Baudžiamoji byla Nr. 2K-32/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.7.1.; 2.1.7.2.; 2.1.7.4. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. sausio 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Josifo Tomaševičiaus, pranešėjo Benedikto Stakausko,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Redui Savickui,
gynėjui advokatui Kęstučiui Stasiuliui,
išteisintiesiems R. Š., M. M. (M. M.),
vertėjai Loretai Kireilytei,
teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiosios O. D. Ž. kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 2, 5 punktus, nenustačius, kad kaltinamasis dalyvavo šių nusikaltimų padaryme; R. Š. išteisintas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 11 punktus, nenustačius, kad kaltinamasis dalyvavo šių nusikaltimų padaryme.
O. D. Ž. ir Z. U. civiliniai ieškiniai atmesti.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis, kuria Klaipėdos apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroro ir nukentėjusiosios O. D. Ž. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, išteisintųjų ir jų gynėjo, prašiusių Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiosios O. D. Ž. kasacinius skundus atmesti ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nuosprendį, prokuroro, prašiusio tenkinti jo ir nukentėjusiosios O. D. Ž. kasacinius skundus, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Išteisintasis R. Š. buvo kaltinamas ir perduotas teismui už tai, kad jis neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis turėdamas tikslą jas platinti.
1997 m. iki liepos 22 d., tiksli data nenustatyta, (duomenys neskelbtini) iš tardymo nenustatyto asmens jis neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 10,4 g narkotinės medžiagos – kokaino, supakuotus į aštuonis atskirus permatomus polietileninius maišelius, bei 2 tabletes, kurių sudėtyje buvo 0,058 g draudžiamos vartoti medicinos tikslais psichotropinės medžiagos MDMA, kuriuos parsigabeno į savo namus, (duomenys neskelbtini), ir laikė, turėdamas tikslą parduoti. 1997 m. liepos 22 d., apie 9.15 val., 2 tabletes su psichotropine medžiaga – MDMA, palikdamas minėtoje gyvenamojoje vietoje, savo striukėje, o neteisėtai įgytus bei laikomus aštuonis polietileninius maišelius, kuriuose buvo 10,4 g narkotinės medžiagos – kokaino, vežiojosi – gabeno su savimi (duomenys neskelbtini) automobiliu „Volkswagen Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), slėpdamas sportinio krepšio šoninėje kišenėje, odiniame dėkle raktams, turėdamas tikslą parduoti, kol apie 11.30 val. prie UAB („duomenys neskelbtini“) stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), nurodytą narkotinę medžiagą rado ir paėmė policijos pareigūnai.
R. Š. buvo kaltinamas ir perduotas teismui dar ir už tai, kad neteisėtai disponavo šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis.
2001 m. birželio 16 d. iki 22.30 val. (duomenys neskelbtini), tiksli vieta tardymo nenustatyta, R. Š., siekdamas nužudyti R. Ž., pagal išankstinį susitarimą iš M. M. neteisėtai, neturėdamas leidimo, įgijo, laikė ir su savimi nešiojosi nenustatyto modelio 7,65 mm kalibro šaunamąjį ginklą, kurį 2001 m. birželio 15 d. M. M., jam (R. Š.) organizuojant ir padedant, panaudojo nužudant G. Ž. ir R. U., ir ne mažiau kaip 4 vnt. 7,65 mm kalibro „Browning“ šovinių, kurie yra šaudmenys. Tą pačią 2001 m. birželio 16 dieną, tarp 22.40-23.00 val., atvykęs pas R. Ž. į namus, (duomenys neskelbtini), minėtą 7,65 mm kalibro ginklą R. Š. panaudojo tyčia nužudant R. Ž., iššaudamas į jį 4 šūvius.
Išteisintasis M. M. buvo kaltinamas ir perduotas teismui už tai, kad nuo 2001 m. balandžio mėn. iki birželio 14 d. (duomenys neskelbtini), tikslesnė data ir vieta nenustatytos, iš tardymo nenustatyto asmens, neteisėtai, neturėdamas leidimo, įgijo ir parsigabenęs iki 2001 m. birželio 15 d. tardymo nenustatytoje vietoje laikė nenustatyto modelio 7,65 mm kalibro šaunamąjį ginklą ir ne mažiau 10 vnt. 7,65 mm kalibro „Browning“ šovinių, kurie yra šaudmenys. 2001 m. birželio 15 d. neteisėtai įgytą bei laikomą nenustatyto modelio 7,65 mm kalibro ginklą ir ne mažiau kaip 6 vnt. 7,65 mm kalibro „Browning“ šovinių nešiojosi su savimi (duomenys neskelbtini) bei tą pačią dieną, apie 17-18.30 val., tikslesnis laikas nenustatytas, miškelyje, esančiame (duomenys neskelbtini) regioninio parko teritorijoje, apie 4 km atstumu į šiaurės vakarus nuo (duomenys neskelbtini) kaimo, (duomenys neskelbtini), minėtą ginklą panaudojo nužudant G. Ž. ir R. U., iššaudamas į juos po tris šūvius. 2001 m. birželio 16 d. iki 22.30 val. (duomenys neskelbtini) minėtą neteisėtai įgytą laikomą ginklą ir ne mažiau kaip 4 vnt. 7,65 mm kalibro „Browning“ šovinių perdavė R. Š., kurį šis tą pačią dieną panaudojo nužudant R. Ž..
