Baudžiamoji byla Nr. 2K–111–696/2015
Teisminio proceso Nr. 1-78-1-00395-2012-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.4.4.1;
1.2.4.2.8 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. vasario 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Rimos Ažubalytės ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. P. gynėjo advokato Raimundo Jurkos kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 4 d. nutarties.
Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. nuosprendžiu G. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 92 straipsnio 1, 2 dalimis, 82 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 87 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1, 2 punktais, 3 dalies 5 punktu, paskirtos trejų metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą dvylikai mėnesių, įpareigojant būti namuose nuo 22 iki 6 val. (Plungėje, (duomenys neskelbtini)) bei uždraudžiant be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą. Taip pat jis įpareigotas tęsti mokslą.
Priteista iš D. K., V. N. ir G. P. solidariai R. R. 100 000 Lt neturtinės žalos bei po 1000 Lt iš kiekvieno G. ir D. R. už atstovavimo išlaidas. Atsakovams neturint pakankamai turto (lėšų) žalai atlyginti, priteista subsidiariai dalimis iš D. ir B. K., V. ir S. P., I. N. po 33 333,33 Lt neturtinės žalos R. R., Valstybinei ligonių kasai – po 19 425,34 Lt turtinės žalos bei po 1000 Lt G. ir D. R. advokato išlaidų.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti D. K. ir V. N., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 4 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. nuosprendis pakeistas. Iš D. K., G. P. ir V. N. solidariai R. R. priteista suma neturtinei žalai atlyginti sumažinta iki 70 000 Lt. D. K. ir G. P. neturint pakankamai turto (lėšų) priteistai žalai ir atstovavimo išlaidoms atlyginti, subsidiariai iš D. ir B. K. bei V. ir S. P. kaip solidarių atsakovų priteista po 23 333 Lt R. R. neturtinei žalai atlyginti bei po 1000 Lt G. ir D. R. atstovavimo išlaidoms. Išieškojimą vykdyti iki D. K. ir G. P. pilnametystės.
Panaikinta Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. nuosprendžio dalis, kuria iš I. N. subsidiariai priteista 33 333,33 Lt R. R. neturtinei žalai atlyginti, 19 425,34 Lt Valstybinei ligonių kasai gydymo išlaidoms padengti bei po 1000 Lt G. ir D. R. atstovavimo išlaidoms, V. N. sulaukus pilnametystės. Taip pat panaikinta Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. nuosprendžio dalis dėl 58 276,03 Lt priteisimo Valstybinei ligonių kasai ir pripažinta šiam civiliniam ieškovui teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl jo dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
G. P. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su V. N. ir D. K. itin žiauriai dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė sveikatą, t. y. 2012 m. gegužės 25 d., apie 23.00 val., Plungėje, (duomenys neskelbtini), priešais namą Nr. (duomenys neskelbtini) esančioje apleistoje lauko teniso aikštelėje, matydami vienas kito veiksmus ir jiems pritardami, be dingsties – norėdami pasityčioti ir pagąsdinti R. R., t. y. dėl chuliganiškų paskatų, G. P. apvertė R. R. aukštielninką, tuo tarpu V. N. apliejo R. R. degiuoju skysčiu – benzinu, o D. K. žiebtuvėliu padegė R. R. rūbus. Užsidegus nukentėjusiojo rūbams, apdegė jo veidas, kaklas ir krūtinė, tai sukėlė nukentėjusiajam didelį fizinį skausmą ir kančias. Dėl veido, kaklo, krūtinės, abiejų rankų IIA-IIB-III nudegimų, apimančių 30 proc. kūno paviršiaus, kompensuoto hipovoleminio šoko ir nepataisomai subjauroto kūno R. R. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.
Kasaciniu skundu nuteistojo G. P. gynėjas advokatas Raimundas Jurka prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 4 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius teigia, kad teismai, vertindami įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, todėl G. P. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus nuteisė nepagrįstai. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima daryti vieningą išvadą, jog nuteistieji, taip pat ir G. P., siekė sukelti sunkius padarinius nukentėjusiajam.
