Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-29/2012

Teisminio proceso Nr.: 2-08-3-03261-2009-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

43.2; 64

2012 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Sigitos Rudėnaitės ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. G. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 10 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje civilinėje byloje UAB „Escala“ ieškinį atsakovei I. G., trečiajam asmeniui UAB „Saginda“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl reikalavimo teisės į indėlį perleidusio asmens nepagrįsto praturtėjimo indėlio draudimo išmokos suma.

Byloje nustatyta, kad atsakovės I. G. (buv. S.) vardu AB Litimpeks banko Panevėžio filiale (toliau Bankas) pagal terminuoto indėlio sutartį buvo atidaryta sąskaita, kurioje buvo 30 000 JAV dolerių (ekvivalentas litais 120 000 Lt). Šį indėlį atsakovė buvo įkeitusi Bankui, užtikrindama UAB „Saginda“ paskolą.

1999 m. rugsėjo 1 d. atsakovė ir UAB „Saginda“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią UAB „Saginda“ perleido reikalavimo teises į jos sąskaitoje esamą 119 900 Lt lėšų likutį. Apie reikalavimo perleidimo sutartį atsakovė Bankui pranešė 1999 m. rugsėjo 2 d. Bankui bankroto byla iškelta 1999 m. rugsėjo 13 d., tačiau dar iki bylos iškėlimo Lietuvos Banko 1999 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Nr. 120 buvo atšauktas Banko leidimas atlikti finansines operacijas, tarp jų ir klientų sąskaitų tvarkymą.

Iškėlus bankroto bylą, klientams, turėjusiems sąskaitas Banke, buvo išmokamos indėlių draudimo išmokos, tuo tikslu buvo atidaromos indėlių iki pareikalavimo sąskaitos. Atsakovei sąskaita buvo atidaryta Lietuvos žemės ūkio banke (šiuo metu AB DnB bankas) ir 1999 m. gruodžio 1 d. į atidarytą sąskaitą pervesta 33 000 Lt draudimo išmoka. Atsakovė šią pinigų sumą paėmė 1999 m. gruodžio 8 d.

