekes parduodavo UAB „Cetris Lt“, o ši – UAB „Ardena“. Tuo tarpu kitų duomenų, patvirtinančių šią teismo išvadą, nėra.

5.10. Kasaciniame skunde pažymima, kad nuteistojo I. Č. kaltė buvo grindžiama prieštaringais ir nepatikimais UAB „Edilena“ direktoriaus P. T. (t. y. kad bendrovės veikloje nedalyvavo, ją pirko ir perpardavė nepažįstamam asmeniui, o apie jokius sandorius nieko nežinojo ir pan.) parodymais, kuriuos paneigia tiek paties nuteistojo, tiek UAB „Ardena“ atstovo J. L. parodymai, taip pat prokuroro nutraukti ikiteisminį tyrimą P. T. nutarimo turinys, Europos tyrimo orderio duomenys, kita rašytinė bylos medžiaga.

5.11. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad I. Č. turėjo nusikalstamą siekį išvengti ir nesumokėti mokesčių į valstybės biudžetą, nevertino fakto, jog pavėluotai MB „RLTA sprendimai“ privalėjo sumokėti (nors byloje nustatyta, kad, nepraėjus įstatyme nustatytam terminui, MB „RLTA sprendimai“ apskaitė, deklaravo ir sumokėjo visus privalomus mokesčius į valstybės biudžetą) tik 165 Eur dydžio sumą, tai, kasatoriaus nuomone, visiškai neatitinka baudžiamosios atsakomybės sąlygų inkriminuojant veiką pagal BK 220 straipsnio 2 dalies nuostatas.

6. Kasaciniu skundu nuteisto juridinio asmens MB „RLTA sprendimai“ atstovė advokatė E. Belevičienė prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria MB „RLTA sprendimai“ nuteista pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir BK 220 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija), BK 20 straipsnio 2 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija), panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 11 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorė skunde nurodo:

6.1. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, neatsižvelgė į kasacinės instancijos teismo praktiką, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio, BPK 20 straipsnio 5 dalies, BPK 44 straipsnio 7, 8 dalių, BPK 219 straipsnio, BPK 305 straipsnio 1 dalies, BPK 331 straipsnio 2 dalies ir rungimosi principo pažeidimus, šie pažeidimai suvaržė nuteistojo teises į tinkamą gynybą ir bylos išnagrinėjimą, taip pat sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

6.2. Nagrinėjamoje byloje prokuroro pateiktas kaltinimas yra iš esmės ydingas, nes iš bendros prekių pirkimo–pardavimo schemos buvo išskirta tik viena MB „RLTA sprendimai“, taip iš esmės panaikinant sąsajas su kitomis juridiniam asmeniui inkriminuotose veikose dalyvavusiomis bendrovėmis ir joms atstovavusiais fiziniais asmenimis. Be to, kasatorės nuomone, kaltinimas yra abstraktus (nenurodytos inkriminuotų veikų esminės objektyviosios aplinkybės) ir prieštaringas, dėl to suvaržė kaltinamųjų teises į gynybą. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas MB „RLTA sprendimai“ ir jai atstovavusio I. Č. kaltę grindė ne teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma, o paties kaltinimo formuluotėmis, jas iš esmės perkeldamas į skundžiamą nuosprendį.

6.3. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir prieštaravimais, dėl to teismas turi aiškiai nustatyti faktines bylos aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, ir aiškiai nurodyti, kurie įrodymai jas patvirtina arba paneigia. Be to, teismo išvados turi būti pagrįstos patikimais įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamas veikas ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o kaltinimui prieštaraujantys duomenys turi būti paneigti.

6.4. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį surašė pagal byloje pateiktus kaltinimus, nepašalinęs esminių netikslumų (t. y. nenurodydamas tariamai padarytų nusikalstamų veikų padarymo vietos, laiko, būdo, taip pat neaprašydamas kitų svarbių aplinkybių) ir prieštaravimų, esančių tarp juridiniam asmeniui MB „RLTA sprendimai“ inkriminuotų veikų pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir BK 220 straipsnio 2 dalį, BK 20 straipsnio 2 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį. Kasatorės nuomone, šių juridiniam asmeniui inkriminuotų veikų aprašomos aplinkybės, jų sudėtys ir požymiai prieštarauja tiek vieni kitiems, tiek bylos medžiagai ir akivaizdžiai paneigia nuteisto juridinio asmens kaltę.

