V. B. pagal BK 219 str. 2 d., 219 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-139-891/2025

Teisminio proceso Nr. 1-04-6-00007-2023-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.7.2;

2.1.7.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Valantino (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Arūno Budrio (pranešėjas),

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorei Daivai Skorupskaitei-Lisauskienei,

nuteistajam V. B., jo gynėjui advokatui Raimondui Kivyliui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. ir jo gynėjo advokato Raimondo Kivyliaus kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 16 d. nuosprendžio.

Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. birželio 13 d. nuosprendžiu V. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 219 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 16 d. nuosprendžiu, tenkinus Klaipėdos apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Dalios Mackevičienės apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo V. B. pripažintas kaltu pagal BK 219 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 200 MGL (10 000 Eur) dydžio bauda, šią baudą nustatyta sumokėti per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. V. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 219 straipsnio 2 dalį už tai, kad pateikęs deklaracijas, būdamas mokus, laiku nesumokėjo pagal jas apskaičiuotų daugiau kaip 900 MGL dydžio mokesčių po to, kai valstybės įgaliota institucija priminė apie pareigą sumokėti mokesčius, t. y. V. B., laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio 8 d. būdamas UAB „Taudeta“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota adresu: (duomenys neskelbtini)) direktorius ir pagal 2003 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnį būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, pažeisdamas:

- 2004 m. balandžio 13 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios nurodo, kad „kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos“, 40 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, kurios nurodo, kad „mokesčių mokėtojas privalo: laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę“;

- 1999 m. gegužės 13 d. Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo Nr. VIII-1183 9 straipsnio 4 dalies nuostatas, kurios nurodo, kad „mokestis už aplinkos teršimą, išskyrus mokestį už aplinkos teršimą iš žemės ūkio veiklai naudojamų ne keliais judančių mechanizmų, sumokamas ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijos pateikiamos ne vėliau kaip pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, vasario 15 dienos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Laikoma, kad mokestinė prievolė įvykdyta tik pateikus deklaraciją ir sumokėjus mokėtiną mokestį“;

- 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 23 straipsnio 6 dalies nuostatas, kurios nurodo, kad „jei mokestį išskaičiuojantis asmuo su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusias išmokas už atitinkamą mokestinio laikotarpio mėnesį moka dalimis ir paskutinė išmokos dalis neišmokėta per mėnesio, einančio po mėnesio, už kurį mokamos su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos, 10 darbo dienų, tai laikoma, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka išskaičiuotą pajamų mokestį išskaičiuojantis asmuo privalėjo sumokėti į biudžetą iki mėnesio, už kurį mokamos su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos, 15 dienos (jeigu paskutinė išmoka išmokėta iki to mėnesio 15 dienos) arba iki to mėnesio paskutinės dienos (jeigu paskutinė išmoka išmokėta po to mėnesio 15 dienos)“;

- 2001 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo Nr. IX–675 53 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios nurodo, kad „pelno mokestis <...> mokami pagal metines pelno mokesčio <...> deklaracijas. Pelno mokestis <...> turi būti sumokėti ne vėliau kaip iki kito mokestinio laikotarpio šešto mėnesio penkioliktos dienos“;

- 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 90 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios nurodo, kad „už mokestinį laikotarpį mokėtina į biudžetą pridėtinės vertės mokesčio suma, apskaičiuota šio Įstatymo 89 straipsnyje nustatyta tvarka, privalo būti sumokėta į biudžetą ne vėliau kaip iki šio Įstatymo 85 ar 1153 straipsnyje nustatyto mokestinio laikotarpio pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos pateikimo termino pabaigos“,

laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 24 d. iki 2023 m. vasario 27 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) pateikęs:

- 2020 metų pirminę ir patikslintą, 2022 metų pirminę mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių deklaracijas,

- 2020 metų mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaraciją,

- 2020 metų liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėnesių, 2021 metų vasario, kovo, balandžio, birželio, liepos mėnesių, 2023 metų sausio mėnesio mėnesines pajamų mokesčio deklaracijas,

- 2019 metų metinę pelno mokesčio deklaraciją,

- 2020 metų vasario–gruodžio mėnesių, 2021 metų sausio–liepos mėnesių, 2022 metų gruodžio mėnesio, 2023 metų sausio mėnesio pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas,

- 2020 ir 2021 metų metines pelno mokesčio deklaracijas (pelno mokesčio avansą)

ir pagal jas privalėdamas sumokėti į valstybės biudžetą 225,12 Eur aplinkos teršimo mokestį, 11 001,62 Eur gyventojų pajamų mokestį, 812,34 Eur pelno mokestį, 175 286,59 Eur pridėtinės vertės mokestį, 1000,58 Eur avansinio pelno mokestį, iš viso 188 326,25 Eur deklaruotų mokesčių, būdamas mokus ir turėdamas galimybę sumokėti daugiau kaip 900 MGL – 45 816,19 Eur mokesčių, pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnio „Atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas“ 1 dalies nuostatas, kurios nurodo, kad „skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: <...> trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus“, laiku nesumokėjo į valstybės biudžetą aplinkos teršimo mokesčio, gyventojų pajamų mokesčio, pelno mokesčio, pridėtinės vertės mokesčio, avansinio pelno mokesčio, iš viso 45 816,19 Eur, po to, kai jam Valstybinė mokesčių inspekcija 2023 m. kovo 1 d. priminimu Nr. (23.31-08)464-3392 (toliau – ir Priminimas), įkeltu 2023 m. kovo 2 d. į interneto portalą „Mano VMI“ (su kuriuo vadovas susipažino 2023 m. kovo 3 d.), priminė apie pareigą sumokėti nurodytas mokesčių sumas į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, papildomai apklaususi V. B. ir išanalizavusi bylos medžiagą, konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir neteisingai aiškino baudžiamąjį įstatymą. Byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad V. B. veikoje yra visi nusikalstamos veikos, nurodytos BK 219 straipsnio 2 dalyje, požymiai, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl V. B. išteisinimo panaikintas ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

2.1. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 219 straipsnį kilti yra būtinos šios sąlygos, jų visuma: 1) pateikta deklaracija arba nustatyta tvarka patvirtinta ataskaita ar kitas dokumentas, tačiau mokesčiai nesumokėti; 2) valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą mokėti mokesčius; 3) po priminimo įteikimo per jame nustatytą terminą nesumokėti mokesčiai; 4) įmonės mokumas.

