Baudžiamoji byla Nr. 2K-144-511/2025
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-17591-2023-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.1; 1.1.5.1.1; 1.1.8.1.1; 1.2.4.1.1; 1.2.4.4.1; 1.2.26.2; 2.1.7.5; 2.1.15.1.2; 2.8.9.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. spalio 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Arūno Budrio ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. gynėjo advokato Eligijaus Karbausko kasacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. spalio 10 d. nuosprendžio, kuriuo M. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – penkiasdešimties parų arešto bausme, pagal BK 284 straipsnį – keturiasdešimt penkių parų arešto bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, M. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešiems mėnesiams. Iš nuteistųjų M. S. ir D. G. nukentėjusiajam R. K. solidariai priteista 3000 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajam T. Ž. – 10 000 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti, civilinei ieškovei Klaipėdos teritorinei ligonių kasai – 2063,21 Eur patirtai turtinei žalai atlyginti.
Taip pat skundžiamas Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 23 d. nuosprendis, kuriuo, iš dalies patenkinus nukentėjusiojo T. Ž. apeliacinį skundą, Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. spalio 10 d. nuosprendis pakeistas. Nuteistajam M. S. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šią bausmę subendrinus apėmimo būdu su Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. spalio 10 d. nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį paskirtomis bausmėmis, M. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. spalio 10 d. nuosprendžiu taip pat nuteistas D. G., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. M. S. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe su D. G., 2023 m. gegužės 13 d. apie 5.33 val. kokteilių bare „Kiss“, esančiame Naujojo Sodo g. 1, Klaipėdoje, sudavė T. Ž. vieną kartą kumščiu į kairį petį, ne mažiau kaip 4 kartus į galvos sritį ir vieną kartą į krūtinę. Kai R. K. bandė nuo T. Ž. atitraukti M. S., šis, išsilaisvinęs iš R. K., tęsdamas nusikalstamus veiksmus, kumščiu sudavė T. Ž. į galvos sritį, susigrūmė su T. Ž. ir R. K.. Tuo metu iš už nugaros pusės priėjęs D. G. dešinės rankos kumščiu sudavė T. Ž. į galvos sritį, o M. S. sudavė T. Ž. dar 2 kartus dešinės rankos ir vieną kartą kairės rankos kumščiais į galvos sritį. D. G., tęsdamas nusikalstamus veiksmus, sudavė dešinės rankos kumščiu R. K. į galvos sritį, dėl to R. K., praradęs pusiausvyrą, atsirėmė į sieną, o jiems grumiantis pargriuvo ant grindų. R. K. bandant atsistoti, D. G. vieną kartą spyrė į galvos sritį ir vieną kartą – į viršutinę kūno dalį. Tuo pačiu metu M. S. dar tris kartus kumščiu sudavė T. Ž., dėl to šis pargriuvo ant grindų. Taip M. S., veikdamas bendrininkų grupe su D. G., T. Ž. padarė pakauškaulio dešinės pusės skliauto ir pamato linijinį lūžį, kraujo išsiliejimą virš kietojo galvos smegenų dangalo dešinio galvos smegenėlių pusrutulio srityje, nesuspaudžiantį galvos smegenų, galvos smegenų sumušimą abiejose kaktinėse skiltyse ir sunkai jį sužalojo, R. K. padarė kairės čiurnos sumušimą su poodine kraujosruva ir minkštųjų audinių sutinimu išoriniame krašte, kairės čiurnos šoninės kulkšnies lūžį su poslinkiu ir sindesmoze ir nesunkiai jį sužalojo, ir įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų, nurodytų BK 54 straipsnyje, bausmių tinkamai neindividualizavo, todėl už sunkaus smurtinio nusikaltimo padarymą nuteistiesiems paskyrė aiškiai per švelnias bausmes. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs skirtinai bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, įskaitant padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, asmenį charakterizuojančius duomenis, nuteistojo vaidmenį, padarant nusikalstamas veikas, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nusprendė Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. spalio 10 d. nuosprendį pakeisti ir M. S. paskirti griežtesnę bausmę už BK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo padarymą ir atitinkamai subendrintą bausmę.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistojo M. S. gynėjas advokatas E. Karbauskas prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. spalio 10 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 23 d. nuosprendį bei baudžiamąją bylą M. S. nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Žemesnės instancijos teismai netinkamai pritaikė BK 135 straipsnio 1 dalies, 138 straipsnio 1 dalies ir 284 straipsnio nuostatas, nenustatė visų būtinų šių nusikaltimų sudėčių požymių, neindividualizavo nuteistųjų nukentėjusiesiems atliktų veiksmų ir pažeidė baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias bendrininkavimo institutą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimą, ir M. S. paskyrė per griežtą laisvės atėmimo bausmę bei nepagrįstai neatidėjo jos vykdymo. Be to, žemesnės instancijos teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, tinkamai, objektyviai ir nešališkai neįvertino byloje surinktų įrodymų, nenustatė visų bylos faktinių aplinkybių, nepašalino esminių prieštaravimų, rėmėsi prielaidomis ir netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatas, reglamentuojančias nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat tinkamai neatsakė į esminius nuteistojo M. S. apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimo ir jų vertinimo, faktinių aplinkybių nustatymo teisingumo, nusikalstamų veikų kvalifikavimo ir kitų apeliaciniame skunde keliamų klausimų. Nurodyti BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių, nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principų reikalavimų pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtus bei pagrįstus sprendimus.
