Dėl pastatų pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-17/2010

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.9.1; 114.11 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Egidijaus Laužiko ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Voluktė“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės,,Voluktė“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei,,Elkara“ ir V. O. dėl pastatų pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo; tretieji asmenys: Kauno miesto 17–ojo notarų biuro notarė R. I., Kauno apskrities viršininko administracija, Kauno miesto savivaldybė, VĮ Registrų centras Kauno filialas, UAB,,Protofina“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių bendraturčio pirmenybės teisės pirkti nekilnojamojo turto, esančio bendrąja daline nuosavybe, dalį įgyvendinimą, aiškinimo ir taikymo.

1999 m. gegužės 26 d. ir rugpjūčio 9 d. turto pardavimo iš varžytynių aktais trečiasis asmuo UAB „Protofina“ nuosavybės teise įsigijo pastatus: sandėlį (plane pažymėtą (duomenys neskelbtini), gamybinį pastatą (duomenys neskelbtini), sandėlį (duomenys neskelbtini), pagalbinį pastatą (duomenys neskelbtini), garažą (duomenys neskelbtini) su priklausiniais (duomenys neskelbtini) ir privačios nuosavybės teisę į juos įregistravo Nekilnojamojo turto registre. Aktuose įrašyti, tačiau konkrečiai nenurodyti priklausiniai ir daiktinės teisės į juos Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruoti. Trečiasis asmuo UAB „Protofina“ 2000 m. spalio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė atsakovui UAB „Elkara“ gamybinį pastatą (duomenys neskelbtini) ir sandėlį (duomenys neskelbtini), į kuriuos privačios nuosavybės teisę šis atsakovas įregistravo Nekilnojamojo turto registre. Kauno miesto savivaldybės valdybos 2002 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu buvo patvirtintas žemės sklypų (duomenys neskelbtini) detalusis planas, pagal kurį prie pastatų (duomenys neskelbtini) buvo patvirtintas apie 4300 kv. m ploto žemės sklypas, kurį buvo pasiūlyta 99 metams išnuomoti, sudarant žemės nuomos sutartis su pastatų savininkais UAB „Protofina“ ir UAB „Elkara“ pagal jų susitarimą. 2002 m. gruodžio 20 d. valstybinės žemės nuomos sutartimis trečiajam asmeniui UAB „Protofina“ buvo išnuomota 1398 kv. m ploto, atsakovui UAB „Elkara“ – 2908 kv. m ploto, nuomos teisės į šias sklypo dalis įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Trečiasis asmuo UAB „Protofina“ 2003 m. rugpjūčio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė ieškovui UAB „Voluktė“ (duomenys neskelbtini) esančius sandėlį (duomenys neskelbtini) ir garažą (duomenys neskelbtini), pirkėjas UAB „Voluktė“ nuosavybės teises į juos įregistravo Nekilnojamojo turto registre. Pardavėjas UAB „Protofina“, gavęs nuomotojo sutikimą, perleido pirkėjui turėtą 1398 kv. m ploto valstybinės žemės sklypo prie įgyjamų pastatų nuomos teisę, kurią ieškovas įregistravo Nekilnojamojo turto registre 2007 m. rugpjūčio 27 d. Atsakovas UAB „Elkara“ 2007 m. kovo 26 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė V. O. (duomenys neskelbtini) esančius privačios nuosavybės teise valdomus nekilnojamuosius daiktus: gamybinį pastatą (duomenys neskelbtini) ir sandėlį (duomenys neskelbtini), pirkėjas V. O. nuosavybės teises į nupirktus pastatus įregistravo Nekilnojamojo turto registre. Pardavėjas UAB „Elkara“, gavęs nuomotojo sutikimą, perleido pirkėjui turėtą 2908 kv. m ploto valstybinės žemės sklypo prie įgyjamų pastatų nuomos teisę, kurią pirkėjas įregistravo Nekilnojamojo turto registre 2007 m. balandžio 6 d. Ieškovo teigimu, pardavėjas UAB „Elkara“ ginčo turtą pardavė V. O. be bendraturčio ieškovo sutikimo ir pažeidė CK 4.79 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendraturčio pirmenybės teisę pirkti parduodamą dalį, esančią bendrąja nuosavybe, todėl ieškiniu prašė teismo pardavėjo UAB „Elkara“ ir pirkėjo V. O. 2007 m. kovo 26 d. pastatų pirkimo–pardavimo sutartyje pirkėjo teises ir pareigas perkelti ieškovui UAB „Voluktė“, įpareigoti ieškovą UAB „Voluktė“ sumokėti pardavėjui UAB „Elkara“ už gamybinį pastatą (duomenys neskelbtini) ir sandėlį (duomenys neskelbtini), įpareigoti pardavėją UAB „Elkara“ grąžinti pirkėjui V. O. 310 000 Lt.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Kauno apygardos teismas 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas nustatė, kad ginčo objektas buvo pastatai, kurie, pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, nuosavybės teise priklausė UAB „Elkara“ (pastatai, pažymėti indeksais (duomenys neskelbtini) ir trečiajam asmeniui UAB „Protofina“ (pastatai, pažymėti indeksais (duomenys neskelbtini), ir kiemo statiniai – asfaltuota aikštelė, benzino kolonėlė ir tvora, kurių pagal įrašą Nekilnojamojo turto registre bendraturčiai nėra pasidaliję. Iš šių duomenų teismas sprendė, kad atsakovas UAB „Elkara“ ir trečiasis asmuo UAB „Protofina“ buvo kiemo statinių (tvoros, kiemo aikštelės ir degalinės) bendraturčiai ir pagal CK 4.73 straipsnio 3 dalį turėjo teisę į lygias kiemo statinių dalis; 4306 kv. m ploto valstybinės žemės nuomos dokumentai (Kauno apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 17 d. įsakymas, nuomos sutartys ir 2002 m. spalio 23 d. atsakovo UAB „Elkara“ ir trečiojo asmens UAB „Protofina“ susitarimas dėl žemės sklypo naudojimo) įrodė, jog UAB „Elkara“ ir UAB „Protofina“ įgyvendino savo kaip kiemo statinių bendraturčių teises. Teismas nustatė, kad UAB „Voluktė“ 2003 m. rugpjūčio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartimi nupirko iš UAB „Protofina“ pastatus, plane pažymėtus indeksais (duomenys neskelbtini), ir įgijo teisę naudotis pardavėjui išnuomotu 0,1398 ha valstybinės žemės sklypu. 2000 m. spalio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovas UAB „Elkara“ nuosavybės teise iš trečiojo asmens įsigijo pastatus, plane pažymėtus indeksais (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos šių bendrovių nuosavybės teisės į nurodytus pastatus. Kiemo statinių šalys nebuvo pasidalijusios, nuomojamo valstybinės žemės sklypo naudojimosi tvarka taip pat nebuvo nustatyta, tačiau UAB „Elkara“, nepranešusi ieškovui UAB „Voluktė“ ir be jo sutikimo, 2007 m. kovo 26 d. sutartimi savo nuosavybės teise valdomus pastatus pardavė V. O., kartu perleisdama jam ir 2908 kv. m ploto valstybinės žemės nuomos teisę. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, padarė išvadą, kad ieškovas, įgijęs nuosavybės teisę į nupirktus iš trečiojo asmens pastatus ir teisę nuomoti dalį valstybinės žemės sklypo, įgijo ir bendraturčio teisę, t. y. teisę kartu su atsakovu UAB „Elkara“ valdyti, naudoti bendrame 4306 kv. m ploto valstybinės žemės sklype esančius kiemo statinius. Teismas, remdamasis CK 4.47 straipsniu, sprendė, jog atsakovas UAB „Elkara“, parduodamas nuosavybės teise valdomus pastatus V. O., pažeidė CK 4.79 straipsnio reikalavimus, suvaržė ieškovo teisę bendrai naudotis su atsakovu kiemo statiniais, nes jie šalių liko nepadalyti, o kiemo statinių bendraturčiu ieškovas tapo tada, kai iš trečiojo asmens įsigijo bendrame žemės sklype esančius pastatus ir įgijo nuomos teisę į žemės sklypo dalį. Teismas sprendė, kad ginčo sandoriu buvo pažeista ieškovo teisė naudotis bendru žemės sklypu ir jame esančiais kiemo statiniais. Tokiai išvadai pagrįsti teismas rėmėsi CK 6.394 straipsnio 3 dalimi ir nurodė, kad UAB „Elkara“, pardavusi V. O. pastatus ir suteikusi jam teisę naudotis bendro žemės sklypo dalimi, pažeidė ieškovo, kuris yra UAB „Protofina“ teisių perėmėjas, ir šio asmens teisę pagal 2002 m. spalio 23 d. susitarimą naudotis valstybinės žemės sklypu, taip pat ir jame esančiais kiemo statiniais. Teismas nurodė, kad pagal CK 4.19 straipsnį kiemo statiniai (aikštelė, tvora, degalinė) buvo skirti tarnauti visiems toje aikštelėje esantiems tiek ieškovui, tiek atsakovui UAB „Elkara“ nuosavybės teise priklausantiems pastatams, nes be aikštelės nebuvo galimybės tinkamai šiais naudotis. Šios aplinkybės, teismo teigimu, patvirtino, kad kiemo statiniai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė ieškovui ir atsakovui UAB „Elkara“, todėl 2007 m. kovo 26 d. sandoriu šiam pažeidus ieškovo pirmenybės teisę pirkti ginčo pastatus, ieškovui turėjo būti perkeltos pirkėjo teisės pagal CK 4.79 straipsnio 3 dalį. Teismas, vertindamas pirkėjo V. O. sąžiningumą, sprendė, kad šiam buvo žinoma, jog jis pirko statinius aikštelėje su įrenginiais, kurie šalių nebuvo pasidalyti, todėl turėjo pareigą kreiptis į Registrų centrą ir įsitikinti, ar nepažeis ieškovo teisių.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų apeliacinius skundus, 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimu juos tenkino, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Kolegija nurodė, kad nebuvo pagrindo pripažinti UAB „Elkara“ atsakovui V. O. parduotą nekilnojamąjį turtą bendrąja su ieškovu nuosavybe ir taikyti CK 4.79 straipsnį; motyvavo, kad trečiasis asmuo UAB „Protofina“, įsigijęs nekilnojamąjį turtą varžytynėse, Nekilnojamojo turto registre neįregistravo nuosavybės teisių į kiemo statinius, todėl neįgijo nuosavybės teisių į juos, taip pat negalėjo jų perduoti UAB „Elkara“. UAB „Protofina“, parduodama UAB „Voluktė“ kitus du pastatus, taip pat neturėjo nuosavybės teisių į kiemo statinius, todėl jų nepardavė ir neperdavė pirkėjui. Kolegija nustatė, kad, 2003 m. balandžio 2 d. atlikus kadastrinius matavimus, kiemo statiniai (tvora, degalinė, kiemo aikštelė) Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti kaip savarankiškas nekilnojamojo turto objektas, suteikiant jiems unikalų numerį, tačiau nenurodant, kam nuosavybės teise jie priklausė, todėl, kolegijos nuomone, Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas tik nekilnojamasis daiktas, o ne daiktinės teisės į jį. Nesant registro duomenyse įrašų apie nuosavybės teisės į kiemo statinius įgijimo pagrindus, kuriais remiantis būtų galima spręsti, kad UAB „Voluktė“ ar UAB „Elkara“ įgijo nuosavybės teisę į įregistruotus kiemo statinius, nebuvo pagrindo pripažinti šių bendrovių bendrosios dalinės nuosavybės į šiuos kiemo statinius. Kolegija, remdamasi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 1, 4 dalimi, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktu, pripažino, kad kiemo statiniai, suformuoti kaip atskiras nekilnojamasis kadastro duomenų objektas suteikiant jiems unikalų numerį, negalėjo būti atskirų nekilnojamųjų daiktų priklausiniai. Kolegijos teigimu, aplinkybę, kad nei UAB „Protofina“, nei UAB „Elkara“, nei UAB „Voluktė“ nebuvo nuosavybės teise įsigijusios kiemo aikštelės, patvirtino žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detalusis planas, kuriame nurodytas sklypuose esančių dangų (asfalto, betono grindinio, šaligatvio) paskirstymas su pastaba, kad visas dangas, kaip ir kitus kiemo įrenginius, projektuojamų sklypų naudotojai išpirks po to, kai sklypai bus įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Nesant duomenų, kad ginčo kiemo aikštelę UAB „Voluktė“ būtų įsigijusi atskirai, kolegija sprendė, jog ginčijami kiemo aikštelė, tvora ir degalinė CK 4.14 straipsnio 1 dalies pagrindu neperėjo nei ieškovo UAB „Voluktė“, nei atsakovų nuosavybėn, nes šie daiktai buvo įregistruoti kaip savarankiški objektai ir ši registracija nenuginčyta (CK 4.262 straipsnis, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis). Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti esant funkcinį ryšį tarp bendrai naudojamame žemės sklype esančių kiemo statinių ir pagrindinių statinių, nes degalinė neatitiko priklausiniui keliamų reikalavimų, be to, tiek degalinė, tiek tvora buvo susidėvėjusios; kiemo aikštelė dėl netinkamos būklės taip pat negalėjo būti pripažinta tarnaujanti sklype esančių pastatų poreikiams. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad trečiasis asmuo UAB „Protofina“ ir atsakovas UAB „Elkara“, sudarydami susitarimą dėl valstybinės žemės sklypo nuomos dalių, įgyvendino savo kaip žemės sklype esančių kiemo statinių bendraturčių teises; motyvavo, kad išnuomotas žemės sklypas nuosavybės teise priklauso valstybei, todėl jo nuomininkai tik įgijo šio sklypo nuomos teisę ir netapo nuomojamo sklypo bendraturčiai, todėl trečiojo asmens UAB „Protofina“ ir atsakovo UAB „Elkara“ susitarimui dėl sklypo nuomos dalių nebuvo pagrindo taikyti CK 4.75 straipsnio 1 dalį. Pardavus pastatus V. O., ieškovo teisės naudotis išnuomotu žemės sklypu ir jame esančiais statiniais nebuvo pažeistos, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi CK 6.394 straipsnio 3 dalimi.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimų į jį esmė

