Dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 21 d. nuosprendžio

Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-58-697/2015 nuasmeninta

Teisminio proceso Nr. 1-82-1-00002-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.3.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Viktoro Aiduko, Gintaro Godos, Audronės Kartanienės, Vytauto Masioko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,

gynėjui advokatui Nerijui Strazdui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų Ž. S., K. S. ir E. U. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 21 d. nuosprendžio.

Šiaulių apygardos teismo 2013 m. liepos 8 d. nuosprendžiu Ž. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 132 straipsnio 1 dalį dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimu, K. S. – pagal BK 132 straipsnio 1 dalį – 90 parų areštu, E. U. (E. U.) pagal BK 132 straipsnio 1 dalį – dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimu. Iš T. A. U. priteista 30 000 Lt (8688,60 Eur), iš Ž. S., K. S. ir E. U. – po 10 000 Lt (2896,20 Eur) nukentėjusiajam Č. K. neturtinės žalos atlyginimo; iš T. A. U., K. S., Ž. S. ir E. U. solidariai priteista nukentėjusiajam Č. K. 1700 Lt (492,35 Eur) turtinės žalos atlyginimo. Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir T. A. U., tačiau dėl jo kasacine tvarka nesiskundžiama.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 21 d. nuosprendžiu Šiaulių apygardos teismo 2013 m. liepos 8 d. nuosprendis dėl Ž. S., K. S. ir E. U. nuteisimo pakeistas: Ž. S. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 132 straipsnio 1 dalies į 129 straipsnio 1 dalį ir paskirtas septynerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimas, K. S. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 132 straipsnio 1 dalies į 129 straipsnio 1 dalį ir paskirtas septynerių metų laisvės atėmimas, E. U. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 132 straipsnio 1 dalies į 129 straipsnio 1 dalį ir paskirta septynerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu Ž. S., K. S. ir E. U. nuteisti už neatsargų gyvybės atėmimą. Nusikalstama veika padaryta tokiomis aplinkybėmis: T. A. U. 2011 m. gruodžio 17 d., apie 23.00 val., Raseinių r., (duomenys neskelbtini), M. S. priklausančiame gyvenamajame name, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio bei psichotropinių medžiagų (tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui), rankomis, kojomis sudavė ne mažiau kaip 23 smūgius Š. K. į įvairias kūno vietas, padarė jam įvairaus pobūdžio sužalojimus. 2011 m. gruodžio 17-18 d. naktį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą valandą, Ž. S., K. S. ir E. U., veikdami bendrininkų grupe su T. A. U., bendrais veiksmais Ž. S. priklausančiu automobiliu „Audi A4 Avant“ (duomenys neskelbtini) nuvežė be sąmonės esantį Š. K. į Raseinių r., (duomenys neskelbtini) esantį mišką, kuriame iškasę duobę bei į ją paguldę Š. K. užkasė jį žemėmis, kurios suspaudė jo veido apatinę dalį, kaklą, krūtinės ląstą, taip bendrais veiksmais padarė įvairius kūno sužalojimus, dėl to nukentėjusysis Š. K. mirė nuo mechaninės asfiksijos. Taip T. A. U. nužudė Š. K., o Ž. S., K. S. ir E. U. dėl neatsargumo atėmė jam gyvybę.

Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad Ž. S., K. S. ir E. U. Š. K. nužudė netiesiogine tyčia, prisijungė prie T. A. U. daromos nusikalstamos veikos – Š. K. nužudymo, kuris jau buvo pradėtas, tačiau dar nebaigtas, ir tai suvokdami, pritardami T. A. U. siūlymui užkasti nukentėjusįjį, patys kartu su juo atliko aktyvius veiksmus, dėl kurių buvo pasiektas norimas rezultatas – Š. K. neteko gyvybės. Tokie veiksmai, kaip be sąmonės esančio žmogaus užkasimas, yra pavojingi gyvybei; Ž. S., K. S. ir E. U. neįsitikinę, jog Š. K. tikrai mirė, privalėjo suvokti ir suvokė, kad nuveždami nukentėjusįjį į mišką ir ten jį užkasdami gali atimti Š. K. gyvybę, taigi veiką padarė netiesioginės tyčios forma.

