Dėl servituto nustatymu atsiradusių nuostolių atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-217/2011

Procesinio sprendimo kategorija

32.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas) ir Prano Žeimio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Dzūkijos statyba“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. T. ieškinį atsakovui UAB „Dzūkijos statyba“ dėl servituto nustatymu atsiradusių nuostolių atlyginimo; trečiasis asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė : I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl nuostolių, atsiradusių dėl servituto nustatymo, atlyginimo.

Alytaus apskrities viršininkas 2007 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. S-33-23003 atkūrė ieškovui nuosavybės teisę į žemę, grąžinant dalį žemės natūra (į ją patenka 0,55 ha žemės sklypas, sprendime pažymėtas Nr. 225-4). Sprendime nurodyta, kad 0,55 ha žemės sklypui Nr. 225-4 nustatyti statinių ir kelio servitutai. Šiame žemės sklype yra atsakovui UAB „Dzūkijos statyba“ nuosavybės teise priklausantys statiniai, kurie išsidėstę visame žemės sklype. Ieškovas teigia, kad dėl servituto nustatymo jis negali naudotis žemės sklypu ar jo dalimi savo nuožiūra (pvz., išnuomoti sklypą), todėl patiria nuostolių. Šiuos nuostolius jam turi atlyginti servituto turėtojas – atsakovas.

Ieškovas, remdamasis CK 4.129 straipsniu, prašė nustatyti atsakovui UAB „Dzūkijos statyba“ prievolę mokėti jam periodinę kompensaciją už nustatytą servitutą nuo Alytaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. S-33-23003 priėmimo dienos: nuo 2007 m. vasario 22 d. iki 2008 m. lapkričio 22 d. priteisti jam iš atsakovo 10 395 Lt, nuo 2008 m. lapkričio 22 d. iki servituto pabaigos įpareigoti atsakovą mokėti po 495 Lt kas mėnesį periodinę kompensaciją.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Alytaus rajono apylinkės teismas 2009 m. vasario 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad Alytaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 33-Ž-331 ir sprendimu Nr. S-33-23003 ieškovui atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,55 ha žemės sklypą, esantį Alytaus rajone, Luksnėnų kaime, plane pažymėtą Nr. 225-4. Įsakyme, sprendime ir žemės sklypo plane nurodyta, jog šiame žemės sklype nustatytas kelio servitutas (tarnaujantysis daiktas), statinių servitutas (tarnaujantysis daiktas). Kelio ir statinių servitutai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. 0,55 ha žemės sklypą užima atsakovo UAB „Dzūkijos statyba“ statiniai ir teritorija, kurioje vykdoma ūkinė veikla. Žemės servitutas neįregistruotas.

