Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-23/2010

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.1; 44.2.4.2; 44.5.2.5

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Egidijaus Laužiko ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių miesto savivaldybės administracijos, kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių T. P. ir A. B. ieškinį atsakovams Šiaulių miesto savivaldybei ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, padarytos neteisėtais atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės pareigūnų veiksmais organizuojant nepilnametės A. B. globą, atlyginimo.

Byloje nustatyta, kad ieškovė A. B. nuo pat vaikystės buvo globojama motinos R. B. ir senelės T. P., jos tėvas S. B. su šeima negyveno, su dukteria nebendravo, nesirūpino ja nei iki, nei po R. B. mirties 1994 m. kovo 16 d. 1994 m. sausio 10 d. Šiaulių miesto valdybos potvarkiu Nr. 1 T. P. buvo paskirta A. B. globėja, tačiau nuo 1995 metų Vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojai ėmė siūlyti mergaitei vykti pas tėvą, Socialinių reikalų komiteto posėdžiuose keletą kartų buvo sprendžiamas globos reikalingumo klausimas, o 1998 m. lapkričio 19 d. Šiaulių mero potvarkiu Nr. 296 T. P. buvo atleista iš globėjos pareigų ir A. B. perduota tėvo globai. Nors tėvas šia teise nepasinaudojo, abi ieškovės labai bijojo, kad mergaitės negrąžintų tėvui ar neatiduotų į vaikų namus, dėl nuolatinės baimės labai išgyveno, pablogėjo jų sveikata. 2003 m. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba netenkino T. P. prašymų dėl vaikaitės globos. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. kovo 4 d. sprendimu byloje pagal prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį buvo neterminuotai apribota S. B. tėvo valdžia A. B. atžvilgiu ir T. P. buvo paskirta nuolatine jos globėja.

Ieškovės A. B. ir T. P., teigdamos, kad dėl nurodytų Šiaulių miesto savivaldybės institucijų neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, remdamosi Konstitucijos 38 straipsniu, 1989 m. Vaiko teisių konvencija, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsniu, CK 6.247, 6.250 straipsniais, 6.251 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsniu ir Viešojo administravimo įstatymo 39, 42 straipsniais, prašė priteisti A. B. 300 000 Lt, T. P. 200 000 Lt neturtinės žalos, padarytos savivaldybės valdžios institucijos neteisėtais aktais, atlyginimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2008 m. rugsėjo 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei A. B. 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių miesto savivaldybės administracijos; likusią ieškinio dalį atmetė.

Teismas pažymėjo, kad pagal įstatymą tinkamas atsakovas šioje byloje yra Šiaulių miesto savivaldybė, o Šiaulių miesto savivaldybės administracija – jos atstovas.