Kasaciniu skundu nuteistieji Ž. S., K. S. ir E. U. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 21 d. nuosprendį dėl jų nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir veiką perkvalifikuoti pagal BK 237 straipsnio 1 dalį, skiriant bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neatskleidė bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumos, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai atskleidė tyčios turinį. Pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio ir 331 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos, nekaltumo prezumpcijos principas (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1, 2 dalys, 7 straipsnis, Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalis ir BPK 44 straipsnio 5, 6 dalys). Surašant nuosprendį nesilaikyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalgos Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje nuorodų. Apeliacinis procesas, be to, vyko nesilaikant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme 18, 25 punktų reikalavimų, neatsižvelgta į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nuostatas, pažeista BPK 320 straipsnio 3 dalis. Nuosprendyje nėra įrodymų analizės, jų įvertinimo ir motyvų, kodėl ir kuo remiantis atmetami nuteistųjų parodymai, sprendžiant bendrininkavimo ir tyčios turinio klausimus. Apeliacinės instancijos teismas surašė procesinį dokumentą, kuris pagal savo turinį atitinka apeliacinės instancijos teismo nutarties, bet ne nuosprendžio turinį; nepasisakė dėl apeliacinio proceso metu surinktų įrodymų, jų nevertino iš esmės bei nepagrindė ir nemotyvavo savo išvadų, kuo vadovaudamasis priėmė vienus įrodymus o atmetė kitus. Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatorių, nepagrįstai pripažino juos bendrininkavus su T. A. U. – byloje nėra jokių duomenų apie susitarimą nužudyti. Prieš nukentėjusįjį smurtavo tik vienas nuteistasis T. A. U. (būdamas kitame kambaryje, kitiems nuteistiesiems nepritariant ir nematant, sudavė nukentėjusiajam 23 smūgius į įvairias kūno vietas, o kasatoriams pareiškė, kad asmuo miręs). Tik nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą dėl kėsinimosi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai. Kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. Teismas, anot kasatorių, nesirėmė precedentais bylose dėl bendrininkų tyčios turinio nustatymo – jeigu nėra visų bendrininkų vieningos tyčios, tai kiekvienas bendrininkas atsako pagal tuos BK straipsnius, kurie atitinka jų tyčią (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2009">2K-P-9/2009</a>, 2K-208/2009). Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į minėtas įvykio situacijos faktines aplinkybes, kasatorių nuoseklius parodymus, nesirėmė suformuota teismų praktika, nenustatė objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumos dėl bendrininkavimo, byloje nėra duomenų kasatorius veikus vieninga tyčia su nuteistuoju T. A. U.