Vilniaus apygardos teismo 2000 m. gegužės 10 d. sprendimo pagrindu 2002 m. birželio 27 d. likviduojamas Bankas vykdė finansinę operaciją pagal atsakovės 1999 m. rugsėjo 1 d. sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį ir nustatė, jog iki perleistos 119 900 Lt sumos atsakovės sąskaitoje trūksta 31 866,68 Lt. Šią skolą Bankas perleido ieškovui 2006 m. gegužės 22 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi, kuri buvo patvirtinta Vilniaus apygardos teismo teisėjo rezoliucija 2008 m. balandžio 18 d. Ieškovas tinkamai informavo atsakovę apie sudarytą reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymą ir esamą skolą, kurią paragino sumokėti per penkias dienas. Atsakovei nesumokėjus reikalaujamos skolos, ieškovas 2009 m. birželio 8 d. kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 31 866,68 Lt sumą ir procesines palūkanas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011 m. sausio 24 d. sprendimu ieškinio netenkino, priteisė iš ieškovo atsakovei 1500 Lt išlaidų už advokato paslaugas ir į valstybės biudžetą 76,47 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas, atsižvelgęs į CK 6.237, 6.242 straipsnius, aplinkybių, kad atsakovė buvo nesąžininga, byloje nenustatė; tokia aplinkybe nesirėmė, jos neįrodinėjo ir ieškovas. Pats Bankas, kurio reikalavimo teises yra perėmusi ieškovas, pranešė trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių draudimo fondas“ apie atsakovės sąskaitoje turimas lėšas, nors jam 1999 m. rugsėjo 2 d. buvo pranešta apie reikalavimo teisės į šias lėšas perleidimą UAB „Saginda“. Bankas, Vilniaus apygardos teismui 2000 m. gegužės 10 d. pripažinus galimu įskaitymą pagal reikalavimo perleidimo sutartį, įskaitymą atliko beveik po dvejų metų – tik 2002 m. birželio 27 d., nors iš Banko išrašo matyti apie 2001 m. kovo 19 d. draudimo išmokos įskaitymą atsakovės sąskaitoje. Nepaisant to, Bankas iki Vilniaus apygardos teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarties priėmimo nepranešė nei VĮ „Indėlių draudimo fondas“, nei Vilniaus apygardos teismui, nagrinėjusiam Banko bankroto bylą, apie neteisėtai išmokėtą draudimo išmoką atsakovei, 2003 m. gruodžio 11 d. pervedė savo įsipareigojimus VĮ „Indėlių draudimo fondas“, kartu ir atsakovės indėlio dalį. Pažymėjo, jog Bankas iki jo reikalavimo teisės perleidimo ieškovui (2006 m. gegužės 22 d.) nesikreipė į atsakovę dėl Banko lėšomis kompensuotos draudimo išmokos sumos grąžinimo. Dėl to teismas laikė, kad šiais savo veiksmais Bankas neginčijo 33 000 Lt draudimo išmokos sumokėjimo atsakovei ir taip pat savo patirtų nuostolių ją kompensavus VĮ „Indėlių draudimo fondas“. Nustačius, kad Bankas dėl savo kaltės neįgyvendino savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, o atsakovė praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies – Banko – veiksmų, kuriuos jis atliko išimtinai savo interesais ir rizika, teismas nelaikė atsakovės nesąžiningai praturtėjusia Banko sąskaita, todėl ji neprivalo ieškovui, kaip Banko reikalavimo teisių perėmėjui, kompensuoti 31 866,68 Lt Banko patirtų nuostolių. Pripažinus, kad ieškovo reikalavimas priteisti pagrindinę sumą nepagrįstas, teismas netenkino reikalavimo priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas. Teismas atmetė atsakovės prašymą taikyti ieškinio senatį, nes ieškovo teisės nėra pažeistos, todėl teisės pažeidimo padarinių įsisenėjimas neprasideda. Esant šioms aplinkybėms, teismas ieškinio netenkino (CK 6.242 straipsnio 3 dalis); iš ieškovo atsakovei priteisė 1500 Lt už advokato paslaugas ir išlaidas, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gegužės 10 d. sprendimu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 24 d. sprendimą panaikino, priėmė naują sprendimą ir ieškinį patenkino, priteisdamas ieškovui iš atsakovės 31 866,68 Lt. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas ginčo materialinius santykius, padarė materialinių įstatymų taikymo klaidą. Teismas nurodė, kad pagal CK 6.237 straipsnį asmuo, be teisinio pagrindo įgytą turtą privalo grąžinti asmeniui, kuriam šis priklauso, išskyrus atvejus, numatytus CK 6. 241 straipsnyje. Turto gavimas be teisinio pagrindo yra tuo atveju, kai įvykdoma nesama prievolė, arba prievolė įvykdoma prieš atsirandant atidedamajai sąlygai ir pan. Ši teisės norma skiria sąžiningą ir nesąžiningą turto gavimą. Sąžiningas atsakovas, nežinojęs ir negalėjęs žinoti, kad turtą gauna be pagrindo, neatsako už atsitiktinę turto žūtį ne dėl jo kaltės tol, kol sužinojo ar turėjo sužinoti, kad turtą įgyja be pagrindo, t. y. iki sužinojimo žuvusio turto vertę turi atlyginti tik esant jo kaltei. Nesąžiningas atsakovas, žinojęs arba turėjęs žinoti, kad turtą įgyja be teisinio pagrindo, atsako ir už atsitiktinę turto žūtį. Teismo manymu, nagrinėjamoje byloje ieškovas įrodė, kad atsakovė gavo 33 000 Lt draudimo išmoką be pagrindo. Ji nepaneigė byloje esamų įrodymų, o duomenų, kad 33 000 Lt draudimo išmoką gavo pagrįstai, nėra. Atsakovė pinigus gavo Lietuvos žemės ūkio banke, todėl turėjo suvokti ir suvokė, kad draudimo išmoka jai mokama nepagrįstai, nes 1999 m. rugsėjo 1 d. Banke laikytą piniginį indėlį ji perleido UAB „Saginda“. Taigi, be pagrindo gautus pinigus atsakovė privalo grąžinti. Ta aplinkybė, kad Bankas, vykstant bankroto procesui, finansines operacijas pagal šią perleidimo sutartį vykdė vėliau, esmės nekeičia, nes, išreikalaujant be teisinio pagrindo įgytą turtą, kaltė reikšmės neturi. Byloje nenustatyta CK 6.241 straipsnyje numatytų atvejų, todėl ieškovo reikalaujamą pinigų sumą atsakovė privalo grąžinti. Teisėjų kolegija nesutiko su atsakovės argumentais dėl ieškinio senaties termino. Ginčo santykiams taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas. Iki naujojo CK įsigaliojimo ieškinio senatis buvo treji metai, kuri nagrinėjamu atveju nebuvo pasibaigusi. Ieškinys pareikštas 2009 m. birželio 8 d., todėl ieškinio senaties ieškovas nepraleido (CK 1.125 straipsnio 1 dalis, CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Apeliacinės instancijos teismas klaidingai nustatė, kad turtas buvo įgytas be teisinio pagrindo. Kasatorei, kaip indėlininkei, draudimo išmoka buvo išmokėta remiantis teisiniu pagrindu: pagal Gyventojų indėlių draudimo įstatymo 1, 4, 10 straipsnius, VĮ Indėlių draudimo fondo tarybos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutarimu Nr. 2 patvirtintą draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką, atsakovei draudimo išmoką apskaičiavo, paskyrė ir išmokėjo iš savo lėšų Fondas, remdamasis draudėjo (AB „Litimpeks bankas“) draudimo įvykio dienos duomenimis apie indėlius ir indėlininkus, tai patvirtina ir pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės. Fondo sprendimas paskirti ir išmokėti atsakovei draudimo išmoką yra atsakovės draudimo išmokos teisėtumo pagrindas – kol jo teisėtumas nenuginčytas ir jis nėra panaikintas, negali būti kvestionuojamos atsakovės teisės į draudimo išmoką.