Be to, R. Š. buvo kaltinamas ir perduotas teismui už tai, kad organizavo, padėjo padaryti ir padarė nužudymus, o M. M. buvo kaltinamas ir perduotas teismui už tai, kad tyčia padarė nužudymus.
2001 m. balandžio – birželio mėn., tikslus laikas nenustatytas, R. Š., sužinojęs, kad G. Ž. atvirai grasina nužudyti asmenį, kuris yra jo žmonos I. Ž. sugyventinis, o tas asmuo buvo jis, R. Š., turėdamas pakankamą pagrindą bijoti, kad toks G. Ž. grasinimas bus įvykdytas, 2001 m., minėtu laikotarpiu, iki birželio 14 d., (duomenys neskelbtini), konkreti vieta tardymo nenustatyta, susitarė su M. M., kad jie G. Ž. pasiūlys susitikti dėl tariamai jam naudingo verslo plano bei investicijų aptarimų, susitikimo metu G. Ž. apnuodys, t. y. į pasiūlytą gėrimą įpils leidžiamos medicinos tikslais vartoti raminamojo–migdomojo poveikio psichotropinės medžiagos – oksazepamo ir diazepamo, kad šis negalėtų priešintis; po to, pasinaudodami bejėgiška G. Ž. būkle, nusiveš į miškelį (duomenys neskelbtini) regioninio parko teritorijoje, kur jį nužudys, t. y. turimu nenustatyto modelio 7,65 mm kalibro pistoletu nušaus, o kūną paslėps, užkasdami jų iš anksto paruoštoje duobėje, esančioje miškelyje, minėto parko teritorijoje, apie 4 km atstumu į šiaurės vakarus nuo (duomenys neskelbtini) kaimo, (duomenys neskelbtini).
Įgyvendindamas savo nusikalstamą sumanymą, 2001 m. birželio l–7 d., tikslesnė data nenustatyta, R. Š., veikdamas bendrai su tardymo nenustatytais asmenimis, nuvyko į miškelį, esantį (duomenys neskelbtini) regioninio parko teritorijoje, kur 4 km atstumu į šiaurės vakarus nuo (duomenys neskelbtini) kaimo, (duomenys neskelbtini), iškasė duobę, skirtą G. Ž. kūnui paslėpti.
2001 m. birželio 15 d., apie 16.16 val., M. M. ir R. Š., siekdami nužudyti G. Ž. ir veikdami bendrai, pagal iš anksto aptartą planą, R. Š. iš savo mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) paskambinus G. Ž. į jo mobiliojo ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) ir pasiūlius susitikti (duomenys neskelbtini) tariamai naudingo verslo bei investicijos pasiūlymui aptarti ir G. Ž. kartu su R. U. atvykus į (duomenys neskelbtini) aptarti R. Š. ir M. M. tariamo pasiūlymo, susitikus su pastaraisiais vienoje iš esančių kavinių, kokioje konkrečiai tardymo nenustatyta, G. Ž. ir R. U., kaip nereikalingą liudytoją, pavaišino gėrimu, į kurį prieš tai įpylė leidžiamos medicinos tikslais vartoti raminamojo–migdomojo poveikio psichotropinės medžiagos – oksazepamo ir diazepamo, po to tą pačią dieną, laikotarpiu tarp 17–18.30 val., tikslesnis laikas nenustatytas, nurodytoms medžiagoms pradėjus veikti, abu juos bejėgiškos būklės nusivežė į (duomenys neskelbtini) regioninio parko teritoriją, prie paminėtos iš anksto iškastos duobės. Ten M. M. iš su savimi turimo neteisėtai įgyto ir laikomo nenustatyto modelio 7,65 mm kalibro kovinio pistoleto nužudė R. U. ir G. Ž.: po vieną šūvį iššaudamas į krūtinės ląstos kairiąją pusę, širdies plotą, į galvos kairįjį smilkinį bei šūvį iš arti į pakaušį, iš viso trimis šūviais nušovė R. U. bei iš to paties ginklo trimis šūviais – vieną šūvį iššaudamas į krūtinės ląstos kairiąją pusę, širdies plotą, antrą šūvį kairiau tarpuakio, trečią šūvį iš arti į sprando viršutinę dalį, prieš tai dar, G. Ž. atsipeikėjus nuo anksčiau minėtų vaistų poveikio, M. M. kartu su R. Š. jį su grandinėle, buvusia ant jo kaklo, iš už nugaros prismaugus, nušovė G. Ž.. Taip, R. Š. organizuojant ir padedant, M. M. tyčia nužudė R. U. ir G. Ž., o jų kūnus abu užkasė iš anksto paruoštoje minėtoje duobėje, t. y. jie tyčia nužudė du asmenis, pasinaudodami jų bejėgiška būkle.
