Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-19/2012

Teisminio proceso Nr.: 2-08-3-04804-2010-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

27.7; 35.6.2; 44.5.2.17 (S)

2012 m. vasario 1 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Sigitos Rudėnaitės ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Panevėžio spaustuvė“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Panevėžio spaustuvė“ ieškinį atsakovams R. Š., A. B., A. G., trečiajam asmeniui bankrutuojančiai UAB „Studio Gazo“ dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Nagrinėjamoje byloje kilo klausimas dėl bendrovės vadovų ir bendrovės dalyvių civilinės atsakomybės kreditoriams sąlygų, ir šiems asmenims reiškiamų reikalavimų pagal ribotos atsakomybės juridinio asmens prievoles procesinės realizavimo formos.

Ieškovas UAB „Panevėžio spaustuvė“ prašė iš atsakovų priteisti 11 459,91 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodė, kad UAB „Studio Gazo“ Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla, kurioje buvo patvirtinti ieškovo reikalavimai, tačiau šie yra nepatenkinti; bendrovės „Studio Gazo“ direktorius ir akcininkai, nors bendrovė buvo nemoki, sąmoningai teikė užsakymus, nors žinojo, kad atsiskaityti negalės, sudarė nuostolingus sandorius, įgydami bendrovės veiklai nereikalingą turtą. Ieškovas, kaip UAB „Studio Gazo“ kreditorius, patyrė žalos, kurią privalo atlyginti atsakovai – bendrovės dalyviai ir direktorius.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011 m. vasario 10 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 13 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančios UAB „Studio Gazo“ kreditorių ir jų reikalavimų sąrašas, pagal kurį ieškovas įtrauktas trečios eilės kreditoriumi, kurio finansinis reikalavimas yra 11 459,91 Lt; teigė, kad ieškovas yra tik vienas iš bankrutavusios UAB „Studio Gazo“ kreditorių ir pareikštu ieškiniu dėl žalos atlyginimo atsakovams gina tik savo teises; konstatavo, kad, esant nustatytam įmonės nuostolingos veiklos faktui, per laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 25 d. iki bankroto bylos įmonei iškėlimo buvo sumažinta skola nuo 28 459,91 Lt iki 11 459,91 Lt. Teismas padarė išvadą, kad byloje nesurinkta įrodymų priežastiniam ryšiui, kad būtent ankstesnis atsakovų nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nulėmė bendrovės negalėjimą atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi - ieškovu, t. y. nesurinkta įrodymų priežastiniam ryšiui tarp atsakovų neveikimo ir ieškovui atsiradusios žalos, nustatyti. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog akcininkai atliko neteisėtus veiksmus, dėl ko ieškovui buvo padaryta žalos, taip pat priežastinio ryšio tarp akcininkų veiksmų ir jam atsiradusios žalos. Kadangi žalą ieškovas įrodinėja nepatenkinto finansinio reikalavimo apimtimi, nors bankrutavusi UAB „Studio Gazo“ dar nėra likviduota ir išregistruota, todėl žala kreditoriui dar nėra reali, o tik tikėtina, tai darytina išvada, jog ieškovas neįrodė ir žalos padarymo fakto.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gegužės 19 d. nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimą panaikino ir bylą pagal ieškovo UAB „Panevėžio spaustuvė“ netiesioginį ieškinį atsakovams R. Š., A. B., A. G., trečiajam asmeniui bankrutuojančiai UAB „Studio Gazo“ dėl žalos atlyginimo pagal teismingumą perdavė nagrinėti Vilniaus apygardos teismui, nagrinėjančiam UAB „Studio Gazo“ bankroto bylą. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. balandžio 13 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Studio Gazo“. Nutartis nebuvo apskųsta, todėl įsiteisėjo 2010 m. balandžio 23 d. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. liepos 13 d. nutartimi patvirtino UAB „Panevėžio spaustuvė“ 11 459,91 Lt reikalavimą. Ieškovas UAB „Panevėžio spaustuvė“ ieškinį dėl 11 459,91 Lt žalos atlyginimo pateikė Panevėžio miesto apylinkės teismui 2010 m. liepos 14 d., t.y. įsiteisėjus UAB „Studio Gazo“ nutarčiai iškelti bankroto bylą bei patvirtinus UAB „Panevėžio spaustuvė“ reikalavimą. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje N. G. v. BUAB „Limantra“, bylos Nr. 3K-3-130/2011, konkretus kreditorius į teismą dėl žalos atlyginimo galėtų kreiptis tik su netiesioginiu ieškiniu (CK 6.68 straipsnis), pareikšdamas ieškinį skolininko (bankrutuojančios įmonės) vardu, jei pati bankrutuojanti įmonė (jos administratorius) savo teisės reikalauti žalos atlyginimo neįgyvendintų. Tokiu atveju, patenkinus netiesioginį ieškinį, išreikalautas turtas būtų įskaitomas į skolininko turtą ir naudojamas visų skolininko kreditorių reikalavimams tenkinti (CK 6.68 straipsnio 5 dalis), nes, iškėlus įmonei bankroto bylą, joje akumuliuojami bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai, realius kreditorių teisių gynimo veiksmus atlieka bankroto administratorius. Priešingas aiškinimas, kad žalos atlyginimas galėtų būti priteisiamas pavieniams kreditoriams, pareiškusiems ieškinį savo vardu (šiuo konkrečiu atveju UAB „Panevėžio spaustuvė“), neužtikrintų kreditorių lygiateisiškumo principo, pažeistų ĮBĮ 35 straipsnio nustatytas kreditorių reikalavimų tenkinimo taisykles ir prieštarautų bankroto teisės paskirčiai – sustabdyti kreditorių lenktynes dėl nemokios įmonės turto. CPK 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visas bylas pirmąja instancija nagrinėja apylinkės teismai, išskyrus bylas, nurodytas CPK 27, 28 straipsniuose. Apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja civilines bylas dėl bankroto ir restruktūrizavimo (CPK 27 straipsnio 4 punktas). ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalis nustatyta, kad ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami bankroto bylą nagrinėjančiame teisme. Kadangi bankrutuojančios įmonės kreditorius UAB „Panevėžio spaustuvė“ – ieškinį dėl žalos, padarytos pažeidus pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, turi teisę reikšti netiesioginiu ieškiniu bankrutuojančios įmonės vardu, o bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teisme, tai kolegija padarė išvadą, kad šį ginčą turi nagrinėti Vilniaus apygardos teismas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Apeliacinės instancijos teismas ginčijamoje nutartyje negalėjo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartimi civilinėje byloje N. G. v. BUAB „Limantra“, bylos Nr. 3K-3-130/2011, nes joje buvo nagrinėti kito atsakomybės subjekto — įmonės vadovo, o ne juridinio asmens dalyvio klausimai. CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta juridinio asmens dalyvių subsidiarioji atsakomybė už juridinio asmens prievoles. Subsidiariosios civilinės atsakomybės prievolė yra akcesorinė. Jos esminis bruožas tas, kad subsidiarusis skolininkas atsako kreditoriui papildomai greta pagrindinio skolininko, t. y. tada ir tiek, kiek prievolės neįvykdo pagrindinis skolininkas. Įstatyme kreditoriaus teisė pareikšti reikalavimą subsidiariajam skolininkui nesiejama su išieškojimo pagal kreditoriaus reikalavimą pagrindiniam skolininkui pabaiga. Nagrinėjamoje byloje buvo visos atsakovų subsidiariosios atsakomybės sąlygos pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalies normas. Bylą nagrinėję teismai netyrė atsakovų, kaip galimų subsidiarios atsakomybės subjektų, atsakomybės pobūdžio, sąlygų ir ypatumų.

