Civilinė byla Nr. 3K-3-219/2011
Teisminio proceso Nr. 2-06-3-03968-2010-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
93.2.5; 93.2.7; 121.20; 128.1; 128.12 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Birutės Janavičiūtės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos L. S. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos L. S. skundą dėl notaro atsisakymo atlikti notarinį veiksmą, suinteresuoti asmenys notarė D. R., A. S. ir R. L.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Pareiškėja L. S. ir V. S., būdami santuokoje, 1992 m. birželio 17 d. iš Klaipėdos miesto valdybos nusipirko butą, esantį (duomenys neskelbtini). Pirkimo–pardavimo sutartį pasirašė V. S., kurio vardu butas įregistruotas viešajame registre. 1992 m. spalio 6 d. santuoka nutraukta, tačiau butas tarp buvusių sutuoktinių padalytas nebuvo. 2009 m. spalio 15 d. V. S. mirė.
Pareiškėja kreipėsi į Klaipėdos miesto 14-ojo notaro biuro notarę D. R., prašydama išduoti nuosavybės teisės liudijimą į 1/2 dalį minėto buto. Notarė 2010 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 20 atsisakė išduoti tokį liudijimą, motyvuodama tuo, kad pagal Notariato įstatymo 52 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisės į dalį bendro sutuoktinių turto liudijimas gali būti išduotas pergyvenusiam sutuoktiniui, o pareiškėjos ir mirusiojo V. S. santuoka buvo nutraukta. Be to, V. S. turėjo dvi dukteris iš skirtingų santuokų, todėl galimas ginčas dėl nuosavybės teisės liudijimo išdavimo buvusiai sutuoktinei.
Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti notarę išduoti nuosavybės teisės liudijimą į 1/2 dalį buto. Pareiškėja nurodė, kad notarė nepagrįstai atsisakė išduoti liudijimą, nes niekas neginčija pareiškėjos nuosavybės teisės į dalį nurodyto buto. Pareiškėjos ir mirusiojo duktė suinteresuotas asmuo A. S. neginčijo pareiškėjos nuosavybės teisės į buto dalį ir neprieštaravo, kad motinai būtų išduotas toks liudijimas. Mirusiojo duktė suinteresuotas asmuo R. L. prašė pareiškėjos skundą atmesti, nurodydama, kad ginčytina pareiškėjos nuosavybės teisė į V. S. nuosavybės teise priklausiusį butą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2010 m. liepos 30 d. nutartimi patenkino pareiškėjos skundą ir įpareigojo notarę išduoti pareiškėjai nuosavybės teisės į 1/2 dalį buto liudijimą. Teismas nurodė, kad santuokos metu įgytas ginčo butas vieno sutuoktinio vardu viešajame registre įregistruotas iki 2000 m. CK įsigaliojimo (t. y. iki 2001 m. liepos 1 d.), todėl turi būti taikoma prezumpcija, kad šis turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (Santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) 21 straipsnio 3 dalis, Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 3 dalis, CK 3.88 straipsnio 3 dalis). Nutraukus santuoką, buvę sutuoktiniai tampa bendraturčiais, bendrą turtą valdančiais bendrosios dalinės nuosavybės teise. Kol tokios bendrosios dalinės nuosavybės dalių dydis nenustatytas, galioja prezumpcija, kad jų dalys yra lygios (SŠK 23 straipsnio 1 dalis, CK 3.117 straipsnio 1 dalis, 3.100 straipsnio 4 punktas). Teismo teigimu, suinteresuotas asmuo R. L. šios prezumpcijos nepaneigė ir neįrodė, kad pareiškėjos nuosavybės teisė į buto dalį būtų panaikinta ar pakeistas turto dalių dydis. Be to, nepateikta jokių įrodymų, kad koks nors asmuo ginčijo pareiškėjos nuosavybės teisę. Dėl to teismas sprendė, kad notarė nepagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjos nuosavybės teisės liudijimą į turto dalį.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. lapkričio 11 d. nutartimi panaikino Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartį ir perdavė klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija sprendė, kad notarė pagrįstai atsisakė išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, nes pareiškėjos ir mirusiojo V. S. santuoka buvo nutraukta, t. y. pareiškėja nėra mirusįjį sutuoktinį pergyvenusi sutuoktinė ir neatitinka Notariato įstatymo 52 straipsnio 1 dalies nuostatų. Be to, dėl pareiškėjos nuosavybės teisės į buto dalį yra kilęs ginčas, t. y. suinteresuotas asmuo R. L. teigia, jog santuokoje įgytas butas yra asmeninė V. S. nuosavybė. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į šį ginčą ir klausimą dėl nuosavybės teisės į buto dalį nagrinėti ieškinio teisena. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija grąžino bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Taip pat kolegija išaiškino, kad teismas turi pasiūlyti R. L. patikslinti savo reikalavimus dėl ginčo buto.
