Dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi fakto nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-11/2012

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-00621-2010-8

Procesinio sprendimo kategorija 30.8 (S)

2012 m. sausio 31 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų K. C. (K. C.) ir H. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 4 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų K. C. ir H. P. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi fakto nustatymo. Byloje suinteresuotais asmenimis dalyvauja VĮ Registrų centras, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškimo esmė

Pareiškėjai prašė nustatyti, kad jie įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į negyvenamąsias patalpas – lauko rūsį, esantį (duomenys neskelbtini).

Jie nurodė, kad po jų tėvo Z. C. (Z. C.) mirties paveldėjo nuosavybės teise priklausiusį ir jo valdytą turtą, tačiau paveldėjimo teisės liudijimas į lauko rūsį neišduotas. Pareiškėjai 2009 m. rugpjūčio 18 d. kreipėsi į VĮ Registrų centrą su prašymu įregistruoti jų nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą – pagalbinį pastatą – lauko rūsį, tačiau pareiškėjų prašymas buvo atmestas, nes pateikta Vilniaus rajono Kairėnų apylinkės DŽDT 1967 m. liepos 26 d. pažyma Nr. 293 nepatvirtino nuosavybės teisių į visą turtą. Pareiškėjai teigė, kad Z. C. nuo 1967 m., kaip bendraturtis, o nuo 1988 m. – kaip vienintelis savininkas, iki savo mirties 2006 m. birželio 2 d. nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), taip pat lauko rūsį. Po tėvo mirties visu šiuo turtu rūpinosi ir jį valdė pareiškėjai, jie yra sąžiningi ir teisėti nekilnojamojo daikto (rūsio) valdytojai, valdymo trukmė ilgesnė kaip dešimt metų, valdymas atviras ir nepertraukiamas.

II. Pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2010 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškimą patenkino: nustatė faktą, kad pareiškėjai įgyjamąja senatimi lygiomis dalimis, t. y. kiekvienas po ½ dalį, įgijo nuosavybės teisę į pagalbinį pastatą – lauko rūsį, esantį (duomenys neskelbtini).

Teismas nustatė, kad po Z. C. mirties 2006 m. birželio 2 d. liko jam priklausęs ir jo valdytas turtas - 0,5490 ha žemės sklypas, gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai, kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), taip pat lauko rūsys. Visas nurodytas nekilnojamasis turtas bei Z. C. nuosavybės teisė į juos, išskyrus lauko rūsį, buvo registruotas VĮ Registrų centre. Po pastarojo mirties jį lygiomis dalimis paveldėjo vaikai, t. y. pareiškėjai, paveldėjimo teisės liudijimas nebuvo išduotas tik į lauko rūsį, dėl kurio byloje sprendžiamas ginčas. Daiktinės teisės į šį turtą nebuvo ir nėra įregistruotos, tačiau šis daiktas, kaip turtinis vienetas, yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, pareiškėjų prašymu buvo atlikti jo kadastriniai matavimai, sudaryta kadastro duomenų byla, suteiktas unikalus numeris. VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2009 m. spalio 2 d. sprendimu ir VĮ Registrų centro ginčų komisijos 2009 m. spalio 27 d. sprendimu buvo atmestas pareiškėjų prašymas įregistruoti nuosavybės teises į šį lauko rūsį, nurodant, kad tam konstatuoti nepakanka duomenų, nes pateikta 1967 m. liepos 26 d. Vilniaus rajono Kairėnų apylinkės DŽDT pažyma nepatvirtina nuosavybės teisių į visą turtą.