Pasisakydamas dėl ieškovės A. B. reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, teismas nurodė, kad laikinosios globos panaikinimas gali būti pripažintas teisėtu tik tuo atveju, jeigu jis atitiko teisėtus vaiko interesus ir neprieštaravo teisės aktų, tuo metu reglamentavusių vaiko laikinosios globos steigimo, organizavimo ir pasibaigimo tvarką, nuostatoms. Byloje esančius S. B. prašymus, teiktus Vaikų teisių apsaugos tarnybai, teismas laikė deklaratyviais ir sprendė, kad vėlesni S. B. poelgiai, pridėtos civilinės bylos Nr. 2-0134-542/2005, kurioje išspręstas jo tėvo valdžios apribojimo klausimas, medžiaga, paaiškinimai teisminio nagrinėjimo metu šioje byloje patvirtina, kad S. B. nesiruošė pasiimti vaiko iš senelės ne tik dėl savo neatsakingumo, bet ir dėl to, jog suprato, kad įprastos aplinkos pakeitimas traumuotų mergaitę. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju A. B. nebuvo (ir negalėjo būti) grąžinta auklėti tėvui, nes tėvas buvo nusišalinęs nuo savo kaip tėvo pareigų: vaiku nesirūpino, nelankė ir nesidomėjo jo auklėjimu, gyvenimu, mokymusi ar laisvalaikiu, ir tai konstatuota įsiteisėjusiu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. kovo 4 d. sprendimu pridėtoje civilinėje byloje Nr. 2-0134-542/2005, taigi, nebuvo 1998 m. lapkričio 19 d. Šiaulių miesto mero potvarkio Nr. 296 priėmimo metu galiojusių Santuokos ir šeimos kodekso 168 straipsnyje ir 1998 m. balandžio 24 d. Vaiko globos įstatymo 8 straipsnyje nustatytų vaiko laikinosios globos pabaigos pagrindų (kai globotinis grąžinamas auklėti tėvams). Teismas padarė išvadą, kad aplinkybės, susijusios su tėvo galėjimu ir noru atlikti savo pareigas, buvo nustatinėjamos neatsakingai ir neatsižvelgiant į vaiko interesus, A. B. nebuvo išklausyta, kaip to reikalaujama Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnyje, esminę reikšmę panaikinant laikinąją globą turėjo tai, kad savivaldybė, mokėdama globėjai nustatyto dydžio išmoką, patirs nuostolių, t. y. buvo atsižvelgta daugiau ne į vaiko, o į finansinį savivaldybės interesą, taigi 1998 m. lapkričio 19 d. Šiaulių miesto mero potvarkis Nr. 296, kuriuo T. P. buvo atleista iš globėjos pareigų, šiurkščiai pažeidė vaiko – ieškovės A. B. – teises. Pasisakydamas dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos atsisakymo nustatyti laikinąją globą A. B. 2003 m. teisėtumo, teismas nustatė, kad tarnybos darbuotojams buvo žinoma, jog tėvas vaiku nesirūpina, nepilnametė A. B. išreiškė savo poziciją dėl noro toliau gyventi su T. P., tačiau Vaiko teisių apsaugos tarnyba ignoravo šį aiškiai išreikštą norą, pažeisdama ne tik vaiko teisę būti išklausytam, bet ir teisę į gyvenimą jau susiformavusioje aplinkoje, saugumo jausmo išlaikymą (1989 metų Vaiko teisių konvencijos 9 straipsnio 1 dalis, 12 straipsnis). Teismas sprendė, kad šie faktai patvirtina, jog savivaldybės institucijos negynė vaiko interesų ir pažeidė CK 3.254 straipsnio 3 punkto nuostatas, šiurkščiai pažeidė Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtintą prigimtinę vaiko teisę į saugią vaikystę, be to, dėl neteisėtų savivaldybės pareigūnų veiksmų A. B. septynerius metus (nuo 1998 m. lapkričio 19 d. iki 2005 m. kovo 4 d.) buvo palikta be įstatymu jai garantuojamos globos: nors faktinė mergaitės globėja buvo jos senelė T. P., tačiau dėl pareigūnų neatsakingumo T. P. nebuvo suteiktas teisinis globėjos statusas. Teismas akcentavo, kad neaišku, kokiu teisiniu pagrindu tuo laikotarpiu T. P. buvo mokami A. B. išlaikyti skirti pinigai – tai patvirtina byloje esančios pažymos apie mokėtas pašalpas ir alimentus. Teismas sprendė, kad savivaldybės institucija neįgyvendino savo teisių ir pareigų ir nesikreipė į teismą su ieškiniu dėl tėvo valdžios apribojimo (CK 3.182 straipsnis), kurio pagrindu būtų buvusi galimybė anksčiau pašalinti vaiko teisių pažeidimus, o savo pareigą perkėlė ieškovei T. P. Teismas nustatė, kad savo šeimą A. B. visada įsivaizdavo kartu su senele (tai patvirtino visi byloje apklausti liudytojai ir pati A. B.), todėl savivaldybės pareigūnų veiksmus, kaip pažeidžiančius ieškovės A. B. teisę į šeimos ir asmeninio gyvenimo gerbimą, įtvirtintą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje, vertino kaip neteisėtus ir padariusius didelę žalą jos sveikatai. Teismas pažymėjo, kad atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės veiksmų organizuojant ir prižiūrint A. B. globą neteisėtumas konstatuotas Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierės pažymoje dėl A. B. skundo tyrimo. Nustatęs, kad A. B. iki 2005 m. kovo 4 d. priimto sprendimo gyveno patirdama nuolatinį stresą, bijodama netekti vienintelio jai artimo žmogaus – močiutės, globos, bijojo eiti į mokyklą, nes tėvas galėjo ją pavogti, buvo konsultuota psichologo, dėl sveikatos problemų turėjo ilgą laiką gydytis pas vaikų psichiatrą (jai buvo diagnozuota depresija), teismas konstatavo, kad širdgėlos ir nusivylimo jausmas (neturtinė žala), kuriuos patyrė ieškovė A. B. dėl neteisėtų Šiaulių miesto savivaldybės pareigūnų veiksmų turi būti kompensuoti. Teismas taip pat pažymėjo, kad neigiami vaiko atmintyje išlikę prisiminimai, nesaugumo jausmas ir patirtas stresas neišvengiamai paveiks tolimesnę A. B. sveikatą, adaptaciją visuomenėje. Skaičiuodamas A. B. priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas atsižvelgė į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus bei į Aukščiausiojo Teismo praktiką panašių kategorijų bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z., M. Z., V. Z., G. Z. v. VšĮ Marijampolės ligoninė, bylos Nr. 3K-7-255/2005), ir sprendė, kad A. B. priteistinas 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas. Priteisdamas tokio dydžio žalos atlyginimą, teismas įvertino ir tai, kad vaikas, dėl ilgai užsitęsusių pareigūnų neteisėtų veiksmų netekęs globos, neteko ir materialinės valstybės paramos – buvo nutrauktas globos pašalpos mokėjimas ir per septynerius metus nebuvo išmokėta apie 50 000 Lt. Dėl to vaikas buvo blogiau aprūpintas materialiai ir patyrė ne tik fizines, bet ir dvasines kančias. Pasisakydamas dėl ieškinio senaties A. B. pareikštam ieškiniui, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas nėra praleistas, nes, būdama nepilnametė ir neturėdama įstatyminio atstovo, A. B. negalėjo pasinaudoti teise kreiptis į teismą, todėl sprendė, jog laikas iki 2005 m. kovo 4 d., kai teismo sprendimu A. B. buvo nustatyta nuolatinė globa, į senaties terminą neįskaitomas (CK 1.129 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Ieškovės T. P. reikalavimą atlyginti neturtinę žalą teismas atmetė kaip pareikštą pasibaigus ieškinio senaties terminui, tačiau pasisakė dėl ieškovės materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo ir nurodė, kad minėti neteisėti atsakovo veiksmai nėra pakankamas pagrindas tenkinti ieškovės T. P. pareikštą ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismas nustatė, kad ieškovė T. P. turėjo teisę kreiptis dėl tėvo valdžios apribojimo, ginčo laikotarpiu buvo du kartus išvykusi į užsienį ilgiau negu dvejiems metams ir negalėjo pati globoti mergaitės, S. B. neprieštaravo, jog duktė gyventų pas senelę, todėl, nenustatęs vienos iš būtinų sąlygų savivaldybės civilinei atsakomybei atsirasti (priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų pareigūnų veiksmų), ieškinį dėl T. P. reikalavimo vertino kaip neįrodytą (CPK 178 straipsnis).

Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartimi atmetė ieškovių A. B. ir T. P. bei atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus ir Šiaulių apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 18 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino neturtinės žalos, padarytos viešojo administravimo subjekto neteisėtais veiksmais, atlyginimą reglamentavusias nuostatas, taip pat vaiko globos organizavimą reglamentuojančius teisės aktus (Lietuvos Respublikos Konstituciją, 1989 metų Vaiko teisių konvenciją, 1996 m. kovo 14 d. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, 1998 m. kovo 24 d. Vaiko globos įstatymą, Santuokos ir šeimos kodekso penkiolikto skirsnio nuostatas, CK trečiosios knygos XVIII skyriaus nuostatas, poįstatyminius aktus), teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad dėl atsakovo atstovo pareigūnų neteisėtos veikos – 1998 m. lapkričio 19 d. Šiaulių miesto mero potvarkio Nr. 296 perduoti vaiko globą tėvui S. B., 2003 m. lapkričio 5 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos sprendimo neskirti močiutės T. P. nepilnametės A. B. laikina globėja, neįgyvendinant įstatymų nustatytų teisių ir pareigų dėl tėvo valdžios apribojimo, siekiant, kad vaiko teisių pažeidimas būtų nutrauktas ankščiau, Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojų raginimų persikelti gyventi pas biologinį tėvą S. B., kuris niekada dukteria nesirūpino, neatsižvelgiant į paties vaiko norą gyventi su senele, taip sukeliant A. B. ilgalaikį nerimą, baimę dėl galimo jos perkėlimo į kitą gyvenamąją vietą pas tėvą ir tokiu būdu nutraukiant artimus ryšius su senele, – buvo pažeistos vaiko (A. B.) teisės į gyvenimą jau susiformavusioje aplinkoje, į šeimos ir asmeninio gyvenimo gerbimą, į globą ir valstybės paramą, teisė į saugią vaikystę. Teisėjų kolegija pabrėžė ir tai, kad atsakovas, ginčo potvarkiu grąžindamas A. B. tėvui ir taip įtvirtindamas jos pareigą gyventi pas tėvą bendrabutyje, vieno kambario bute su bendrais patogumais, kai senelės butas yra keturių kambarių ir jai paskirtas atskiras kambarys, iš esmės pablogino A. B. gyvenimo sąlygas, be to, atsakovas nevertino ir to, ar neturės neigiamos psichologinės įtakos vaikui tai, kad S. B. savo vieno kambario bute gyveno ne vienas, o su partnere – A. B. svetimu žmogumi; į visas šias faktines aplinkybes nebuvo atsižvelgta, jos netirtos ir 2003 m., sprendžiant T. P. prašymą skirti ją laikina vaikaitės globėja. Teisėjų kolegija sprendė, kad 100 000 Lt žalos atlyginimo dydis pakankamas, kad kompensuotų patirtą skriaudą, o A. B. neįrodė, kad žalos dydis turėtų būti didesnis. Teisėjų kolegija sutiko ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad T. P., netekusi nepilnametės A. B. globos, gindama savo ir nepilnametės pažeistas teises, turėjo teisę ir galimybę laiku apskųsti atsakovo 1998 m. lapkričio 19 d. potvarkį ir 2003 m. lapkričio 5 d. sprendimą, taip pat kreiptis teismą dėl vaiko tėvo valdžios apribojimo. Apeliacinės instancijos teisme T. P. pripažinus, kad ji žinojo, jog tokią teisę turi, tačiau jos neįgyvendino tikėdama, kad vaiko globos problemą galima išspręsti kitu, neteisminiu, būdu, kreipiantis į Seimo narius, kitus asmenis, taip pat tai, kad, būdama daugiau kaip dvejus metus Anglijoje, vaikaitės neglobojo, neprižiūrėjo, tuo laiku jokių A. B. globos problemos sprendimo veiksmų neatliko, teisėjų kolegija padarė išvadą, jog konstatuotą vaiko teisių pažeidimo situaciją iš dalies lėmė ir T. P., ir tai būtų pagrindas mažinti reikalaujamo neturtinės žalos atlyginimo dydį. Dėl šių nustatytų faktinių aplinkybių teisėjų kolegija sprendė, kad T. P. dėl ilgalaikio ir nepateisinamo delsimo ginant vaiko interesus nebuvo pakankamai rūpestinga, ji turėjo numatyti, kad konstatuotos situacijos neapibrėžtumas tęsiasi ne tik dėl atsakovo veiksmų (neveikimo), bet ir dėl jos pačios neveikimo, kuriuo ji prisiėmė neturtinės žalos atsiradimo riziką. Teisėjų kolegija nenustatė, kad T. P. rūpesčiai peržengė įprastines pastangas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje A. Š. v. Kauno miesto savivaldybė ir Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-469/2007), be to, nagrinėjamoje byloje nepateikta duomenų, kad per ginčijamą laikotarpį ieškovės T. P. sveikata pašlijo ir ji patyrė dvasinius išgyvenimus dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Šiaulių miesto savivaldybė, atstovaujama Šiaulių miesto savivaldybės administracijos, prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 18 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies tenkintas ieškovės A. B. ieškinys, ir Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutarties dalį, kuria nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis palikta nepakeista, priimti naują sprendimą – ieškovės A. B. ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos dydžio nustatymą, netinkamo taikymo. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai pažeidė lygiateisiškumo ir proporcingumo principus, kurie neturtinės žalos atlyginimo srityje reiškia teismo pareigą parinkti žalos atlyginimo dydį, panašų į analogiško pobūdžio bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius ir įvertinti konkrečią nukentėjusiojo ir žalą padariusio asmens situaciją ir taip individualizuoti piniginės kompensacijos dydžio parinkimą. Pirma, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovei A. B. neišmokėta 50 000 Lt globos išmokų ir šią sumą įvardijo kaip reikšmingą neturtinės žalos dydžio nustatymui, tačiau byloje yra duomenų, jog ieškovė gavo našlaitės pensiją, o tėvas kas mėnesį mokėjo periodinę išmoką dukters išlaikymui, todėl jai priklausė ne maksimali globos pašalpa, o tik jos skirtumas, ir neišmokėtos pašalpos suma yra apie 10 000 Lt. Kasatorius apeliaciniame skunde kėlė šį klausimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 183 straipsnio nuostatas, nutartyje dėl šio argumento nepasisakė. Paneigus šią teismų nustatytą aplinkybę kaip svarbią neturtinės žalos dydžiui nustatyti, akivaizdu, kad šis dydis turėjo būti mažesnis. Antra, priteistos neturtinės žalos dydis buvo vertinamas už laikotarpį nuo 1998 m. lapkričio 19 d. (mero potvarkio priėmimo) iki 2005 m. kovo 4 d. (teismo sprendimo dėl tėvo valdžios apribojimo ir nuolatinės globos nustatymo priėmimo). Kasatoriaus teigimu, jis apeliaciniame skunde nurodė, kad negalėjo nulemti ir nenulėmė teismo proceso Šiaulių miesto apylinkės teisme trukmės ir už šį laikotarpį negali būti atsakingas, tačiau ir šio argumento apeliacinės instancijos teismas netyrė, nevertino ir dėl jo nepasisakė, taip pažeisdamas CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatytą teismo pareigą pasisakyti dėl šalių argumentų bei CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkte įtvirtintą teismo pareigą nurodyti ne tik įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, bet ir argumentus, dėl kurių teismas vienais įrodymais remiasi, o kitus įrodymus atmeta. Trečia, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad 100 000 Lt žalos atlyginimo dydis yra pakankamas, kad kompensuotų patirtą skriaudą, vadinasi, teismų vertinimu, 100 000 Lt neturtinės žalos dydis, pagal surinktą bylos medžiagą ir ieškovės A. B. pateiktus įrodymus, buvo maksimalus galimas priteisti, tačiau visa neturtinė žala ieškovei A. B. priteista iš kasatoriaus, nors apeliacinės instancijos teismas 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartyje aiškiai nurodė, kad teismų konstatuotą vaiko teisių pažeidimo situaciją iš dalies nulėmė ir ieškovė T. P. savo neveikimu, kasatoriaus nuomone, tai buvo pakankamas pagrindas apeliacinės instancijos teismui sumažinti pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinę žalą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas turi atsižvelgti į žalą padariusio asmens kaltę, ypač į kaltės formą, reikia įvertinti asmens veiksmų kryptingumą ir turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z., M. Z., V. Z., G. Z. v. VšĮ Marijampolės ligoninė, bylos Nr. 3K-7-255/2005), tačiau apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į šias nustatytas faktines bylos aplinkybes ir atsakovo kaltės dydį, taigi netinkamai taikė CK 6.250 straipsnyje įtvirtintą pareigą nustatant neturtinės žalos dydį atsižvelgti į šią žalą padariusio asmens kaltę, nesivadovavo CK 1.5 straipsnyje įtvirtintaiss teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

2. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Kasatoriaus teigimu, teismai, nustatydami neturtinės žalos dydį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos panašaus pobūdžio bylose ir pažeidė CPK 4 straipsnyje įtvirtintą pareigą atsižvelgti į kasacine tvarka priimtas nutartis. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl piniginės kompensacijos už konstitucinės vertybės – saugios vaikystės – pažeidimą, sprendime nurodė, kad atsižvelgė į Aukščiausiojo Teismo praktiką panašių kategorijų bylose ir paminėjo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. Z., M. Z., V. Z., G. Z. v. VšĮ Marijampolės ligoninė, bylos Nr. 3K-7-255/2005, tačiau nurodytoje byloje tiek vaikų, tiek tėvų išgyvenimai buvo konstatuoti kaip ypač dideli, nes jie buvo sukelti dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų – grėsmės gyvybei sukėlimo, o nagrinėjamoje byloje teismų nustatyti išgyvenimai (nerimas, baimė dėl galimo perkėlimo į kitą gyvenamąją vietą pas tėvą, nesaugumo jausmas, dvasinis sukrėtimas, uždarumas, nervingumas) negali būti prilyginami išgyvenimams, sukeltiems dėl gyvybiškai svarbių dalykų, taigi 100 000 Lt dydžio neturtinė žalos priteisimas ieškovei yra aiškiai neadekvatus suformuotai teismų praktikai. Kasatorius taip pat nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. R., V. R. v. Lietuvos valstybė, Šiaulių miesto savivaldybė, Šiaulių vaikų globos namai „Šaltinis“, bylos Nr. 3K-3-314/2009, kurioje kasacinis teismas nusprendė, kad dėl ieškovių išvežimo į JAV buvo nutraukti joms svarbūs socialiniai ryšiai, o sugrąžinus į Lietuvą jos buvo grąžintos į visiškai svetimą aplinką, žala ieškovių sveikatai įvardyta kaip gana sunki ir atitinkamai neturtinės žalos dydis vienai ieškovei priteistas 130 000 Lt, kitai 80 000 Lt. Ieškovės A. B. išgyvenimų negalima prilyginti nurodytoje byloje nustatytiems ieškovių išgyvenimams, nes ieškovė niekada nebuvo išvykusi iš močiutės namų, kuriuos ji laikė savo tikrais namais, ji nebuvo pakeitusi gyvenamos ir ją supančios buitinės aplinkos, ji lankė tą pačią mokyklą, turėjo tuos pačius draugus, ją supo tie patys žmonės, kuriuos ji buvo įpratusi matyti, socialiniai ryšiai nebuvo nutrūkę, todėl priteistas 100 000 Lt neturtinės žalos dydis yra neadekvatus suformuotai teismų praktikai.