Teismai nepatvirtino, kad G. P. bei kiti nuteistieji būtų turėję išankstinę tyčią pakenkti nukentėjusiajam, juolab, kaip matyti iš bylos medžiagos, tai, kaip po nukentėjusiojo padegimo elgėsi G. P. (siekė sumažinti sunkius padarinius, gesino nukentėjusįjį, lydėjo jį ir pan.), rodo, kad nebuvo jokio motyvo sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą. Taigi akivaizdu, kad asmens veiksmų motyvas turi esminės reikšmės sprendžiant, ar asmuo turėjo tikslą elgtis tyčia, t. y. siekiant sužaloti kitą asmenį, ar vis tik asmens veikimas sukeliant atitinkamus padarinius gali būti laikomas neatsargumu, kada asmuo nenori ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors pagal savo asmenines savybes bei kitas aplinkybes gali ir turi tai numatyti. Todėl kasatorius mano, kad teismai neatribojo netiesioginės tyčios ir nusikalstamo nerūpestingumo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad įvykio metu nuteistiesiems G. P. ir D. K. buvo 15 metų, todėl neabejotina, jog pagal savo psichofizines savybes ir gyvenimišką patirtį jis turėjo žinoti ir žinojo, kad deginti degiuosius skysčius ar įžiebti ugnį šalia degiųjų skysčių nepaisant visuotinai pripažintų bendrųjų atsargumo taisyklių yra labai pavojinga. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis tuo, kad dar iki įvykio nuteistieji degino atsineštą benziną ir matė, jog ši degi medžiaga akimirksniu užsiliepsnoja per atstumą (benzino garams susimaišius su oru), todėl turėjo suvokti ir suvokė, kad prie benzinu apipilto žmogaus įžiebus žiebtuvėlį kils sunkūs padariniai (žmogus užsiliepsnos akimirksniu). Tačiau kasatorius mano, kad G. P. veikė neatsargiai, nes nenumatė, jog dėl jo veikimo gali atsirasti baudžiamajam įstatyme numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti, tuo tarpu teismai neanalizavo nuteistojo intelektinio ir valinio kaltės turinio.
Anot kasatoriaus, nuteistojo G. P. veiksmai, kai jis laikė už pečių nukentėjusįjį, neleidžia teigti, jog nuteistasis suvokė pavojingą savo veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti byloje nustatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Priešingai, G. P., kitam nuteistajam apipylus nukentėjusįjį degiuoju skysčiu, ir pats galėjo būti padegtas ar sužalotas, nes tuo metu laikė nukentėjusįjį. Tuo tarpu teismo teiginys, kad G. P., padegus nukentėjusįjį, staigiai jį paleido, rodo natūralią reakciją į gresiantį pavojų pačiam apsideginti nuo įsiplieskusios ugnies. Taip pat negalima sutikti su apeliacinės instancijos teismo teiginiu, kad po padegimo nuteistasis G. P. nebuvo sumišęs ir pan. Priešingai, byloje nustatyta, kad G. P. po padegimo siekė sumažinti kilusius padarinius – bandė gesinti nukentėjusįjį. Tai pirmosios instancijos teismas pripažino nuteistojo G. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Be to, kasatoriaus manymu, net ir ta aplinkybė, kad neva nuteistieji liepė nukentėjusiajam persirengti, nepatvirtina, jog jie suvokė, kad atliks nusikalstamus veiksmus. Teismai turėjo atsižvelgti į nuteistojo G. P. asmenines savybes, jo amžių, patirtį, mokyklinį socialinį statusą, pasidavimą draugų įtakai ir t. t.
