Baudžiamoji byla Nr. 2K–86-895/2015
Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00304-2013-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.6.6;
1.1.9.1(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. vasario 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Artūro Pažarskio ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Gintui Ivanauskui,
asmeniui, kuriam nutraukta byla, A. J.,
asmens, kuriam nutraukta byla, gynėjai advokatei Irenai Sinkevičienei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Kastyčio Šikšnio kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 30 d. nuosprendžio dalis, pagal kurią A. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 2 dalį 100 MGL (13 000 Lt) (3765 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 40 straipsniu, A. J., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir perduotas pagal laidavimą Z. J. atsakomybei su 100 MGL (13 000 Lt) (3765 Eur) dydžio užstatu, nustatant trejų metų laidavimo terminą, ir baudžiamoji byla A. J. nutraukta. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, A. J. paskirta 25 MGL (3250 Lt) (941 Eur) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per tris mėnesius. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu A. J. nuteistas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį 100 MGL (13 000 Lt) (3765 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2013 m. balandžio 29 d. iki gegužės 2 d., t. y. keturios paros, jas prilyginant 8 MGL dydžio baudai ir laikant, kad A. J. yra sumokėjęs 1040 Lt (301 Eur). Taip pat konfiskuota penkiolika vienetų 200 Lt kupiūrų (3000 Lt) (869 Eur).
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, asmens, kuriam nutraukta byla, ir jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
A. J. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad tiesiogiai pasiūlė ir davė kyšį valstybės tarnautojui, siekdamas jo neteisėto veikimo vykdant įgaliojimus, būtent: 2013 m. balandžio 25 d., apie 9.00 val., tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo, esančio (duomenys neskelbtini), kabinete Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo teisėjo M. K. paprašė, kad jis, vykdydamas savo įgaliojimus, t. y. nagrinėdamas V. V. administracinio teisės pažeidimo bylą dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 1302 straipsnyje, priimtų neteisėtą ir V. V. palankų sprendimą, t. y., spręsdamas V. V. administracinės atsakomybės klausimą, kaip vienos iš nuobaudų neskirtų transporto priemonės,,Mercedes Benz G270“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) konfiskavimo, ir siekdamas pageidaujamo teisėjo sprendimo tiesiogiai pasiūlė jam už pageidaujamą paslaugą atsilyginti neįvardyto dydžio kyšiu. Tęsdamas nusikalstamą veiką ir siekdamas nurodytų tikslų, 2013 m. balandžio 29 d. 17.09 val. (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo, esančio (duomenys neskelbtini), kabinete (duomenys neskelbtini) davė 3000 Lt (869 Eur) kyšį valstybės tarnautojui – (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo teisėjui M. K. už jo pageidaujamą neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už tai, kad jis, nagrinėdamas V. V. administracinio teisės pažeidimo bylą dėl administracinio pažeidimo, numatyto ATPK 1302 straipsnyje, ir spręsdamas V. V. administracinės atsakomybės klausimą, kaip vienos iš nuobaudų neskirtų transporto priemonės,,Mercedes Benz G270“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) konfiskavimo ir taip, vykdydamas savo įgaliojimus, neteisėtai veiktų.
Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras K. Šikšnys prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 30 d. nuosprendį.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, atleisdamas A. J. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 40 straipsnio nuostatas. Prokuroro nuomone, šiuo aspektu teisėtas ir pagrįstas yra pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo argumentuotai atsisakyta taikyti A. J. BK 40 straipsnio nuostatas.
Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas neprivalo atleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės ir negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu, t. y. turi būti atsižvelgiama ir į kitas svarbias bylos ypatybes (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2010, 2K-P-82/2010, 2K-645/2010, 2K-387/2012, 2K-329/20l3).
Apeliacinės instancijos teismas pripažino nepagrįstais pirmosios instancijos teismo argumentus, sudariusius pagrindą nagrinėjamoje byloje atsisakyti taikyti BK 40 straipsnio nuostatas. Teismo vertinimu, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos tesimas, A. J. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis ir visuomeninė reikšmė savaime nereiškia ir nerodo didesnio kaltininko pavojingumo nei kiti baudžiamajame įstatyme įtvirtinti nusikaltimai, nes tokios veikos didesnis pavojingumo pobūdis bei visuomeninė reikšmė savaime nėra užprogramuoti BK 227 straipsnio dispozicijoje.
