Civilinė byla Nr. 3K-3-13/2010
Procesinio sprendimo kategorijos: 30.9.1; 93.2.3; 114.11;
121.5; 121.13; 121.21
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko (pranešėjas), Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Prano Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. G. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 23 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. G. ieškinį atsakovui V. G. dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės bei atsakovo V. G. priešieškinį ieškovui R. G. dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo; tretieji asmenys: R. I., E. R.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Nagrinėjamo ginčo esmė yra materialiosios teisės klausimas dėl bendraturčių naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo kriterijų ir proceso teisės klausimai dėl termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo, apeliacinio skundo ribų peržengimo ir pareigos motyvuoti teismo procesinį sprendimą.
Ieškovas prašė teismo: 1) nustatyti 0,0855 ha žemės sklypo valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarką pagal jo pateiktą projektą; 2) atidalyti 278/855 žemės sklypo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės ir pripažinti ieškovo asmenine nuosavybe. Atsakovas priešieškiniu prašė nustatyti naudojimosi 0,0855 ha ploto žemės sklypu tvarką pagal jo pateiktą planą. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovui, atsakovui ir tretiesiems asmenims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 0,0855 ha žemės sklypas ir jame esantis namas (duomenys neskelbtini). Ieškovas bendrosios dalinės nuosavybės teise turi 278/855 dalis sklypo, atsakovas – 277/855 dalis, tretieji asmenys – po 150/855 dalių. Bendraturčiai 2002 m. gegužės 13 d. raštu sudarė susitarimą, kuriuo ieškovas ir atsakovas įsipareigojo bendrai naudotis 555 kv. m ploto žemės sklypo dalimi, pažymėta namų valdos žemės sklypo ribų plane raide „B“, o tretiesiems asmenims paskirta naudotis sklypo dalis, pažymėta raide „A“ (dėl naudojimosi ja trečiųjų asmenų ginčo byloje nėra). Šalių ginčas kilo dėl naudojimosi sklypo dalimi „B“. Ieškovas nepatenkintas tuo, kad atsakovas prie namo esančiame įvažiavime į sklypą stato daug automobilių, juos remontuoja, užsiima verslu, todėl trukdo ieškovui tinkamai naudotis jų bendrai naudojama sklypo dalimi. Ieškovas pateikė teismui IĮ „Geodeziniai matavimai ir projektavimas“ 2006 m. birželio 23 d. parengtą bendraturčių naudojimosi 0,0855 ha žemės sklypo tvarkos nustatymo planą, pagal kurį ieškovas naudotųsi 278 kv. m, atsakovas – 277 kv. m žemės sklypo dalimi, įvažiavimas būtų padalytas ieškovui ir atsakovui per pusę.
Iš 1991 m. gegužės 24 d. ieškovo ir atsakovo susitarimo teismas nustatė, kad ieškovui priklauso namo pirmas aukštas (72,12 kv. m), o atsakovui – mansarda (40,45 kv. m).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. vasario 25 d. sprendimu ieškinį patenkino, priešieškinį atmetė: nustatė, kad ieškovas naudosis žemės sklypu, plane pažymėtu raidėmis „F“ – 142 kv. m, „I“ – 75 kv. m, „A“ – 43 kv. m, „H“ – 18 kv. m, iš viso 278 kv. m žemės sklypo; atsakovas naudosis žemės sklypu, pažymėtu raidėmis „G“ – 216 kv. m, „A“ – 44 kv. m, „H“ – 17 kv. m, iš viso 277 kv. m žemės sklypo; žemės sklypo dalimis, plane pažymėtomis koordinatėmis 29, 37, 38, 39, 21, 22, 23, 24, 25, 26, ieškovas ir atsakovas naudosis bendrai. Teismas sprendė, kad ieškovo pasiūlymas padalyti šią sklypo dalį yra protingas, racionalus, nepažeidžia nė vienos iš šalių interesų. Teismas sprendė, kad dėl atsakovo naudojamų automobilių, kuriais nepatenkintas ieškovas, šiam bendraturčiui skirtina įvažiavimo į sklypą dalis, esanti arčiau namo, o atsakovui – toliau nuo namo. Teismas pripažino pagrįstu ieškovo prašymą pagal projektą vieno metro pločio žemę aplink namą skirti bendram naudojimui dėl namo priežiūros ir remonto. Teismas nurodė, kad žemės sklypo po namu plotas yra 209 kv. m, ieškovui ir atsakovui priklauso 88 ir 35 kv. m., kuriuos ieškovas prašė padalyti lygiomis dalimis. Teismas