2. Vienas atvejų, kai turto negalima išreikalauti kaip įgyto be teisinio pagrindo, yra šio turto perdavimas asmens, žinojusio, kad jis neprivalo vykdyti prievolės (CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktas). AB „Litimpeks bankas“ dėl savo kaltės neįgyvendino teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, nes jau iki draudimo išmokos išmokėjimo atsakovei, AB „Litimpeks bankas“ 1999 m. rugsėjo 2 d. žinojo visas su atsakovės draudimo išmoka susijusias aplinkybes ir tai, kad neva neturi pareigos vykdyti prievolės. Visu šiuo laikotarpiu AB „Litimpeks bankas“ nepranešė nei VĮ „Indėlių draudimo fondas“, nei Vilniaus apygardos teismui, nagrinėjusiam Banko bankroto bylą, apie neteisėtai išmokėtą draudimo išmoką atsakovei.

3. Apeliacinės instancijos teismas, pritaikydamas įgyto turto išreikalavimo institutą, neatsižvelgė į šiam institutui būdingą subsidiarų pobūdį (CK 6.237 straipsnio 5 dalis). Ieškovas kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo, grįsdamas savo reikalavimą skolos dokumentais. Atsižvelgiant į tai bei įrodžius reikalavimo pagrįstumą, turėtų būti taikomas žalos atlyginimo institutas. Taip pat nėra nuginčytas ir panaikintas Fondo sprendimas paskirti ir išmokėti atsakovei 33000 Lt draudimo išmoką, todėl visų pirma ieškovas savo teises turėjo ginti pareikšdamas ieškinį dėl Fondo sprendimo panaikinimo ir restitucijos taikymo, tačiau šiuo atveju neišnaudojo šių CK 1.138 straipsnyje nustatytų civilinių teisinių gynimo būdų.