3. Dėl kasatoriaus veiksmų neteisėtumo. Kasatoriaus nuomone, teismai įvertino byloje surinktus įrodymus nevisapusiškai išnagrinėję visas aplinkybes, netinkamai taikydami CPK 185 straipsnio nuostatas, nes laikinoji ieškovės A. B. globa 1998 m. buvo panaikinta pagrįstai, remiantis tuo metu surinkta informacija; ieškovės dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojų kaltės niekada nebuvo pažeidinėjami; ieškovė nebuvo prievarta verčiama staiga keltis pas savo tėvą; byloje nėra dokumentų, įrodančių, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai 1998–2005 metais (per visą neturtinės žalos padarymo laikotarpį) žinojo apie ieškovės A. B. patiriamus išgyvenimus ar dvasinę skriaudą, kad ieškovės A. B. atstovė T. P. būtų informavusi kasatorių apie tokios žalos kilimą, kad kasatorius, žinodamas apie tokias aplinkybes, nesiėmė atitinkamų veiksmų. Bylą nagrinėję teismai, nustatydami kasatoriaus pareigūnų neteisėtą neveikimą, pažymėjo, kad savivaldybės institucija neįgyvendino savo teisių ir pareigų ir nesikreipė į teismą su ieškiniu dėl tėvo valdžios apribojimo, kurio pagrindu būtų buvusi galimybė anksčiau pašalinti vaiko teisių pažeidimus, tačiau teismai turėjo įvertinti ir tą aplinkybę, kad anksčiau pašalinti tariamus vaiko teisių pažeidimus turėjo galimybę ir kiti asmenys, t. y. ieškovės senelė T. P., kuri, turėdama teisę ginčyti mero potvarkį ir atsisakymą steigti laikinąją globą (kuris negali būti traktuojamas kaip kasatoriaus neveikimas), šia teise nesinaudojo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovės A. B. ir T. P. prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartį, priteisti patirtas atstovavimo išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl kasatoriaus pareigūnų veiksmų neteisėtumo. Ieškovės nesutinka su kasatoriaus pozicija, kad jo pareigūnų veiksmai buvo teisėti ir nepažeidė A. B. interesų. Bylą nagrinėję teismai padarė pagrįstą išvadą, kad A. B. laikinoji globa buvo panaikinta nesant tam teisinio pagrindo, neatsižvelgiant į vaiko interesus ir pažeidžiant jo teises.