sprendė, kad toks ieškovo prašymas atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus. Atsakovas prašė padalyti žemės sklypą pagal jo pateiktą 2002 m. balandžio 19 d. projektą su papildymais. Jis pageidavo, kad žemė būtų padalyta į du sklypus, atsakovui atsisakant galimybės įvažiuoti iš Vydūno alėjos ir įsirengus ją iš (duomenys neskelbtini) gatvės. Teismas sprendė, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų galimybę pakeisti žemės sklypo dalis, skirtas įvažiuoti į žemės sklypą. Pagal CPK 267 straipsnį draudžiama teismui priimti sąlyginius sprendimus, todėl teismas konstatavo, kad ieškovo pateiktas naudojimosi žemės sklypu tvarkos planas yra priimtiniausias ir racionaliausias.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. rugsėjo 23 d. sprendimu iš dalies patenkino atsakovo apeliacinį skundą: 1) panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 25 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė; 2) kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kauno apygardos teismas atmetė ieškovo ir atsakovo reikalavimus dėl naujos naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, nes, teismo vertinimu, šalių pasiūlyti naudojimosi tvarkos nustatymo projektai neužtikrina racionalesnio bendrai valdomo sklypo naudojimo. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad ieškovo pateiktas projektas yra neracionalus ir nepagrįstas, nes juo keičiama naudojimosi sklypo dalimi „A“ tvarka, kurioje nevykdoma jokios individualios veiklos (ieškovo teigimu, jam trukdančios), bylos šalys nesinaudoja šia dalimi, ji paskirta naudotis tretiesiems asmenims. Kauno apygardos teismas sutiko su apeliacinio skundo argumentais, kad ieškovo siūlomas projektas yra netikslus ir neracionalus taip pat ir dėl to, jog: pateiktame projekte sumažinta bylos šalių naudojama sklypo dalis „B“; pakeista riba, skirianti sklypo dalis „A“ ir „B“; panaikintas sklypo dalių padalijimas į „A“ ir „B“; nenurodytos namo terasos; apribotas ir faktiškai panaikintas įvažiavimas prie atsakovui priklausančių pastatų; sklypo dalys suskaidytos į dar smulkesnius sklypus; atsakovui priskirta po ieškovo nugriautu pastatu esanti žemė, vietoj jos ieškovui suteikiant atsakovo sodininkystei naudojamą žemę. Apeliacinės instancijos teismas atmetė ieškovo reikalavimą pakeisti šalių susitarimą dėl namo dalių nustatymo, nes tokiu siūlymu ieškovas siekia pakeisti viešajame registre įregistruotas šalių namo bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalis taip, kokios šalių sutarimu nustatytos namo faktinio naudojimo dalys. Teismas atmetė priešieškinį, nes atsakovas pateikė planą, neatitinkantį tokio pobūdžio dokumentams keliamų reikalavimų.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 25 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 293 straipsnio 9 punktą, 307 straipsnio 1 dalį, 315 straipsnio 5 dalį, 331 straipsnio 4 dalies 1, 3, 4 punktus ir 362 straipsnio 2 dalį, nes nepasisakė dėl kasatoriaus argumentų apie praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti, nors privalėjo dėl to pasisakyti vadovaudamasis CPK normomis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartyje nagrinėjamoje byloje, byla Nr. 3K-3-159/2009, pateiktais privalomais išaiškinimais.
Kauno apygardos teismas pažeidė CPK 320 straipsnio 1 dalį, išėjo už atsakovo apeliacinio skundo ribų, nes rėmėsi argumentais, nekeltais atsakovo apeliaciniame skunde, t. y. konstatavo, kad nėra pagrindo keisti nusistovėjusią žemės sklypo naudojimosi tvarką.
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 177 straipsnio 2 dalį, 178 straipsnį ir 185 straipsnio 1 dalį, nes atsakovo paaiškinimus pripažino pakankamais kasatoriaus pateiktam naudojimosi žemės sklypu planui ginčyti, nors šį dokumentą parengė licencijuotas žemėtvarkininkas, o atsakovas neturi specialių žinių ir nesirėmė eksperto išvadomis. Taip pat Kauno apygardos teismas neteisingai įvertino įrodymus, nes konstatavo tik atsakovo nurodytas aplinkybes apie kasatoriaus siūlomos nustatyti naudojimosi sklypu tvarkos netinkamumą.