Teismas nurodė, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (CK 4.111 straipsnis). Žemės įstatyme servitutai apibrėžiami kaip žemės savininko prievolė leisti kitiems asmenims ribotai naudotis žemės sklypo dalimi. CK įtvirtinti servitutų nustatymo pagrindai taikomi ir žemės servitutams. CK 4.129 straipsnyje nustatyta, kad įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui. Statiniai, dėl kurių nustatytas ieškovo žemės servitutas, yra viešpataujantysis daiktas, o žemė, kuriai nustatytas servitutas, – tarnaujantysis daiktas. Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklėse, patvirtintose Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d nutarimu Nr. 1289, statinio servitutas apibrėžiamas kaip teisė statyti ar montuoti statinių dalis, pakibusias virš tarnaujančiojo žemės sklypo ir (arba) draudžiantį tarnaujančiojo žemės sklypo savininkui statyti statinius, kurie užstotų šviesą ar esamą vietovaizdį (Taisyklių 3.7 punktas). Nors sprendime ir įsakyme nustatytas kelio servitutas, tačiau žemės sklypo plane kelio servituto nėra. Taisyklių 16 punkte aiškiai apibrėžta, kas turi būti nurodyta apskrities viršininko sprendime nustatant žemės servitutą: servituto rūšis, tarnaujančiojo žemės sklypo kadastro numeris, žemės sklypo servituto vieta ir ribos, plotas, tarnaujančiojo žemės sklypo savininkai, naudojimosi servitutu teisės ir sąlygos, nuostolių dėl servituto atlyginimo sąlygos (kompensacijos dydis ir mokėjimo terminai), viešpataujančiojo daikto savininkai, sąlygos, kad per tris mėnesius nuo sprendimo priėmimo servitutas turi būti įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Alytaus apskrities viršininkas 2007 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 33-Ž-331, nustatydamas žemės servitutą, visiškai neatskleidė kelio ir statinių servituto turinio, t. y. servituto suteikiamų teisių apimties, todėl, teismo nuomone, pagal egzistuojantį įsakymą, sprendimą ir žemės sklypo planą negalima nustatyti, kas ir kokio dydžio kompensaciją turėtų mokėti už naudojimąsi svetimu daiktu (CK 4.129 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad ieškovas prašo priteisti periodinę kompensaciją, apskaičiuotą turto ir verslo vertinimo firmos ir kuri atitinka žemės sklypo nuomos rinkos kainą. Tačiau kompensacija turi būti apskaičiuota pagal Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtintą metodiką.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkino iš dalies: įpareigojo atsakovą UAB „Dzūkijos statyba“ mokėti ieškovui J. T. periodinę kompensaciją po 300 Lt kas mėnesį nuo servitutų nustatymo dienos (2007 m. vasario 22 d.) iki servitutų pabaigos. Teisėjų kolegija nurodė, kad CK 4.129 straipsnyje nustatyta, jog dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad civilinių teisinių santykių teisingumo ir interesų derinimo principai suponuoja servituto atlygintinumo prezumpciją – tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti kompensuoti dėl servituto patirti netekimai. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad teisės aktuose reglamentuojama nuostolių dėl konkretaus servituto nustatymo apskaičiavimo metodika gali būti reikšminga aplinkybė nustatant kompensacijos dydį, tačiau jį nustato teismas, o ne nurodytas teisės aktas. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė formaliais pagrindais. Bylos esmė yra tai, kad ieškovas negali naudotis nuosavybės teise priklausančiu sklypu, nes jame yra atsakovui priklausantys pastatai. Byloje nenustatyta aplinkybių, paneigiančių servituto atlygintinumo prezumpciją, todėl teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovas privalo už naudojimosi žemės sklypu suvaržymus mokėti ieškovui periodinę kompensaciją. Kompensacijos dydį (po 495 Lt kas mėnesį) ieškovas grindė UAB „STIVVF“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita. Atsakovas pateikė UAB „Kovertas“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. NTA-10-05-070, kurioje nurodyta, kad sklypo nuomos rinkos kaina per mėnesį yra 163,33 Lt. Teisėjų kolegija, nustatydama kompensacijos dydį, nė viena iš šių išvadų nesivadovavo, nes juose nurodytos žemės nuomos kainos nustatytos skirtingu metu ir skiriasi net tris kartus. Teisėjų kolegija nurodė, kad nuosavybės teisės į žemės sklypą ieškovui atkurtos 2007 m., o jame esantys pastatai pastatyti 1960-1980 m., todėl ieškovas, žinodamas, kad sklypas yra visiškai užstatytas, turėjo suprasti, jog negalės juo naudotis, tačiau sutiko su tokiu nuosavybės teisių atkūrimo būdu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje pateiktų nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitų duomenis, į tai, kad ieškovas negali naudotis visu žemės sklypu, kad jis juo niekada nesinaudojo, kad atsakovo pastatai pastatyti iki nuosavybės teisės į žemę atkūrimo, sprendė, jog atsakovas privalo mokėti ieškovui periodinę kompensaciją po 300 Lt kas mėnesį nuo servitutų nustatymo dienos iki jų pabaigos. Teisėjų kolegijos nuomone, toks kompensacijos dydis atitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus bei nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Dzūkijos statyba“ prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl CK 4.117-4.122, 4.124, 4.129 straipsnių netinkamo taikymo. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovui piniginę kompensaciją už nustatytus servitutus. Iš viešo registro duomenų matyti, kad ginčo žemės sklype administraciniu aktu nustatyti ir įregistruoti du servitutai: statinių servitutas (tarnaujantysis daiktas) ir kelio servitutas (tarnaujantysis daiktas). Kasatorius nėra statinių ir kelio servituto CK 4.117-4.122 straipsnių prasme turėtojas, todėl kompensacijos ar nuostolių, atsiradusių dėl tokių servitutų nustatymo, priteisimas iš jo yra negalimas (CK 4.129 straipsnis). Kasatorius pripažįsta, kad dalis jam priklausančių pastatų patenka į ieškovo žemės sklypą, tačiau žemės servitutas nėra nustatytas nei administraciniu aktu, nei sandoriu, nei teismo sprendimu ir neįregistruotas. Iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik tuo atveju, jei servitutas įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas; nustatant servitutą, visais atvejais turi būti viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai ar teismo sprendimas (CK 4.124 straipsnio 2, 3 dalys). Kasatorius nebuvo davęs sutikimo dėl statinių servituto nustatymo, todėl jis iš viso negalėjo būti nustatytas. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas prieštarauja CK 4.111 straipsnyje įtvirtintai servituto sampratai. Statinių servitutas suteikia teisę ne į naudojimąsi žemės sklypu, o teisę atremti viešpataujantįjį statinį į tarnaujantįjį daiktą arba pritvirtinti prie jo, įtvirtinti į tarnaujančiojo daikto sieną kablius ir kitokius pritvirtinimo dalykus bei naudotis jais, statyti ar montuoti statinių dalis ir t. t. (CK 4.122 straipsnis). Taigi, kol nepakeistas nustatyto statinių servituto turinys, t. y. nenustatytas žemės servitutas, ieškovo reikalavimas atlyginti nuostolius dėl statinių servituto nustatymo yra neteisėtas ir nepagrįstas (CK 4.112 straipsnio 5 dalis).