Teismas iš 1967 m. liepos 26 d. Vilniaus rajono Kairėnų apylinkės Darbo žmonių deputatų tarybos pažymos Nr. 293 nustatė, kad pagal Kairėnų apylinkės tarybos Vykdomojo komiteto ūkio knygos įrašus Nr. 491, 492, 497 S. C., Z. C. (pareiškėjų tėvo) ir M. C. vardu įregistruotas vienaaukštis medinis gyvenamasis namas su kiemo ūkiniais pastatais: tvartu ir lauko rūsiu, kurie pastatyti 1928 metais. 1967 m. po S. C. mirties nekilnojamasis turtas – namų valda – bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė Z. C. (3/9), M. C. (4/9), L. J. C. ir V. C. (2/9). 1984 m. vasario 6 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą pagrindu mirusiosios M. C. turtą, t. y. 4/9 namų valdos lygiomis dalimis paveldėjo Z. C. ir L. J. K. (buvusi C.). 1988 m. gegužės 4 d. dovanojimo sutartimi L. J. K. perleido jai priklausančias 4/9 dalis namų valdos Z. C. ir nuo tada Z. C. asmeninės nuosavybės teise valdė visą namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini). Teismas konstatavo, kad turtas, taip pat ir lauko rūsys ilgą laiką buvo valdomas vienos C. šeimos, nėra jokių duomenų apie jo perleidimą pašaliniams asmenims, šiuo adresu nuo pat gimimo gyvena patys pareiškėjai, kurie nuo 1986 metų deklaravę čia savo gyvenamąją vietą ir kurie tuo turtu rūpinosi ir rūpinasi, jį prižiūri ir po tėvo mirties. Pareiškėjai šį turtą valdo sąžiningai, teisėtai ir atvirai (vykdo visus su valdymo bei naudojimu faktu susijusius įsipareigojimus: savo lėšomis bei pastangomis atlieka priežiūrą, pagerinimus ir kt.). Nepertraukiamas valdymas tęsiasi ilgiau kaip dešimt metų, nes šis terminas šiuo atveju skaičiuojamas nuo 1988 metų, kai visa nuosavybė į turtą perėjo pareiškėjų tėvui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2007), ir suėjo 2003 m. liepos 1 d., privalomas išviešinimas jam nereikalingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008; Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.27 straipsnio 2 dalis). Teismas konstatavo, kad pareiškėjai įrodė visas CK 4.68–4.71 straipsniuose nurodytas sąlygas: daikto įgijimo, valdymo sąžiningumą, valdymo atvirumą ir dešimties metų termino nepertraukiamumą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gegužės 4 d. sprendimu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 2 d. sprendimą panaikino ir pareiškėjų pareiškimą atmetė.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal CK 4.68 straipsnio 1 dalį pareiškėjai tam, kad įgytų nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį, turimą rūsį turi valdyti kaip savą nepertraukiamai ne mažiau kaip dešimt metų. To, kad valdymas tęsėsi dešimt metų, pareiškėjai neįrodė, nes patys nurodė, kad jų tėvas Z. C. rūsį valdė kaip savą iki mirties 2006 m. birželio 2 d. Vien tik naudojimosi rūsiu kartu su Z. C. faktas pareiškėjams jokios teisės į nuosavybę nesukūrė. Nesant nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygų visumos, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjams atsirado nuosavybės teisė į ginčo rūsį įgyjamosios senaties pagrindu, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo pareiškėjų prašymo netenkinti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 4 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 2 d. sprendimą. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgyjamosios senaties pagrindu nuosavybės teisė atsiranda, kai asmuo, kuris nėra daikto savininkas, sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdė nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja. Valdymas gali atsirasti užvaldant daiktą, perduodant ar paveldint valdymo teisę (CK 4.25 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 4.71 straipsnį daikto valdymas laikomas nepertraukiamu, jeigu per įgyjamosios senaties laiką daikto valdymas vienam iš kito perėjo keliems asmenims, ir jei kiekvieno iš jų valdymas atitiko CK 4.68 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Tokiu atveju tų asmenų valdymo laikas skaičiuojamas kartu.

2. Teismams nustačius, kad pareiškėjų tėvo ir pareiškėjų nekilnojamojo turto – lauko rūsio – valdymas atitiko CK 4.68 straipsnyje nustatytus reikalavimus, t. y. valdymas buvo sąžiningas, teisėtas, atviras, nepertraukiamas, taip pat tai, kad pareiškėjai po tėvo mirties priėmė jo palikimą, darytina išvada, kad laikas, kurį pareiškėjų tėvas ir pareiškėjai valdė rūsį, turi būti skaičiuojamas kartu (CK 4.71 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad 1988 m. gegužės 4 d. dovanojimo sutarties pagrindu pareiškėjų tėvas tapo visos namų valdos savininku ir iki mirties naudojo visus statinius, esančius (duomenys neskelbtini), jų neperleido kitiems asmenims, o po jo mirties šias daiktines teises įgyvendino pareiškėjai, darytina išvada, kad lauko rūsio nepertraukiamas valdymas tęsiasi ilgiau kaip dešimt metų. Pareiškėjų argumentai atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2007).

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo kasacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. 1964 m. CK 149 straipsnyje buvo nustatyta, kad tuo atveju, kai sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti registruojama, tai nuosavybės teisė atsiranda įregistravimo momentu. Pagal CK 282 straipsnio 2 dalį nekilnojamojo turto dovanojimo sutartys turėjo būti sudaromos CK 255 ir 2551 straipsniuose nurodyta forma. CK 255 straipsnyje buvo reikalaujama nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo (taip pat ir dovanojimo) sandorį patvirtinti notariškai ir per tris mėnesius įregistruoti turto registravimo įstaigoje. Palikėjo Z. C. nuosavybės teisės į lauko rūsį nebuvo įregistruotos po nekilnojamojo turto dovanojimo sandorio. Taigi pareiškėjų tėvas lauko rūsio nevaldė nuosavybės teise.

