Baudžiamoji byla Nr. 2K-108-697/2015
Teisminio proceso Nr. 1-48-3-00017-2013-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.5.1;
1.2.4.8;
2.1.7.4;
2.4.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. vasario 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Audronės Kartanienės ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. J. ir jo gynėjo advokato Anatolijaus Vilko kasacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo H. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu trims mėnesiams, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu neišeiti iš namų nuo 22.00 iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu, ir iki 2014 m. gegužės 1 d. atsiprašyti N. E. Š. Iš H. J. priteista 500 Lt (144,81 Eur) N. E. Š. neturtinei žalai bei 2100 Lt (608,20 Eur) išlaidoms už advokato pagalbą atlyginti.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 30 d. nutartis, kuria nuteistojo H. J. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
H. J. nuteistas už tai, kad 2013 m. gegužės 22 d., apie 11.00–12.00 val., Elektrėnų sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., kilus žodiniam konfliktui tarp jo ir nukentėjusiosios N. E. Š., penkis kartus ją pastūmė, o ji krisdama aukštielninka susimušė rankas ir kryžkaulį.
Kasaciniu skundu nuteistasis H. J. ir jo gynėjas advokatas A. Vilkas prašo Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 14 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 30 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti, taip pat priteisti H. J. bylinėjimosi išlaidas.
Kasatoriai skunde teigia, kad byloje pažeisti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio, 271–292 straipsnių, 305 straipsnio reikalavimai, nuosprendyje H. J. inkriminuotų nukentėjusiajai padarytų sužalojimų nepatvirtina teismo medicinos specialisto išvada, nepagrįstai nurodyta H. J. veiksmų tyčia, kuri neįrodyta, byloje nenustatyti ir neįrodyti H. J. tariamos nusikalstamos veikos padarymo tikslai, motyvai ir t. t. (BK 14, 15, 16 straipsniai), teismas buvo šališkas, pradėdamas teisminį privataus kaltinimo skundo nagrinėjimą, pradžioje nesuteikė H. J. galimybės turėti advokatą. Apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų neištaisė.
Kasatoriai teigia, kad teismai be jokio teisinio pagrindo sumenkino nuteistojo H. J. ir jo liudytojų duotų parodymų reikšmę byloje, o nukentėjusiosios N. E. Š. bei jos liudytojų – sesers I. L., A. S., M. S., net nebuvusių įvykio vietoje, o apie jį sužinojusių tik iš N. E. Š. pasakojimo, parodymams suteikė prioritetą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad neturi pagrindo netikėti N. E. Š. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada bei jos liudytojų parodymais, o H. J. parodymus vertino kaip gynybinę poziciją, bandant išvengti baudžiamosios atsakomybės, jo liudytojų bendradarbių A. S., A. S. ir J. B., buvusių įvykio vietoje, parodymus vertino kaip nesudarančius pagrindo daryti išvadą, kad nukentėjusioji puolė H. J. užsimojusi akmeniu ir kad toks N. E. Š. kėsinimosi pavojus buvo realus, ir kaip asmenų, kurie gali būti suinteresuoti duoti H. J. palankius parodymus.
Teismai faktines aplinkybes iškraipė taip, kaip jas teismui melagingai aiškino nukentėjusioji N. E. Š., turėdama tikslą pakenkti ne tiek H. J., įvykio vietoje atsitiktinai buvusiam Kultūros paveldo centro vairuotojui, bet visam Kultūros paveldo centro įstaigos autoritetui, nes su šia įstaiga N. E. Š. nuolat konfliktuoja dėl jos žemėje esančio bei jos ginčijamo, įregistruoto kultūros paveldo objekto teisėtumo. Šią faktinę aplinkybę teismai privalėjo labai gerai suprasti jau vien iš byloje neginčijamai įrodytų aplinkybių, kad atvykusius į (duomenys neskelbtini) kaimą A. S., A. S. ir J. B. be jokios priežasties iš karto užpuolė agresyviai nusiteikusi N. E. Š., viešai koneveikė juos necenzūriniais žodžiais, mėtė į juos šiukšles, akmenis, butelius, jėga atiminėjo iš jų tarnybinius dokumentus, technines priemones ir t. t., po to, apsimetusi nukentėjusiąja, iškvietė Elektrėnų policijos pareigūnus, tačiau staiga užpuolė kasatorių H. J. ir, nesulaukusi atvykstančių policijos pareigūnų, iš įvykio vietos pasišalino. Taigi N. E. Š. išprovokuotas konfliktas su kasatoriaus bendradarbiais peraugo į konfliktą su H. J., šiame konflikte atsitiktiniu asmeniu, kuriam ji, pagauta agresijos, išliejo visą savo pyktį, plėšė nuo akių akinius, be kurių jis negalėtų vairuoti, be to, su akmeniu rankose iš arti realiai kėsinosi jį sužaloti. Kadangi N. E. Š. puolė du kartus, H. J. buvo priverstas ją du kartus lengvai nuo savęs atstumti, dėl to jokių išorinių kūno sužalojimų ji ir nepatyrė. H. J. veiksmai buvo išimtinai gynybinio pobūdžio, siekiant sustabdyti puolamojo pobūdžio N. Š. veiksmus, dėl kurių iškilo reali grėsmė jo sveikatai ir net galbūt gyvybei, todėl neperžengė būtinosios ginties ribų (BK 28 straipsnis).