3.2. Žemesnės instancijos teismai nepagrįstai pripažino, kad nusikalstamas veikas, nustatytas BK 135 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnyje, M. S. padarė veikdamas bendrininkų grupe su D. G.. Šiuo atveju teismai nenustatė jokių bendrininkavimo požymių, t. y. bendrų M. S. ir D. G. smurtinių veiksmų prieš nukentėjusiuosius, susitarimo ir bendros tyčios tai daryti kartu. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad konflikto su nukentėjusiaisiais T. Ž. ir R. K. metu nuteistųjų veiksmai buvo atskiri ir savarankiški. M. S. atlikti veiksmai buvo nukreipti tik prieš T. Ž., kaip atsakas (gynyba) į šio nukentėjusiojo neteisėtus veiksmus, o prieš R. K. jis jokių smurtinių veiksmų apskritai neatliko. Byloje nustatyta, kad būtent R. K. prieš M. S. atliko nusikalstamus veiksmus. Be to, M. S. nematė, kokius neteisėtus veiksmus nukentėjusiesiems atliko D. G., su juo savo veiksmų nederino ir šio veiksmams pritarimo neišreiškė, t. y. M. S. nenorėjo, kad pašaliniai asmenys įsitrauktų į jo ir T. Ž. konfliktą. Pažymėtina, kad M. S. iki teisminio bylos nagrinėjimo net nebuvo pažįstamas su D. G. ir nežino, kodėl jis įsitraukė į aptariamą konfliktą. Taigi, M. S. tyčia neapėmė veikti bendrininkų grupe su D. G., todėl jis neturi pareigos atsakyti už kitų asmenų galimai padarytos nusikalstamos veikos pasekmes, kurių M. S. nenorėjo ir nesiekė.
3.3. Žemesnės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir M. S. nepagrįstai nuteisė pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjamoje byloje nėra objektyvių duomenų, kad T. Ž. sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas būtent aptariamo įvykio metu, t. y. byloje nebuvo išsklaidytos abejonės dėl nukentėjusiojo sužalojimo laiko ir vietos. Nuteistasis M. S. pripažino, kad konflikto metu jis sudavė nestiprius smūgius T. Ž. į priekinę kūno dalį, tačiau nesutiko, jog dėl jo smūgių nukentėjusiajam galėjo būti padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. T. Ž. į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams sužalojimais nesiskundė, medicinos pagalbos atsisakė, neturėjo jokių akivaizdžių sužalojimų, jo koordinacija nebuvo sutrikusi. Specialisto išvada Nr. G 544/2023(03) neįrodo fakto, kad T. Ž. sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas 2023 m. gegužės 13 d. 5.30 val., o tik patvirtina, jog nukentėjusysis nustatyto masto sužalojimą patyrė anksčiau nei 2023 m. gegužės 15 d. 13.20 val., kai kreipėsi į medicinos įstaigą. Taigi, nuo įvykio iki T. Ž. sužalojimo nustatymo buvo praėjusios 56 valandos. Byloje nebuvo nustatomos aplinkybės, ką nukentėjusysis veikė ir kur lankėsi minėtu laikotarpiu. Be to, teismai neindividualizavo kiekvieno iš nuteistųjų veiksmų prieš nukentėjusįjį T. Ž.. Specialisto išvadoje Nr. G 544/2023(03) nurodyta, kad T. Ž. nustatyti sužalojimai atsirado nuo ne mažiau kaip vieno tiesioginio trauminio kontakto su kietu buku daiktu, paveikus dešinę pakaušio sritį. Teisminio nagrinėjimo metu teismo medicinos ekspertas aiškiai parodė, kad T. Ž. sužalojimas galėjo būti padarytas ne mažiau kaip vienu tiesioginiu smūgiu, veikiant pakankama jėga, į dešinę pakaušio sritį. Todėl neteisėta ir nepagrįsta yra apeliacinės instancijos teismo padaryta prielaida, kad trauminis poveikis teismo medicinos eksperto nurodytoje T. Ž. galvos vietoje, sukėlęs sunkų sveikatos sutrikdymą, galėjo atsirasti ne tik nuo tiesioginio smūgio sudavimo į galvą, bet ir nuo patirtų smūgių nukentėjusiajam krentant ir atsitrenkiant, t. y. nuo abiejų nuteistųjų naudoto smurto. Bylos duomenys patvirtina, kad M. S. neatliko nė vieno smūgio nukentėjusiajam į dešinės pusės pakaušio sritį. Byloje taip pat nėra duomenų, kad po M. S. smūgių nukentėjusysis būtų dešinio pakaušio sritimi atsitrenkęs į kitus daiktus. Taigi, M. S. smūgių T. Ž. į dešinę pakaušio sritį nesudavė, t. y. savo veiksmais nepadarė sunkaus sveikatos sutrikdymo.
3.4. Žemesnės instancijos teismai M. S. taip pat nepagrįstai nuteisė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir BK 284 straipsnį. Nagrinėjamu atveju teismai nustatė, kad neteisėtus smurtinius veiksmus, sukėlusius R. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą, atliko D. G. ir kad M. S. bei D. G. bendrų veiksmų prieš šį nukentėjusįjį nebuvo atlikta. Tačiau teismai, nustatę šias aplinkybes, M. S. pripažino kaltu dėl šios nusikalstamos veikos, nes jis su D. G. neva veikė bendrininkų grupe. Kaip minėta, byloje nenustatyti nuteistųjų bendrininkavimo požymiai, todėl teismai turėjo konstatuoti, kad M. S. nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje. Tokia pati išvada darytina ir dėl M. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 284 straipsnyje. Byloje nustatyta, kad konfliktas bare kilo tik tarp dviejų asmenų (T. Ž. ir M. S.), jis kitiems asmenims nebuvo pavojingas, t. y. neperžengė privataus konflikto ribų. Vėliau prieš M. S. smurtinius veiksmus panaudojo ir R. K.. Vaizdo medžiagoje užfiksuota, kaip baro lankytojai stovi ratu ir stebi, kaip T. Ž. ir R. K. smurtauja prieš M. S.. Taigi, M. S. neturėjo tyčios pažeisti viešosios tvarkos, o jo pasirinki veiksmai buvo atsakas, ginantis nuo neteisėtų prieš jį atliktų T. Ž. smurtinių veiksmų. Todėl, nenustatęs objektyviųjų ir subjektyviųjų viešosios tvarkos pažeidimo požymių visumos, teismas neturėjo pagrindo pripažinti M. S. kaltu pagal BK 284 straipsnį.