2.2. Nagrinėjamu atveju nebuvo ginčo dėl trijų BK 219 straipsniui taikyti būtinų sąlygų, t. y. 1) bendrovė pateikė kaltinime nurodytas deklaracijas, tačiau mokesčiai pagal jas nebuvo sumokėti; 2) bendrovei buvo įteiktas VMI priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius; 3) po priminimo įteikimo per jame nustatytą terminą mokesčiai nebuvo sumokėti. V. B. viso proceso metu taip pat pripažino šias aplinkybes, tačiau laikėsi pozicijos, kad neturėjo tyčios nemokėti mokesčių, o mokesčių nesumokėjo dėl sunkios finansinės įmonės padėties ir apyvartinių lėšų neturėjimo. Teisėjų kolegija tokius V. B. parodymus vertino kaip pasirinktą gynybinę taktiką.

2.3. 2023 m. rugpjūčio 31 d. specialisto išvadoje nustatyta, kad UAB „Taudeta“ tiek 2022 m. gruodžio 31 d., tiek 2023 m. kovo 1 d. buvo moki. Taip pat nustatyta, jog UAB „Taudeta“ 2023 m. kovo 3–23 d. galėjo sumokėti dalį (45 816,19 Eur) mokesčių įsiskolinimo valstybei iš bendrovės lėšų, o realizavus bendrovės atsargas, buvo galimybė padengti ne tik visą VMI priminime nurodytą įsiskolinimą valstybės biudžetui, bet taip pat skolas kitiems kreditoriams. Vien tai, kad atsargas buvo sudėtinga greitai parduoti, nepaneigia, jog jas realizavus buvo galimybė padengti visą įsiskolinimą valstybei. Be to, iš UAB „Taudeta“ banko sąskaitų išrašų matyti, jog bendrovė atliko įvairius pervedimus kitiems ūkio subjektams, taip pat mokėjo visos apimties įmokas valstybės įmonei „Investicijų ir verslo garantijos“ (INVEGA) pagal suteiktą paskolą, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) einamąsias ir įsiskolinimo įmokas.

2.4. VMI 2023 m. kovo 30 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje, įvertinus bendrovės pateiktus finansinius dokumentus, taip pat nustatyta, kad bendrovė vykdė veiklą, 2021–2022 m. veikė pelningai ir atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais, tačiau nuo 2022 m. kovo 1 d. iki 2023 m. vasario 28 d. pati bendrovė VMI sumokėjo tik 16 619,26 Eur (ši suma apima einamąsias ir įsiskolinimo įmokas), o 82 108,97 Eur buvo išieškoti VMI nurašymo nurodymais. Tai rodo ne tik lėšų buvimą, bet ir nenorą savanoriškai mokėti mokesčius.

2.5. VMI ir UAB „Taudeta“ 2021 m. rugsėjo 17 d. sudarė mokestinės paskolos sutartį, kurioje bendrovė įsipareigojo 192 642,46 Eur mokestinę nepriemoką sumokėti nuo 2021 m. rugpjūčio 31 d. iki 2022 m. gruodžio 25 d., mokėjimo pradžią atidedant iki 2021 m. spalio 25 d., per mėnesį mokėti 12 842,83 Eur dydžio įmokas. Bendrovei nesilaikius mokestinės paskolos sutarties sąlygų, VMI 2022 m. gruodžio 19 d. sprendimu nutraukė 2021 m. rugsėjo 17 d. mokestinės paskolos sutartį.

2.6. V. B. paaiškino, kad pagal mokestinės nepriemokos sutartį negalėjo mokėti nustatyto dydžio įmokų, nes jos buvo per didelės ir bendrovė neturėjo tiek apyvartinių lėšų, todėl VMI mokėjo, kiek galėjo, nes tai daryti leido VMI specialistė. Vis dėlto iš byloje esančių duomenų matyti, kad laikotarpiu nuo 2021 m. spalio 5 d. iki 2022 m. gruodžio 19 d. bendrovė VMI pagal mokestinės nepriemokos sutartį sumokėjo tik 14 500 Eur, t. y. tik apie 7,53 proc. mokesčių įsiskolinimo. Iš UAB „Taudeta“ banko sąskaitų išrašų nustatyta, kad minėtu laikotarpiu VMI nurašymo nurodymais iš bendrovės banko sąskaitų buvo išieškota 99 125,34 Eur. Net nurašius tokią sumą, bendrovė 2022 m. užbaigė turėdama pelno. Be to, laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. kovo 23 d. pati UAB „Taudeta“ sumokėjo VMI tik 2350 Eur, o VMI nurašymo nurodymais iš bendrovės banko sąskaitų buvo išieškota net 26 200,42 Eur. Tuo tarpu nuo 2021 m. spalio 5 d. iki 2023 m. kovo 23 d. bendrovė visiškai dengė įsiskolinimus INVEGA ir VSDFV, mokėjo darbo užmokestį ir vykdė mokėjimus kitoms įmonėms pagal sąskaitas. Visa tai rodo, kad V. B. sąmoningai pasirinko nemokėti VMI mokesčių, nors bendrovė realiai galėjo juos sumokėti.

2.7. Tam tikri finansiniai sunkumai buvo nulemti ne išimtinai COVID-19 pandemijos ir karo Ukrainoje sukeltų neigiamų padarinių ar apyvartinių lėšų trūkumo, bet taip pat sąmoningų nuteistojo V. B., kaip įmonės vadovo, veiksmų, kai pirmiausia lėšos buvo skiriamos atsiskaityti su tiekėjais, o įsiskolinimas VMI buvo mokamas tik minimaliai, taip pat buvo atsiradusių naujų mokestinių įsiskolinimų, didinami atsargų likučiai, žinant, kad prekes gali būti sudėtinga realizuoti. Šios aplinkybės rodo, kad V. B., po Priminimo įteikimo nesumokėdamas susidariusios mokestinės nepriemokos dalies ir įmonės pinigus panaudodamas kitiems reikalams, veikė tiesiogine tyčia ir suprato, jog įmonė gali sumokėti bent dalį kaltinime nurodytų mokesčių, tačiau šios pareigos sąmoningai nevykdė.

2.8. Pripažinęs V. B. kaltu, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, paskyrė jam 200 MGL dydžio baudą ir nusprendė, kad nėra pagrindo nuteistajam priteisti proceso išlaidų, jo patirtų už gynėjo suteiktas teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis V. B. ir jo gynėjas advokatas R. Kivylius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatoriai skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas, nes: 1) netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, t. y. V. B. nuteistas už sunkų nusikaltimą pagal baudžiamojo įstatymo straipsnį, kuris negaliojo veikos padarymo metu, o veikos padarymo metu galiojusioje BK 219 straipsnio redakcijoje nurodyta veika buvo kvalifikuojama kaip apysunkis nusikaltimas (nebuvo kvalifikuojama kaip sunkus nusikaltimas); 2) padaryta esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas), t. y. apeliacinės instancijos teismas klaidingai aiškino BK 219 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymius, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles: nevertino byloje esančių įrodymų kaip visumos, įrodymus vertino selektyviai ir nustatydamas bendrovės mokumą prioritetą nepagrįstai suteikė specialisto išvadai, teismo išvados dėl neva netinkamo pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo deklaratyvios ir neišplaukiančios iš bylos įrodomosios medžiagos.