Anot kasatorių, apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo jų veiką, ji turėjo būti kvalifikuojama tik pagal BK 237 straipsnio 1 dalį, o dėl kilusių padarinių turėjo būti pripažinta kazusu. Teismas priėmė prieštaringą sprendimą dėl tyčios turinio, o išvadą dėl netiesioginės tyčios parėmė prielaida. Teismo išvada, kad K. S., Ž. S. ir E. U. privalėjo suvokti ir suvokė, jog nuveždami nukentėjusįjį į mišką ir ten užkasdami gali atimti Š. K. gyvybę, faktiškai prisijungė prie T. A. U. daromos nusikalstamos veikos – Š. K. tyčinio nužudymo, kuris jau buvo pradėtas, tačiau dar nebaigtas, ir tai suvokdami, pritardami T. A. U. siūlymui užkasti nukentėjusįjį, yra paremta spėjimu ir prielaida. Jie nenorėjo Š. K. mirties: bijodami, kad šis nenumirtų, stengėsi jį atgaivinti, ilgai darė dirbtinį kvėpavimą, tikrino pulsą ir tik įsitikinę, kad Š. K. nuo T. A. U. smūgių yra negyvas, sutiko padėti paslėpti kūną. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė nuosprendžio motyvuose, kokiais įrodymais remdamasis darė išvadą, kad kasatoriai suvokė, jog Š. K. yra gyvas ir taip jį užkasdami nužudė. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuteistieji davė nuoseklius parodymus apie tai, kad, tikrindami pulsą ir niekaip neatgaivindami Š. K., jie suprato, jog nukentėjusysis yra miręs; apeliacinės instancijos teismas neįvertino šių nuoseklių parodymų. Teismas neįvertino kasatorių ir nukentėjusiojo tarpusavio santykių, kasatorių elgesio prieš ir po įvykio; jų tyčia buvo apibrėžta – jie padėjo paslėpti mirusiojo Š. K. kūną. Pagal savo asmenines savybes ir vidinį įsitikinimą tikrinant pulsą ir gaivinant, nuteistieji suprato, kad Š. K. yra miręs ir jie padeda T. A. U. paslėpti jo kūną. Kasatoriai teigia nuosekliai prisipažinę padėję nuslėpti nusikaltimą nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo tos nuomonės, kad jų veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 238 straipsnio 1 dalį ir 237 straipsnio 1 dalį. Byloje esant abejonių dėl bendrininkavimo požymių buvimo ir tyčios turinio bei nesant galimybių jų pašalinti, bendrininkavimas grupe ir nužudymas netiesiogine tyčia negalėjo būti inkriminuojamas. Iš bylos faktinių aplinkybių ir bylos duomenų apie kasatorių asmenybes, orientaciją situacijoje darytina išvada, kad jie negalėjo numatyti padarinių: visi menko socialinio išsilavinimo, apsvaigę, Š. K. darė dirbtinį kvėpavimą, gaivino, tikrino pulsą, konstatavo mirtį ir jam esant be gyvybės ženklų vežė kūną paslėpti. Kadangi susidariusioje labai sudėtingoje situacijoje pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes jie nesuvokė, kad užkasdami kūną savo veika gali tyčia atimti asmeniui gyvybę, todėl mano, jog jų veiksmai padarinių atžvilgiu yra artimiausi kazusui, t. y. kai asmuo, darydamas veiką, nesuprato, kad kelia pavojų kito žmogaus gyvybei, nenumatė šių padarinių ir neturėjo ar negalėjo jų numatyti. Visi kasatoriai iki įvykio buvo teigiamai apibūdinami, santykiai su Š. K. buvo geri; byloje yra dvi lengvinančios aplinkybės: jie visi nuo pat tyrimo pradžios nuoširdžiai prisipažino padėję paslėpti nusikaltimą, iš dalies atlygino žalą.

Nuteistųjų kasaciniai skundai iš dalies tenkintini.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytos Š. K. gyvybės atėmimo aplinkybės

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pripažino, kad T. A. U. vienas mušė Š. K., dėl kurio suduotų smūgių Š. K. liko gulėti ant grindų. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir objektyviuosius Ž. S., K. S. ir E. U. padarytos nusikalstamos veikos požymius, tik netinkamai įvertino aplinkybes, apibūdinančias subjektyviosios pusės požymio – kaltės turinį. Teismai rėmėsi specialisto išvada, kuri patvirtina, kad Š. K. kūne rastiems sužalojimams padaryti reikėjo mažiausiai 23 smūgių ar trauminių poveikių. Byloje išnagrinėtais įrodymais taip pat nustatyta, kad T. A. U. Š. K. mušė atskiroje nuo kitų name buvusių nuteistųjų patalpoje, tik Ž. S. patvirtino užėjęs į tą patalpą ir matęs, kaip T. A. U. sudavė du smūgius jau gulinčiam ir nebejudančiam Š. K. Ž. S. liepė T. A. U. baigti ir jie su T. A. U. išėjo iš kambario, palikdami jame gulintį Š. K. Vėliau jau visi keturi – T. A. U., Ž. S., K. S. ir E. U. – užėjo į kambarį pasižiūrėti Š. K. būsenos.

