D. V. pagal BK 178 str. 2 d., 178 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-2-1073/2025

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-10045-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.1.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Danutės Jočienės ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,

nuteistojo D. V. gynėjui advokatui Stanislovui Nalivaikai (nuotoliniu būdu),

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. sausio 30 d. nuosprendžio, kuriuo iš dalies panaikintas ir pakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 13 d. nuosprendis.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 13 d. nuosprendžiu D. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) (UAB „A“ turto vagystė) dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, už paminėtą nusikalstamą veiką paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 22 d. nutartimi paskirta subendrinta šešerių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausme ir D. V. paskirta galutinė subendrinta šešerių metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

D. V. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) (dėl automobilių pagrobimo 2019 m. gegužės 18, 19 d. (dvi nusikalstamos veikos)), BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) (dėl pasikėsinimo pagrobti automobilį 2019 m. gegužės 21 d.), BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) (dėl pasikėsinimo pagrobti du automobilius 2019 m. gegužės 22 d. (dvi nusikalstamos veikos)) išteisintas kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Civilinės ieškovės UAB „PL“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. spalio 11 d. nutartimi, išnagrinėjus Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Orijos Audronės Kolbienės kasacinį skundą, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 1 d. nutartis panaikinta ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. sausio 30 d. nuosprendžiu, tenkinus Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro Justo Gurecko apeliacinį skundą, be kita ko, panaikintos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 13 d. nuosprendžio dalys, kuriomis: D. V. išteisintas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) (dvi nusikalstamos veikos), BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) (dvi nusikalstamos veikos) kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; civilinės ieškovės UAB „PL“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas; BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nurodyta aplinkybė pripažinta D. V. atsakomybę sunkinančia; D. V. subendrintos bausmės.

D. V. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) (dėl automobilio pagrobimo 2019 m. gegužės 18 d.) šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme; pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) (dėl automobilio pagrobimo 2019 m. gegužės 19 d.) šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme; pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) (dėl pasikėsinimo pagrobti automobilį 2019 m. gegužės 21 d.) trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme; pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) (dėl pasikėsinimo pagrobti automobilį „Mini One“ 2019 m. gegužės 22 d.) trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme; pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) (dėl pasikėsinimo pagrobti automobilį „Toyota Yaris“ 2019 m. gegužės 22 d.) trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme. D. V. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) (UAB „A“ turto vagystė), perkvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) ir jam paskirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrintos ir D. V. paskirta galutinė subendrinta vienerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Civilinei ieškovei UAB „PL“ solidariai iš D. V., P. B., T. M. priteista 1853,93 Eur ir iš D. V. priteista 269,86 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 13 d. nuosprendžiu, iš dalies panaikintu ir pakeistu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. sausio 30 d. nuosprendžiu, taip pat nuteisti P. B., T. M., o A. P. išteisintas, tačiau dėl jų kasacinių skundų nėra gauta.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir išklausiusi nuteistojo gynėjo, prašiusio jo ginamojo kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. D. V.

2. D. V. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, 2019 m. gegužės 18 d. apie 1.16 val. automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Tujų g. 61, Lentvaryje, išdaužė UAB „PL“ priklausančio 17 650 Eur vertės automobilio „Toyota Auris“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo pusės durelių stiklą, įsibrovė į automobilį ir, jį užvedęs, išvažiavo. Tokiu būdu jis pagrobė svetimą UAB „PL“ priklausantį 17 650 Eur vertės turtą.

3. Be to, D. V. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, 2019 m. gegužės 19 d. apie 0.35 val. automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Geležinkelio g., Lentvaryje, išdaužęs UAB „PL“ priklausančio 17 650 Eur vertės automobilio „Toyota Auris“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), dešinės pusės galinį šoninį stiklą, įsibrovė į automobilį ir, jį užvedęs, išvažiavo. Tokiu būdu jis pagrobė svetimą UAB „PL“ priklausantį 17 650 Eur vertės turtą.