3.2. Nagrinėjamoje byloje netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą (BK 3 straipsnį) V. B. veika buvo kvalifikuota ir jis yra nuteistas pagal baudžiamąjį įstatymą (BK 219 straipsnį), kuris įsigaliojo po jam inkriminuotos veikos (nusikaltimo laikotarpis nuo 2023 m. kovo 3 d. iki 2023 m. kovo 23 d.) padarymo, t. y. nuo 2023 m. birželio 1 d., o nauja baudžiamojo įstatymo redakcija sunkina jo teisinę padėtį.

3.3. Jeigu V. B. būtų teisiamas pagal veikos padarymo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą, tai jis būtų laikomas teistu už apysunkį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 4 dalis). Tuo tarpu V. B. skundžiamu nuosprendžiu neteisėtai ir nepagrįstai yra nuteistas už sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis). Taigi, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kuris sunkina V. B. teisinę padėtį ir dėl to priimtas neteisėtas procesinis sprendimas, V. B. sukelia itin sunkias pasekmes.

3.4. Nepagrįstai ir neteisingai, pažeidžiant BK 3 straipsnio 3 dalį, apkaltinus V. B. padarius BK 219 straipsnio 2 dalies (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) nustatytą nusikalstamą veiką, buvo suvaržytos kaltinamojo teisės, pavyzdžiui, prašyti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, susitaikius ir kt.

3.5. Skiriasi ir teistumo skaičiavimo terminai: jeigu V. B. būtų nuteistas pagal veikos padarymo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą, jis būtų laikomas teistu bausmės atlikimo laikotarpiu ir trejus metus po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo (BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunktis). Tuo tarpu V. B., nuteistas pagal nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusį baudžiamąjį įstatymą, bus laikomas teistu bausmės atlikimo laikotarpiu ir penkerius metus po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo (BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto b papunktis). Be to, asmenims, teistiems už sunkų nusikaltimą, yra taikomi ir kiti įvairūs teisiniai ir socialiniai apribojimai, t. y. ilgesnį laikotarpį taikomi ribojimai dėl tam tikrų pareigų ėjimo: pavyzdžiui, siekdamas tapti valstybės tarnautoju, būdamas teistas už sunkų nusikaltimą, V. B. neatitiktų nepriekaištingos reputacijos reikalavimo aštuonerius metus po bausmės atlikimo, o būdamas teistas už apysunkį nusikaltimą, kaip neatitinkantis nepriekaištingos reputacijos reikalavimo jis būtų laikomas tik ketverius metus po bausmės atlikimo. Būdamas teistas už sunkų nusikaltimą, V. B. niekada negalės dirbti mokytoju.

3.6. Be to, neteisingai pateiktas kaltinimas, pritaikius ne tą baudžiamąjį įstatymą, lėmė ir tai, kad baudžiamoji byla buvo išnagrinėta pažeidžiant teismingumo taisykles (BPK 224 straipsnis ir BPK 225 straipsnio 1 dalis). Jeigu V. B. būtų kaltinamas pagal iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusią BK 219 straipsnio 2 dalies redakciją, byla kaip pirmojoje instancijoje būtų nagrinėta apylinkės teisme, o nepagrįstai jį kaltinant pagal BK 219 straipsnio 2 dalies redakciją, kuri galioja nuo 2023 m. birželio 1 d., byla kaip pirmojoje instancijoje buvo išnagrinėta apygardos teisme.

3.7. Taip pat ankstesnėje BK 219 straipsnio dispozicijoje nebuvo būtinojo nusikalstamą veiką kvalifikuojančio požymio – juridinio asmens mokumo sąlygos, kaip būtinos baudžiamajai atsakomybei kilti.

3.8. V. B. gynyba klausimą dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo kėlė nuo pat baudžiamosios bylos nagrinėjimo pradžios (prieš pradedant įrodymų tyrimą), tačiau šis klausimas byloje apskritai liko neišanalizuotas ir neišspręstas, o apeliacinės instancijos teismas priėmė neteisingą apkaltinamąjį nuosprendį.

3.9. Baigus ikiteisminį tyrimą gynyba teikė prašymą dėl veikos kvalifikavimo klaidos ištaisymo. Prokuratūrai apie kaltinimo ydingumą, t. y. nepagrįstai kaltinant V. B. nusikalstamos veikos padarymu pagal baudžiamąjį įstatymą, kuris negaliojo veikos padarymo metu, buvo žinoma. Prokurorė turėjo visas galimybes keisti kaltinimo tiek faktines aplinkybes, tiek ir veikos kvalifikavimą, tačiau šia teise nesinaudojo.

3.10. Šiuo klausimu pirmosios instancijos teismui buvo teiktas prašymas kaltinamąjį aktą ir baudžiamąją bylą perduoti prokurorui dėl iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto, tačiau teismas priėmė nutartį, kuria nusprendė, jog veikos kvalifikacijos klausimas priklauso išimtinai prokuroro, kuris perduoda bylą teismui, kompetencijai ir teismas neturi jokių galimybių įpareigoti prokurorą keisti kaltinimą ir (ar) veikos kvalifikavimą. Byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta V. B. kaltinant už nusikalstamos veikos padarymą pagal baudžiamąjį įstatymą, kuris negaliojo veikos padarymo metu.

3.11. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme klausimas dėl veikos kvalifikavimo pagal netinkamą baudžiamąjį įstatymą nebuvo keliamas pakartotinai, nes pirmosios instancijos teismas V. B. išteisino. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byla ir matydamas visą bylos medžiagą, nusprendęs išteisinamąjį nuosprendį panaikinti, turėjo pareigą pritaikyti teisingą baudžiamąjį įstatymą, t. y. V. B. padarytą nusikaltimą tirti ir vertinti pagal veikos metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą, tačiau to nepadarė. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, nepasisakydamas dėl vieno iš pagrindinių gynybos argumentų dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, pažeidė BK 3 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas.

3.12. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus įrodymų vertinimo reikalavimus, in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltinamojo naudai) ir nekaltumo prezumpcijos principus, nevertino byloje esančių įrodymų kaip visumos, juos vertino selektyviai ir tendencingai nepalankiai V. B.. Iš esmės vienintelį įrodymą – specialisto išvadą – apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai įvertino kaip pakankamą V. B. kaltei pagrįsti, o V. B. ir R. S. parodymus atmetė nepagrįstai ir formaliai darydamas išvadą, jog tai tik pasirinkta gynybinė taktika. Apeliacinės instancijos teismas arba visai nepasisakė (vietomis tik epizodiškai, be visumos ir selektyviai), kodėl byloje esančius įrodymus atmeta arba vertina kitaip nei pirmosios instancijos teismas.