2. Dėl neturtinės žalos ir jos dydžio. Ieškovių nuomone, kasatorius, reikalaudamas atmesti ieškinį, paneigia ieškovės A. B. teisę į neturtinės žalos kompensaciją, tačiau, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, įvertinant pažeistas vertybes bei sukeltas pasekmes, A. B. priteista kompensacija yra teisinga ir adekvati jos patirtiems išgyvenimams. Ieškovių teigimu, bylą nagrinėję teismai atsižvelgė į T. P. kaltės laipsnį, nustatydami atlygintinos neturtinės žalos dydį, o kasatoriaus, nevykdžiusio įstatymų priskirtos pareigos apsaugoti vaiko interesus, pastangos perkelti atsakomybę už savo veiksmus T. P. yra neetiškos ir nepagrįstos. Ieškovių nuomone, kasatorius taip pat nepagrįstai nepripažįsta savo atsakomybės teisminio nagrinėjimo laikotarpiu, nes būtent kasatoriaus vykdyti A. B. teisių pažeidimai lėmė kreipimąsi į teismą.

k o n s t a t u o j a :

III. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl savivaldybės valdžios institucijų veikimo sprendžiant vaiko globos klausimus teisinio vertinimo

Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Šis konstitucinio šeimyninių ryšių apsaugos ir vaiko globos principas bei jo įgyvendinimas detalizuotas specialiajame (lex specialis) Vaiko teisių pagrindų įstatyme ir kodifikuoto teisės akto – Civilinio kodekso – trečiojoje knygoje „Šeimos teisė“, 1998 m. lapkričio 19 d. Šiaulių miesto mero potvarkio priėmimo metu galiojusiuose Vaiko globos įstatyme bei Santuokos ir šeimos kodekse. Vertinant savivaldybės valdžios institucijų veiksmus teisės sistemos požiūriu taip pat reikšmingi valstybės įsipareigojimai tarptautinės teisės lygmeniu. Nagrinėjamoje byloje aktualūs Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnis, kuriuo valstybės įsipareigoja teikti vaikui tokią apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei, atsižvelgti į vaiko interesus, 12 straipsnis, kuriuo vaikui, sugebančiam suformuluoti savo pažiūras, garantuojama teisė laisvai jas reikšti visais jį liečiančiais klausimais ir galimybė būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu, ir 20 straipsnis, kuriuo vaikui, laikinai arba visam laikui netekusiam savo šeimos aplinkos arba dėl savo interesų negalinčiam toje aplinkoje būti, garantuojama teisė į ypatingą valstybės teikiamą apsaugą ir paramą. Reikšminga nagrinėjamos bylos kontekste ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau-Konvencija) 8 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą bei šios teisės turinio aiškinimas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – Teismas) praktikoje. Remiantis Teismo jurisprudencija, esminis Konvencijos 8 straipsnio tikslas yra apsaugoti asmenį nuo valdžios institucijų savavališko kišimosi; be to, gali egzistuoti pozityviosios valstybės pareigos, neatskiriamai susijusios su efektyviu šeimos gyvenimo gerbimu ir pasireiškiančios būtinybe priimti priemones privačių asmenų tarpusavio santykių srityje (žr., pvz., X. and Y. v. Netherlands, judgment of 26 March 1985, Series A no. 91, Bevacqua and S. v. Bulgaria, no. 71127/01, judgment of 5 June 2008 ir kt.). Taigi, nustačius, kad šeimos ryšys egzistuoja, valstybė turi veikti taip, kad šis ryšys plėtotųsi ir imtis priemonių tėvo ir vaiko suvienijimui (žr., pvz., Nannig v. Germany, no. 39741/02, judgment of 12 July 2007). Šiame kontekste labai svarbus tinkamo procesinių garantijų užtikrinimo aspektas, nes sprendimo, kuriuo įsikišama į šeimos gyvenimą, priėmimas turi būti teisingas, priešingu atveju nebūtų užtikrinama tinkama Konvencijos 8 straipsnio ginamų interesų apsauga (žr. Jucius and Juciuvienė v. Lithuania, no. 14414/03, judgment of 25 November 2008). Sprendžiant globos klausimus, egzistuoja valstybės institucijų pareiga atlikti nuodugnų šeimos situacijos ir suinteresuotų asmenų, ypač vaiko, interesų vertinimą, siekiant rasti sprendimą, geriausiai užtikrinantį galimybę suteikti vaikui saugią aplinką kaip būtiną sąlygą sveikam ir subalansuotam jo vystymuisi (žr., pvz., Koons v. Italy, no. 68183/01, judgment of 30 September 2008). Šios pareigos įgyvendinimas susijęs su būtinybe užtikrinti suinteresuotų asmenų dalyvavimą tokiuose svarstymuose. Jiems turi būti suteikta galimybė pakankamai aktyviai dalyvauti vaiko globos nustatymo procese; vaikui, sugebančiam suformuluoti savo pažiūras, būtina garantuoti teisę laisvai jas reikšti visais su juo susijusiais klausimais (žr. cituotą sprendimą Jucius and Juciuvienė v. Lithuania, taip pat C. v. Finland, no. 18249/02, judgment of 9 May 2006).