Taip pat kasatorius nesutinka, kad nuteistasis G. P. nusikalstamą veiką padarė dėl chuliganiškų paskatų, nes tokiai išvadai nepakanka duomenų. Visų pirma, teismai neatsižvelgė į tai, kad G. P. ir kitų nuteistųjų veiksmai buvo atlikti vėlyvu metu, t. y. 23.00 val., o tai yra nakties metas. Antra, teismai turėjo įvertinti ir tai, kad nukentėjusysis padegtas ne viešoje vietoje, o apleistoje lauko teniso aikštelėje, kur vargu ar lankosi pašaliniai asmenys tokiu vėlyvu metu. Be to, teismai, teigdami, kad nuteistieji norėjo pasityčioti iš nukentėjusiojo, neįsigilino į G. P. elgesį iš karto po nusikalstamos veikos padarymo (gesino nukentėjusįjį), kuris patvirtina, jog jis nenumatė kilsiančių padarinių. Kartu kasatorius mano, kad teismų teiginiai apie atvirą iššūkį visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį yra deklaratyvūs, nes neparemti bylos duomenimis.
Kasatorius mano, kad teismai netinkamai individualizavo G. P. paskirtą bausmę, o būtent nustatė jam tokį pat bausmės vykdymo atidėjimo terminą kaip ir kitiems nuteistiesiems (trejus metus), nors paskyrė švelniausią bausmę, palyginti su kitiems nuteistiesiems paskirtomis bausmėmis, – laisvės atėmimą trejiems metams (kiti nuteistieji buvo nuteisti ketverių metų bei trejų metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmėmis). Tas pats pasakytina ir apie paskirtų auklėjamojo poveikio priemonių trukmę: nepaisant skirtingų bausmių dydžių, visiems nuteistiesiems taikytinas tas pats auklėjamojo poveikio priemonių terminas. Anot kasatoriaus, nuteistojo G. P. asmenybės vertinimas yra individualus klausimas, todėl vienodų bausmės vykdymo atidėjimo bei auklėjamojo poveikio priemonių terminų nustatymas neatitinka humaniškumo ir proporcingumo reikalavimų: kiti nuteistieji, kurie nubausti gerokai griežčiau, yra tarsi prilyginami nuteistajam G. P.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Rima Kriščiūnaitė prašo kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvadas dėl G. P. veikos kvalifikavimo pagrindė byloje surinktų bei teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtų įrodymų visuma bei pagrįstai nustatė, jog G. P. bendrais veiksmais su V. N. ir D. K. tyčia itin žiauriai dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sužalojo R. R., t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktuose. Teismas pagrįstai nustatė, kad visi nuteistieji, taip pat ir G. P., veikė kaip vykdytojai, nes visi trys bendromis pastangomis realizavo jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymius: G. P. laikė R. R. už pečių, įrėmęs jam kelį į nugarą, atvertęs jį veidu į viršų, tuo metu šalia stovėję V. N. užpylė R. R. ant krūtinės benzino, o D. K. uždegė žiebtuvėlį. Iš teisiamojo posėdžio metu nuteistųjų ir nukentėjusiojo duotų parodymų akivaizdu, kad nurodyti jų veiksmai sekė vienas po kito, būtent tokiu eiliškumu, koks šiuo atveju yra reikšmingas, taigi, veiksmai buvo tarpusavyje suderinti ir nebuvo atsitiktiniai, o tai patvirtina bendrininkų veiksmų kryptingumą siekiant rezultato – padegti R. R. drabužius. Tokią teismo išvadą, kad G. P., D. K. ir V. N. iš anksto planavo apipilti benzinu ir padegti R. R. drabužius, patvirtina ir tai, jog prieš padegimą jie įtikino nukentėjusįjį pareiti į namus ir pasikeisti dėvimus drabužius į prastesnius. Be to, iš nuteistųjų parodymų matyti, kad dar iki įvykio jie laistė benziną ant žemės, degiojo žiebtuvėlį ir matė bei įsitikino, jog benzino garai akimirksniu užsidega jau per atstumą. Byloje nėra duomenų, kad G. P. ar kiti nuteistieji turėtų vystymosi ar intelekto sutrikimų, kurie būtų jiems sutrukdę suvokti akivaizdžiai matomą įvykių seką. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, pagrįstai nustatė, kad G. P. ir kiti nuteistieji pagal savo amžių, psichofizines savybes ir gyvenimišką patirtį aiškiai suvokė žmogaus apipylimo degiuoju skysčiu ir ugnies šalia jo uždegimo pavojingumą, todėl neabejotinai suvokė ir numatė, kad dėl tokių veiksmų gali atsirasti padariniai – nudegti žmogus, ir nors tokių padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti, todėl veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis).
