I. R. pagal BK 140 str.

Baudžiamoji byla Nr. 1A-40-354/2018

(S)

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-49760-2015-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.4.6.2.1.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.6.; 2.4.6.1

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 14 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gražvydo Poškaus ir Virginijos Žindulienės,

sekretoriaujant Vilmai Armalytei,

dalyvaujant prokurorui Artūrui Dževečkai,

išteisintajam I. R., jo gynėjui advokatui Kęstučiui Virkečiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Artūro Dževečkos apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio, kuriuo I. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2015 m. rugsėjo 2 d.), BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2016 m. liepos 2 d.), BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2016 m. rugpjūčio 25 d.), BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2016 m. rugsėjo 4 d.) išteisintas, kadangi nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. R. buvo kaltinamas tuo, kad smurtavo artimoje aplinkoje, t. y. 2015 m. rugsėjo 2 d., apie 20 val., (duomenys neskelbtini), R. R. namuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu, tyčia, delnu sudavė ne mažiau kaip 4 smūgius savo šeimos nariui – žmonai V. R. į veidą, po to kumščiu sudavė ne mažiau kaip 5 smūgius jai į abu šonus, šluota sudavė ne mažiau kaip 4 kartus jai į kojas bei rankas ir sugriebęs už plaukų ją tampė po kambarį, taip sukeldamas fizinį skausmą ir padarydamas kraujosruvą po kairiąja akimi, kraujosruvas ant kairiojo šono, kairiosios rankos žasto, dešiniojo šono, dešiniosios rankos žasto, krūtinės dešinėje pusėje, dešiniosios rankos plaštakos ir kairiosios kojos šlaunies, tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

Be to, I. R. buvo kaltinamas tuo, kad smurtavo artimoje aplinkoje, t. y. 2016 m. liepos 2 d., apie 22 val., (duomenys neskelbtini), R. R. namo kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu, tyčia, kumščiu sudavė ne mažiau kaip 4 smūgius savo šeimos nariui – žmonai V. R. į įvairias kūno vietas ir kumščiu sudavė 1 smūgį jai į veidą, taip sukeldamas fizinį skausmą ir dėl poodinės kraujosruvos veido dešinėje, plote, apimančiame dešinės akies viršutinio voko vidinį trečdalį, visą apatinį voką, poodinės kraujosruvos abiejų dilbių srityje, juosmens kairėje, odos nubrozdinimas kairės čiurnos srityje, padarė nukentėjusiajai V. R. nežymų sveikatos sutrikdymą, tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

Be to, I. R. buvo kaltinamas tuo, kad smurtavo artimoje aplinkoje, t. y. 2016 m. rugpjūčio 25 d., apie 20.00 val., (duomenys neskelbtini), namo kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu, tyčia, ranka sudavė ne mažiau kaip 7 smūgius savo šeimos nariui – žmonai V. R. į veidą, taip sukeldamas jai fizinį skausmą ir dėl poodinės kraujosruvos kaktoje, dešinės akies viršutiniame voke, kairės akies apatiniame voke, abiejuose žastuose, padarė nukentėjusiajai V. R. nežymų sveikatos sutrikdymą, tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

Be to, I. R. buvo kaltinamas tuo, kad, t. y. 2016 m. rugsėjo 4 d., apie 20.00 val., (duomenys neskelbtini), namuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu, tyčia, kumščiu sudavė 1 smūgį savo šeimos nariui – žmonai V. R. į veidą, po to rankomis sugriebė jai už abiejų rankų ir purtė bei ranka sugriebė už plaukų ir tampė, taip sukeldamas jai fizinį skausmą ir padarydamas kraujosruvą ant dešinės rankos, patinimą dešinės rankos mažojo piršto ir klibantį priekinį dantį, tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras Artūras Dževečka prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo pripažinti I. R. kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 140 straipsnio 2 dalyje (4 nusikalstamos veikos), ir nuteisti:

1) pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2015 m. rugsėjo 2 d. veika) laisvės apribojimo bausme 1 metų laikotarpiui, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu būti namuose nuo 23 iki 6 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu ar gydymusi, per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo išklausyti smurtinį elgesį keičiančius kursus;

2) pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2016 m. liepos 2 d. veika) laisvės apribojimo bausme 1 metų ir 2 mėnesių laikotarpiui, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu būti namuose nuo 23 iki 6 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu ar gydymusi, per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo išklausyti smurtinį elgesį keičiančius kursus;

3) pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2016 m. rugpjūčio 25 d. veika) laisvės apribojimo bausme 1 metų ir 1 mėnesių laikotarpiui, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu būti namuose nuo 23 iki 6 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu ar gydymusi, per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo išklausyti smurtinį elgesį keičiančius kursus;

4) pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2016 m. rugsėjo 4 d.) laisvės apribojimo bausme 1 metų laikotarpiui, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu būti namuose nuo 23 iki 6 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu ar gydymusi, per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo išklausyti smurtinį elgesį keičiančius kursus;

5) vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimi, bausmes subendrinti iš dalies sudedant, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnes, ir galutinę bausmę paskirti – laisvės apribojimo bausmę 2 metų laikotarpiui, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu būti namuose nuo 23 iki 6 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu ar gydymusi, per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo išklausyti smurtinį elgesį keičiančius kursus. Į bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką.

