Civilinė byla Nr. 3K-3-23/2012
Proceso Nr. NESUTEIKTAS
Procesinio sprendimo kategorijos:
44.5.2.17, 110.6 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Vinco Versecko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vidarta“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vidarta“ ieškinį atsakovui V. J. dėl nuostolių atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Bylos šalių ginčas kilo dėl nuostolių, atsiradusių civilinėje byloje pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimo.
Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teisme V. J. pareiškė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti galiojančia 2004 m. rugsėjo mėn. jo su UAB „Vidarta“ sudarytą jungtinės veiklos sutartį, atidalyti šios sutarties pagrindu pasiektą bendrą jungtinės veiklos rezultatą, priteisiant V. J. nuosavybės teise 1/3 dalį ginčo žemės sklypo. Šiam reikalavimui užtikrinti iki ieškinio padavimo nuo 2007 m. gegužės 28 d. V. J. prašymu buvo taikyta laikinoji apsaugos priemonė – UAB „Vidarta“ priklausančio 6 084 000 Lt vertės žemės sklypo areštas. Išnagrinėjęs bylą iš esmės, Kauno apygardos teismas 2008 m. gegužės 26 d. sprendimu V. J. ieškinį tenkino. Šį sprendimą UAB „Vidarta“ apeliaciniu skundu prašė panaikinti. V. J. 2007 m. liepos 8 d. Lietuvos apeliaciniam teismui padavė pareiškimą dėl ieškinio atsisakymo, nenurodydamas motyvų. Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. liepos 15 d. nutartimi ieškinio atsisakymą priėmė, panaikino Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 26 d. sprendimą ir byloje taikytą laikinąją apsaugos priemonę ir civilinę bylą nutraukė. UAB „Vidarta“ 2008 m. liepos 24 d. pardavė ginčo žemės sklypą UAB „Ardela“ ir tą pačią dieną atsiskaitė su AB banku „Hansabankas“.
Ieškovas UAB „Vidarta“ pareiškė ieškinį, prašydamas priteisti iš V. J. 2 701 213,12 Lt nuostolių atlyginimą, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas reikalavimą grindė tuo, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių nutrauktoje civilinėje byloje taikymo patyrė nuostolių, nes vėlesnis nei planuota ginčo žemės sklypo pardavimas lėmė: 700 000 Lt nuostolių atsiradimą dėl areštuoto žemės sklypo pardavimo kainos sumažėjimo nuo 8,5 mln. Lt iki 7,8 mln. Lt; ieškovo prievolę 2007 ir 2008 m. sumokėti 81 704 Lt žemės mokesčio; prievolę sumokėti 266 954,12 Lt palūkanų ir mokesčių už paskolos sutarties pratęsimą; ieškovo apyvartos iš įprastinės veiklos smukimą ir 1 652 555 Lt nuostolių negautų pajamų forma, anksčiau negavus pajamų už parduotą sklypą, dėl to negalint didinti apyvartos, atsiskaityti su tiekėjais.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 24 d. sprendimu ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gegužės 17 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Teismai nurodė, kad, nesant bent vieno iš civilinės atsakomybės taikymo pagrindų, civilinė atsakomybė negalima. Neteisėtais veiksmais, kaip civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, sąlyga, pripažįstamas prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmens reikalavimų nepagrįstumas, patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo jo reikalavimai atmesti. Civilinės atsakomybės prasme tai yra bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas kaip neteisėti ieškovo veiksmai. Taigi, nagrinėjamoje byloje svarbu, ar įsiteisėjusiu teismo sprendimu V. J. ieškinys bendrovei „Vidarta“ yra atmestas, pripažinus jį nepagrįstu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje neįrodyta, jog V. J. ieškinį UAB „Vidarta“ dėl jungtinės veiklos sutarties pripažinimo galiojančia pareiškė piktnaudžiaudamas teise. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad piktnaudžiavimo šia teise klausimas neturėjo būti vertinamas kaip viena iš civilinės deliktinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, taikymo sąlygų.