3.13. Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino BK 219 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius (redakcijos, įsigaliojusios po veikos padarymo, pagal kurią V. B. buvo nuteistas).

3.14. Kvalifikuojant veiką pagal BK 219 straipsnį, būtina nustatyti šių sąlygų visumą: 1) pateikta deklaracija arba nustatyta tvarka patvirtinta ataskaita ar kitas dokumentas, tačiau mokesčiai nesumokėti; 2) valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą mokėti mokesčius; 3) po priminimo įteikimo per jame nustatytą terminą nesumokėti mokesčiai; 4) įmonės mokumas.

3.15. Nagrinėjamu atveju žemesnės instancijos teismai darė vienodas išvadas dėl pirmųjų trijų BK 219 straipsniui taikyti būtinų sąlygų, t. y.: 1) UAB „Taudeta“ pateikė kaltinime nurodytas deklaracijas; 2) UAB „Taudeta“ vadovui 2023 m. kovo 2 d. buvo įteiktas VMI Priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius; 3) po Priminimo įteikimo per jame nustatytą terminą (iki 2023 m. kovo 23 d.) mokesčiai nebuvo sumokėti.

3.16. Kadangi tyčios (ne)buvimas V. B. veiksmuose tiesiogiai susijęs su mokesčių nesumokėjimo priežastimi, t. y. tyčios nustatymas priklauso nuo aplinkybės, ar mokesčiai buvo nesumokėti dėl įmonės nemokumo (dėl nuo kaltininko nepriklausančių aplinkybių), ar dėl sąmoningų kaltininko veiksmų, byloje buvo vertinami šie būtinieji nagrinėjamos nusikalstamos veikos sudėties požymiai ir veikos elementai. Tačiau teismai pagal tuos pačius byloje esančius įrodymus darė skirtingas išvadas pasisakydami dėl UAB „Taudeta“ mokumo (objektyvusis požymis) ir atitinkamai V. B. kaltės (ne)buvimo (subjektyvusis požymis).

3.17. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, kad V. B. neturėjo tyčios nemokėti mokesčių, o mokesčių nesumokėjo dėl sunkios UAB „Taudeta“ finansinės padėties ir apyvartinių lėšų neturėjimo. Tuo tarpu apeliacinis teismas, įvertinęs tuos pačius įrodymus, darė priešingą išvadą ir nusprendė, kad UAB „Taudeta“ veikos padarymo metu buvo moki ir dėl to V. B. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suprato, kad jo bendrovė po VMI gauto Priminimo nemoka mokesčių, ir norėjo taip elgtis.

3.18. V. B. veikoje nėra būtinojo BK 219 straipsnyje nustatyto požymio, o būtent UAB „Taudeta“ mokumo inkriminuotos veikos laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 3 d. iki 2023 m. kovo 23 d., kadangi byloje esantys duomenys neginčijamai patvirtina, kad šiuo laikotarpiu bendrovė buvo nemoki

3.19. Juridinio asmens (ne)mokumas yra teisinis klausimas ir tik iš dalies finansinis, t. y. kiek tai susiję su buhalterinės apskaitos dokumentų bei registrų peržiūra ir likvidumo koeficientų apskaičiavimu, todėl spręsti ir atsakyti į klausimą apie (ne)mokumą yra teismo kompetencija ir prerogatyva. Kaip pavyzdžiu galima vadovautis juridinių asmenų nemokumo procesais bendrosios kompetencijos teismuose, kai klausimą dėl nemokumo bylos iškėlimo sprendžia išimtinai teismas, t. y. teisėjas, teisininkas ir be jokių specialistų (finansinės srities) pagalbos ir konsultacijų bei išvadų.

3.20. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, jog UAB „Taudeta“ V. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu buvo mokus juridinis asmuo, vadovavosi išimtinai specialisto išvada ir nepateikė šiuo klausimu teisinio vertinimo dėl (ne)mokumo, kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 2 straipsnio 7 dalyje.

3.21. Specialistė R. Kniukštienė, duodama paaiškinimus teisme, nurodė, kad teikiant išvadą ir sprendžiant dėl bendrovės mokumo, palyginus trumpalaikio turto ir trumpalaikių įsipareigojimų santykį, nustatyta, jog UAB „Taudeta“ galėjo vykdyti trumpalaikius įsipareigojimus, bendrojo likvidumo koeficientas buvo 1,2 ir 1,3. Specialisto išvadoje buvo vertintas apyvartinis kapitalas ir bendrojo likvidumo koeficientas. Iš specialisto išvados nėra aišku, ką ir kokiu pagrindu specialistė atliktoje specialisto išvadoje laikė bendrovės mokumu (nemokumu), nes specialistė skaičiavo bendrovės likvidumą, o ne (ne)mokumą, kuris apibrėžtas JANĮ. Likvidumo koeficientas nėra tiesioginis rodiklis, nustatantis įmonės bendrąjį juridinio asmens mokumą. JANĮ šis rodiklis taip pat nėra nurodytas kaip vertinamasis kriterijus juridinio asmens (ne)mokumui nustatyti.

3.22. Specialistė neatsakė į klausimą, kur ir kokioje specialisto išvados dalyje yra atliktas tyrimas dėl bendrovės (ne)mokumo juridinio asmens galėjimo laiku vykdyti turtines prievoles kontekste. Be to, nebuvo nurodyta ir metodika, kuria vadovaujantis būtų nustatomas juridinio asmens (ne)mokumas.

3.23. Specialisto išvadoje daryta išvada, kad bendrovė tik iš dalies (45 816,19 Eur) galėjo atsiskaityti su VMI, neabejotinai reiškia, jog visos pradelstos prievolės VMI bendrovė negalėjo įvykdyti, o tai neabejotinai lemia juridinio asmens nemokumą, kaip tai apibrėžta įstatyme: laiku negali vykdyti turtinių prievolių.