Skunde prokuroras dėl 2015 m. rugsėjo 2 d. nusikalstamos veikos nurodo, kad teismas turėjo vadovautis nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo teisėjai duotais parodymais arba, esant netikslumams datose, galėjo šalinti iš kaltinimo konkrečią datą ir vadovautis nuostata, jog nusikaltimo padarymo laikas tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas. Prokuroras pažymi, kad nagrinėjamu atveju tiksli nusikalstamos veikos data buvo nustatyta ne tik nukentėjusiosios parodymais, tačiau ir ne mažiau svarbiais kitų ikiteisminio tyrimo dalyvių pateiktais duomenimis. Netiesiogiai nusikaltimo datą patvirtino ir pats kaltinamasis, iš pradžių prisipažindamas dėl nusikalstamos veikos padarymo, paaiškindamas visas nusikaltimo aplinkybes ir nurodydamas nusikaltimo padarymo datą, vėliau jau pakeitęs parodymus, siekdamas surasti duomenų, kurie suklaidintų ikiteisminį tyrimą (pateikė pažymą, kurioje nurodyta, jog nusikaltimo metu jis dirbo). Prokuroro teigimu, byloje esantys duomenys patvirtina, kad I. R. turėjo emocinį pagrindą smurtauti prieš nukentėjusiąją – pastarosios neištikimybę, tačiau teismas to nevertino kaip svarbios aplinkybės ir apie tai nepasisakė. Prokuroras taip pat teigia, kad lemiama aplinkybė, pripažįstant nuteistąjį kaltu – R. R., nukentėjusios tėvo, parodymai, kuriais jis patvirtina savo dukros sumušimą jo akivaizdoje.

Dėl 2016 m. liepos 2 d. nusikalstamos veikos – prokuroras nesutinka su teismo motyvais, kuriais paneigiami nukentėjusiosios parodymai. Prokuroras skunde kelia abejones dėl gynėjo teismui pateiktų nuotraukų pagaminimo aplinkybių, kurių teismas nesiėmė šalinti, ir vis tiek vadovavosi nuotraukomis, o apie tiesioginį įvykio liudytoją R. R. nuosprendyje nepateikė jokių motyvų ir net nepaminėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu 2016 m. liepos 22 d. R. R. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo pareigūnės.

Dėl 2016 m. rugpjūčio 25 d. nusikalstamos veikos – prokuroras pabrėžia, kad teismas nenurodė, kodėl nepakanka nukentėjusiosios apklausos, kurioje ji aiškiai nurodo, kokiu būdu, kada, dėl kokios priežasties, kilus konfliktui I. R. jai sudavė smūgius. Taip pat teismas nepasisakė ir dėl to, kodėl teismui nepakanka objektų tyrimo, kuris visiškai patvirtina nukentėjusiosios parodymus, policijos pareigūnų apžiūros aktuose nustatytus duomenis.

Dėl 2016 m. rugsėjo 4 d. nusikalstamos veikos – prokuroras skunde pažymi, kad teismas neatsižvelgė į nukentėjusiosios parodymus, į tai, jog 2016 m. rugsėjo 5 d. tuoj po apklausos nukentėjusioji buvo apžiūrėta policijos pareigūnės. Apžiūros metu patvirtinti nukentėjusiosios apklausos metu duoti parodymai, kad jai buvo suduotas smūgis ir dėl to kliba vienas dantis ir kad buvo jai sugriebta už rankų, kurias spaudžiant sukeltas fizinis skausmas. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad teismas darė prielaidą, jog nukentėjusioji galėjo šiuo atveju būti sužalota melžiant karvę, ir nepagrįstai vadovavosi liudytojos S. B. parodymais, duotais teisminio proceso metu, kurie iš esmės skyrėsi nuo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų.

Apygardos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintasis I. R. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

8. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant asmens veikoje bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė.

8.1. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai byloje turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Pažymėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), ir nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzYzLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-363/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-363/2013">2K-363/2013</a>, 2K-476/2013, 2K-283-746/2015, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDk2LTc0Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-496-746/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-496-746/2015">2K-496-746/2015</a>).

8.2. Taip pat pažymima, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

8.3. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nuosprendį.