Nepaneigti nuteistųjų parodymai, kad jie bandė gaivinti Š. K., o T. A. U. tikrino jo pulsą, visi svarstė dėl galimybės kviesti medicinos pagalbą. Taip pat byloje nustatyta, jog manydami, kad Š. K. nebegyvas, nuteistieji vežė jį į mišką užkasti. Miške iškasus duobę, prieš užkasant, nuteistųjų manymu, nebegyvo Š. K. kūną, vėl T. A. U. tikrino Š. K. pulsą ir visus patikino, kad šis miręs. Taigi nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių Ž. S., K. S. ir E. U. smurtinių veiksmų Š. K. atžvilgiu. Taip pat nenustatyta, jog nuteistieji būtų pritarę T. A. U. smurtui prieš Š. K., anaiptol, pagal Ž. S. parodymus, jis, pamatęs, kaip T. A. U. suduoda paskutinius du smūgius Š. K., liepė baigti smurtauti. Byloje išnagrinėtais įrodymais nustatyta, kad visi nuteistieji dalyvavo (vieni kasė, kiti pašvietė) užkasant Š. K. kūną. Teismo medicinos specialisto išvada bei teisme apklaustas ekspertas A. Jokšas patvirtino, kad Š. K. mirė nuo mechaninės asfikcijos užspaudus veido apatinę dalį, kaklą, krūtinės ląstą. Mechaninės asfikcijos identifikuojančių požymių, kad pasmaugtas ranka, smaugvirve, nerasta, nurodyti požymiai ir išdėstyti argumentai, kuriais remiantis nustatyta, jog Š. K. mirė nuo krūtinės užspaudimo didelės masės daiktu, atitinkančiu žemės klodą.

Dėl Ž. S., K. S. ir E. U. padarytos nusikalstamos veikos kaltės formos ir veikos kvalifikavimo pagal BK 132 straipsnio 1 dalį

Pagal BK 129 straipsnį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų, t. y. tyčia neteisėtai atėmė kito žmogaus gyvybę. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. BK 15 straipsnio 2 dalis numato, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu: jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti; jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo. Šio straipsnio 3 dalis numato, jog nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas laikomas padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatytų padarinių, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.