3.24. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, nesiaiškino ir neįvertino, iš ko realiai susideda specialisto išvadoje nurodytos 45 816,19 Eur lėšos, kurias V. B. tariamai galėjo skirti skolai dengti VMI. Teismas nepagrįstai neįvertino itin svarbios aplinkybės, kad lėšos buvo per trunkamąjį laikotarpį panaudotos prekėms įsigyti ir pajamoms uždirbti turint tikslą bendrovei tęsti veiklą ir toliau dengti įsiskolinimus, įskaitant ir VMI. Nors specialisto išvadoje nurodyta, kad bendrovė buvo moki ir galėjo sumokėti įsiskolinimą VMI, tačiau realiai bendrovė V. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu 45 816,19 Eur sąskaitoje neturėjo – tai apyvartos laikotarpio suma, o ne konkreti realiai turėta pinigų suma. Šis faktas yra nustatytas ir patvirtintas 2023 m. kovo 30 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje (toliau – Operatyvaus patikrinimo pažyma), laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 15 d. iki 2023 m. kovo 29 d. bendrovė į biudžetą sumokėjo 790 Eur, o 783,90 Eur buvo nurašyta VMI nurodymu. Taigi, tokia pinigų suma (45 816,19 Eur) bendrovė realiai nedisponavo, tai yra bendrovės apyvartinės lėšos, kurios buvo naudotos prekėms įsigyti ir kitoms būtinoms veiklos išlaidoms, be kurių bendrovė tiesiog objektyviai negalėtų gauti kito to paties laikotarpio pajamų (nuomai, degalams, transportui ir kt.). Operatyvaus patikrinimo pažymoje bendrovei taip pat buvo pateikti siūlymai – skubiai spręsti klausimą dėl skolos valstybės biudžetui sumokėjimo (pavyzdžiui, kito mokesčių mokėtojo sumokėjimas už skolininką), taip pat informuota apie JANĮ 6 straipsnio nuostatą, kuri nustato, kad, juridiniam asmeniui tapus nemokiam, juridinio asmens vadovas privalo atlikti šiuos veiksmus: nedelsdamas informuoti juridinio asmens dalyvius apie juridinio asmens nemokumą ir siūlyti spręsti juridinio asmens mokumo atkūrimo klausimą; ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo dienos, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad susitarimas dėl pagalbos finansiniams sunkumams įveikti yra nevykdomas arba netinkamai vykdomas, inicijuoti nemokumo procesą.

3.25. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į 2023 m. balandžio 13 d. VMI sprendimą neišdėstyti bendrovės 180 987,66 Eur mokestinės nepriemokos sumokėjimo būtent dėl to, kad VMI bendrovę įvertino kaip patiriančią finansinių sunkumų, t. y. kaip nemokią (kreiptasi į VMI buvo 2023 m. vasario mėn.). VMI šiame sprendime taip pat nurodė, kad net jeigu juridinio asmens įsipareigojimai ir neviršija jo turto vertės, juridinis asmuo gali būti pripažintas nemokiu, jeigu laiku negali vykdyti turtinių prievolių.

3.26. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, bendrovės mokumą nustatė nepagrįstai remdamasis išimtinai specialisto išvada. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas detaliai aprašė ir visapusiškai įvertino visus įrodymus, patvirtinančius, jog UAB „Taudeta“ aktualiu laikotarpiu buvo nemoki, t. y. jos finansinė padėtis buvo tokia, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis).

3.27. Nagrinėjamu atveju, nors specialisto išvadą pateikusi specialistė visiškai neatsakė į daug gynybos klausimų, negalėjo paaiškinti, kokia metodika vadovavosi nustatydama bendrovės mokumą, apeliacinės instancijos teismo ji nepagrįstai buvo pripažinta pakankama UAB „Taudeta“ tariamam mokumui aktualiu laikotarpiu konstatuoti.

3.28. Užduotyje specialistei buvo suformuluotas klausimas: ar UAB „Taudeta“ turėjo pakankamai pinigų arba realią galimybę sumokėt mokesčius, nurodytus Priminime, po jo gavimo per 20 dienų. Priminime buvo nurodyta 189 119,23 Eur suma. Specialisto išvadoje į šį užduotą klausimą nebuvo akivaizdžiai atsakyta, vietoj to pateikta išvada, kad UAB „Taudeta“ galėjo iš dalies (45 816,19 Eur) sumokėti Priminime nurodytus mokesčius. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad UAB „Taudeta“ pagal savo finansinę būklę neturėjo realios galimybės sumokėti ne tik visus mokesčius valstybei, bet ir jų dalį.

3.29. Sprendžiant kaltės klausimą, svarbu įvertinti ir tai, jog visi mokėjimai, kurie buvo vykdomi laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 3 d. iki 2023 m. kovo 23 d. (po Priminimo gavimo), buvo susiję išimtinai su veiklos vykdymu. Byloje esantys duomenys pagrindžia, kad per šį laikotarpį buvo sumokėta VMI 5407,14 Eur, „Sodrai“ – 1662 Eur, 3471,51 Eur darbo užmokesčio darbuotojams ir 23 atvejais sumokėta ūkio subjektams – išimtinai tiekėjams už įsigyjamas prekes, kurios buvo perparduodamos taip uždirbant specialisto išvadoje nurodytas pajamas (ir pelną), o iš pajamų buvo patiriamos einamosios veiklos sąnaudos (mokamas darbo užmokestis), įsigyjamos perparduodamos prekės ir mokami mokesčiai. Tarp minimų 23 ūkio subjektų yra 1226,99 Eur mokėjimas valstybės įmonei INVEGA, vykdant įsipareigojimą pagal sutartį. Kitoks V. B. elgesys ir visų gautų pajamų nukreipimas vienintelės kreditorės VMI skolai mokėti būtų nesąžiningas prekes pardavusių tiekėjų atžvilgiu, suteiktų nepagrįstą vieno kreditoriaus interesų iškėlimą aukščiau kitų.

3.30. Taigi, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad UAB „Taudeta“ vykdė komercinę veiklą, turėjo kreditorių, einamųjų skolų bei įsipareigojimų, taip pat turėjo trumpalaikio turto (prekių, skirtų perparduoti). V. B. dėjo maksimalias ir protingas pastangas ir siekė išsaugoti bendrovės veiklą, atkurti jos mokumą, užtikrinti veiklos tęstinumą, vykdė einamuosius mokėjimus ir atsiskaitymus su tiekėjais už realiai patiektas prekes, skirtas perparduoti. Vykdant veiką nebuvo pabloginta Bendrovės finansinė padėtis, priešingai – ji buvo pagerinta.

3.31. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad pagal finansinių dokumentų duomenis nustatyta, jog UAB „Taudeta“ dirbo pelningai ir turėjo pelno (2022 m. gruodžio 31 d. deklaravo 2025 Eur grynojo pelno, 2023 m. kovo 1 d. turėjo 37 870,13 Eur pelno). Specialisto išvadoje nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 24 d. iki 2023 m. gegužės 31 d. – 20 661,02 Eur, o realizavusi trumpalaikį turtą (atsargas), galėjo sumokėti visą įsiskolinimą. Spręsdamas, jog aktualiu laikotarpiu UAB „Taudeta“ buvo moki, apeliacinės instancijos teismas taip pat rėmėsi aplinkybėmis, kad operatyvaus patikrinimo pažymoje, įvertinus bendrovės pateiktus finansinius dokumentus, taip pat nustatyta, jog bendrovė vykdė veiklą, 2021–2022 m. veikė pelningai ir atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais, tačiau nuo 2022 m. kovo 1 d. iki 2023 m. vasario 28 d. pati bendrovė VMI sumokėjo tik 16 619,26 Eur (ši suma apima einamąsias ir įsiskolinimo įmokas), o 82 108,97 Eur buvo išieškoti VMI nurašymo nurodymais.