Teismai nustatė, kad šalims atstovavusių advokatų elektroninio susirašinėjimo duomenys patvirtina, jog bylai esant apeliacinės instancijos teisme šalys suderino taikią teisminio ginčo baigtį; atsakovo UAB „Vidarta“ vadovui nesutikus pasirašyti taikos sutartį, ieškovas V. J. pasirašė atsakovo advokatų parengtus ieškinio atsisakymo pareiškimą ir raštus dėl pretenzijų, susijusių su ginčo žemės sklypu, bendrovėms „Ardela“, „Vidarta“ ir jos vadovui A. M. neturėjimo, kai gavo užtikrinimą, kad bylos šalių sutarta 700 000 Lt kompensacija už indėlį bendroje su UAB „Vidarta“ jungtinėje veikloje jam bus sumokėta. Toks užtikrinimas buvo su bendrovės „Vidarta“ nauju verslo partneriu UAB „Ardela“ susijusio A. N. 2008 m. liepos 4 d. V. J. išduotas paprastas neprotestuotinas 700 000 Lt sumos vekselis, kurio apmokėjimą laidavo UAB „Ardela“. Šias aplinkybes iš esmės patvirtino UAB „Ardela“ akcininkas. Taigi, po palankaus pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo V. J. ieškinio atsisakė ne dėl pareikštų reikalavimų nepagrįstumo, o dėl to, kad bylos šalys suderino ir tam tikru būdu įformino taikų ginčo išsprendimą. Kada ir kokiomis aplinkybėmis buvo įvykdytas bylos šalių susitarimas, nagrinėjamu atveju teisiškai nereikšminga. Pinigų V. J. sumokėjimą po bylos nutraukimo patvirtina įrašas vekselyje ir vekselio grąžinimas jo davėjui. Tai, kad gautų pinigų V. J. nedeklaravo, nepaneigia bylos duomenimis nustatytų faktinių ieškinio atsisakymą lėmusių aplinkybių. Teismai sprendė, kad nėra pagrindo padaryti išvadą, jog, priėmus V. J. ieškinio atsisakymą, ieškinys pripažintas nepagrįstu ir dėl to atmestas, kad ieškovas V. J., pareiškęs prašymą areštuoti ginčo žemės sklypą, pažeidė bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai ir todėl yra atsakingas už bendrovės „Vidarta“ patirtą žalą.
Teismai taip pat sprendė, kad UAB „Vidarta“ neįrodė prašomų atlyginti nuostolių. Viešame registre įregistruota tik viena UAB „Vidarta“ ir UAB „Ardela“ preliminarioji sutartis dėl areštuoto ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo, sudaryta 2007 m. kovo 6 d. Joje nurodyta, kad parduodamo objekto kaina – 6,5 mln. Lt, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta iki 2007 m. balandžio 11 d. Nors sklypas dar nebuvo areštuotas, jis iki nurodytos datos nebuvo parduotas, o 2008 m. liepos 24 d. parduotas už 7,8 mln. Lt, t. y. sklypo vertė išaugo 1,3 mln. Lt. Be to, ieškovas negali panaudoti prieš atsakovą neišviešintos ginčo žemės sklypo pardavimo preliminariosios sutarties ir jos sąlygomis grįsti negautos naudos reikalavimą. Pareigą mokėti žemės mokestį ieškovas prisiėmė į bendrą veiklą pagal jungtinės veiklos sutartį su UAB „Ardela“ įnešęs žemės sklypą. Be to, byloje esantys prašymas grąžinti permoką ir žemės nuomos mokesčio deklaracijų duomenys nepatvirtina šių mokesčių už 2007 ir 2008 metus sumokėjimo fakto. Mokesčių ir kredito grąžinimo našta tenka kredito gavėjui, ji nepriklausė nuo atsakovo veiksmų. Reikalaujant netiesioginių nuostolių atlyginimo turi būti įrodytos realios, o ne hipotetinės negautos pajamos, todėl ieškovo pateikta auditorės preliminari nuomonė dėl ieškovo negautų pajamų negali būti vertinama kaip pakankamas ir tinkamas įrodymas, pagrindžiantis netiesioginių nuostolių dydį.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Vidarta“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 24 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 17 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai, vertindami UAB „Vidarta“ patirtą žalą dėl žemės sklypo pardavimo kainos sumažėjimo, turėjo vadovautis ne 2007 m. kovo 6 d., bet naujai sudaryta 2007 m. gegužės 3 d. preliminariąja sutartimi ir jos 2007 m. gegužės 25 d. pakeitimu. Pagrindinė sutartis per 2007 m. kovo 6 d. preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą nebuvo sudaryta, todėl pagal CK 6.165 straipsnio 5 dalį prievolė sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigė. Teismai be pagrindo nesivadovavo šia teisės norma ir vertindami nuostolių dydį rėmėsi nebegaliojančia preliminariąja sutartimi. Be to, teismai nepagrįstai taikė CK 6.393 straipsnio 3 dalį, pagal kurią tik viešame registre įregistruota nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis gali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis. Preliminariosios sutarties pagrindu neatsiranda nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, todėl jos pakeitimo neįregistravimas Nekilnojamojo turto registre negali sukelti šioje teisės normoje nustatytų padarinių, taikytinų pagrindinei nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarčiai. Įstatyme nenustatyta reikalavimo preliminariąsias sutartis registruoti, jų neįregistravimas neatima jos šalių teisės panaudoti sutartį prieš trečiuosius asmenis. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 20 punkte nustatyta, kad nekilnojamojo daikto registro išraše gali būti daromos žymos apie juridinius faktus, jei jų registravimą nustato įstatymai.
2. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo galimų kasatoriaus susitarimų su atsakovu dėl bendros veiklos ginčo sklype, todėl teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad tokie susitarimai nepaneigti, pažeisdamas CPK 263 straipsnyje įtvirtintą reikalavimą teismo sprendimą pagrįsti teismo posėdyje ištirtais įrodymais ir aplinkybėmis.
3. Teismai, nukrypdami nuo teismų praktikos, suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje uždaroji akcinė bendrovė „ Militzer and Munch Fortransas“ v. Vokietijos bendrovė „ Lex System“ GmbH, bylos Nr. 3K-3-589/2006, nevertino, ar egzistavo aplinkybės, kurios, išnagrinėjus bylą pagal ieškinį iš esmės, būtų lėmusios ieškinio atmetimą.
4. Teismai, vykdydami CPK 186 straipsnio 4 dalies reikalavimus, turėjo įvertinti atsakovo paaiškinimų apie priežastis, turėjusias įtakos atsisakyti ieškinio, atitiktį tikrovei. Teismai nurodė, kad atsakovo nurodytas aplinkybes patvirtina šalių advokatų susirašinėjimas elektroniniu paštu. Teismai nevertino tokių įrodymų tinkamumo. Kasatoriaus nuomone, tokie įrodymai neatitinka rašytinio įrodymo sąvokos, pateiktos CPK 197 straipsnio 1 dalyje, todėl negali būti laikomi tinkama įrodinėjimo priemone CPK 177 straipsnio 2 dalies prasme.
5. Teismai, pažeisdami CPK 185 straipsnio 1 dalį, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Konstatuodami, kad V. J. ieškinio atsisakė dėl to, jog 2008 m. liepos 4 d. išrašytu vekseliu gavo kompensacijos sumokėjimo garantiją, nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertino byloje esančius įrodymus, vekselį, jo sąsajumą su ginčo dalyku, pagrindu ir kitais byloje esančiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, netyrė atsakovo paaiškinimų dėl vekselio išdavimo ir apmokėjimo aplinkybių, pažeisdamas CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Vekselyje nurodyta mokėjimo vieta – Kaunas, o atsakovas teigė, kad pinigai išmokėti Vilniuje. Kasatoriui paneigus vekselio išrašymo faktą ir apmokėjimo aplinkybes, teismai turėjo detaliai aiškintis šias aplinkybes, vekselio davėjo ir laiduotojo finansines galimybes sumokėti jame nurodytą sumą, liudytojų paaiškinimus, atsakovo pajamų deklaracijos duomenis ir įvertinę įrodymų visetą konstatuoti nustatytą ar nenustatytą ieškinio atsisakymo motyvą. Įvertinus tai, kad atsakovas atsisakė ieškinio, o ne sudarė taikos sutartį, galima daryti išvadą, kad jis nesitikėjo savo reikalavimų patenkinimo galutiniu teismo sprendimu. Be to, teismai, įvertinę įrodymus, patvirtinančius, kad dėl ginčo žemės sklypo arešto kasatorius patyrė nuostolių, mokėdamas žemės mokestį, nepagrįstai juos atmetė, nurodę, kad kasatorius junginės veiklos sutartimi prisiėmė pareigą mokėti žemės mokestį.
6. Oficialiajame rašytiniame įrodyme – 2009 m. spalio 16 d. Nekilnojamojo turto kadastro išraše su istorija nenurodyta apie registruotą preliminariąją sutartį. Teismai nepagrįstai nesirėmė šiuo įrodymu, bet rėmėsi mažesnę įrodomąją galią turinčiu įrodymu – VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2009 m. lapkričio 4 d. raštu.
