V. G. pagal BK 178 str. 2 d., 187 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-125/2013

Teisminio proceso Nr. 1-77-1-00098-2008-3 Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.7.4;

2.3.6.4.4.1;

2.4.5.2.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Valdemaro Mociškio kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 4 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Pasvalio rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio dalį dėl V. G. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, V. G. dėl kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant šias nusikalstamas veikas.

Pasvalio rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu V. G. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį septyniasdešimčia parų arešto, 187 straipsnio 1 dalį – šešiasdešimčia parų arešto. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė V. G. paskirta areštas septyniasdešimčiai parų.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteistas M. P., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Jono Prapiesčio pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

V. G. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas už tai, kad 2008 metų vasario pabaigoje, Pasvalio r., Žilpamūšio k., veikdamas bendrininkų grupe su M. P., išlaužęs ŽŪB „Draugystė“ pirmo aukšto pirties pastato duris, įsibrovė į jį ir pagrobė 77 žalvarinius šviestuvus, dvi antklodes, dulkių siurblį, užtiesalą, šešis aliuminius puodus. Be to, V. G. su M. P., turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, brovėsi į šios pirties antrą aukštą bei taip sugadino metalines dekoratyvias pirties duris ir padarė ŽŪB „Draugystė“ 300 Lt turtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismas 2012 m. gegužės 4 d. nuosprendyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. G. buvo pripažintas kaltu remiantis tik Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto 2011 m. rugsėjo 28 d. išvadoje Nr. 140-(8465)-IS1-6951 nurodytu faktu, jog ant tirti pateiktos nuorūkos, paimtos 2008 m. kovo 7 d. įvykio vietos apžiūros metu pirtyje, esančioje Pasvalio r., Žilpamūšio k., rastas sumaišytas dviejų vyrų biologinis pėdsakas, o vieno asmens genotipas sutampa su V. G. genotipu. Teismas, nurodęs,kad specialisto išvadoje esančiais duomenimis gali būti nustatinėjamas tik tarpinis faktas – jog asmuo yra buvęs tam tikroje vietoje, o ne baudžiamojoje byloje įrodinėtina aplinkybė – asmens kaltumas, atkreipė dėmesį į tai, kad įrodinėtina byloje aplinkybė pripažįstama įrodyta, kai ji nustatyta ištyrus įrodymų visetą, o ne vieną netiesioginį įrodymą. Apeliacinės instancijos teismo teigimu, remiantis tik nuorūkų tyrimo išvadomis ir nesant kitų V. G. kaltę pagrindžiančių įrodymų, negalima daryti neginčijamos, pagrįstos, logiškos išvados, jog būtent jis padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegija, konstatavusi, kad, išskyrus nuorūkas, byloje nėra neabejotinų duomenų, leidžiančių daryti neginčijamą bei pagrįstą išvadą dėl V. G. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį dėl V. G. panaikino ir jį dėl kaltinimų pagal BK 178 straipsnio 2 dalies, 187 straipsnio 1 dalies išteisino.

Kasaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas V. Mociškis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatas, nes, suabejojęs jį kaltinančių įrodymų objektyvumu, įrodymus vertino atskirtai vienus nuo kitų, nevertino jų viseto. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas V. G. apeliacinį skundą, neatliko bylos duomenų lyginamosios analizės – tiesiog konstatavo, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 20 straipsnio 4 dalies, 301 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Prokuroras teigia, kad įrodinėjimas, kaltės grindimas galimas ir netiesioginiais įrodymais, jeigu jais nustatyti tarpiniai faktai bei išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia, logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme svarbu, kad būtų vertinama šių įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadas dėl V. G. nekaltumo, pasak prokuroro, akcentavo tik abejones dėl atskirų įrodymų, įrodymus vertino atskirai, neišdėstė įrodymų analizės jų tarpusavio liečiamumo aspektu. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas V. G. kaltę grindė tik vienu netiesioginiu įrodymu – Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto 2010 m. rugsėjo 28 d. išvada Nr. 140-(8465)-ISI-6951. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nevertino šios išvados susietumo aspektu su liudytojų L. B., V. V., S. J., K. D., Z. S., J. J. parodymais, įvykio vietos apžiūros, pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo protokolais, ŽŪB „Draugystė“ pažyma dėl pagrobto ir sugadinto turto bei jo vertės, paneigiančiais V. G. versiją. Kasatoriaus tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas neįvertino ir visų bylai reikšmingų duomenų, t. y. V. G. teisiamojo posėdžio bei ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų visos baudžiamosios bylos kontekste, neatliko jų sisteminės analizės. Kasatorius, išdėstęs V. G., L. B. parodymų turinį, teigia, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje V. G. nepripažino kaltės, jo parodymai prieštarauja objektyvioms nusikalstamų veikų padarymo aplinkybėms, yra nelogiški bei neteisingi, o vėlesni parodymai daug tikslesni negu duoti po nusikalstamų veikų padarymo, todėl jie pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo įvertinti kaip gynybinė pozicija.