Prokuroras pažymi, kad BK 227 straipsnio 2 dalies dispozicijoje aprašyta kvalifikuota nusikalstamos veikos – papirkimo – sudėtis. Įstatymų leidėjas nėra sukūręs specialios normos, numatančios baudžiamąją atsakomybę už teisėjo papirkimą, todėl nepriklausomai nuo paperkamojo valstybės tarnautojo įgaliojimų (kompetencijos) ir pažeidžiamo gėrio svarbos papirkėjo veiksmai kvalifikuojami pagal BK 227 straipsnio atitinkamą dalį. Padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis ir visuomeninė reikšmė yra reikšmingos kategorijos tinkamam įstatymo pritaikymui ir teisingam bylos išnagrinėjimui. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimą ir parenkant konkrečią bausmės rūšį, yra teisiškai reikšmingas nusikalstamos veikos faktinis turinys – nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, nusikalstama veika pažeidžiamo gėrio svarba, nusikalstamą veiką padariusio subjekto asmenybė. Be to, siekiant individualizuoti papirkėjo atsakomybę, BK 227 straipsnio l dalyje, 2 dalyje ir 4 dalių sankcijose įstatymų leidėjas numatė alternatyvias bausmių rūšis.
Priešingai nei apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismas, pripažinęs visų BK 40 straipsnyje įtvirtintų būtinų sąlygų egzistavimą, neapsiribojo vien tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu, bet atsižvelgė į kitas svarbias bylos ypatybes, būtent kad: praktikuojančio advokato A. J. padaryta nusikalstama veika pakerta visuomenės pasitikėjimą teisės institucijomis, sukelia nepagrįstas prielaidas manyti dėl galimybės netinkamai įgyvendinti teisingumo principą valstybėje, taip pat tokia nusikalstama veika pažeidžiamas teisėjo geras vardas ir valstybės ypatingai ginamas gėris – teisingumas. Šių svarbių bylos aplinkybių įvertinimas suponavo teismo apsisprendimą atsisakyti atleisti A. J. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir išvadą, kad, taikant atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, būtų ne tik nepasiekti bausmės tikslai, bet ir būtų neįgyvendinti teisingumo, sąžiningumo bei proporcingumo principai. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino A. J. asmenybę, jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį bei pobūdį ir iš BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmių parinko švelniausią bausmės rūšį – baudą.
Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nepripažino svarbiomis bylos aplinkybėmis tai, kad nusikalstamą veiką padarė praktikuojantis advokatas, kuriam keliami nepriekaištingos reputacijos, nepriekaištingo elgesio ir profesinės veiklos teisėtumo reikalavimai (Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 5, 7 straipsniai), kad A. J. priešingais teisei veiksmais siekė pažeisti ne tik teisėjo gerą vardą, jo autoritetą visuomenėje, bet ir valstybės ypatingai ginamą gėrį – teisingumą, padarė žalą tiek Lietuvos Respublikos advokatūrai, tiek teismo, teisėjo autoritetui visuomenėje, teisingumo interesams ir sukėlė nepagrįstas prielaidas manyti dėl galimybės netinkamai įgyvendinti teisingumo principą valstybėje. Teisėjo geras vardas iš esmės nukentėjo, nes viešo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo metu A. J. parodė, kad 2013 m. balandžio 25 d. jis pasiūlė kyšį teisėjui M. K., iš kurio rankos pirštų gestikuliavimo suprato, jog už V. V. palankaus sprendimo priėmimą teisėjas nori gauti 3000 Lt (869 Eur) kyšį (T. 2, b. l. 43, 45). Taigi, nukrypdamas nuo formuojamos teismų praktikos, teismas apsiribojo formalios taisyklės, kad tam, jog asmuo būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi būti visų BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų visuma, taikymu ir tai turėjo esminės įtakos apsisprendimui nepagrįstai taikyti A. J. BK 40 straipsnio nuostatas.
Skunde kasatorius taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog Z. J. yra tinkama laiduotoja (visiškai atitinka laiduotojui baudžiamojo įstatymo keliamus reikalavimus) ir tik ji gali daryti realią teigiamą įtaką A. J., kad advokatu dirbantis asmuo laikytųsi įstatymų ir nedarytų nusikalstamų veikų, bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos šiuo klausimu.
Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą laiduotoju gali būti tik toks asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui yra akivaizdi, o laiduotojas, turintis ribotą įtaką atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui, pripažįstamas neatitinkančiu baudžiamojo įstatymo reikalavimų (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-160/2010, 2K-P-82/2010, 2K-305/2011). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-255/2014, grąžindamas baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti apeliacinio proceso tvarka, nurodė išsiaiškinti, kokį auklėjamąjį poveikį gali padaryti ilgametė sutuoktinė, kad advokatu dirbantis asmuo laikytųsi įstatymų ir nedarytų nusikalstamų veikų, kaip ji kontroliuos advokato profesinę veiklą.