4. Be to, D. V. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad, jam ir P. B., T. M. veikiant bendrininkų grupe, turint tikslą pagrobti svetimą turtą, 2019 m. gegužės 21 d. apie 23.28 val. automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Sietyno g. 8, Vilniuje, P. B. ir T. M. stebint aplinką, kad niekas nesutrukdytų daromam nusikaltimui, D. V. išdaužė UAB „PL“ priklausančio 15 090 Eur vertės automobilio „Volkswagen Golf“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), dešinės pusės galinių durelių stiklą, taip įsibrovė į automobilį ir bandė jį užvesti, tačiau savo nusikalstamų veiksmų nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių – suveikė automobilio signalizacija. Tokiu būdu D. V., P. B. ir T. M. pasikėsino pagrobti automobilį.

5. Be to, D. V. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad, jam ir P. B., T. M. veikiant bendrininkų grupe, turint tikslą pagrobti svetimą turtą, 2019 m. gegužės 22 d. apie 0.01 val. automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Erfurto g. 4, Vilniuje, P. B. ir T. M. stebint aplinką, kad niekas nesutrukdytų daromam nusikaltimui, D. V. išdaužė UAB „PL“ priklausančio 12 000 Eur vertės automobilio „Mini One“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), dešinės pusės galinių durelių stiklą, taip įsibrovė į automobilį ir bandė jį užvesti, tačiau savo nusikalstamų veiksmų nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių – suveikė automobilio signalizacija. Tokiu būdu D. V., P. B. ir T. M. pasikėsino pagrobti automobilį.

6. Be to, D. V. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad, jam ir P. B., T. M. veikiant bendrininkų grupe, turint tikslą pagrobti svetimą turtą, 2019 m. gegužės 22 d. apie 0.47 val. automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Šiltnamių g. 21, Vilniuje, P. B. ir T. M. stebint aplinką, kad niekas nesutrukdytų daromam nusikaltimui, D. V. išdaužė UAB „PL“ priklausančio 11 920 Eur vertės automobilio „Toyota Yaris“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), galinį bagažinės stiklą, taip įsibrovė į minėtą automobilį ir bandė jį užvesti, tačiau savo nusikalstamų veiksmų nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių – suveikė minėto automobilio signalizacija. Tokiu būdu D. V., P. B. ir T. M. pasikėsino pagrobti automobilį.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

7. Kasacinės instancijos teismui nustačius esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą ir grąžinus bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas, byloje atlikęs dalinį įrodymų tyrimą ir iš naujo įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, byloje esančius įrodymus vertino selektyviai, suteikdamas išskirtinę reikšmę D. V., P. B., T. M. teisinantiems įrodymams, nemotyvuotai atmesdamas juos kaltinančius įrodymus, ir atsietai, nevertino jų visumos, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad paminėtų asmenų veiksmai negali būti pripažinti turto pagrobimu (pasikėsinimu jį pagrobti) (BK 178 straipsnis), ir nepagrįstai juos dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų išteisino, atitinkamai netinkamai išsprendė UAB „PL“ pateikto civilinio ieškinio klausimą. Be to, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog D. V. UAB „A“ turtą pagrobė, būdamas recidyvistas, todėl netinkamai taikė BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad D. V., P. B., T. M. veiksmuose yra jiems inkriminuotų BK 178 straipsnyje nustatytų nusikalstamų veikų sudėties požymių, ir įvertinęs tai, kad nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios BK 178, 190 straipsnių nuostatos švelnina paminėtų asmenų teisinę padėtį, kvalifikavęs nusikalstamas veikas pagal šias baudžiamojo įstatymo nuostatas, be kita ko, D. V. pripažino kaltu dėl visų nusikalstamų veikų padarymo, taip pat perkvalifikavo D. V. nusikalstamą veiką (UAB „A“ turto pagrobimas), už kurios padarymą jis buvo nuteistas apylinkės teismo nuosprendžiu, ir paskyrė jam bausmes už atskiras nusikalstamas veikas bei galutinę subendrintą bausmę, patenkino UAB „PL“ civilinį ieškinį ir iš nuteistųjų priteisė padarytos turtinės žalos atlyginimą.