III. Kasacinio skundo argumentai
Kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 11 d. nutartį ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimą ypatingąja teisena, aiškinimo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad byla turėjo būti nagrinėjama ieškinio teisena, nes pagal CPK 443 straipsnio 7 dalį bylas, nagrinėtinas ypatingosios teisenos tvarka, teismas išnagrinėja ypatingąja teisena, neatsižvelgdamas į tai, ar nagrinėjimo metu kyla ginčas dėl teisės. Be to, nors byla pirmosios instancijos teisme nagrinėta ypatingąja teisena, tačiau procesas iš esmės nesiskyrė nuo ieškinio teisenos: teismas sudarė galimybę suinteresuotiems asmenims išdėstyti savo nuomonę atsiliepimuose, pateikti įrodymus, bylą nagrinėjo žodinio proceso tvarka.
2. Dėl klausimo perdavimo nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo paskirti žodinį bylos nagrinėjimą ir išaiškinti R. L. jos teisę pareikšti ieškinį. Paaiškėjus, kad tokia teise suinteresuotas asmuo nepageidauja naudotis, teismas būtų galėjęs bylą išnagrinėti iš esmės. Be to, apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl pareiškėjos skundo nepagrįstumo, taip paneigdamas galimybę patenkinti šį skundą nagrinėjant bylą iš naujo. Dėl to pareiškėjai gali nelikti kitos išeities, kaip tik reikšti ieškinį dėl nuosavybės teisės pripažinimo. Tai pažeistų pareiškėjos teises ir proceso ekonomiškumo principą.
3. Dėl Notariato įstatymo 52 straipsnio 1 dalies aiškinimo. Aplinkybė, kad pareiškėjos ir mirusiojo santuoka buvo nutraukta, negali turėti įtakos bylos baigčiai, nes pagal ištuokos metu galiojusio SŠK normas nutraukus santuoką bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė nepasikeičia. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino Notariato įstatymo 52 straipsnio 1 dalį, nes ši norma turi būti taikoma buvusiems sutuoktiniams – santuoka baigiasi ir ją nutraukus, ir sutuoktiniui mirus (CK 3.49 straipsnio 1 dalis).
4. Dėl absoliutaus apeliacinės instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo nutartis iš esmės yra be motyvų, teismo nurodyti argumentai nepakankami ir neišsamūs. Be to, apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas turi pasiūlyti suinteresuotam asmeniui tikslinti savo reikalavimus, pažeidė dispozityvumo principą ir buvo šališkas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų –yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.
Nagrinėjamoje byloje aktualūs klausimai dėl notaro atsisakymą atlikti notarinį veiksmą bei ypatingąją teiseną reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo. Dėl jų teisėjų kolegija pasisako šioje nutartyje.
Dėl notaro atsisakymo atlikti notarinį veiksmą
Byloje keliamas klausimas dėl notaro atsisakymo atlikti notarinį veiksmą – išduoti pareiškėjai nuosavybės teisės liudijimą į dalį buto – teisėtumo. Kasaciniame skunde pareiškėja teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, laikydamas notaro atsisakymą atlikti notarinį veiksmą teisėtu, neteisingai aiškino bei taikė Notariato įstatymo 52 straipsnio 1 dalį ir neatsižvelgė į tai, kad pagal taikytino SŠK įtvirtintą prezumpciją po santuokos nutraukimo nepasidalytas turtas lieka bendrąja sutuoktinių nuosavybe.
