Pareiškimo Nr. DOK-921/2026
Teisminio proceso Nr. 1-04-4-00045-2022-4
Procesinio sprendimo kategorija 2.15.2.3.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. balandžio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),
išnagrinėjo nuteistojo M. G. pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Byloje teismų priimti procesiniai sprendimai
1. Baudžiamojoje byloje, kurią prašoma atnaujinti, teismų priimti tokie procesiniai sprendimai:
1.1. Tauragės apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 27 d. nuosprendžiu M. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 1 dalį 150 MGL (7500 Eur) dydžio bauda, nustatant dešimties mėnesių terminą, per kurį ji turi būti savanoriškai sumokėta. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, M. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 5000 Eur konfiskavimas.
1.2. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu Tauragės apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 27 d. nuosprendis pakeistas – panaikinta M. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 5000 Eur konfiskavimas.
1.3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. vasario 12 d. nutartimi nuteistojo M. G. gynėjo advokato H. Juškos kasacinis skundas atmestas.
II. Bylos esmė
2. M. G. nuteistas už tai, kad, pažeisdamas 2018 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2018/1675 dėl į Sąjungą įvežamų arba iš jos išvežamų grynųjų pinigų kontrolės, kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1889/2005, 3 straipsnio 1 dalies reikalavimą, kuris nustato, kad „vežėjai, vežantys grynuosius pinigus, kurių vertė yra 10 000 Eur arba didesnė, deklaruoja tuos grynuosius pinigus valstybės narės, per kurią jie atvyksta į Sąjungą arba iš jos išvyksta, kompetentingoms institucijoms“, ir pažeisdamas 1997 m. birželio 19 d. Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo Nr. VIII-275 (su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2019 m. gruodžio 3 d. įstatymu Nr. XIII-2584) 21 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad „kai asmuo per Lietuvos Respubliką į Europos Sąjungą iš trečiųjų šalių įveža ar iš Europos Sąjungos per Lietuvos Respubliką išveža į trečiąsias šalis, kaip jos reglamentuotos Lietuvos Respublikos muitinės įstatyme, grynųjų pinigų vienkartinę sumą, kurios vertė yra ne mažesnė kaip nurodytoji Reglamento (ES) 2018/1672 3 straipsnio 1 dalyje“, privalo jas deklaruoti raštu, pateikdamas muitinei grynųjų pinigų deklaraciją, 2022 m. lapkričio 18 d. apie 13.37 val., pėsčiųjų taku vykdamas iš Rusijos Federacijos į Lietuvą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir gabendamas privalomus muitinei pateikti grynuosius pinigus – 16 723,94 Eur, siekdamas išvengti muitinės kontrolės, žodžiu deklaravo gabenantis 2000 Eur, o kitą dalį, t. y. 14 670 Eur ir 3300 Rusijos rublių, laikė: piniginėje 2800 Eur, kuprinėje 5000 Eur, kuprinėje voke 5000 Eur, kuprinėje aplanko viduje su receptu 800 Eur, džinsų ir striukės kišenėse 1055 Eur, lagamine esančios striukės kišenėje 3300 Rusijos rublių ir 15 Eur, taip išvengdamas muitinės kontrolės gabeno grynuosius pinigus, kurių vertė viršija 150 MGL, bet neviršija 400 MGL dydžio sumos.