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl priklausinio sąvokos. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ginčo valdoje esantys kiemo statiniai (tvora, degalinė, kiemo aikštelė) buvo kitų valdos statinių priklausiniai, nes atitiko CK 4.13 ir 4.14 straipsnyje išdėstytus priklausinio požymius: jie egzistuoja su pagrindiniais daiktais, yra su jais susiję, jiems tarnauja. Nagrinėjamoje byloje nurodyti kiemo statiniai buvo priklausiniai, juos ištiko pagrindinio daikto likimas, t. y. šie antraeiliai daiktai priklausė nuosavybės teise bylos šalims (UAB „Voluktė“ ir UAB „Elkara“) taip pat kaip ir valdoje esantys pagrindiniai statiniai. Registrų centro duomenyse įregistruota, kad bylos šalys UAB „Voluktė“ ir UAB „Elkara“ buvo nurodytų kiemo statinių bendraturtės, tik jos nebuvo pasidalijusios šios bendrosios nuosavybės. Be to, pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 2 dalį kiemo statiniai (kiemo aikštelė ir tvora) negalėjo būti laikomi atskirais Nekilnojamojo turto kadastro objektais; šiems kiemo statiniams ir degalinei buvo suteiktas tik vienas unikalus numeris, tai patvirtina, kad kiemo statiniai negalėjo būti savarankiškas objektas pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Kasatorius pažymi, kad UAB „Protofina“, įgijusi ginčo nekilnojamąjį turtą varžytynėse, naudojosi kiemo statiniais, juos valdė ir jais disponavo nuo įsigijimo momento, todėl laikytina, jog kiemo statiniai buvo bendroji dalinė nuosavybė.