Be to, R. Š. buvo kaltinamas ir perduotas teismui už tai, kad, vengdamas galimo R. Ž. keršto už brolio G. Ž. nužudymą, 2001 m., anksčiau minėtu laikotarpiu, iki birželio 14 d., (duomenys neskelbtini), konkreti vieta tardymo nenustatyta, susitarė su tardymo nenustatytu asmeniu nužudyti ir R. Ž.. Tuo tikslu su tardymo nenustatytu asmeniu susitarė pasiūlyti R. Ž. susitikti šio namuose tariamam verslo planui ir investicijai aptarti bei pasinaudojus nukentėjusiojo patiklumu – nužudyti, t. y. nušauti iš turimo nenustatyto modelio 7,65 mm kalibro pistoleto.
Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2001 m. birželio 16 d. vakare, apie 22.17 val., jis, siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą – G. Ž. ir R. U. tyčinius nužudymus bei išvengti R. Ž. galimo keršto už brolio G. Ž. nužudymą, turėdamas tikslą nužudyti R. Ž., iš savo mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) paskambinęs R. Ž. į jo mobiliojo ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini), susitarė susitikti tariamai naudingo verslo ir investicijos pasiūlymui aptarti ir tą patį vakarą, apie 22.40 val., veikdamas bendrai su tardymo metu nenustatytu asmeniu, atvyko į jo namus, (duomenys neskelbtini). Ten tardymo nenustatytas asmuo pagal išankstinį susitarimą su R. Š. pasiliko 1-ame aukšte, kad niekas iš name esančių ar atsitiktinai atvykusių asmenų negalėtų užklupti R. Š. nužudant R. Ž.; jis – R. Š., pakilęs į minėto namo 2-ą aukštą, virtuvėje tarp 22.40–23 val., pasinaudodamas nieko neįtariančio R. Ž. pasitikėjimu, su savimi turimą nenustatyto modelio 7,65 mm kalibro kovinį pistoletą įrėmė ir iššovė R. Ž. į dešinę kaklo pusę, antrą šūvį – į dešinį smilkinį, trečią šūvį, nevisiškai įrėmęs pistoletą, - į kaktos apatinę dalį, virš tarpuakio, dešiniau vidurinės linijos, ketvirtą šūvį – į krūtinės ląstos kairę pusę, didžiojo krūtinės raumens sritį. Tokiu būdu, prieš tai 2001 m. birželio 15 d. kartu su M. M. nužudęs du asmenis, jis, R. Š., siekdamas nuslėpti tuos nužudymus bei išvengti galimo keršto, padedant tardymo nenustatytam asmeniui, iš to paties nenustatyto modelio ginklo, iš kurio buvo nužudyti G. Ž. ir R. U., tyčia keturiais šūviais nužudė ir R. Ž..
Kasaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriaus manymu, teismų išteisinamieji procesiniai sprendimai dėl R. Š. ir M. M. neteisėti ir nepagrįsti, nes teismai neteisingai, prieštaringai ir nesilaikydami įrodymų susietumo reikalavimų vertino išnagrinėtus įrodymus (darant poėmį, apžiūrint daiktinius įrodymus, atliekant kratą, vertinant policijos pareigūnų ir nuteistojo žmonos I. Š. bei liudytojos S. B. parodymus, taip pat odorologinės ekspertizės išvadą ir hidrometeorologinės tarnybos pažymą apie meteorologines sąlygas, buvusias įvykio metu, telefoninių skambučių, susiejant juos su stočių (celių) žemėlapiais, analizę). Negrindė procesinių sprendimų kitais kaltinančiais įrodymais, t. y. liudytojų V. V., V. B., J. B., S. A. parodymais, kad R. Š. turėjo motyvą nužudyti, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 305 straipsnio 3 dalies 3 punktas, 369 straipsnio 3 dalis). Prokuroro teigimu, išteisintiesiems R. Š. ir M. M. inkriminuotus nusikaltimus patvirtino įslaptinti liudytojai „Jonas“, „Ąžuolas“, R. B., R. B. ir J. K., tačiau teismai taikė dvigubus standartus (esant toms pačioms aplinkybėms) vertindami šių liudytojų ir liudytojo J. K. parodymus – vienų kaip nepatikimus, kito kaip patikimus. Anot prokuroro, byloje neginčijamai nustačius, kad G. Ž., R. U. ir R. Ž. nužudyti panaudojant šaunamąjį ginklą, akivaizdu, kad R. Š. ir M. M. pagrįstai inkriminuotas disponavimas šaunamuoju ginklu. Visi šie įrodymai, prokuroro manymu, turėjo būti patikrinti, sugretinant su kitais parodymais bei faktiniais duomenimis, ir vertintini kaip turintys reikšmės bylos tyrimui, tačiau teismai to nepadarė ir kaltų asmenų, tiek R. Š. (BK 260 straipsnio 1 dalis, 253 straipsnio 1 dalis, 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 11 punktai), tiek M. M. (BK 253 straipsnio 1 dalis, 129 straipsnio 2 dalies 2, 5 punktai), nepatraukė baudžiamojon atsakomybėn (BK 2 straipsnis).