2. Dėl CPK 176-180, 250, 265, 320 straipsnių pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas, nesant teisinio pagrindo, peržengė apeliacinio skundo ir ieškinio ribas. Ieškiniu ieškovas prašė priteisti kompensaciją tik už statinių servitutą, tokį pat reikalavimą jis palaikė apeliaciniame skunde. Tačiau apeliacinės instancijos teismas priteisė jam kompensaciją už du servitutus, t. y. už statinių ir kelio, nors žemės sklypo plane kelias nepažymėtas ir kasatorius nėra šio servituto turėtojas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė nepagrįstai didelę kompensaciją už servitutus, t. y. 300 Lt per mėnesį. Teismas turėjo vadovautis byloje pateikta nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. NTA-10-05-070, kurioje nurodyta, kad viso sklypo rinkos vertė yra 49 000 Lt, o turto metinė nuomos rinkos vertė – 1960 Lt, t. y. po 163 Lt per mėnesį.

3. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas servituto atlygintinumo klausimu, neatsižvelgė į teisinį pagrindą, suponuojantį tarnaujančiojo daikto savininkui teisę reikalauti kompensacijos ar nuostolių atlyginimo ir viešpataujančiojo daikto savininko pareigą mokėti nuostolių atlyginimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. vasario 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. M. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-69/2009, 2009 m. balandžio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje ŽŪK „Naujieji Berniūnai“ ir kt. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-157/2009, išaiškino, kad prievolė mokėti kompensaciją (servituto atlygintinumas) turi būti nurodyta teismo sprendime, kuriuo nustatomas servitutas; jeigu, nenustačius servituto, nebūtų galima užtikrinti viešpataujančiojo daikto naudojimo – servitutas nustatomas teismo sprendimu; servituto turinį pagal įstatymą sudaro suteikiamos servituto turėtojui naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi teisės. Nagrinėjamu atveju žemės servitutas nei teismo sprendimu, nei administraciniu aktu, nei sandoriu nebuvo nustatytas, todėl ieškovas neturi teisinio pagrindo reikalauti kompensacijos. Jeigu apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad administraciniu aktu nustatytas statinių servitutas atspindi viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daikto teisių ir pareigų turinį (CK 4.111 straipsnis), privalėjo konstatuoti, kad administraciniu aktu buvo nustatytas neatlygintinis servitutas, kurio atlygintinumas gali būti sprendžiamas tik nustačius žemės servituto turinį.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo skundą atmesti, apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Jame nurodoma, kad nepagrįstas ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams skundo argumentas, jog nebuvo nustatytas žemės servitutas. Alytaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. S-33-23003 ieškovui buvo atkurta nuosavybės teisė į 0,55 ha žemės sklypą Nr. 225-4, kuriame nustatyti ir įstatymo tvarka įregistruoti žemės servitutai (kelio ir statinių). Sprendime nurodyta, kad žemės sklypas yra kitos paskirties žemė, jo naudojimo būdas – pramonės ir sandėliavimo objektų teritorija. Sprendimo 3 punkte nurodyta, kad kelio ir statinių servitutas nustatytas visam 0,55 ha žemės sklypui Nr. 225-4. Šis sprendimas nėra nuginčytas ir yra galiojantis administracinis aktas. Jo pagrindu žemės sklype nustatyti kelio ir statinių servitutai įregistruoti viešame registre. Registro duomenys taip pat nenuginčyti ir galioja. Kasatoriui priklausantys statiniai yra išdėstyti visame žemės sklype, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai įpareigojo jį už naudojimąsi žemės sklypu mokėti ieškovui periodinę kompensaciją nuo administraciniu aktu servitutų nustatymo dienos iki servitutų pabaigos.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas iš naujo nenustatinėja faktinių bylos aplinkybių, o vadovaujasi teismų jau nustatytomis aplinkybėmis ir patikrina, ar pagal nustatytas aplinkybes yra tinkamai taikomi ir aiškinami įstatymai. Nagrinėjamoje byloje kasaciniame skunde keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių servituto nustatymo pagrindus, servituto registraciją, aiškinimo ir taikymo klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija šioje nutartyje pasisako.

Dėl administracinio akto kaip servituto nustatymo pagrindo

Vienas iš servituto nustatymo pagrindų yra administracinis aktas. Šiuo pagrindu servitutas gali būti nustatytas tik įstatymo numatytais atvejais (CK 4.124 straipsnio 1 dalis). Servitutų nustatymo administraciniu aktu atvejai ir tvarka reglamentuojami Žemės įstatymo 23 straipsnyje (Žemės įstatymo 23 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju aktualus Žemės įstatymo (įstatymo redakcijos, galiojusios Alytaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. S-33-23003 atkuriant ieškovui J. T. nuosavybės teises į žemę) 23 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas servitutų nustatymo atvejis, kai apskrities viršininkas savo sprendimu – administraciniu aktu – Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius nustato servitutus valstybinės žemės sklypams, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomi grąžinti, perduoti ar suteikti nuosavybėn neatlygintinai, parduoti ar kitaip perleisti. Ta pati nuostata pakartota Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1282 patvirtintų Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių 2.1 punkte.

Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad 0,55 ha žemės sklype Nr. 225-4, Alytaus r., Luksnėnų k., į kurį Alytaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. S-33-23003 ieškovui atkurtos nuosavybės teisės, yra kasatoriui UAB „Dzūkijos statyba“ nuosavybės teise priklausantys 1960-1980 m. pastatyti statiniai (dispečerinė, garažas, lentpjūvė, stalių dirbtuvės, du sandėliai), ir jame nustatyti kelio ir statinių servitutai, kurie įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad kasatoriui priklausantys statiniai išdėstyti visame žemės sklype taip, jog ieškovas, atsižvelgiant į kasatoriaus vykdomą ūkinę veiklą, neturi galimybės naudotis nei visu jam nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, nei jo dalimi. Bylą nagrinėję teismai, aiškindami Alytaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. S-33-23003 nustatyto statinių servituto paskirtį ir jo turinį, padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo sprendimu buvo nustatytas ne statinių, o žemės servitutas, kurio paskirtis – užtikrinti kasatoriui priklausančių statinių (viešpataujančiųjų daiktų) tinkamą naudojimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog nagrinėjamu atveju administraciniu aktu buvo nustatytas ne žemės, o statinių servitutas, kuris yra neatlygintinis ir kasatoriui nesukelia pareigos mokėti ieškovui kompensacijos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad servitutą lemia ne jo pavadinimas, bet jo, kaip tarnaujančiojo daikto, paskirtis užtikrinti viešpataujančiojo daikto savininkui tinkamą jo naudojimą. Tai, kad Alytaus apskrities viršininko sprendime nurodyta, jog ginčo žemės sklype nustatytas statinių servitutas, visiškai nepakeičia iš tikrųjų šiuo administraciniu aktu nustatyto žemės servituto turinio ir paskirties, todėl kasacinio skundo argumentai, kad nebuvo nustatytas ir įstatymo nustatyta tvarka įregistruotas žemės servitutas, yra nepagrįsti ir atmestini.

Dėl servituto atlygintinumo ir kompensacijos už nustatytą servitutą dydžio

Įstatyme įtvirtinta galimybė tarnaujančiojo daikto savininkui atlyginti jo patirtus nepatogumus, susijusius su servituto nustatymu. CK 4.129 straipsnyje nustatyta, kad tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę reikalauti vienkartinės ar periodinės kompensacijos kaip atlyginimo už jo teisių suvaržymą.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal savo prigimtį servitutas yra atlygintinis. Civilinių teisinių santykių teisingumo ir interesų derinimo principai suponuoja servituto atlygintinumo prezumpciją – tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti kompensuoti dėl servituto patirti netekimai. Servituto atlygintinumu yra įgyvendinamas šalių interesų pusiausvyros principas. Siekiant teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo, servituto atlygintinumo klausimą racionalu išspręsti nustatant servitutą. Tačiau servituto atlygintinumo klausimas gali būti sprendžiamas ne tik nustatant servitutą, bet ir nagrinėjant ginčus dėl servituto įgyvendinimo. Nustačius servitutą ir kartu neišsprendus jo atlygintinumo klausimo, tarnaujančiojo daikto savininkas nepraranda teisės reikalauti kompensacijos; ši jo teisė gali būti įgyvendinta šalių tarpusavio susitarimu arba apginta teismo sprendimu atskiroje byloje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje ŽŪK „Naujieji Berniūnai“ ir kt. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-157/2009; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. R. M. v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-472/2010).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Alytaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. S-33-23003 nustatant ginčo žemės sklypui servitutą ir įregistruojant jį viešame registre, nebuvo išspręstas klausimas dėl jo atlygintinumo. Alytaus apskrities viršininko sprendime nenustatyta servituto turėtojo (kasatoriaus) prievolės mokėti kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui (ieškovui). Teise reikalauti įstatyme nustatytos kompensacijos už servituto nustatymu atsiradusius nuosavybės teisės suvaržymus ieškovas pasinaudojo, kreipdamas su ieškiniu šioje byloje. Kaip ieškinio pagrindą jis nurodė tai, kad dėl nustatymo servituto jis patiria nuostolių, nes negali savo nuožiūra naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu (pvz., išnuomoti sklypą ir taip gauti pajamų). Minėta, kad civilinių teisinių santykių teisingumo ir interesų derinimo principai suponuoja servituto atlygintinumo prezumpciją – tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti kompensuoti dėl servituto patirti netekimai. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pagal faktines bylos aplinkybes nustatė, kad servituto turėtojui (kasatoriui) priklausantys statiniai yra išdėstyti visame žemės sklype taip, jog ieškovas, atsižvelgiant į kasatoriaus vykdomą ūkinę veiklą, neturi galimybės naudotis nei visu jam nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, nei jo dalimi, todėl sprendė, kad šiuo atveju žemės servitutas turi būti atlygintinis. Kasacinis teismas sutinka su šia apeliacinės instancijos teismo išvada, nes byloje nenustatyta aplinkybių, paneigiančių servituto atlygintinumo prezumpciją, todėl kasatorius turi prievolę mokėti ieškovui kompensaciją dėl servituto nustatymo (CK 4.129 straipsnis).