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 330 straipsnį, 331 straipsnio 4 dalies 4 punktą, nes motyvuojamojoje sprendimo dalyje nenurodė, kokias konkrečias proceso ir materialiosios teisės normas pažeidė pirmosios instancijos teismas, taip pat nenurodė konkrečių įstatymų ir teisinių argumentų, kuriais grindė išvadas.
Kauno apygardos teismas pažeidė CPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nes panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą – atmetė visą ieškinį, todėl negalėjo palikti nepakeistos kitos sprendimo dalies.
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnį, CPK 5 straipsnio 1 dalį, CK 1.5 straipsnio 4 dalį, nes neužtikrino kasatoriaus teisės į tinkamą teismą, teismo procesui užsitęsus daugiau kaip trejus metus, ieškinį atmetė ir neišsprendė bylos šalių ginčo, neatkūrė teisinės taikos. Teismas neįvertino to, kad bendraturčių 2002 m. gegužės 13 susitarimas dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe netenkino abiejų bylos šalių, nes jos abi pateikė reikalavimus pakeisti naudojimosi bendru sklypu tvarką. Taip pat kasatorius nurodo, kad Kauno apygardos teismas neatsižvelgė į CK 4.75 straipsnio 1 dalį, pagal kurią, esant bendraturčių nesutarimui, teismas turi priimti sprendimą dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe. Kasatoriaus vertinimu, teismas turėjo nustatyti naudojimosi sklypu tvarką pagal kasatoriaus pateiktą projektą, parengtą vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, nes atsakovas yra nesąžiningas, vilkino procesą, žadėdamas pateikti teisės aktų reikalavimus atitinkantį savo projektą, bet to nepadarė.
Kauno apygardos teismas pažeidė CPK 93 straipsnio 4 dalį, 98 straipsnį, nes iš dalies patenkinęs atsakovo apeliacinį skundą nepriteisė kasatoriui iš atsakovo pusę išlaidų advokato pagalbai, taip pat nepasiskirstė išlaidų, turėtų bylą nagrinėjant kasaciniame teisme.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą Kauno apygardos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
Atsakovas nepraleido termino apeliaciniam skundui paduoti, nes skundą padavė 2008 m. kovo 18 d., teismo nutartį dėl skundo trūkumų pašalinimo gavo 2008 m. kovo 28 d. ir 2008 m. balandžio 3 d. pašalino apeliacinio skundo trūkumus.
Apeliacinės instancijos teismas neperžengė apeliacinio skundo ribų, dėstydamas argumentus dėl kasatoriaus pateikto sklypo naudojimosi tvarkos plano ydingumo, nes patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo tiek teisėtumą, tiek pagrįstumą.
Kauno apygardos teismas nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, pagrįstai atmetė ieškinį, nes kasatorius neįrodė, kad atsakovas pažeidė ginčo sklypo naudojimo tvarką. Be to, apeliacinės instancijos teismas išvardijo kasatoriaus pateikto naudojimosi tvarkos pakeitimo projekto trūkumus, dėl kurių kasatoriaus siūloma naudojimosi sklypu tvarka yra neracionali ir neįgyvendinama.