6.5. Iš kaltinimo struktūros matyti, jog vienoje dalyje I. Č. ir juridinis asmuo MB „RLTA sprendimai“ buvo kaltinami ir nuteisti už tai, kad tariamai tarp MB „RLTA sprendimai“ ir UAB „Edilena“ nebuvo pirkimo–pardavimo sandorių, I. Č. apgaulingai į MB „RLTA sprendimai“ buhalterinę apskaitą įtraukė netikras 344 300 Eur sumos PVM sąskaitas faktūras, o kitoje kaltinimo dalyje I. Č. ir MB „RLTA sprendimai“ kaltinami ir nuteisti už tai, jog nuo neįvykusių pirkimo–pardavimo sandorių, kurių vertė 344 300 Eur, į valstybės biudžetą nesumokėjo 59 850 Eur PVM. Kasatorės nuomone, dėl šių prieštaravimų nėra aišku, ar sandoriai tarp MB „RLTA sprendimai“ ir UAB „Edilena“ nevyko, dėl to jie galėjo būti pripažinti į buhalterinę apskaitą įtrauktais apgaulingai, tačiau tokiu atveju (t. y. nuo neįvykusių sandorių) negalima reikalauti sumokėti į valstybės biudžetą PVM, kuris skaičiuojamas nuo realių pajamų, nes tuo atveju jų nebuvo gauta, ar vis dėlto sandoriai tarp MB „RLTA sprendimai“ ir UAB „Edilena“ įvyko ir į buhalterinę apskaitą buvo įtraukti teisingai, tačiau nuo realiai gautų pajamų nebuvo apskaičiuotas ir į valstybės biudžetą sumokėtas PVM. Atkreipiamas dėmesys, kad, pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 1 dalį, prievolė apskaičiuoti PVM už šalies teritorijoje tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai šio įstatymo nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita faktūra, kuria įforminamas šis prekių tiekimas ar paslaugų teikimas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Taigi, remiantis šiomis nuostatomis, akivaizdu, kad jeigu pirkimo–pardavimo sandoriai tarp MB „RLTA sprendimai“ ir UAB „Edilena“ neįvyko, tai UAB „Edilena“ negalėjo išrašyti PVM sąskaitų faktūrų, dėl to šalims neatsirado prievolė apskaičiuoti ir į valstybės biudžetą sumokėti PVM, nors tiek I. Č., tiek MB „RLTA sprendimai“ skundžiamu nuosprendžiu dėl to buvo nuteisti.

6.6. Kasaciniame skunde kritikuojamos apeliacinės instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje nustatytos aplinkybės ir pažymima, kad teismas, tinkamai neįvertinęs visų bylos duomenų, taip pat tiek I. Č., tiek jo vadovaujamos MB „RLTA sprendimai“ veiksmų, atitinkančių teisės aktų reikalavimus, nepagrįstai juos kriminalizavo ir pripažino nusikalstamais pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir BK 220 straipsnio 2 dalį, BK 20 straipsnio 2 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį.

6.7. Byloje iš elektros prekių pirkimo–pardavimo schemos nustatyta, kad UAB „Edilena“ elektros prekių įsigydavo iš Latvijos bendrovės „SIA Arro elektro“ su 0 procentų PVM, o vėliau šias prekes pardavė I. Č. vadovaujamai MB „RLTA sprendimai“ su 21 procento dydžio PVM. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 71 straipsnio 1 dalies nuostatas matyti, kad būtent UAB „Edilena“, kaip prekių pardavėja, turėjo pareigą apskaičiuoti ir į valstybės biudžetą sumokėti PVM. Tuo tarpu iš apeliacinės instancijos teismo skundžiamo sprendimo matyti, kad tiek I. Č. pagal BK 220 straipsnio 2 dalį, tiek juridinis asmuo MB „RLTA sprendimai“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir BK 220 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, jog I. Č., atstovaudamas MB „RLTA sprendimai“ ir žinodamas, kad UAB „Edilena“ susidariusio mokėtino į valstybės biudžetą PVM nedeklaruos ir nemokės, MB „RLTA sprendimai“ buhalterinėje apskaitoje užregistravo keturias PVM sąskaitas faktūras, t. y. kad UAB „Edilena“ tariamai pardavė elektros prekių MB „RLTA sprendimai“ iš viso už 344 300 Eur, ir pagal jas taikė PVM atskaitymą. Kasatorės nuomone, ši inkriminuota aplinkybė, t. y. kad I. Č. žinojo, jog UAB „Edilena“ susidariusio mokėtino į valstybės biudžetą PVM nedeklaruos ir nemokės, akivaizdžiai nepatvirtina nuteistųjų kaltės, nes yra nelogiška, prieštaringa ir nepagrįsta bylos duomenimis. Be to, teisės aktai nenustato nei sudaryto sandorio kontrahentui (pirkėjui) pareigos domėtis, ar antrasis sandorio kontrahentas (pardavėjas) atliko pastarajam nustatytas mokestines pareigas ir deklaravo bei sumokėjo nustatytus mokesčius nuo sudaryto sandorio, nei sudaryto sandorio kontrahentui (pirkėjui) pareigos įvykdyti antrojo sandorio kontrahento (pardavėjo) neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas mokestines pareigas. Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme yra nustatyta, kas yra PVM mokėtojas, jo teisės ir pareigos, tačiau įstatyme nenustatyta, kad PVM mokėtojo pareigas už jį turėtų ar galėtų atlikti trečiasis asmuo, kuriam pagal įstatymą tokios pareigos nėra nustatytos.

