Dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 25 d. nutarties

Baudžiamoji byla Nr. 2K-73-697/2015

Teisminio proceso Nr. 1-40-9-00333-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 1.1.5.1. (S)

2015 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Rimai Krikščiūnaitei,

asmeniui, kuriam byla nutraukta, R. P., jo gynėjui advokatui Sauliui Staškui,

nukentėjusiajam M. R., jo atstovui Virginijui Savickui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo M. R. ir Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės, laikinai einančios vyriausiojo prokuroro pavaduotojos pareigas, Aldonos Jaugelienės kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 25 d. nutarties.

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. kovo 10 d. nuosprendžiu R. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2600 Lt, t. y. 753 Eur) dydžio bauda.

Iš R. P. priteista: nukentėjusiajam M. R. – 47,50 Lt (t. y. 13,76 Eur) turtinei žalai ir 500 Lt (t. y. 144,81 Eur) neturtinei žalai atlyginti bei 800 Lt (t. y. 231,70 Eur) proceso išlaidoms atlyginti, Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos – 244,84 Lt (t. y. 70,91 Eur) nukentėjusiojo M. R. gydymo išlaidoms atlyginti.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 25 d. nutartimi panaikino Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. kovo 10 d. nuosprendį ir, nustatęs BK V skyriaus 28 straipsnyje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai (BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktas), baudžiamąją bylą R. P. nutraukė.

Nukentėjusiojo M. R. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiojo atstovavimo teisme išlaidų, Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį atmetė.

Laikiną R. P. nuosavybės teisių apribojimą į automobilį „BMW 520“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) panaikino.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Alvydo Pikelio pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo ir jo atstovo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, R. P. ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. kovo 10 d. nuosprendžiu R. P. buvo nuteistas už tai, kad 2013 m. gegužės 29 d., apie 8.30 val., viešoje vietoje – Šiauliuose, Pabalių turgavietėje, esančioje Serbentų g. 92, tyčia, įžūliu elgesiu, pastumdamas ir kumščiu suduodamas vieną smūgį nukentėjusiajam M. R. į veidą, padarė nukentėjusiajam M. R. nubrozdinimą viršutinėje lūpoje – nežymų sveikatos sutrikdymą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Kasaciniu skundu nukentėjusysis M. R. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 25 d. nutartį, palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. kovo 10 d. nuosprendį be pakeitimų bei priteisti jam iš R. P. visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto reikalavimų, nes netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, pažeidė įrodymų leistinumo ir sąsajumo vertinimo taisykles; taip pat nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo" 5 punktu, nustatęs, kad R. P. veikė būtinosios ginties sąlygomis, dėl to netinkamai taikė BK 28 straipsnio nuostatas.

Kasatoriaus manymu, konfliktinėje situacijoje R. P. padaryti agresyvūs veiksmai, pakeltas kalbos tonas, nepagarbi kalba ir nukentėjusiojo pastūmimas, kurį patvirtina pats R. P., laikytini pavojingu kėsinimusi, nes jais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis bei tvarka, kilo grėsmė turgaus prekybininkų ir lankytojų saugumui. Atsižvelgus į tai, kad R. P. be aiškios priežasties pastūmė M. R. (kuris jam nekėlė jokio pavojaus), buvo agresyviai prieš šį nusiteikęs, artinosi, kad suduotų smūgį, todėl M. R. gynėsi, t. y. sugrėbė agresorių už rankų ir prispaudė prie automobilio, kad išvengtų tolesnio R. P. smurto. Taigi R. P. gavo atkirtį kėsinimuisi nepasibaigus, todėl laikytina, kad šis kėsinimasis buvo akivaizdus ir realus, o M. R., atremdamas R. P. pavojingą kėsinimąsi, veikė būtinosios ginties sąlygomis.

Su apeliacinės instancijos padaryta išvada, kad M. R. laikė R. P. prispaudęs prie automobilio, rankomis paėmęs už jo kaklo, kasatorius nesutinka. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi vien R. P. ir tendencingais jo artimų giminaičių parodymais. Kita vertus, jei M. P. būtų laikęs R. P. už kaklo, t. y. smaugęs, tai R. P. nebūtų galėjęs nei kviesti pagalbos, nei prašyti paleisti. Be to, byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima netikėti M. R. parodymais.