Dėl I. R. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl 2015 m. rugsėjo 2 d. veikos

9. Prokuroro teigimu, I. R. kaltę 2015 m. rugsėjo 2 d. padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. sukėlus savo šeimos nariui – žmonai V. R. fizinį skausmą, patvirtina nukentėjusiosios ir jos tėvo parodymai, pirminis paties I. R. prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, taip pat tai, kad I. R. turėjo emocinį pagrindą smurtauti prieš nukentėjusiąją – pastarosios neištikimybę.

9.1. Kolegijos manymu, sutikti su tokiais prokuroro argumentais nėra pagrindo. Iš nukentėjusiosios V. R. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (šie parodymai, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 290 straipsniu, ištirti apeliacinės instancijos teisme) matyti, kad jie dėl esminių aplinkybių nėra nuoseklūs. Apklausiama 2015 m. rugsėjo 5 d. V. R. nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 4 d. vakarą ji buvo savo tėvo R. R. namuose, adresu: (duomenys neskelbtini). Pas tėvą buvo todėl, kad vyras I. R. ją išvarė iš namų. Apie 22 val. į jos tėvo namus atėjęs I. R. ėmė ją mušti gulinčią lovoje, sudavė smūgius kumščiais ir šluotos kotu į abu šonus, nugarą, kojas, galvą ir veidą, įkando į dešiniosios rankos plaštaką. Kiek smūgių I. R. jai sudavė, nurodyti negali. Dėl tokių sutuoktinio veiksmų ji patyrė fizinį skausmą. I. R. sumušė ir jos tėvą – sudavė jos tėvui kumščiais ir šluotos kotu į šonus ir veidą. Konflikto metu ji buvo blaivi (1 t., b. l. 33–34). Apklausiama 2015 m. spalio 19 d., t. y. po pirmosios apklausos praėjus pusantro mėnesio, nukentėjusioji jau nurodė kitokias aplinkybes – kad 2015 m. rugsėjo 4 d. ji buvo atėjusi pas tėvą R. R. todėl, kad jos vyras buvo išvažiavęs ir užrakinęs namų duris, ir, kaip pagrįstai akcentuota skundžiamame nuosprendyje, jau tiksliai nurodė jai suduotų smūgių skaičių – kad I. R. jai šluota sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius į kojas bei rankas, po to kumščiu sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius į abu šonus, sugriebęs rankomis už plaukų tampė ją po kambarį, delnu sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius jai į veidą. Konflikto metu I. R. smūgius sudavė ir jos tėvui, tačiau kur ir kiek smūgių, ji tiksliai nežino, nes nematė (1 t., b. l. 36–37). Apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją V. R. nurodė, kad įvykis galėjo būti 2015 m. rugsėjo 2 d. (nors prieš tai dviejų apklausų metu teigė, kad tai buvo 2015 m. rugsėjo 4 d.), pažymėjo, kad tąkart ji susimušė su vyru (to ankstesnių apklausų metu nebuvo nurodžiusi) dėl to, kad pastarasis atėmė iš jos telefoną. Taip pat nurodė, kad vyras jai kumščiu sudavė į nugarą, tampė už plaukų, kad būtų trenkęs į veidą, nepamena, tačiau dar sudavė jai ir jos tėvui R. R. su šluota. Priešingai nei ankstesnių apklausų metu, nukentėjusioji nurodė, kad tąkart ji buvo neblaivi (1 t., b. l. 164–165). Liudytojas, nukentėjusiosios V. R. tėvas R. R. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 4 d. į jo namus atėjo dukra V. R., jie kartu išgėrė alaus, šnekėjosi. Jiems sėdint ant fotelių (o ne nukentėjusiajai gulint lovoje, kaip ji nurodė pirmosios apklausos metu), atėjęs I. R. pradėjo mušti jo dukrą kumščiu ir šluota (kad būtų tampęs už plaukų, nenurodė), kiek smūgių sudavė, jis nežino, nepamena. I. R. jį pastūmė (o ne sudavė kumščiais ir šluotos kotu į šonus bei veidą, kaip teigė V. R.), tačiau jis skausmo nepajuto, pretenzijų I. R. neturi (1 t., b. l. 47–49). Taigi, akivaizdu, kad nukentėjusiosios parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi ir jų nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys, įskaitant ir liudytojo R. R. parodymus. Nors I. R. 2015 m. spalio 20 d. vykusios apklausos metu kaltu prisipažino (2 t., b. l. 22–23), tačiau apklausiamas 2016 m. spalio 18 d. nurodė, kad savo žmonos niekada nemušė, kaltės nė dėl vieno jam inkriminuoto nusikaltimo nepripažino ir paaiškino, kad savo kaltę dėl 