Taip pat atsiliepime pažymima, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog G. P., D. K. ir V. N., veikdami bendrai, be jokios dingsties – norėdami pasityčioti ir pagąsdinti R. R., t. y. dėl chuliganiškų paskatų, tyčia apipylė jo drabužius benzinu ir padegė, dėl to apdegė R. R. veidas, kaklas, krūtinė, abi rankos, iš viso – 30 proc. kūno paviršiaus, dėl ko buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusiojo kūnas ir sunkiai sutrikdyta sveikata. Kasatoriaus nurodytos aplinkybės, kad nuteistųjų nusikalstami veiksmai buvo padaryti nakties metu ir apleistoje teniso aikštelėje, kur naktį nebūna pašalinių asmenų, chuliganiškų paskatų (motyvų) buvimo jų veiksmuose nepaneigia.
Be to, teismai vertindami įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė, o nagrinėjant bylą apeliacine tvarka dar kartą buvo apklaustas nukentėjusysis, taip pat tenkino gynėjo prašymą ir pridėjo prie bylos bei vertino gynėjo pateiktus dokumentus. Taigi nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybės buvo išsamiai ištirtos, todėl nėra pagrindo abejoti, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių.
Taip pat atsiliepime pabrėžiama, kad nuteistajam G. P. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, jos dydis atitinka BK 41 straipsnyje nustatytą bausmės ir 80 straipsnyje nustatytą nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtį, bendruosius bausmių skyrimo pagrindus ir nepilnamečiui skiriamos bausmės ypatumus (BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalys, 91 straipsnis), teisingumo principui neprieštarauja. Individualizuodamas G. P. paskirtą bausmę, teismas pagristai atsižvelgė į tai, kad mokymo įstaigose jis charakterizuojamas teigiamai, jam poveikio priemonės nėra taikytos, mokosi vidurinėje mokykloje, po nusikalstamos veikos padarymo naujų teisės pažeidimų nepadarė, tėvai turi įtakos jo auklėjimui, ir paskyrė jo asmenybės ir veikos pavojingumui adekvačią trejų metų laisvės atėmimo bausmę (BK 91 straipsnio 3 dalis), kurios vykdymą atidėjo. Įvertinus nuteistųjų padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, bausmės vykdymo atidėjimo terminas nuteistajam G. P. parinktas tinkamai.
Nuteistojo G. P. gynėjo kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl G. P. nuteisimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus
G. P. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su V. N. ir D. K. 2012 m. gegužės 25 d., apie 23.00 val., Plungėje, (duomenys neskelbtini), priešais maną, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), esančioje apleistoje lauko teniso aikštelėje, matydami vienas kito veiksmus ir jiems pritardami, be dingsties – norėdami pasityčioti ir pagąsdinti R. R., t. y. dėl chuliganiškų paskatų, G. P. apvertė R. R. aukštielninką, tuo tarpu V. N. apliejo R. R. degiuoju skysčiu – benzinu, o D. K. žiebtuvėliu padegė R. R. rūbus. Užsidegus nukentėjusiojo rūbams, apdegė jo veidas, kaklas ir krūtinė, tai sukėlė nukentėjusiajam didelį fizinį skausmą ir kančias. Dėl veido, kaklo, krūtinės, abiejų rankų IIA-IIB-III nudegimų, apimančių 30 proc. kūno paviršiaus; dėl kompensuoto hipovoleminio šoko ir nepataisomai subjauroto kūno R. R. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.
Kasatorius teigia, kad teismai, vertindami įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, todėl G. P. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus nuteisė nepagrįstai, ir prašo perkvalifikuoti G. P. veiksmus į BK 137 straipsnį bei sušvelninti paskirtą bausmę.