Nagrinėjamoje byloje reikšmingi teismų nustatyti ieškovės A. B. šeimos ryšių formavimosi faktai: po motinos mirties (nuo trejų metų) ji buvo globojama senelės iš motinos pusės; ši laikinoji globa vietinės valdžios sprendimu buvo panaikinta po ketverių metų siekiant grąžinti vaiką tėvui; vaiko nuomonė dėl jos grąžinimo tėvui nebuvo išklausyta; vaiko ryšiai su tėvu buvo silpni ir šių ryšių sukūrimui tėvas neteikė pakankamai reikšmės, nes sutiko su laikinąja globa, o pareiškęs norą auginti dukterį, prieš tai nesirūpino ryšių su ja atkūrimu ir stiprinimu. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad valdžios institucijos, spręsdamos dėl būtinumo patikėti vaiką ne jo biologiniams tėvams, šeimos ryšius gali suvaržyti tik labai išskirtinėmis aplinkybėmis (žr., pvz., Amanalachioai v. Romania, no. 4023/04, judgment of 26 May 2009, taip pat cituotą sprendimą Nannig v. Germany). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad asmeniniai tėvo ir dukters šeimos ryšiai nebuvo susiformavę, todėl savivaldybės valdžios institucijų sprendimas grąžinti dukterį tėvui negali būti vertinamas kaip šeimos apsaugos principo įgyvendinimas. Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis, kad laikinosios globos panaikinimas 1998 m. buvo neteisėtas, nes globa buvo panaikinta neatsižvelgus į vaiko interesus, neišklausius jo nuomonės, neįvertinus faktinių šeimos narių santykių ir šeimos ryšių pobūdžio, suteikus prioritetą tėvo išreikštam norui auginti dukterį. Tas faktas, kad tėvas po laikinosios globos panaikinimo nesiekė dukters gyvenamosios vietos pakeitimo, t. y. mergaitė ir toliau liko gyventi senelės namuose, nepaneigia savivaldybės valdžios institucijų atsakomybės už tai, kad vaiko globos santykiai buvo pakeisti neatsižvelgiant į vaiko interesus. Nuo laikinosios globos panaikinimo 1998 m. iki nuolatinės globos nustatymo 2005 m. nepilnametė A. B. buvo teisinio netikrumo situacijoje – šiuos septynerius metus teisiniai jos globos santykiai neatitiko faktinių (teisiškai būdama tėvo valdžioje ji faktiškai buvo globojama senelės). Visą šį laiką savivaldybės valdžios institucijos, žinodamos apie tai, kad 1998 m. sprendimas dėl A. B. perdavimo tėvui nebuvo veiksminga vaiko teisių ir šeimos ryšių apsaugos priemonė, nes šis sprendimas nebuvo nevykdomas, A. B. gyveno ir išreiškė norą toliau gyventi su senele T. P., pačiai T. P. ne kartą kreipusis dėl jos paskyrimo globėja, nesiėmė jokių kitų priemonių, siekdamos apginti nepilnametės A. B. teises ir interesus, užtikrinti jos teisę į saugią vaikystę ir tinkamą globą. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad savivaldybės valdžios institucijos tinkamai neveikė, kad pakeistų A. B. santykius su tėvu, nepagrįstai paliko šių klausimų sprendimą ieškovei T. P., kuri trukdė tėvo ir dukters santykių formavimuisi; be to, tėvo elgesys (nesirūpinimas vaiku) nebuvo deramai įvertintas, kol prokuroras nepateikė ieškinio dėl tėvo valdžios apribojimo. Dėl šių savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (laikinosios globos panaikinimo ir tolimesnio neveikimo užtikrinant vaiko interesus) nepilnametė A. B. septynerius metus buvo palikta teisinio netikrumo situacijoje ir patyrė neturtinės žalos, nes augo, bijodama santykių su tėvu, įprastos gyvenamosios aplinkos pakeitimo, tai paveikė ir jos sveikatą. Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis dėl visų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo ir atmeta kasacinio skundo argumentus dėl savivaldybės valdžios institucijų veiksmų netinkamo vertinimo.