3.32. Pirma, aktualiu laikotarpiu VMI iniciatyva iš UAB „Taudeta“ sąskaitos buvo nurašyta tik 4617,05 Eur. Antra, tai, kas vyko tiek 2022 m. gruodžio 31 d., tiek iki 2023 m. kovo 1 d. ir laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 24 d. iki 2023 m. gegužės 31d., nepatenka į jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo laikotarpį. Taigi, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu V. B. nepagrįstai nuteistas už veiksmus, kurie vyko iki veikos datos ir po jos, tačiau veiksmai, kurie buvo atlikti veikos padarymo metu, liko tinkamai nevertinti.

3.33. Kritiškai turėjo būti vertinama ir specialisto išvada bei specialistės aiškinimas teisme, jog bendrovė galėjo atsiskaityti realizavusi trumpalaikį turtą. Tai vertintina kaip išvados sąlyga, kuri susijusi su veiklos vykdymo galimybe, t. y. norint parduoti prekes turi būti samdomi darbuotojai, jiems mokamas darbo užmokestis ir patiriamos su tuo susijusios sąnaudos, nuomojamos patalpos, priimami užsakymai iš klientų, o jiems įvykdyti prekės turi būti nuperkamos iš tiekėjų su jais atsiskaitant.

3.34. Be to, V. B. sprendimai turėjo būti įvertinti ir jo, kaip bendrovės vadovo, verslo sprendimų priėmimo rizikingumo kontekste. Apeliacinis teismas nepagrįstai V. B. veiksmus laikė nusikalstamais, ignoravo jo, kaip UAB „Taudeta“ vadovo, pastangas išsaugoti bendrovės veiklos tęstinumą, nevertino jo, kaip vadovo, rizika priimtų sprendimų tam tikras pinigų sumas skirti atsiskaitymui su kitais bendrovės kreditoriais, tai leido uždirbti pajamų, jas vėl panaudoti veiklos tęstinumui ir taip atsiskaityti su kreditoriais, įskaitant ir VMI.

3.35. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės patvirtina, jog V. B. neabejotinai dėjo visas pastangas mažinti esamą mokesčių nepriemoką, kuri susidarė dėl sunkios bendrovės finansinės padėties, gelbėjo ją nuo bankroto, einamieji mokesčiai pagal pateikiamas deklaracijas buvo mokami, bendrovė turėjo skolų, sąskaitos buvo areštuotos, tačiau V. B. siekė, kad būtų įvykdyti įmonės finansiniai įsipareigojimai, išsaugojo ir nemokumo administratoriui perdavė 428 693,63 Eur vertės įmonės turtą.

3.36. Nors apeliacinės instancijos teismas sutiko, kad V. B. dėjo tam tikras pastangas vykdyti įmonės veiklą, t. y. buvo deramasi su tiekėjais, surasti nauji tiekėjai, 2022 m. jis į bendrovės veiklą įnešė paskolindamas savo asmenines šeimos lėšas – 23 950 Eur, 2022 m. sausio 3 d. buvo pakeista su VMI pasirašyta mokestinės nepriemokos sutartis išdėstant mokestinės nepriemokos sumokėjimą trejiems metams trims mėnesiams (iki 2024 m. gruodžio 25 d.), tačiau šias aplinkybes aiškino absoliučiai priešingai nei pirmosios instancijos teismas ir klaidingai nusprendė, jog tariamai V. B. savo veiksmais stengėsi, kad būtų nustatytas kuo ilgesnis terminas sumokėti mokesčius, kartu gaunant galimybę ir toliau nemokėti jau ir taip ilgą laiką nemokamų ir VMI raginamų sumokėti mokesčių.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo V. B. ir jo gynėjo advokato R. Kivyliaus kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi ir BK 219 straipsnio 2 dalies taikymo

5. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas tik formaliai nustatė BK 219 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymius, tinkamai neįvertino UAB „Taudeta“ nemokumo, galimybės sumokėti susidariusią mokesčių nepriemoką, padarė įrodymų visuma nepagrįstą išvadą, kad būtent V. B. tyčiniai veiksmai lėmė mokesčių pagal pateiktas deklaracijas nesumokėjimą, t. y. pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus įrodymų vertinimo reikalavimus, in dubio pro reo principą, nevertino byloje esančių įrodymų kaip visumos, juos vertino selektyviai.

6. Pagal BK 219 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija, pagal kurią nuteistas V. B.) atsako tas, kas pateikęs deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą būdamas mokus laiku nesumokėjo pagal juos apskaičiuotų daugiau kaip 900 MGL dydžio mokesčių po to, kai valstybės įgaliota institucija priminė apie pareigą sumokėti mokesčius.

7. Baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 219 straipsnį yra būtinos šios sąlygos: 1) pateikta deklaracija arba nustatyta tvarka patvirtinta ataskaita ar kitas dokumentas, tačiau mokesčiai nesumokėti; 2) valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius; 3) po įteikimo priminimo per jame nustatytą terminą nesumokėti mokesčiai; 4) įmonės mokumas (teisėjų kolegija pažymi, kad ši sąlyga BK 219 straipsnio dispozicijoje buvo įtvirtinta 2023 m. balandžio 27 d. įstatymu, tačiau ir iki tol teismų praktikoje (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzAxLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-301/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-301/2013">2K-301/2013</a>, 2K-367-303/2017) buvo išaiškinta, kad mokesčio mokėtojo mokumas yra viena būtinų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn sąlygų). Jei mokesčių mokėtojas iki nusikalstamos veikos padarymo buvo nemokus, jis pagal BK 219 straipsnį neatsako, nes neturėjo realios galimybės įvykdyti įstatymo nurodytą pareigą – sumokėti mokesčius, t. y. tokiam asmeniui baudžiamoji atsakomybė kilti negali (BK 2 straipsnio 3 dalis). Tačiau jei nemokumas buvo sukeltas sąmoningai, taip pat ir siekiant išvengti pareigos sumokėti mokesčius, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 219 straipsnį mokesčių mokėtojui kyla. Kiekvienu atveju, kvalifikuojant veiką pagal BK 219 straipsnį, būtina nustatyti, kad buvo finansinė galimybė sumokėti mokesčius. Ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad jis pateikė deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pagal juos privalo laiku sumokėti mokesčius, tačiau šios prievolės nevykdo žinodamas, kad jam buvo įteiktas valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius ir nurodytas terminas, iki kada juos sumokėti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDUxLTEzOS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-451-139/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-451-139/2015">2K-451-139/2015</a>, 2K-437-303/2015, 2K-367-303/2017, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTUzLTM4Ny8yMDIz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-153-387/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-153-387/2023">2K-153-387/2023</a>).