3.5. Be to, žemesnės instancijos teismai pažeidė baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimą. Teismas M. S. nepagrįstai nenustatė atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Kaip minėta, konfliktas tarp M. S. ir T. Ž. kilo dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų, kai jis pirmasis sudavė smūgius M. S.. Tai patvirtino ir liudytoja I. Š., kurios parodymų teismas apskritai nevertino. Apeliacinės instancijos teismas taip pat netinkamai taikė BK 61 straipsnyje įtvirtintas bausmės skyrimo taisykles. M. S. nuo pirmosios apklausos pripažino, kad dalyvavo konflikte ir kad T. Ž. sudavė smūgius, kaip atsaką į nukentėjusiojo prieš jį panaudotus neteisėtus veiksmus. M. S. proceso metu atsiprašė T. Ž., o R. K. apskritai pareiškė, kad M. S. neturi jokių pretenzijų ir reikalavimų, nes šis prieš jį jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Apeliacinės instancijos teismas objektyviai ir nešališkai neįvertino ne tik konflikto aplinkybių, tačiau ir nuteistojo asmenybės: M. S. neteistas, dirbantis, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Tačiau teismas M. S. paskyrė griežtesnę bausmę nei kitam nuteistajam D. G., kuris ir atliko neteisėtus veiksmus prieš R. K.. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, šiuo atveju teismas, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 3 dalimi ir 75 straipsnio 4 dalimi, turėjo pakankamą pagrindą atidėti M. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.
3.6. Žemesnės instancijos teismai taip pat netinkamai pritaikė BPK nuostatas, reglamentuojančias nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą. Byloje nustatyta, kad M. S. prieš R. K. jokių neteisėtų veiksmų neatliko, todėl jam apskritai nėra prievolės atlyginti šio nukentėjusiojo galimai patirtą neturtinę žalą. Pagal bylos duomenis, M. S. neatliko jokių veiksmų, kurie tiesioginiu priežastiniu ryšiu būtų susiję su T. Ž. kilusiomis pasekmėmis. Klaipėdos teritorinė ligonių kasa civiliniame ieškinyje nurodė, kad R. K. gydymas kainavo 1834,85 Eur, o T. Ž. – 228,36 Eur. Tačiau nagrinėjamu atveju nebuvo jokio teisinio pagrindo šių išlaidų atlyginimą priteisti iš M. S., nes minėtų asmenų gydymas nebuvo nulemtas M. S. veiksmų. Todėl, M. S. nutraukus bylą, tiek nukentėjusiojo T. Ž., tiek Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai turėtų būti atmesti. Be to, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmė nepateikė jokių motyvų, kodėl nustatė tokius neturtinės žalos dydžius (R. K. – 3000 Eur, o T. Ž. – 10 000 Eur). Šiuo atveju teismas turėjo įvertinti ir tai, kad pasekmes T. Ž. ir R. K. iš esmės sukėlė neteisėti pačių nukentėjusiųjų veiksmai, šiems inicijavus konfliktą su M. S.. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl neturtinės žalos dydžio nukentėjusiesiems nustatymo neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų.
4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
4.1. Dalis kasacinio skundo argumentų yra skirta teismų nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms paneigti ir įrodymų, kurių pagrindu M. S. buvo nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį, vertinimui kitaip, nei tai darė žemesnės instancijos teismai. Tokie kasacinio skundo argumentai, kuriais siekiama pakartotinio įrodymų vertinimo ir kitokių teismo išvadų dėl nuteistojo kaltumo, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.
4.2. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu gautais duomenimis ir nuosprendyje išdėstė motyvus, kuriais remiantis M. S. padarytos nusikalstamos veikos buvo teisingai kvalifikuotos pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinius skundus ir įvertinęs byloje surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus ir skundžiamame nuosprendyje nurodytus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi kasacinės instancijos teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, tinkamai nustatė bendrininkavimo požymius ir teisingai kvalifikavo nuteistųjų M. S. ir D. G. nusikalstamas veikas kaip padarytas tiesiogine neapibrėžta tyčia, veikiant bendrininkų grupe. Nors kasaciniame skunde pabrėžiama, kad M. S. pats nesudavė smūgių nukentėjusiajam R. K., tačiau, nuteistiesiems veikiant bendrininkų grupe, nėra būtina, kad kiekvienas iš vykdytojų padarytų sužalojimus, sukėlusius BK 138 straipsnio 1 dalyje nustatytus padarinius, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Todėl šiuo atveju M. S. pagrįstai nuteistas kaip D. G. bendravykdis nesunkiai sutrikdant R. K. sveikatą.
4.3. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje taip pat pagrįstai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems, nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nustatytų BK 54 straipsnyje, bausmių tinkamai neindividualizavo, todėl už sunkaus smurtinio nusikaltimo padarymą nuteistiesiems paskyrė aiškiai per švelnias bausmes, ir šią nuosprendžio dalį pakeitė. Nėra pagrindo abejoti šiuo apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu, kadangi įrodymai buvo įvertinti tinkamai, o M. S. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje buvo tinkamai atsakyta į visus esminius apeliacinių skundų argumentus.