2015 m. rugsėjo 2 d. neva padarytos nusikalstamos veikos pripažino tik dėl vaikų, nes norėjo išsaugoti šeimą, norėjo, kad byla būtų nutraukta jam ir žmonai susitaikius, ir „nereikėtų eiti į teismą“ (2 t., b. l. 29). Apklausiamas teisiamajame posėdyje I. R. dar kartą patvirtino, kad jis 2015 m. rugsėjo 2 d. smurto prieš nukentėjusiąją nevartojo, apskritai prieš ją niekada nesmurtavo, be to, rugsėjo 2–4 dienomis jis dirbo. Tąkart jis prisipažino mušęs žmoną dėl to, kad ji prašė taikytis, be to, jis norėjo „nesitampyti po policiją“, manė, kad jie susitaikys ir viskas bus gerai. Pripažindamas savo kaltę dėl to, ko nepadarė, jis pats save apkalbėjo. I. R. parodymus patvirtina byloje esantis įtariamojo ir nukentėjusiosios susitaikymo protokolas, surašytas tą pačią dieną po jo apklausos, kai jis prisipažino 2015 m. rugsėjo 4 d., apie 22 val., smurtavęs prieš savo šeimos narį – žmoną (1 t., b. l. 50–51), nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą kaltininkui susitaikius su nukentėjusiuoju (1 t., b. l. 52–53), taip pat pažyma ir darbo grafiko kopija, liudijančios, kad I. R. dirbo (purškė ražienas R. G. ūkyje) ir 2015 m. rugsėjo 2 d., ir 2015 m. rugsėjo 4 d., jo darbo valandos – nuo 14 val. iki 23 val. (2 t., b. l. 70, 71, 72). Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad nukentėjusioji dviejų ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų metu teigė, kad I. R. prieš ją smurtavo 2015 m. rugsėjo 4 d. (1 t., b. l. 33–34), o apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo nurodė, kad įvykis galėjo būti 2015 m. rugsėjo 2 d. (1 t., b. l. 164–166). Liudytojas R. R., kuris, kaip teisiamajame posėdyje parodė liudytoja, tyrėja A. U., duodamas parodymus palaikė savo dukrą, taip pat teigė, kad I. R. prieš V. R. smurtavo 2015 m. rugsėjo 4 d. (1 t., b. l. 47–49). 2015 m. spalio 9 d. apklausiamas kaip įtariamasis I. R. kaltu neprisipažino, nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 4 d. jis su žmona nekonfliktavo, jai smūgių nesudavė (2 t., b. l. 18–19), 2015 m. spalio 20 d. apklausos metu prisipažino kaltu smurtavęs prieš žmoną 2015 m. rugsėjo 4 d. (2 t., b. l. 22–23), o apklausiamas 2016 m. spalio 18 d. teigė 2015 m. rugsėjo 2 d. smurto žmonos atžvilgiu nevartojęs. Ši aplinkybė neabejotinai patvirtina nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumą, jų prieštaringumą, taip pat sudaro pagrindą abejoti liudytojo R. R. parodymų teisingumu ir, priešingai, yra pagrindas tikėti I. R. parodymais, kad jis su kaltinimu sutiko tik norėdamas, jog byla būtų nutraukta ir nevyktų teisminis procesas. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusioji V. R. 2017 m. rugpjūčio 1 d. mirė (3 t., b. l. 163), pašalinti minėtų prieštaravimų nebėra galimybės, o visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, vadovautis in dubio pro reo principu (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Tai ne kartą yra pažymėjęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96 ir kt.). Prokuroro teiginys, kad I. R. turėjo emocinį pagrindą smurtauti prieš nukentėjusiąją – pastaroji buvo jam neištikima, tėra tik prielaida, o ne I. R. kaltę patvirtinantis įrodymas. Šiuo aspektu pastebėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTMyLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-532/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-532/2012">2K-532/2012</a>, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-440-976/2015). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-24/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-24/2014">2K-24/2014</a>, 2K-7-173/2014, 2K-98-895/2015). Nekaltumo prezumpcijos principo baudžiamajame procese (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) turinio analizė leidžia teigti, kad neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTAtOTc2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-90-976/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-90-976/2016">2K-90-976/2016</a>).