8. Šioje byloje priimti du priešingi sprendimai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad UAB „Taudeta“ pagal savo finansinę būklę neturėjo realios galimybės sumokėti ne tik visus mokesčius valstybei, bet ir jų dalį, ir nusprendė, kad V. B. neturėjo tyčios nemokėti mokesčių, o mokesčių nesumokėjo dėl sunkios UAB „Taudeta“ finansinės padėties ir apyvartinių lėšų trūkumo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tuos pačius įrodymus, darė priešingą išvadą ir nusprendė, kad UAB „Taudeta“ veikos padarymo metu buvo moki ir V. B., po Priminimo įteikimo nesumokėdamas susidariusios mokestinės nepriemokos dalies ir įmonės pinigus panaudodamas kitiems reikalams, veikė tiesiogine tyčia ir suprato, jog įmonė gali sumokėti bent dalį kaltinime nurodytų mokesčių, tačiau šios pareigos sąmoningai nevykdė.

9. Kaip jau buvo minėta, būtinasis nusikalstamos veikos, nurodytos BK 219 straipsnio 2 dalyje, požymis yra kaltė, pasireiškianti tiesioginės tyčios forma, t. y. asmuo suvokia, kad jis pateikė deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pagal juos privalo laiku sumokėti mokesčius, tačiau šios prievolės tyčia nevykdo ir po valstybės įgaliotos institucijos priminimo apie pareigą sumokėti mokesčius per nurodytą terminą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTUzLTM4Ny8yMDIz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-153-387/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-153-387/2023">2K-153-387/2023</a>). Kadangi tyčios buvimas kaltinamojo veiksmuose tiesiogiai priklauso nuo aplinkybės, ar mokesčiai buvo nemokami dėl įmonės nemokumo, ar dėl sąmoningų kaltininko veiksmų, byloje buvo būtina išsamiai įvertinti V. B. veiksmus esant sudėtingai įmonės finansinei situacijai.

10. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad specialisto išvada ir specialistės R. Kniukštienės parodymai patvirtina tik formalias sąlygas taikyti BK 219 straipsnio 2 dalį, nes mokesčiai po Priminimo nebuvo sumokėti, tačiau nepatvirtina objektyvių aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti apie kaltinamojo tyčią. Kaip matyti iš specialisto išvados, turimos lėšos buvo naudojamos įmonės reikmėms. V. B. paaiškino, kad 45 000 Eur įmonės kasoje nebuvo, tai buvo pinigai, sumokėti už prekes, ir nors įmonės apyvartoje buvo apie 40 000 Eur su PVM, vien darbuotojų išlaikymas per mėnesį kainavo apie 10 000–12 000 Eur, be to, buvo išlaidų nuomai, degalams, transportui, įmonė nebūtų buvusi pajėgi sumokėti tokios įmokos. Teismas padarė išvadą, kad V. B. dėjo visas pastangas mažinti esamą mokesčių nepriemoką ir, nors neturėjo galimybės sumokėti VMI priminime nurodytų mokesčių, jis saugojo įmonės turtą, iškėlus UAB „Taudeta“ bankroto bylą, perdavė nemokumo administratoriui sandėlyje laikomas prekes.

11. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, nors ir nepaneigė žemesnės instancijos teismo nustatytų aplinkybių, tačiau, spręsdamas dėl V. B. kaltės, nurodė, kad jis, būdamas bendrovės vadovas ir kasininkas, sprendė, kam ir kokias sumas mokėti, ir pasirinko nemokėti VMI mokesčių įsiskolinimo. Tam tikri finansiniai sunkumai buvo nulemti ne išimtinai COVID-19 pandemijos ir karo Ukrainoje sukeltų neigiamų padarinių ar apyvartinių lėšų trūkumo, bet taip pat sąmoningų nuteistojo V. B., kaip įmonės vadovo, veiksmų, kai pirmiausia lėšos buvo skiriamos atsiskaityti su tiekėjais, o įsiskolinimas VMI buvo mokamas tik minimaliai, taip pat buvo atsiradusių naujų mokestinių įsiskolinimų, didinami atsargų likučiai, žinant, kad prekes gali būti sudėtinga realizuoti.

12. Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas byloje esančius įrodymus įvertino nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų (neįvertino visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų įrodymų) ir padarė nepagrįstą išvadą dėl V. B. kaltės. Būtent pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktų, teisme ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos analize, padarė motyvuotą ir teisingą išvadą, kad šioje byloje nenustatytas V. B. veikoje būtinasis nusikalstamos veikos, nurodytos BK 219 straipsnio 2 dalyje, požymis – kaltė (tiesioginė tyčia). Apeliacinės instancijos teismas faktiškai nevertino, ar mokesčiai buvo nemokami dėl sąmoningų (tyčinių) nuteistojo veiksmų, bet akcentavo tik nuteistojo pareigų pobūdį ir tai, kad jis pasirinko mokėjimus daryti kitiems subjektams, o ne dengti įsiskolinimą VMI.

13. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad 2023 m. kovo 1 d. UAB „Taudeta“ buvo surašytas priminimas per 20 dienų sumokėti VMI bendrą 189 119,23 Eur mokesčių sumą ir apie tai 2023 m. kovo 3 d. tapo žinoma V. B.. UAB „Taudeta“ po Priminimo gavimo privalėjo sumokėti 188 326,25 Eur deklaruotų mokesčių, tačiau šios prievolės visiškai įvykdyti negalėjo, nes tokia pinigų suma nedisponavo. UAB „Taudeta“ pajamos laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 3 d. iki 2023 m. kovo 23 d. buvo 56 356,95 Eur (2023 m. kovo 3 d. dokumentinis lėšų likutis įmonėje buvo 17 363,98 Eur, į įmonės sąskaitą iki 2023 m. kovo 23 d. iš ūkio subjektų buvo gauta 33 992,97 Eur, o pagal kasos pajamų orderį 2023 m. kovo 10 d. buvo gauti dar 5000 Eur). Taigi dalį mokestinės prievolės – 45 816,19 Eur (atskaičius einamuosius mokėjimus VMI, VSDFV ir darbo užmokestį darbuotojams) UAB „Taudeta“ galėjo įvykdyti, tačiau pasirinko 27 332,45 Eur sumokėti ūkio subjektams pagal kitus mokėjimo dokumentus. Pagal specialisto išvadą, 2023 m. kovo 24 d. dokumentinis lėšų likutis įmonėje buvo 18 486,49 Eur. Specialisto išvadoje taip pat konstatuota, kad UAB „Taudeta“ 2022 m. gruodžio 31 d. buvo moki, įmonės įsipareigojimai neviršijo turto vertės, įmonė dirbo pelningai (2022 m. gruodžio 31 d. deklaravo 2025 Eur grynojo pelno), jos bendrojo likvidumo koeficiento reikšmė buvo 1,3 o 2023 m. kovo 1 d. įmonės finansinė situacija buvo dar geresnė. Remdamasis šiais byloje nustatytais duomenimis, apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad įmonė formaliai buvo moki.