4.4. D. G. ir M. S. pripažinus kaltais dėl jiems inkriminuotų nusikaltimų bei nustačius, kad tarp jų bendrų nusikalstamų veiksmų ir nukentėjusiesiems konstatuotų sveikatos sutrikdymų yra tiesioginis priežastinis ryšys, jiems atsirado prievolė atlyginti padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Teismai, priimdami sprendimus dėl civilinių ieškinių, įstatymą taikė tinkamai ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo M. S. gynėjo advokato E. Karbausko kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
6. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduoti kasaciniai skundai, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0zMS03ODgvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-31-788/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-31-788/2021">2K-P-31-788/2021</a>).
7. Nuteistojo M. S. gynėjo kasacinis skundas šioje baudžiamojoje byloje yra paduotas ir dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi bei BK 28 straipsnio nuostatų taikymo žemesnės instancijos teismuose. Kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama faktinių bylos aplinkybių (skirtingų asmenų elgesio konflikto metu, konflikto eigos, sužalojimų padarymo aplinkybių) ir įrodymų vertinimui, pateikiama jų įrodomoji reikšmė bei vertinimas, jais grindžiant savą įvykių versiją, kad M. S. veiksmai prieš T. Ž. buvo tik atsakas (gynyba) į šio nukentėjusiojo neteisėtus veiksmus. Tačiau kasacinio skundo teiginiai, susiję ne su teisės taikymo klausimais, o tik su įrodymų vertinimu ir žemesnės instancijos teismų padarytomis išvadomis, kurioms kasatorius nepritaria, bei nustatytų faktinių aplinkybių kvestionavimu, kasacine tvarka nenagrinėtini. Kasacinio skundo argumentai, susiję su įrodinėjimo procesu ir būtinosios ginties instituto taikymu, bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
Dėl BPK reikalavimų laikymosi
8. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų laikytini įrodymais, kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka išvadai, kad inkriminuojama nusikalstama veika (ne)turi baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius.
9. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a>, 2K-251-507/2016, 2K-270-628/2020, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022 ir kt.).
10. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus žemesnės instancijos teismų nuosprendžius teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo konstatuoti, kad tirdami, vertindami įrodymus, nustatydami faktines bylos aplinkybes teismai pažeidė pirmiau nurodytus BPK reikalavimus. Teismai tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, išdėstė motyvus dėl jų vertinimo, motyvuotai pagrindė, kodėl pripažino įrodyta, kad M. S. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Be kita ko, teismai motyvuotai atmetė jo iškeltą versiją apie būtinosios ginties situaciją.
11. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis ir nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Nustatydamas įvykio aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ištyrė ir analizavo tiek nuteistųjų M. S., D. G., tiek nukentėjusiųjų T. Ž., R. K., liudytojų D. P., A. K., N. R., I. Š. parodymus, eksperto G. Pauliko paaiškinimus, kitą bylos medžiagą (įvykio vaizdo įrašus, specialisto išvadas dėl nukentėjusiųjų T. Ž., R. K. sužalojimų ir kt.). Visus įrodymus pirmosios instancijos teismas įvertino laikydamasis įstatymo reikalavimų – tiek atskirai, tiek lygindamas juos tarpusavyje, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Įrodymai, kuriais grindžiama M. S. kaltė, išdėstyti nuosekliai, atskleistas jų turinys ir įrodomoji reikšmė. Nuosprendyje aiškiai argumentuota, kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kiti atmetami, teismo išvados logiškos, neprieštaringos, nurodytos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, išdėstyti nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai).
12. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išsamiai išanalizavo visus byloje ištirtus įrodymus ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados yra pagrįstos byloje surinktais bei ištirtais įrodymais ir atitinka faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsakė į esminius nuteistojo M. S. apeliacinio skundo argumentus, kurie iš esmės analogiški kasacinio skundo argumentams. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, byla apeliacine tvarka buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, o teismo išvados yra motyvuotos (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys).
13. Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi byloje surinkti įrodymai buvo išnagrinėti objektyviai ir nešališkai. Žemesnės instancijos teismų atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
Dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo
14. Byloje teismų nustatyta ir kasatorius neginčija, kad įvykio metu M. S. sudavė smūgius nukentėjusiajam T. Ž., tačiau teigia, kad šie veiksmai padaryti esant būtinosios ginties situacijai, todėl baudžiamąją bylą dėl šios veikos M. S. prašoma nutraukti. Šis kasatoriaus prašymas yra nepagrįstas.
15. BK 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.
16. Būtinosios ginties teisėtumo sąlygos yra šios: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzgtNzg4LzIwMjA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-38-788/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-38-788/2020">2K-38-788/2020</a>, 2K-205-719/2020, 2K-73-495/2022). Sprendžiant, ar buvo pavojingas kėsinimasis, be kita ko, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybes, susijusias su konflikto pobūdžiu, nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykiais, jų elgesiu prieš nusikaltimo padarymą ir anksčiau, konflikto dalyvių jėgų santykį ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQ4LTQ5NS8yMDIz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-248-495/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-248-495/2023">2K-248-495/2023</a>). Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQyLTMwMy8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-142-303/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-142-303/2021">2K-142-303/2021</a>).