III. Pareiškimo dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo turinys
3. Pareiškimu nuteistasis M. G. prašo atnaujinti baudžiamąją bylą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 451 straipsnio 1 punkto pagrindu, panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. vasario 12 d. nutartį ir iš naujo išspręsti baudžiamosios atsakomybės pagal BK 199 straipsnio 1 dalį taikymo klausimą, laikantis baudžiamosios teisės principų ir tinkamo įstatymo aiškinimo. Pareiškėjas nurodo:
3.1. BK 199 straipsnio 1 dalyje kriminalizuojamas daiktų ar grynųjų pinigų nepateikimas muitinės kontrolei. Šios nusikalstamos veikos esmė – sąmoningas muitinės kontrolės eliminavimas, kai asmens veiksmais muitinei užkertama galimybė atlikti jai pavestą kontrolės funkciją. Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 48 straipsnyje apibrėžta vieta, kurioje daiktai pateikiami muitinės kontrolei – muitinės tikrinimo patalpos, tačiau nenustatytas terminas, per kurį asmuo privalo tai padaryti nuo atvykimo į muitinės teritoriją ar kontakto su pareigūnu. Taigi įstatymas nesukuria jokio laiko kriterijaus, kurio viršijimas savaime reikštų „nepateikimą muitinės kontrolei“. Nagrinėjamoje byloje baudžiamoji atsakomybė buvo pritaikyta remiantis pareigūno sprendimu nutraukti deklaravimo procesą itin trumpu laiko intervalu ir vėliau ex post konstatuoti „nepateikimą“, nors visi grynieji pinigai buvo faktiškai pateikti muitinės tikrinimo patalpose per itin trumpą laiką. Esminė aplinkybė yra ta, kad deklaravimo galimybė buvo nutraukta dar iki bet kokio deklaracijos pildymo, o dokumentas – deklaracija, kuria vėliau buvo grindžiamas kaltinimas, buvo pradėtas pildyti tik po to, kai pareigūnas pats eliminavo galimybę asmeniui įgyvendinti deklaravimo pareigą. Teismai sąvoką „nepateikimas muitinės kontrolei“ išplėtė iki situacijos, kai deklaravimo procesas buvo nutrauktas pareigūno sprendimu ir vėliau vertinamas kaip „nepateikimas“, tokiu būdu pakeisdami pačios nusikalstamos veikos teisinį turinį. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 199 straipsnį gali kilti tik tuo atveju, jei asmens veiksmai atitinka šioje normoje aprašytą veiką – sąmoningą muitinės kontrolės eliminavimą. Šioje byloje muitinės kontrolė buvo realiai įgyvendinta, todėl nusikalstamos veikos sudėtis buvo konstatuota ne pagal įstatyme apibrėžtą veikos pobūdį, o pagal procedūrinį vertinimą ir pareigūno diskrecinį sprendimą. Toks aiškinimas neatitinka nei BK 199 straipsnio teksto, nei jo ratio legis ir reiškia baudžiamosios atsakomybės ribų išplėtimą, kai baudžiamasis įstatymas taikomas nesant jo dispozicijoje numatyto elgesio.
3.2. BK 199 straipsnio 1 dalyje nurodyta nusikalstama veika gali būti padaryta tik tiesiogine tyčia, t. y. sąmoningai siekiant išvengti muitinės kontrolės. Tiesioginė tyčia suponuoja realią galimybę pasirinkti teisėtą elgesį ir sąmoningą sprendimą šios galimybės atsisakyti. Nagrinėjamoje byloje teismai tiesioginę tyčią konstatavo ne iš asmens veiksmų kryptingumo ar sąmoningo siekio eliminuoti muitinės kontrolę, bet iš procedūrinio rezultato – deklaruotos ir faktiškai nustatytos pinigų sumos neatitikimo bei pareigūno atliktų procesinių veiksmų eigos. Deklaracija, užpildyta po to, kai jau pradėtos procesinės prievartos priemonės, negali būti laikoma asmens valios išraiška ar savanoriško elgesio kriterijumi. Baudžiamojoje teisėje kaltės forma negali būti konstatuojama remiantis veiksmais ar dokumentais, atsiradusiais po to, kai valstybė jau pradėjo taikyti prievartą. Nepaisant to, teismai konstatavo, kad asmuo vis tiek galėjo deklaruoti iki vėlesnio laiko, taip sukurdami fiktyvią galimybę teisėtam elgesiui. Toks vertinimas reiškia baudžiamosios atsakomybės taikymą už pareigos neįvykdymą situacijoje, kai pati valstybė eliminavo realią galimybę tą pareigą įvykdyti. Toks BK 199 straipsnio taikymas prieštarauja kaltės principui ir BK 2 straipsnio 3 daliai, pagal kurią baudžiamoji atsakomybė galima tik tuo atveju, jei iš asmens buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Dėl to BK 199 straipsnis nagrinėjamoje byloje buvo pritaikytas nenustačius būtino nusikalstamos veikos sudėties elemento – tiesioginės tyčios.