Kasaciniu skundu nukentėjusioji O. D. Ž. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartį ir priimti naują nuosprendį – R. Š. ir M. M. pripažinti kaltais ir nuteisti laisvės atėmimo bausme iki gyvos galvos. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nes vadovavosi tik išteisintųjų R. Š., M. M., jų gynėjų K. Stasiulio, V. Sviderskio argumentais ir neišsamiomis UAB,,Omnitel“, UAB,,Bitė Lietuva“ specialistų išvadomis, bet nepagrįstai atmetė nužudymo motyvą ir įrodymus (dėl artimo R. Š. bendravimo su G. Ž. žmona), nesivadovavo byloje surinktais įrodymais, liudytojų ir kaltinamųjų parodymais, jų tarpusavyje negretino, nepakvietė ryšių reguliavimo specialisto arba technologijų produkto eksperto, UAB „Bitė Lietuva“ specialistui nebuvo pateikti byloje esantys įrodymai, iš kurių matyti bazinių stočių veikimo kryptys, judant abonentams iš vienos celės į kitą pagal valandas, minutes ir sekundes. Nukentėjusioji detaliai nurodo telefoninių pokalbių išklotinėse užfiksuotą laiką, celės vietą, kalbėjusius telefonu asmenis ir teigia, kad sulyginus liudytojų S. A., D. A., S. B., J. B., V. B., R. B., Z. K., J. K., L. S., R. S., A. U., įslaptinto liudytojo,,Jono“, A. V., V. V. ikiteisminio tyrimo metu ar vėliau duotus parodymus su G. Ž., R. U., R. Š., M. M. telefoninių pokalbių išklotinėmis, celių vieta bei celių veikimo žemėlapiais, R. Ž. nužudymo laiku ir vieta, daiktiniais įrodymais (M. M. batų, dirvožemio iš vietos, kur rasti lavonai, ir ant automobilio kilimėlio rastos žemės ekspertize) – jie vienas kitą papildo ir parodo, kas yra nužudymo kaltininkai, tačiau visos abejonės, iškilusios teismams, buvo vertinamos tik kaltinamųjų naudai ir nebuvo ginamos jos, kaip nukentėjusiosios, teisės.
Prokuroro kasacinis skundas tenkintinas, o nukentėjusiosios O. D. Ž. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl kasatorių skundų teiginių apie BPK normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir jų vertinimą, pažeidimus
Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 20 straipsnio 4, 5 dalys, 305 straipsnio 3 dalies 3 punktas, 320 straipsnio 3 dalis) pažeidimai, sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Suabejojęs kaltinančių įrodymų objektyvumu apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio, kad pirmosios instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį pagal pareikštus kaltinimus pagrindė ne visais įrodymais, vertino atskirai kiekvieną iš surinktų įrodymų, neanalizuodamas jų visumos, neištyrė ir nepašalino prieštaravimų tarp byloje esačių įrodymų, nenurodė, kodėl kaltinamąjį R. Š., kaltinamą pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, teisinančius įrodymus priėmė, o kaltinančius atmetė. Nagrinėjamos bylos kontekste nurodytų BPK normų reikalavimų pažeidimus teisėjų kolegija pripažįsta esminiais pažeidimais, sukliudžiusiais teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).
1. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Tam tikrų duomenų teismas gali nepripažinti įrodymu tik nustatęs, kad tie duomenys buvo gauti nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų leistinumo reikalavimų arba duomenys yra nereikšmingi bylai, nes jie neįrodo ar nepaneigia nė vienos iš byloje įrodinėtinų aplinkybių – t. y. duomenys neatitinka sąsajumo reikalavimo. Tais atvejais, kai asmenų parodymai baudžiamojoje byloje gaunami juos apklausiant BPK nustatyta tvarka, teismas privalo vertinti visą apklausos metu gautą su byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis susijusią informaciją. Galima situacija, kad apklausos metu gauta visa ar dalis informacijos teismo gali būti pripažinta nepatikima, tačiau tokiu atveju teismo sprendimo motyvuose turi būti aiškiai nurodyta, dėl kokių priežasčių iš tam tikro šaltinio gauta informacija negrindžiamos teismo daromos išvados tiek tuo atveju, kai teismas gautą informaciją laiko patikima, tiek ir tais atvejais, kai informacijos patikimumu yra abejojama. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nevisiškai įvykdė procesinių normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, o taip pat apeliacinį procesą, reikalavimus, nebandydamas atlikti bylos duomenų lyginamosios analizės, pritarė reikiamai visų bylos duomenų neištyrusio bei neįvertinusio pirmosios instancijos teismo išvadai, konstatavęs, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, abejonės kaltinamojo naudai aiškinamos tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Šioje byloje taip nėra. Tikrinamos apeliacinės instancijos teismo nutarties analizė rodo, kad visos bylos duomenų kontekste teismas pabrėžtinai didesnę įrodomąją galią skyrė kaltinamojo R. Š. parodymams bei kaltinamajam palankiems liudytojos I. Š. parodymams.