III. Kasacinio skundo argumentai

8. Kasaciniu skundu nuteistasis D. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. sausio 30 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

8.1. Apeliacinės instancijos teismas šališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, skundžiamą nuosprendį priėmė neišnagrinėjęs visų įrodymų, liudytojų parodymų, neįvertinęs visų aplinkybių visumos. Šis teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo įmanoma ją patikrinti, apsiribojo prokuroro apeliacinio skundo tenkinimu, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Šie pažeidimai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir patikrinti kasatoriui inkriminuotų veikų kvalifikaciją, nustatyti jo tyčios turinį.

8.2. Automobilio vagystė, kaip nusikalstama veika, pasižymi specifika, kad asmuo, siekiantis pavogti automobilį, paprastai turi įveikti kliūtis, prieš patekdamas į automobilį, numatyti, kaip automobilis, įveikiant apsaugos sistemas, bus užvestas ar kaip su juo pasišalins iš nusikaltimo vietos (automobilį nutempdamas, transportuodamas kitokiu būdu). Siekdamas, kad nebūtų išsiaiškintas nusikaltimas, ir turėdamas tikslą automobilį negrąžinamai pasisavinti, asmuo paprastai suplanuoja paslėpti, realizuoti pavogtą automobilį ir atlikti kitus veiksmus. Todėl tokio pobūdžio nusikalstamos veikos visada padaromos ne spontaniškai, o būna gerai suplanuotos ir suorganizuotos. Vagystės atveju pasisavintas daiktas nėra grąžinamas jo savininkui.

8.3. Byloje nėra įrodymų, kad kasatorius padarė veikas, atitinkančias vagystės sudėties požymius. Neįrodyta, kad jis norėjo pavogti automobilius, iš to gauti finansinės naudos. Kvalifikuojant kasatoriaus nusikalstamas veikas, neatsižvelgta į itin svarbią aplinkybę, kad jis neardė automobilių sekimo įrangos.

8.4. Teismų praktikoje išaiškinta, kad motyvas ir tikslas nėra tiesiogiai vagystės nusikalstamos veikos sudėtyje nurodyti požymiai, tačiau jų nustatymas padeda atskirti vagystę nuo į ją panašių, bet kitokią prasmę turinčių veiksmų; pabrėžiama, kad svetimo turto užvaldymas padaromas pasisavinimo tikslu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-326/2010, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI4LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-228/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-228/2013">2K-228/2013</a>, 2K-517-303/2015). Vagystės sudėtis yra materialioji, todėl jos baigtumo momentas sietinas su turtinės žalos padarymu. Reali turtinė žala atsiranda ne nuo turto paėmimo, o nuo jo pasisavinimo momento, kai kaltininkas turi realią galimybę neteisėtai valdyti turtą, juo naudotis ir disponuoti pagal savo nuožiūrą, t. y. kai kaltininkas paima turtą iš jo saugojimo ar laikymo vietos ir atgabena į tokią vietą, kur yra jam palankios sąlygos tą turtą paimti, parduoti, apkeisti, atiduoti kitiems asmenims. Pagal teismų praktiką, nustačius neteisėtą svetimo turto paėmimą, bet nenustačius tyčios užvaldyti negrąžinamą svetimą turtą ir nukentėjusiajam padaryti atitinkamą žalą, laikoma, kad veika neatitinka turto pagrobimo požymių. Kaltininko veiksmai, kai jis akivaizdžiai nori pasinaudoti automobiliu tik laikinai ar užvaldo daiktą nesiekdamas jo pasisavinti negrįžtamai ir tokiais veiksmais nepadaro žalos nukentėjusiajam, negali būti pripažįstami vagyste (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016, 2K-61-489/2018).