Dėl bendraturčio teisių bei pareigų. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 4.79 straipsnį, reglamentuojantį bendraturčio pirmumo teisę įsigyti bendrosios nuosavybės teise valdomo objekto parduodamą dalį. Kasatoriaus teigimu, pirmumo teisę pirkti bendrosios nuosavybės dalį, bendraturtis turi nepriklausomai nuo to, ar parduodamas statinys yra pagrindinis, ar tik priklausinys. Dėl to UAB „Elkara“, parduodama kiemo statinius, privalėjo gauti kasatoriaus sutikimą arba pasiūlyti jam nusipirkti šiuos daiktus pirmumo teise. Sistemiškai aiškinant CK normas dėl bendraturčio pirmumo teisės įsigyti turtą įgyvendinimo, darytina išvada, kad bet kokiam bendrosios nuosavybės teise valdomam turtui parduoti reikalingas bendraturčio sutikimas, arba jis turi pirmumo teisę tokį turtą įsigyti. Nagrinėjamoje byloje pardavėjas UAB „Elkara“ siūlė, o pirkėjas V. O. norėjo įsigyti parduodamą pagrindinį turtą ir jo priklausinius, todėl pagal CK 4.79 straipsnį pardavėjas turėjo informuoti kasatorių apie ketinimą sudaryti sandorį, pasiūlydamas bendraturčiui sudaryti tokį sandorį.