Teisėjų kolegija pažymi, kad visų nuteistųjų veiksmai buvo itin suderinti ir sekė vienas paskui kitą. G. P., užversdamas nukentėjusįjį ant savęs, atėmė jam galimybę matyti, kaip V. N. meta į jį benzino talpyklą. Benzinui išsipylus ant nukentėjusiojo kūno, šis prarado galimybę pasipriešinti, o D. K. tuo metu nukreipė žiebtuvėlį į nukentėjusįjį. Akivaizdu, kad kiekvieno nuteistojo veiksmai buvo sąmoningi, padaryti suvokiant objektyvią įvykio situaciją, taigi kiekvienas iš jų savo veiksmais prisidėjo prie padarinių, t. y. sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo nukentėjusiajam. Pagrindinis klausimas, iškilęs byloje, į kurį turėjo atsakyti teismai, – ar buvo susitarimas sužaloti nukentėjusįjį. Nors nei G. P., nei kiti nuteistieji nepripažino tokios tyčios, tačiau teismai, ištyrę visą bylos medžiagą, įvertinę nuteistųjų parodymus, jų keitimus bei sulyginę juos su kaltininkų padarytais veiksmais, padarė pagrįstą išvadą dėl objektyviųjų ir subjektyviųjų bendrininkavimo požymių buvimo visų nuteistųjų veiksmuose sužalojant nukentėjusįjį ir pagrįstai visus juos pripažino sunkaus sveikatos sutrikdymo bendrininkais. Teismai pripažino, kad nuteistųjų veiksmai padaryti netiesiogine tyčia, t. y. visiems bendrininkams suvokiant veiksmų pavojingumą kito asmens sveikatai, numatant galimus padarinius ir sąmoningai leidžiant jiems kilti (esant abejingiems dėl jų kilimo).
Kasatorius prašo G. P. veiką kvalifikuoti kaip sunkų sveikatos sutrikdymą, padarytą dėl neatsargumo. Pažymėtina, kad tokį prašymą gynėjas buvo pateikęs ir savo apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija pažymi, kad konstatavus, kad nukentėjusiajam sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas dėl neatsargumo ir paneigus bendrininkavimo požymius, baudžiamojon atsakomybėn būtų traukiamas tik tas asmuo, kuris savo veika tiesiogiai sunkiai sutrikdė sveikatą, t. y. tik D. K., o kiti asmenys, savo veiksmais prisidėję prie sveikatos sutrikdymo, turėtų būti išteisinti, taip pat ir G. P., nes savo veiksmais jie tiesiogiai sveikatos nesutrikdė. Taigi tik konstatavus bendrininkavimo požymius – veiksmų bendrumą ir susitarimą – įmanoma V. N. ir G. P. baudžiamoji atsakomybė. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nuteistųjų apeliacinius skundus, motyvavo ne tik nuteistųjų veiksmų bendrumą, bet ir jų psichinį santykį su padaryta veika ir kilusiais padariniais. Teismas pažymėjo, kad „baudžiamoji atsakomybė galima tik padarius nusikalstamą veiką tyčia ar dėl neatsargumo, o tuo atveju, jeigu asmuo, darydamas veiką nenumato, taip pat neturi ir negali numatyti kito žmogaus sunkaus sveikatos sutrikdymo fakto, tai tokiu atveju asmens veika vertinama kaip įvykis (kazusas). Bylos duomenys patvirtina, kad įvykio metu G. P. ir D. K. buvo po 15 metų, todėl neabejotina, jog pagal savo psichofizines savybes ir gyvenimišką patirtį jie turėjo žinoti ir žinojo, kad deginti degiuosius skysčius ar įžiebti ugnį šalia degiųjų skysčių yra labai pavojinga jų pačių ir aplinkinių žmonių sveikatai, gyvybei bei aplinkai. Iš bylos medžiagos matyti, jog dar iki įvykio jie degino D. K. atsineštą benziną, matė, kad ši degi medžiaga akimirksniu užsiliepsnoja per atstumą (benzino garams susimaišius su oru), todėl, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, turėjo suvokti ir suvokė, jog tokiu atveju, kai prie žmogaus, kuris yra apipiltas benzinu, įžiebiamas žiebtuvėlis, neišvengiami sunkūs padariniai“. Šiuo atveju taip ir nutiko, nukentėjusiojo R. R. drabužiai užsiliepsnojo atvira liepsna ir 30 proc. nudegė jo kūnas. Detaliai išnagrinėjusi apeliacinius skundus ir įvertinusi visas bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju kiekvieno nuteistojo per labai trumpą laiką atlikti vienas po kito sekantys pirmiau įvardyti veiksmai buvo nukreipti bendram nusikalstamam ketinimui – padegti nukentėjusiojo drabužius – realizuoti, todėl, nepaisant to, kad atsiradusių padarinių – sunkaus R. R. sveikatos sutrikdymo, kuris pasireiškė jo veido, kaklo, krūtinės, abiejų rankų IIA-IIB-III nudegimu, nuteistieji teigia nenorėję, jie sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Todėl, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priešingai nei apeliaciniame skunde teigė G. P. gynėjas, padarė išvadą, kad jie bendrininkų grupe netiesiogine tyčia nukentėjusiajam R. R. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą. Teisėjų kolegija neturi motyvų paneigti šią teismo išvadą.