4. AB „Litimpeks Bankas“, patvirtinęs ir padengęs Fondo reikalavimą, neįgijo jokių reikalavimo teisių į asmenis, kuriems buvo išmokėtos draudimo išmokos. Tam nėra jokio įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo. Nei Gyventojų indėlių draudimo, nei Komercinių bankų įstatymai, nei kiti bankroto teisinius santykius reguliuojantys teisės aktai nenustato Fondo teisės išreikalauti iš indėlininkų remiantis neteisingais draudėjo pateiktais duomenimis išmokėtų draudimo išmokų. Priešingai, teisės aktai, reglamentuojantys draudimo išmokų apskaičiavimo tvarką, nustato, kad už duomenų, perduotų į Fondą, tikrumą atsako draudėjo, kuriam yra įvykęs draudiminis įvykis, administratorius, t. y. šiuo atveju AB „Litimpeks Bankas“ bankroto administratorius. Taigi konstatuotina, kad atsakomybę už pagal neteisingus duomenis išmokėtą draudimo išmoką prisiima Banko bankroto administratorius – šiuo atveju AB „Litimpeks Bankas“ bankroto administratorius UAB „Valeksa“.

5. Negalima sutikti su Panevėžio apygardos teismo sprendimo išvada, kad ginčo santykiams taikomas dešimties metų senaties terminas. Šis teismo sprendimas yra neteisėtas, nes ieškinys buvo pareikštas dėl padarytos žalos atlyginimo ir byloje yra keliamas deliktinės atsakomybės klausimas, kuriam taikytina trejų metų sutrumpinta ieškinio senatis (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

6. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad atsakovei draudimo išmoka buvo išmokėta nepagrįstai, pasisakė dėl į bylą neįtrauktų asmenų, t. y. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nes draudimo išmoką apskaičiavo ir išmokėjo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, bei AB „Litimpeks Bankas“ bankroto administratorius – UAB „Valeksa“, teikiantis duomenis apie indėlininkus Fondui ir atsakantis už jų teisingumą, dėl to pažeidė CPK 266 straipsnyje įtvirtintą draudimą spręsti dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų. Tai yra pagrindas pripažinti Panevėžio apygardos teismo sprendimą absoliučiai negaliojančiu pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

7. Bylos nagrinėjimo metu buvo išklausyti tik ieškovo atstovo paaiškinimai. Panevėžio apygardos teismas 2011 m. kovo 30 d. gavo atsakovės atstovės prašymą atidėti bylos nagrinėjimą. Prašymas buvo grįstas jos užimtumu bei pateikti tai pagrindžiantys įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas, netenkinęs kasatorės atstovės prašymo, ir bylą išnagrinėjęs jai nedalyvaujant, neužtikrino realaus asmens teisės į teisminę gynybą pricipo įgyvendinimo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB „Escala“ prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimu iš esmės palaikomi apeliacinės instancijos teismo argumentai papildomai nurodant, kad teismas nepažeidė proceso normų ir nepasisakė dėl į bylą neįtrauktų Fondo ir Banko administratoriaus teisių ir pareigų, o byloje jiems nebuvo reiškiama jokių pretenzijų.

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatinėjami. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai.