2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011, pažymėjo, kad, siekiant taikyti įgyjamąją senatį, turi būti nustatyta, jog faktinis daikto turėjimas (valdymas) atsirado tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. sausio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2008, konstatavo, kad teisėtu daikto valdymu įstatymo pripažįstamas daikto faktinis turėjimas, įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.47 straipsnis).

Pareiškėjai neįrodė, kad faktinis daikto (lauko rūsio) turėjimas atsirado tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė, todėl, nenustačius šių aplinkybių, teismas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjams atsirado nuosavybės teisė į ginčo rūsį įgyjamosios senaties pagrindu.

3. CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo tam, jog įgytų nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį, daiktą turi valdyti kaip savą nepertraukiamai ne mažiau kaip dešimt metų. Pareiškėjai neįrodė, kad teisėtas valdymas tęsėsi dešimt metų, o vien naudojimosi rūsiu faktas po pareiškėjų tėvo mirties pareiškėjams teisės į nuosavybę nesukūrė. Pareiškėjai nevaldo lauko rūsio nepertraukiamai ne mažiau kaip dešimt metų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl nepertraukiamo daikto valdymo termino skaičiavimo, įgyjant nuosavybės teisę įgyjamąja senatimi

Įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šie reikalavimai ne kartą aptarti kasacinio teismo praktikoje ir apibendrinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-7-67/2011), nurodant tokias nuosavybės teisės įgijimui įgyjamąja senatimi būtinas sąlygas: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas; 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Nagrinėjamoje byloje aktualus nepertraukiamo daikto valdymo termino skaičiavimo klausimas. Bylą nagrinėję teismai šį terminą skaičiavo skirtingai: pirmosios instancijos teismas taikė CK 4.71 straipsnio 2 dalį; apeliacinės instancijos teismas skaičiavo tik tą laikotarpį, per kurį daiktą (lauko rūsį) valdė kasatoriai. Kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorių valdytas laikas skaičiuotinas nuo paveldėjimo po tėvo mirties momento, nes tėvui esant gyvam jie, nors ir gyveno tame pačiame name, naudojosi ūkiniais pastatais, taip pat rūsiu, tačiau tėvas, būdamas turto savininkas, turėjo daugiau teisių į lauko rūsį ir būtent jis laikytinas rūsio valdytoju. Tai pripažįsta ir patys pareiškėjai. Tačiau po tėvo mirties pareiškėjai paveldėjo jo turtą, kartu jiems perėjo ir rūsio valdymo teisė. Apeliacinės instancijos teismo sprendime neargumentuota, kodėl nagrinėjamu atveju netaikytina CK 4.71 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė dėl kelių valdytojų valdymo laiko skaičiavimo kartu.

CK 4.71 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai per įgyjamosios senaties laiką daikto valdymas vienam iš kito perėjo keliems asmenims ir kiekvieno iš jų valdymas atitiko šio kodekso 4.68 straipsnyje nustatytus reikalavimus, tai tų asmenų valdymo laikas skaičiuojamas kartu. Tai reiškia, kad tam, jog kelių valdytojų valdytas laikas galėtų būti skaičiuojamas bendrai, tiek pirmasis valdytojas, tiek ir tie, kuriems valdymas perėjo vėliau, neturi būti valdomo daikto savininkai, daiktą turi būti įgiję sąžiningai ir visą valdymo laiką valdę sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą.

Pagal CK 4.70 straipsnį sąžiningumo reikalavimas taikomas tiek daikto užvaldymo momentui, tiek ir visam daikto valdymo laikui, t. y. iki pat kreipimosi į teismą dėl nuosavybės teisės pripažinimo. Sąžiningas daikto valdymas reiškia, kad užvaldydamas daiktą asmuo turi būti pagrįstai įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, ir per visą įgyjamosios senaties laiką neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis).

Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 straipsnio 2 dalis), kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado. Neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas (CK 4.23 straipsnio 3 dalis).