8.5. Be to, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad kasatorius tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu davė išsamius parodymus, todėl nepagrįstai netaikė jam BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatų. Taip pat šis teismas netinkamai subendrino jam bausmes, padidino bausmės laiką, taip pablogino jo teisinę padėtį.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

9. Nuteistojo D. V. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 178 straipsnio 1 dalies taikymo

10. Nuteistasis D. V., nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo sprendimu, kasaciniame skunde iš esmės kelia vienintelį kasacijos pagrindus atitinkantį argumentą? BK 178 straipsnio 1 dalies netinkamo taikymo klausimą. Teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai jo veiksmuose nustatė visus paminėtame straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos – vagystės – sudėties požymius. Byloje nenustatyta, kad jis turėjo tyčią kaltinimuose nurodytus automobilius pasisavinti, iš to turėti finansinės naudos. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su tokiais argumentais.

11. BK 178 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas pagrobė svetimą turtą. Vagystės (BK 178 straipsnis) dalykas gali būti tik svetimas turtas. Svetimu paprastai laikomas turtas, kuris grobimo metu kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise arba nėra kitaip teisėtai jo valdomas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-151-628/2018, 2K-211-511/2023). Pagrobdamas svetimą turtą, kaltininkas siekia įtvirtinti savo neteisėtą valdymą, paimdamas turtą iš nukentėjusiojo dispozicijos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI4LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-228/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-228/2013">2K-228/2013</a>, 2K-118-746/2016).

12. Baudžiamojoje teisėje ir teismų praktikoje, kuri detaliai aptarta ir pirmą kartą šią bylą nagrinėjusios kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos priimtoje 2023 m. spalio 11 d. nutartyje, svetimo turto pagrobimas paprastai apibrėžiamas kaip tyčinis neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas, taip padarant nukentėjusiajam žalos, arba fizinis užvaldymas, atimantis galimybę teisėtam jo savininkui tuo turtu naudotis, juo disponuoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35/2010, 2K-254/2010, 2K-6/2012, 2K-517-203/2015, 2K-66-976/2019). Kartu tokio pobūdžio bylose formuojamoje teismų praktikoje nuosekliai pasisakoma dėl negalimumo remtis vien tik objektyviosiomis aplinkybėmis užvaldant svetimą turtą, pabrėžiamas būtinumas nustatyti ir subjektyviąsias aplinkybes, t. y. kaip asmuo suvokė savo veiksmus, kokius padarinius numatė ir kokio tikslo siekė. Vagystės sudėties subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Teismų praktikoje išaiškinta, kad svetimo turto užvaldymas konstatuojamas tais atvejais, kai kaltininkas neabejotinai suvokė, jog paima svetimą daiktą, numatė, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to norėjo arba kai kaltininkas suvokė, kad jis neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina svetimą turtą, kad dėl tokių jo veiksmų padaroma turtinė žala kitam asmeniui, ir to norėjo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108/2013, 2K-63-648/2016, 2K-187-895/2017, 2K-61-489/2018). Vagystės atveju kaltininkas turi būti įsitikinęs, kad grobia kito asmens turtą, nes neturi turto savininko sutikimo užvaldyti jo turtą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118-746/2016, 2K-147-511/2016, 2K-151-628/2018, 2K-243-699/2018, 2K-94-303/2019, 2K-183-511/2019). Kartu teismų praktikoje pažymėta, kad nors motyvas ir tikslas nėra tiesiogiai vagystės nusikalstamos veikos sudėtyje nurodyti požymiai, tačiau jų nustatymas padeda atskirti vagystę nuo į ją panašių, bet kitokią prasmę turinčių veiksmų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108/2013, 2K-63-648/2016, 2K-187-895/2017, 2K-61-489/2018).

13. Pagal teismų praktiką, nustačius neteisėtą svetimo turto paėmimą, bet nenustačius tyčios negrįžtamai užvaldyti svetimą turtą ir nukentėjusiajam padaryti atitinkamą žalą, gali būti laikoma, kad veika neatitinka turto pagrobimo požymių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108/2013, 2K-517-303/2015, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016, 2K-187-895/2017). Kaltininko veiksmai, kai jis akivaizdžiai nori pasinaudoti daiktu tik laikinai ar užvaldo daiktą nesiekdamas jo pasisavinti ir tokiais veiksmais nepadaro žalos nukentėjusiajam, nepripažįstami vagyste (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-187-895/2017, 2K-61-489/2018), arba jeigu kaltininkas akivaizdžiai nori pasinaudoti daiktu tik laikinai, turi tikslą vėliau jį grąžinti arba kitaip nesiekia jo pasisavinti, tokia veika nesudaro visų aptariamo nusikaltimo sudėties požymių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-517-303/2015, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016).