Dėl bendraturčio žemės nuomos teisės pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad, sudarius ginčo pirkimo–pardavimo sandorį, buvo pažeista kasatoriaus UAB „Voluktė“ teisė naudotis ne tik kiemo statiniais, bet ir bendrai su atsakovu nuomojamu žemės sklypu. Kasatoriaus teigimu, pagal CK 6.551 straipsnio 2 dalį kiemo statinių bendraturčiai bei pastatų savininkai turi iš nuosavybės teisės kildinamą pirmumo teisę nuomoti žemės sklype esantiems pastatams (statiniams) eksploatuoti suformuoto žemės sklypo dalį. Nagrinėjamoje byloje, sudarius ginčo pirkimo–pardavimo sandorį, kasatorius UAB „Voluktė“ prarado teisę išsinuomoti nuomos sutarties pagrindu valdytą valstybinės žemės sklypo dalį; šią teisę nepagrįstai įgijo pirkėjas V. O.

Dėl įrodinėjimo principų pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vertino ir rėmėsi 2002 m. žemės sklypo detaliojo plano duomenimis, nesivadovavo VĮ Registrų centro 2003 m. duomenimis apie kiemo statinių priklausomybę. Šio detaliojo plano duomenys VĮ Registrų centro duomenų bazėje neįregistruoti, todėl nėra oficialūs, be to, tokiais įrodymais nekilnojamojo turto nuosavybės klausimas neįrodinėjamas. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 177 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą įrodinėjimo principą, taip pat nesivadovavo CPK 197 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu principu, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. VĮ Registrų centro duomenų bazėje įregistruoti duomenys turi didesnę įrodomąją galią nei žemės sklypo detalusis planas.

Atsakovas BUAB „Elkara“ atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas dėl pagrindinio daikto ir jo priklausinio nustatymo, dėl bendraturčio pirmenybės teisės įsigyti turtą įgyvendinimo, nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų įvertinimą, pagrįstai rėmėsi Nekilnojamojo turto registro duomenimis, o detaliuoju planu vadovavosi kaip papildomu įrodymu.

Atsakovas V. O. atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, nurodo, kad skunde iš esmės tik formaliai iškelti teisės klausimai, kurių išsprendimas negali turėti įtakos bylos baigčiai, be to, byloje keliamas klausimas, buvo ginčo statiniai (aikštele, tvora ir degalinė) priklausiniai ar ne, neturi reikšmės teisingam šios bylos išsprendimui. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, teisingai įvertino bylos aplinkybes, nekilnojamojo turto registravimą reglamentuojančias teisės normas, teisingai nustatė, kad kiemo statiniai nepriklausė atsakovui UAB „Elkara“ ir ieškovui UAB „Voluktė“ bendrosios dalinės nuosavybės teise. Teismas, vadovaudamasis CPK 197 straipsnio 2 dalimi, teisingai įvertino Nekilnojamojo turto registro išrašus ir pažymas, kuriuose nurodyta, kad UAB „Protofina“ niekada nebuvo kiemo statinių savininkė. Be to, pagal 2002 m. žemės sklypo detalųjį planą ir statinių pirkimo–pardavimo sutartis nuosavybės teisės į kiemo statinius taip pat nebuvo perleistos. Kasatorius skunde nepagrįstai tapatina bendraturčio pirmenybės teisę įsigyti turto dalį, esančia bendrąja nuosavybe, (CK 4.79 straipsnio 1 dalis) su CK 6.551 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta valstybinės žemės nuomos teise ne aukciono būdu, kai nuomojama žemė užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais pastatais.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bendraturčio pirmenybės teisės pirkti parduodamas dalis, esančias bendrąja nuosavybe