Dėl pareigos grąžinti be teisėto pagrindo įgytą turtą

Byloje nustatyta, kad kasatorė AB „Litimpeks“ Banke turėjo 30 000 JAV dolerių indėlį, tačiau 1999m. rugsėjo 1 d. cesijos sutartimi (CK 6.101 straipsnis) reikalavimo teisę į indėlį perleido UAB „Saginta“ ir šią sutartį pateikė Bankui. UAB „Saginta“ prašė Banko įskaityti reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu įgytą teisę į kasatorės indėlį ir savo skolą Bankui, t. y. prašė atlikti priešpriešinių vienarūšių prievolių įskaitymą (CK 6.131 straipsnis), tačiau Bankas, motyvuodamas, kad jo veikla sustabdyta ir jis negali atlikinėti finansinių operacijų, atsisakė atlikti įskaitymą. 1999 m. rugsėjo 13 d. Bankui buvo išketa bankroto byla ir Banko indėlininkams buvo mokamos indėlių draudimo išmokos. Dėl to kasatorės vardu Lietuvos žemės ūkio banke buvo atidaryta sąskaita ir į ją draudimo įmonė 1999 m. gruodžio 1 d. įmokėjo 33 000 Lt indėlio draudimo išmoką. Šią išmoką kasatorė paėmė 1999 m. gruodžio 8 d. Bankroto proceso metu Bankas sumokėjo draudimo įmonei visą šios išmokėtą indėlininkams draudimo išmokų sumą. Teismas, spręsdamas tarp UAB „Saginta“ ir Banko kilusį ginčą, 2000 m. gegužės 10 d. sprendimu pripažino UAB „Saginta“ prašymą įskaityti priešpriešinius reikalavimus pagrįstu ir, vykdydamas teismo sprendimą, Bankas 2002m. birželio 27 d. įskaitė visą kasatorės indėlį už UAB „Saginta“ skolą Bankui.

Teisėjų kolegija, remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, nurodo, kad kasatorei ir UAB „Saginta“ sudarius reikalavimo teisės į indėlį perleidimo sutartį įvyko prievolės dalyvių pasikeitimas, kai vietoje vieno kreditoriaus atsirado kitas, t. y. nuo sutarties sudarymo momento kasatorė neteko, o UAB „Saginta“ įgijo reikalavimo teisę į Banke kasatorės vardu esantį indėlį, todėl po bankroto bylos Bankui iškėlimo kasatorė neturėjo teisės gauti indėlio draudimo išmokos. Teisę gauti indėlio draudimo išmoką turėjo UAB „Saginta“, tačiau ji pasirinko kitokį savo teisių gynimo būdą ir dar iki bankroto bylos iškėlimo pateikė Bankui pareiškimą dėl indėlio už skolą Bankui įskaitymo, kuris dėl kilusio ginčo buvo atliktas po bankroto bylos iškėlimo ir indėlių draudimo išmokų sumokėjimo. Taigi pagal byloje nustatytas aplinkybes dalis indėlio kaip draudimo išmoka buvo sumokėta kasatorei ir visa indėlio suma pagal reikalavimo perleidimo sutartį buvo įskaityta UAB „Saginta“ naudai. Tai reiškia, kad, Bankui grąžinus draudimo įmonei šios išmokėtas draudimo išmokas, dėl kasatorei sumokėtos indėlio dalies ir atlikto UAB „Saginta“ skolos įskaitymo Bankas neteko 33 000 Lt (atlikus indėlio palūkanų išskaitą galutinai nustatyta 31 866,68 Lt suma).

Kasatorė nurodo, kad ieškinys pareikštas dėl žalos atlyginimo, todėl teismas be pagrindo taikė nepagrįsto praturtėjimo institutą ir netaikė ieškiniui dėl žalos atlyginimo pasibaigusio senaties termino. Teisėjų kolegija šiuos argumentus laiko nepagrįstais ir atmeta.