14. Pažymėtina ir tai, kad, plėtodama pirmiau aptartus ir kitus nagrinėjamai bylai aktualius teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus, pirmą kartą šią bylą kasacine tvarka išnagrinėjusi teisėjų kolegija, nepaneigdama kasacinės instancijos teismo išaiškinimų dėl laikino pasinaudojimo svetimu turtu teisinio vertinimo ir būtinumo nustatyti tyčią, nukreiptą į turto užvaldymą, siekiant patraukti asmenį atsakomybėn pagal BK 178 straipsnį, išaiškino, kad tais atvejais, kai svetimą turtą (pvz., automobilį), norėdamas juo pasinaudoti ir neturėdamas tikslo pasisavinti, tačiau būdamas abejingas jo likimui (gali jį išmesti, atiduoti, palikti bet kur ir pan.), be turto savininko sutikimo ar jam nežinant užvaldo asmuo, kurio su turto savininku nesieja jokie šeimos, darbo, sutartiniai ar panašūs santykiai, ir tarp jų nėra (nebuvo) nusistovėjusi praktika, leidžianti naudotis svetimu turtu savininkui sutikus, tokia veika paprastai kvalifikuotina kaip vagystė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-212-511/2023). Šis išaiškinimas taip pat pateiktas ir kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-211-511/2023, kurios aplinkybės yra iš esmės tapačios nagrinėjamoje byloje nustatytoms.

15. Nagrinėjamoje byloje abu žemesnės instancijos teismai nustatė, kad D. V. 2019 m. gegužės 18 ir 19 d., kaltinimuose nurodytu laiku ir vietose, atitinkamai išdaužė UAB „PL“ priklausančių 17 650 Eur vertės automobilio „Toyota Auris“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo pusės durelių stiklą ir 17 650 Eur vertės automobilio „Toyota Auris“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), dešinės pusės galinį šoninį stiklą, įsibrovė į automobilius ir, juos užvedęs, jais važinėjosi, o vėliau juos, pamanęs, kad yra persekiojamas policijos pareigūnų, paliko visai kitose vietose, vienu iš atvejų ir kitame mieste. Taip pat teismai nustatė, kad D. V. 2019 m. gegužės 21 ir 22 d., kaltinimuose nurodytu laiku ir vietose, veikdamas bendrininkų grupe su P. B. ir T. M., kurie visais atvejais stebėjo aplinką, išdaužė UAB „PL“ priklausančių 15 090 Eur vertės automobilio „Volkswagen Golf“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), dešinės pusės galinių durelių stiklą, 12 000 Eur vertės automobilio „Mini One“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), dešinės pusės galinių durelių stiklą ir 11 920 Eur vertės automobilio „Toyota Yaris“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), galinį bagažinės stiklą, taip įsibrovė į minėtus automobilius ir bandė juos užvesti, tačiau savo nusikalstamų veiksmų nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių? suveikė minėtų automobilių signalizacija. Šių teismų nustatytų aplinkybių neginčija ir kasatorius. Kita vertus, teismai skirtingai nusprendė dėl tikslo pasisavinti automobilius D. V. (trimis atvejais – ir P. B., T. M.) veiksmuose buvimo ir kartu kaltės (tiesioginės tyčios), kaip būtinojo vagystės subjektyviojo požymio, nustatymo.

16. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog 2019 m. gegužės 18, 19, 21 ir 22 d. D. V. (trimis atvejais – ir P. B., T. M.) siekė pasisavinti penkis svetimus UAB „PL“ priklausančius automobilius ir taip turėti naudos ar su jais pasielgti tokiu būdu, kad jų susigrąžinimas savininkui būtų neįmanomas ar išskirtinai apsunkintas. Šio teismo vertinimu, D. V., kaip ir kartu su juo atskirais atvejais buvę P. B., T. M., kaltinimuose nurodytais UAB „PL“ priklausančiais automobiliais norėjo tik pasivažinėti.

17. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs byloje įrodymų tyrimą ir ištaisęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 11 d. nutartyje nustatytus pirmą kartą bylą apeliacine tvarka nagrinėjusio teismo pažeidimus, įvertinęs ne tik D. V., P. B., T. M. viso proceso metu duotus parodymus, bet ir liudytojų I. Š., T. P. (UAB „C S“ atstovo), A. J. ir M. R. (policijos pareigūnų), R. P. ir D. U. (UAB „PL“ darbuotojų) parodymus, specialisto išvadoje ir kituose įrodymuose užfiksuotus duomenis, nepritarė pirmiau paminėtoms pirmosios instancijos teismo išvadoms. Šis teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, objektyvius faktus (naudojimosi automobilių „Citybee“ laikinąja nuoma sąlygas ir reikalavimus, šių automobilių žymėjimą), nustatė, kad nagrinėjamais atvejais D. V. rinkosi tik trumpalaikei nuomai skirtus, skiriamaisiais ženklais pažymėtus „Citybee“ automobilius, kurių užvedimo rakteliai paliekami pačiuose automobiliuose. Nė vienu iš atvejų nuteistasis nesilaikė nustatytos naudojimosi šiais automobiliais tvarkos – nesinaudojo nuomos sutarčiai sudaryti būtina mobiliąja programėle, neužsakė konkrečių automobilių nuomos paslaugų ir neketino už automobilių nuomos paslaugas atsiskaityti, t. y. jis pasinaudojo ir siekė pasinaudoti automobiliais neteisėtai, nesudaręs nuomos sutarties, kuri leistų naudotis „Citybee“ automobiliais, žinodamas, kad už tokį pasinaudojimą automobiliais nesusimokės. Atitinkamai tai patvirtina, kad nuteistasis neturėjo jokių tikrų ar tariamų teisių į automobilius, kuriais nusprendė pasinaudoti, jo su trumpalaikės automobilių nuomos paslaugas teikiančia UAB „PL“ nesiejo nuomos teisiniai santykiai, todėl automobiliai, kuriais buvo pasinaudota (ketinama pasinaudoti), jam buvo svetimas turtas. Jau vien tokie nustatyti D. V. veiksmai galėtų būti vertinami kaip atitinkantys BK 178 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo požymius. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nustatė ir tai, kad D. V. į visus be išimties automobilius pateko jėga – išdauždamas automobilių stiklus, dėl to automobilių savininkui buvo padaryta žala. Du iš automobilių, į kuriuos buvo įsibrauta jėga, kuriuos pavyko užvesti ir su kuriais buvo važinėjama (vienu iš jų buvo nuvažiuota į kitą miestą), manant, kad persekioja policijos pareigūnai, išsigandus buvo palikti atrakinti, išdaužtais stiklais visai kitose vietose, nei jie buvo paimti, t. y. nuteistasis automobilių negrąžino į jų paėmimo vietas, savininko neinformavo apie jų palikimo vietas, o tiesiog paliko juos likimo valiai. Tokios byloje nustatytos aplinkybės, kaip konstatavo apeliacinės instancijos teismas, patvirtina, kad D. V., braudamasis į automobilius, siekė juos bent tam tikrą laikotarpį naudoti kaip savus ir suvokė, kad dėl tokio jo elgesio „Citybee“ automobilio savininkas (valdytojas) neteks savo turto ir atitinkamu laikotarpiu negalės jo išnuomoti kitiems. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šias byloje nustatytas aplinkybes, taip pat laikotarpį, kuriuo įvyko nagrinėjami įvykiai, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistojo D. V. veiksmai atitinka visus svetimo turto pagrobimo (vagystės) sudėties požymius. Todėl pagal byloje nustatytas aplinkybes D. V. atliktiems veiksmams baudžiamasis įstatymas – BK 178 straipsnio 1 dalis (dvi veikos) ir BK 22 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnio 1 dalis (trys veikos) – pritaikytas tinkamai. Kasatoriaus skunde akcentuojamos aplinkybės, kad jo atlikti veiksmai nebuvo iš anksto suplanuoti ir organizuoti, nebuvo ardoma automobilių sekimo įranga, nebuvo suplanuotas automobilių paslėpimas, jų realizavimas, jis neturėjo tikslo iš to gauti finansinės naudos, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės jo atliktų veiksmų teisiniam vertinimui.