Teismai konstatavo, kad H. J., penkis kartus pastumdamas N. E. Š., padarė jai sužalojimus kryžkaulyje ir rankose. Kaip matyti, ekspertas nustatė, kad ant N. Š. dešinio kryžkaulio klubakaulio sąnario buvo blyškios violetinės spalvos poodinė kraujosruva. Tokia kraujosruvos spalva rodo, kad ji galėjo atsirasti ir žymiai anksčiau nei 2013 m. gegužės 22 d. ir nebūtinai paveikus kietu buku daiktu, kaip pažymėta medicininėje išvadoje. Formalią teismo medicinos specialisto išvadą nesunku gauti, atsiradus ant kūno bet kokiai kraujosruvai ir bet kokiomis aplinkybėmis. Sumušimų ant nukentėjusiosios N. E. Š. rankų teismo medicinos ekspertas nenustatė. Kaip matyti iš pridėtoje prie bylos ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančio 2013 m. gegužės 23 d. surašyto N. E. Š. protokolo patikslinimo, ji nurodė, kad Kultūros paveldo centro vairuotojas konflikto metu sugriebė du kartus ją už marškinių ir pastūmė, dėl to ji du kartus parvirto ant žemės ir patyrė įvairių sužalojimų. Vėliau kažkas nukentėjusiajai patarė laikytis penkių pastūmimų pozicijos, bet nuo penkių pastūmimų kūno sužalojimo mastai turėjo būti žymiai didesni. Šių klausimų teismai nesiaiškino, teismo medicinos eksperto į teismo posėdį nekvietė.
Taigi, byloje esančių įrodymų tyrimas teisme atliktas netinkamai, nes nebuvo nustatytas ištirtų įrodymų tarpusavio ryšis, nėra įrodymų pakankamumo analizės, jų viseto įvertinimo. Tai patvirtina ir prieštaringos pirmosios instancijos teismo išvados, kad nukentėjusiosios elgesys buvo netinkamas, veiksmai provokuojantys, ir kad H. J. veiksmai nesudarė būtinosios ginties, nes neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, jėgų santykio ir kt.
Kasatoriai teigia, kad H. J. elgėsi pakankamai atsargiai, vertindamas galimas pasekmes, tai įrodo aukščiau paminėta teismo medicinos eksperto išvada, kad N. E. Š. jokių išorinių kūno sužalojimų nenustatyta, kad jis neturėjo tikslo sužaloti nukentėjusiosios, neveikė tyčia, nesiekė jokių padarinių nukentėjusiajai, kuri pati jį užpuolė, jam dar būnant tarnybiniame automobilyje, dėl to jo veiksmai prieš N. E. Š. neperžengė BK 28 straipsnyje nustatytų ribų ir turėtų būti kvalifikuojami kaip būtinoji gintis, t. y. baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, kurios teismai neteisėtai nepripažino.
Kasatoriai teigia, kad teismai neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes, net nesprendę galimybės H. J. sušvelninti bausmę BK 28 straipsnio 4 dalies, 62 straipsnio pagrindu, neatsižvelgę, kad N. E. Š. veiksmai buvo ne tik provokuojantys, o elgesys netinkamas, bet nusikalstami, akivaizdžiai pavojingi H. J. sveikatai, o gal ir gyvybei, paskyrė didelę bausmę ir priteisė 500 Lt (144,81 Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Nukentėjusioji (privati kaltintoja) N. E. Š. atsiliepimu į nuteistojo H. J. ir jo gynėjo advokato A. Vilko kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti.