Kasatorius atkreipia dėmesį kad dėl R. P. smurtinių veiksmų M. R. buvo sužalotas (tai patvirtina specialisto išvada), tuo tarpu duomenų apie R. P. sužalojimą byloje nėra. R. P. sudavė smūgį M. R. tada, kai jo brolis S. P. atitraukė M. R. nuo R. P.. Taigi R. P. nebekilo jokio pavojingo, realaus ir akivaizdaus pavojaus, o M. R. veiksmai šioje situacijoje negali būti pripažinti pavojingu kėsinimusi. R. P. panaudojo smurtą prieš nukentėjusįjį M. R. (sudavė vieną smūgį) jau pasibaigus tariamam kėsinimuisi, todėl darytina išvada, kad R. P. peržengė būtinosios ginties ribas.

Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė, laikinai einanti vyriausiojo prokuroro pavaduotojos pareigas, Aldona Jaugelienė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 25 d. nutartį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. kovo 10 d. nuosprendį be pakeitimų.

Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė BK 28 straipsnio nuostatas ir pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies taisykles, nes išsamiai neišnagrinėjo visų objektyvių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, įrodymus vertino ne kaip visumą, o atskiras jų dalis – tai sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą, dėl to teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad buvo sąlygos taikyti būtinąją gintį.

Apeliacinės instancijos teismas, neišsamiai įvertinęs nukentėjusiojo M. R., liudytojų L. J. B., L. R., A. B., R. B., P. P. parodymus, neatskleidęs aplinkybių, susijusių su konflikto eiga ir laiku, objektyviai neįvertinęs kėsinimosi į kito asmens sveikatą pobūdžio bei pavojingumo, neteisingai konstatavo, kad R. P. turėjo teisę į būtinąją gintį. Teismo nutartyje pateikta teorinė būtinosios ginties samprata, tačiau, darydamas išvadą, kad dėl M. R. veiksmų R. P. sveikatai grėsė realus ir akivaizdus pavojus, teismas nevertino bei neatskleidė, kuo pasireiškė kėsinimosi realumas ir akivaizdumas. Taip pat teismas visiškai nepasisakė, kaip vertina liudytojo L. J. B., visiškai svetimo asmens tiek nukentėjusiajam, tiek nuteistajam, parodymus, kuris matė visą įvykį ir kurio parodymai patvirtina nukentėjusiojo M. R. bei liudytojos L. R. parodymus, ir kodėl jais nesiremia.

Apygardos teismas, spręsdamas, ar konkrečioje situacijoje nuteistasis R. P. veikė būtinosios ginties sąlygomis, turėjo ne tik įvertinti gynybos ir kėsinimosi santykį, bet ir atsižvelgti į kitas aplinkybes, apibūdinančias būtinosios ginties situaciją. Prokurorės manymu, Šiaulių apygardos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad R. P. turėjo teisę į būtinąją gintį, nes M. R. veiksmų prieš R. P. negalima laikyti pavojingu kėsinimosi, be to, smūgis buvo suduotas tuo momentu, kai M. R. jau buvo atitrauktas nuo R. P..

Esant išdėstytoms aplinkybėms apygardos teismas turėjo pripažinti, kad Šiaulių apylinkės teismo išvados, jog R. P. pažeidė viešąją tvarką, yra teisingos, nes R. P. viešoje vietoje įžūliu elgesiu, t. y. panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį M. R., sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Nukentėjusiojo M. R. ir Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės, laikinai einančios vyriausiojo prokuroro pavaduotojos pareigas, Aldonos Jaugelienės kasaciniai skundai tenkintini.

Dėl sąlygų, sudarančių pagrindą pripažinti veiksmus būtinąja gintimi

Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys).

Būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tada, kai ji atitinka tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-277/2009, 2K-205/2010, 2K-279/2010).