Byloje nustatyta, kad lauko rūsys, į kurį nuosavybės teises įgyti pretenduoja pareiškėjai, yra žemės sklype, kuris nuosavybės teise iki mirties priklausė pareiškėjų tėvui. Žemės sklypas skirtas namų valdai, šiame sklype esantys kiti statiniai nuo 1988 m. taip pat buvo kasatorių tėvo nuosavybė (atitinkamos turto dalys perėjo jo nuosavybėn paveldėjimo ir dovanojimo būdu skirtingu laiku). Po tėvo mirties 2006 m. tiek žemės sklypą, tiek jame esančius kasatorių tėvui nuosavybės teise priklausiusius statinius paveldėjo kasatoriai. Taip pat nustatyta, kad į tame pačiame namų valdos žemės sklype esantį ginčo lauko rūsį valdymo teisę tiek prieš tai kasatorių tėvas, tiek vėliau kasatoriai įgijo kartu su nuosavybės teise į kitus namų valdos žemės sklype esančius statinius ir tais pačiais pagrindais. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta ir aplinkybių, leidžiančių konstatuoti ginčo statinio valdytojų nesąžiningumą, t. y. kad jie būtų pripažinę, jog kokie nors kiti asmenys turi daugiau teisių į ginčo objektą, kiti asmenys būtų išreiškę prieštaravimą dėl jų valdymo arba kad valdytojai būtų žinoję apie kitokias kliūtis, trukdančias įgyti nuosavybės teisę. Pažymėtina, kad daikto valdymas laikomas teisėtu ir atsiradusiu sąžiningai, kol neįrodyta priešingai (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.26 straipsnio 2 dalis). Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad visi ginčo rūsio valdytojai (kasatoriai ir jų tėvas) valdė jį sąžiningai ir teisėtai. Tai, kad rūsio valdytojai nepripažino, jog kas nors kitas turėjo daugiau už juos teisių į šį statinį, buvo įsitikinę, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas, ir patys elgėsi kaip šio nekilnojamojo daikto savininkai, patvirtina, kad valdė jį kaip savą.

Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas. Valdymo viešumo sąlyga nustatyta, siekiant sudaryti galimybę daikto savininkui (jeigu toks yra) įgyvendinti savo teisę į daiktą, pavyzdžiui, pareikšti ieškinį dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo. Nagrinėjamu atveju valdymas nebuvo išviešintas, įregistruojant jį viešame registre (CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas 10 m. terminas baigėsi iki 2003 m. liepos 1 d., t. y. dar negaliojant teisiniam reguliavimui dėl valdymo registravimo (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 30 straipsnio 1 dalis, 33 straipsnis), tačiau byloje nustatyta, kad valdytojai rūsiu kaip savu naudojosi šio fakto neslėpdami nuo kitų asmenų, jokie kiti asmenys valdymui neprieštaravo, savo teisių į jį nepareiškė.

Pagal CK 4.71 straipsnio 1 dalį daikto valdymas laikomas nepertraukiamu, kai asmuo daiktą nepertraukiamai valdė nuo valdymo teisės į daiktą įgijimo iki nuosavybės teisės į tą daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi. CK 4.33 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad nekilnojamojo daikto valdymas baigiasi, kai valdytojas ne tik praranda galimybę paveikti daiktą pagal savo valią, bet ir kai nesiima jokių priemonių šią galimybę susigrąžinti arba kai valdytojo bandymai susigrąžinti poveikį daiktui buvo nesėkmingi. Byloje nėra duomenų, kad rūsį būtų užvaldęs kas nors kitas ir pareiškėjų tėvas ar pareiškėjai (kiekvienas savo valdymo laikotarpiu) būtų praradę galimybę paveikti jį pagal savo valią ar patys būtų atsisakę valdymo, t. y. kad valdymas būtų buvęs nutrūkęs. Pažymėtina, kad nepertraukiamas valdomo daikto naudojimas pagal paskirtį nėra būtina nepertraukiamo valdymo sąlyga. Svarbu daiktą valdyti taip, kad būtų aišku, jog asmens valdymas tęsiasi, t. y. jis neatsisakė daikto valdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. K. M., bylos Nr. 3K-3-363/2007). Tačiau nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad rūsį visą laiką pagal paskirtį naudojo, taip pat jį prižiūrėjo ir remontavo valdytojai (kasatorių tėvas, vėliau – kasatoriai).

Nustačius, kad kelių asmenų valdymas atitinka CK 4.68 straipsnyje nustatytus reikalavimus ir tai, kad po vieno iš jų mirties kiti priėmė jo palikimą, laikas, kurį šie asmenys valdė statinius, turi būti skaičiuojamas kartu (CK 4.71 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas netaikė CK 4.71 straipsnio 2 dalies, neteisingai nustatė nuosavybės teisei įgyjamąja senatimi atsirasti būtinas sąlygas, todėl šio teismo sprendimas naikintinas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 4 d. sprendimą panaikinti, o Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 2 d. sprendimą palikti galioti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Birutė Janavičiūtė

Egidijus Laužikas