Nukentėjusioji (privati kaltintoja) atsiliepime nurodo, kad byloje nėra duomenų, jog bylos nagrinėjimo metu buvo rodomas palankumas vienai iš proceso šalių arba pažeistos kasatoriaus teisės, numatytos BPK 22 straipsnio 3 dalyje. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktas įrodymų vertinimas, su kuriuo kasatorius nesutinka, negali būti laikomas bylą nagrinėjusių teismų šališkumu. Liudytojų parodymai byloje įvertinti pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Kasatoriaus pusės liudytojai yra jo bendradarbiai, kurie patys 2013 m. gegužės 22 d. konfliktavo su nukentėjusiąja, be to, matė tik dalį konflikto tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo. Dėl šios priežasties teismas pagrįstai besąlygiškai nesirėmė jų parodymais ir įvertino juos kritiškai. Nukentėjusioji pažymi, kad pats kasatorius, duodamas parodymus, ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teisme pripažino, kad ją stūmė. Šiuos kasatoriaus smurtinius veiksmus ir jų padarinius įrodo ne tik nuoseklūs nukentėjusiosios parodymai, į bylą pateikti objektyvūs įrodymai, nukentėjusiosios liudytojų parodymai, bet ir nuteistojo liudytojų parodymai. Nepagrįstas specialisto išvados, patvirtinančios H. J. nusikalstamos veikos padarinius nukentėjusiajai (nežymų kūno sutrikdymą) ir rankų susimušimą, neigimas yra tik kasatoriaus siekis išvengti atsakomybės. Specialisto išvadoje užfiksuota, kad nukentėjusioji kreipėsi dėl kritimo aukštielninka nuo penkių H. J. pastūmimų, nuo kurių susimušė rankas ir kryžkaulį, kad apžiūros metu kairėje alkūnėje nematyti išorinių sužalojimų. Tačiau kiekvienas žmogus, krisdamas aukštielninkas, instinktyviai bando remtis rankomis, o tai sukelia sumušimą ir fizinį skausmą, už tai ir yra nuteistas H. J., t. y. už fizinio skausmo sukėlimą griuvimų metu nukentėjusiajai susimušus rankas, o ne už jų sužalojimą. Nukentėjusioji H. J. niekada ir nekaltino rankų sužalojimu, taigi nebuvo jokio pagrindo apklausti specialistą. Apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas BPK nuostatų, patikrinęs nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, pagrįstai konstatavo, kad visos bylos aplinkybės ištirtos, įrodymai įvertinti teisingai, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Kasatorius neįrodė, teisme ir policijoje nebuvo nustatyta, kad nukentėjusiosios veiksmai buvo pavojingi ir kėlė grėsmę jo sveikatai, gyvybei ar turtui. Nukentėjusioji garbingo amžiaus, nedidelio ūgio ir smulkaus kūno sudėjimo moteris, todėl objektyviai negalėjo kelti jokios realios grėsmės pakankamai jaunam, tvirto ir stambaus sudėjimo vyriškiui. Teismai, nenukrypdami nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos būtinosios ginties instituto (BK 28 straipsnis) taikymo klausimais, argumentuotai pasisakė, kodėl šioje byloje akivaizdu, kad kasatoriui nebuvo jokio reikalo gintis nuo nukentėjusiosios, ir jo veiksmus prieš nukentėjusiąją pagrįstai pripažino tyčiniais.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl baudžiamojo proceso reikalavimų pažeidimo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka
BPK 320 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos ne tik bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.
Apeliacinės instancijos teismas itin kruopščiai turi patikrinti nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti. Apeliacinės instancijos teismas privalo nuodugniai išnagrinėti esminius apeliacinio skundo teiginius, juos palyginti su surinkta byloje medžiaga. Savo sprendime šis teismas privalo aptarti visus esminius apeliacinio skundo argumentus ir juos motyvuotai atmesti arba pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas. Teismo išvados dėl bylos aplinkybių ir asmens veikos bei kaltės turi būti pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, pateikiant motyvuotas išvadas (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys).