konstatuoja:
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Įvertinusi byloje teismų nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos skundžiamame sprendime išdėstytus argumentus, taip pat kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisinius argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasacinis skundas nepagrįstas. Ši išvada grindžiama tokiais argumentais:
Dėl termino apeliaciniam skundui paduoti
Kasatorius nurodo, kad atsakovas apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 25 d. sprendimo pateikė praleidęs šiam procesiniam veiksmui atlikti nustatytą terminą (pirmasis kasacinio skundo argumentas). Toks kasatoriaus teiginys neatitinka bylos faktinių aplinkybių, padarytas neatsižvelgiant į teismų atliktus procesinius veiksmus. Pagal CPK 307 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas gali būti paduotas per trisdešimt dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos. Taigi terminas apeliaciniam skundui dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 25 d. sprendimo paduoti baigėsi 2008 m. kovo 26 d. (CPK 73 straipsnio 3 dalis, 74 straipsnio 2 dalis). Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas apeliacinį skundą dėl nurodyto pirmosios instancijos teismo sprendimo padavė 2008 m. kovo 18 d. Atsakovo pateiktas apeliacinis skundas neatitiko CPK 306 straipsnyje tokiam procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų, todėl Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. kovo 19 d. nutartimi atsakovui nustatė dešimties dienų terminą nuo nutarties gavimo dienos skundo trūkumams pašalinti. Tokie teismo veiksmai atitinka CPK 115 straipsnio 2 dalies ir 316 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nustatytus apeliacinio skundo trūkumams šalinti. Nurodytos teismo nutarties nuorašas atsakovo šeimos nariui įteiktas 2008 m. kovo 28 d. Taigi atsakovas turėjo pašalinti apeliacinio skundo trūkumus ir jį iš naujo paduoti iki 2008 m. balandžio 7 d. Įvykdęs Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 19 d. nutartyje nurodytus reikalavimus ir ištaisęs apeliacinio skundo trūkumus, atsakovas iš naujo skundą padavė 2008 m. balandžio 3 d. Teismas šio procesinio dokumento priėmimo klausimą išsprendė priimdamas rezoliuciją, todėl pripažintina, kad atsakovas padavė apeliacinį skundą pradinio jo pateikimo teismui dieną, t. y. 2008 m. kovo 18 d., ir nepraleido CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatyto trisdešimties dienų termino Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 25 d. sprendimui apeliacine tvarka skųsti (CPK 115 straipsnio 3 dalis, 316 straipsnio 2 dalis).
Dėl apeliacinio skundo ribų neperžengimo
Kasatorius teigia, kad Kauno apygardos teismas pažeidė CPK 320 straipsnio 1 dalį, nes viršijo apeliacinio skundo ribas, konstatuodamas, kad nėra pagrindo keisti nusistovėjusią žemės sklypo naudojimosi tvarką (antrasis kasacinio skundo argumentas). Šį kasatoriaus argumentą teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Viena iš šio principo įgyvendinimo išraiškų yra įtvirtinta CPK 320 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad apeliacinio proceso paskirtis pagal nurodytą teisės normą yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, nagrinėjant tiek faktinius, tiek teisinius bylos aspektus, t. y. tiriant ir vertinant, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir tinkamai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje S. K. v. A. K., byla Nr. 3K-3-507/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. R. V. B., byla Nr. 3K-3-12/2008; 2008 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., byla Nr. 3K-3-208/2008).
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą CK 4.75 straipsnio 1 dalies aiškinimo bei taikymo aspektu, t. y. ar, esant bendraturčių kasatoriaus ir atsakovo nesutarimui dėl bendram jų naudojimui paskirtos sklypo dalies „B“ naudojimo, gali būti nustatyta naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarka pagal kasatoriaus su ieškiniu pateiktą projektą. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas apeliaciniame skunde dėstė argumentus, kad kasatoriaus pateikta ir Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 25 d. sprendimu nustatyta naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu (ginčo žemės sklypu) tvarka pažeidžia jo interesus, yra neracionali, nepatogi ir neatitinka faktinio naudojimosi. Būtent apeliaciniame skunde nurodytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas vertino pirmosios instancijos teismo nustatytos naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarką, jos tinkamumą ir padarė išvadą, kad nėra pagrindo keisti nusistovėjusią žemės sklypo naudojimosi tvarką. Taigi nagrinėjamoje byloje apeliacinio skundo ribų peržengimo faktas nekonstatuojamas.