6.8. Apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas nuteistųjų kaltę, nepagrįstai skundžiamame sprendime (32 punktas) nurodė, jog tarp MB „RLTA sprendimai“ ir UAB „Edilena“ nebuvo jokių sandorių, nes byloje nėra duomenų, kad tarp bendrovių būtų vykdytas kokių nors prekių vežimas, sandėliavimas, iškrovimas ar pakrovimas. Kasatorės nuomone, tokie apeliacinės instancijos teismo argumentai nepagrįstai sukuria sandorio šalims jokiuose teisės aktuose nenustatytas pareigas, vykdant prekių pirkimą–pardavimą, privalomai turėti patalpas, kuriose galėtų būti pakraunamos, iškraunamos ar sandėliuojamos, vežamos prekės. Be to, atkreipiamas dėmesys, kad pagal byloje esančius duomenis (t. y. I. Č. parodymus; 2024 m. sausio 16 d. ekspertizės aktą, UAB „Verus auditus“ 2021 m. gruodžio 13 d. specialisto išvadą) nustatyta, jog MB „RLTA sprendimai“ elektros prekių pirkimo–pardavimo grandinėje veikė kaip neatsiskleidusi tarpininkė, dėl to mažajai bendrijai nereikėjo turėti savo patalpų ar vykdyti prekių gabenimo į savo sandėlį, ten jų iškrauti ar pakrauti ir pan. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje nustatyta, kad neatsiskleidęs tarpininkas yra apmokestinamasis asmuo, kuris tarpininkauja prekių tiekimo arba paslaugų teikimo sandoryje savo vardu, nors ir kito sąskaita. Šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nurodoma ir tai, kad kai sandoryje dalyvauja neatsiskleidęs tarpininkas, laikoma, jog pirmiausia prekės buvo patiektos arba paslaugos suteiktos neatsiskleidusiam tarpininkui, o vėliau – paties tarpininko, net ir tuo atveju, kai pačios prekės perduodamos arba paslaugos faktiškai suteikiamos galutiniam jų pirkėjui (klientui) tiesiogiai. Pažymima, kad kai prekės transportuojamos iš pardavėjo sandėlio ne į neatsiskleidusio tarpininko patalpas, o tiesiogiai į neatsiskleidusio tarpininko nurodytas galutinio pirkėjo patalpas, neatsiskleidęs tarpininkas ekonomiškai laimi, nes jam nereikia turėti savo patalpų ir jų išlaikyti, nereikia prekių iškrauti, o vėliau vėl pakrauti, mokėti už dar vienas papildomas transportavimo paslaugas, ir taip neatsiskleidęs tarpininkas nepatiria kitų su tuo susijusių išlaidų, kurios padidintų tarpininkavimo komisinį mokestį ir galiausiai – pačių prekių kainą.