Pirmosios instancijos teismas H. J. parodymus, kad jis N. E. Š. tik atstūmė nuo savęs nestipriai du kartus, o ji krito ant pievos ir susižaloti negalėjo, vertino kritiškai ir atmetė kaip neįrodytus, nes N. E. Š. parodė, kad susižalojo dėl penkių pastūmimų, nuo kurių ji krisdavo aukštielninka; specialisto išvada patvirtina, kad N. E. Š. padaryta kraujosruva kryžkaulio dešinėje pusėje, galbūt nurodytu laiku (2013 m. gegužės 22 d.), paveikus kietu buku daiktu, sužalojimas vertinamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Nors teismas nuosprendyje konstatavo, kad tarp nukentėjusiosios ir Kultūros paveldo centro darbuotojų, įskaitant ir kaltinamąjį, buvo kilęs konfliktas, bet esant H. J. ir N. E. Š. parodymų prieštaravimams, nurodė kritiškai vertinantis būtent H. J. nurodytas aplinkybes, kad N. E. Š. pirma jį puolė ir kad jam bei turtui (automobiliui) grėsė realus ir akivaizdus pavojus. Liudytojų A. S., A. S. ir J. B. parodymus, kad jie matė, jog N. E. Š. buvo užsimojusi akmeniu prieš H. J. ir automobilį, pirmosios instancijos teismas vertino kaip nesudarančius pagrindo daryti išvadą, kad N. E. Š. puolė H. J. ar valstybinį turtą ar kad toks pavojus buvo realus, nes šie asmenys tiesiogiai konflikto tarp nukentėjusiosios ir kaltinamojo nematė, be to, kaip kaltinamojo bendradarbiai gali būti suinteresuoti duoti jam palankius parodymus.
Šioje byloje paduotame apeliaciniame skunde nuteistasis H. J. ginčijo pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio išvadas ir nurodė, kad nusikalstamos veikos jis prieš N. E. Š. nepadarė, tik gynėsi nuo jos, atbėgusios prie automobilio, kuriame jis sėdėjo, jau po sukelto konflikto su jo bendradarbiais, Kultūros paveldo centro darbuotojais, kultūros paveldo objekte, kurio metu juos įžeidinėjo, mėtė šiukšles, buteliu pataikė A. S. į ranką ir itin agresyviai jį puolė, užgauliojo, išlipusiam iš automobilio, bandė nuplėšti akinius, spyrė į koją, o kai ją atstūmė, ji užsimojo akmeniu, ir jis vėl buvo priverstas ją nuo savęs atstumti, todėl jo veiksmai neperžengė būtinosios ginties ribų (BK 28 straipsnis), kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo reikalavimų, jo bendradarbių parodymus vertino kritiškai, todėl buvo šališkas, nuosprendyje nurodė prieštaringas išvadas, todėl jis neatitinka BPK 305 straipsnio reikalavimų, kad N. E. Š. teiginiai dėl penkių pastūmimų išgalvoti, jos kaltinimas nekonkretus, jame nenurodyta, kad jis smurtavo.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl H. J. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Teismas nurodė, kad netikėti teismo medicinos eksperto išvada nebuvo jokio pagrindo, nes nukentėjusiosios nurodytus H. J. smurtinių veiksmų prieš ją padarinius patvirtino ir liudytoja I. L., kuri, nors įvykio tiesiogiai nematė, patvirtino N. E. Š. kūno sužalojimus mačiusi po įvykio. Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančio Vilniaus apskrities Elektrėnų policijos komisariato nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal N. E. Š. pareiškimą matyti, kad ji kitą dieną po sužalojimų ir patirto fizinio skausmo, t. y. 2013 m. gegužės 23 d., pareiškimu kreipėsi į Elektrėnų PK dėl 2013 m. gegužės 22 d. įvykusio konflikto tarp jos ir H. J. (b. l. 9, 10), pareiškime nurodė tas pačias sužalojimo aplinkybes (penkis pastūmimus) kaip ir teisme, o visos šios aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusioji įvykio aplinkybes nurodė tiksliai ir išsamiai, todėl tokie jos parodymai ir elgesys viso bylos tyrimo bei nagrinėjimo metu teismui nesudarė pagrindo abejoti jų tikrumu. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nėra pagrindo pripažinti nuteistojo veiksmus padarytais esant būtinosios ginties situacijai, kad nukentėjusiosios veiksmai, pirmosios instancijos teismo pripažinti provokuojančiais, nebuvo tiek pavojingi, kad nuteistajam būtų reikėję nuo jų gintis. Taip pat teismas pažymėjo, kad N. E. Š. elgesys įvykio vietoje su Kultūros paveldo centro darbuotojais iki konflikto su H. J. nėra šios bylos dalykas, todėl šių aplinkybių nevertino.
Taigi iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas vertino vien tik privačios kaltintojos (nukentėjusiosios) parodymus ir pateiktus įrodymus, kuriais pagrįstos ir pirmosios instancijos teismo išvados. Tačiau teismas nevertino ir nepateikė išvadų dėl pirmosios instancijos teismo pareikalautos, prie bylos pridėtos bei teisiamajame posėdyje ištirtos medžiagos atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą duomenų. Šie duomenys nuosprendyje neišdėstyti ir nevertinti. Šioje medžiagoje esančiame N. E. Š. 2013 m. gegužės 23 d. pateiktame patikslinime nurodyta, kad vairuotojas sugriebė du kartus ją už marškinių ir pastūmė, nuo jo pastūmimo ji du kartus parvirto ant žemės. Teismai selektyviai nagrinėjo tik pačią nukentėjusiosios pastūmimo situaciją, tačiau tik paviršutiniškai atskleidė ir nenagrinėjo jos elgesio iki pastūmimo. Bylos duomenys patvirtina kasacinio skundo teiginius, kad nukentėjusioji N. E. Š. užsipuolė Kultūros paveldo centro darbuotojus, juos įžeidinėjo, mėtė butelį, ėjo nuteistojo link rankoje laikydama akmenį. Šias aplinkybes iš esmės pripažįsta ir pati nukentėjusioji. Tuo tarpu abiejų instancijų teismai, vertindami byloje apklaustų asmenų parodymų patikimumą, pagrindinį dėmesį skyrė teismo medicinos išvadoje nurodytiems sužalojimams, kuriuos patyrė N. E. Š., ir šiuo pagrindu padarė išvadą, kad jos parodymai teisingi ir jais rėmėsi sprendimuose, bet H. J. bei liudytojų A. S., A. S. ir J. B. parodymus, dėl nukentėjusios veiksmų atmetė neatlikę jų išsamesnės analizės.
Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris turi būti realus ir akivaizdus, t. y. egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzE2LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-316/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-316/2012">2K-316/2012</a>, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-524/2010, 2K-469/2010 ir kt.). Teismas, spręsdamas klausimą dėl BK 28 straipsnio 1 dalies taikymo, privalo tiksliai nustatyti pavojingą kėsinimąsi, jo akivaizdumą ir realumą, kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą. Įvertinus šių aplinkybių visumą, spręstina, ar apskritai egzistavo būtinosios ginties situacija. Be to, pažymėtina, kad būtinosios ginties ribų peržengimas pagal BK 28 straipsnio 3 dalį yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Kaip matyti iš teismų priimtų sprendimų turinio ir byloje esančių duomenų, teismai šių svarbių aplinkybių išsamiai neištyrė. Tam, kad būtų galima padaryti pagrįstas išvadas dėl būtinosios ginties situacijos buvimo ar nebuvimo, buvo būtina ištirti visą konflikto dinamiką, kokioms aplinkybėms esant, kas ir dėl ko pradėjo naudoti fizinį smurtą.
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, nes joje išdėstyti motyvai vienpusiški, išvados padarytos neatsižvelgus ir neįvertinus visų bylos įrodymų ir aplinkybių (BPK 20 straipsnio 5 dalis), galėjusių turėti reikšmės teisingo sprendimo priėmimui. Apeliacinės instancijos teismas kruopščiai nepatikrino priimto nuosprendžio teisėtumo bei pagrįstumo, padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio nuostatų pažeidimų, kurie sukliudė šiam teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Atmesdamas nuteistojo H. J. apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas neišdėstė išsamių motyvuotų išvadų dėl esminių skundo argumentų (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys). Todėl apeliacinės instancijos teismo priimta nutartis naikintina ir baudžiamoji byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka turi būti atsakyta į visus esminius nuteistojo H. J. apeliacinio skundo argumentus, taip pat turi būti vadovaujamasi kasacinės instancijos teismo pateiktais teismų praktikos išaiškinimais dėl teisės taikymo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 30 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Gintaras Goda
Audronė Kartanienė
Alvydas Pikelis