3.3. Byloje egzistuoja esminės, nepašalintos abejonės dėl nusikalstamos veikos sudėties ir kaltės formos. Objektyvūs duomenys (vaizdo įrašai ir muitinės informacinės sistemos laiko žymos) patvirtina, kad deklaracija buvo pradėta pildyti tik po pakvietimo į patalpas ir po procesinių veiksmų pradžios, nors teismai rėmėsi priešinga pareigūnės parodymų versija. Tokio pobūdžio prieštaravimai turi esminę reikšmę sprendžiant dėl nusikalstamos veikos sudėties ir kaltės formos, todėl jų nepašalinus ir neišsprendus pareiškėjo naudai, buvo pažeistas įrodymų vertinimo objektyvumo bei in dubio pro reo principas. Nors nurodytos aplinkybės sudaro objektyvių ir nepašalintų abejonių visumą, teismas jas išsprendė pareiškėjo nenaudai, konstatuodamas tiesioginę tyčią ir nusikalstamos veikos sudėtį. Esant tokioms abejonėms, tiesioginės tyčios konstatuoti nebuvo galima, todėl BK 199 straipsnio taikymas nagrinėjamu atveju neatitinka in dubio pro reo principo ir laikytinas netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu, sudarančiu pagrindą bylos atnaujinimui pagal BPK 451 straipsnio 1 punktą.
3.4. Teismai deklaravimui prilygino spontanišką, preliminarų atsakymą į pareigūno klausimą ir vėliau, jau pradėjus baudžiamojo proceso veiksmus, pareigūno sudarytą dokumentą. Asmens parašas su žyma „susipažinau“, duotas praėjus trims valandoms po prievartos priemonių taikymo pradžios, reiškia tik susipažinimą su dokumentu, bet negali būti laikomas laisva ir savanoriška deklaravimo valios išraiška. Pripažinti tokį parašą deklaravimo valia reikštu pripažinti, kad baudžiamoji atsakomybė gali kilti iš pareigūno vienašališkai sudaryto dokumento, su kuriuo asmuo supažindinamas jau būdamas baudžiamojo proceso subjektu. Tai faktiškai reiškia nusikalstamos veikos sudėties konstravimą atgaline tvarka. Priešingas aiškinimas reikštų, kad bet kuris procesinis dokumentas, pateiktas asmeniui jau po baudžiamojo persekiojimo pradžios, galėtų būti paverstas jo kaltės šaltiniu, kas nesuderinama su kaltės ir teisinio aiškumo principais.
3.5. Baudžiamoji teisė, kaip kraštutinė teisinės atsakomybės priemonė (ultima ratio), taikoma tik toms veikoms, kurios pagal savo pobūdį, atlikimo būdą ir pavojingumą atitinka tipinį kriminalinį elgesį, kuriam ši norma ir buvo skirta. BK 199 straipsnio paskirtis – užkirsti kelią sąmoningam pinigų ar prekių slėpimui, aktyviam muitinės kontrolės vengimui ar sisteminiam deklaravimo pareigos ignoravimui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo elgesys šių požymių neturėjo: pinigai nebuvo slepiami, pateikti savanoriškai ir pilnai, per itin trumpą laiką (1 minutę ir 4 sekundes), nėra aktyvaus vengimo, nėra kontrolės trikdymo, o deklaravimo galimybė buvo eliminuota pačios muitinės pareigūnės sprendimu.
3.6. Tokia faktinė situacija pagal savo pobūdį neatitinka tipinės BK 199 straipsnio kriminalizuojamos veikos modelio, BK 199 straipsnio taikymas yra neproporcingas ir perteklinis. Todėl BK 199 straipsnio taikymas nagrinėjamu atveju reiškia baudžiamosios teisės panaudojimą ne pagal jos paskirtį, kas prieštarauja ultima ratio principui ir dar kartą patvirtina netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.
3.7. Byloje nustatyta, kad analogiškose situacijose ta pati institucija taikė skirtingą praktiką, priklausomai nuo pareigūno sprendimo. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė tapo priklausoma ne nuo įstatymo, o nuo individualios pareigūno praktikos, kas pažeidžia lex certa reikalavimą. Baudžiamoji atsakomybė negali priklausyti nuo individualios pareigūno praktikos ar subjektyvaus sprendimo, nes tai paneigia baudžiamosios teisės kaip ultima ratio priemonės esmę.
IV. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo M. G. pareiškimas dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo atmestinas.
5. Baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo pagrindai nustatyti BPK 451 straipsnyje. Pagal nuteistojo M. G. pareiškime nurodomą BPK 451 straipsnio 1 punktą, išnagrinėtos baudžiamosios bylos atnaujinamos, jeigu pagal nuosprendžiuose ir nutartyse nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, jog akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir dėl to reikia panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį bei paskesnes teismų nutartis ir baudžiamąją bylą nutraukti.
6. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso atnaujinimas yra išimtinis įsiteisėjusių teismų sprendimų peržiūros būdas. Nagrinėjant pareiškimą, kuriuo prašoma atnaujinti bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, byla nėra dar kartą patikrinama teisės taikymo aspektu, kaip daroma nagrinėjant bylą kasacine tvarka. Baudžiamoji byla, vadovaujantis BPK XXXIV skyriaus nuostatomis, gali būti atnaujinama ir nagrinėjama Lietuvos Aukščiausiajame Teisme tik nustačius akivaizdžią baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą. BPK 451 straipsnyje nurodytas akivaizdžiai netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas yra tada, kai be papildomo tyrimo ir vertinimo nustatoma aiški nuosprendyje ar nutartyje nustatytų faktinių bylos aplinkybių neatitiktis pritaikyto baudžiamojo įstatymo normoje nustatytoms sąlygoms; sprendžiant bylos atnaujinimo klausimus, nuosprendžiuose ir nutartyse nustatytos bylos aplinkybės nekvestionuojamos, preziumuojama, kad jos nustatytos teisingai, ir svarstomas tik jų atitikties pritaikyto baudžiamojo įstatymo normoje nustatytoms sąlygoms klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys atnaujintose baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNy0zLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-7-3/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-7-3/2011">2A-7-3/2011</a>, 2A-7-11-489/2019, 2A-15-697/2021). Sprendimas atnaujinti baudžiamąją bylą negali būti grindžiamas vien tik pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo pateikusio proceso dalyvio manymu, kad BK specialiosios dalies straipsnio dispozicija turi būti suprantama kitaip, nei buvo išaiškinta nagrinėjant bylą kasacine tvarka, taip pat ir teiginiais apie, proceso dalyvių manymu, padarytus proceso pažeidimus, neteisingai nustatytas aplinkybes ar teismo išvadų nepagrįstumą ir pan. Baudžiamosios bylos atnaujinimas galimas tik tada, kai įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose yra aiškiai apsirikta parenkant taikytiną baudžiamojo įstatymo nuostatą ar akivaizdžiai iškreipta taikytų nuostatų prasmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys atnaujintose baudžiamosiose bylose Nr. 2A-40/2007, 2A-42/2007).
7. Šioje byloje pareiškėjas yra nuteistas už tai, kad pėsčiųjų taku vykdamas iš Rusijos Federacijos į Lietuvą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir gabendamas privalomus muitinei pateikti grynuosius pinigus – 16 723,94 Eur, siekdamas išvengti muitinės kontrolės, žodžiu deklaravo gabenantis 2000 Eur, o 14 670 Eur ir 3300 Rusijos rublių laikė skirtingose vietose ir taip išvengdamas muitinės kontrolės gabeno grynuosius pinigus, kurių vertė viršija 150 MGL, bet neviršija 400 MGL dydžio sumos. Šios teismų nustatytos aplinkybės atitinka BK 199 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką. Nuteistojo pareiškime nenurodoma konkreti (akivaizdi) šio baudžiamojo įstatymo taikymo klaida. Pareiškimu iš esmės prašoma iš naujo peržiūrėti jo baudžiamąją bylą, įvertinti, ar jo veiksmuose buvo tiesioginė tyčia ir ar apskritai toks elgesys atitinka baudžiamosios teisės kaip ultima ratio taikymą, taip pat nustatyti, ar muitinės pareigūnės parodymuose nėra prieštaravimų, kuriuos neva atskleidžia byloje esantys vaizdo įrašai ir muitinės informacinės sistemos laiko žymos, taip pat ar proceso metu nebuvo iškraipyta paties deklaravimo samprata. Toks pareiškimo turinys neatitinka BPK 451 straipsnyje nustatytų pagrindų atnaujinti baudžiamąją bylą, nes dėl tinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo sprendžiama pagal nuosprendžiuose ir nutartyse nurodytas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo M. G. pareiškimas atmetamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 453 straipsnio 3 dalimi,
n u t a r i a :
Nuteistojo M. G. pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo atmesti.
Teisėjai Albinas Antanaitis
Olegas Fedosiukas
Alvydas Pikelis