6.9. Nepagrįstos ir apeliacinės instancijos teismo išvados, kad tarp MB „RLTA sprendimai“ ir UAB „Edilena“ nevyko jokie sandoriai, o UAB „Edilena“ vardu išrašytos PVM sąskaitos faktūros, kuriose nebuvo atsakingo asmens parašų ar antspaudų, yra netikros (nors byloje nenustatyta ir nuteistiesiems nebuvo inkriminuotas šių sąskaitų faktūrų klastojimas), nes tuo laikotarpiu bendrovė elektros prekių dar neturėjo, dėl to negalėjo jų perduoti MB „RLTA sprendimai“. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 30 dalyje nustatyta, kad PVM sąskaita faktūra yra šiame įstatyme nustatytus privalomus reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas. Šio įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad atvejai, kai yra pirmiau sumokama už prekes ar paslaugas, nei šios yra gaunamos (jos gali būti perduotos ir ne anksčiau kaip po 12 mėn. nuo sandorio sudarymo dienos), yra galimi, tik tokiais atvejais skiriasi prievolės apskaičiuoti PVM atsiradimo momentas. Atkreipiamas dėmesys, kad visiškai normalia ir įprastine praktika versle pripažįstamos situacijos, kad kai tik pirkėjas užsako ir sumoka pardavėjui už prekes, pardavėjas tuomet pirkėjo įsigytas prekes užsako ir pats įsigyja iš kito pardavėjo, t. y. trečiojo asmens. Taigi, tai, kad MB „RLTA sprendimai“ iš anksto gavo iš UAB „Edilena“ PVM sąskaitas faktūras už elektros prekes ir jas apmokėjo, nors UAB „Edilena“ šių prekių dar neturėjo ir iš Latvijos bendrovės „SIA Arro elektro“ jas įsigijo tik vėliau, akivaizdžiai nesuteikia pagrindo daryti išvadą, jog šie sandoriai tarp bendrovių buvo negaliojantys ar fiktyvūs. Be to, pažymima ir tai, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 80 straipsnyje, kuriame apibrėžiami privalomi PVM sąskaitos faktūros rekvizitai, nėra nurodyta, jog PVM sąskaitoje faktūroje privalo būti išrašiusio asmens ar jo atstovo parašai, antspaudai, t. y. šie rekvizitai nėra privalomi ir PVM sąskaitos faktūros dėl to negali būti pripažintos negaliojančiomis. Tai, kad 2018 m. rugsėjo–spalio mėn. sandoriai tarp MB „RLTA sprendimai“, UAB „Cetris Lt“, UAB „Ardena“, Latvijos bendrovės „SIA Arro elektro“ ir UAB „Edilena“ vyko realiai ir nebuvo apsimestiniai, turint tikslą išvengti mokėti PVM ar jį susigrąžinti, patvirtina ir ikiteisminio tyrimo bylos medžiaga (t. y. Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro A. Navicko 2021 m. balandžio 8 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą kitoms bendrovėms ir joms atstovavusiems vadovams dėl tų pačių elektros prekių pirkimo–pardavimo). Be to, apeliacinės instancijos teismas, nuteisdamas juridinį asmenį MB „RLTA sprendimai“ ir I. Č. dėl jiems inkriminuotų veikų, skundžiamame sprendime nepasisakė ir dėl to, jog nors ne I. Č., atstovaudamas MB „RLTA sprendimai“, išrašė nuosprendyje nurodytas UAB „Edilena“ PVM sąskaitas faktūras, o būtent UAB „Edilena“ direktorius P. T., tačiau dėl nesuprantamų priežasčių jokie kaltinimai tiek bendrovei, tiek jos vadovui šioje byloje nebuvo pateikti, t. y. nei dėl PVM sąskaitų faktūrų suklastojimo (kaltinimuose teigiama, kad jų turinys buvo melagingas, nes jos neva patvirtino realiai neįvykusias ūkines finansines operacijas), nei dėl apgaulingos UAB „Edilena“ buhalterinės apskaitos.

6.10. Nagrinėjamos bylos duomenimis nepagrįsta, neįrodyta ir prieštaringa apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio išvada, kad I. Č. atstovaujama MB „RLTA sprendimai“ elektros prekes galėjo įsigyti ir iš nenustatyto šaltinio. Kasatorės nuomone, šią teismo išvadą paneigia ir pagal bylos duomenis nustatyta elektros prekių pirkimo–pardavimo schema, t. y. elektros prekės iš Latvijos bendrovės „SIA Arro elektro“ buvo parduodamos UAB „Edilena“, ši bendrovė parduodavo MB „RLTA sprendimai“, mažoji bendrija šias prekes parduodavo UAB „Cetris Lt“, o ši – UAB „Ardena“. Tuo tarpu kitų duomenų, patvirtinančių šią teismo išvadą, nėra.

6.11. Kasaciniame skunde pažymima, kad tiek juridinio asmens MB „RLTA sprendimai“, tiek I. Č. kaltė buvo grindžiama prieštaringais ir nepatikimais UAB „Edilena“ direktoriaus P. T. (t. y. kad bendrovės veikloje nedalyvavo, ją pirko ir perpardavė nepažįstamam asmeniui, o apie jokius sandorius nieko nežinojo ir pan.) parodymais, kuriuos paneigia tiek paties nuteistojo I. Č., tiek UAB „Ardena“ atstovo J. L. parodymai, taip pat prokuroro nutraukti ikiteisminį tyrimą P. T. nutarimo turinys, Europos tyrimo orderio duomenys, kita rašytinė bylos medžiaga.

6.12. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad I. Č. atstovaujama MB „RLTA sprendimai“ turėjo nusikalstamą siekį išvengti ir nesumokėti mokesčių į valstybės biudžetą, nevertino fakto, jog pavėluotai MB „RLTA sprendimai“ privalėjo sumokėti (nors byloje nustatyta, kad, nepraėjus įstatyme nustatytam terminui, MB „RLTA sprendimai“ apskaitė, deklaravo ir sumokėjo visus privalomus mokesčius į valstybės biudžetą, ir nėra skolinga) tik 165 Eur dydžio sumą, tai, kasatorės nuomone, visiškai neatitinka baudžiamosios atsakomybės sąlygų inkriminuojant veiką pagal BK 220 straipsnio 2 dalies nuostatas.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Nuteistųjų I. Č. gynėjo advokato S. Slapšinsko ir juridinio asmens MB „RLTA sprendimai“ atstovės advokatės E. Belevičienės kasaciniai skundai tenkintini.