Nuosavybės teisės įgyvendinimas skiriasi priklausomai nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui, ar keliems asmenims vienu metu, t. y. ar nuosavybė yra asmeninė, ar bendroji. Bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimas yra susijęs su interesų derinimu, nuosavybės teisės ribojimais, bendraturčių ginčais. CK 4.79 straipsnyje įtvirtinta bendraturčio pirmenybės teisė yra vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, t. y. disponavimo teisės, suvaržymų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad CK 4.79 straipsnyje nustatyta pirmenybės teisė bendraturčiui įsigyti parduodamą daikto dalį ta kaina, kuria ji parduodama, yra daiktinė turtinė teisė, įgyvendinama kaip privaloma ir esminė sąlyga, kai vienas iš bendraturčių parduoda savo dalį bendrojoje nuosavybėje. Šia įstatyme įtvirtinta teise sudaroma galimybė sumažinti bendraturčių skaičių ir pakeisti nuosavybės teisės rūšį, nes dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti vieną daiktą yra apsunkinta, todėl kai vienas iš bendraturčių parduoda savo dalį, šią dalį įsigijus kitam bendraturčiai ir sujungus daikto dalis, daikto valdymas tampa efektyvesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-165/2005). Taigi pirmenybės teisė įsigyti parduodamą dalį yra vienas iš būdų spręsti pagrindinę bendrosios dalinės nuosavybės teisės instituto problemą – kelių savininkų nuosavybės teisių konkurencijos dėl bendro daikto suderinimo klausimą, mažinant bendrąją nuosavybę. Įgyvendinus pirmenybės teisę ir bendraturčiui įsigijus parduodamas dalis, bendraturčių skaičius mažėja, daikto valdymas esant vienam savininkui ar mažesniam jų skaičiui tampa efektyvesnis ir patogesnis.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmenybės teisės įgyvendinimo tuo atveju, kai parduodamas daiktas nėra bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas, tačiau egzistuoja antraeiliai daiktai (priklausiniai), kurie yra funkciškai susiję su keliais pagrindiniais daiktais, nuosavybės teise priklausantiems keliems atskiriems savininkams asmeninės nuosavybės teise. Priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad įstatyme taip pat nedraudžiama ir tokia situacija, kai priklausinys skirtas tarnauti ne vienam, bet keliems pagrindiniams daiktams. Tokiu atveju svarbu, kad su kiekvienu iš šių daiktų priklausinį sietų nuolatinis tokios pat paskirties funkcinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. I. ir UAB „City gate“ v. UAB „Vilga“, UAB Kailių išdirbimo technologijų sistemos“, bylos Nr. 3K-3-315/2008). Kasatoriaus teigimu, pirmenybės teisę pirkti bendrosios nuosavybės dalį bendraturtis turi nepriklausomai nuo to, ar parduodamas statinys yra pagrindinis daiktas, ar tik priklausinys.

Šis kasacinio skundo argumentas yra teisės klausimas, todėl teisėjų kolegija dėl jo pasisako. Pagrindiniai yra daiktai, kurie gali būti atskiri teisinių santykių objektai, tuo tarpu antraeiliai egzistuoja kartu su pagrindiniais arba jiems priklauso. Pagal bendrąją taisyklę antraeilio daikto likimas tiesiogiai priklauso nuo pagrindinio daikto likimo, t. y. keičiantis pagrindinio daikto likimui, pvz., perleidžiant nuosavybės teisę į pagrindinį daiktą kitam asmeniui, kartu perleidžiama nuosavybės teisė ir į antraeilį daiktą, išskyrus atvejus, kai sutartyje arba įstatyme nustatyta kitaip. Taigi sutartimi kito asmens nuosavybėn gali būti perleidžiamas tik pagrindinis daiktas, bet tam, kad antraeilis daiktas liktų pirminio savininko nuosavybėje, tai turėtų būti konkrečiai aptarta šalių sudarytoje sutartyje. Tokio aptarimo nereikėtų tik tuo atveju, jeigu specialiojoje įstatymo normoje konkrečiu atveju dėl daiktų specifiškumo būtų padaryta bendrosios taisyklės išimtis (CK 4.14 straipsnis). Taigi pagal CK 4.14 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą pagrindinio daikto savybė – galėjimas būti savarankišku teisinių santykių objektu, lemia antraeilio daikto likimą, o ne priešingai. CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių subjektai patys sprendžia, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar nesudaryti, o nusprendę sudaryti, savo nuožiūra, renkasi, su kuo tai padaryti. Asmuo, esantis nuosavybės teisės objekto savininkas, turi teisę parduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis (CK 4.37 straipsnio 2 dalis). Minėta, kad nuosavybės teisės įgyvendinimo apimtis priklauso nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui, ar keliems vienu metu. Civilinės teisės normos, reglamentuojančios nuosavybės teisę, nenustato daikto savininko pareigos siūlyti pirkti jo parduodamą daiktą, kuris jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, kitų šalia esančių daiktų savininkams. Nagrinėjamoje byloje kasatorius ir atsakovas nebuvo ginčijama pirkimo–pardavimo sutartimi parduotų pagrindinių nekilnojamųjų daiktų bendraturčiai. Minėta, kad CK 4.79 straipsnyje įtvirtinta bendraturčio pirmenybės teisė bendraturčiui įsigyti parduodamą nuosavybės teisės dalį yra vienas nuosavybės teisės ribojimų. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 4.79 straipsnyje nustatytos bendraturčių pirmenybės teisės pirkti parduodamas dalis socialinę paskirtį (sudaryti sąlygas bendrajai nuosavybei pasibaigti), taip pat yra konstatuota, kad šios teisės normos nuostatos negali būti aiškinamos ir taikomos taip, kad be pagrindo apsunkintų ar varžytų dalį bendrojoje nuosavybėje parduodančio asmens teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. L. J., bylos Nr. 3K-3-273/2007). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CK 4.79 straipsnyje nustatytų ribojimų taikymas negali būti išplėstas, nes ši teisės reglamentuoja tik bendraturčių teises ir pareigas. Nagrinėjamoje byloje nesprendžiamas klausimas dėl antraeilių daiktų (priklausinių) nuosavybės teisės. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokio pobūdžio priklausiniai, kaip tvora ar kiemo aikštelė, kurie skirti tarnauti ne vienam, o keliems pagrindiniams daiktams, nesuponuoja nuosavybės teise vienam savininkui priklausančio pagrindinio daikto savininkui pareigos siūlyti įsigyti jo parduodamą pagrindinį daiktą kitų pagrindinių daiktų savininkams CK 4.79 straipsnyje įtvirtinta pirmenybės teise. Priešingas šios normos aiškinimas reikštų įstatyme nenustatytą savininko teisių ribojimą CK 4.39 straipsnis).