1.1. Vienas esminių argumentų kaltinamąjį R. Š. išteisinant pagal BK 260 straipsnio 1 dalį buvo tai, kad sportinis krepšys, kuriame policijos pareigūnai surado į narkotines medžiagas panašius miltelius, galėjo priklausyti R. Š. nurodytam R.. Teismo nuomone, šiuos, kaltinamojo parodymus iš dalies patvirtino liudytoja I. Š., ikiteisminio tyrimo pareigūnams pateikusi analogišką sportinį krepšį. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia teismo išvada nepakankamai motyvuota, nepagrįsta visų bylos duomenų analize. Prokuroras teisus kasaciniame skunde teigdamas, kad ne visi svarbūs bylos duomenys išanalizuoti, įrodymai vertinti atskirai vienas nuo kito, yra nutylėjimo, įrodymų vertinimo spragų.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal BPK 20 straipsnio 1 dalies prasmę įrodymais gali būti duomenys, kurie paneigia ar patvirtina bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tačiau teismas, pažeisdamas šią taisyklę, tinkamo teisinio įvertinimo nedavė liudytojų A. M., R. M. parodymams, poėmio protokolo duomenims, odorologinio tyrimo išvadai, nepašalino prieštaravimų tarp liudytojos I. Š. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje ir ikiteisminio tyrimo metu, nors ikiteisminio tyrimo pareigūnui jos duotus parodymus (T. 7, b. l. 63-65; T. 10, b. l. 157) tyrė BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka. Pagal kaltinamojo R. Š. parodymus, automobilyje „Volkswagen Golf“ savo sportinę aprangą ir rankšluosčius jis laikė atskirame maišelyje, o sportinis krepšys, kuriame policijos pareigūnai surado narkotines medžiagas, priklausė iš matymo pažįstamam R., kurio pavardės ir gyvenamosios vietos negalėjo nurodyti. Tačiau iš poėmio protokolo turinio (T. 7, b. l. 33) matyti, kad automobilyje „Volkswagen Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausančiam I. Š., surasti daiktai (sportinė apranga, 2 rankšluosčiai, odinis dėklas, kuriame rasti 8 polietileniniai maišeliai su baltos spalvos milteliais ir kt.) buvo laikomi vienoje sportinėje rankinėje. Šį protokolą parašais patvirtino ne tik poėmį atlikę policijos pareigūnai, bet ir procesiniame veiksme dalyvavę kviestiniai V. S., K. A. bei ekspertas V. Šalminas. Liudytojai A. M., R. M. patvirtino, kad visi daiktai, tarp jų sportinė apranga, milteliai, „panašūs į narkotinę medžiagą“, buvo viename sportiniame krepšyje. Pagal odorologinio tyrimo išvadą krepšyje su sportine apranga buvo R. Š. kvapas. Liudytoja I. Š. parodymo atpažinti metu atpažino rankšluosčius, sportinę aprangą kaip daiktus, priklausančius jos sutuoktiniui R. Š., o sportinį krepšį, kaip priklausantį R. Š., atpažino tik papildomai atlikus šį procesinį veiksmą (T. 7, b. l. 65-68). Iš liudytojos I. Š. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad prieš papildomą sportinio krepšio atpažinimo veiksmą ji su policijos pareigūnu buvo nuvykusi į namus, bet panašaus krepšio nesurado. Taip pat, pagal šios liudytojos parodymus, R. Š. sportinę aprangą visuomet vežiodavosi sportiniame krepšyje (T. 7, b. l. 63, 64; T. 10, b. l. 157). Vis dėlto teismas šių parodymų neanalizavo, bet patikima informacija laikė liudytojos papildomus parodymus, kad atpažinimo metu suklydo, R. Š. krepšį namuose surado vėliau, kurį pateikė kaip daiktinį įrodymą. Teismo sprendime taip pat pažymėta, kad liudytojos I. Š. parodymus apie sportinio krepšio priklausomybę patvirtino liudytojas A. D.. Kolegija atkreipia dėmesį, kad šio liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, taip pat buvo teisiamajame posėdyje BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka paskelbti, nes liudytojas apklaustas praėjus beveik septyneriems metams po pirminės apklausos (T. 7, b. l. 43; T. 10, b. l. 158) ir ankstesnių parodymų detaliai neprisiminė. Todėl šie parodymai turėjo būti aptarti, nes reikšmingi tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje duotus parodymus, pašalinant tarp jų prieštaravimus. Pažymėtina ir tai, kad krata R. Š. bute buvo atlikta po automobilio „Volkswagen Golf“ apžiūros, kuriame buvo rastas sportinis krepšys su baltos spalvos milteliais, primenančiais narkotinę medžiagą. Kolegijos nuomone, visi paminėti duomenys byloje reikšmingi ir turėjo būti ištirti, lyginti tarpusavyje, gretinti su R. Š. parodymais dėl automobilyje surasto sportinio krepšio priklausomybės.