17. Teisės teorijoje ir teismų praktikoje aptariama ir būtinosios ginties provokacija – tai tokie veiksmai, kai asmuo tyčia provokuoja kito asmens pavojingo kėsinimosi veiksmus, vėliau siekdamas tariamos gynybos pretekstu padaryti žalą (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2001, 2K-541/2003, 2K-496/2007). Tai yra situacijos, kai asmens užpuolimas būna sąmoningai sukeltas paties besiginančiojo, siekiančio panaudoti užpuolimą kaip pretekstą savo neteisėtiems veiksmams. Tokia ginties provokacija negali būti vertinama pagal būtinosios ginties taisykles, nes ji suplanuota tyčiniam nusikaltimui padaryti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-78-489/2016).
18. Teisė į būtinąją gintį nekyla
19. Pažymėtina, kad sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTIwLTMwMy8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-520-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-520-303/2015">2K-520-303/2015</a>, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022).
20. Situacija tiek prieš įvykį, tiek įvykio metu detaliai išanalizuota apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 12–14 punktuose. Pagal byloje teismų nustatytas aplinkybes, prieš įvykį lauke N. R. pradėjo žodinį konfliktą su T. Ž., šiam grasino, siūlė muštis. Vėliau konfliktas tęsėsi kavinės viduje. T. Ž. stovint prie baro, prie jo iš abiejų pusių priėjo M. S. ir N. R.. M. S. uždėjo ranką ant T. Ž., suėmė jam už veido, kviesdamas eiti į lauką pasikalbėti. T. Ž. nekreipė dėmesio į M. S. provokacijas, o bręstant konfliktui ranka nestipriai sudavė M. S. į žastą ir suspaudė, bandė pro nuteistąjį praeiti. Tuomet M. S. ranka pastūmė T. Ž. ir demonstruodamas agresyvius judesius ėjo link jo. T. Ž. ranka bandė suduoti M. S., tačiau smūgis nepasiekė tikslo, nes M. S. smūgį blokavo. Tuomet, viena ranka prilaikydamas T. Ž. ir prispausdamas jį prie sienos, M. S. kita ranka trenkė nukentėjusiajam tris kartus į galvos sritį. Kilus tarp jų muštynėms, R. K. bandė juos išskirti. Tarp šių trijų asmenų vyko grumtynės, kurių metu jie bandė vienas kitam suduoti rankomis smūgius. Tuomet prie vykstančių muštynių prisijungė D. G. ir sudavė smūgius tiek R. K., tiek T. Ž..
21. Pagal byloje nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad aptarti M. S. įžeidžiantys ir agresyvūs veiksmai prieš T. Ž. buvo provokuojantys, sąmoningai skatinę nukentėjusįjį pradėti aktyvius veiksmus prieš M. S. ir kad muštynės prasidėjo būtent dėl tokių M. S. veiksmų. Be to, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad M. S. veiksmai buvo akivaizdžiai ne gynybinio, o puolamojo pobūdžio, nes T. Ž. į pavojingą gyvybei sritį – galvą ir krūtinę – jis sudavė ne mažiau kaip 11 smūgių, be to, smūgiavo net ir tada, kai T. Ž. nuo patirtų smūgių vos galėjo pastovėti ir akivaizdžiai nebegalėjo nei gintis, o tuo labiau pulti M. S..
22. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad žemesnės instancijos teismai, nenustatydami būtinosios ginties situacijos ir netaikydami BK 28 straipsnio nuostatų, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.
Dėl
23. BK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusiojo kūnas.
24. BK 138 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.
25. Aptariamos nusikalstamos veikos padaromos tyčia. Pagal teismų praktiką, tyčia gali būti apibrėžta (konkretizuota) ir neapibrėžta (nekonkretizuota). Neapibrėžta (nekonkretizuota) tyčia yra tada, kai kaltininkas, darydamas veiką, suvokia veikos pavojingumą ir kaltininką tenkina bet kokio laipsnio atsiradę padariniai, neatsižvelgiant į jų sunkumą. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas atsako už atsiradusius padarinius.
26. Nagrinėjamu atveju žemesnės instancijos teismai pripažino M. S. veikiant bendrininkų grupe su D. G. padarius nukentėjusiajam T. Ž. sunkų sveikatos sutrikdymą ir nesunkų sveikatos sutrikdymą R. K., M. S. kaip šių nusikalstamų veikų bendrininko veikas kvalifikuodami atitinkamai pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir BK 138 straipsnio 1 dalį.
27. Bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika įvykdoma bendromis kelių asmenų pastangomis. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis padarant jam inkriminuotą nusikaltimą. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, nustatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Būtinasis bet kurios bendrininkavimo formos (BK 25 straipsnis) požymis yra kaltininkų tarpusavio susitarimas. Susitarimas dėl nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.) – ir gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Taigi, kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip padarytą bendrininkų grupės, būtina konstatuoti, kad tarp asmenų buvo susitarimas ją įvykdyti, tačiau šis susitarimas nebūtinai turi būti išankstinis ar išreikštas kokia nors akivaizdžia forma, taip pat nėra būtina nustatyti, kad kaltininkai buvo pasiskirstę vaidmenimis, kad tarp jų buvo glaudūs ryšiai ir pan., nes tai nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Tai reiškia, kad veika gali būti pradėta ir spontaniškai. Nėra būtina, kad kiekvienas bendrininkas įvykdytų visus nusikalstamos veikos sudėtyje numatytus veiksmus. Bendrininku pripažįstamas ir toks asmuo, kuris atliko dalį nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų, jeigu suvokė bendrą sumanymą ir savo veiksmais prisidėjo prie jo įgyvendinimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjM2LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-636/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-636/2011">2K-636/2011</a>).