Nagrinėjamos bylos duomenimis, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės A. J. verčiasi advokato profesine veikla ir savo veikloje privalo vadovautis advokato veiklos pagrindiniais principais (Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 5 straipsnis). Apeliacinės instancijos teisme apklausta laiduotoja Z. J. parodė, kad neturi teisinio išsilavinimo, tačiau aukštasis išsilavinimas, jos darbo patirtis, teorinės žinios turėtų įtakos A. J., taip pat išreiškė manymą, jog turima patirtimi ji gali būti pavyzdžiu bei daryti teigiamą įtaką savo sutuoktiniui ir neturėdama teisininko diplomo. Paklausta apie galimybę daryti teigiamą įtaką A. J. profesinėje veikloje, Z. J. nurodė, kad apie motyvus, pastūmėjusius A. J. nusikalsti, žino iš dalies (truputį), supranta, kad negali žinoti visos praktikuojančio advokato veiklos, bet A. J. savo veikloje dar kartą nenusikals, ir galvoja, kad darys jam įtaką.
Prokuroro nuomone, teisiniu požiūriu tokie Z. J. parodymai patvirtina, kad ji turi tik ribotą įtaką A. J. ir ji nėra akivaizdi. Laiduotoja Z. J. iš esmės nesugebėjo paaiškinti, kaip ji kontroliuos advokatu dirbančio sutuoktinio profesinę veiklą, kad jis laikytųsi įstatymų ir nedarytų nusikalstamų veikų, todėl akivaizdu, kad ji nėra tinkama laiduotoja.
Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro K. Šikšnio kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BK 40 straipsnio taikymo
BK 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą.
BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, apibūdinančios nusikalstamą veiką padariusį asmenį bei jo elgesį padarius tokią veiką. Pagal BK 40 straipsnio 2 dalį asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės tik tada, jeigu jis: 1) pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi tam, kad asmenį būtų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, byloje turi būti nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose nurodytų sąlygų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šioje byloje yra visos BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: A. J. viso baudžiamojo proceso metu visiškai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi dėl savo nusikalstamo elgesio (tai pirmosios instancijos teismas pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe), anksčiau nebuvo teisiamas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, dirba, iš esmės apibūdinamas tik teigiamai, todėl, apeliacinės instancijos teismo kolegijos vertinimu, galima daryti išvadą, kad jis ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis nėra pagrindo nesutikti.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas nustačius ne tik BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų visumą, bet taip pat ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 1 bei 3 dalyse įtvirtintą reikalavimą, susijusį su laiduotojo parinkimu ir paskyrimu. Antai pagal BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalis laiduotoju gali būti tik teismo pasitikėjimo verti asmenys, pagal savo asmenines savybes ar veiklos pobūdį turintys galimybę daryti teigimą įtaką kaltininkui. Pagal teismų praktiką išvadas apie laiduotojo tinkamumą teismas gali daryti įvertinęs laiduotoją apibūdinančių savybių visumą: jo asmenines savybes, veiklos pobūdį, ar nenustatyta ankstesnių laiduotojo nuteisimo ar patraukimo administracinėn atsakomybėn atvejų, taip pat realias galimybes daryti teigiamą įtaką nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, kad šis ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-160/2010, 2K-305/2011, 2K-71/2011, 2K-312/2011).
Būtent nagrinėjamoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pirmą kartą nagrinėdamas šią bylą kasacine tvarka ir 2014 m. gegužės 20 d. nutartimi grąžindamas ją iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, tokį savo sprendimą iš esmės grindė tuo, kad apeliacinės instancijos teismas visapusiškai neįvertino laiduotojos Z. J. patikimumo, nuosekliai nesiaiškino BK 40 straipsnio 3 dalyje numatytų aplinkybių ir nuosprendyje jas išdėstė formaliai. Buvo konstatuota, kad pagal apeliacinės instancijos teismo motyvus neaišku, kokį auklėjamąjį poveikį gali padaryti ilgametė sutuoktinė, kad advokatu dirbantis asmuo laikytųsi įstatymų ir nedarytų nusikalstamų veikų, kaip ji kontroliuos advokato profesinę veiklą, teismas neapibūdino laiduotojos asmeninių savybių, neįvertino aplinkybės, kad Z. J., duodama parodymus teisme, iš dalies pateisino kaltininko A. J. nusikalstamą poelgį, o apeliacinės instancijos teismas šios laiduotojos teismo posėdyje net neapklausė. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas šią bylą, atnaujino įrodymų tyrimą ir apklausė Z. J., kuri parodė, kad neteisina savo vyro. Apeliacinės instancijos teismas, taip pat įvertinęs Z. J. pateiktus duomenis, be kita ko, susijusius su galimybėmis kontroliuoti ir daryti poveikį savo vyro A. J. elgesiui, jos teigiamas asmenines ir socialines savybes, kitus bylos duomenis, padarė išvadą, kad Z. J. BK 40 straipsnio prasme yra tinkamas, teismo pasitikėjimo vertas laiduotojas, turintis realias galimybes daryti teigiamą įtaką A. J.. Su šia apeliacinės instancijos teismo motyvuota išvada nėra pagrindo nesutikti. Tokios teismo išvados savaime nepaneigia aplinkybė, kad Z. J. neturi teisinio išsilavinimo.
Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad, net ir nustačius visas BK 40 straipsnyje nurodytas formalias sąlygas, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, t. y. teismas, priimdamas sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-140/2015).
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog A. J. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat kad Z. J. yra verta teismo pasitikėjimo ir tik ji gali daryti teigiamą realią įtaką A. J.. Tokia teismo išvada buvo tinkamai motyvuota – grindžiama bylos aplinkybių analize ir įrodymų vertinimu, ir tai buvo daroma atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą instituto esmės ir paskirties kontekste. Taigi šiuo atveju nesutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs visų BK 40 straipsnyje įtvirtintų būtinų sąlygų buvimą, apsiribojo vien tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu. Apeliacinės instancijos teismas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos suformuotų reikalavimų, įvertino A. J. padaryto nusikaltimo pobūdį, jo pavojingumo laipsnį, padarinius, apsvarstė laiduotojo tinkamumą, taip pat kiekvieną iš BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų ir pateikė atitinkančius teismų praktiką išsamius motyvus, kodėl laiko, kad yra pagrindas atleisti A. J. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nusprendęs, jog A. J., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje, gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės jį perduodant pagal laidavimą Z. J., baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.
Kitaip vertintina ta teisinė situacija, kai nagrinėjamoje byloje asmeniui, piktnaudžiavusiam savo kaip advokato profesiniais įgaliojimais ir padariusiam korupcinio pobūdžio nusikaltimą, pažeidusiam advokatui keliamus nepriekaištingos reputacijos, nepriekaištingo elgesio ir profesinės veiklos teisėtumo reikalavimus ir taip pažeminusiam advokato vardą, jį atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės, nėra paskirta baudžiamo poveikio priemonė, susijusi su jo kaip advokato profesinės veiklos apribojimu. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad siekiant, jog atleidimas asmens nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atitiktų šio instituto paskirtį, neprieštarautų teisingumo, protingumo, proporcingumo reikalavimams, taikant šį institutą svarbu tinkamai parinkti tas baudžiamojo poveikio priemones, kurios skirtinos (aišku, jeigu tai yra būtina) asmeniui, šiuo pagrindu jį atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės. Antai sprendžiant dėl baudžiamojo poveikio priemonių parinkimo atsižvelgtina į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį (pvz., smurtinis ar nesmurtinis, susijęs su piktnaudžiavimais darbinėje ar profesinėje veikloje, ar ne), atsiradusius padarinius (pvz., ar buvo padaryta turtinio ar kitokio pobūdžio žala, ar ne), kaltininko asmenybę ir kitas svarbias aplinkybes, apibūdinančias nusikalstamą veiką bei kaltininko elgesį. Taigi net ir pripažinus, kad asmeniui iš esmės gali būti taikomas BK 40 straipsnyje numatytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindas, šio straipsnio netinkamą taikymą gali lemti ir tai, jog kaltininką, atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, yra apskritai neskiriamos baudžiamojo poveikio priemonės ar skiriamos, tokios, kurios neatitinka padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio, pavojingumo ir todėl yra neteisingos. Būtent nagrinėjamoje byloje asmuo, kuris vertėsi advokato profesine veikla, buvo pripažintas kaltu dėl teisėjo papirkimo, t. y. dėl korupcinio nusikaltimo, susijusio su jo, kaip advokato, piktnaudžiavimu savo profesinėje veikloje. Tokiais savo veiksmais A. J. pažeidė advokatui keliamus nepriekaištingos reputacijos, nepriekaištingo elgesio ir profesinės veiklos teisėtumo reikalavimus ir taip pažemino advokato vardą. Todėl darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje A. J. atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, neskyrus baudžiamojo poveikio priemonės, uždraudžiančios užsiimti advokato profesine veikla, neatitinka padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio, jos pavojingumo ir šiuo aspektu yra neteisingas. Taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra keistinas: A. J. BK 40 straipsnio pagrindu atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės, jam skirtina dar ir baudžiamojo poveikio priemonė – teisės užsiimti advokato profesine veikla atėmimas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nuosprendį pakeisti.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 68² straipsniu, A. J. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – teisės užsiimti advokato profesine veikla atėmimą dvejiems metams, termino pradžią skaičiuojant nuo šios nutarties paskelbimo dienos – 2015 m. vasario 10 d. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Artūras Pažarskis
Armanas Abramavičius