Dėl neturtines žalos dydžio nustatymo

Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad neturtinės žalos nustatymo kriterijai turėtų būti individualizuojami atsižvelgiant į tas vertybes, kurios buvo pažeistos dėl savivaldybės valdžios institucijų nepakankamo įsikišimo į šeimos santykius ir neatsižvelgimo išimtinai į vaiko interesus. Neturtinės žalos atlyginimas yra viena iš žmogaus teisių ir laisvių gynimo nuo neteisėto kišimosi ar tų laisvių ribojimo priemonių, tačiau ji nėra vienintelė. Nagrinėjamos bylos kontekste reikšmingos ir kitos pritaikytos priemonės: 2005 m. kovo 4 d. teismo sprendimu byloje pagal prokuroro pareikštą ieškinį buvo apribota A. B. tėvo valdžia ir nuolatine jos globėja paskirta T. P. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad savivaldybės valdžios institucijų neteisėti veiksmai sprendžiant klausimą dėl A. B. laikinosios globos ir nepateisinamas neveikimas septynerius metus nesiekiant apsaugoti vaiko interesų sukėlė negatyvius padarinius ieškovės A. B. dvasinei, emocinei ir psichinei būklei, tačiau bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė atlygintinos dėl šių patirtų neigiamų padarinių neturtinės žalos dydžio nustatymą reglamentuojančias teisės normas (CK 6.250 straipsnį) ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos priteistino neturtinės žalos dydžio ir jo nustatymo kriterijų taikymo ir aiškinimo praktikos. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką neturtinės žalos dydis įvertinamas pagal žalos prigimtį ir objektą, dėl kurio pažeidimo asmuo patiria neturtinę žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Ž. Ž. v. UAB,,Ekstra žinios“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-393/2008; 2009 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje D. M. v. UAB,,Ekstra žinios“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-26/2009). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ir teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyvaus ir objektyvaus pobūdžio kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje S. R., V. R. v. Lietuvos valstybė, Šiaulių miesto savivaldybė, Šiaulių vaikų globos namai „Šaltinis“, bylos Nr. 3K-3-314/2009). Teismų praktikoje pripažįstama, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra neturtinė vertybė (pvz., sveikata, gyvybė), tuo stipriau ji ginama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje P. D. v. R. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-394/2006), t. y. žalos atlyginimas parenkamas didesnis, nes siekiama kiek įmanoma sušvelninti tokios vertybės pažeidimą ar jos praradimą. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, taip pat turi būti atsižvelgiama į priteistus neturtinės žalos dydžius analogiškose ankstesnėse bylose, taip pat į šalies gyventojų pragyvenimo lygį, ekonominę situaciją. Minėta, kad ieškovės A. B. teisėms apsaugoti ir pažeidimams pašalinti buvo pritaikytos ir kitos teisinės priemonės, be to, ieškovės gyvenamoji aplinka faktiškai nekito per visą jos vystymosi iki pilnametystės laikotarpį, nes ji visą laiką gyveno ir augo senelės namuose, lankė tas pačias auklėjimo ir ugdymo įstaigas, todėl teisėjų kolegija mažina ieškovei A. B. priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, taip pat į panašioje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje S. R., V. R. v. Lietuvos valstybė, Šiaulių miesto savivaldybė, Šiaulių vaikų globos namai „Šaltinis“, bylos Nr. 3K-3-314/2009) priteistos neturtinės žalos dydžius bei į tai, kad nagrinėjamoje byloje nustatyti padariniai ieškovės A. B. dvasinei, emocinei ir psichinei būklei yra lengvesni, teisėjų kolegija iš dalies tenkina kasacinį skundą ir mažina priteisiamo neturtinės žalos atlyginimo dydį iki 30 000 Lt.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovės A. B. ir T. P. prašė priteisti iš kasatoriaus atstovavimo išlaidas ir pateikė ieškovės T. P. 1000 Lt išlaidas advokato pagalbai patvirtinantį įrodymą. Kasacinį skundą patenkinus iš dalies, vadovaujantis CPK 98 straipsniu, ieškovėms iš kasatoriaus priteistina 30 proc. išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 14 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 51,70 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Iš dalies patenkinus kasacinį skundą, išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, priteistinos į valstybės biudžetą iš kasatoriaus ir ieškovės A. B. proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų dydžiui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartį pakeisti: sumažinti ieškovei A. B. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį iki 30 000 (trisdešimties tūkstančių) Lt.

Likusias Šiaulių apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 18 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Priteisti ieškovei T. P. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės 300 (tris šimtus) Lt išlaidoms advokato pagalbai kasaciniame teisme atlyginti.

Priteisti iš ieškovės A. B. (duomenys neskelbtini) 36,19 Lt (trisdešimt šešis litus 19 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660).

Priteisti iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės 15,51 Lt (penkiolika litų 51 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Egidijus Laužikas

Janina Stripeikienė