9.2. Esant tokioms aplinkybėms konstatuojama, kad apylinkės teismas teisingai nustatė, jog I. R. 2015 m. rugsėjo 2 d. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymių, ir jį dėl šios veikos pagrįstai išteisino.

Dėl I. R. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl 2016 m. liepos 2 d. veikos

10. Dėl I. R. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl 2016 m. liepos 2 d. veikos prokuroras skunde teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė nukentėjusiosios parodymus, kuriuos patvirtina ir specialisto išvada, be to, nepagrįstai kaip įrodymus vertino nuotraukas, kurių pagaminimo aplinkybės kelia abejonių, ir visiškai nevertino liudytojo R. R. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnei 2016 m. liepos 22 d.

10.1. Teisėjų kolegija pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad patikimų įrodymų, patvirtinančių I. R. kaltę galėjus padaryti jam inkriminuotą nusikaltimą, byloje nėra.

10.2. Iš nukentėjusiosios V. R. parodymų matyti, kad ji ir dėl antrosios I. R. inkriminuotos veikos nėra nuoseklūs. 2016 m. liepos 20 d. tarnybiniame pranešime dėl nustatytų nusikalstamos veikos požymių (1 t., b. l. 58–60) užfiksuota, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnei V. R. konkrečiai nurodė, jog 2016 m. liepos 11 d., apie 22 val., ją sumušė neblaivus sutuoktinis I. R. – sudavė jai penkis smūgius kumščiais į įvairias kūno vietas ir veidą, tampė už plaukų ir taip sukėlė jai fizinį skausmą. Apklausiama kitą dieną, t. y. 2016 m. liepos 21 d., V. R. jau teigė, kad I. R. prieš ją smurtavo laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 2 d. iki 2016 m. liepos 11 d. 22 val. Nurodė, kad vyras sudavė jai ne mažiau kaip penkis smūgius į įvairias kūno vietas, taip pat į dešinę akį (kad būtų tampęs už plaukų, nenurodė). Taip pat nurodė, kad tąkart ji buvo neblaivi, tą dieną I. R. dirbo (1 t., b. l. 71). Papildomos apklausos, vykusios 2016 m. liepos 22 d., metu nukentėjusioji jau teigė, kad vyras ją sumušė 2016 m. liepos mėnesio pradžioje, tikslios datos ji nepamena, tačiau tai buvo iki liepos 5 d. Pažymėjo, kad buvo neblaivi, ji dažnai vartoja alkoholį, po sumušimo į medikus nesikreipė, savo vyrui I. R. atleidžia, jam pretenzijų neturi (1 t., b. l. 73). 2016 m. rugsėjo 23 d. apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo nukentėjusioji vėl nurodė kitą įvykio laiką – teigė, kad I. R. smūgius sudavė 2016 m. liepos 11 d., be to, nurodė, kad ji buvo blaivi. Į prokuroro klausimus atsakė, kad ji į policiją nesikreipė, policiją iškvietė vyras I. R. (1 t., b. l. 164–166). Taigi, iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad ji visų apklausų metu skirtingai nurodė įvykio datas, be to, jos parodymų nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. I. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nuosekliai teigė, kad jis smurto prieš savo sutuoktinę niekada nevartojo, pamena, kad 2016 m. liepos 2 d. ar 3 d. V. R. buvo su „mėlyne“, tačiau paklausta, iš kur ši „mėlynė“ atsirado, atsakė, kad neprisimena (2 t., b. l. 29; 3 t., b. l. 168–170). Kaip liudytojas 2016 m. liepos 22 d. apklaustas nukentėjusiosios tėvas R. R. nurodė, kad 2016 m. liepos mėnesio pradžioje tarp jo dukros V. R. ir I. R. buvo kilęs žodinis konfliktas, konflikto priežasties jis nežino, paties konflikto nematė, girdėjo tik kitame kambaryje vykusį barnį. Nematė, kad I. R. būtų sudavęs smūgius jo dukrai V. R. (1 t., b. l. 90). Teisėjų kolegijos vertinimu, I. R. kaltės nepatvirtina ir byloje esančios fotonuotraukos (1 t., b. l. 77) bei specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 64–65). Iš fotonuotraukų matyti, kad V. R. veide yra kraujosruva, tačiau tai nepatvirtina, jog sužalojimą pastarajai padarė būtent I. R.. Nors specialisto išvadoje nurodyta, kad V. R. nustatyta poodinė kraujosruva veido dešinėje, plote, apimančiame dešinės akies viršutinio voko vidinį trečdalį, visą apatinį voką ir kiek pakylanti nosies šlaitu, abiejų dilbių srityse, juosmens kairėje, odos nubrozdinimas kairės čiurnos srityje, šie sužalojimai padaryti mažiausiai penkiais trauminiais poveikiais, sužalojimai galėjo būti padaryti 1–2 savaičių laikotarpiu iki apžiūros, poodinė kraujosruva veido dešinėje, plote, apimančiame dešinės akies viršutinio voko vidinį trečdalį, visą apatinį voką ir kiek pakylanti nosies šlaitu, griuvimui nebūdinga, tai taip pat nepatvirtina, kad V. R. nustatytus sužalojimus padarė būtent I. R.. Atkreipiamas dėmesys, kad pati V. R. nurodė, jog ji dažnai vartoja alkoholį, šią aplinkybę patvirtino ir I. R., V. R. broliai A. G. ir R. G. bei sesuo R. P., kurie apklausiami teisiamajame posėdyje, be kita ko, nurodė, kad V. R. alkoholį vartodavo dažnai ir dideliais kiekiais, alkoholį vartodavo su tėvu, kaimynais, „girtavo po miestelį“ (3 t., b. l. 102–103, 130–131, 168). Be to, iš pačios nukentėjusiosios parodymų matyti, kad ji, dar nebūdama išsituokusi su I. R., turėjo draugą, būdavo pas jį, taigi neatmetama, kad nukentėjusiajai V. R. specialisto išvadoje nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti kitomis aplinkybėmis, o ne kaltinime I. R. nurodytomis aplinkybėmis. Juo labiau, kad iš Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 16 d. nuosprendžio matyti, kad V. R. kurį laiką gyveno su sugyventiniu Č. K., šiuo nuosprendžiu Č. K. nuteistas už tai, kad 2017 m. gegužės 27 d. (duomenys neskelbtini), namuose, tyčia sudavė ne mažiau kaip septynis smūgius savo šeimos nariui – sugyventinei V. R. į įvairias kūno vietas ir spyrė jai ne mažiau kaip tris smūgius į koją (3 t., b. l. 174–176). Jokių objektyvių duomenų, neginčijamai patvirtinančių, kad I. R. 2016 m. liepos 2 d. būtų sudavęs smūgius savo žmonai V. R. ir padaręs jai nežymų sveikatos sutrikdymą, byloje nėra. Kadangi, kaip minėta, apkaltinamasis nuosprendis prielaidomis negali būti grindžiamas – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino I. R. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Dėl I. R. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl 2016 m. rugpjūčio 25 d. veikos