2. Ginčijama apeliacinės instancijos teismo nutartis neteisėta ir dėl to, kad ieškovas savo ieškiniu neatstovavo ir negalėjo atstovauti visų kreditorių interesams, o siekė apginti tik savo pažeistas teises ir interesus. Ieškinys nė kiek nepažeidžia kreditorių, kurių reikalavimai nukreipti bankrutuojančiai bendrovei, lygiateisiškumo principo. Atskiro kreditoriaus galimi reikalavimai juridinio asmens dalyviui, kylantys iš atskirų jo veiksmų (neveikimo), yra individualūs ir negali būti tapatinami. Ieškovo veiksmai neužkerta kelio, nepažeidžia kitų kreditorių teisių į jų reikalavimų patenkinimą. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Ginčijama apeliacinės instancijos nutartis reikalauti žalos atlyginimo netiesioginiu ieškiniu, kuris patenkinimo atveju būtų siejamas su bankrutuojančios įmonės turto padalijimu, ne tik atima realias galimybes gauti žalos atlyginimą ir yra neteisėtas dėl pirmiau nurodytų motyvų, bet ir kelią grėsmę, kad ieškovo nuosavybės dalis (nuostolių atlyginimo pavidalu) neteisėtai bus paskirstyta tretiesiems asmenims, net neturintiems tam jokių reikalavimo teisių.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai A. B. ir R. Š. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimu iš esmės palaikomi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų argumentai.