1.2. Teismai konstatavo, kad, R. Š. namuose ir automobilyje darant kratą, daiktinių įrodymų poėmį bei apžiūrą, buvo pažeisti 1961 m. BPK 189, 192, 91 straipsnių reikalavimai, tai kėlė abejonių ekspertiniam tyrimui pateiktų medžiagų (tablečių ir miltelių) autentiškumu. Kolegijos nuomone tokios teismo išvados padarytos nepakankamai įsigilinus į bylos faktinius duomenis ir juos ne iki galo ištyrus. Iš bylos duomenų (T. 7, b. l. 53, 54) matyti, kad krata R. Š. bute atlikta pagal procesinio veiksmo atlikimo metu galiojusio 1961 m. BPK 188, 189, 190 straipsnių reikalavimus. Kratos darymo faktinis pagrindas buvo operatyvinės veiklos duomenys, leidę manyti, kad bute neteisėtai laikomos narkotinės ar psichotropinės medžiagos. Darant kratą užtikrintas dviejų kviestinių ir pilnamečio šeimos nario (sutuoktinės I. Š.) dalyvavimas. Surasti daiktiniai įrodymai (dvi tabletės popierinėje pakuotėje) išvardyti kratos protokole, nurodant individualias žymes. Visi faktiniai duomenys protokole patvirtinti kratoje dalyvavusių asmenų, tarp jų I. Š., parašais, pastabų dėl kratos teisėtumo ir protokolo turinio atitikimo tikrovei nepareikšta. Pagal BPK 189 straipsnio 1 dalies (1993 m. birželio 10 d. įstatymo Nr. 1-180 redakcija) prasmę kratos metu turėjo būti užtikrinamas buvimas to asmens, pas kurį daromas šis procesinis veiksmas, arba pilnamečių jo šeimos narių. Todėl nepagrįstai teismo sprendime teigiama, kad neužtikrinus R. Š. dalyvavimo kratos veiksmas BPK 189 straipsnio prasme neteisėtas. Be to, teismas pagal liudytojos I. Š. parodymus konstatavo procesinį pažeidimą, kad buto šeimininkė kratos metu nematė, iš kur daiktiniai įrodymai (tabletės) buvo paimti. Kolegijos nuomone tokį pažeidimą buvo galima traktuoti tik apklausiant ir įvertinant kratoje dalyvavusių visų asmenų parodymus, taip pat liudytojos I. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kurie teisiamajame posėdyje BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka buvo paskelbti (T. 7, b. l. 63-65; T. 10, b. l. 156-158).
1.3. Daiktų (tarp jų baltos spalvos miltelių, supiltų į 8 polietileninius maišelius) poėmis iš automobilio atliktas dalyvaujant dviem kviestiniams, ekspertui, pačiam R. Š., vairavusiam automobilį ir poėmio protokolo turinys patvirtintas jų parašais (T. 7, b. l. 33). Tai atitinka 1961 m. BPK 192 straipsnio taisykles. Teismų sprendimuose teisingai nurodyta, kad kratos metu paimti ir turintys reikšmės bylai daiktai (tabletės, „milteliai“) nenufotografuoti, kaip tuo metu buvo reikalaujama 1961 m. BPK 91, 192 straipsniuose, ir poėmio bei daiktinių įrodymų apžiūros protokoluose nepažymėta apie jų supakavimą, užantspaudavimą. Poėmio protokolo tekste tarp eilučių įterpti žodžiai „užantspauduoti anspaudu pažymoms Nr. 1“, bet šis akivaizdus teksto papildymas procesinį dokumentą surašiusio asmens neaptartas (T. 7, b. l. 33). Vis dėlto šiuo atveju teismas padarė skubotą išvadą, kad ekspertiniam tyrimui pateiktų medžiagų autentiškumas kelia abejonių, o specialistų išvada apie narkotines medžiagas nepakankama kaltinamojo kaltei nustatyti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika rodo, kad nustatytas duomenų rinkimo (gavimo) tvarkos pažeidimas savaime dar nereiškia, kad tokie duomenys jau negali būti įrodymais. Tuo atveju, kai nustatoma, kad duomenų rinkimo (gavimo) tvarkos pažeidimas neturėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir, kad juos renkant nebuvo atimtos ar iš esmės suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, duomenys pripažįstami įrodymais. Įrodymais nepripažįstami tik tokie duomenys, kai esant jų gavimo tvarkos pažeidimui abejonių dėl patikimumo negalima pašalinti atliekant kitus BPK nustatytus veiksmus (kasacinės nutarys Nr. 2K-2/2005, 2K-512/2005 ir kt.). Kolegijos nuomone, informacija apie ekspertizei pateiktų medžiagų autentiškumą bei įrodymų patikimumą papildomai turėjo būti tikrinama apklausiant V. S., K. A., kaip kratoje dalyvavusius kviestinius, A. M., dalyvavusį daiktų, turinčių reikšmės bylai paėmime, surašiusiam poėmio protokolą, medžiagų siuntimo tyrimui lydraštį, kuriame atsispindi duomenys apie paketo su siunčiamais tyrimui milteliais užantspaudavimą (T. 7, b. l. 11), taip pat ekspertę A. Rotor, priėmusią tyrimui medžiagą ir surašiusią išvadą. Iš ekspertės A. Rotor surašytos išvados matyti, kad tyrimui pateikti daiktiniai įrodymai buvo supakuoti į rudos spalvos odinį dėklą, kuris aprištas siūlu. Ant siūlo galų užklijuotas popierius su mastikiniu antspaudu „(duomenys neskelbtini) 4 PK, pažymos Nr. 1“. Atidarius dėklą rastas bespalvis polietileninis maišelis, kuriame yra aštuoni susukti į vamzdelius, uždaryti lipniomis juostelėmis polietileniniai maišeliai su baltos spalvos milteliais (T. 7, b. l. 12). Pažymėtina, kad analogiškas įrašas apie šį daiktinį įrodymą įrašytas daiktinių įrodymų apžiūros protokole (T. 7, b. l. 34), o poėmio protokole nurodyta, kad sportinėje rankinėje rastas rudos spalvos odinis dėklas, kurio viduje polietileninis permatomas maišelis su aštuoniais apvaliais daiktais, kurių viduje balti milteliai (T. 7, b. l. 33). Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pagal ekspertės aprašymą (T. 7, b. l. 12) daiktiniai įrodymai nesupakuoti, yra abejotina. Juk ekspertiniam tyrimui buvo siunčiama ne odinis dėklas, bet šiame dėkle laikomi milteliai. Ekspertizės aprašyme nurodyta, kad tiriamo objekto įpakavimas ir užantspaudavimas nepažeisti. Taigi tik ištirtų bei įvertintų visų bylos duomenų kontekste galima buvo spręsti apie siunčiamų tyrimui medžiagų autentiškumą, įrodymų patikimumą.
2.1. BPK 20 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme svarbu, kad šie įrodymai būtų vertinami ne tik atskirai, bet ir jų visuma. Motyvai dėl įrodymų turi būti pagrįsti argumentuota visų įrodymų analize. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą įvesti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą, ir po to daryti apibendrinančias išvadas. Kasaciniuose skunduose pagrįstai teigiama, kad motyvai dėl įrodymų žmonių nužudymo epizoduose apeliacinės instancijos teismo nutartyje surašyti pažeidžiant BPK reikalavimus. Teismas, padarydamas išvadas dėl R. Š. ir M. M. kaltės, akcentavo tik abejones dėl atskirų įrodymų, tačiau įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito ir sprendime neišdėstė visų įrodymų analizės jų tarpusavio liečiamumo (susietumo) aspektu. Pavyzdžiui, teismas nutartyje nurodo, kad pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį vien tik liudytojos S. B. parodymais, nesant byloje kitų jos parodymus patvirtinančių įrodymų, negalima.
2.2. Kasaciniuose skunduose BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų reikalavimų pažeidimas argumentuojamas ir tuo, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas 1997 m. spalio 11 d. telefoninio pokalbio įrašą kaip įrodymą, apsiribojo formaliu pirmosios instancijos teismo išvados patvirtinimu netikrindamas šios išvados pagrįstumo. Tokius argumentus teisėjų kolegija laiko teisingais. Kaltintojai telefoninio pokalbio (T. 2, b. l. 29-31) turinį susieja su vienu iš argumentų įrodinėjant G. Ž. nužudymo motyvą, kaip fizinio susidorojimo baimę. Tuo tarpu teismas nutartyje nurodo, kad telefoninis pokalbis tarp I. Ž. ir R. Š. – senas, neinformatyvus, įrodomosios reikšmės šioje byloje neturintis. Vis dėlto, kolegijos nuomone, teismas į analizuojamo telefoninio pokalbio turinį nepakankamai įsigilino ir duomenis vertino nedėmesingai. Iš pokalbio įrašo teksto, kurį teismas vertino atskirai nuo kitų įrodymų, matyti, kad kalbama apie tarpusavio santykius, dėl kurių I. išgyvena bijodama G., pravarde („duomenys neskelbtini“), keršto: „I.... Jeigu sužinotų... Tu neįsivaizduoji, kas būtų... („duomenys neskelbtini“) tikrai užmuštų ir mane, ir tave! R.... Tu taip pasakoji, lyg viena nori gyventi?“ (T. 2, b. l. 29-31). Kolegijos nuomone, šio pokalbio turinys turėjo būti vertinamas pagal bendrą kontekstą duomenų, gautų pagal liudytojų V. V., V. B., J. B., S. A., įslaptinto liudytojo „Ąžuolas“, nukentėjusiosios O. D. Ž. parodymus, ir tik po to daroma išvada dėl G. Ž. nužudymo motyvo.
2.3. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje esamus duomenis, susietus su plastikinio butelio mineralinio vandens „Vittel“ etikete, taip pat „Statoil“ maišelio suradimu įvykio vietos apžiūros metu (T. 1, b. l. 87-106), nurodė, kad šie daiktai neturi ryšio su nagrinėjama byla, nes butelyje nerasta slopinimo procesus organizme sukeliančių medikamentų pėdsakų, kokie rasti nužudytųjų organizme. Kolegija atkreipia dėmesį, kad kaltinimo atstovai daiktų (butelis, maišelis) suradimą prie nusikalstamo įvykio vietos susieja su išteisintojo R. Š. atvykimu į (duomenys neskelbtini) („Statoil“ degalinėje atsiskaityta „Extra“ kortele R. Š. vardu 2001 m. birželio 1 d., birželio 7 d. už prekes, tarp jų už mineralinio vandens „Vittel“ butelį) tuo metu, kai, pagal liudytojų D. J., V. Š. parodymus, (duomenys neskelbtini) miškelyje buvo iškasta duobė G. Ž. ir R. U. kūnams palaidoti. Todėl šie duomenys, kolegijos nuomone, turėjo būti vertinami viename kontekste su kitais įrodymais, tarp jų su mobiliojo ryšio telefonų abonentų pokalbių registracijos duomenimis.