Taip pat kasacinio teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo materialiosios teisės normų taikymo aspektu patikra yra faktų teisinio kvalifikavimo proceso patikros apeliacinės instancijos teisme dalis. Dėl to tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas vertindamas apeliacinio skundo faktinius bei teisinius pagrindus nustato, kad sprendimas yra neteisėtas dėl neteisingo materialiosios teisės normos taikymo, privalo tokią klaidą ištaisyti nepriklausomai nuo to, ar apeliantas tokia klaida grindžia savo reikalavimus, nes teismas, siekdamas civilinio proceso tikslų ginti asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, teises įgyvendinimo, ginčui išspręsti taikytinos materialiosios teisės aspektu veikia ex officio ir nėra varžomas šalių argumentų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje V. S. v. AB „City Service“, byla Nr. 3K-3-276/2008). Nagrinėjamos bylos atveju atsakovas apeliaciniame skunde reikalavo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – nustatyti atsakovo priešieškiniu siūlomą naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarką. Atsižvelgdama į bylos šalių dispozityvumo ir rungimosi principą, teisėjų kolegija nurodo, kad CK 4.75 straipsnis turi būti aiškinamas ir taikomas taip, kad jeigu bendraturčių teisme pareikštais reikalavimais dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo pateikti siūlomi naudojimosi tvarkos projektai yra netinkami, neracionalūs, ydingi ir neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų, tai teismas turi diskrecijos teisę netenkinti bendraturčių tokių reikalavimų ir atsisakyti nustatyti bendro daikto valdymo, naudojimosi juo ir disponavimo tvarką. Šis teismo atsisakymas neužkerta kelio nesutariantiems bendraturčiams iš naujo kreiptis į teismą dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo pateikiant kitą naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo projektą. Taigi nagrinėjamoje byloje konstatavęs, kad nėra pagrindo keisti nusistovėjusią žemės sklypo naudojimosi tvarką, nors reikalavimo palikti nusistovėjusią sklypo naudojimosi tvarką atsakovas apeliaciniame skunde nesuformulavo, Kauno apygardos teismas pasisakė dėl materialiosios teisės normų (CK 4.75 straipsnio 1 dalies, 4.81 straipsnio 1dalies) taikymo pirmosios instancijos teisme tinkamumo ir neperžengė apeliacinio skundo ribų. Dėl to šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 320 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidimo
Kasatoriaus argumentą, kad, remdamasis tik atsakovo paaiškinimais apie kasatoriaus siūlomos nustatyti naudojimosi sklypu tvarkos neracionalumą ir netinkamumą (ydingumą), Kauno apygardos teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, teisėjų kolegija atmeta, nes šis argumentas pagrįstas netinkamu CPK 176–185 straipsnių aiškinimu. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodinėjimo dalykas yra juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams reglamentuoti. Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje R. P. v. V. B.; byla Nr. 3K-3-20/2008).
Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad bylą nagrinėjantis teismas savo išvadas privalo pagrįsti procesiniame įstatyme suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių tvarka. CPK 185 straipsnio nuostatose nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo nutartyse yra nurodęs, kad įstatyme iš anksto neapibrėžiama įrodymų galia, nenustatyta vienų įrodymų viršenybė prieš kitus. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Šis principas reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi įstatymo reikalavimais ir remiasi logikos dėsniais, sprendžia apie gautų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti. Teismo sprendime dėl kiekvieno ieškinio reikalavimo turi būti pasisakyta išsamiai, nurodant teismo padarytų išvadų pagrįstumą patvirtinančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, byla Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M., byla Nr. 3K-3-462/2002; 2006 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje E. G. v. A. K. ir kt., byla Nr. 3K-3-67/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, byla Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje UAB „IF draudimas“ v. P. V., byla Nr. 3K-3-268/2008; 2008 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje M. K. ir kt. v. G. N. ir kt., byla Nr. 3K-3-299/2008; 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Penkių kontinentų“ bankinės technologijos v. UAB „Kriptonika“ ir kt., byla Nr. 3K-3-355/2008).
Pirmiau nurodyta, kad nagrinėjamoje byloje apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais Kauno apygardos teismas patikrino kasatoriaus pasiūlytos ir pirmosios instancijos teismo nustatytos bendraturčių naudojimosi ginčo sklypu tvarkos pagrįstumą ir tinkamumą. Remdamasi aptarta kasacinio teismo praktika įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais, teisėjų kolegija nurodo, kad tai, jog apeliacinės instancijos teismas rėmėsi atsakovo, kuris neturi specialiųjų žemėtvarkos žinių, argumentais, bet ne kasatoriaus užsakymu licencijuoto žemėtvarkos specialisto parengtu sklypo naudojimo tvarkos projektu, savaime nėra vada konstatuoti teismo išvadų nepagrįstumo ir neteisėtumo, nes įstatyme iš anksto neapibrėžiama įrodymų galia, nenustatyta vienų įrodymų viršenybė prieš kitus. Spręsdamas bendraturčių naudojimosi tvarkos bendru daiktu tinkamumo klausimą, teismas turi vadovautis kasacinio teismo praktikoje suformuluotais tokiai tvarkai keliamais reikalavimais. Iš apskųsto Kauno apygardos teismo sprendimo matyti, kad teismas, vertindamas šalių siūlomus naudojimosi tvarkos projektus, rėmėsi nurodytais kriterijais. Dėl jų teisėjų kolegija pasisako išsamiau.