CK 6.237 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta. Šioje normoje nustatyta bendroji taisyklė, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo įgijo turtą, privalo jį grąžinti asmeniui, kuriam šis turtas priklauso, išskyrus atvejus, nustatytus CK 6.241 straipsnyje. Turto įgijimas be teisinio pagrindo reiškia, kad jo įgijimo negalima paaiškinti nei konkrečiu teisės aktu, nei sandoriu. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinės teisės gynybos būdų atžvilgiu, t. y. jis taikomas tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais civilinių teisių gynybos būdais – taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje BUAB,,Utvilsta“ v. IĮ,,Utenos stogai“, bylos Nr. 3K-3-140/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Rolvika“ v. BUAB „LVS“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-90/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje E. Ž. ir kt. v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-569/2009).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorė, pasinaudodama tuo, jog draudimo įmonė į jos sąskaitą pervedė indėlio draudimo išmoką, paėmė pinigus, nors, kaip minėta, reikalavimo teisę į indėlį buvo perleidusi kitam asmeniui, t. y. paėmė pinigus neturėdama tam teisinio pagrindo ir dėl to sumažėjo Banko turtas, todėl Bankas, o pagal 2006 m. gegužės 22 d. reikalavimo perleidimo sutartį ieškovas įgijo teisę reikalauti, kad kasatorė grąžintų be teisinio pagrindo gautus pinigus. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė ginčo teisinių santykių kvalifikavimo klausimą ir taikė pirmiau aptarto nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo instituto normas, nes pagal byloje nustatytas aplinkybes sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės normų pagrindu apginti ieškovo pažeistas teises ir išieškoti iš kasatorės be teisėto pagrindo gautą pinigų sumą nėra galimybių. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino, nes ieškiniams dėl nepagrįsto praturtėjimo taikomas bendrasis dešimties metų terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kasatorės argumentus, kad ji nelaikytina nepagrįstai praturtėjusia, nes Bankas dėl savo kaltės teisių neįgyvendino taip, kad nepatirtų nuostolių (CK 6.242 straipsnio 3 dalis). Minėta, Bankas iki teismo sprendimo nepripažino ir nevykdė UAB „Saginta“ pareiškimo dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, todėl iki 2002 metų, kai buvo atliktas įskaitymas, UAB „Saginta“ turėjo teisę gauti indėlio draudimo išmoką. Tai, kad draudimo išmoka buvo sumokėta ne į bendrovės, o į kasatorės sąskaitą, kuriuos abu siejo indėlio reikalavimo perleidimo sutartis, nėra pagrindas atmesti ieškinį. Pažymėtina, kad pačios kasatorės veiksmai neatitiko geros moralės normų ir yra nesąžiningi, nes ji, žinodama, jog neturi teisės į indėlį, pasinaudodama susiklosčiusia padėtimi, iš Banko sąskaitos paėmė jai nepriklausančią indėlio draudimo išmoką.

Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl proceso teisės normų pažeidimo. Teismas pagrįstai neįtraukė draudimo įmonės bylos dalyviu, nes nesprendė dėl jos teisių ir pareigų. Draudimo įmonei jos sumokėta draudimo išmokų suma grąžinta ir ji šioje byloje niekuo nesuinteresuota. Nepagrįstą turto sumažėjimą patyrė Bankas, kai draudimo įmonei kompensavo be teisėto pagrindo kasatorės paimtą draudimo išmoką. Kiti kasatorės nurodyti proceso teisės pažeidimai nėra tokie reikšmingi, kad sudarytų pagrindą pripažinti, jog dėl jų galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

Pagal CPK 359 straipsnio 3 dalį kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, panaikina arba pakeičia apskųstą sprendimą, nutartį, nustatęs CPK 346 straipsnyje įtvirtintus kasacijos pagrindus. Atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindų kasacine tvarka pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą šioje byloje nėra, ir kasacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Ieškovas prašo priteisti iš atsakovės atstovavimo kasaciniame teisme išlaidas ir pateikia 3781,25 Lt sumokėjimą patvirtinančius dokumentus. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas CPK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio. Tokios šiuo metu galiojančios rekomendacijos yra patvirtintos Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisimo, užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“. Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, pinigų sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo, pateikto procesinio dokumento teisinio argumentavimo pobūdį ir, vadovaujantis Rekomendacijų 2.1, 2.5, 2.6, 2.8 ir 8.14 punktais, už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į kasacinį skundą ieškovui iš atsakovės priteistina 1000 Lt.

Kasaciniame procese valstybė patyrė 62,15 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, todėl jos valstybės naudai priteistinos iš atsakovės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš I. G. (a. kodas (duomenys neskelbtini) UAB „Escala“ (j.a. kodas 181685221) naudai 1000 (vieną tūkstantį) Lt atstovavimo išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš I. G. (a. kodas (duomenys neskelbtini) 62,15 Lt (šešiasdešimt du litus 15 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Sigita Rudėnaitė

Vincas Verseckas