2.4. Minėta, įrodymais gali būti duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus arba paneigti tiriamas versijas. Tokiais duomenimis nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas laikė mobiliojo ryšio telefonų abonentų pokalbių išklotines (T. 2, b. l. 55-87; T. 11, b. l. 53-81), UAB „Omnitel“ ir UAB „Bitė“ retransliacijos bokštų kodinių pavadinimų sąrašą, jų buvimo vietų ir celių veikimo zonų žemėlapius, atliktų telefoninių pokalbių analizių pažymas (T. 2, b. l. 2-44, 96-100). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs šiuos duomenis ir paneigdamas kaltinamųjų versijas dėl buvimo vietos konstatavo, kad kritinėmis valandomis prieš pat nužudymus R. Š. ir M. M. buvo tiriamų įvykių epicentre, tarpusavyje ir su Ž. intensyviai bendravo, R. Ž. nužudymo metu jų telefonai kurį laiką tylėjo, po to vėl pradėjo veikti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, remdamasis UAB „Omnitel“, UAB „Bitė“ specialistų S. G., A. P. paaiškinimais, suabejojo duomenų patikimumu telefonų abonentų registracijos celių veikimo zonose, nurodęs, kad grįsti išteisintųjų kaltę telefoninių skambučių, susiejant juos su stočių (celių) žemėlapiais, analize negalima. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada ir bylos dokumentuose esančių duomenų įvertinimas prieštarauja BPK normų (96 straipsnis, 20 straipsnio 1, 5 dalys) prasmei. Iš teismo posėdžio protokolų matyti, kad specialistai S. G., A. P. nebuvo susipažinę su mobiliojo ryšio retransliacijos bokštų (bazinių stočių) išsidėstymu 2001 m. birželio mėnesį, celių veikimo zonų žemėlapiais. Jų paaiškinimai dėl abonentų skambučių registracijos atitinkamose celėse nekonkretūs, tikimybinio pobūdžio, pagrįsti teoriniais samprotavimais. Vis dėlto apklausti specialistai nepaneigė byloje nustatytų faktų, kad celė miesto teritorijoje paprastai veikia 0,5 km spinduliu ir telefonų abonentai registruojami atitinkamo bokšto celėje. Taip pat, jų teigimu, celės veikimo diapazonas priklausomai nuo metereologinių sąlygų bei kitų faktorių miesto ribose ir užmiestyje kinta. Taigi apeliacinės instancijos teismas telefoninių pokalbių registracijos celių žemėlapiuose duomenis turėjo vertinti šiai bylai reikšmingų kitų duomenų kontekste. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodinėjant asmens kaltę GSM ryšio bazinių stočių duomenys, jeigu jie gauti teisės aktų nustatyta tvarka, laikomi įrodymais ir vertinami visų bylos duomenų kontekste (kasacinės nutartys Nr. 2K-150/2008, 2K-339/2007). Kolegijos nuomone, apeliaciniame teisme iškilusioms abejonėms dėl telefoninių pokalbių registracijos duomenų patikimumo pašalinti ir tam prireikus specialių žinių, į teismo posėdį apklausai galėjo būti šaukiamas Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos specialistas (BPK 89, 90, 284 straipsniai). To nepadarius ir neišsamiai ištyrus bylai reikšmingas aplinkybes dėl duomenų, susijusių su telefonų abonentų kontaktavimu prieš pat nusikalstamą įvykį bei tuoj pat po jo, nėra teisinio pagrindo paneigti kasatorių argumentų dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.
2.5. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad liudytoja S. B. davė parodymus apie tai, jog R. Š. nusikalstamo įvykio vakarą lankėsi pas R. Ž. namuose. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė prieštaringus motyvus dėl šios liudytojos parodymų vertinimo patikimumo prasme. Teismas tikrindamas S. B. parodymus ir juos įvertindamas konstatavo, kad liudytoja galėjo matyti jos nurodytus įvykius, o vėliau pažymėjo, kad R. Š. atpažinimas neįtikinamas ir parodymai kelia abejonių. Tokia motyvacija nėra teisiškai nepriekaištinga. Pagal BPK 20 straipsnio 2 dalies prasmę teismas nusprendžia, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys laikytini įrodymais, ar tokiais nėra. Tai reiškia, kad teismo išvada dėl liudytojos S. B. parodymų kaip įrodymų patikimumo turėjo būti kategoriška. Tik įvertinus liudytojos parodymais gautus duomenis patikimumo aspektu galima buvo pereiti prie jų vertinimo visos bylos kontekste. Tačiau to teismas nepadarė.
2.6. Visa tai yra pagrindas pripažinti, kaip nurodoma kasaciniuose skunduose, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo bei teisėtumo yra grindžiamos neišsamiu bylos duomenų įvertinimu, o įrodymai įvertinti atskirai nuo jų visumos. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nesilaikymas sukliudė apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą sprendimą. Todėl BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 3 dalyje nustatytu pagrindu Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka ji tikrinama tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), įrodymų tyrimas šioje stadijoje neatliekamas, todėl teisėjų kolegija nedaro galutinės išvados dėl visų bylos duomenų įvertinimo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Josifas Tomaševičius
Benediktas Stakauskas