Dėl BK 220 straipsnio 2 dalies, BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo

8. Kasaciniuose skunduose, nepritariant apeliacinės instancijos teismo išvadoms dėl I. Č. pripažinimo kaltu pagal BK 220 straipsnio 2 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį, o juridinio asmens MB „RLTA sprendimai“ – pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir BK 220 straipsnio 2 dalį, BK 20 straipsnio 2 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį, ginčijamas šių nusikalstamų veikų nustatymas pagal nuteistiesiems inkriminuotų veikų faktines aplinkybes, taip pat prašoma panaikinti šio teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.

9. Pažymėtina, kad mokestis savo teisine prigimtimi yra piniginė prievolė valstybei, t. y. mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 20, 25 punktai). Nors mokestinė prievolė bendriausia prasme gali būti traktuojama kaip turtinės prievolės rūšis, tačiau teisės sistemoje joms suteikiamas skirtingas teisinis statusas ir teisinis režimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zMDQtOTc2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-304-976/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-304-976/2016">2K-7-304-976/2016</a>, 2K-44-489/2024 ir kt.). Pažymėtina, kad pridėtinės vertės mokestis (Mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnio 1 punktas) – tai viena iš mokesčių rūšių ir jį mokesčio mokėtojas taip pat privalo sumokėti į valstybės biudžetą. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnį (2010 m. gruodžio 18 d. įstatymo redakcija), PVM objektas yra šalies teritorijoje už atlygį atliekamas prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, kai šias prekes tiekia ir paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, vykdydamas savo ekonominę veiklą, taip pat prekių įsigijimas už atlygį šalies teritorijoje iš kitos valstybės narės. PVM apmokestinama pridėtinė vertė – tai skirtumas tarp prekių ir paslaugų parduodamosios ir perkamosios vertės įvairiose jų tiekimo bei teikimo (gamybos) stadijose. Šis mokestis įtraukiamas į kainą ar tarifą. Būtent parduodamas prekę ar paslaugą PVM mokėtojas iš pirkėjo (vartotojo) gauna ir tą pinigų sumą, kurią kaip PVM privalo sumokėti į valstybės biudžetą.

10. Sprendžiant, ar mokestiniai pažeidimai užtraukia baudžiamąją atsakomybę ir kaip juos kvalifikuoti, pirmiausia vertintina šių pažeidimų atitiktis būtent nusikalstamų veiksmų finansų sistemai (BK XXXII skyrius) požymiams. Neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas valstybės įgaliotai institucijai siekiant nuslėpti mokesčius (BK 220 straipsnis) – tai nusikaltimas, kuriuo kėsinamasi į finansų sistemą. Nusikalstamos veikos finansų sistemai (BK XXXII skyrius) pirmiausia identifikuojamos pagal jų priešingumą pinigų ir vertybinių popierių apyvartos saugumui, taip pat valstybės fondų (biudžetų) formavimo bei naudojimo tvarkai. Teisingas mokesčių, taip pat ir pridėtinės vertės mokesčio, apskaičiavimas ir mokėjimas – būtina valstybės biudžeto surinkimo sąlyga, taigi tokio pobūdžio mokestiniai pažeidimai pirmiausia laikytini priešingais būtent finansų sistemai. Paprastai neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas mokesčių administratoriui yra kvalifikuojamas pagal BK 220 straipsnį, taip pat, priklausomai nuo bylos aplinkybių, ir kaip apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas pagal BK 222 straipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a>, 2K-185-942/2016, 2K-7-648/2019, 2K-49-1073/2021 ir kt.).

11. BK 220 straipsnio 1 dalyje (2017 m. lapkričio 21 d. įstatymo redakcija, aktuali byloje nagrinėjamu laikotarpiu) nustatyta atsakomybė tam, kas siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma viršija 100 MGL, įrašė į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai. Pagal BK 220 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintą veiką, kai mokesčių suma viršija 750 MGL arba dalyvaudamas organizuotoje grupėje.

12. Pažymėtina, kad BK 220 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji – nusikalstama veika laikoma baigta, kai kaltininkas įrašo žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pateikia juos valstybės įgaliotai institucijai. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad BK 220 straipsnyje nustatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, šios tyčios turinį sudaro tai, jog mokesčių mokėtojas suvokia, kad pateikia neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai ir kad dėl to bus išvengta privalomų mokėti mokesčių ar jų dalies, ir to nori (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zMDQtOTc2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-304-976/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-304-976/2016">2K-7-304-976/2016</a>, 2K-273-693/2017, 2K-158-689/2020). Būtinasis šios nusikalstamos veikos požymis yra tikslas, t. y. baudžiamoji atsakomybė pagal BK 220 straipsnį kyla tik tada, kai neteisingi duomenys apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą pateikiami siekiant išvengti mokesčių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjM2LTY0OC8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-236-648/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-236-648/2020">2K-236-648/2020</a>, 2K-70-719/2021, 2K-136-489/2023 ir kt.).