7. Ieškovas patikslintame ieškinyje padidino savo reikalavimą iki 2 701 213,12 Lt, o pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė, kad atmeta ieškinį dėl 2 664 658,12Lt nuostolių atlyginimo. Pagal CPK 265 straipsnio 2 dalį teismas turi priimti sprendimą dėl visų pareikštų reikalavimų, o to neįvykdžius, konstatuotinas CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.
8. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl reikalavimo priteisti 1 652 555 Lt nuostolių, susijusių su kasatoriaus negautomis pajamomis. Apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo, kodėl verslo vertintojo nuomonė dėl turto vertės ir nuostolių dydžio laikė nepakankamu įrodymu, kodėl mokesčių dėl kredito grąžinimo našta nesusijusi su žemės sklypo suvaržymu, nepasisakė dėl ekspertizės būtinumo.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas V. J. prašo skundą atmesti, savo prašymą argumentuodamas taip:
1. 2007 m. kovo 6 d. preliminarioji žemės sklypo pirkimo–pradavimo sutartis buvo įregistruota viešame registre, ji nenutraukta, todėl neįregistruotos viešame registre naujos 2007 m. gegužės 3 d. preliminariosios sutarties ir jos 2007 m. gegužės 25 d. pakeitimo negalima panaudoti prieš trečiąjį asmenį V. J.. Be to, teismai ieškinį atmetė remdamiesi kitais argumentais, todėl CK 6.393 straipsnio taikymas nelėmė ginčijamų teismų procesinio sprendimo neteisėtumo.
2. Byloje nustatyta, kad kasatoriui buvo reikalingi banko kreditai, jis juos didino, o ginčo žemės sklypą įnešė į bendrą veiklą pagal jungtinės veiklos sutartį su UAB „Ardela“, prisiimdamas pareigą mokėti žemės mokestį, todėl argumentai dėl nuostolių, susijusių su palūkanų už kreditą ir žemės mokesčio mokėjimu, yra nepagrįsti.
3. Ieškinį reikšdamas CPK 95 straipsnio pagrindu, ieškovas turi įrodyti piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis faktą. Reikalaudamas atlyginti nuostolius pagal CPK 147 straipsnio 3 dalį kasatorius nepagrįstai ieškinio atsisakymą šioje byloje pagal padarinius prilygina ieškinio atmetimui, nes byloje nustatyta, kad ieškinio kitoje byloje atsisakyta, jos šalims ginčą išsprendus taikiai. Tai patvirtina byloje surinkti įrodymai.
4. Nepagrįstas ieškovo reikalavimas priteisti 1 652 555 Lt nuostolių negautų pajamų forma. UAB „Vidarta“ pateikta auditoriaus nuomonė dėl negautų pajamų nėra įrodymas, patvirtinantis negautų pajamų faktą. Bylos šalis, reikšdama reikalavimą atlyginti netiesioginius nuostolius, turi įrodyti, kad ji patyrė realių, o ne hipotetinių nuostolių.
5. Kasatoriaus argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo galimų kasatoriaus susitarimų su atsakovu dėl bendros veiklos ginčo sklype, yra nepagrįstas, nes konstatuotas faktas, jog Kauno apygardos teismas 2008 m. gegužės 26 d. sprendimu pripažino, kad bylos šalys sudarė jungtinės veiklos sutartį, pagal kurią UAB „Vidarta“ įnešė ginčo žemės sklypą.
6. Byloje pateikti duomenys apie šalių atstovų susirašinėjimą elektroniniu paštu yra rašytiniai įrodymai, šiuos ir kitus įrodymus teismai vertino, vadovaudamiesi vidiniu įsitikinimu, todėl kasatoriaus argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo yra nepagrįsti.
7. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti ieškinį dėl 2 664 658,12 Lt, o ne 2 701 213,12 Lt nuostolių atlyginimo, yra rašymo apsirikimas, padarytas nurodžius pirminę reikalavimo sumą, o ne pagal patikslintą ieškinį, todėl nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad toks netikslumas gali būti vertinamas kaip absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl neteisėtų veiksmų kaip civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, sąlygos
Atsakovo teisė reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, atsiradusius dėl jo prašymu civiliniame procese taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, nustatyta CPK 147 straipsnio 3 dalyje. Šią teisę suponuoja tai, kad laikinosios apsaugos priemonės paprastai yra susijusios su asmens teisių suvaržymais (CPK 145 straipsnis), o negalėdamas savo teisėmis naudotis visa apimtimi, toks asmuo gali patirti žalą. Žalos padarymas yra pagrindas atsirasti civilinės atsakomybės teisiniams santykiams (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje uždaroji akcinė bendrovė „ Militzer and Munch Fortransas“ v. Vokietijos bendrovė „ Lex System“ GmbH, bylos Nr. 3K-3-589/2006; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį civilinėje byloje UAB „ACUMEN“ v. UAB „ROVĖ“, bylos Nr. 3K-3-469/2009; 2010 m. gruodžio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Lit-Invest“ v. UAB „Paribys“, bylos Nr. 3K-7-411/2010) pasisakyta, kad, spręsdamas dėl civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese, teismas turi nustatyti šias civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Neteisėti veiksmai yra įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos neįvykdymas arba veiksmų, kuriuos draudžia įstatymai ar sutartis, atlikimas, arba bendrojo pobūdžio reikalavimų elgtis atidžiai ir rūpestingai bei taip, kad niekam nepadarytum žalos, pažeidimas (CK 6.246 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis). Neteisėtais veiksmais, kaip civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 147 straipsnio 3 dalis), sąlyga pripažintinas asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas, patvirtinamas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo jo reikalavimai pripažinti nepagrįstais ir atmesti. Asmuo, kuris dėl tokių neteisėtų pareiškėjo veiksmų patyrė žalą, turi teisę reikalauti nuostolių, kurie yra tokių veiksmų rezultatas (t. y. susiję su jais priežastiniu ryšiu), atlyginimo. Tuo atveju, kai pareiškiamas reikalavimas atlyginti nuostolius, patirtus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje, baigtoje neišnagrinėjus jos iš esmės, inter alia – atsiėmus ieškinį, būtina įrodyti aplinkybes, patvirtinančias ieškinio reikalavimų nepagrįstumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje uždaroji akcinė bendrovė „ Militzer and Munch Fortransas“ v. Vokietijos bendrovė „ Lex System“ GmbH, bylos Nr. 3K-3-589/2006).
Teismai nustatė nagrinėjamoje byloje reikšmingas aplinkybes: pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą, kurioje buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, V. J. ieškinį pripažino pagrįstu ir tenkino. Vertindami ieškinio atsisakymą apeliaciniame procese, teismai, remdamiesi byloje surinktais įrodymais, konstatavo tokio ieškovo procesinio veiksmo priežastis: šalys sutarė teisminį ginčą baigti taikiai, sumokant ieškovui kompensaciją, bet atsakovui nesutikus ginčo baigtį įforminti taikos sutartimi, jo atstovai pasiūlė kitą bylos nutraukimo pagrindą – ieškinio atsisakymą. Remdamiesi sprendžiant šalių ginčą tarpininkavusių asmenų paaiškinimais, pateiktais dokumentais, kitais įrodymais, patvirtinančiais atsakovo nurodytą įvykių eigą, teismai padarė išvadą, kad V. J. ieškinio atsisakė ne dėl savo reikalavimų nepagrįstumo, o dėl to, kad bylos šalys susitarė taikiai išspręsti ginčą. Kasatoriui neįrodžius V. J. pareikšto ieškinio nepagrįstumo, teismai nekonstatavo bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimo, pareiškiant prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teismai nustatė ir vertino aplinkybes, dėl kurių ieškovas kaip bylos nutraukimo pagrindą teismui pateikė pareiškimą dėl ieškinio atsisakymo, o ne taikos sutartį (tokį bylos nutraukimo pagrindą pasiūlė atsakovo atstovai kaip atsakovui priimtiną taikos sutarties alternatyvą). Konstatavus faktiškai taikų ginčo išsprendimą, procesinis bylos nutraukimo pagrindas nagrinėjamoje byloje nereikšmingas. Būtent bylos aplinkybės, patvirtinančios faktinį taikų ginčo sprendimą, yra reikšmingos sprendžiant dėl ieškovo reikalavimų pagrįstumo, nes laikytina, kad šalys, darydamos tarpusavio nuolaidų dėl ginčo dalyko, iš dalies pripažįsta priešingos šalies pozicijos pagrįstumą, jei nėra duomenų, kad nuolaidos daromos dėl kitų motyvų. Tokių duomenų šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nenustatė. Kasatoriaus argumentas, kad teismai nevertino, ar egzistavo aplinkybės, kurios išnagrinėjus bylą pagal ieškinį iš esmės, būtų lėmusios ieškinio atmetimą, yra nepagrįstas, nes būtent kasatorius turėjo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia reikalavimus šioje byloje (CPK 178 straipsnis), t. y. V. J. ieškinio nepagrįstumą, tačiau tokių įrodymų nepateikė ir neįrodė atsakovo V. J. veiksmų, prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neteisėtumo.
Dėl proceso teisės normų taikymo
Kasatorius nesutinka su teismų procesiniuose sprendimuose išdėstytu įrodymų vertinimu, jo nuomone, šalių advokatų siųsti laiškai elektroniniu paštu negali būti laikomi tinkama įrodinėjimo priemone CPK 177 straipsnio 2 dalies prasme.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas turi pagrindą konstatuoti byloje reikšmingų aplinkybių egzistavimą arba neegzistavimą (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai įstatyme nereikalaujama tam tikras bylos aplinkybes įrodinėti tik tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 4 dalis), teismas vertina visus įrodymus, atitinkančius leistinumo, sąsajumo, patikimumo kriterijus. Nustatinėjant aplinkybes, kuriomis ginčo šalis atstovavę advokatai susitarė dėl bylos nutraukimo, vertinami šalių atstovų susirašinėjimo duomenys. Šiuo atveju reikšminga susiklosčiusi šalių atstovų dalykinio bendravimo praktika – byloje nustatyta, kad toks bendravimas vyko elektroniniu paštu. Teismų praktikoje tinkamu pripažįstamas tiek rašytinis, tiek faksimilinis, tiek kitos formos pranešimai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje R. T. v. UAB UAB „Gipsonas“, bylos Nr. 3K-3-561/2005; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje G. Tankeliun įmonė „Hegvita“ v. UAB „Scania Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-479/2010).
Vertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno jų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai, ar ieškovų nurodyti liudytojai patvirtina tas aplinkybes, kurias dėsto ieškovas, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. T. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-150/2007).
Nagrinėjamoje byloje teismai padarytas išvadas grindė vienas kitą papildančiais įrodymais: liudytojų – kasatoriaus verslo partnerių, tarpininkavusių taikiai sprendžiant šalių ginčą, paaiškinimais, dokumentais, šalių atstovų elektroniniais laiškais, kt. Šalių atstovų rašyti elektroniniai laiškai detaliai atskleidžia taikaus ginčo sprendimo eigą, bylos nutraukimo pagrindo pasirinkimo priežastis, pasiekto susitarimo vykdymo aplinkybes, kurias patvirtina ir kiti anksčiau nurodyti teismų pakankamai išanalizuoti bei CPK 177, 185 straipsnio tvarka ištirti ir įvertinti įrodymai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasatorius, keldamas klausimą dėl elektroninių laiškų, kaip įrodymų, tinkamumo, neneigia juose nurodytų byloje reikšmingų aplinkybių. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai nepažeidė įrodymus ir jų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų ir, įvertinę įrodymus, turėjo teisinį pagrindą padaryti priimtuose procesiniuose sprendimuose išdėstytas išvadas dėl byloje reikšmingų aplinkybių.
Kasatorius, teigdamas, jog teismas pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad teismas turi priimti sprendimą dėl visų pareikštų reikalavimų, nenurodė, kurio reikalavimo teismas neišnagrinėjo. Atsižvelgiant į visą pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, akivaizdu, kad teismas išnagrinėjo visus ieškovo byloje pareikštus reikalavimus ir sprendė, kad visi jie atmestini, todėl teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje vietoje patikslintos nurodyta pradinė bendra netenkinamo ieškinio suma neturėjo įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Kadangi bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad kasatorius neįrodė atsakovo V. J. veiksmų, prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neteisėtumo, nesant šios civilinės atsakomybės sąlygos, kiti kasacinio skundo argumentai, susiję su nuostolių fakto įrodinėjimu, nenagrinėjami, kaip neatitinkantys įstatyme nustatytų reikalavimų kasacijos pagrindams, nes negali turėti įtakos bylos sprendimo iš esmės teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 17 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Januškienė
Sigita Rudėnaitė
Vincas Verseckas