11. Dėl 2016 m. rugpjūčio 25 d. nusikalstamos veikos prokuroras mano, kad teismas, spręsdamas I. R. kaltės klausimą, nepagrįstai nesirėmė nukentėjusiosios parodymais, nors pastaroji aiškiai nurodė, kokiu būdu, kada, dėl kokios priežasties, kilus konfliktui I. R. jai sudavė smūgius, taip pat teismas nepasisakė dėl to, kodėl nepakanka objektų tyrimo, kuris visiškai patvirtina nukentėjusios parodymus ir policijos pareigūnų apžiūros aktuose nustatytus duomenis.

11.1. Kaip minėta šios nutarties 8.2 ir 9.1. punktuose, kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų, o duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) taikymą baudžiamajame procese.

11.2. Šiame kontekste taip pat pažymima, kad tinkamos įrodinėjimo pareigos įgyvendinimas baudžiamojo proceso metu, nekaltumo prezumpcijos taikymas taip pat glaudžiai siejasi su tinkamu įrodymų tyrimu ir vertinimu teisme, įrodymų pakankamumo kriterijumi. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Įvertinęs įrodymus teismas daro išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Išvados daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų. Sprendimą dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti lemia daug faktorių: įrodymų kiekis, rūšis, patikimumas ir pan. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04OS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-89/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-89/2014">2K-P-89/2014</a>, 2K-455/2014).

11.3. Iš bylos matyti, kad nukentėjusioji V. R. 2016 m. rugpjūčio 31 d. vykusios apklausos metu nurodė, jog 2016 m. rugpjūčio 25 d., vakare, apie 20 val., jos vyras I. R. sudavė jai ne mažiau kaip tris kartus į veidą, purtė ją suėmęs rankomis, sugriebęs už plaukų išvilko lauk iš namų ir taip I. R. sukėlė jai fizinį skausmą, tačiau ji įvykio vakarą į medikus nesikreipė, apie vyro „išpuolį“ niekam nepasakojo. Pabudusi ryte ant rankų pamatė kraujosruvas, taip pat buvo didelė kraujosruva kairės akies paakyje. Pažymėjo, kad kaktos sritį ji buvo susižeidusi pati, kai 2016 m. rugpjūčio 24 d. Šiauliuose nukrito nuo suoliuko (1 t., b. l. 122–123). 2016 m. rugsėjo 23 d. apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo V. R. nurodė, kad I. R. sudavė jai į veidą, akis ir kaktą (1 t., b. l. 164–166). I. R. kaltu dėl 2016 m. rugpjūčio 25 d. smurto prieš sutuoktinę neprisipažino, nurodė nepamenantis, kad tą dieną V. R. būtų pas jį atėjusi (3 t., b. l. 168–170). Jokių duomenų, kurie patvirtintų nukentėjusiosios parodymus, byloje nėra, t. y. nėra duomenų, kad V. R. sužalojimo aplinkybes būtų matęs koks nors asmuo ar asmenys, o apžiūros protokolas ir prie asmens apžiūros protokolo esanti fotolentelė su V. R. fotonuotraukomis patvirtina tik kraujosruvų buvimo jos paakiuose ir ant kaktos faktą, tačiau kitos reikšmingos informacijos nesuteikia, t. y. vien pagal šiuos duomenis negalima nustatyti faktinių įvykio aplinkybių. Nors specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) ir konstatuota, kad V. R. poodinės kraujosruvos kaktoje, dešinės akies viršutiniame voke, kairės akies apatiniame voke, abiejuose žastuose galėjo būti padaryti užduotyje specialistui nurodytomis įvykio aplinkybėmis ir laiku, kad visumoje sužalojimai nėra būdingi griuvimo traumai (1 t., b. l. 120), tačiau ši išvada taipogi nepatvirtina, kad sužalojimus nukentėjusiajai galėjo padaryti būtent I. R., o ne koks nors kitas asmuo. Kaip minėta nutarties 10.2 punkte, nukentėjusioji gyveno su sugyventiniu, kuris jos atžvilgiu smurtavo, nuolat girtavo su įvairiais asmenimis, buvo susižalojusi ir pati – kaip nurodė 2016 m. rugpjūčio 31 d. apklausoje, kaktą ji susižeidė, kai 2016 m. rugpjūčio 24 d. Šiauliuose nukrito nuo suoliuko (1 t., b. l. 122–123). Liudytoja B. P. teisiamajame posėdyje nurodė, kad V. R. kažkur išvažiuodavo ir grįždavo sumušta, sakė, kad „vis tiek apkaltins I.“ (3 t., b. l. 139–140). Dėl to, kas paminėta, nėra pagrindo sutikti su prokuroro skundo argumentu, kad atliktas „objektų tyrimas“ visiškai patvirtina nukentėjusios parodymus ir policijos pareigūnų apžiūros aktuose nustatytus duomenis. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų išteisintojo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o grįsti apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis negalima.