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatinėjami. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai.

Dėl juridinio asmens savarankiškos atsakomybės principo ir jo išimčių

Pagal CK 2.33 straipsnį juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme. Taigi šioje normoje nustatyta, kad juridinis asmuo yra savarankiškas teisės subjektas tiek materialiuoju teisiniu, tiek procesiniu teisiniu aspektu. Juridinio asmens savarankiškumo principas nustatytas įvairiais teisinio reguliavimo įtvirtintais juridinio asmens bruožais, tokiais kaip organizacinis vientisumas, savarankiškas veiksnumas ir teisnumas, atskiras turtas ir kt.

Teisinis subjektiškumas inter alia reiškia ir pareigą atsakyti pagal savo prievoles, todėl vienas iš svarbiausių juridinio asmens savarankiškumo elementų yra jo savarankiška atsakomybė pagal savo prievoles. CK 2.50 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu. Juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis – pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytus atvejus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bendrovės akcininkai (t. y. juridinio asmens dalyviai), priimdami sprendimus, privalo veikti bendrovės naudai, užtikrinti, kad priimami sprendimai būtų protingi (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. A. v. AB,,Mažeikių nafta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-650/2003; kt.). Taip pat kasacinis teismas yra nurodęs bendrovės akcininkų pareigą elgtis taip, kad dėl jų veikimo ar neveikimo bendrovė nesukeltų žalos tretiesiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB,,Alveronas“ v. I. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-329/2009). Ši pareiga atitinka CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrojo pobūdžio pareigą asmenims laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, ginanti viešąjį interesą v. R. G., bylos Nr. 3K-3-29/2011).

Pažymėtina, kad juridinio asmens savarankiškumo principas lemia juridinio asmens savarankišką atsakomybę ne tik dalyvių, bet ir kitų juridinio asmens veikloje dalyvaujančių asmenų – vadovų ir darbuotojų – aspektu. Jei nėra jų pačių ar įstatymo leidėjo valios, pastarieji taip pat neatsako pagal juridinio asmens prievoles.

Viena vertus, savarankiška ir ribota juridinio asmens atsakomybė yra reikšminga valstybės ūkiui, todėl įtvirtinama įstatyme. Kita vertus, juridinio asmens vardu veikiantys asmenys gali, prisidengdami savarankiška ir ribota juridinio asmens atsakomybe, elgtis nesąžiningai kreditorių atžvilgiu. Jei dalyviai ir vadovai linkę veikti pernelyg rizikingai, visiškai neatsižvelgiant į kreditorių interesus, gali būti iššvaistytas juridinio asmens turtas, dėl ko kreditorių reikalavimų patenkinimas taps neįmanomas ar sunkiai įgyvendinamas. Be to, kai kurie asmenys gali būti linkę tiesiogiai piktnaudžiauti juridinio asmens savarankiška atsakomybe, pavyzdžiui, steigdami įmones vien lėšoms pritraukti, o vėliau šias lėšas nesąžiningai perkeldami į kitas įmones, pasisavindami, iššvaistydami ar kitaip pažeisdami savo kreditorių interesus ir netrukus steigdami naujas tokias įmones (įmonių „feniksų“ reiškinys). Dėl to siekiant sutrukdyti nesąžiningoms schemoms, kurių tikslas – kreditorių pinigus perkelti sau ar kitaip pažeisti jų interesus piktnaudžiaujant juridinio asmens savarankiška ir ribota atsakomybe, įstatymas nustato vadovų ir dalyvių civilinę atsakomybę.

Dėl juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės kreditoriams ypatumų

Kasacinio teismo praktikoje juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės klausimai buvo ne kartą analizuoti. Kasacinio teismo išaiškinta, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, jog įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo įmonės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Įmonės vadovas (vienasmenis ar kolegialus) privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų ir kt. Taigi įmonė ir jos valdymo organai (kolegialūs ir (ar) vienasmeniai) privalo laikytis įmonių veiklą reglamentuojančių įstatymų, nepriešpastatyti įmonės interesų visuomenės interesams. Dėl šios priežasties įmonės vadovo (vienasmenio ar kolegialaus) civilinė atsakomybė gali atsirasti tiek įmonei, kai įmonės vadovas veikia priešingai įmonės interesams, tiek tretiesiems asmenims, kai įmonės vadovas pažeidžia apribojimus, nustačius tam tikras trečiųjų asmenų teisių apsaugos garantijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. J. J. v. J. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-266/2006).