Vienas iš kasacinio skundo argumentų yra tas, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė nepagrįstai didelę periodinę kompensaciją už servitutus, t. y. 300 Lt per mėnesį. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas kompensacijos dydį, turėjo vadovautis jo byloje pateikta nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, pagal kurią ginčo žemės sklypo nuomos mokestis yra 163 Lt per mėnesį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, nustatant kompensacijos dydį, būtina įvertinti abiejų susijusių nekilnojamojo turto objektų savininkų interesus bei teisingą jų derinimą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, nustatydamas dėl servituto nustatymo skiriamos kompensacijos dydį, vadovaujasi jam suteikta nuožiūros teise, remiasi konkrečiomis bylos aplinkybėmis, teismų praktika. Teismai atsižvelgia į tokias aplinkybes: kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys, pobūdis ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo; ar teisės aktuose nereglamentuojamas nuostolių dėl servituto nustatymo apskaičiavimas ir ar juos visus numatyta kompensuoti; taip pat į kitas svarbias aplinkybes. Teisės aktuose reglamentuojama nuostolių dėl konkretaus servituto nustatymo apskaičiavimo metodika gali būti reikšminga aplinkybė nustatant kompensacijos dydį, tačiau jį nustato teismas, o ne nurodytas teisės aktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-69/2009).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė nustatyti kasatoriui prievolę mokėti periodinę kompensaciją po 495 Lt kas mėnesį, kurią grindė jo byloje pateikta UAB „STIVVF“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita. Kasatorius pateikė teismui UAB „Kovertas“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. NTA-10-05-070, pagal kurią tokia kompensacija turėtų būti ne didesnė kaip 163,33 Lt kas mėnesį. Minėta, kad kompensacijos dydžio nustatymas priklauso teismo diskrecijai, t. y. teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, nustato, kokia suma turi būti kompensuojamas savininko teisių suvaržymas. Teisėjų kolegija pažymi, kad turto vertintojo išvada yra tik vienas iš rašytinių įrodymų, kuris neturi teismui iš anksto nustatytos galios (CPK 185 straipsnis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas besąlygiškai nesivadovavo šalių pateiktomis turto vertinimo ataskaitomis, nurodydamas, kad žemės sklypo nuomos rinkos kaina yra tik vienas iš kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant kompensacijos dydį. Nustatydamas kompensacijos už servitutus dydį, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovas negali naudotis visu žemės sklypu, kad jis juo anksčiau niekada nesinaudojo, kad kasatoriui priklausantys statiniai pastatyti iki nuosavybės teisės ieškovui atkūrimo, taip pat į byloje pateiktų nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitų duomenis, sprendė, kad 300 Lt periodinė kompensacija kas mėnesį atitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas kompensacijos už servitutus dydį, tinkamai taikė materialiosios teisės normas ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 346 straipsnyje išvardytų pagrindų keisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą nenustatyta.

Atmetus kasacinį skundą, iš kasatoriaus valstybei priteistinos kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo UAB „Dzūkijos statyba“ (įmonės kodas 149657383) į valstybės biudžetą 37,35 Lt (trisdešimt septynis litus 35 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Juozas Šerkšnas

Pranas Žeimys