13. Tuo tarpu BK 222 straipsnio 1 dalyje (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija, aktuali byloje nagrinėjamu laikotarpiu) yra nustatyta atsakomybė tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Buhalterinė apskaita – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta informacijai, reikalingai priimant ekonominius sprendimus, gauti ir (arba) finansinių ataskaitų rinkiniui sudaryti (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 4 punktas). BK 222 straipsnio dispozicija yra blanketinė, joje nurodyta teisės aktų reikalaujama buhalterinės apskaitos tvarka nustatoma pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2022 m. gegužės 1 d.), kurio nuostatos, be kita ko, įpareigojo į buhalterinę apskaitą įtraukti visas ūkines operacijas ir įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu (6 straipsnio 2 dalis), o apskaitos dokumentuose, be kitų privalomų rekvizitų, turi būti nurodytos ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys (13 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

14. BK 222 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas sukelia šiame BK straipsnyje nurodytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Nagrinėjamoje byloje pažymėtina, kad apgaulingas apskaitos tvarkymas yra tyčinis nusikaltimas, kuris gali būti padaromas veikiant tiek tiesiogine, tiek ir netiesiogine tyčia: kaltininkas, žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdo, numato, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių nori, arba nors padarinių ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-170/2012, 2K-590/2014, 2K-437-303/2015, 2K-138-139/2016, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zMDQtOTc2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-304-976/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-304-976/2016">2K-7-304-976/2016</a>, 2K-49-1073/2021 ir kt.). Taigi, apgaulė buhalterinėje apskaitoje gali pasireikšti dviem aspektais: nefiksuojant buhalterinėje apskaitoje ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, nors teisės aktai reikalauja tai atlikti, ir fiksuojant buhalterinėje apskaitoje melagingą informaciją. Realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu, o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan., negalima, tai reiškia BK 222 straipsnio prasme nusikalstamų padarinių buvimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-11/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-11/2008">2K-11/2008</a>, 2K-426/2013, 2K-7-234-942/2015, 2K-101-654/2024 ir kt.).

15. Nagrinėjamoje byloje spręsdami dėl I. Č. inkriminuotų veikų pagal BK 220 straipsnio 2 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį, o juridiniam asmeniui MB „RLTA sprendimai“ – pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir BK 220 straipsnio 2 dalį, BK 20 straipsnio 2 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį pagrįstumo ir teisėtumo, žemesnės instancijos teismai siekė nustatyti šias teisiškai reikšmingas aplinkybes – t. y. ar tarp MB „RLTA sprendimai“, atstovaujamos direktoriaus I. Č., UAB „Edilena“ ir UAB „Cetris Lt“ vykę elektros prekių pirkimo–pardavimo sandoriai buvo realūs ar fiktyvūs. Kitaip tariant, ar UAB „Edilena“ elektros prekes už 344 300 Eur pardavė mažajai bendrijai „RLTA sprendimai“, o ši ar pardavė UAB „Cetris Lt“, ar vis dėlto MB „RLTA sprendimai“ realiai jokių elektros prekių iš UAB „Edilena“ nepirko, nes šias prekes įsigijo iš nenustatytų asmenų ir jas pardavė UAB „Cetris Lt“, o UAB „Edilena“ vardu išrašytas keturias sąskaitas faktūras panaudojo tiek buhalterinėje apskaitoje tikrovės neatitinkančioms ūkinėms operacijoms pagrįsti, tiek siekdama išvengti PVM sumokėjimo į valstybės biudžetą.

16. Abiejų instancijų teismai pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes padarė skirtingas išvadas dėl šių elektros prekių pirkimo–pardavimo sandorių teisinio vertinimo. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad byloje nenustatytas fiktyvaus pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo faktas tarp MB „RLTA sprendimai“, atstovaujamos direktoriaus I. Č., UAB „Edilena“ ir UAB „Cetris Lt“, taip pat byloje nėra pagrindžiančių įrodymų, jog MB „RLTA sprendimai“ elektros prekes, kurias ji už 344 300 Eur pardavė UAB „Cetris Lt“, įgijo tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis ir be apskaitos dokumentų. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad tai, jog Latvijos bendrovės „SIA Arro elektro“ krovinio važtaraščiai UAB „Edilena“ buvo išrašyti vėliau nei šios bendrovės išrašytos sąskaitos faktūros MB „RLTA sprendimai“, ar tai, kad nenustatytas tarp UAB „Edilena“ ir MB „RLTA sprendimai“ vykdytas prekių vežimas, sandėliavimas ar pakrovimas, nepatvirtina fakto, jog realiai prekės iš UAB „Edilena“ pagal byloje pateiktas keturias sąskaitas faktūras nebuvo nupirktos. Be to, tai, kad 2018 m. rugsėjo–spalio mėn. elektros prekių pirkimo–pardavimo sandoriai tarp MB „RLTA sprendimai“, UAB „Cetris Lt“, UAB „Ardena“, Latvijos bendrovės „SIA Arro elektro“ ir UAB „Edilena“ vyko realiai ir nebuvo apsimestiniai, turint tikslą išvengti mokėti PVM ar jį susigrąžinti, patvirtina ir Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro 2021 m. balandžio 8 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą UAB „Edilena“ direktoriui P. T. ir buvusiam UAB „Cetris Lt“ darbuotojui S. Š.

17. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo apskųsto išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą, nesutiko su tokiu pirmosios instancijos teismo teisiniu vertinimu ir nusprendė, kad byloje esantys duomenys neįrodo, jog tarp MB „RLTA sprendimai“, atstovaujamos direktoriaus I. Č., ir UAB „Edilena“ elektros prekių pirkimo–pardavimo sandoris buvo realus. Todėl šis teismas konstatavo, kad, nenustačius vykusio sandorio tarp MB „RLTA sprendimai“ ir UAB „Edilena“ realumo, akivaizdu, jog UAB „Edilena“ keturiose sąskaitose faktūrose buvo nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija, t. y. kad UAB „Edilena“ pardavė elektros prekes MB „RLTA sprendimai“, ir šias sąskaitas faktūras I. Č. panaudojo tiek MB „RLTA sprendimai“ buhalterinėje apskaitoje tikrovės neatitinkančioms ūkinėms operacijoms pagrįsti, tiek siekdamas išvengti PVM sumokėjimo į valstybės biudžetą.

18. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi žemesnės instancijos teismų priimtus procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, nusprendžia, kad šioje situacijoje pirmosios instancijos teismo nustatytų bylos aplinkybių vertinimas ir jų pagrindu suformuluotos išvados atitinka įrodymų visumos vertinimo taisykles. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, sukritikavęs pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir išvadų pagrįstumą, nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, dėl to, skundžiamame nuosprendyje pripažindamas tiek I. Č., tiek juridinį asmenį MB „RLTA sprendimai“ kaltais, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

19. Pažymėtina, kad, nesant objektyvių įrodymų, negalima abejotinais įrodymais grįsti kaltinimų dėl neva neteisingų duomenų apie MB „RLTA sprendimai“ gautas pajamas pateikimo ir apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo. Nagrinėjamoje byloje nuteistųjų I. Č. ir juridinio asmens MB „RLTA sprendimai“ veiksmų kvalifikavimui esminę reikšmę turi ta aplinkybė, ar elektros prekių pirkimo–pardavimo sandoriai tarp UAB „Edilena“ ir nuteisto juridinio asmens MB „RLTA sprendimai“ realiai buvo, ar jie neegzistavo ir buvo tik imituoti. Paneigdamas pirmosios instancijos teismo išvadą dėl elektros prekių pirkimo–pardavimo sandorių realumo, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad tarp UAB „Edilena“ ir MB „RLTA sprendimai“ nebuvo elektros prekių pirkimo–pardavimo rašytinės sutarties; nebuvo važtaraščių, prekių priėmimo, sandėliavimo aktų, kurie galėtų patvirtinti gabenimą iš UAB „Edilena“ į MB „RLTA sprendimai“; be to, UAB „Edilena“ elektros prekes įsigijo iš Latvijos bendrovės „SIA Arro elektro“ keliomis dienomis vėliau, nei jas pati UAB „Edilena“ pardavė MB „RLTA sprendimai“, t. y. pardavė būsimas, o ne turimas prekes. Tačiau, kasacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai ir jų pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina elektros prekių pirkimo–pardavimo tarp MB „RLTA sprendimai“, atstovaujamos direktoriaus I. Č., ir UAB „Edilena“ sandorio fiktyvumo. Tai, kad MB „RLTA sprendimai“ iš anksto gavo iš UAB „Edilena“ PVM sąskaitas faktūras už elektros prekes ir jas apmokėjo, nors UAB „Edilena“ šių prekių dar neturėjo, nes iš Latvijos bendrovės „SIA Arro elektro“ jas įsigijo tik vėliau, teisėjų kolegijos vertinimu, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, jog šie sandoriai tarp bendrovių buvo fiktyvūs, o UAB „Edilena“ vardu išrašytose sąskaitose faktūrose nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (redakcija, aktuali byloje nagrinėjamu laikotarpiu) 2 straipsnio 30 dalyje nustatyta, kad PVM sąskaita faktūra yra šiame įstatyme nustatytus privalomus reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas. Šio įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad atvejai, kai yra pirmiau sumokama už prekes ar paslaugas, nei šios yra gaunamos (jos gali būti perduotos ir ne anksčiau kaip po dvylikos mėnesių nuo sandorio sudarymo dienos), yra galimi, tik tokiais atvejais skiriasi prievolės apskaičiuoti PVM atsiradimo momentas. Taigi, kai MB „RLTA sprendimai“ gavo iš UAB „Edilena“ PVM sąskaitas faktūras už elektros prekes ir jas apmokėjo, nors UAB „Edilena“ šių prekių dar neturėjo ir iš Latvijos bendrovės „SIA Arro elektro“ jas įsigijo tik vėliau, tarp MB „RLTA sprendimai“ ir UAB „Edilena“ sudaryti sandoriai netapo negaliojantys ar fiktyvūs. Vien PVM sąskaitos faktūros išrašymo faktas, nesant duomenų apie jos netikrumą, savaime yra prekių tiekimo arba paslaugų teikimo pakankamas įrodymas. Šiuo atveju inkriminuojami nusikaltimai finansų sistemai objektyviai galėtų pasireikšti tik apgaulingai tvarkomoje buhalterinėje apskaitoje panaudojus suklastotas PVM sąskaitas faktūras apie neva pirktas prekes ar paslaugas, siekiant išvengti mokesčių. Tai, kad prekių tiekimas nėra pagrindžiamas prekių gabenimo važtaraščiais, prekių perdavimo–priėmimo ar sandėliavimo aktais, savaime nepaneigia prekių tiekimo tikrumo. Nagrinėjamu atveju PVM sąskaitos faktūros nebuvo suklastotos, jos buvo apmokėtos, sandoriai tarp UAB „Edilena“ ir MB „RLTA sprendimai“ buvo realūs, o prekės iš tiesų buvo pirktos ir parduotos.