Kasatorius skunde taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino liudytojos L. B. parodymų kaip reikšmingų bylai. Pasak kasatoriaus, liudytojos L. B. parodymai kartu su kitais byloje ištirtais įrodymais paneigia V. G. parodymus, yra nuoseklūs ir nėra pagrindo jais abejoti, taip pat patvirtina tai, kad įvykio vietoje rastos nuorūkos galėjo atsirasti ten tik vagystės metu ir paneigia V. G. versiją, jog įvykio vietoje rasta nuorūka su jo DNR pėdsaku galėjo atsirasti atsitiktinai, prikibusi prie kieno nors avalynės. Be to, šiais parodymais galėjo būti grindžiamas kaltinimas dėl pagrobto turto rūšies, jo kiekio, požymių, vertės. Kasatoriaus tvirtinimu, esminiai liudytojos L. B. parodymai dėl pirties patalpų tvarkymo prieš įvykį nesikeitė, o aiškinantis prieštaravimus, ji patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į liudytojo Z. S. parodymus, kasatoriaus nuomone, nepagrįstai suabejojo liudytojos L. B. parodymais dėl palaikomos švaros pirtyje, nes Z. S. nuogirdos apie tai, kad L. B. mažai prižiūrėjo pirtį, nepagrįstos jokiais objektyviais duomenimis, ir tai nepaneigia aplinkybės, kad prieš vagystę pirties patalpos buvo sutvarkytos bei išvalytos. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojos L. B. 2008 m. kovo 7 d. ir 2011 m. vasario 3 d. apklausos neprieštarauja viena kitai, jų metu duoti parodymai buvo ne prieštaringų aplinkybių apie tuos pačius įvykius nurodymas, o parodymai apie visai atskirus faktus, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai jais suabejojo.

Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo V. Mociškio kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Be to, pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinis skundas iš esmės yra paduotas dėl, kasatoriaus nuomone, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, padarytų nagrinėjant V. G. bylą apeliacine tvarka. Dėl to kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai iš esmės atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kartu kasatoriaus skunde yra ir teiginių, kuriais jis iš esmės neigia apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo, pvz., kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas V. G. kaltę grindė tik vienu netiesioginiu įrodymu – Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto 2010 m. rugsėjo 28 d. išvada Nr. 140-(8465)-ISI-6951; nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje V. G. nepripažino kaltės, jo parodymai prieštarauja objektyvioms nusikalstamų veikų padarymo aplinkybėms, yra nelogiški bei neteisingi, o vėlesni parodymai daug tikslesni negu duoti po nusikalstamų veikų padarymo, todėl jie pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo įvertinti kaip gynybinė pozicija; L. B. parodymai kartu su kitais byloje ištirtais įrodymais paneigia V. G. parodymus, yra nuoseklūs ir nėra pagrindo jais abejoti ir pan. Kasatorius, nurodydamas šiuos teiginius, netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl tų aplinkybių tyrimo ir vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo proceso įstatymo taikymu.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto, 324 straipsnio 6 dalies nuostatų laikymosi apeliacinės instancijos teisme

Esminis kasatoriaus skundo argumentas yra tas, kad, jo nuomone, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatas, nes, suabejojęs jį kaltinančių įrodymų objektyvumu, įrodymus vertino atskirtai vienus nuo kitų, nevertino jų viseto ir neatliko bylos duomenų lyginamosios analizės.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas nuosprendį surašo laikydamasis BPK XXIII skyriaus (Nuosprendžio priėmimas) pagrindinių nuostatų (BPK 331 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis panaikinamas, o apeliacinės instancijos teisme priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis, jo aprašomoji dalis turi būti surašoma laikantis pirmosios instancijos teismo apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų. Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Be kitų reikalavimų, įstatyme nustatyta, kad išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymų įvertinimo motyvai (BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Taigi teismo nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtų bei teisingai įvertintų įrodymų, atitinkančių BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių reikalavimus, visetu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad bylų apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis yra pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis) ir prireikus ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tuo atveju, kai pirmosios instancijos teismas yra padaręs esminį BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatytą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, apeliacinės instancijos teismas panaikina nuosprendį ir priima naują nuosprendį (BPK 329 straipsnio 4 dalis). Vadinasi, jeigu nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nustatoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios ir (ar) proceso teisės normas, tokia klaida turi būti taisoma pačiam apeliacinės instancijos teismui priimant teisėtą bei pagrįstą baigiamąjį aktą. Apeliacinės instancijos teismas gali ištaisyti visas klaidas, padarytas nustatant faktines bylos aplinkybes bei taikant įstatymus, įskaitant ir pirmosios instancijos teismo padarytas proceso klaidas. Bylos faktinių aplinkybių nustatymo pagrįstumas, įrodymų tyrimo bei vertinimo patikrinimas yra bylų apeliacinio proceso dalykas, todėl apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs pirmosios instancijos teisme padarytus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, ne tik gali, bet ir privalo BPK 324 straipsnio 6 dalies pagrindu atlikti įrodymų tyrimą bei, iš naujo įvertindamas įrodymus, ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytus pažeidimus.

Šioje nutartyje minėta, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. G. buvo pripažintas kaltu remiantis tik Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto 2011 m. rugsėjo 28 d. išvadoje Nr. 140-(8465)-IS1-6951 konstatuotu faktu, kad ant tirti pateiktos nuorūkos, paimtos 2008 m. kovo 7 d. įvykio vietos apžiūros metu apžiūrint pirtį, rastas sumaišytas dviejų vyrų biologinis pėdsakas ir vieno asmens genotipas sutampa su V. G. genotipu, nors specialisto išvadoje esančiais duomenimis gali būti nustatinėjamas tik tarpinis faktas – kad asmuo yra buvęs tam tikroje vietoje, o ne baudžiamojoje byloje įrodinėtina aplinkybė – asmens kaltumas. Apeliacinės instancijos teismo teigimu, remiantis tik nuorūkų tyrimo išvadomis ir nesant kitų V. G. kaltę pagrindžiančių įrodymų, negalima daryti neginčijamos, pagrįstos, logiškos išvados, jog būtent jis padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Be to, apeliacinės instancijos teismo kolegijai abejonių sukėlė ir nuorūkų paėmimo bei saugojimo tvarka. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad, išskyrus nuorūkas, byloje nėra neabejotinų duomenų, leidžiančių daryti neginčijamą bei pagrįstą išvadą dėl V. G. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį dėl V. G. panaikino ir jį dėl kaltinimų pagal BK 178 straipsnio 2 dalies, 187 straipsnio 1 dalies išteisino.

Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas liudytojos L. B. parodymus įvertino kaip prieštaringus, o nuorūkų paėmimo bei saugojimo aplinkybes pripažino keliančiomis abejonių, todėl šiuos įrodymus įvertino kaip nepatikimus. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas konstatavęs, kad liudytojos L. B. parodymai ir nuorūkų paėmimo bei saugojimo aplinkybės kelia abejonių, tam, kad būtų pašalinti liudytojos L. B. parodymuose esantys prieštaravimai, abejonės dėl nuorūkų paėmimo bei saugojimo aplinkybių, galėjo (ir turėjo) apklausti liudytoją L. B., įvykio vietos apžiūros protokolą surašiusią tyrėją V. V., nuorūkas paėmusį bei jas į vokus supakavusį specialistą S. J. Tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas BPK 324 straipsnio 6 dalies pagrindu atlikto įrodymų tyrimo metu tik apklausė V. G. bei liudytojus A. Š., R. A. Taigi apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimo neatliko ta apimtimi, kuria turėjo jį atlikti. Kartu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, padarydamas priešingą išvadą negu pirmosios instancijos teismas dėl įrodymų pakankamumo, patikimumo bei liečiamumo V. G. kaltei pagrįsti, privalėjo imtis priemonių visapusiškai patikrinti ne tik V. G. versiją dėl bylos aplinkybių, bet ir įvertinti kitus bylos duomenis, palyginant juos tarpusavyje, vertinti duomenų viseto reikšmę, neteikiant prioriteto kuriems nors iš byloje esančių duomenų, tačiau to nebuvo padaryta. Išteisinamajame nuosprendyje byloje esančių įrodymų visetas nebuvo įvertintas – apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje iš esmės analizavo bei vertino tik V. G. teisinančius duomenis bei konstatavo, kad vieni ar kiti byloje esantys duomenys, kaltinantys V. G., yra abejotini.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas išteisinamojo nuosprendžio nepagrindė išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nepateikė motyvuotų išvadų dėl reikšmingų bylos duomenų vertinimo, neatliko įrodymų tyrimo ta apimtimi, kuria turėjo jį atlikti, ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto, 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus. Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai teisėjų kolegijos pripažįstami esminiais, nes jie sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 4 d. nuosprendį dėl V. G. ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Vytautas Piesliakas

Jonas Prapiestis