18. Kasaciniame skunde, be kita ko, nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas šališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą; nepatikrino bylos tiek, kiek buvo įmanoma ją patikrinti, apsiribojo prokuroro apeliacinio skundo tenkinimu, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, tačiau paminėti kasatoriaus argumentai yra deklaratyvūs, nepagrįsti teisiniais argumentais. BPK 368 straipsnio 2 dalyje, nustatančioje kasacinio skundo turiniui keliamus reikalavimus, nurodyta, kad kasaciniame skunde, be kasacinio teismo pavadinimo, skundžiamo teismo nuosprendžio ar nutarties, kasatoriaus prašymo, turi būti nurodyti ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą. Tai reiškia, kad kasaciniame skunde nurodomi abstraktūs bendro pobūdžio teiginiai nepripažįstami atitinkančiais BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytus kasaciniam skundui keliamus reikalavimus ir kartu nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Dėl to paminėti kasatoriaus skundo teiginiai paliekami nenagrinėti.???

Dėl BK 62 straipsnio 1 dalies taikymo, bausmių subendrinimo

19. Kasatorius, ginčydamas skundžiamą nuosprendį, nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į jo ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant teisme duotus išsamius parodymus ir nepagrįstai netaikė jam BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatų. Šis kasacinio skundo argumentas nepagrįstas, todėl taip pat atmetamas.

20. BK 62 straipsnio, nustatančio švelnesnės, negu įstatymo nustatyta, bausmės skyrimo pagrindus, 1 dalyje nurodyta, kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo nustatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taigi, BK 62 straipsnio 1 dalies taikymas visų pirma siejamas su pačioje normoje įtvirtintų trijų sąlygų nustatymu: 1) nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką; 2) prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Be to, šios normos taikymas neatsiejamas nuo BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties. Pagal teismų praktiką, net ir esant visoms BK 62 straipsnyje nustatytoms sąlygoms, bylą nagrinėjantis teismas gali bausmės nešvelninti, jei nustato, kad, paskyrus švelnesnę bausmę, jos paskirtis nebūtų pasiekta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-297/2013, 2K-145-895/2020, 2K-216-648/2023 ir kt.).

21. Kasaciniame skunde nėra nurodyta, kokias nuteistasis D. V. atitinka BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, kurioms esant jam galėtų būti taikoma ši norma. Pirmiau išdėstytų BK 62 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų buvimo nepatvirtina ir bylos duomenys bei žemesnės instancijos teismų sprendimuose nustatytos aplinkybės. D. V. nei atvyko, nei pranešė teisėsaugos pareigūnams apie jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą. Nors kasatorius nurodo, kad proceso metu jis davė išsamius parodymus apie nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tačiau realiai jis prisipažino ir davė faktines aplinkybes atitinkančius parodymus tik dėl trijų savo padarytų nusikalstamų veikų (tai teismai pripažino jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis), dėl pasikėsinimo pagrobti tris automobilius jo parodymai buvo nenuoseklūs ir net teismą klaidinantys. Pažymėtina ir tai, kad D. V. prisipažinimas dėl trijų vagysčių padarymo, jo dėl šių veikų duoti parodymai lemiamos, ženklios reikšmės jų išaiškinimui neturėjo. Be to, kasatorius nėra net iš dalies atlyginęs nukentėjusiesiems nusikalstamomis veikomis padarytos turtinės žalos (prisidėjęs prie jos atlyginimo). Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad BK 62 straipsnio 1 dalies netaikymas kasaciniame skunde kvestionuojamas deklaratyviai. Taikyti kasatoriui paminėtas baudžiamojo įstatymo nuostatas nebuvo teisinio pagrindo. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, išdėstė motyvuotas išvadas, kodėl net BK 178 straipsnio 1 ir 2 dalių (nepriklausomai nuo taikytos įstatymo redakcijos) sankcijose nustatytomis švelnesnėmis už terminuotą laisvės atėmimą bausmėmis nuteistajam D. V. bausmės paskirtis ir teisingumo principas nebus įgyvendinti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti žemesnės instancijos teismų nuosprendžiuose išdėstytoms išvadoms.