Taigi vadovo civilinę atsakomybę lemia tiek jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas (tokia yra pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokiai), tiek fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimas. Atsižvelgiant į subjektą, kuriam padaryta žalos, ši civilinė atsakomybė galima tiek prieš pačią įmonę, tiek ir prieš jos kreditorius. Nurodyta vadovo civilinės atsakomybės specifika lemia, kad vadovo civilinė atsakomybė iš esmės skiriasi nuo pačios įmonės atsakomybės jos kreditoriams už įmonės prievolių nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Bendrovė privalo veikti atsižvelgdama į visų suinteresuotų asmenų, įskaitant ir kreditorių, interesus. Bendrovės vadovas privalo šiuo interesus derinti ir siekti jų pusiausvyros. Dėl šios priežasties pripažįstama vadovo fiduciarinė pareiga ne tik akcininkų, bet ir bendrovės kreditorių atžvilgiu. Jeigu vadovui neatsirastų atsakomybės (arba atsirastų tik tiesiogiai įstatymų nustatytais atvejais), tai nebūtų realaus priverstinio mechanizmo užtikrinti fiduciarinių pareigų kreditoriams vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje BUAB “Limantra” v. N. G., bylos Nr. 3K-3-130/2011).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, įmonei veikiant įprastai, vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Šiuo laikotarpiu pagrindinė vadovų pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių interesus. Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti. Tai, kad tiesioginių prievolinių santykių tarp bendrovės vadovo ir kreditoriaus nėra, o fiduciarinės pareigos atsiranda pablogėjus įmonės finansinei būklei, suponuoja, kad vadovo atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai bendrovė nebepajėgi pati patenkinti kreditoriaus reikalavimų. Tai reiškia, kad bendrovės vadovo, kaip ir jos dalyvio, atsakomybė yra subsidiaraus pobūdžio (CK 6.245 straipsnio 5 dalis).

Teismų praktikoje nėra plačiai taikoma asmeninė bendrovės vadovo atsakomybė kreditoriams bendrųjų atsakomybę nustatančių teisės normų pagrindu. Ši praktika pagrįsta siekiu suderinti verslo riziką siekiant pelno. Be to, vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų ar fiduciarinių pareigų pažeidimu, o ne vien aplinkybe, kad įmonė negali padengti skolos savo kreditoriams. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. kovo mėn. 25 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Limantra“ v. N. G., bylos Nr. 3K-3-130/2011). Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės-komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu.

Dėl juridinio asmens dalyvio subsidiariosios atsakomybės ir jos santykio su vadovo atsakomybe

Kasacinio teismo taip pat plėtojama dalyvio atsakomybės bendrovės kreditoriams pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį bylų praktika. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. vasario 18 d. nutartyje civilinėje byloje UAB „Göllner spedition“ v. S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-124/2004, išaiškino, kad CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta papildoma atsakomybė juridinio asmens dalyviams, jog jie negalėtų piktnaudžiauti galimybe išvengti turtinės atsakomybės, prisidengdami ribota turtine atsakomybe, tais atvejais, kai jų nesąžiningi veiksmai lemia juridinio asmens negalėjimą įvykdyti prievoles kreditoriui; nustačius, kad juridinio asmens dalyvis atliko nesąžiningus veiksmus kreditoriaus atžvilgiu, laikytina, kad jis kaltas dėl nesąžiningų veiksmų atlikimo. Toje byloje kasacinio teismo teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad tokiu atveju pakanka konstatuoti, jog sandoris nesąžiningas, neanalizuojant sandorio teisėtumo klausimo; nesąžiningų veiksmų nustatymas yra pakankamas pagrindas taikyti juridinio asmens dalyviui subsidiariąją atsakomybę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartyje civilinėje byloje A. R. v. kooperatinė bendrovė „Kėdainių šilas“, bylos Nr. 3K-3-147/2009, išaiškinta, kad juridinio asmens dalyvio atsakomybei pagal juridinio asmens prievoles, nustatytai CK 2.50 straipsnio 3 dalyje, atsirasti reikalinga šių sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės aspektu – neteisėti ir kalti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnio 3 dalis) – juridinio asmens dalyvio veiksmai; juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės; priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės. Kadangi CK 2.50 straipsnio 3 dalies normoje įtvirtinto teisinio reguliavimo pagrindas yra bendrasis sąžiningumo principas, tai, sprendžiant dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, taikytini bendrieji civilinių teisinių santykių subjektų elgesio sąžiningumo kriterijai – juridinio asmens dalyvis laikytinas sąžiningu, jeigu jis nežinojo, negalėjo ir neturėjo žinoti, kad jo elgesys neigiamai veikia juridinio asmens gebėjimą vykdyti savo prievoles. Sprendžiant dėl juridinio asmens dalyvio atsakomybės svarbu įvertinti jo vaidmenį ir realią galimybę daryti įtaką juridinio asmens veiklai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. lapkričio mėn. 9 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Čeltaura“ v. A. Č., Š. Č. ir kt., bylos Nr. 3K-3-486/2009).