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasatorius šioje byloje taip pat kelia priklausinio sąvokos aiškinimo, žemės nuomos teisės bei įrodinėjimo principų pažeidimo klausimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie argumentai yra išvestinio pobūdžio. Nagrinėjamos bylos dalykas yra kasatoriaus reikalavimas dėl pirkėjo teisių jam perkėlimo CK 4.79 straipsnyje nustatytu pagrindu. Konstatavus, kad CK 4.79 straipsnyje nurodyti ribojimai ginčo santykiams netaikytini, kiti kasatoriaus argumentai tampa nereikšmingi ir teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą kasaciniame skunde nurodytais motyvais.

Dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens sumokėtos sumos visa sumokėta suma pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia. Teismas, spręsdamas dėl jų dydžio, turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodytus kriterijus, bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas. Byloje nustatyta, kad atsakovas V. O., pateikdamas atsiliepimą į ieškovo kasacinį skundą, turėjo 10 527 Lt išlaidų advokato pagalbai surašant šį procesinį dokumentą apmokėti; netenkinus kasacinio skundo, prašo šias išlaidas priteisti iš kasatoriaus. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punkte nurodyti rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai, kurie apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nuo 2008 m. sausio 1 d. patvirtino minimalios mėnesinės algos dydį – 800 Lt. Rekomendacijų 8.14 punkte nustatytas rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokestis už atsiliepimą į kasacinį skundą apskaičiuotinas nustatytą koeficientą (nagrinėjamu atveju – 2) dauginant iš minimalios mėnesinės algos. Teisėjų kolegija, remdamasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir Rekomendacijomis, konstatuoja, kad atsakovo V. O. prašomų priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydis neatitinka rekomenduotino bylinėjimosi išlaidų dydžio, todėl, netenkinus kasacinio skundo, iš ieškovo šiam atsakovui priteistina 1600 Lt.

Nagrinėjamoje byloje atsiliepimą į ieškovo kasacinį skundą taip pat surašė atsakovas BUAB „Elkara“ ir prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl šio byloje dalyvaujančio asmens prašymas netenkinamas (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 155,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus ieškovo UAB,,Voluktė“ kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsnio 2 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui V. O. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės,,Voluktė“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini) 1600 Lt (vieną tūkstantį šešis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, turėtų surašant atsiliepimą į kasacinį skundą.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės,,Voluktė“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini) 155,50 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt penkis litus 50 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Egidijus Laužikas

Janina Stripeikienė