Dėl I. R. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl 2016 m. rugsėjo 4 d. veikos

12. Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą byloje surinktų įrodymų, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad I. R. ir 2016 m. rugsėjo 4 d. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

12.1. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, vertindamas nukentėjusiosios V. R. parodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė. Teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad apklausiama 2016 m. rugsėjo 5 d. nukentėjusioji nurodė, jog I. R. sudavė jai smūgius 2016 m. rugsėjo 4 d., apie 15.30 val. (1 t., b. l. 124), o 2016 m. rugsėjo 23 d. apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo nurodė, kad viskas vyko 2016 m. rugsėjo 4 d., apie 20 val. (1 t., b. l. 164–166). Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog apklausiama 2016 m. rugsėjo 5 d. V. R. nurodė, kad konfliktas tarp jos ir I. R. kilo dėl to, jog pastarasis liepė jai eiti šerti gyvulius, o apklausiama 2016 m. rugsėjo 23 d. nurodė, jog konfliktas kilo dėl to, kad ji, nuėjusi pas vyrą, paprašė valgyti, pabeldė į langą. Į gynėjo pateiktus klausimus nukentėjusioji atsakė, kad rugsėjo 4 d. ji prižiūrėjo savo gyvulius, o vakare jai parvedant karvę, karvė ją parvertė. Tokius nukentėjusiosios parodymus pripažinti nuosekliais ir neprieštaringais nėra pagrindo. Be to, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusiosios parodymų nepatvirtina jokie kiti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai. I. R. teisiamajame posėdyje parodė, kad smurto prieš V. R. nevartojo, 2016 m. rugsėjo 4 d. pastaroji buvo atėjusi pas jį paprašyti, kad jis nuvežtų ją į (duomenys neskelbtini). Rugsėjo 5 d. iš ryto jie kartu išvažiavo į (duomenys neskelbtini), smurto požymių ant V. R. veido, rankų nesimatė. V. R. buvo nuėjusi į policiją, o kai grįžo, liepė jam nueiti pas tyrėją. Nuėjęs į policiją, jis buvo sulaikytas (3 t., b. l. 168–170). Liudytoja S. B. teisiamajame posėdyje parodė, kad V. R. prašė jos padėti, liudyti „už ją“, už tai siūlė 100 Eur. Ji su tuo nesutiko. I. R. neblaivaus niekada nėra mačiusi, netiki, kad jis galėtų mušti žmoną, I. R. yra ramus žmogus, gyvena su vaikais. Į pateiktą klausimą atsakė, kad reikia tikėti jos parodymais, duotais teisme (3 t., b. l. 127–129). Iš bylos matyti, kad nė vienas kaip liudytojas apklaustas asmuo, t. y. nei I. R. bendradarbiai, nei kaimynai, nei nukentėjusios V. R. artimieji nė karto nematė, kad I. R. būtų smurtavęs prieš savo žmoną. Liudytojai, I. R. bendradarbiai V. J., Č. M., V. M., J. G., A. Š., M. Ž., V. G., V. J. nurodė niekada nematę I. R. neblaivaus, pastarąjį apibūdino kaip ramų, atsakingą, darbštų, besirūpinantį vaikais žmogų, tvirtino, kad neblaivi dažnai būdavo V. R. (3 t., b. l. 99–100, 103–104, 129, 130). Liudytoja, Rutkauskų kaimynė A. A. teisiamajame posėdyje taip pat nurodė, kad I. R., kurį pažįsta apie dvidešimt metų, nei girto, nei agresyvaus nėra mačiusi, paaiškino, kad V. R. būdavo agresyvesnė, ši puldavo ant I. R., o ne pastarasis ant jos (3 t., b. l. 100–101). Liudytoja G. B. nurodė, kad su R. kaip draugai šeimomis bendravo apie penkiolika metų, I. R. apibūdino kaip gerą, sąžiningą, draugišką, rūpestingą, nesmurtaujantį, savo šeimą mylintį žmogų. Taip pat nurodė, kad V. R. prieš porą metų pradėjo smarkiai išgėrinėti, pas ją „atsirado kitas vyras“. Pamena, kad 2016 m. į parduotuvę, kurioje ji dirba, atėjęs V. R. tėvas pasakė, kad „pagaliau jį (I. R.) sutvarkė“. 