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas ginčijamoje nutartyje negalėjo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartimi civilinėje byloje N. G. v. BUAB „Limantra“, bylos Nr. 3K-3-130/2011, nes joje buvo nagrinėti kito atsakomybės subjekto — įmonės vadovo, o ne juridinio asmens dalyvio klausimai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pasisako dėl bendrovės vadovų ir dalyvių civilinės atsakomybės santykio.

Esminis dalyvio ir vadovo teisinės padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis. Bendrovių teisės doktrinoje vadovais laikomi ir vykdantieji (valdymo organų nariai) ir nevykdantieji vadovai (priežiūros organų nariai). Atsižvelgiant į tai, vadovu laikytinas valdymo ar priežiūros organo narys, kurio veikla susijusi su kasdienės juridinio asmens veiklos organizavimu ir tokios veiklos priežiūra. Dalyvis yra įmonės kapitalo teikėjas ir bendrovės organo – dalyvių susirinkimo narys. Dalyvių susirinkimas nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 straipsnio 2 dalis), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų. Tačiau dalyvių susirinkimas sprendžia neišeidamas už jam įstatymo priskirtos kompetencijos ribų svarbiausius ir paprastai su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusius, nekasdienius veiklos klausimus, todėl dalyvių veikla kasacinio teismo vadinama strateginiu bendrovės valdymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje V. G. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-168/2009). Atsižvelgiant į šių funkcijų skirtingumą, civilinės atsakomybės bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Jei dalyvis atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus nepriskirtini jo, kaip dalyvio, kompetencijai, bet būdingi vadovui, laikytina, kad jis veikia kaip faktinis vadovas ir atsakomybę turi prisiimti kaip vadovas. Kai tas pats asmuo yra ir vadovas, ir dalyvis arba tik dalyvis ir atlieka dalyviui būdingus, bet neteisėtus kaltus žalos sukėlusius veiksmus, jo atsakomybė turi būti nustatoma kaip dalyvio civilinė atsakomybė.

Dėl juridinio asmens vadovams ir dalyviams reiškiamų reikalavimų atlyginti žalą procesinės įgyvendinimo formos