28. Veikiant bendrininkų grupe nėra būtina, kad kiekvienas iš vykdytojų padarytų sužalojimus, sukėlusius BK 135 straipsnyje (atitinkamai ir BK 138 straipsnyje) nustatytus padarinius, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Teismų praktikoje pažymima, kad tais atvejais, kai nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą sukelia ne padarytų sužalojimų visuma, o vienas ar keli sužalojimai, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią padaryti sunkų kūno sužalojimą arba neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir tokio sveikatos sutrikdymo padarymą, tai pagal BK 135 straipsnio 1 dalį atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę tokio nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo procese (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-17-648/2017). Vertinant smurto pobūdį ir intensyvumą, turi būti atsižvelgiama į tai, į kokias žmogaus kūno dalis (organus) buvo smūgiuojama (pavyzdžiui, ar smūgiuojama į gyvybiškai svarbius ar ne tokius svarbius žmogaus organus), smūgių stiprumą, jų skaičių, kokios priemonės buvo naudojamos smurtaujant ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTIyLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-122/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-122/2013">2K-122/2013</a>).
29. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, šiuo atveju nuteistųjų susitarimas reiškėsi konkliudentiniais veiksmais, kai D. G., matydamas M. S. grumtynes su R. K., šiam bandant jį atskirti nuo T. Ž., bei M. S. smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį T. Ž., prisijungė prie M. S. daromų nusikalstamų veiksmų ir tęsė muštynes, suduodamas smūgius abiem nukentėjusiesiems. Pagal specialistų išvadas ir jas atitinkančias teismų nustatytas aplinkybes, šių muštynių metu T. Ž. padarytas sunkus, o R. K. – nesunkus sveikatos sutrikdymas. Teismai nustatė, kad nuteistieji matė vienas kito neteisėtus smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiuosius, kad M. S. ir D. G. kaip bendrininkai veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, t. y. abu nuteistieji suprato, kad fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius naudoja bendrai, numatė, kad gali juos sužaloti, nuteistuosius tenkino bet kokio pobūdžio atsiradę padariniai. Byloje nustatyta, kad M. S. nukentėjusiajam T. Ž. į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą – kumščiais sudavė ne mažiau kaip 10 smūgių, o prie muštynių prisijungęs D. G. sudavė T. Ž. į galvos sritį 2 smūgius. Taigi, pagal nustatytas įvykio aplinkybes (smurtinių veiksmų pobūdį, intensyvumą, sužalojimų vietą), galimi padariniai apėmė ir sunkų sveikatos sutrikdymą. Nuteistieji nesiekė nutraukti šių veiksmų ir kiekvienas juos tęsė, taip sutikdami su vienas kito atitinkamu smurtiniu elgesiu ir galimais jo padariniais. M. S. pritarimą D. G. muštynėse atliktiems veiksmams patvirtina ir tai, kad po pastarojo nukentėjusiesiems suduotų smūgių paskutinius nusikalstamus veiksmus šiose muštynėse atliko būtent M. S. – sudavė T. Ž. tris smūgius, po kurių šis parkrito ir nesikėlė nuo žemės.
30. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad teismai, pagal byloje nustatytas aplinkybes M. S. veikas kvalifikuodami pagal BK 135 straipsnio 1 dalį dėl T. Ž. sunkaus sveikatos sutrikdymo ir BK 138 straipsnio 1 dalį dėl R. K. nesunkaus sveikatos sutrikdymo kaip šių nusikalstamų veikų bendrininko, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.
Dėl BK 284 straipsnio taikymo
31. Kasaciniame skunde nurodoma, kad konfliktas bare kilo tik tarp dviejų asmenų (T. Ž. ir M. S.), jis kitiems asmenims nebuvo pavojingas, t. y. neperžengė privataus konflikto ribų. Kasatoriaus nuomone, M. S. neturėjo tyčios pažeisti viešosios tvarkos, o jo pasirinkti veiksmai buvo atsakas, ginantis nuo neteisėtų prieš jį atliktų T. Ž. smurtinių veiksmų. Šie kasacinio skundo argumentai prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, todėl atmestini kaip nepagrįsti.
32. Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Teismų praktikoje nurodoma, kad įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDEwLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-410/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-410/2011">2K-410/2011</a>, 2K-239-697/2022, 2K-73-654/2024).
33. Byloje nustatyta, kad įvykio metu bare buvo daug žmonių, kurie šoko, bendravo, leido laiką. Todėl nuteistojo M. S. veiksmai, viešoje vietoje, matant kitiems asmenims, išprovokavus muštynes, su bendrininku panaudojus fizinį smurtą ir sužalojus nukentėjusiuosius, atlikti dėl mažareikšmės dingsties, pagrįstai pripažinti įžūliais. Tai, kad buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, pagrindžia aplinkybė, jog, prasidėjus muštynėms, baro veikla ir lankytojų poilsis buvo sutrikdyti, kilo sąmyšis, išgąstis, lankytojai nustojo šokti, kai kurie klientai išsiskirstė į baro pakraščius, akivaizdžiai sutrikę stebėjo muštynes, kiti pasišalino iš baro. Dėl šio įvykio buvo iškviesti policijos pareigūnai ir medikai, baro lankytojų paprašyta eiti namo. Kaip pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, aptariamos muštynės peržengė privataus konflikto ribas ir buvo akivaizdžiai pavojingos ir kitiems baro lankytojams. Teismai taip pat pagrįstai pripažino, kad nuteistasis veikė tiesiogine tyčia. Pasirinkta įvykio vieta, aptartos veiksmų paskatos, pobūdis bei intensyvumas patvirtina, kad nuteistasis neabejotinai suprato, jog dėl tokių veiksmų bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, ir šių padarinių norėjo. Taigi, nuteistojo veiksmai atitinka visus BK 284 straipsnyje nustatytos veikos sudėties požymius.
34. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas M. S. kaltu dėl BK 284 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.
Dėl nuteistajam M. S. paskirtos bausmės
35. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė bausmės skyrimo taisykles. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas objektyviai ir nešališkai neįvertino ne tik konflikto aplinkybių, bet ir nuteistojo asmenybės.
36. Kasacinės instancijos teismas skirtinų bausmių dydžių klausimą pirmiausia nagrinėja netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 376 straipsnio 3 dalis) požiūriu (ar nepažeistos sankcijos ribos, kitos bausmių skyrimo nuostatos, ar pritaikyta tinkama BK straipsnio redakcija ir pan.). Bausmių dydžio klausimas gali būti nagrinėjamas ir esminio baudžiamojo proceso pažeidimo požiūriu (pvz., ar apeliacinės instancijos teismas, keisdamas bausmę, neperžengė skundo nagrinėjimo ribų, ar laikėsi non reformatio in peius (asmens padėtis dėl jo paties paduoto skundo negali būti pabloginama) principo ir pan. Tačiau bausmės griežtumo klausimas, atsietas nuo argumentų dėl bausmės skyrimo taisyklių nesilaikymo ar esminio procesinio pažeidimo padarymo, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-8-788/2018, 2K-88-788/2019, 2K-276-1073/2020, 2K-5-788/2023, 2K-232-648/2023).
37. BPK 328 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas pakeičia pirmosios instancijos teismo nuosprendį, jeigu neteisingai paskirta bausmė. Neteisinga bausme pripažįstama tokia bausmė, kuri nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, tačiau savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelni ar per griežta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjAyLTY5My8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-202-693/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-202-693/2015">2K-202-693/2015</a>, 2K-122-976/2021, 2K-7-719/2021 ir kt.). Taigi, bausmės griežtumo ir švelnumo klausimai pagal BPK priskirti apeliacinės instancijos teismo kompetencijai.
38. Teisėjų kolegija, patikrinusi nagrinėjamą bylą bausmės skyrimą reglamentuojančių teisės normų taikymo aspektu, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas baudžiamojo įstatymo reikalavimų skirdamas bausmę nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadas dėl griežtesnės bausmės nuteistajam M. S. paskyrimo motyvavo, konstatuodamas, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, tinkamai neindividualizavo bausmės, todėl už sunkaus smurtinio nusikaltimo padarymą nuteistajam paskyrė minimalią, t. y. aiškiai per švelnią, bausmę. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, įskaitant padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, padarinius, M. S. asmenį charakterizuojančius duomenis, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą (M. S. nepripažino savo kaltės dėl nusikalstamos veikos ir jos sukeltų padarinių, padarytos žalos neatlygino nei nukentėjusiesiems, nei Klaipėdos teritorinei ligonių kasai) ir nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę (veikos padarytos veikiant bendrininkų grupe), pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir M. S. už BK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo padarymą paskyrė trejų metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra gerokai švelnesnė, nei sankcijoje už šį nusikaltimą nustatytos bausmės vidurkis.
39. Atmestinas nuteistojo M. S. kasacinio skundo teiginys, kad teismas M. S. nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte.
40. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (kai veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį.
41. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad būtent M. S. buvo konflikto su T. Ž. iniciatorius, provokavo ir sąmoningai skatino T. Ž. pradėti aktyvius veiksmus prieš jį. Todėl teismai T. Ž. bandymo suduoti pirmąjį smūgį M. S. pagrįstai nelaikė provokuojančiu elgesiu ir nepripažino jo nuteistojo baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte.
42. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į visas šiam klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė teisingas išvadas ir nenukrypo nuo teismų praktikos. Kasacinio skundo argumentai dėl formalaus bausmei skirti reikšmingų aplinkybių įvertinimo yra deklaratyvūs, neatitinka skundžiamo procesinio sprendimo turinio. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl M. S. paskirtos bausmės yra teisinga, padaryta įvertinus visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes ir motyvuota.
43. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas dėl bausmės nuteistajam M. S. paskyrimo padarė teisingas ir išsamiai motyvuotas išvadas ir baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.
Dėl civilinių ieškinių išsprendimo
44. Kasaciniame skunde nurodoma, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai pritaikė BPK nuostatas, reglamentuojančias nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą. Šie kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.
45. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 44 straipsnio 10 dalis, 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas (BPK 113 straipsnis). Byloje turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys tokio ieškinio pagrindą ir dydį. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 109, 115 straipsniai). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Kitaip tariant, gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-50-1073/2019, 2K-158-303/2021, 2K-40-648/2024 ir kt.).
46. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kai nusikaltimu padaroma žala nukentėjusio asmens sveikatai, nukentėjusiojo gydymo išlaidas atlygina privalomąjį sveikatos draudimą vykdanti institucija (Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 4, 9 straipsniai, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 27 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 38 straipsnis), kuri pagal subrogaciją tampa kreditore, atsiradus deliktinei prievolei dėl žalos atlyginimo (CK 6.280 straipsnio 1 dalis, 6.290 straipsnio 1, 3 dalys). Tokiu atveju kreditorius turi teisę reikalauti, kad žalą atlygintų ją padaręs asmuo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-146-511/2016, 2K-129-697/2018).