Dėl naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo kriterijų
Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, nustatant naudojimosi žemės sklypu tvarką, turi būti vadovaujamasi tokiais kriterijais, kaip racionalumas, patogumas ir faktinis naudojimas. Jie išplaukia iš bendrųjų žemės teisinio santykių reguliavimo principų (Žemės įstatymo 1 straipsnis), yra pripažinti teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo 2001 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje P. K. v. B. J. K., byla Nr. 3K-3-446/2001; 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje S. I. ir kt. v. S. I., byla Nr. 3K-3-1050/2003). Be to, teismui teikiamas naudojimosi bendru žemės sklypu tvarkos projektas turi būti parengtas žemės santykius reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Kasacinis teismas formuoja praktiką, pagal kurią teismas, vertindamas, prašoma nustatyti naudojimosi bendru žemės sklypu tvarka atitinka nuosavybės teisių įgyvendinimą ar ne, taip pat žemės santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, turi tam tikrą diskrecijos teisę; ją įgyvendindamas, teismas vadovaujasi CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Juos taikant įvertinamos aplinkybės apie bendraturčio esminį interesą naudotis tam tikra bendro sklypo dalimi, tarp bendraturčių susiklostę faktiniai žemės naudojimo santykiai, ar siūloma tvarka nepažeis bendraturčių teisių ir teisėtų interesų jiems tenkančios naudotis dalies vertingumo požiūriu, įskaitant tai, ar dalys lygiavertės pagal funkcinę paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje P. K. v. N. K. ir kt., byla Nr. 3K-3-536/2006).
Taikydama pirmiau nurodytus kriterijus šalių pateiktiems ginčo žemės naudojimo tvarkos nustatymo pasiūlymams įvertinti, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nė vienas iš jų neužtikrina proporcingos bendraturčių teisių bei teisėtų lūkesčių apsaugos ir egzistuojančių susitarimų darnos, projektai neatitinka teisės aktų reikalavimų, todėl apeliacinės instancijos teismas padarė teisingas išvadas, kad tiek ieškinys, tiek priešieškinis atmestini. Kasatoriaus siūlomas naudojimosi sklypu tvarkos nustatymo projektas yra netikslus ir neracionalus, nes pateiktame projekte keičiamos sklypo dalies „A“ ribos, nors ši dalis bendraturčių 2002 m. gegužės 13 d. susitarimu paskirta naudotis tretiesiems asmenims. Taip pat projekte sumažinta bylos šalių naudojama sklypo dalis „B“, pakeista riba, skirianti sklypo dalis „A“ ir „B“, panaikintas sklypo dalių padalijimas į „A“ ir „B“, nenurodytos namo terasos, faktiškai panaikintas įvažiavimas prie atsakovui priklausančių pastatų, sklypo dalys suskaidytos į dar smulkesnius sklypus, atsakovui priskirta po kasatoriaus nugriautu pastatu esanti žemė, vietoj jos kasatoriui suteikiant atsakovo sodininkystei naudojamą žemę. Taip bendraturčiams siūloma paskirti naudotis nelygiavertes bendro sklypo dalis, siekiama sudaryti neproporcingas naudojimosi jomis sąlygas ir galimybes, bet tokia naudojimosi tvarka yra neracionali, nepatogi, kiek tai įmanoma, ja sudaromos sąlygos kitiems bendraturčių ginčams dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo kilti. Iš nurodyto projekto matyti, kad juo keičiamos kai kurios sklypo ribos, o tai galima atlikti tik įstatymų nustatyta tvarka ir privaloma parengti detalųjį planą (Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 6 punktas, aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239 patvirtintos Detaliųjų planų rengimo taisyklių 16.6 punktas). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad bendraturtis negali kreiptis į teismą ir prašyti nustatyti naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu taip, jog būtų keičiamos bendro sklypo ribos ir plotas. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatoriaus pasiūlytas naudojimosi tvarkos nustatymo projektas neužtikrina racionalesnio bendrai valdomo sklypo naudojimo negu nusistovėjusi faktinė bendro naudojimosi tvarka. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad paraleliai šiam procesui kitoje civilinėje byloje pagal atsakovo V. G. ieškinį dėl detaliojo plano rengimo be kitų bendraturčių sutikimo yra sprendžiamas ginčo sklypo padidinimo klausimas dėl prijungimo prie sklypo apie 50 kv. m valstybinės žemės ruožo. Kasatorius ir kiti bendraturčiai nedavė atsakovui V. G. sutikimo inicijuoti detaliojo plano rengimo ir didinti bendro sklypo ploto. Nurodyto klausimo išsprendimas kitoje civilinėje byloje turi reikšmės naudojimosi byloje dalyvaujantiems asmenims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu sklypu tvarkai nustatyti. Teisėjų kolegija nepasisako dėl atsakovo pateikto naudojimosi sklypu tvarkos nustatymo projekto, nes jo neatitiktis įstatymų reikalavimams kasaciniame skunde neginčijama, todėl jis nėra šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas.