20. Pažymėtina, kad netinkamą I. Č. ir jo vadovaujamai MB „RLTA sprendimai“ veikų inkriminavimą lėmė ir faktiškai dirbtinis ikiteisminio tyrimo išskyrimas iš tyrimo metu nustatytos bendros prekių judėjimo grandinės, pagal kurią 2018 m. rugsėjo–spalio mėn. vyko pirkimo–pardavimo sandoriai tarp MB „RLTA sprendimai“, UAB „Cetris Lt“, UAB „Ardena“, Latvijos bendrovės „SIA Arro elektro“ ir UAB „Edilena“. Ši klaida lėmė tai, kad esant identiškai situacijai – MB „RLTA sprendimai“ įsigijus elektros prekes iš UAB „Edilena“ ir jas pardavus UAB „Cetris Lt“, o UAB „Cetris Lt“ įsigijus elektros prekes iš MB „RLTA sprendimai“ ir jas pardavus UAB „Ardena“ – UAB „Cetris Lt“ darbuotojui S. Š. ir UAB „Edilena“ direktoriui P. T. ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, konstatavus, jog nepadaryta jokia nusikalstama veika. Tuo tarpu I. Č. ir jo vadovaujamai MB „RLTA sprendimai“ Lietuvos apeliacinis teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Teisėjų kolegijos vertinimu, negalima tokia teisinė situacija, kai, esant vienai tų pačių prekių judėjimo grandinei, esant tapačioms aplinkybėms, vienai sandorio šaliai ikiteisminis tyrimas nutraukiamas, o kitai sandorio šaliai taikoma baudžiamoji atsakomybė. Nenustačius I. Č. bendrininkavimo su UAB „Edilena“ direktoriumi P. T. (ar kitu neoficialiu jos vadovu), kurio vadovaujama bendrovė neįvykdė PVM prievolės, neaišku, kokiu teisiniu pagrindu I. Č. buvo inkriminuojamas šios PVM prievolės neįvykdymas. Byloje taip pat nenustatytas pirminis pinigų, kuriais buvo apmokėti vertinami sandoriai, šaltinis, taip pat kas buvo minėtos sandorių sudarymo grandinės iniciatorius ir realus naudos gavėjas dėl neįvykdytos PVM prievolės. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia, esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veikas kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad kaltu dėl nusikalstamų veikų padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Be to, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamas veikas ir kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018, 2K-43-458/2021, 2K-227-976/2021, 2K-106-628/2022 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pvz., 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96).

21. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo I. Č. ir juridinis asmuo MB „RLTA sprendimai“ buvo išteisinti, ir pripažindamas I. Č. kaltu padarius nusikalstamas veikas, nustatytas BK 220 straipsnio 2 dalyje ir BK 222 straipsnio 1 dalyje, o juridinį asmenį MB „RLTA sprendimai“ – kaltu padarius nusikalstamas veikas, nustatytas BK 20 straipsnio 2 dalyje ir BK 220 straipsnio 2 dalyje, BK 20 straipsnio 2 dalyje ir BK 222 straipsnio 1 dalyje, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis be pakeitimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 30 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 11 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai Danutė Jočienė

Olegas Fedosiukas

Darius Kantaravičius