14. Tačiau pažymėtina ir tai, kad baudžiamojoje byloje teismai nustatė, jog įmonė dėl pandemijos patyrė sunkumų, buvo įtraukta į Juridinių asmenų, kuriems be pateikto prašymo taikomos mokestinės pagalbos priemonės dėl COVID-19, sąrašą, be to, su VMI buvo sudaryta mokestinės paskolos sutartis dėl mokesčių atidėjimo ir išdėstymo (ji buvo nutraukta 2022 m. gruodžio 19 d.), dėl karo Ukrainoje įmonė neteko reikšmingo skaičiaus klientų, nusikalstamos veikos laikotarpiu mokėjimai buvo vykdomi ne tik kitiems ūkio subjektams, „Sodrai“, INVEGA, bet ir VMI. 2023 m. vasario 20 d. UAB „Taudeta“ dar kartą pateikė prašymą išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą (2023 m. kovo 15 d. pateikė papildomus prašomus dokumentus), o sprendimą neišdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimo VMI priėmė 2023 m. balandžio 13 d., iš to spręstina, kad Priminimas sumokėti mokesčius UAB „Taudeta“ buvo išsiųstas tuo metu, kai V. B. laukė atsakymo iš VMI dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo išdėstymo. Išvadoje dėl prašymo išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą VMI, be kita ko, nurodė, kad laiko įmonę patiriančia finansinių sunkumų (iš 5 apskaičiuotų finansinės rizikos ir likvidumo koeficientų reikšmių 3 – nepatenkinamos, po 1 – gera ir patenkinama), ir nors įmonė 2021 m. bei 2022 m. dirbo pelningai (atitinkamai gavo 3800 Eur ir 3600 Eur grynojo pelno), VMI minėtoje išvadoje siūlė mokestinės nepriemokos mokėjimo iki 2028 m. sausio 25 d. neišdėstyti, kadangi įmonė vykdydama veiklą nuo 2021 m. sumokėjo tik apie 8 proc. mokestinės nepriemokos. Teismo vertinimu, toks VMI sprendimas patvirtina aplinkybę, kad UAB „Taudeta“ buvo moki tik formaliai, o visų piniginių įplaukų sumokėjimas VMI lemtų įmonės įprastos veiklos sutrikdymą ar net bankrotą, tai iš esmės ir konstatavo pirmosios instancijos teismas.

15. Kaip pažymima teismų praktikoje, mokėjimas kitiems kreditoriams negali būti laikomas sąmoningai sukeltu nemokumu siekiant išvengti pareigos sumokėti mokesčius ir užtraukti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 219 straipsnį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTUzLTM4Ny8yMDIz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-153-387/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-153-387/2023">2K-153-387/2023</a>). Be to, atsižvelgiant į tai, kad Mokesčių administravimo įstatymas (105–113 straipsniai) suteikia mokesčių administratoriui plačius įgaliojimus dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo, nustatant pagrindą taikyti baudžiamąją atsakomybę už mokesčių nesumokėjimą pagal BK 219 straipsnį, turi būti atsižvelgiama ir į papildomas aplinkybes, rodančias pakankamą veikos pavojingumą, pvz., į mokestinės nepriemokos išieškojimo galimybės apsunkinimą, mokesčių mokėtojo veiksmų piktybinį pobūdį ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-201-628/2024). Formalaus mokumo nustatymas nelaikytinas pakankamu BK 219 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto mokumo požymiui konstatuoti.

16. Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog VMI 2023 m. kovo 2 d., dar prieš priimdama sprendimą neišdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo, surašė pavedimą atlikti operatyvų UAB „Taudeta“ patikrinimą. Atlikus operatyvų įmonės patikrinimą nebuvo nustatyta jokių esminių buhalterinės apskaitos pažeidimų, išskyrus tai, kad nebuvo laikomasi CK 6.9301 straipsnyje nustatyto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, taip UAB „Taudeta“ pažeidė VMI kaip kreditorės teises. Baudžiamojoje byloje taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad V. B. būtų sudarinėjęs itin rizikingus ir verslo požiūriu nepagrįstus sandorius, kad nepagrįstai pervestų pinigus sau ar susijusiems asmenims, slėptų įmonės pajamas ar kitaip sąmoningai kurtų sąlygas, mažinančias galimybes atsiskaityti su VMI ar kitais kreditoriais. Atsižvelgiant į byloje teismų nustatytas aplinkybes ir teismų praktiką, V. B. veiksmai – darbuotojų išsaugojimas, paskolos suteikimas įmonei, mokėjimai, išimtinai susiję su įmonės veiklos vykdymu, kreipimasis į VMI dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo išdėstymo, įmonės turto išsaugojimas – vertinami kaip V. B. siekis išsaugoti verslą, išvengti bendrovės bankroto, atkurti jos mokumą, užtikrinti veiklos tęstinumą ir ateityje sumokėti mokesčius. Šios aplinkybės nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad V. B. sąmoningai, tyčia vengė mokėti mokesčius VMI.

17. Taigi nuteistojo V. B. veikoje nenustatytas būtinasis nusikalstamos veikos požymis – kaltė (tiesioginė tyčia), todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis be pakeitimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

18. Teisėjų kolegijai panaikinus skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dėl V. B. netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 219 straipsnio 2 dalis) ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų, kiti kasacinio skundo argumentai (dėl tinkamos BK 219 straipsnio 2 dalies redakcijos taikymo, kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų) netenka teisinės reikšmės, todėl paliekami nenagrinėti. Papildomai pažymima, kad teismai, pripažindami asmenį kaltu ir matydami, kad byloje yra keliamas tinkamos baudžiamojo įstatymo redakcijos taikymo klausimas, dėl to turi pasisakyti savo procesiniuose dokumentuose, įvertindami ir nuteistojo poziciją.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistojo V. B. ir jo gynėjo advokato Raimondo Kivyliaus kasacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 16 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. birželio 13 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai Algimantas Valantinas

Artūras Pažarskis