47. Nagrinėjamu atveju civilinė ieškovė Klaipėdos teritorinė ligonių kasa byloje pareiškė civilinį 2063,21 Eur ieškinį R. K. ir T. Ž. gydymo išlaidoms atlyginti. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, M. S. ir D. G. pripažinus kaltais dėl T. Ž. sunkaus sveikatos sutrikdymo ir R. K. nesunkaus sveikatos sutrikdymo bei nustačius, kad tarp jų bendrų smurtinių nusikalstamų veiksmų ir nukentėjusiesiems konstatuotų sveikatos sutrikdymų yra priežastinis ryšys, jiems atsirado prievolė atlyginti padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė visiškai patenkinti civilinės ieškovės Klaipėdos teritorinės ligonių kasos pareikštą civilinį ieškinį ir nurodyto dydžio sumą civilinei ieškovei priteisė solidariai iš nuteistųjų.
48. Kasatorius taip pat nesutinka su nukentėjusiesiems priteistais neturtinės žalos atlyginimo dydžiais. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas iš esmės nepateikė jokių motyvų, kodėl nustatė tokius neturtinės žalos dydžius (R. K. – 3000 Eur, o T. Ž. – 10 000 Eur). Kasatorius pažymi, kad šiuo atveju teismas turėjo įvertinti ir tai, kad pasekmes T. Ž. ir R. K. iš esmės sukėlė neteisėti pačių nukentėjusiųjų veiksmai, šiems inicijavus konfliktą su M. S.. Šie kasacinio skundo argumentai taip pat yra nepagrįsti, nes neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
49. Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos dydis yra daugiau fakto, o ne teisės klausimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTM3LTY5My8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-137-693/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-137-693/2017">2K-137-693/2017</a>, 2K-112-697/2018, 2K-132-942/2021, 2K-255-697/2022 ir kt.). Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, pagal baudžiamojo proceso įstatymą patikrina, ar teismai, spręsdami klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, tinkamai vadovavosi įstatymų normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos dydžio nustatymą, bei aktualia teismų praktika šiuo klausimu.
50. Nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis CK nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE4LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-118/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-118/2013">2K-118/2013</a>, 2K-132-942/2021). Pažymėtina, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Kiekvienu konkrečiu atveju neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, privalo ne tik vertinti įstatyme nurodytus kriterijus, bet ir aiškintis bei vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį. Be to, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas remiasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kurių laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Įstatymų leidėjas neatskleidžia šių principų turinio, nes jų aiškinimas ir taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzMxLTk3Ni8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-331-976/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-331-976/2018">2K-331-976/2018</a>, 2K-132-942/2021).
51. Nukentėjusysis T. Ž. baudžiamojoje byloje pareiškė civilinį ieškinį byloje dėl 32 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė, kad dėl neteisėtų nuteistųjų veiksmų nukentėjusysis T. Ž. patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir dvasinius išgyvenimus, stresą, jam buvo sužalota galva, dėl ilgalaikio sveikatos sutrikdymo nukentėjusysis ilgam laikui neteko darbingumo, sumažėjo jo bendravimo galimybės. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad byloje nėra duomenų, ar ateityje T. Ž. bus taikomas gydymas ir reabilitacija, kokios yra medikų prognozės dėl tolesnių pasekmių nukentėjusiojo sveikatai. Įvertinęs aptartas aplinkybes, teismų praktiką, sąžiningumo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijus, taip pat tai, kad nuteistieji nusikaltimą padarė tyčine kaltės forma, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog 10 000 Eur dydžio suma neturtinei žalai atlyginti būtų proporcinga nukentėjusiojo patirtiems neturtinio pobūdžio išgyvenimams kompensuoti, adekvati padarytai tyčinei nusikalstamai veikai ir sukeltoms pasekmėms bei nuteistųjų galimybėms atlyginti padarytą žalą.
52. Nukentėjusysis R. K. baudžiamojoje byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė, kad dėl neteisėtų nuteistųjų veiksmų nukentėjusysis R. K. patyrė fizinį skausmą, taip pat dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, emocinį stresą, psichologinį diskomfortą, jam buvo atlikta operacija, jis ilgą laiką buvo nedarbingas. Teismas, įvertinęs nukentėjusiojo patirtų sužalojimų pobūdį ir su tuo susijusius nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, tai, kad duomenų apie patirtų fizinių nepatogumų bei emocinių išgyvenimų ilgalaikį neigiamą poveikį jo psichinei sveikatai nepateikta, objektyvių duomenų apie liekamuosius reiškinius nėra, nusprendė, kad prašoma priteisti suma neturtinei žalai atlyginti pernelyg nukrypsta nuo teismų praktikoje už analogiškus nusikaltimus priteisiamų sumų ir nelaikytina proporcinga bei teisinga, todėl šį dydį sumažino iki 3000 Eur, šią sumą išieškant solidariai iš abiejų nuteistųjų. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą dėl priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio, tokiam pirmosios instancijos teismo sprendimui pritarė.
53. Kasaciniame skunde nurodoma, kad šiuo atveju teismas turėjo įvertinti ir tai, kad pasekmes T. Ž. ir R. K. iš esmės sukėlė neteisėti pačių nukentėjusiųjų veiksmai, šiems inicijavus konfliktą su M. S.. Priešingai nei nurodo kasatorius, kaip jau minėta, šioje byloje nustatyta, kad būtent M. S. savo agresyviu elgesiu išprovokavo konfliktą bei muštynes. Todėl šis kasatoriaus teiginys nepagrįstas.
54. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai, priteisdami nukentėjusiesiems neturtinės žalos atlyginimą ir nustatydami jos dydį, tinkamai laikėsi civilinės teisės nuostatų, BPK 115 straipsnio reikalavimų nepažeidė.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo M. S. gynėjo advokato Eligijaus Karbausko kasacinį skundą.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Arūnas Budrys
Eligijus Gladutis