Dėl pareigos motyvuoti teismo sprendimą įvykdymo
Kasatorius nurodo, kad Kauno apygardos teismas pažeidė pareigą motyvuoti teismo sprendimą, nes motyvuojamojoje sprendimo dalyje nenurodė, kokias konkrečias proceso ir materialiosios teisės normas pažeidė pirmosios instancijos teismas, taip pat nenurodė konkrečių įstatymų ir teisinių argumentų, kuriais grindė išvadas (ketvirtasis kasacinio skundo argumentas). Įvertinusi apeliacinės instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija daro priešingą išvadą. Kasatoriaus skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytos CK 4.75 straipsnio 1 dalis, 4.80 straipsnio 1 dalis, 4.81 straipsnio 1 dalis. Iš sprendimo turinio matyti, kad Kauno apygardos teismas aiškino šias materialiosios teisės normas, sprendė dėl jų taikymo sąlygų buvimo (nebuvimo) ir pateikė teisinius argumentus, kodėl darė vieną ar kitą išvadą. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 330 straipsnio, 331 straipsnio 4 dalies 4 punkto.
Pažymėtina, kad kasatorius taip pat nepagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas negalėjo palikti nepakeistos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, nes atmetė visą ieškinį ir panaikino Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą (penktasis kasacinio skundo argumentas). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas patenkino kasatoriaus ieškinį ir atmetė atsakovo priešieškinį. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atmestini yra tiek ieškinys, tiek priešieškinis. Taigi Kauno mieto apylinkės teismas ir Kauno apygardos teismas vienodai pripažino, kad priešieškinis yra nepagrįstas. Dėl to, sutapus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų pozicijoms dėl priešieškinio netenkinimo, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, turėjo teisę ir privalėjo palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas priešieškinis. Dėl to šioje byloje nekonstatuojamas CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimas.
Dėl teisės į tinkamą teismo procesą užtikrinimo
Pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, kai yra sprendžiamas tam tikro asmens civilinio pobūdžio teisių ir pareigų ar jam pareikšto kokio nors baudžiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Kasatorius kelia klausimą, kad nagrinėjamoje byloje teismai neužtikrino jo teisės į tinkamą procesą, nes proceso trukmė buvo nepagrįstai ilga ir šalių ginčas nebuvo išspręstas iš esmės. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti. Proceso trukmės pagrįstumas Konvencijos požiūriu vertinamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje įtvirtintus kriterijus – bylos sudėtingumą, pareiškėjo ir valdžios institucijų elgesį bei į tai, kokią reikšmę turi pareiškėjui byloje sprendžiami klausimai (Frydlender v. France (GC), no 30979/96, § 43, ECHR 2000-VII). Sprendimą dėl konkretaus proceso atitikties Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams parprastai lemia ne viena aplinkybė, bet bylos aplinkybių visuma, todėl visada būtina atsižvelgti į visus nagrinėjamo proceso aspektus. Įvertinusi nagrinėjamos bylos duomenis teisėjų kolegija sprendžia, kad proceso trukmė šioje byloje nepažeidė kasatoriaus teisės į tinkamą procesą Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir CPK 72 straipsnio 1 dalies prasme, nes proceso trukmė neturėjo įtakos kasacine tvarka apskųsto Kauno apygardos teismo sprendimo teisėtumui, t. y. nagrinėjamos bylos atveju proceso trukmė nelėmė, kasatoriaus nuomone, materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų, kurie nurodyti kasaciniame skunde, todėl tai nesudaro kasacijos pagrindo šioje byloje (CPK 346 straipsnis).