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo R. P. apeliacinį skundą, nutarė bylą nagrinėti neatliekant įrodymų tyrimo, tačiau rėmėsi ne pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl byloje nustatytų aplinkybių, o selektyviu byloje nustatytų aplinkybių ir įrodymų vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas dėl įvykio aplinkybių rėmėsi išimtinai R. P., P. P., S. P., R. B. parodymais, kad nukentėjusysis laikė R. P. už kaklo, prispaudęs prie automobilio. Šie parodymai byloje nebuvo patvirtinti jokiais objektyviais duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas neišdėstė motyvų, kodėl atmeta nukentėjusiojo, L. R. ir J. B. parodymus, kurie tvirtino, jog nukentėjusysis laikė R. P. už rankų, prispaudęs prie automobilio. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas visus šiuos įrodymus išnagrinėjo teismo posėdyje ir išdėstė motyvus, kodėl remiasi vienais įrodymais, o kitus bylos duomenis atmeta. Pirmosios instancijos teismas, šalindamas prieštaravimus tarp minėtų liudytojų parodymų, išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir atskleidė visą situacijos vaizdą bei pateikė logiškas ir argumentuotas išvadas, jog nukentėjusysis laikė R. P. už rankų prispaudęs prie automobilio, nes R. P. smūgį nukentėjusiajam sudavė po to, kai pribėgo jo brolis S. P. ir atitraukė nukentėjusįjį. Pažymėtina tai, kad nesant kitų priemonių prieštaravimams pašalinti tarp liudytojų parodymų pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosprendyje rėmėsi logine išvada, kad tuo atveju, jei nukentėjusysis būtų laikęs R. P. paėmęs už kaklo, tai šis būtų turėjęs galimybę atstumti ar suduoti smūgį be kitų pagalbos, nes R. P. rankos būtų buvusios laisvos, tačiau smūgis buvo suduotas tuo metu, kai nukentėjusįjį nuo R. P. atitraukė S. P.. Atsižvelgiant į šią loginę seką, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo bei liudytojų L. R. ir J. B. parodymais. Kartu pripažintinos pagrįstomis pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės bei pateikta situacijos analizė ir išvados, kad R. P. be akivaizdžiai pagrįstos priežasties elgėsi neteisėtai stumdamas nukentėjusįjį, kai šis užėjo į jo prekyvietės pusę pasiimti nukritusių prekių. Toks elgesys yra nepateisinamas mūsų visuomenėje visuotinai priimtomis žmonių bendravimo tradicijomis ir bendrabūvio normomis. R. P. elgesys buvo neteisėtas, smurtinis ir provokuojantis konfliktą. Šiuo atveju nukentėjusiojo veiksmai, prispaudžiant, paėmus už rankų R. P., buvo adekvati reakcija, stabdanti konflikto vystymąsi. Negalima sutikti su apeliacinės instancijos teismo motyvais, jog, S. P. atitraukus nukentėjusįjį nuo R. P., šis buvo būtinosios ginties būsenos ir smogdamas kumščiu nukentėjusiajam veikė būtinosios ginties sąlygomis. Teismų praktikoje šiuo klausimu išaiškinta, kad teismai, spręsdami dėl BK 28 straipsnio taikymo, turi tiksliai nustatyti, ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi, tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą, besiginančiojo kaltės formą ir rūšį. Įvertinus šias aplinkybes spręstina, ar apskritai egzistavo būtinosios ginties situacija, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125/2011, 2K-140/2011). Šiuo atveju, pagal byloje nustatytas aplinkybes, neabejotina, kad R. P., kuris pats neteisėtais veiksmais provokavo konfliktą, iš nukentėjusiojo pusės nebuvo jokio pavojaus gyvybei ar sveikatai ar kitokios realios ir akivaizdžios grėsmės, todėl nebuvo reikalo gintis. Kadangi nebuvo būtinosios ginties būsenos, todėl nėra ir būtinosios ginties peržengimo aplinkybių. Remiantis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismo nutartis panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. kovo 10 d. nuosprendį yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl naikintina, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo R. P. veiksmus pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, išdėstė motyvus, kuriuose pagrindė visus nusikalstamos veikos požymius, nes R. P. viešoje vietoje įžūliu elgesiu, t. y. dėl mažareikšmės dingsties, tyčia, panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį M. R., sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Nukentėjusysis pateikė teismui prašymą atlyginti jam ir jo atstovui kelionės išlaidas iš Šiaulių į Vilnių. Prašymas yra pagrįstas degalų pirkimo kvitu, pateiktas automobilio registracijos liudijimo nuorašas ir atstumo bei degalų sąnaudų skaičiuoklė. Prašomos pripažinti 33,85 Eur kelionės išlaidos yra pagrįstos ir realios atsižvelgiant į atstumą. Kadangi skundas tenkinamas, šios išlaidos priteistinos iš R. P. (BPK 104 straipsnio 2 dalis, 105 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 25 d. nutartį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. kovo 10 d. nuosprendį be pakeitimų.

Priteisti iš R. P. 33,85 Eur proceso išlaidų M. R..

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Viktoras Aidukas

Alvydas Pikelis