Apeliacinės instancijos teismo nutartis pagrįsta aiškinimu, kad įmonės bankroto atveju konkretus kreditorius į teismą dėl žalos atlyginimo gali kreiptis tik su netiesioginiu ieškiniu (CK 6.68 straipsnis), pareikšdamas ieškinį skolininko (bankrutuojančios įmonės) vardu, jei pati bankrutuojanti įmonė (jos administratorius) savo teisės reikalauti žalos atlyginimo neįgyvendintų. Tokiu atveju, patenkinus netiesioginį ieškinį, išreikalautas turtas būtų įskaitomas į skolininko turtą ir naudojamas visų skolininko kreditorių reikalavimams tenkinti (CK 6.68 straipsnio 5 dalis), nes, iškėlus įmonei bankroto bylą, joje akumuliuojami bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai, realius kreditorių teisių gynimo veiksmus atlieka bankroto administratorius. Ši apeliacinės instancijos teismo pozicija grindžiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. kovo 25 d. nutartimi civilinėje byloje BUAB „Limantra“ v. N. G., bylos Nr. 3K-3-130/2011.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė, kad „teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas“. Taigi Konstitucinis Teismas pabrėžė teismų pareigą siekti, kad analogiškos situacijos būtų vertinamos ir analogiškos bylos būtų sprendžiamos vienodai. Kartu teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog vadovautis teismų praktika teismai turi ne a priori, bet atsižvelgdami į konkrečioje nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekstą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje V. R. v. F. A. K., bylos Nr. 3K-3-9/2006, kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. kovo 25 d. nutartimi išnagrinėta civilinė byla BUAB “Limantra” v. N. G., bylos Nr. 3K-3-130/2011, buvo iškelta ne pagal kreditorių, bet pagal bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ieškinį. Nurodytoje nutartyje išdėstyta svarbių kasacinių išaiškinimų, kuriais kasacinis teismas remiasi ir šioje byloje, tačiau ja vadovautis sprendžiant dėl tinkamos reikalavimų atlyginti žalą procesinės įgyvendinimo formos galima tik analogiškose bylose, t. y. iškeltose pagal bendrovės ieškinį dėl kreditorių patirtos žalos atlyginimo. Nurodytoje kasacinėje nutartyje išdėstyti argumentai dėl bankrutuojančios įmonės administratoriaus teisės pareikšti ieškinį ir kreditoriaus teisės pareikšti netiesioginį ieškinį bankrutuojančios įmonės interesais reiškia, kad, siekiant užtikrinti visų kreditorių lygiateisiškumą (įskaitant vienodą teisių apsaugą), įmonės bankroto proceso metu gali būti reiškiami ieškiniai skolininko (bankrutuojančios įmonės) vardu ir gautos sumos panaudojamos proporcingai visų kreditorių reikalavimams tenkinti, kaip tai nustatyta ĮBĮ 35 straipsnyje. Nurodytoje nutartyje argumentai dėl netiesioginio ieškinio pareiškimo buvo skirti pagrįsti pačios bendrovės buvimą tinkamu ieškovu (locus standi), tačiau ši pozicija neturi būti aiškinama kaip ribojanti kreditorių teisę pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams (dalyviams) atskirose bylose pasibaigus bankroto procesui (likvidavus bankrutavusią įmonę).

Kreditorių galimybė reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams nuosekliai pripažįstama ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje, pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje K. J. J. v. J. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-266/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Alaja“ ir ko“ v. K. A., V. A., bylos Nr. 3K-3-509/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras, UAB „Vilniaus vandenys“ v. A. J. V. M., B. J. B., bylos Nr. 3K-3-517/2009.

Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, jog asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Teismas, vykdydamas savo pareigą teisingai išspręsti bylą, nustatyti subjektinės teisės pažeidimą ir ją ginti (CPK 2 straipsnis), privalo, neperžengdamas asmens ieškiniu nustatytų ribų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti bei įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio ieškinį asmens teisės, įstatymu saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu jie gintini (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. antstolis V. M., bylos Nr. 3K-3-217/2010; 2010 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. P. v. J. P., bylos Nr. 3K-3-62/2010; kt.).

Taigi, jei įstatyme nenustatyta kitaip, teismas neturi teisės pažeisti ieškovo dispozicijos (CPK 13 straipsnis) ir nurodyti, kokį pažeistų teisių gynimo būdą jam pasirinkti bei kokiu pagrindu ir dalyku reikšti ieškinį. Nagrinėjamoje byloje kasatorius (ieškovas) pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo ir teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad nepageidauja reikšti netiesioginio ieškinio, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo kvalifikuoti pareikšto ieškinio netiesioginiu ieškiniu ir dėl to naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei perduoti bylą nagrinėti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir naikintina.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius (ieškovas) pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo nepasibaigus trečiojo asmens UAB „Studio Gazo“ bankroto bylos procesui. Toks ieškinys pagal pirmiau nurodytą teismų praktiką iki bankrutuojančios įmonės pabaigos negali būti nagrinėjamas ir sprendžiamas iš esmės, nes neužbaigus bankroto bylos, be kita ko, nėra galimybių tinkamai nustatyti žalos fakto ir dydžio, todėl pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą turėjo spręsti bylos sustabdymo klausimą CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu, tačiau to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas, užuot atkreipęs į šį klausimą dėmesį, nepagrįstai konstatavo teismingumo taisyklių pažeidimą ir suvaržydamas ieškovo procesines teises reikalavimą perdavė nagrinėti bankroto byloje. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimas ir nutartis naikintini ir byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui ir spręsti bylos sustabdymo klausimą CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360 ir 362 straipsniais,

nutaria:

Panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimą, Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 19 d. nutartį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Sigita Rudėnaitė

Vincas Verseckas