2016 m. rugsėjo mėnesį I. R. jau vyko į teismą (3 t., b. l. 101–102). Liudytoja B. P. parodė, kad I. R. pažįsta nuo (duomenys neskelbtini) m., pažįsta ir V. R., jie gyvena tame pačiame miestelyje. Pažymėjo, kad „jeigu kas ir smurtauja, <...> tai V. yra smurtautoja“ (3 t., b. l. 139–140). Liudytojas A. Š., nurodė, kad jis yra tolimas V. R. giminaitis, žino, kad pastaroji girtauja, kad broliai norėjo jai padėti, ji buvo gydoma Šiauliuose, tačiau V. R. dėl to pyko tiek ant brolių, tiek ant vyro, sakė: „Aš jiems atkeršysiu“. Minėtas liudytojas taip pat teigia, kad jis girdėjo, kaip V. R. I. sakė: „Dink, nes vis tiek myliu kitą“, žino, kad ji mėnesį negyveno namuose, susitikinėja su „labai netinkamais žmonėmis“, su žmonėmis, „pasiekusiais dugną“, mano, kad V. R. nesuprato, jog visi nori jai padėti, ji jam (A. Š.) sakė, kad „vis tiek jiems atkeršys“ (3 t., b. l. 141). Liudytoja R. P. teisiamajame posėdyje taip pat nurodė netikinti, kad jos svainis I. R. būtų galėjęs smurtauti prieš jos seserį V. R.. Paaiškino, kad jos sesuo pastoviai būna išgėrusi, geria daug, toks jos gyvenimo būdas. Išgėrusi yra „smarkoka, agresyvi“. Mano, kad V. R. galėjo apkalbėti I. R. (3 t., b. l. 130–131). Liudytojai, V. R. broliai A. G. ir R. G. taip pat nurodė, kad V. R. buvo priklausoma nuo alkoholio, „girtavo po miestelį“, išgėrusi būdavo agresyvi, nurodė niekada nematę I. R. smurtaujančio, nemano, kad pastarasis galėtų smurtauti (3 t., b. l. 102–103, 168). Taigi, byloje nėra nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, kurie patvirtintų, jog I. R. 2016 m. rugsėjo 4 d., apie 20 val., (duomenys neskelbtini), namuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu, tyčia kumščiu sudavė žmonai V. R. į veidą, rankomis sugriebė jai už abiejų rankų ir purtė bei ranka sugriebęs už plaukų tampė, taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Byloje esančiame asmens apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, t. y. kraujosruva ant V. R. dešinės rankos, dešinės rankos mažojo piršto patinimas ir klibantis dantis patvirtina tik patį V. R. sužalojimo faktą (3 t. b. l. 132–135), tačiau tai nėra įrodymas, patvirtinantis, kad minėtus sužalojimus nukentėjusiajai padarė I. R.. Pagrindą abejoti V. R. parodymų teisingumu, be kita ko, sudaro ir tai, kad ji yra du kartus bausta už policijos pareigūnų iškvietimą žinant, jog pagalba nereikalinga (prie baudžiamosios bylos pridėtos administracinių nusižengimų bylos Nr. (duomenys neskelbtini)). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas konstatavo, jog I. R. nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos įvertinęs visumą byloje surinktų duomenų, taigi, neteisus apeliantas teigdamas, kad teismas, spręsdamas I. R. kaltės klausimą, vadovavosi liudytojos S. B. parodymais, duotais teisminio nagrinėjimo metu, kurie iš esmės skyrėsi nuo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų.

13. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė I. R. išteisinamąjį nuosprendį. Skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, tenkinti prokuroro apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais ir šį nuosprendį naikinti nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Artūro Dževečkos apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai

Nijolė Matuzevičienė

Gražvydas Poškus

Virginija Žindulienė