Apeliacinės instancijos teismas teisingai išdėstė įstatyme numatytus tyčinės kaltės požymius ir rėmėsi teismų praktika atskleidžiant jos turinį. Tačiau negalima sutikti su apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytais motyvais, kuriais argumentuojama Ž. S., K. S. ir E. U. tyčinė kaltė bendrais veiksmais su T. A. U. nužudant Š. K. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodoma, jog „Ž. S., K. S. ir E. U., pamatę be sąmonės gulintį Š. K., taip pat kaip ir smurtą prieš nukentėjusįjį įvykio vakarą panaudojęs T. U., suprato, kad Š. K. sveikatai ir gyvybei dėl T. A. U. pavartoto smurto ir/ar dėl jo paties suvartotų psichiką veikiančių medžiagų iškilo realus pavojus. Nepaisant to, nei vienas iš jų nesiėmė įprastų tokiais atvejais priemonių, kad praradusiam sąmonę Š. K. būtų suteikta kvalifikuota medicinos pagalba – neiškvietė greitosios medicinos pagalbos, nenuvežė nukentėjusiojo į artimiausią medicinos įstaigą. Nors nuteistieji nurodė, kad patys bandė gaivinti Š. K., tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, nei vienas iš jų jokių specialių šios srities žinių neturėjo, be to, visi buvo apsvaigę nuo alkoholio ir psichotropinių medžiagų, taigi suprato, kad dėl žinių, patirties stokos bei savo būsenos nei jie, nei T. A. U. realiai suteikti pagalbą be sąmonės esančiam Š. K., taip pat, kaip ir neabejotinai nustatyti, ar nukentėjusiojo gyvybinės funkcijos nustojo veikti, ar ne, neturi galimybių“. Šie apeliacinės instancijos teismo motyvai pagrindžia ne tyčinės, o neatsargios kaltės požymius. Kiti apeliacinės instancijos teismo argumentai apie tai, jog nors K. S. ir E. U. darė nukentėjusiajam dirbtinį kvėpavimą, tačiau faktiškai neatkreipė dėmesio į tokią svarbią aplinkybę, kaip nukentėjusiojo kūno temperatūra, nebandė išsiaiškinti, kaip stipriai T. A. U. sumušė Š. K., ar būtent šio nuteistojo veiksmai, ar psichotropinių medžiagų vartojimas lėmė tokią nukentėjusiojo būklę, o tiesiog pasikliovė T. A. U. manymu, kad Š. K. yra negyvas, taip pat pagrindžia ne tyčinės kaltės, o neatsargios kaltės turinį. Aukščiau išdėstytos aplinkybės kaip tik ir patvirtina neatsargios kaltės požymius, nes nuteistieji Ž. S., K. S. ir E. U., matydami be sąmonės ir išorinių gyvybės ženklų gulintį Š. K., nesiėmė tokiais atvejais būtinų ir įprastinių pagalbos suteikimo bei gyvybinių funkcijų nustatymo priemonių. Nuteistieji nebandė gaivinti apliedami vandeniu ar duodami uostyti amoniaką, kuris turėjo būti automobilio vaistinėlėje. Tikrino pulsą, tačiau, kaip paaiškino ekspertas, netinkamoje vietoje, be to, nebandė išklausyti širdies darbo ar patikrinti kvėpavimo, netikrino kūno temperatūros ir kt. Tai rodo, jog nuteistieji dėl apsvaigimo, sumišimo ar asmeninio nepatyrimo nesiėmė būtinų ir daugeliui savaime suprantamų priemonių gaivinant sąmonės netekusį asmenį. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad jie, bandydami suteikti pagalbą bei nustatydami Š. K. gyvybines funkcijas, elgėsi neatsakingai, nusikalstamai nerūpestingai, skubotai. Pažymėtina tai, kad pagal bylos aplinkybes reikšmingą įtaką Ž. S., K. S. ir E. U. suvokimui ir apsisprendimui dėl Š. K. mirties darė T. A. U., kuris neleido kviesti greitosios medicinos pagalbos, pagąsdinęs, jog visi bus patraukti baudžiamojon atsakomybėn už narkotikų vartojimą, jis taip pat ėmėsi iniciatyvos tikrinti Š. K. gyvybines funkcijas ir prieš jį užkasant dar kartą patikino visus, kad Š. K. negyvas. Nuteistieji, nors ir žinojo, kad T. A. U. sužalojo Š. K., tačiau neturėjo pagrindo pasitikėti T. A. U. žodžiais dėl Š. K. mirties, o privalėjo patys imtis atsakomybės ir dėti daugiau pastangų gaivinant Š. K. bei įsitikinant dėl jo gyvybinių funkcijų nebuvimo. Lengvabūdiškai pasitikėdami T. A. U. jie elgėsi nusikalstamai nerūpestingai ir aplaidžiai, todėl nors ir nesuprato, kad užkasant Š. K. šis dar buvo gyvas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad nuo sužalojimų padarymo iki užkasimo momento buvo praėjęs neilgas laikas, Š. K. kūne nebuvo akivaizdžių sunkių sužalojimų, kurie sudarytų pagrindą neabejotinai išvadai, jog jis miręs, jie, remdamiesi šiomis aplinkybėmis, nors ir nenumatė šiuo konkrečiu atveju, tačiau turėjo ir galėjo numatyti galimybę, jog Š. K. dar gyvas.

Išdėstyti bylos duomenys apie Š. K. gyvybės atėmimo aplinkybes bei argumentai dėl Ž. S., K. S. ir E. U. kaltės atimant gyvybę Š. K. paneigia kasacinio skundo teiginius dėl teisiškai reikšmingos faktinės klaidos (kazuso), kaltės elemento nebuvimo nuteistųjų Ž. S., K. S. ir E. U. veiksmuose užkasant Š. K. kūną. Kadangi veika kvalifikuotina pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, skundo argumentai dėl nuteistųjų veiksmų kvalifikavimo pagal BK 238 straipsnio 1 dalį, 237 straipsnio 1 dalį, nesvarstytini. Remiantis išdėstytais motyvais apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl Ž. S., K. S. ir E. U. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį naikintina, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl Ž. S., K. S. ir E. U. nuteisimo su pakeitimais. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl Ž. S., K. S. ir E. U. bendrininkavimo atimant gyvybę Š. K., keistina. Pagal baudžiamąjį įstatymą (BK 24 straipsnio 1 dalis) bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Todėl neturi reikšmės aplinkybė, kad nuteistieji Ž. S., K. S. ir E. U. bendrais veiksmais – vieni kasė, kiti pašvietė ar padėjo įkelti į duobę kūną – sukėlė BK 132 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius. Šios veikos (BK 132 straipsnio 1 dalis) negalima laikyti padaryta bendrininkaujant, nes bendrininkavimui yra būtinas susitarimas veikti bendrai, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties požymius ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-745/2006, 2K-44/2012).Šiuo atveju susitarimas buvo paslėpti kūną, o ne atimti gyvybę.

Ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis keistina, pašalinant iš nuosprendžio aprašomosios dalies, kurioje veika pripažinta įrodyta, kad T. A. U., Ž. S., K. S. ir E. U., veikdami bendrininkų grupe, užkasė Š. K., taip pat ir jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Skiriant bausmę nuteistiesiems pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, atsižvelgtina į tai, kad asmenys pagal šį straipsnį paprastai nuteisiami už įprastų gyvenimiškų taisyklių nesilaikymą, kai dėl to žūsta žmogus. Šis atvejis ypatingas tuo, kad nuteistųjų nusikalstamas nerūpestingumas buvo susijęs ne su tam tikrų gyvenimiškų taisyklių nesilaikymu, o su sprendimo priėmimu dėl pagalbos žmogui, kai reikia gelbėti jo gyvybę. Nuteistieji šioje situacijoje elgėsi lengvabūdiškai ir ciniškai nerūpestingai, savo interesais, tam, kad nebūtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn, nekvietė greitosios medicinos pagalbos, nesiėmė intensyvesnių priemonių gaivinti ar ilgesnį laiką stebėti Ž. K. kūno gyvybinių funkcijų, o nuvežė ir užkasė Š. K. kūną miške. Skiriant bausmę taip pat atsižvelgtina į teismų nustatytas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Kadangi nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo panaikintas remiantis prokuroro apeliaciniu skundu, tai kolegija nėra varžoma procesinių kliūčių nustatant bausmės dydį pagal BK 132 straipsnio 1 dalį. Nors nuteistieji praeityje neteisti, apibūdinami iš esmės pozityviai, tačiau, atsižvelgiant į nusikaltimo pobūdį, skirtina laisvės atėmimo bausmė, artima maksimaliai sankcijai.

Išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 21 d. nuosprendžio dalį dėl Ž. S., K. S. ir E. U. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. liepos 8 d. nuosprendį su pakeitimais.

Pagal BK 132 straipsnio 1 dalį paskirti Ž. S., K. S. ir E. U. po trejus metus ir šešis mėnesius laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 21 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo 2013 m. liepos 8 d. nuosprendžio dalis palikti galioti.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Viktoras Aidukas

Gintaras Goda

Audronė Kartanienė

Vytautas Masiokas

Aldona Rakauskienė

Alvydas Pikelis