Kasatorius skundžia teismų sprendimus dėl BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyto motyvo – chuliganiškų paskatų – inkriminavimo. Kasatorius teigia, kad, visų pirma, teismai neatsižvelgė į tai, jog G. P. ir kitų nuteistųjų veiksmai buvo atlikti vėlyvu metu, t. y. 23.00 val., o tai yra nakties metas. Antra, teismai turėjo įvertinti ir tai, kad nukentėjusysis padegtas ne viešoje vietoje, o apleistoje lauko teniso aikštelėje, kur vargu ar lankosi pašaliniai asmenys tokiu vėlyvu metu.
Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą baudžiamas tas, kas sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų paskatų. Teisingam nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą svarbus nusikalstamos veikos motyvo – chuliganiškų paskatų – nustatymas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Chuliganiškiems motyvams konstatuoti neturi reikšmės nusikaltimo padarymo vieta, nes veikos kvalifikacijai svarbu ne objektyvusis nusikaltimo sudėties požymis – viešosios tvarkos pažeidimas, o subjektyvusis – veikos motyvas.
Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į gynėjo apeliacinį skundą dėl chuliganiškų motyvų buvimo pažymėjo, kad nuteistieji be jokios dingsties dėl chuliganiškų paskatų, norėdami, jų teigimu, pajuokauti ir pagąsdinti nukentėjusįjį, taip aiškiai iš jo pasityčiodami, bendrais veiksmais apipylė nukentėjusįjį degiuoju skysčiu, dėl to buvo sunkiai sutrikdyto jo sveikata. Teisėjų kolegija neturi pagrindo paneigti šiuos apeliacinės instancijos teismo motyvus. Kolegijos nuomone, baudžiamasis įstatymas šioje dalyje pritaikytas tinkamai.
Kasatorius mano, kad teismai netinkamai individualizavo G. P. paskirtą bausmę, o būtent nustatė jam tokį patį bausmės vykdymo atidėjimo terminą kaip ir kitiems nuteistiesiems (trejus metus), nors paskyrė švelniausią bausmę, palyginti su kitiems nuteistiesiems paskirtomis bausmėmis. BK 92 straipsnis numato, kad nepilnamečiui paskirta laisvės atėmimo bausmė gali būti atidedama iki trejų metų. Bausmės vykdymo atidėjimo terminą, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, parenka teismas. Įstatymas neįpareigoja teismo motyvuoti bausmės vykdymo atidėjimo laiko. Apygardos teismas, paskyręs laisvės atėmimo bausmę, nusprendė jos vykdymą atidėti trejiems metams. Parinkdamas bausmės vykdymo atidėjimo laiką, teismas baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė, nes parinko bausmės vykdymo atidėjimo laiką neperžengdamas BK 92 straipsnyje nustatytų ribų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo G. P. gynėjo kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Jonas Prapiestis
Rima Ažubalytė
Vytautas Piesliakas