Teisėjų kolegija taip pat atmeta kasatoriaus argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas, atmetęs ieškinį ir priešieškinį, paliko šalių ginčą neišspręstą ir neįvykdė pagrindinės teismo pareigos, nustatytos CPK 5 straipsnio 3 dalyje. Pirmiausia tokiu teiginiu kasatorius ignoruoja faktą, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog nėra pagrindo keisti nusistovėjusią žemės sklypo naudojimosi tvarką. Antra, bylose dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo galioja šalių dispozityvumo principas – šalių pareiga byloje pateikti tinkamus ir atitinkančius racionalumo, patogumo bei mažiausios įtakos nusistovėjusiai tvarkai kriterijus naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo projektus. Teismo pareiga yra spręsti, ar pagal bendraturčių pateikus projektus galima nustatyti prašomą naudojimosi bendru daiktu tvarką. Teismas negali už bendraturčius parengti tinkamo naudojimosi daiktu tvarkos projekto, jis vykdo tik teisingumą konkrečiose bylose ir nėra tokius projektus rengianti institucija. Priešingu atveju būtų pažeisti šalių procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principai (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Dėl to jeigu visi bendraturčių byloje pateikti naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos projektai yra netinkami ir ydingi, teismas turi teisę juos atmesti (CPK 259, 260 268 straipsniai, 270 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu tai, kad CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostatos: „kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį“ negalima aiškinti taip, jog ji a priori varžytų teismo diskrecijos teisę, t. y. kad dar neprasidėjus bylai būtų aišku, jog teismas neturi teisės atmesti bendraturčio ieškinio dėl naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo. Juolab kad Konvencijos 6 straipsnyje, Konstitucijos 30 straipsnyje, CPK 5 straipsnyje laiduojama asmens teisė kreiptis į teismą, bet ne teisė į ieškinio patenkinimą, kuri priklauso nuo materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybių: ieškinio faktinio pagrindo įrodytumo; ieškinio teisinio pagrindo įrodytumo; nepraleista ieškinio senatis; reikalavimas nepareikštas prieš įstatyme ar sutartyje nustatytą terminą. Tai pripažįstama gausioje kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje M. B. v. AB „Utenos krosnys“, byla Nr. 3K-3-1121/2002; 2003 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,Akvilegija“ v. V. G., byla Nr. 3K-3-244/2003; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje V. D. v. VĮ Registrų centro Utenos filialas, byla Nr. 3K-3-376/20082008 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje L. Č. ir kt. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt.,, byla Nr. 3K-3-380/2008). Be to, pažymėtina, kad teismui atmetus kasatoriaus ieškinį ir atsakovo priešieškinį dėl naudojimosi bendru žemės sklypu tvarkos nustatymo, nagrinėjamu atveju bendraturčiai nepraranda galimybės kreiptis į teismą ir prašyti nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarką, pateikdami kitus projektus.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo kasacinio skundo argumentais naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo, todėl kasacinis skundas atmetamas, o apskųstas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Teisėjų kolegija, atmetusi kasacinį skundą, sprendžia nepriteisti kasatoriui 1770 Lt bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai už ankstesnio kasacinio skundo surašymą, turėtų pirmą kartą paduodant kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. nutarties peržiūrėjimo, kuri Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartimi buvo panaikinta ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Paduodamas atsiliepimą į kasacinį skundą, atsakovas patyrė 200 Lt išlaidų už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą. Tai patvirtina byloje pateiktas 2009 m. lapkričio 12 d. pinigų priėmimo kvitas. Pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.14 papunktį už atsiliepimo į vieną kasacinį skundą surašymą rekomenduojama priteisti 2 minimalių mėnesinių algų dydžio atlyginimą (1600 Lt). Atsižvelgdama į nurodytą dydį, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovui iš kasatoriaus priteisiama 200 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme valstybė patyrė 60,95 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2010 m. sausio 14 d. pažyma. Atmetusi kasacinį skundą, teisėjų kolegija priteisia nurodytų išlaidų atlyginimą valstybei iš kasatoriaus (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui V. G. (a. k. 434803280978) iš ieškovo R. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 200 (du šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai už kasacinio skundo surašymą apmokėti.
Priteisti valstybei iš ieškovo R. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 60,95 Lt (šešiasdešimt litų 95 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai
Egidijus Laužikas
Janina Stripeikienė
Pranas Žeimys