22. Nepagrįsti kasatoriaus skundo argumentai ir dėl jam paskirtų bausmių netinkamo subendrinimo bei jo teisinės padėties pabloginimo.

23. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. V. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už vienos iš šešių jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą. Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) (UAB „A“ turto vagystė) jam paskirta dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ši bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 22 d. nutartimi, kuria subendrintos ankstesniais nuosprendžiais jam paskirtos bausmės, paskirta subendrinta šešerių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausme, ir D. V. paskirta galutinė subendrinta šešerių metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

24. Skundžiamu nuosprendžiu apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino D. V. atsakomybę sunkinančią aplinkybę (kad nuteistasis UAB „A“ turto vagystę padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas)), ją panaikinęs, taip pat nustatęs, kad nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigalioję BK 178 straipsnio 2 dalies pakeitimai švelnina nuteistojo teisinę padėtį, jo nusikalstamą veiką perkvalifikavo ir pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija, UAB „A“ turto vagystė) paskyrė naują švelnesnę – šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, tenkinęs prokuroro apeliacinį skundą, D. V. dėl visų penkių nusikalstamų veikų, dėl kurių jis pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo išteisintas, BK 3 straipsnio 2 dalies pagrindu jas kvalifikavęs pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija, dvi veikos) ir pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija, trys veikos), pripažino kaltu ir motyvuotai paskyrė atitinkamai šešių (už kiekvieną baigtą veiką) ir trijų (už kiekvieną pasikėsinimą padaryti veiką) mėnesių laisvės atėmimo bausmes. Nustatęs, kad D. V. padarytų šešių nusikalstamų veikų pavojingumas iš esmės nesiskiria, apeliacinės instancijos teismas už jas paskirtas bausmes subendrino nuteistajam palankesniu dalinio bausmių sudėjimo būdu (BK 63 straipsnio 4 dalis) ir D. V. paskyrė galutinę subendrintą vienerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę, t. y. prie griežčiausios paskirtos šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės už likusias penkias nusikalstamas veikas bendrai pridėjo devynis mėnesius laisvės atėmimo. Pažymėtina tai, kad prokuroro apeliaciniu skundu buvo prašoma D. V. už baigtas automobilių vagystes paskirti vienerių metų laisvės atėmimo bausmes, už pasikėsinimą pagrobti automobilius? devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmes, o už nagrinėjamoje byloje padarytas visas nusikalstamas veikas? subendrintą dvejų metų laisvės atėmimo bausmę. Baigiamųjų kalbų apeliacinės instancijos teisme metu, atsižvelgdamas į nuteistojo teisinę padėtį švelninančius baudžiamojo įstatymo pakeitimus, prokuroras sutiko, kad tiek prašomos bausmės už atskiras nusikalstamas veikas, tiek subendrinta bausmė gali būti kažkiek koreguojamos mažėjimo prasme. Taigi, aptartos aplinkybės patvirtina, kad, skirtingai nei nurodoma kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, bendrindamas kasatoriui už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė, taip pat laikėsi BPK 320 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų nepabloginti jo teisinės padėties daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Kartu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nagrinėjamoje byloje priėmimo D. V. buvo priimta ir naujų procesinių sprendimų, pagrįstai jais paskirtų bausmių ir nagrinėjamoje byloje paskirtos subendrintos bausmės bendrinimo klausimą paliko spręsti BPK 362 straipsnyje nustatyta tvarka.

25. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (BPK 369 straipsnis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo D. V. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjos Sigita Jokimaitė

Danutė Jočienė

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė