M. G. pagal BK 106 str., 281 str.

Baudžiamoji byla Nr. 1A-93-519/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-63341-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.3.; 1.1.7.2.5.; 1.1.8.1.1.; 1.1.9.2.; 1.1.10.1.; 1.2.25.4.2.4.; 2.1.7.4.4.; 2.1.14.; 2.1.15.1.1.; 2.1.15.1.2.; 2.1.15.3.3.3.; 2.4.6.5.2.; 2.4.7.

(S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 14 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

teisėjų Nijolės Matuzevičienės, Virginijos Žindulienės,

sekretoriaujant Irenai Skaringienei,

dalyvaujant prokurorui Žilvinui Generauskui,

gynėjui advokatui Valdui Kairiui,

išteisintajai M. G.,

nukentėjusiosios M. Ž. atstovui advokatui Viliui Jonaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiosios, civilinės ieškovės M. Ž. atstovo advokato Viliaus Jonaičio apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo M. G., kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 281 straipsnio 5 dalį, išteisinta, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiosios M. Ž. ir Šiaulių teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Nukentėjusiosios M. Ž. turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti nepriteistos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

1. M. G. buvo kaltinama tuo, kad 2015 m. lapkričio 16 d. apie 13.40 val. (duomenys neskelbtini), vairuodama jai priklausantį automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. Nr. 1950 nutarimu (ir vėlesniais pakeitimais), 9 punkto reikalavimus (nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ir jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui), 127 punkto reikalavimus, (vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, eismo intensyvumą gyvenvietėse, kad galėtų sustabdyti transporto priemones iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių), bei 129 punkto reikalavimus (gyvenvietėse visoms transporto priemonėms leidžiama važiuoti ne didesniu kaip 50 km/h greičiu), t. y. važiuodama 69 km/h greičiu, didesniu nei leistinu eismo įvykio vietoje, stabdydama neišvengė susidūrimo su priekyje ta pačia kryptimi mažesniu greičiu važiavusiu ir kryptį keitusiu dviratininku Z. S. ir jį partrenkė, ko pasėkoje dėl atviro kaukolės skliauto kaulo ir kaukolės pamato kaulų lūžių su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu ir galvos smegenų sumušimu, stuburo lūžių su nugaros smegenų pažeidimu, kilus komplikacijoms galvos smegenų pabrinkimo, galvos smegenų komos progresuojančios centrinės kilmės širdies ir kvėpavimo veiklos nepakankamumu Z. S. 2015-11-16 19.20 val. reanimacijoje mirė.

2. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras Žilvinas Generauskas prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nuosprendį (iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog skundžiamas 2017 m. gruodžio 18 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendis) ir priimti naują nuosprendį, kuriuo M. G. pripažinti kalta padarius nusikaltimą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje ir skirti jai 4 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti 3 metams, įpareigojant tęsti darbą, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 68 straipsniu, paskirti M. G. baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones trejiems metams. M. Ž. civilinį ieškinį tenkinti, o nustatytą sumą įstatymo numatytose ribose priteisti iš atsakovo (duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialo, likusią dalį priteisti iš kaltinamosios M. G.. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 106 straipsniu, iš M. G. priteisti M. Ž. turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiosios M. Ž. atstovas, paslaugoms apmokėti.

2.1. Nurodo, kad teismas išteisindamas M. G. dėl veikos, numatytos BK 281 straipsnio 5 dalyje, pagrindiniu motyvu nurodo visumą aplinkybių, kurių dalis akivaizdžiai yra techninės klaidos, o kitos tik teismo niekuo nepagrįstos prielaidos: netinkamai užfiksuota įvykio vieta (protokolo nepasirašė įvykio vietos apžiūroje dalyvavusi tyrėja), nenustatytas tikslus įvykio mechanizmas, dviratininko veiksmai, jo sveikatos būklė (ribota klausa, užklijuotas akinių stiklas) leidžia abejoti kaltinamosios kalte, todėl visos abejonės ir neaiškumai aiškintini jos naudai. Taip pat teismas nuosprendyje grįsdamas išteisinimą pats iškelia prielaidas, kurios visiškai neatitinka objektyvių ir teismo ištirtų įrodymų: „Šiuo atveju esant tokiai eismo situacijai, eismo įvykio mechanizmui, greitis neturi didesnės įtakos, nes dviratininkui staiga pasukus, darytina logiška išvada, kad net ir mažesniu nei leistinu greičiu važiuojantis automobilis būtų jį partrenkęs“.

2.2. Pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu kaltinamajai pareikštas kaltinimas pasitvirtino, tačiau teismas, priimdamas nuosprendį, netinkamai vertino byloje surinktus M. G. kaltę pagrindžiančius įrodymus.

2.2.1. Nurodo, kad siekiant nustatyti priežastinį ryšį tarp eismo įvykio dalyvių ir kilusio eismo įvykio buvo paskirtas eismo įvykio autotechninis tyrimas, kurį atlikus 2017-02-17 gauta specialisto išvada Nr. 11Š-227(16). Prokuroro teigimu, išvadoje nustatyta, kad jei M. G. būtų važiavusi leistinu greičiu, ji būtų turėjusi galimybę pastebėjusi kliūtį laiku sureaguoti ir sustabdyti transporto priemonę dar neprivažiavusi kliūties, t. y. dviratininko, o pastarasis būtų sėkmingai baigęs manevrą ir eismo įvykis neįvyktų. Pažymi, kad dviratininkas Z. S. taip pat pažeidė Kelių eismo taisykles – išvažiavo su dviračiu į važiuojamąją kelio dalį ir ją ketino kirsti, neįsitikinęs ar nepakankamai įvertinęs atstumą iki artėjančios transporto priemonės, dėl to jis buvo partrenktas eismo įvykio metu. Pasak prokuroro, dviratininko Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo būtinoji eismo įvykio kilimo sąlyga, tačiau dviratininkas, pažeidęs Kelių eismo taisykles, padarinių, numatytų BK 281 straipsnio 5 dalyje, nesukėlė, todėl nėra pagrindo spręsti dėl jo baudžiamosios atsakomybės. Tuo tarpu kaltinamoji M. G. privalėjo važiuoti neviršydama greičio. To ji nepadarė, sukeldama eismo įvykį ir padarydama nukentėjusiajam Z. S. sveikatos sutrikdymą, nuo kurio jis mirė. Teigia, kad šias aplinkybes patvirtino ir 2017-12-07 teismo metu apklaustas ekspertas E. G.. Ekspertas patvirtino savo 2017-02-17 duotą specialisto išvadą, nurodė, jog eismo įvykį tyręs vertindamas šlapią (drėgną) asfalto būklę. Paaiškino, kad jei asfalto būklė buvo sausa, tai M. G. automobilio greitis būtų dar didesnis. Taip pat ekspertas E. G. nurodė, kad „automobilio vairuotoja važiuodama leistinu greičiu ir stabdydama tame pačiame atstume, kuriame pradėjo stabdyti važiuodama, šiuo atveju apskaičiuota 69 km/h, toje vietoje pradėdama stabdyti būtų sumažinusi transporto priemonės važiavimo greitį iki dviratininko važiavimo greičio ir transporto priemonės nebūtų susidūrusios“. Ekspertas į gynėjo klausimą atsakė, kad „tarp to greičio sumažinimo atstumo, kuris yra 18,6-22,4 iki reagavimo atstumo dar yra apie 10 m ir daugiau skirtumo, dar turėjo tokį atstumą rezervui stabdyti iki susidūrimo vietos toliau“. Pasak prokuroro, vertinant šias aplinkybes, darytina objektyvi išvada, kad M. G. važiuojant leistinu greičiu, išvydus kliūčiai ant kelio, būtų užtekę tik pristabdyti, t. y. būtų nereikėję pavojingai manevruoti ir nebūtų kilęs eismo įvykis. Tačiau teismas priimdamas nuosprendį šių aplinkybių visiškai nevertino ir taip pažeidė BPK 20 straipsnį.

2.2.2. Prokuroro teigimu, byloje nustatyta, kad M. G. važiuodama ir viršydama leistiną greitį neteko galimybės laiku sustabdyti transporto priemonės ir todėl partrenkė keitusį važiavimo kryptį dviratininką Z. S., t. y. jos veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 5 dalį.

2.3. Dėl ieškinio, prokuroras nurodo, kad civilinio atsakovo „IF P&C Insurance AS“ pareiga yra atlyginti M. G. padarytą žalą, o to pagrindas – Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas. Eismo įvykio metu galiojęs Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustatė, kad draudiko pareiga atlyginti nukentėjusiajam asmeniui patirtą žalą ribojama šiomis sumomis: 5 000 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 5 000 eurų dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 eurų dėl žalos turtui. Nurodo, kad 2017 m. birželio 16 d. M. Ž. pareiškė civilinį ieškinį dėl 2444,24 Eur turtinės ir 18000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Prokuroro nuomone, turtinę žalą visa apimtimi privalo atlyginti draudimo bendrovė. Pažymi, jog M. Ž. civilinio ieškinio dydį turi nustatyti teismas, o nustatytą sumą įstatymo numatytose ribose priteisti iš atsakovo „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialo, likusią dalį priteisti iš kaltinamosios M. G..

2.4. Teigia, kad skiriant M. G. bausmę, atsižvelgtina į pastarosios asmenybę – susituokusi, turi pastovią gyvenamąją vietą, dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore, anksčiau neteista, administracine tvarka bausta. Kaltinama nusikaltimu, kuris priskiriamas prie neatsargių. Skiriant M. G. bausmę, atsižvelgtina į tai, kad ji nepripažįsta padariusi jai inkriminuojamą veiką, neatsiprašė nukentėjusiojo, neatlygino nusikalstama veika padarytos žalos, taip pat atsižvelgtina į padarytos žalos dydį bei padaryto nusikaltimo pavojingumo mąstą – padaryta veika sukėlusi nukentėjusiojo mirtį. Atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Mano, kad bausmės tikslai ir teisingumas bus įvykdytas skiriant jai su laisvės atėmimu susijusią bausmę, jos dydį nustatant mažesnį nei sankcijoje nurodytos bausmės vidurkis. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas gali būti atidėtas, paskiriant įpareigojimus.

2.5. Svarstant dėl baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo M. G., prokuroro teigimu, atsižvelgtina į tai, kad nusikaltimą padarė blaivi, anksčiau neteista, administracine tvarka bausta daug kartų ir pagrindiniai KET pažeidimai, jog nusikalstama veika sukėlė sunkias pasekmes – žuvo žmogus, todėl bausmės paskirtis bus pasiekta ir teisingumo principas įgyvendintas paskiriant BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones trejiems metams.

2.6. Nurodo, kad nukentėjusiąją M. Ž. byloje atstovavo advokatas V. Jonaitis, už kurio paslaugas nukentėjusioji sumokėjo ir tai pagrindžia pateikti dokumentai. Kadangi reikalavimas priteisti patirtas išlaidas už teisines paslaugas yra pagrįstas dokumentais, todėl laikytina, kad jis yra įrodytas ir tenkintinas bei vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi turi būti priteistinos iš M. G..

3. Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės M. Ž. atstovas advokatas Vilius Jonaitis prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. išteisinamąjį nuo­sprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – M. G. pripažinti kalta pagal BK 281 straipsnio 5 dalį bei paskirti jai įstatyme numatytas sankcijas. Priteisti nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei M. Ž. 2140,24 Eur dydžio turtinės žalos bei 18 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą, bei visas jos šioje byloje turėtas proceso išlaidas.

3.1. Nurodo, kad iš byloje surinktų įrodymų turėjo būti akivaizdu, jog būtent M. G., o ne Z. S., padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su eismo įvykio, kurio metu žuvo Z. S., kilimu. Todėl jos atžvilgiu tu­rėjo būti priimtas ne išteisinamasis, o apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo M. G. turėjo būti pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje, bei jai turėjo būti paskirtos įstatymo numatytos sankcijos.

3.1.1. Nurodo, kad pripažinus M. G. kalta dėl minėtos nusikalstamos veikos padarymo, privalėjo būti patenkintas ir jo atstovaujamos M. Ž. pareikštas civilinis ieškinys dėl šia nusikalstama veika jos motinai E. D. padarytos turti­nės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pažymi, kad E. D. 2016-11-13 mirė, o jos palikimą, taip pat jos turtinę reikalavimo teisę į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, M. Ž. paveldėjo kaip jos testamentinė įpėdinė.

3.2. Atstovo įsitikinimu, teismui nagrinėjant šią bylą neturėjo kilti jokių abejonių, kad, kaip ir buvo nurodyta kaltinime, M. G. 2015 m. lapkričio 16 d. apie 13.40 val., (duomenys neskelbtini), vairuodama automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė KET reikalavimus ir būtent dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu ji atsi­trenkė į priekyje jos ta pačia kryptimi važiavusį ir kryptį staiga keitusį dviratininką Z. S. ir jį partrenkė, nuo to Z. S. tą pačią dieną mirė. Mano, kad teismo išvada, jog lemiama sąlyga minėto eismo įvykio kilimui buvo ne M. G., o būtent dviratininko Z. S. padaryti KET pažeidimai, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neteisinga.

3.2.1. Teigia, kad M. G. kaltė padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką bu­vo grindžiama iš dalies jos pačios parodymais, teismo medicinos specialisto išvada apie Z. S. eismo įvykio metu patirtus kūno sužalojimus bei jo mirties priežastį, eismo įvy­kio vietos apžiūros protokolu, automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir dvi­račio apžiūros protokolais, byloje esančia vaizdo medžiaga, eismo įvykių specialisto išvada, liudytojų parodymais, kitais įrodymais. Pažymi, jog būtent minėtais eismo įvykio vietos apžiūros protokolu bei eismo įvykių specialisto išvada ir buvo nustatyta, kad, nors dviratininkas Z. S. ir nevažiavo dvi­račių taku, be to, keisdamas važiavimo kryptį į kairę pusę, sudarė kliūtį M. G. vai­ruojamo automobilio judėjimui, kas ir sąlygojo byloje nagrinėjamo eismo įvykio kilimą, ta­čiau šioje eismo įvykio situacijoje priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu techniniu požiūriu turėjo būtent tai, kad prieš įvykį M. G. vairuojamas automobilis važiavo 69 km/h greičiu, dėl to stabdant jai nebepavyko išvengti susidūrimo su važiavimo kryptį pakeitusiu Z. S., tuo tarpu tai būtų pavykę, jeigu ji būtų važiavusi leistinu 50 km/h greičiu. Pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu neginčijamai buvo nustatyta bei įro­dyta, jog įvykio metu kilusių padarinių pagrindine atsiradimo sąlyga ir priežastimi buvo bū­tent M. G. padaryti KET pažeidimai.

3.2.2. Teigia, kad teismo padarytos visiškai priešingos išvados, t. y. kad eis­mo įvykio kilimo pagrindine sąlyga ir priežastimi buvo Z. S. padaryti KET pažei­dimai (važiavimas dviračiu važiuojamąja dalimi esant įrengtam dviračių takui, nedėvėjimas ryškiaspalvės liemenės su šviesą atspindinčiais elementais, dviračio priekyje nebuvimas bal tos šviesos žibinto, o gale - raudonos spalvos, be to, bandymas pervažiuoti kelią nenulipus nuo dviračio), nors dėl šių KET pažeidimų ir neginčytina, tačiau tai nėra pagrįstos jokiais bylos įro­dymais ir jokiomis specialistų išvadomis.

3.2.3. Pažymi, kad teismas savo nuosprendyje nepagrįstai remiasi Kasacinio teis­mo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTM3LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-537/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-537/2009">2K-537/2009</a>), jog esą šis teismas yra išaiškinęs, kad kaltinamajam viršijant leistiną greitį net 28–37 km/h ir vairuojant automobilį net su techniškai netvarkinga stabdžių sistema, tai ne­būtinai lemia eismo įvykio kilimą, kadangi dėl eismo įvykio kilimo ir kilusių padarinių tokiu atveju yra kaltas nukentėjusysis, važiavęs dviračiu ir pažeidęs KET. Kaip turėtų matytis, minėtoje byloje buvo nagrinė­jama situacija, kai kaltinamasis - automobilio vairuotojas kelyje vairavo techniškai netvar­kingą automobilį, be to, viršijo leistiną greitį bei, pastebėjęs, jog priekyje per kelią dviračiu važiuojantis dviratininkas jo vairuojamam automobiliui sudarė kliūtį, automobilio laiku ne­begalėjo sustabdyti ir dviratininką partrenkė, nuo ko jis žuvo. Tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje buvo nustatyta, kad netgi vairuodamas automobilį su tvarkinga stabdžių sistema ir neviršydamas leistino greičio automobilio vairuotojas nebūtų turė­jęs galimybės sustoti iki dviratininko partrenkimo vietos, ką byloje patvirtino ir eismo įvykių specialisto išvada, t. y. atitinkamą teismo sprendimą dėl priežastinio ryšio minėtos bylos atveju nulėmė specialisto išvada, būtent pasak kurios techniniu požiūriu pagrindinė są­lyga šiam eismo įvykiui kilti buvo dviratininko veiksmai. Teigia, kad šioje byloje, kaip turėtų matytis, eismo įvykių specialisto yra nustatyta priešingai – nustaty­ta, kad tiesioginiame priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu techniniu požiūriu buvo būtent tai, kad M. G. vairuojamas automobilis važiavo 69 km/h greičiu, dėl to jai ir nebepavyko išvengti susidūrimo su važiavimo kryptį pakeitusiu dviratininku Z. S., tuo tarpu, pasak specialisto, tai būtų pavykę, jei ji būtų važiavusi leistinu greičiu. Atstovo teigimu, nagrinėjama byla ir teismo nurodyta byla, nagrinėta Kasaciniame teisme, savo fak­tinėmis aplinkybėmis net yra skirtingos, ir teismas net negalėjo remtis Kasacinio teismo iš­vadomis ir išaiškinimais joje.

3.2.4. Teigia, kad teismas nuosprendyje nepagrįstai konstatavo tai, kad Z. S., neįsiti­kinęs daromo manevro saugumu, į kairę pasuko staiga dėl to, kad nešiojo akinius, kurių kai­rysis stiklas buvo užklijuotas medžiaga, ribojančia galimybę matyti šonu, kas teismo įsitiki­nimu, taip pat lėmė, kad jo padaryti KET pažeidimai yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais. Nurodo, kad 2015-11-16 apžiūrint eismo įvykio vietą, joje buvo surasti akiniai, kurių kairysis stiklas buvo užklijuotas. Nurodo, kad kaltinamosios M. G. gynėjas laikė, kad šie akiniai Z. S., todėl nagrinėdamas bylą teismas jo prašymu išreikalavo Z. S. medicini­nę kortelę. Joje buvo įrašai apie tai, kad Z. S. negirdėjo dešine au­simi, o kaire – silpnai, tačiau jokių įrašų dėl jo regėjimo minėtuose dokumentuose nebuvo. Pažymi, jog nebuvo jokių duomenų, kad Z. S. būtų nešiojęs akinius su užklijuotu vienu stiklu, nebuvo ir jokių duomenų, kad eismo įvykio vietoje rasti minėti akiniai su užklijuotu kairiuoju stiklu buvo būtent jo. Pasak atstovo, teismo išvada, jog Z. S. esą nešiojo akinius, kurių kairysis stiklas buvo užklijuotas medžiaga, ribojančia galimybę matyti šonu, kas, teismo įsitikinimu, taip pat lėmė šio eismo įvykio kilimą ir priežastinį ryšį, yra visiškai nepagrįsta.

3.2.5. Teigia, kad nepagrįsta teismo išvada ir apie tai, kad M. G. net 19 km/h viršytas leistinas greitis neturėjo įtakos eismo įvykio kilimui. Atstovas sutinka, kad vairuotojas, vairuodamas transporto priemonę pagrindiniu keliu, turi teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai, kurie taip pat įpareigoti laikytis KET, nepažeis jų bei savo veiksmais nekels pavojaus kitiems eismo dalyviams. Teigia, kad normalioje eismo situaci­joje transporto priemonės vairuotojas neprivalo lėtinti greičio, ar stabdyti transporto priemo­nę vien tik esant teorinei galimybei, kad kiti eismo dalyviai gali nesilaikyti KET. Pasak atstovo, tai tu­rėtų būti suprantama, kad minėtą teiginį negalima taikyti tik vienpusiškai, nes duotuoju atve­ju taip pat ir dviratininkas turėjo teisę tikėtis, kad automobilio vairuotoja, kuri taip pat yra įpareigota laikytis KET, nepažeis jų, bei galėjo tikėtis, jog normalioje eismo situacijoje au­tomobilio vairuotoja važiuoja leistinu greičiu, ir jis, nors ir pažeisdamas KET, suspės kirsti kelią, nesudarydamas automobilio vairuotojai jos judėjimo kelyje jokios kliūties. Mano, kad aptartu aspektu teismas tiesiog padarė visiškai niekuo nepa­grįstą išvadą, kuri dar iki nagrinėjant bylą teisme jau buvo paneigta eismo įvykių specialisto išvada, kad priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu techniniu požiūriu turėjo būtent tai, kad M. G. automobiliu važiavo 69 km/h greičiu, dėl to stabdant jai nepavyko išvengti susidūrimo su važiavimo kryptį pakeitusiu Z. S., tuo tarpu tai būtų pavykę, jeigu ji būtų važiavusi leistinu 50 km/h greičiu.

3.2.6. Nurodo, kad teismas tinkamai kaip M. G. kaltės įrodymo neįvertino ir byloje esančios eismo įvykio schemos, iš esmės konstatuodamas, kad eismo įvykis yra už­fiksuotas nekokybiškai ir neprofesionaliai. Mano, kad tai, jog eismo įvykio schema iš tiesų yra sudaryta ne pačios tyrėjos V. S., o policijos pareigūno G. J., nesumenkina šios schemos įrodomosios reikšmės. Taip pat mano, jog M. G. naudai neturėjo būti vertinami policijos pareigūnų teismo posėdyje duoti parodymai apie eismo įvykio fiksavimą, oro sąlygas, kelio dangą ir kitas ap­linkybes, kadangi nuo įvykio yra praėję jau daugiau kaip 2 metai ir pareigūnai visų detalių neabejotinai galėjo ir nebeprisiminti.

3.2.7. Teigia, kad teismas nepagrįstai neįvertino, jog M. G. nuo 2003 m. sistemingai daro administ­racinius nusižengimus, t. y. viršija nustatytą greitį. Taip pat teigia, kad teismas neįver­tino ir tai, jog po šio eismo įvykio už nusižengimus, susijusius su eismo saugumu, M. G. buvo bausta jau 4 kartus. Tuo tarpu apie tai, jog Z. S. būtų buvęs baustas ad­ministracine tvarka, byloje jokių duomenų nėra.

3.2.8. Atstovo nuomone, teismas visiškai nesivadovavo nei bylos duomenimis, kuriais yra užfiksuotas eismo įvykis, nei specialių žinių turinčio eismo įvykio specialisto išvada, esančia byloje, kuri paremta tiek eismo įvykio vietos apžiūros metu nustatytomis aplinkybėmis, tiek kitais įrodymais bei atitinkamais iš to specialisto padarytais paskaičiavimais. Pažymi, kad nesant byloje jokiai kitai eismo įvykių specialisto išvadai arba atitinkamai ekspertizės išvadai, kad tiesioginiame priežastiniame ryšyje su eismo įvykio ki­limu buvo ne kaltinamosios M. G., bet būtent dviratininko Z. S. padaryti KET pažeidimai, pagal byloje esančius įrodymus teismas neturėjo jokio pagrindo būtent taip konstatuoti.

3.3. Atstovas atkreipia dėmesį į tai, kad teisėjas M. K. kaip ikiteisminio tyrimo teisėjas šioje by­loje jau buvo sprendęs nukentėjusiosios E. D. skundą nagrinėjamoje byloje, todėl galėjo turėti išankstinę nuomonę dėl bylos baigties. Pažymi, kad pagal BPK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą, teisėjas negali dalyvauti procese arba pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą, jei jis sprendė įta­riamojo suėmimo ar suėmimo pratęsimo klausimą, sankcionavo procesinių prievartos prie­monių taikymą arba nagrinėjo proceso dalyvių skundus toje pačioje byloje ir pagal BPK 59 straipsnio 1 dalį, jis privalo tokiu atveju nusišalinti. Atstovas pažymi, kad teisėjas M. K. nenusiša­lino nuo šios bylos nagrinėjimo ir ją išnagrinėjo, minėtas procesines taisykles ignoruodamas, kas tik papildomai patvirtina jo priimto šioje byloje išteisinamojo nuosprendžio neteisėtumą.

3.4. Mano, kad teisėjas šioje byloje nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, nors byloje tikrai buvo pakankamai patikimų įrodymų, jog M. G. padarė jai inkriminuotą nusi­kalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje. Todėl skundžiamas išteisinamasis nuosprendis naikintinas ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis M. G. atžvilgiu, tenkintinas ir nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės M. Ž. byloje pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

3.5. Nurodo, kad M. Ž. kaip testamentinė įpėdinė paveldėjo 2016-11-13 mirusios jos mo­tinos E. D. palikimą, tame tarpe ir jos turtinę reikalavimo teisę į turtinės ir neturtinės žalos, M. G. padarytos šia nuskalstama veika, atlyginimą, eismo įvykio metu žuvus E. D. sutuoktiniui Z. S.. Atstovas nesutinka su teismo išvada, kad M. Ž. nepagrįstai prašė priteisti jai neturtinę žalą, nurodydamas, jog neturtinė žala yra priski­riama asmeninėms turtinėms ir neturtinėms teisėms, kurios, pasak teismo, yra nepaveldimos.

3.5.1. Pažymi, jog dėl M. G. kaltės kilusiame eismo įvykyje žuvus M. Ž. mo­tinos E. D. sutuoktiniui Z. S., pastaroji patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą. Tačiau, atitinkamai įforminto reikalavimo dėl šios žalos priteisimo pareikšti E. D. nespėjo, kadangi 2016-11-13 mirė, o įtarimai M. G. tuo metu net nebu­vo pareikšti. Atkreipia dėmesį į tai, kad E. D. teisė būtent į ne­turtinės žalos atlyginimą jau buvo pripažinta, nes dar 2015-12-03 šioje byloje priimtu iki­teisminio tyrimo pareigūnės nutarimu dėl jai padarytos moralinės žalos ji jau buvo pripažinta nukentėjusiąją. Po E. D. mirties jos procesinių teisių perėmėja tapo jos dukra – M. Ž., kuri, būdama jos testamentine įpėdine, ne tik formaliai priėmė palikimą, bet ir su visomis įstatymo jai kaip nukentėjusiajai bei civilinei ieškovei su­teiktomis teisėmis aktyviai dalyvavo bylos procese: teikė byloje civilinį ieškinį, teikė prašy­mus, samdė atstovą – advokatą, dalyvavo visuose posėdžiuose nagrinėjant bylą teisme ir kt. Dar kartą atkreipia dėmesį į tai, kad E. D. nespėjo byloje pareikšti atitinkamai įforminto rei­kalavimo tiek dėl turtinės, tiek dėl neturtinės žalos priteisimo, kadangi mirė, tačiau šioje byloje priimtu ikiteisminio tyrimo parei­gūnės nutarimu dėl jai padarytos moralinės žalos E. D. jau buvo pripažinta nuken­tėjusiąją. Todėl mano, kad E. D. testamentinė įpėdinė M. Ž., tiek priimdama jos pali­kimą, tiek po to įstodama į bylą kaip jos procesinių teisių perėmėja, turėjo teisę reikalauti iš atsakingų asmenų (šiuo atveju iš M. G. ir jos kaip transporto priemonės valdyto­jos civilinę atsakomybę apdraudusios draudiko) atlyginti jai kaip paveldėtojai ne tik E. D. patirtą turtinę žalą, bet ir neturtinę žalą.

3.6. Taip pat atstovas skunde nurodo, jog iš M. G. priteistinos ir visos M. Ž. šioje byloje patirtos proceso išlaidos.

4. Atsiliepimu į Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros ir nukentėjusiosios, civilinės ieškovės M. Ž. atstovo advokato V. Jonaičio apeliacinius skundus išteisintoji M. G. prašo atmesti Telšių apylinkės prokuratūros bei nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovo apeliacinius skundus ir palikti galioti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. išteisinamąjį nuosprendį.

4.1. Atsiliepime nurodo, kad prokuroras neobjektyviai ir tik kaltinimui naudinga linkme vertina 2017 m. vasario 17 d. specialisto išvadą Nr. 11S-227(16) ir specialisto E. G. parodymus. Pažymi, kad specialistas dėl jos (M. G.) vairuojamo automobilio galėjimo išvengti susidūrimo su dviratininku davė tik tikėtiną išvadą. Išteisintosios nuomone, pirmosios instancijos teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį rėmėsi betarpiškai teisme ištirtais duomenimis.

4.2. Teigia, kad teismas pagrįstai vadovavosi teisės precedentu analogiškoje byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTM3LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-537/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-537/2009">2K-537/2009</a>), kurioje kasacinis teismas išaiškino, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai nepažeis Kelių eismo taisyklių ir nesukels pavojaus eismo saugumui.

4.3. Pažymi, jog bylos nagrinėjimo metu prokuroras nepateikė jokių duomenų, kad atsiradus kliūčiai ji nestabdė vairuojamo automobilio, ar būtų pradėjusi jį stabdyti ne laiku. Įvykio vietos apžiūros protokolas, specialisto išvada patvirtina, kad atsiradus kliūčiai, ji automobilį stabdė nedelsdama, norėdama išvengti susidūrimo darė manevrą siekdama apvažiuoti kliūtį. Tai pagrįstai nurodė teismas išteisinamajame nuosprendyje.

4.3.1. Atkreipia dėmesį į tai, kad teismas pagrįstai pažymėjo ikiteisminio tyrimo metu padarytus pažeidimus, kurie turėjo reikšmės vertinant įrodymus. Nurodo, kad kelių eismo įvykis užfiksuotas nekokybiškai ir neprofesionaliai. Schema surašyta tyrėjos V. S. vardu, nors ji jos nerašė, pati neatsiminė įvykio aplinkybių, o liudytojas G. G. teismo posėdyje parodė, kad jos net nebuvo įvykio vietoje, todėl jis surašė kelių eismo įvykio protokolą, kurį paprastai rašo tyrėjas. Stabdymo žymių G. G. nematavo, šiuos duomenis paėmė iš eismo įvykio schemos. Liudytojas G. J. parodė, kad jis nubraižė eismo įvykio schemą V. S. vardu. Spręsdamas dėl jos kaltės teismas pagrįstai taikė in dubio pro reo principą, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai, neleidžia apkaltinamojo nuosprendžio pagrįsti prielaidomis. Pažymi, jog teismas taikė šį principą atsižvelgdamas į visumą aplinkybių: netinkamai užfiksuota įvykio vieta (protokolo nepasirašė įvykio vietos apžiūroje dalyvavusi tyrėja), nenustatytas tikslus įvykio mechanizmas, dviratininko veiksmai, jo sveikatos būklė (ribota klausa, užklijuotas akinių stiklas), o ne atmesdamas tik specialisto išvadą, kaip teigiama prokuroro apeliaciniame skunde.

4.3.2. Dėl nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, išteisintoji M. G. atkreipia dėmesį į apelianto skundo nurodytas aplinkybes, iš kurių matyti, kad jis sutinka, kad Z. S. važiuodamas dviračiu Sedos gatve staiga keitė kryptį ir jį partrenkė automobilis „(duomenys neskelbtini)“. Teigia, kad skunde klaidingai nurodoma, jog ikiteisminio tyrimo metu neginčijamai buvo nustatyta ir įrodyta, jog įvykio metu kilusių padarinių pagrindine atsiradimo sąlyga ir priežastimi buvo būtent jos (M. G.) padaryti KET pažeidimai. Pažymi, kad šis apelianto teiginys yra niekuo nepagrįstas ir neatitinkantis faktinių aplinkybių, nes specialisto išvadoje nurodyta, kad dviratininkas Z. S. nevažiavo dviračių taku, keisdamas važiavimo kryptį į kairę pusę, sudarė kliūtį automobilio „(duomenys neskelbtini)“ judėjimui bei su juo susidūrė ir techniniu požiūriu tai sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Taip pat pažymi, jog Z. S. padaryti KET pažeidimai yra pagrįsti specialisto išvada Nr. 11 Š-227(l6), įvykio vietos apžiūros protokolu, transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokolu.

4.3.3. Nurodo, kad nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog byloje nėra jokių duomenų, kad įvykio vietoje rasti akiniai priklausė Z. S.. Teigia, kad liudytojas G. J. patvirtino, kad jis matė Z. S. su akiniais, akiniai yra užfiksuoti įvykio vietoje. Pažymi, jog viso proceso metu niekas nekėlė klausimo, kad akiniai ne Z. S..

4.4. Išteisintosios nuomone, bylą išnagrinėjo teisėtos sudėties nešališkas teismas. Apelianto išvedžiojimai, kad teismo vidinis įsitikinimas negali reikšti, kad teismas įrodymus gali vertinti bet kaip - vidinis teismo įsitikinimas neturi priklausyti nuo teisėjo nuotaikos, atsitiktinumų, vidinės nuojautos, intuicijos, siekio vertinti įrodymus pagal savo asmeniškus norus ir kt. laikytini deklaratyviais ir yra atmestini. Pažymi, kad teisėjas M. K. 2017 m. lapkričio 7 d. posėdžio metu informavo proceso dalyvius, kad būdamas ikiteisminio tyrimo teisėju, šioje byloje 2016 m. birželio 9 d. priėmė nutartį, kuria paliko nenagrinėtu M. Ž. skundą. Proceso dalyviai nušalinimo teisėjui nereiškė ir pritarė, kad teisėjas gali nagrinėti bylą. Teigia, kad teisėjas M. K. nesprendė įtariamojo suėmimo ar suėmimo pratęsimo klausimo, nesankcionavo procesinių prievartos priemonių taikymo ir nenagrinėjo proceso dalyvių skundų toje pačioje byloje, todėl nėra pagrindo teigti, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas.

4.5. Pasak išteisintosios M. G., apeliacinių skundų argumentai nepagrįsti jokiais neginčytinais įrodymais, o tėra tik prokuroro bei nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovo prielaidos, todėl šios prielaidos negali būti pagrindu naikinti įrodymais pagrįstą pirmos instancijos teismo nuosprendį.

4.6. Išteisintosios M. G. nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai civilinės ieškovės ieškinį paliko nenagrinėtą, nes priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Teigia, kad civilinis ieškinys yra nepagrįstas. Ieškinio įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui. Turtinė žala turi būti pagrįsta rašytiniais įrodymais. Civilinės ieškovės atstovas prašo priteisti 2140,24 Eur turtinės žalos, tačiau šiai žalai pagrįsti ieškovė yra pateikusi tik paminklo pastatymo išlaidas patvirtinančius dokumentus 790 eurų. Likusiai daliai jokie dokumentai nėra pateikti, todėl ieškinys dėl turtinės žalos, pasak išteisintosios, laikytinas neįrodytu.

4.6.1. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad ieškovė paveldėjimo pagrindu yra mirusios E. D. teisių ir pareigų perėmėja. Tačiau kaip teisių perėmėjai M. Ž. teisė reikalauti atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią atimant gyvybę, neperėjo, nes, neturtinė žala atsirado pažeidus asmenines neturtines vertybes (gyvybę), kurios yra neatsiejamai susijusios su asmeniu, patyrusiu šią žalą. Žalą patyrė žuvusiojo Z. S. sutuoktinė E. D. ir ši žala neatsiejamai yra susijusi su E. D. asmeniu, ir teisės reikalauti atlyginti tokio pobūdžio žalą, kurią patyrė žuvusiojo žmona, jos teisių ir pareigų perėmėjai M. Ž. įstatymas nenumato. Pažymi, kad M. Ž. nebuvo žuvusiojo Z. S. dukra. Mano, kad esant tokioms aplinkybėms, ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo neturėtų būti tenkinamas.

5. Teismo posėdyje prokuroras, nukentėjusiosios, civilinės ieškovės M. Ž. atstovas prašė apeliacinius skundus tenkinti, išteisintoji M. G. ir jos gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro, nukentėjusiosios, civilinės ieškovės M. Ž. atstovo advokato Viliaus Jonaičio apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies

6. Dėl E. D. kaltės padarius BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikalstamą veiką

6.1. Apylinkės teismas nuosprendyje konstatavo, jog objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad M. G. pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, bei, kad jos veiksmai buvo priežastiniame ryšyje su šio įvykio kilimu ir pasekmėmis, teismui negalint remtis abejonėmis ir neaiškumais, kaltinamoji M. G. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį išteisinta, jai nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

6.2. Teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka konstatuoja, jog M. G. pagrįstai buvo pateikti kaltinimai dėl BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, o byloje esančių įrodymų visuma yra pakankama M. G. kaltei pagrįsti.

6.2.1. BK 281 straipsnio 5 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Kadangi BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, konstatuojant nusikaltimo sudėtį, be minėtų objektyvių požymių, būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp padaryto kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimo bei kilusių padarinių, t. y. žmogaus mirties. Pagal teismų praktiką priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdis parodo, ar priežastinis ryšis yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis.

6.3. Spręsdamas dėl M. G. kaltės, padarius BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kaltinimas dėl eismo įvykio metu nepasirinkto saugaus važiavimo greičio ir neatsižvelgimo į važiavimo sąlygas negali būti priimtinas dėl nukentėjusiojo, kaip eismo dalyvio, netikėto veiksmo, susijusio su dviračio judėjimo nukreipimu prieš atvažiuojantį automobilį. Tuo tarpu Kelių eismo taisyklių reikalavimų požiūriu M. G. veiksmai tiriamo įvykio situacijoje buvo priimtini, nes kitų galimybių, staiga prieš važiuojantį automobilį atsiradus kliūčiai, nebuvo. Tačiau su tokia apylinkės teismo išvada teisėjų kolegija nesutinka.

6.3.1. M. G. pareikšti kaltinimai dėl to, kad ji pažeidė Kelių eismo taisyklių 127 punkto reikalavimus, kurie įpareigojo vairuotoją važiuoti neviršijant leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, eismo intensyvumą gyvenvietėse, kad galėtų sustabdyti transporto priemones iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių. Taip pat kaltinama pažeidusi bendro pobūdžio elgesio taisyklę (Kelių eismo taisyklių 9 punktas), kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ir jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui bei Kelių eismo taisyklių 129 punkto reikalavimą – gyvenvietėse visoms transporto priemonėms leidžiama važiuoti ne didesniu kaip 50 km/h greičiu.

6.4. Kaip matyti iš Lietuvos teismo ekspertizės centro 2012-02-17 specialisto išvados Nr. 11Š-227(16), joje pateikiama sąlyginė ir tikėtina eismo įvykio kilimo sąlygos. Nurodyta, kad nagrinėjamoje eismo situacijoje dviratininkas Z. S. kelyje, kuriame yra dviračių takas, privalėjo važiuoti dviračių taku, važiuodamas važiuojamąja dalimi privalėjo dėvėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba dviračio priekyje turėjo degti baltos šviesos žibintas, o gale – raudonos spalvos žibintas, o prieš keisdamas važiavimo kryptį, privalėjo įsitikinti, kad tai daryti saugu ir duoti kelią kitiems eismo dalyviams. Kadangi dviratininkas Z. S. nevažiavo dviračių taku, keisdamas važiavimo kryptį į kairę pusę, sudarė kliūtį automobilio „(duomenys neskelbtini)“ judėjimui bei su juo susidūrė, techniniu požiūriu tai sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Taip pat nustatyta, kad šioje eismo situacijoje automobilio „(duomenys neskelbtini)“ vairuotoja M. G. važiavo 69 km/h greičiu, t. y. didesniu nei leistinu eismo įvykio vietoje 50 km/h greičiu, ir pateikiama tikėtina išvada, kad dėl to stabdydama neišvengė susidūrimo su priekyje ta pačia kryptimi mažesniu greičiu važiavusiu ir kryptį keitusiu dviratininku Z. S., ką būtų padariusi važiuodama leistinu 50 km/h greičiu ir reaguodama vairuojamos transporto priemonės stabdymui tame pačiame atstume, kuriame sureagavo, važiuodama 69 km/h greičiu, techniniu požiūriu tai turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu.

6.4.1. Šiuo nagrinėjamu atveju aiškinantis, ar transporto priemonę vairuojantis asmuo sukėlė BK 281 straipsnyje numatytus padarinius patekus į avarinę situaciją, susidariusią dėl nukentėjusiojo ar kito eismo dalyvio padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų, būtina įvertinti, ar konkrečioje situacijoje jo pasirinktas važiavimo greitis iš ties buvo leistinas ir saugus, ar jis turėjo realią galimybę išvengti nusikalstamų padarinių.

6.4.2. Byloje ginčo nekyla, jog eismo įvykio kilimo kelio atkarpoje leistinas greitis yra 50 km/h. Nors M. G. teisiamojo posėdžio metu teigė, kad ji važiavusi tik 30 km/h greičiu, tačiau tokie jos parodymai paneigti bylos medžiaga. Kaip matyti iš specialisto išvados, pagal tyrimui pateiktus duomenis buvo paskaičiuotas M. G. vairuojamo automobilio „(duomenys neskelbtini)“ važiavimo greitis ir nustatyta, kad šioje eismo situacijoje esant šlapiai asfalto dangai prieš stabdymą M. G. vairuojamas automobilis „(duomenys neskelbtini)“ važiavo 69 km/h greičiu. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas specialistas E. G. paaiškino, kad automobilio „(duomenys neskelbtini)“ lėtėjimas intensyviai stabdant ant šlapios (drėgnos) asfalto dangos yra 6,4 m/s2, o ant sausos būna 7,4 m/s2. Jeigu būtų nurodyta sausa asfalto danga, tai greitis būtų nustatytas didesnis nei 69 km/h, o reagavimo atstumas būtų dar didesnis. Specialistas ėmė nepalankiausią atvejį vairuotojui - šlapią kelio dangą. Nepalankiausias atvejis – kuomet yra sudėtingesnės sąlygos sustabdyti automobilį ir išvengti dviratininko partrenkimo. Taigi šiuo atveju nustatyta, kad prieš pat eismo įvykį M. G. vairuojamas automobilis viršijo leistiną 50 km/h greitį.

6.4.3. Iš šios bylos matyti, kad grėsmė eismo saugumui iškilo tuo metu, kai dviratį vairuojantis Z. S. išvažiavo į kelią, kuriuo važiavo M. G. vairuojamas automobilis. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad atsiradus kliūčiai M. G. stabdė automobilį ir kaip teisiamojo posėdžio metu nurodė pati M. G., norėdama jį truputį aplenkti, suko automobilį kairėn. Kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole, įvykio vietos schemoje užfiksuotas M. G. vairuojamo automobilio stabdymo ilgis – 23 m, kuris baigiasi ties galiniais automobilio ratais. Tai patvirtina, kad atsiradus kliūčiai N. G. automobilis buvo stabdomas. Taip pat užfiksuota, kad nuo stabdymo žymių pradžios einant link automobilio, paėjus apie 15 m rastos pirmosios automobilio buferio nuolaužos, jog nuo dešinėje pusėje esančios ištisinės linijos, kuri žymi kelkraščio pradžią, nuolaužos nutolusios 3,10 m atstumu. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2012-02-17 specialisto išvadoje Nr. 11Š-227(16) nustatyta, kad automobilio „(duomenys neskelbtini)“ ir dviratininko susidūrimas kelio ilgio atžvilgiu įvyko iki užfiksuotos priekinio bamperio plastikinio gaubto nuolaužų padėties, t. y. iki 15 m atstumu nuo stabdymo pėdsakų pradžios, o pirmosios nuolaužos išsibarsčiusios arčiau automobilio dešinės pusės ratų palikto stabdymo pėdsako ir tai rodo, kad susidūrimo momentu automobilis „(duomenys neskelbtini)“ buvo stabdomas. Taip pat specialisto išvadoje nurodyta, jog sprendžiant iš eismo įvykio vietoje išsibarsčiusių objektų padėčių bei transporto priemonių susidūrimo pobūdžio, kelio išilgine kryptimi transporto priemonių susidūrimas įvyko iki užfiksuotos priekinio bamperio plastikinio gaubto nuolaužų padėties, o kelio skersine kryptimi ne mažesniu nei 3,0 m atstumu nuo kelio važiuojamosios dalies dešinio krašto. Išvadoje taip pat nurodyta, kad transporto priemonių padėtys po eismo įvykio bei jų sugadinimo pobūdis rodo, jog po susidūrimo dviratis ir juo važiavęs Z. S. buvo nublokšti į priekį ir į dešinę automobilio „(duomenys neskelbtini)“ važiavimo kryptimi. Eismo įvykio vietos schemoje vizualiai užfiksuota, kad stabdymo pėdsakai iš pradžių išsidėstę smailiu kampu kelio išilgine kryptimi iš dešinės į kairę, kairės pusės ratų paliktas stabdymo pėdsakas kerta ašinę ženklinimo liniją ir po to nedideliu smailiu kampu iš kairės į dešinę tęsiasi link po eismo įvykio užfiksuotos automobilio padėties. Specialistas teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad kai įvyksta eismo įvykis, pradeda barstytis šukės ir šukės negali skristi atgal. Susidūrimo momentu tarp automobilio „(duomenys neskelbtini)“ dešiniojo šono ir dviračio kairiojo šono buvo smailus kampas, atviras link transporto priemonių galinių dalių. Susidūrimo momentu „(duomenys neskelbtini)“ priekinio bamperio plastikinio gaubto dešinio kampo apatinė dalis sugadinta, tikėtina, kontakto su dviračio kairiuoju pedalu momentu, o šio gaubto dešiniajame šone rausvos spalvos medžiagos antsluoksnio trasos susidarė slystamai kontaktuojant su dviračio raudonos spalvos bagažine. Buvo smailus kampas, tikėtina, apie 10 laipsnių. Dviratis užfiksuotas dešiniau automobilio padėties. Automobilio priekinėje dalyje nėra jokių sugadinimo požymių, kas rodytų, kad dviratis buvo užsuktas ant automobilio priekinės dalies ir jis būtų buvęs užkritęs ant automobilio. Taigi dviratis buvo nedideliu kampu pasuktas į kairę. Kai nedideliu kampu dviratininkas keičia važiavimo kryptį į kairę, tokiu atveju automobilio vairuotojui užtenka stabdyti savo greitį, greitis suvienodėja dviratininko važiavimo greičiu, tada nebestabdoma, nes tokiu atveju važiuojama tokiu pagreičiu kaip ir dviratininkas ir dviratininkas toliau nuvažiuoja. Taip pat specialistas paaiškino, kad automobilio vairuotoja važiuodama leistinu greičiu ir stabdydama tame pačiame atstume, kuriame pradėjo stabdyti važiuodama, šiuo atveju apskaičiuota 69 km/h, toje vietoje pradėdama stabdyti būtų sumažinusi transporto priemonės važiavimo greitį iki dviratininko važiavimo greičio ir transporto priemonės nebūtų susidūrusios. Jeigu automobilio vairuotoja būtų važiavusi leistinu greičiu, ji turėjo techninę galimybę sumažinti automobilio važiavimo greitį iki dviratininko važiavimo greičio.

6.4.4. Ginčo dėl to, kad dviratininkas Z. S. keisdamas važiavimo kryptį į kairę pusę, sudarė kliūtį automobilio „(duomenys neskelbtini)“ judėjimui, šioje byloje nėra. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad dviratininkas Z. S. keitė važiavimo kryptį į kairę pusę nedideliu kampu, jog prieš susidūrimą su M. G. vairuojamu automobiliu „(duomenys neskelbtini)“ dviratininkas Z. S. nuo važiuojamosios dalies dešinio krašto jau buvo nuvažiavęs ne mažesnį nei 3,0 m atstumą bei įvertinus automobilio stabdymo ilgį, įvykio metu padarytus automobilio, dviračio sugadinimus, darytina išvada, kad M. G. pastebėjusi kliūtį ir važiuodama leistinu greičiu turėjo realią galimybę sustabdyti automobilį prieš susidariusią kliūtį, o dviratininkas, nors ir pažeisdamas Kelių eismo taisykles, būtų nuvažiavęs. Taigi šiuo atveju greičio viršijimas buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis, todėl darytina išvada, kad M. G. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 127, 129 punktų reikalavimus ir tie pažeidimai priežastiniu ryšiu susiję su nagrinėjamu eismo įvykiu ir jo padariniais.

6.5. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kelių eismo įvykis užfiksuotas nekokybiškai ir neprofesionaliai, keliantis abejones. Pažymima, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo apklausti eismo įvykį fiksavę pareigūnai – P. G., G. J., G. G., taip pat ir liudytoja V. R. (S.). Teisiamojo posėdžio metu jie patvirtino, kad įvykio vietoje buvo fotografuojama, fiksuojamos stabdymo žymės, išsimėčiusių daiktų padėtis, kraujo dėmės, matuojama. G. G. parodė, jog jis pildė Kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolą, kuriame ir pasirašė. G. J. parodė, jog jis braižė eismo įvykio vietos schemą, kurią pasirašė V. R. (S.). Šias aplinkybes patvirtino teisme apklausta liudytoja V. R. (S.). Taigi nėra pagrindo abejoti, jog minėtuose procesiniuose dokumentuose būtų nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija, ar kelių eismo įvykis būtų užfiksuotas nekokybiškai ir neprofesionaliai. O tai, kad nurodyta, jog schema surašyta tyrėjos V. S. vardu, kuri vėliau šią schemą pasirašė, neduoda pagrindo netikėti eismo įvykio schemoje užfiksuotų duomenų tikrumu.

6.6. Taigi pagal nustatytas aplinkybes galima daryti išvadą, kad jeigu automobilio „(duomenys neskelbtini)“ vairuotoja M. G. būtų važiavusi leistinu 50 km/h greičiu ir reaguodama vairuojamos transporto priemonės stabdymu į atsiradusią kliūtį tuo pačiu atstumu, kuriuo sureagavo važiuodama 69 km/h greičiu, ji būtų sustabdžiusi transporto priemonę ir išvengusi susidūrimo su priekyje ta pačia kryptimi mažesniu greičiu važiavusiu ir kryptį keitusiu dviratininku Z. S.. Todėl M. G. padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai yra susiję priežastiniu ryšiu su pasekmėmis – nukentėjusiojo Z. S. mirtimi. M. G. nusikalstamą veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo, t. y. ji nenumatė, kad dėl jos veikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis), taigi M. G. pripažintina kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje. Esant šioms aplinkybėms, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

7. Dėl bausmės M. G. skyrimo

7.1. Pripažindama M. G. kalta, padarius BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir skirdama už ją bausmę, teisėjų kolegija pažymi, jog skirdamas bausmę teismas kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

7.2. Skirdama bausmę M. G. teisėjų kolegija vadovaujasi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, į kaltininko asmenybę bei kitas bylos aplinkybes. M. G. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, ji padarė neatsargų nusikaltimą, sukeltos neatitaisomos pasekmės, iki šios veikos padarymo nebuvo teista, tačiau bausta administracine tvarka, turėjo galiojančių nuobaudų (1 t. 119–128 b. l.). Po šios veikos padarymo bausta už saugaus eismo automobilių keliais įstatyme numatytų reikalavimų nevykdymą, Kelių eismo taisyklių pažeidimus (2 t. 164–168 b. l.). Teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, kurios leistų teismą skirti jai švelnesnę bausmę nei numatyta įstatyme, ar kad sankcijoje numatyta bausmė šiuo konkrečiu atveju prieštarautų teisingumo principui (BK 62 straipsnio 1, 2, 4 dalyse ar 54 straipsnio 3 dalis). Todėl esant šių aplinkybių visumai darytina išvada, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti skiriant sankcijoje vienintelę numatytą bausmę – laisvės atėmimą. Esant nurodytoms aplinkybėms M. G. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį skirtina dvejų metų laisvės atėmimo bausmė (BK 61 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad M. G. šios nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo teista, dirba, veika padaryta daugiau nei prieš du metus, sprendžia, jog paskirtosios bausmės tikslai gali būti pasiekti M. G. atidedant paskirtosios bausmės vykdymą ir skiriant jai BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą pareigą.

7.3. Nors M. G. veika padaryta dėl neatsargumo, tačiau yra labai pavojinga, ji vairuodama transporto priemonę pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus. Atsižvelgiant į šiuos duomenis ir į tai, kad M. G. turėjo galiojančių administracinių nuobaudų, po veikos padarymo ji toliau pažeidinėja Kelių eismo taisykles, BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė būdama blaivi (1 t. 104 b. l.), pastarosios asmenybę bei siekiant, kad bent iš dalies būtų sumažinta kaltininkės galimybė padaryti analogišką nusikalstamą veiką ateityje ir, kad visuomenė būtų apsaugota nuo panašių nusikalstamos veikos padarinių, kaltininkei naudojantis teise vairuoti transporto priemones, M. G. taip pat skirtina baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas dvejus metus naudotis teise vairuoti transporto priemones.

8. Dėl civilinio ieškinio išsprendimo

8.1. BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam civilinį ieškinį.

8.2. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad dėl sutuoktinio Z. S. mirties E. D. patyrė žalą, todėl ji buvo pripažinta nukentėjusiąja (1 t. 95 b. l.). 2016 m. lapkričio 13 d. E. D. mirė (2 t. 87 b. l.). Teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusioji E. D. iki mirties nebuvo pareiškusios savo valios dėl jai padarytos turtinės ir neturtinės žalos. Tačiau dėl E. D. padarytos 2444,24 Eur turtinės ir 18000 Eur neturtinės žalos civilinį ieškinį pareiškė jos dukra M. Ž. (2 t. 126–129 b. l.), kuri Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo skyriaus 2017-05-30, 2017-07-07 nutarimais buvo pripažinta nukentėjusiąja ir civiline ieškove (2 t. 90, 130 b. l.).

8.3. Teisėjų kolegija spręsdama klausimą dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir teisėtumo pažymi, kad byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, kad M. Ž. yra E. D. turtinių teisių perėmėja, paveldėtoja, taip pat dėl padarytos žalos dydžio, todėl vadovaujantis BPK 115 straipsnio 2 dalimi M. Ž. pripažįstama teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio pagrįstumo ir jo dydžio perduotinas nagrinėti civilinio proceso tvarka apylinkės teismui.

9. Dėl proceso išlaidų atlyginimo

9.1. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovas advokatas V. Jonaitis prie apeliacinio skundo pateikė pinigų priėmimo kvitą ir sąskaitą, patvirtinančius, kad nukentėjusioji ir civilinė ieškovė M. Ž. sumokėjo jam 800 Eur už apeliacinio skundo surašymą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme (3 t. 140, 141 b. l.). Pirmosios instancijos teismui buvo pateikti kvitai ir sąskaitos, kurios patvirtina, kad už advokato paslaugas nukentėjusioji ir civilinė ieškovė M. Ž. iš viso sumokėjo 800 Eur (3 t. 95, 96, 97, 98 b. l.).

9.2. Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios atstovas prašė priteisti M. Ž. iš M. G. visas turėtas proceso išlaidas.

9.2.1. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas.

9.2.2. Šiuo atveju byla buvo nagrinėta pagal prokuroro ir nukentėjusiosios, civilinės ieškovės atstovo apeliacinius skundus ir jame ginčijami klausimai, tiesiogiai susiję su nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės interesais. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos pobūdį, apeliacinės ir pirmosios instancijos teismuose vykusių posėdžių skaičių ir trukmę, nukentėjusiosios atstovo advokato darbo ir laiko sąnaudas ginant nukentėjusiosios interesus teisme, suteiktų paslaugų apimtį ir į tai, kad nukentėjusiosios apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, daro išvadą, kad prašoma priteisti atstovavimo išlaidų 1600 Eur suma nėra aiškiai per didelė, ji proporcinga advokato įdėtam darbui atstovaujant nukentėjusiąją ir civilinę ieškovę tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, todėl ši suma priteistina iš M. G..

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – M. G. pripažinti kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalį ir jai paskirti 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, M. G. atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą 2 (dvejiems) metams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą dvejiems metams.

Nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei M. Ž. pripažinti teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl civilinio ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Teisėjai Nijolė Matuzevičienė

Gražvydas Poškus

Virginija Žindulienė