Teisėjų kolegija atmeta šiuos pareiškėjos argumentus, nes pareiškėja nepakankamai atsižvelgė į notaro vykdomos veiklos specifiką ir jai keliamus reikalavimus. Pagal Notariato įstatymo 1 ir 2 straipsnių nuostatas notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis įstatymu nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose santykiuose nebūtų neteisėtų dokumentų. Notarui suteikta teisė juridiškai įtvirtinti neginčijamas fizinių ir juridinių asmenų subjektines teises ir juridinius faktus bei užtikrinti šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą. Notaro veiklos ypatybes, nustatytas minėtame įstatyme, lemia jam taikomi didesnio atidumo, atsargumo ir rūpestingumo reikalavimai ir įpareigoja jį griežtai laikytis įstatymų reikalavimų bei atsisakyti atlikti notarinį veiksmą, jeigu tokio veiksmo atlikimas prieštarauja įstatymams ar neatitinka jų reikalavimų. Tokia notaro funkcijos samprata suponuoja išvadą, kad notaras nenagrinėja asmenų ginčų, nenustatinėja ginčytinų aplinkybių, o tuo atveju, jei dėl asmenų teisių ar juridinių faktų kyla abejonių ar nesutarimų, privalo atsisakyti tvirtinti tokias teises ar faktus. Notaras gali tvirtinti tam tikras teises ar faktus tik tokiu atveju, jei dėl jų turinio ir teisėtumo jam nekyla abejonių.
Nagrinėjamu atveju teismai nustatė, kad pareiškėja, remdamasi santuokos metu įgyto turto priklausymo buvusiems sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise prezumpcija, prašė išduoti jai nuosavybės teisės liudijimą į dalį santuokos metu įgyto buto. Šis butas nebuvo pasidalytas nutraukiant santuoką, o liudijimą prašoma išduoti po buvusio sutuoktinio mirties, nuo santuokos nutraukimo praėjus septyniolikai metų. Be to, teismai nustatė, kad mirusysis turėjo dvi dukteris iš skirtingų santuokų. Atsižvelgdamas į tokią faktinę situaciją, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai laikė, kad, pareiškėjai remiantis įstatyme įtvirtinta bendrosios buvusių sutuoktinių nuosavybės teisės prezumpcija, būtina ištirti tokios prezumpcijos taikymui reikšmingas faktines aplinkybes: kada buvo sudaryta pareiškėjos ir mirusiojo santuoka, kada buvo įsigytas ginčo butas, kada santuoka buvo nutraukta ir ar ją nutraukiant turtas nebuvo pasidalytas, ar tarp buvusių sutuoktinių nebuvo susitarimų dėl ginčo buto, ir pan. Taigi minėtos prezumpcijos taikymui būtina išsiaiškinti aplinkybes, kurių nustatymas reikalauja tam tikro tyrimo, o notaras, minėta, neturi įgaliojimų atlikti tokio pobūdžio tyrimus nustatinėjant neaiškias, neakivaizdžias faktines aplinkybes bei spręsti dėl ginčijamų aplinkybių. Tais atvejais, kai asmens teisės yra ginčijamos ar faktinės aplinkybės nėra aiškios, įstatymas nesuteikia teisės notarui tvirtinti tokias teises ar juridinius faktus.
Pažymėtina, kad pareiškėja kasaciniame skunde neteisingai aiškina Notariato įstatymo 52 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į notaro atliekamas funkcijas, jo atliekamus veiksmus reglamentuojančios teisės normos negali būti aiškinamos plečiamai. Notariato įstatymo 52 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai nustatyta, kad nuosavybės teisės į dalį bendro sutuoktinių turto liudijimas gali būti išduotas pagal rašytinį pareiškimą pergyvenusiajam sutuoktiniui dėl pusės bendro turto, įgyto santuokos metu. Iš šios normos turinio matyti, kad toks liudijimas gali būti išduodamas tik pergyvenusiam sutuoktiniui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos ir mirusiojo santuoka buvo nutraukta, todėl pareiškėja nėra mirusiojo sutuoktinė. Dėl to notaras pagrįstai nesivadovavo šia įstatymo nuostata. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, jog notaras turėjo pagrindą atsisakyti atlikti notarinį veiksmą – išduoti pareiškėjai nuosavybės teisės liudijimą į dalį buto.
Vis dėlto tokia išvada neduoda pagrindo nagrinėjamoje byloje palikti galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad ieškovas neprivalo nurodyti teisinio ieškinio pagrindo, o ginčo santykių teisinį kvalifikavimą vykdo teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Dujų ūkio prekės“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-338/2008; 2011 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje B. D. v. J. V., S. V., bylos Nr. 3K-3-151/2011). Teismo nesaisto ieškovo (pareiškėjo) ieškinyje (pareiškime) nurodytas teisinis pagrindas; teisinis ginčo santykių kvalifikavimas yra teismo pareiga ir turi būti atliekamas pagal nustatytas faktines aplinkybes dėl visų pareikštų reikalavimų. Teismas negali peržengti pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjos pateiktų procesinių dokumentų matyti, kad pareiškėja ne tik ginčija notaro atsisakymą atlikti notarinį veiksmą, tačiau taip pat įrodinėja savo nuosavybės teisę į ginčo buto dalį. Pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl abiejų šių klausimų, t. y. tiek dėl notaro veiksmų teisėtumo, tiek dėl pareiškėjos nuosavybės teisės. Esant tokiai situacijai, proceso ekonomiškumo ir operatyvumo principai reikalauja tikrinant teismų procesinių sprendimų teisėtumą notaro veiksmų vertinimo klausimu kartu pasisakyti dėl pareiškėjos nuosavybės teisės. Tik išnagrinėjus šį klausimą galima galutinai atsakyti į klausimą, ar notaras teisėtai atsisakė išduoti nuosavybės teisės į dalį buto liudijimą, t. y. ar dalis buto nepriklauso pareiškėjai nuosavybės teise.
Dėl bylos grąžinimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tuo atveju, kai byla išnagrinėta ypatingosios teisenos tvarka, nors byloje buvo kilęs ginčas dėl teisės
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas grąžino bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nurodydamas, kad yra kilęs šalių ginčas dėl nuosavybės teisės, todėl byla turi būti nagrinėjama ieškinio teisena. Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas neatitinka bylos grąžinimo nagrinėti iš naujo sąlygų, ypatingąją teiseną reglamentuojančių teisės normų, pažeidžia proceso ekonomiškumo bei operatyvumo principus ir nukrypsta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuluojamos teismų praktikos.
Pirma, nepagrįsti apeliacinės instancijos teismo teiginiai, kad vien aplinkybė, jog kilo suinteresuotų asmenų ginčas dėl teisės, yra pagrindas ypatingąja teisena išnagrinėtą bylą grąžinti nagrinėti iš naujo ginčo teisena. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, jog nagrinėjamu atveju kilo pareiškėjos ir suinteresuoto asmens ginčas dėl teisės (ginčas dėl pareiškėjos nuosavybės teisės į buto dalį). Toks ginčas įprastai nagrinėjamas ieškinio teisena, tačiau šiuo atveju būtina atsižvelgti į tai, kad pagal CPK 443 straipsnio 7 dalį teismas ypatingosios teisenos tvarka nagrinėtinas bylas išnagrinėja ypatingąja teisena, neatsižvelgdamas į tai, ar nagrinėjimo metu kyla ginčas dėl teisės. Dėl to kiekvienu konkrečiu atveju teismas, priimdamas sprendimą dėl tolimesnio bylos nagrinėjimo ar skundo palikimo nenagrinėto, turi vertinti bylos nagrinėjimo proceso pažangą, stadiją bei atsižvelgti į proceso ekonomijos ir operatyvumo principus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog vien ta aplinkybė, kad teismas išnagrinėjo bylą ypatingosios, o ne ginčo teisenos tvarka, nedaro byloje priimtų procesinių sprendimų neteisėtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Omnitel“ pareiškimą dėl įsakymo panaikinimo, bylos Nr. 3K-3-304/2006).
Antra, apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas) nėra ir negali būti absoliuti, nes CPK normose nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas pats privalo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės ir fakto klaidas, o byla gali būti grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik išimtiniais, įstatyme (CPK 327 straipsnyje) nustatytais atvejais. Bylos grąžinimo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui išimtinumas yra svarbus proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principams įgyvendinti, bylinėjimosi trukmei sutrumpinti ir operatyvesniam teismo procesui užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje V. R., J. R. v. E. Ž., B. Ž., bylos Nr. 3K-3-93/2004; 2005 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje R. B. personalinė įmonė,,RBPĮ” v. V. G., A. B., bylos Nr. 3K-3-82/2005; 2006 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Birių krovinių terminalas“ v. LKAB „Klaipėdos Smeltė“, VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, bylos Nr. 3K-7-231/2006; 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje D. K. v. R. I., bylos Nr. 3K-3-375/2007; 2008 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje „Polygrade“ L. L. C., UAB „Jurstanus“ v. M. S. firma „Ugrima“, bylos Nr. 3K-3-168/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje R. S. v. R. L., bylos Nr. 3K-3-112/2009; kt.). Kiekvienu atveju apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti konkretaus teisės normų pažeidimo įtaką pirmosios instancijos teismo išvados dėl ginčo esmės teisingumui ir proceso pirmosios instancijos teisme teisėtumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Rimi Lietuva“ v. UAB „Atvanora“, bylos Nr. 3K-3-418/2007; 2007 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Algerta“ v. UAB „Serneta“, bylos Nr. 3K-3-576/2007; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje E. G., E. G. individuali įmonė v. Alytaus apskrities viršininko administracija ir Alytaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-164/2009). Nagrinėjamos bylos kontekste, sprendžiant klausimą dėl bylos grąžinimo nagrinėti iš naujo pagrįstumo, reikšminga ir tai, kad, kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, tais atvejais, kada nagrinėjant bylą ypatingosios teisenos tvarka kyla ginčas dėl teisės, byla toliau nagrinėjama ypatingosios teisenos tvarka, tačiau ginčo dėl teisės kilimo faktas lemia, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, taip įgyvendinant asmens teisės į tinkamą procesą principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje pagal I. T. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-115/2010; 2010 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje pagal V. A. S. skundą dėl notaro veiksmų, bylos Nr. 3K-3-357/2010).
Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos ir pirmosios instancijos teismo nutarties matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, jog byloje kilo ginčas dėl teisės ir užtikrino tiek pareiškėjos, tiek suinteresuotų asmenų teisės į tinkamą procesą įgyvendinimą: byla buvo nagrinėjama žodinio proceso, visiems byloje dalyvaujantiems asmenims sudarytos sąlygos pateikti paaiškinimus (tiek raštu, tiek teismo posėdžio metu), teikti įrodymus, dalyvauti procese ir kt. Teismas iš esmės nagrinėjo klausimą dėl pareiškėjos nuosavybės teisės į dalį buto ir, remdamasis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 3 dalimi, SŠK 21 straipsnio 3 dalimi, 23 straipsnio 1 dalimi, CK 3.117 straipsnio 1 dalimi, sprendė, kad nebuvo paneigta pareiškėjos nuosavybės teisė į dalį ginčo buto prezumpcija. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino įrodymus dėl pareiškėjos nuosavybės teisės į ginčo buto dalį, t. y. bylos nagrinėjimo dalykas buvo ne tik notaro veiksmų teisėtumo vertinimas, bet ir pareiškėjos nuosavybės teisės į ginčo turtą nustatymas.
Atsižvelgdama į proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principus bei į tai, kad bylą nagrinėjant iš naujo ieškinio teisenos tvarka bylos nagrinėjimo dalykas būtų tas pats, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nevisiškai tinkamai pareiškėjos pasirinktas teisių gynimo būdas ir bylos nagrinėjimas ypatingąja teisena nelaikytinas esminiu proceso teisės normų pažeidimu, dėl kurio pirmosios instancijos teismo galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir jos nagrinėjimas turėtų būti grąžintas pirmosios instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalis). Tokia išvada atitinka formuojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje pareiškėjos J. T. skundą dėl notaro veiksmų, bylos Nr. 3K-3-287/2007).
Tokiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą rašytinio proceso tvarka, panaikinęs pirmosios instancijos teismo nutartį ir perdavęs klausimą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, netinkamai aiškino ir taikė ypatingąją teiseną ir bylų grąžinimą nagrinėti iš naujo reglamentuojančias teisės normas. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai, žodinio proceso tvarka, nepažeisdamas pareiškėjos bei suinteresuotų asmenų teisių ir teisėtų interesų išnagrinėjo bylą iš esmės, tyrė pareiškėjos nuosavybės teisės į ginčo buto dalį klausimą, o apeliacinės instancijos teismas dėl šios pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo dalies teisėtumo bei pagrįstumo nepasisakė. Kadangi nei šios, nei kitos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant klausimus, susijusius su asmens nuosavybės teise į ginčo buto dalį, byloje apeliacine tvarka nebuvo išnagrinėtos, o pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas skundžiamo teismo procesinio sprendimo teisėtumą patikrina tik teisės aspektu ir faktinių aplinkybių nenustatinėja, tai kolegija sprendžia, kad skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos kasaciniame skunde nurodytus argumentus, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota. Šie teiginiai neatitinka tikrovės, nes, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties, teismas nurodė argumentus, kuriais grindė savo sprendimą grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, nesudarantys kasacinio nagrinėjimo dalyko (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 11 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Birutė Janavičiūtė
Vincas Verseckas
